Civilinė byla Nr. 3K-3-53/2008
Procesinio
sprendimo kategorija 14.3.16.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2008 m. vasario 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno
(kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Taminsko ir Prano Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. K. ir V. L. D. kasacinius
skundus dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. liepos 11 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal
ieškovų V. K. ir V. L. D. ieškinius atsakovui UAB „JOFA“ dėl dienpinigių už
komandiruotėje išbūtą laiką priteisimo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje keliamas klausimas dėl
garantijų ir kompensacijų darbuotojams jų tarnybinių komandiruočių atveju; ar
DK 220 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija, kad pasiųstiems į tarnybines
komandiruotes darbuotojams per visą komandiruotės laiką paliekama darbo vieta
ir darbo užmokestis, mokami dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote
susijusios išlaidos, reiškia, jog konstatuotinas darbuotojų teisių pažeidimas,
kai darbdavys atsisako mokėti dienpinigius už komandiruotės metu išbūtas
poilsio, švenčių, taip pat išvykimo į komandiruotę ir parvykimo atgal dienas.
Pirmiau nurodytoje DK normoje nustatytų garantijų dėl dienpinigių mokėjimo esmė
atskleidžiama ir poįstatyminių teisės aktų normose, konkrečiai – Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 „Dėl komandiruočių
sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 11–396)
patvirtintose Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklėse, kad
dienpinigių išlaidos apskaičiuojamos už faktiškai išbūtą užsienyje laiką
(įskaitant išvykimo iš Lietuvos Respublikos ir parvykimo į ją dienos), taikant
finansų ministro nustatytas dienpinigių vykstantiems į užsienio komandiruotes
normas. Byloje taip pat ginčijama, kad atsakovo sprendimas (įsakymas) sumažinti
dienpinigių dydį Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d.
nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis,
dydžio ir mokėjimo tvarkos“ (2005 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 101 redakcija;
Žin., 2005, Nr. 16–492) nenustatytais atvejais, laikytinas pagrįstu ir teisėtu,
ir kad teismo išvada, jog darbuotojų parašas tokiame įsakyme reiškia šalių
susitarimą dėl darbo sutarties sąlygų pakeitimo, atitinka DK normas dėl
individualių darbo sutarčių sudarymo ir vykdymo. Ieškovai nurodė, kad
dirbo atsakovo įmonėje; jie atskirais laikotarpiais buvo komandiruoti dirbti Norvegijoje,
tačiau atsakovas už komandiruotėje išbūtą laiką apskaičiavo ir mokėjo
dienpinigius tik už darbo dienas, be to, taikė sumažintą dienpinigių normą – ne
170 Lt, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m.
lapkričio 21 d. įsakymo „Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų,
vykstantiems į užsienio komandiruotes, patvirtinimo“ (2003 m. gegužės 20 d.
įsakymo Nr. 1K-136 redakcija; Žin., 2003, Nr. 50–2247), bet 140 Lt. Dėl
nurodytų aplinkybių ieškovui V. K. neišmokėta 18 510 Lt, ieškovui V. L. D. –
9850 Lt dienpinigių už komandiruotėje išbūtą laiką. Ieškovai prašė priteisti iš
atsakovo nurodytas lėšas.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Jurbarko rajono apylinkės teismas 2007 m vasario 23
d. sprendimu ieškinius tenkino; priteisė iš atsakovo ieškovams V. K. 18 510
Lt, V. L. D. – 9850 Lt neapskaičiuotų ir neišmokėtų dienpinigių už
komandiruotėse Norvegijos Karalystėje išbūtą laiką; teismas priteisė iš
atsakovo 850,80 Lt žyminio mokesčio ir 16,50 Lt išlaidų, susijusių su
procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą. Teismas nurodė, kad
Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymo (2003 m.
gegužės 20 d. įsakymo Nr. 1K-136 redakcija) „Dėl dienpinigių ir gyvenamojo
ploto nuomos normų, vykstantiems į užsienio komandiruotes, patvirtinimo“ 135
punkte įtvirtinta 170 Lt dienpinigių Norvegijos Karalystėje norma; mažesni
dienpinigiai gali būti mokami Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m.
lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis
komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ (2005 m. sausio 31 d. nutarimo Nr.
