Administracinė byla Nr. eI-1342-426/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04341-2017-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. gegužės 22 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Henriko Sadausko,
dalyvaujant pareiškėjai I. K., jos atstovei advokatei Žanetai Šlyžiutei,
atsakovo atstovei Eglei Krūminytei,
vertėjai Ingridai Kisieliūtei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėja I. K. skunde teismo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-2018(02216) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Baltarusijos Respublikos pilietei I. K., panaikinimo“ (toliau – Sprendimas).
Skunde pareiškėja nurodo, kad Sprendimas yra nepagristas ir neteisėtas, paaiškina, kad Uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) (duomenys neskelbtini) (toliau – Bendrovė) teikia krovinių pervežimo paslaugas, iki 2015 m. dirbo stabiliai. Pareiškėjai yra Bendrovės akcininkė ir vadovė. Pažymi, kad Lietuvoje 2015 m. krovinių gabenimo apimtys sumažėjo 40 procentų, Bendrovė turi vieną krovininį automobilį. Veikla palaikoma pareiškėjos lėšomis ir investicijomis.
Pažymi, kad Bendrovė turėdavo dažnai keisti krovininių automobilių vairuotojus dėl jų žemos kvalifikacijos. Darbuotojų kaita ypač išaugo 2017 m. Sudėtinga rasti reikiamus krovinių vežėjus. Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d. Bendrovėje dirbo tik pati pareiškėja, o nuo 2017 m. lapkričio 27 d. iki 2017 m. gruodžio 22 d. du darbuotojai, t. y. pareiškėja ir vadybininkė. Tik nuo 2017 m. gruodžio 22 d. įdarbino vairuotoją, kurį surasti buvo labai sudėtinga.
Pareiškėja nesutinka su atsakovo išvada, kad Bendrovė neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – Įstatymas), 45 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Nurodo, kad iš Sprendimo neaišku, kada buvo atliktas patikrinimas, kuo grindžiamos atsakovo išvados.
Akcentuoja, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, keliamų individualiam teisės aktui, t. y. nėra tinkamai motyvuotas. Nepagrįstas objektyviais duomenimis ir neatitinka galiojančių teisės aktų reikalavimų. Pasak pareiškėjos, atsakovas turėjo taikyti Įstatymo, įsigaliojusio po 2017 m. sausio 1 d., nuostatas, kadangi patikrinimą atliko 2017 m. lapkričio mėn. Pažymi, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos dėl darbuotojų įdarbinimo yra panaikintos ir pareiškėja teigia atitinkanti Įstatymo reikalavimus. Akcentuoja, kad atsakovo nurodytas Įstatymo 40 straipsnio 5 dalies pažeidimas yra nepagrįstas, kadangi ji neturi pareigos atsakovui pranešti aplinkybių dėl pasikeitusių darbuotojų skaičiaus.
Teigia, kad atsakovas turėjo informuoti apie nagrinėjamą klausimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, be to, turėjo būti išklausyta. Aiškina, kad atsakovas įrodymus surinko pažeisdamas pagrindines procedūras ir taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų tyrimą, netinkamai taikė ir aiškino Įstatymo nuostatas.
Pareiškėja teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti. Pareiškėjos atstovė, remdamasi skunde išdėstytomis aplinkybėmis, prašė jį tenkinti. Pareiškėjos atstovė akcentavo, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, atsakovas pažeidė procedūrą, netinkamai taikė ir aiškino Įstatymo nuostatas. Pažymi, kad pareiškėja pasirinko alternatyvų būdą ir kreipėsi dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašo atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodo, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.), nustatęs, jog pareiškėja atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, 2015 m. gruodžio 29 d. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius, priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi dvejiems metams.
Nurodo, kad Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Sodra) informacinę sistemą, nustatė, jog Bendrovėje dirba tik 2 asmenys: pati pareiškėja ir Lietuvos Respublikos pilietė, kuri Bendrovėje pradėjo dirbti tik nuo 2017 m. lapkričio 27 d. Atsakovas pažymi, kad įmonėje vyko dažna darbuotojų kaita, nemaža dalis darbuotojų įmonėje dirbo vos kelis mėnesius ar net trumpiau, 2017 m. vasario 21 d. atleidus V. G. (G), bendrovėje iki 2017 m. rugpjūčio 7 d. dirbo tik pareiškėja, turinti leidimą laikinai gyventi. Įvertinęs Sodros duomenis, atsakovas padarė išvadą, kad Bendrovė faktiškai jau 2016 m. kovo 24 d., t. y. praėjus 7 dienoms po leidimo laikinai gyventi pareiškėjai išdavimo, neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo.