101 redakcija) 5 punkte nustatytais atvejais (jeigu tai nustatyta kolektyvinėje,
o jeigu tokia sutartis nesudaryta – darbo sutartyse), tačiau ne mažiau kaip 50
proc. dienpinigių sumos, apskaičiuotos pagal pirmiau nurodytų Vyriausybės 2003
m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 „Dėl komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų
taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų
taisyklių nuostatas. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad, nesant įmonės
kolektyvinėje, taip pat šalių darbo sutartyse nuostatos mažinti norminiais
aktais nustatytą dienpinigių normą, konstatuotinas poįstatyminių teisės aktų
normų dėl dienpinigių už komandiruotėje išbūtą laiką dydžių nustatymo ir mokėjimo
tvarkos pažeidimo faktas, kai dienpinigių norma sumažinama darbdavio
įsakymais; įsakymuose išreikšta darbdavio valia, bet ne darbo sutarties šalių
susitarimas. Teismas taip pat laikė, kad atsakovo atsisakymas mokėti dienpinigius
už komandiruotėje išbūtas švenčių ir poilsio dienas neatitinka pirmiau
nurodytuose aktuose nustatyto teisinio reglamentavimo, pažeidžia darbuotojo
teises net ir tuo atveju, jeigu dėl sumažinimo būtų susitarta kolektyvinėje ar
darbo sutartyse, nes tai reikštų 100 proc. dienpinigių sumos mažinimą. Teismas
sprendė, kad atsakovas pažeidė pirmiau nurodyto Lietuvos Respublikos finansų
ministro įsakymo nuostatą dėl dienpinigių normos, be to, jis privalėjo mokėti
ieškovams dienpinigius už visą faktiškai komandiruotėje ir kelionėje išbūtą
laiką. Tokia pozicija atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m.
lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis
komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ 3 punktą, DK 220 straipsnį; nei
įstatymo, nei poįstatyminių teisės aktų nenustatyta, kaip į komandiruotę
pasiųstas darbuotojas privalo panaudoti jam priklausančius dienpinigius, todėl
darbuotojo patirtos išlaidos neturi reikšmės dienpinigių dydžiui nustatyti.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą,
2007 m. liepos 11 d. sprendimu Jurbarko rajono apylinkės teismo 2007 m. vasario
23 d. sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą, ieškinius atmetė.
Apeliacinės instancijos teismas laikė nepagrįsta pirmosios instancijos teismo
išvadą, kad norminių teisės aktų nustatytas reglamentavimas, sprendžiant dėl
dienpinigių dydžių sumažinimo, darbdaviui nesuponuoja teisės išspręsti šį
klausimą, priimant įsakymą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad
ieškovai, prieš jiems išvykstant į komandiruotę Norvegijos Karalystėje, buvo
supažindinti su atsakovo priimtu įsakymu, kuriuo sumažintas teisės aktų
nustatytas dienpinigių dydis; jie pasirašė šiame įsakyme, taip išreiškė valią
dėl jo turinio. Kolegija vertino, kad šiuo atveju įsakymu buvo įformintas šalių
susitarimas sumažinti dienpinigių dydį, taip pakeičiant darbo sutarties sąlygas
(DK 120 straipsnio 2 dalis); toks darbo sutarties sąlygų pakeitimo įforminimas,
apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atitinka DK, norminių teisės aktų
nuostatas, nepažeidžia ieškovų teisių (DK 95 straipsnio 4 dalis). Kolegija
pripažino pagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad darbo sutartyje nėra
galimybių susitarti dėl dienpinigių dydžių, nežinant šalių, į kurias gali būti
komandiruoti darbuotojai, t. y. iš anksto nežinant taikytinų skirtingų
dienpinigių normų. Kadangi dienpinigiai ieškovams išmokėti pagal darbdavio
įsakymais nustatytą sumažintą dienpinigių normą, tai, kolegijos vertinimu,
ieškiniai teismo negalėjo būti tenkinami.
III.
Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos teisiniai argumentai
Kasaciniais skundais ieškovai prašo panaikinti Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 11 d.
sprendimą ir palikti galioti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2007 m. vasario
23 d. sprendimą. Ieškovų V. K. ir V. L. D. kasaciniai skundai grindžiami šiais
argumentais.
Teismų išvada,
kad, ieškovams pasirašius darbdavio įsakymuose, kuriais sumažinta norminių
teisės aktų nustatyta dienpinigių norma, šalys susitarė pakeisti darbo
sutarties sąlygas ir susitarė dėl dienpinigių dydžio, yra neteisėta ir
nepagrįsta. Teisės aktų nustatyta teisė keisti dienpinigių dydį ir šios teisės
įgyvendinimas – netapatūs dalykai; iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m.
lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis
komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ 5 punkto turinio išplaukia, kad
tais atvejais, kai įmonėje sudaryta ir galioja kolektyvinė sutartis, tik joje
gali būti nustatyta teisė keisti dienpinigių normą; nesant kolektyvinės
sutarties, tokia teisė gali būti nustatyta darbo sutartyje. Tais atvejais, kai
galiojančioje kolektyvinėje sutartyje nenustatyta teisės mažinti dienpinigius,
tačiau toks poreikis atsirado, darbdavys privalo inicijuoti kolektyvinės
sutarties pakeitimo procedūrą joje nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos
teismas neteisingai taikė ir aiškino DK normas, reglamentuojančias individualių
darbo sutarčių sudarymą ir vykdymą, padaręs išvadą, kad šalių susitarimas
mažinti dienpinigius įformintas darbdavio priimtu įsakymu ir kad toks įsakymas
laikytinas darbo sutarties pakeitimu. Kolegija neatsižvelgė į teismų praktikos
nuostatą, kad, aiškinant ir taikant konkrečią teisės normą, būtina atsižvelgti
į jos sisteminį ryšį su kitomis to paties įstatymo, atitinkamos teisės šakos,
instituto normomis, jos santykį su Konstitucija ir joje įtvirtintais
bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje
byloje pagal pareiškėjo H. J. skundą, bylos Nr. 3K-3-50/1999).
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas ir taikydamas
Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų,
susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ (2005 m.
sausio 31 d. nutarimo Nr. 101 redakcija) nuostatas jų nesiejo su DK normomis
dėl darbo sutarčių sudarymo ir vykdymo. Tuo tarpu iš DK 93 straipsnio,
apibrėžiančio darbo sutarties sąvoką, kitų normų turinio neišplaukia, kad
darbdavio įsakymu gali būti pakeistos darbo sutarties sąlygos, taip pat kad
darbuotojo parašas įsakyme prilygintinas parašui darbo sutartyje. Vyriausybės
2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1365 nuostatose įtvirtinti atvejai, kai
gali būti mažinami dienpinigiai, pirmiausia saistomi su tokios teisės nustatymu
kolektyvinėje sutartyje; nesant šios nuostatos kolektyvinėje sutartyje, jos
perkėlimas į darbo sutartį prieštarautų DK 94 straipsnio 2 daliai, kurioje
įtvirtintas draudimas šalims nustatyti darbo sąlygas, kurios pablogina
darbuotojo padėtį, palyginus su tomis, kurios nustatytos DK, norminių teisės
aktų ir kolektyvinės sutarties. Esant atsakovo įmonės galiojančioje
kolektyvinėje sutartyje įtvirtintai teisei mažinti dienpinigius, galėtų būti
svarstomas šios teisės įgyvendinimo, nepaneigiant galimybės ir administracijos
priimamais įsakymais, klausimas.
Ieškovai kėlė
kausimą dėl atsakovo prievolės mokėti dienpinigius ne tik už darbo, bet ir už
poilsio dienas komandiruotėje, tačiau bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos
teismas šiuo klausimu nepasisakė ir nepateikė argumentų. Pirmosios instancijos
teismas pagrįstai sprendė, kad tokia darbdavio prievolė atitinka DK 220
straipsnio, kasaciniame skunde nurodytų Vyriausybės nutarimų nuostatas, taip
pat kitus poįstatyminius aktus ir teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 27 d. nutartis
civilinėje byloje S. T. prieš UAB „Nisa“, bylos Nr. 3K-3-415/2004).