Atsakovas nesutinka su pareiškėjos argumentu dėl netinkamo teisės normų taikymo laike. Atkreipia dėmesį, kad vadovavosi ne Įstatymo redakcija, galiojančia nuo 2017 m. sausio 1 d., o galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d. Bendrovėje turėjo būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką turėjo dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, o argumentai dėl netinkamo Įstatymo laike taikymo nepragrįsti, remiantis tiek teisės aktų nuostatomis, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.
Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja taip pat pažeidė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalies nuostatas, kadangi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, nesikreipė į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Akcentavo, kad pareiškėjai buvo žinomi reikalavimai informuoti apie pasikeitusią padėtį.
Atsakydamas į pareiškėjos argumentą dėl sunkios ekonominės padėties ir kvalifikuotų darbuotojų stygiaus, atsakovas pažymi, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatytų jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Pareiškėja turėjo pareigą elgtis atidžiai bei rūpestingai, nuolat sekti, ar jos įmonė atitinka teisės aktų reikalavimus, bei, įvykus nenumatytų verslo vykdymo kliūčių, neatidėliotinai imtis aktyvių veiksmų siekiant užtikrinti, kad tiek ji, tiek jos valdoma įmonė atitiktų teisės aktų reikalavimus. Atsakovas pažymi, kad aplinkybė, jog po ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjos įmonėje įdarbintas dar vienas darbuotojas, nepaneigia to, jog beveik 2 metus tęsėsi imperatyvių teisės normų reikalavimų, kurių pagrindu jai išduotas leidimas laikinai gyventi, pažeidimas.
Atsiliepime pažymi, kad pareiškėjai leidimas laikinai gyventi panaikintas ne dėl to, kad įmonė yra fiktyvi, o todėl, jog joje visą darbo dieną nedirbo 3 Lietuvos Respublikos piliečiai ar užsieniečiai, turintys leidimus nuolat gyventi. Sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos ir Bendrovės atitikties Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams atsakovui duomenų sprendimui priimti pilnai pakako, todėl Migracijos departamentas neprivalėjo apklausti pareiškėjos. Šiuo atveju pagrindo panaikinti leidimą nustatymas apsiriboja juridinio fakto konstatavimu. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pažeidė Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas), nustatytą tvarką.
Atsakovas tvirtina, kad ginčijamas Sprendimas priimtas Įstatymo ir kitų teisės aktų pagrindu, remiantis Migracijos departamento disponuojamais Sodros informacinės sistemos duomenimis dėl Bendrovės, o taikomos priemonės yra proporcingos ir motyvuotos, todėl nesutinka su argumentu, kad ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neproporcingas. Atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamas sprendimas neužkerta kelio pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu ji atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.
Atsakovo atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime į skundą išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti. Akcentavo, kad leidimas laikinai gyventi pasibaigė 2018 m. kovo 17 d. Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėja neatitiko imperatyvių Įstatymo normų.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
Skundas atmestinas.
Byloje kilęs ginčas dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjai panaikintas Leidimas laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2015 m. lapkričio 27 d. tuo pagrindu, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla, kaip Bendrovės dalyvė, pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi.
Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius, nustatęs, kad pareiškėja atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, 2015 m. gruodžio 29 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi ir išduoti naują leidimą laikinai gyventi dvejiems metams. Migracijos valdyba 2016 m. kovo 17 d. pareiškėjai išdavė leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2018 m. kovo 17 d.
Atsakovas Sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, panaikino leidimą laikinai gyventi. Sprendime konstatavo, kad Bendrovė nuo 2016 m. kovo 24 d. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą reikalavimų, t. y. Bendrovėje dirba tik du asmenys. Be to, nustatė, kad pareiškėjas Migracijos departamento apie pasikeitusias aplinkybes atsakovo neinformavo ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė.
Pareiškėja nesutinka su Sprendimu ir teigia, kad atsakovo Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, atsakovas netinkamai taikė Įstatymo nuostatas.
Sprendimas grindžiamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.), kuriame nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, kai nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Atsakovas nustatė, kad pareiškėja neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatytų reikalavimų. Šioje normoje buvo įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja yra vienintelė Bendrovės akcininkė ir jai priklauso 100 procentų visų Bendrovės akcijų. Ta aplinkybė, kad pareiškėja yra Bendrovės dalyvė ir Bendrovė vykdo veiklą, nepaneigia imperatyvaus reikalavimo įsteigti ne mažiau kaip tris darbo vietos ir jose visą darbo laiką privalo dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Pareiškėjos skunde nurodytos aplinkybės nepaneigia atsakovo išvados, kad Bendrovė patikrinimo metu minėto reikalavimo nebeatitiko. Duomenys vertintini Sprendimo priėmimo metu.