Atsiliepime į
ieškovų kasacinius skundus atsakovas prašo juos atmesti, apeliacinės
instancijos teismo sprendimą palikti galioti. Atsakovas nurodo, kad jis elgėsi
teisėtai, sumažinęs poįstatyminių teisės aktų nustatytą dienpinigių normą;
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1365 „Dėl
išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“
nuostatos, suteikiančios galimybę mažinti dienpinigių sumą, kolektyvinės ar
darbo sutarčių nustatytais atvejais suteikia teisę mažinti dienpinigius dėl
visų komandiruočių; dėl to atsakovo pozicija mažinti dienpinigių normą tik
atskirais komandiruočių atvejais yra palankesnė darbuotojui. Kolektyvinėje ar
darbo sutartyse negali būti diferencijuojamas dienpinigių dydis, todėl
pripažintina tinkamu, kai dienpinigių norma nustatoma prieš kiekvieną
komandiruotę darbdavio priimamu įsakymu, kurį pasirašo darbuotojas, vadinasi,
dienpinigių dydis suderinamas šalių. Be to, tokiu atveju išlieka galimybė
šalims tartis ir įvertinti, ar siūlomas dienpinigių dydis yra pagrįstas
kiekvienu konkrečiu atveju. Nuostata, kad dėl dienpinigių sumažinimo galimybės turi
būti susitarta darbo sutartyje, daugeliu atvejų gali būti priežastis atsisakyti
nuo tokios sutarties sudarymo. DK normose nenustatyta draudimo darbo teisinių
santykių subjektams patiems susitarimo būdu nustatyti tarpusavio teises ir
pareigas (DK 4 straipsnio 4 dalis). Vadinasi, tokios teisės ir pareigos gali
būti apibrėžtos ne tik darbo sutartyje, bet ir kituose susitarimuose,
nagrinėjamu atveju – pasirašant įsakymus; įrašas, kad darbuotojai susipažino su
įsakymu, nekeičia tokio šalių susitarimo esmės ir padarinių. Tokia praktika
įmonėje galioja kelerius metus, darbuotojai jos neskundė ir sutiko su ja.
Darbdavio priimtų įsakymų šiais klausimais negalima laikyti vienašale jo valios
išraiška, kaip nepagrįstai nurodoma kasaciniame skunde. Pagal DK 228 straipsnį
darbuotojai privalo vykdyti tik teisėtus darbdavio nurodymus; kadangi
darbuotojai neskundė tokių įsakymų, tai reiškia, kad jiems pritarė, ir tai buvo
šalių susitarimas. Teisės aktų nustatytas leidimas sumažinti dienpinigių normą
iki 50 proc. reikštų, kad tokiu atveju galima nustatyti 85 Lt dienpinigių normą
komandiruotės į Norvegijos Karalystę atveju; tačiau ši suma yra gerokai mažesnė
nei atsakovo nustatyta – 140 Lt už darbo dieną (atitinka 100 Lt už kalendorinę
dieną). Kolektyvinėje sutartyje įtvirtinta nuostata dėl dienpinigių sumažinimo,
paneigtų galimybę darbuotojams kiekvienu konkrečiu atveju tartis dėl
dienpinigių dydžio, nepabloginant darbuotojų, vykstančių į komandiruotes,
padėties. Atsakovo įmonės kolektyvinė sutartis neatitinka DK 60 straipsnyje
nustatytų reikalavimų; įmonėje nėra darbuotojų atstovų (profesinės sąjungos ar
darbo tarybos); pagal teisinę prigimtį įmonėje sudarytas dokumentas yra kitokio
pobūdžio susitarimas, nedraudžiamas įstatymo (DK 35 straipsnis).