Atsakovas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, remdamasis Sodros informacinės sistemos duomenimis 2017 m. gruodžio 14 d. patikrino, ar pareiškėja atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą. Minėta, kad leidimas laikinai gyventi išduotas būtent teisėtos veiklos pagrindu. Patikrinimo metu nustatė, kad Bendrovėje dirba tik 2 asmenys, t. y. pati pareiškėja ir Lietuvos Respublikos pilietė, kuri įmonėje pradėjo dirbti tik nuo 2017 m. lapkričio 27 d. Be to, nustatė, kad bendrovėje vyko dažna darbuotojų, nemaža dalis darbuotojų Bendrovėje dirbo vos kelis mėnesius ar net trumpiau. Be to, nustatė, kad 2017 m. vasario 21 d. atleidus V. G. (vairuotoją) iki 2017 m. rugpjūčio 7 d. dirbo tik pati pareiškėja, turinti leidimą laikinai gyventi. Šie duomenys yra oficialūs.
Teismas, įvertinęs Sodros duomenis, konstatuoja, kad Bendrovė jau 2016 m. kovo 24 d. nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo. Pareiškėjas iš esmės šių aplinkybių ir neginčijo tik nurodė, kad patiria finansinius sunkumus, sunku rasti vairuotojus. Šios pareiškėjos nurodytos aplinkybės negali paneigti atsakovo tyrimo metu nustatytų aplinkybių.
Atkreiptinas dėmesys, kad teisės aktai neįpareigoja atsakovo įspėti apie planuojamą Bendrovės patikrinimą. Šiuo atveju pareiškėja turėjo pareigą atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus visą leidimo laikinai gyventi laikotarpį.
Taip pat pareiškėja atsakovui neteikė informacijos apie pasikeitusią padėtį Bendrovėje, nors tokią pareigą turėjo pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį, kadangi leidimo išdavimo pagrindas siejamas būtent teisėtos veiklos pagrindu, įskaitant reikalavimą ir dėl darbuotojų įdarbinimo.
Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma yra imperatyvi, kurios, kaip minėta, pareiškėja ir Bendrovė neatitiko.
Be to, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatyme nustatytais pagrindai (žr., pvz., 2017 m. spalio 31 d. sprendimas administracinėje bylos eA-4983-624/2017). Taip pat praktikoje susiformavusi nuostata, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2017 m. spalio 2 d. Nr. eA-4880-662/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. Nr. A-4926-662/2017).
Akcentuotina, kad Bendrovės veiklos fiktyvumas nebuvo nustatytas, todėl Aprašo nuostatos ginčui netaikytinos.
Pareiškėjos skundo argumentai dėl netinkamos Įstatymo redakcijos taikymo laikytini nepagrįstais.
Remiantis įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymas Nr. XII-2609) 29 straipsnio 2 dalimi, užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimamai vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Tai atitinka ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz., 2018 m. kovo 19 d. sprendimas administracinėje byloje eA-3472-1062/2018).
Konstatuotina, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, įvertinęs visą surinktą medžiagą, ginčijamame Sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja ir Bendrovė nuo 2016 m. kovo 24 d. neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, todėl atsakovo Sprendimas panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi yra teisėtas ir pagrįstas. Jokių išimčių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nenustatyta, todėl atsakovo priimtas sprendimas yra proporcingas ir adekvatus ir šiuo atveju pareiškėjui kyla teisinė pasekmė – leidimo laikinai gyventi panaikinimas. Atsakovui nesuteikta teisė priimti alternatyvių sprendimų minėtu Įstatymo pagrindu.
Akcentuotina ir tai, kad leidimo galiojimas baigėsi 2018 m. kovo 17 d. Pateikti duomenys, kad pareiškėja kitu pagrindu kreipėsi išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.
Pažymėtina, kad atsakovo priimtas Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjai kreiptis į Migracijos departamentą su nauju prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, remiantis nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Įstatymo redakcijos nuostatomis.
Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, nėra pagrindo panaikinti skundžiamą atsakovo sprendimą, todėl pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjos I. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Jolanta Malijauskienė
Rūta Miliuvienė
Henrikas Sadauskas