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Teismų byloje nustatytos aplinkybės
Ieškovai
įvairiais laikotarpiais atsakovo buvo pasiųsti į tarnybines komandiruotes
Norvegijos Karalystėje; ieškovams apskaičiuoti dienpinigiai už darbo dienas,
taikant atsakovo įsakymais sumažintą 140 Lt dienpinigių normą. Pirmosios
instancijos teismas nustatė, kad atsakovo įmonės kolektyvinėje ir su
darbuotojais sudarytose darbo sutartyse nenustatyta atvejų dienpinigių normai
sumažinti; atsakovas neturėjo teisinio pagrindo įsakymais, kurie nėra šalių
susitarimas, mažinti norminių teisės aktų nustatytą 170 Lt dienpinigių normą.
Apeliacinės instancijos teismas laikė, kad atsakovo įsakymais dėl dienpinigių
normos sumažinimo, su kuriais supažindinti darbuotojai juose pasirašė, įformintas
darbo sutarties sąlygų pakeitimas, nedraudžiamas DK, poįstatyminių teisės
aktų normų, nepažeidžia ieškovų teisių. Ieškovai ginčija, kad apeliacinės
instancijos teismo padaryta išvada dėl garantijų ir kompensacijų jų tarnybinių
komandiruočių atveju atitinka įstatymo nustatytą reglamentavimą.
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Nagrinėjant
kilusį ginčą tarp buvusių darbuotojų ir darbdavio bei sprendžiant klausimą dėl
darbuotojų teisės į dienpinigius tarnybinių komandiruočių metu, taip pat dėl
darbdavio teisės mažinti mokamų dienpinigių normas, svarbu išsiaiškinti
dienpinigių prasmę ir paskirtį. Darbuotojui mokamų dienpinigių tikslas –
padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į
komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos
išvyksta darbdavio pavedimu, darbdavio nurodomai užduočiai atlikti. Tokių
padidėjusių išlaidų kompensavimo garantija darbuotojui nustatyta DK 220
straipsnyje, detalizuota Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarime Nr.
1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir
mokėjimo tvarkos“ (2005 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 101 redakcija); šio
nutarimo 5.1 punkte įtvirtinta teisė darbo sutarties šalims keisti nustatytą
dienpinigių dydį, tačiau tik esant vienam iš šių atvejų: jeigu tai numatyta
kolektyvinėje sutartyje, o jeigu tokia sutartis nesudaryta – darbo sutartyje.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad UAB „JOFA“ kolektyvinė sutartis yra
sudaryta, tačiau joje neaptarta darbdavio teisė keisti (mažinti) dienpinigių dydį
komandiruojamiems darbuotojams (T. 2, b. l. 54–56).
Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl
darbdavio ir darbuotojo teisės susitarti dėl dienpinigių mažinimo darbdavio
įsakymu ir darbuotojui jį pasirašant, bei spręsdamas, jog toks įsakymas
laikytinas darbo sutarties pakeitimu, pažeidė DK normas, reglamentuojančias
individualių darbo sutarčių sudarymą ir vykdymą, nukrypo nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m.
balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/1999 m., 2004 m. rugsėjo
27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2004 m., 2004 m. kovo 22 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2004 ir kt.).
DK 93
straipsnyje apibrėžta darbo sutarties sąvoka apima ir darbdavio pareigą
užtikrinti darbuotojui darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose,
kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Darbo sutartis turi būti sudaroma
raštu, o darbo sutarties šalys negali nustatyti tokių darbo sąlygų, kurios
pablogina darbuotojo padėtį, palyginus su ta, kurią nustato šis kodeksas,
įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ir kolektyvinė sutartis (DK 94
straipsnio 2 dalis). Darbo sutarties keitimo tvarka turėtų būti tokia pati kaip
ir jos sudarymo, susitarimą patvirtinant parašais rašytiniame darbo sutarties
tekste. Dėl to negali būti laikoma darbo sutarties pakeitimu darbdavio priimtas
įsakymas; darbuotojo parašas tokiame įsakyme negali būti prilyginamas
pasirašymui rašytiniame darbo sutarties tekste. Šiuo atveju galėtų būti
laikoma, kad darbuotojas su įsakymu supažindintas (DK 95 straipsnis). Pirmosios
instancijos teismas turėjo pakankamą teisinį pagrindą priteisti ieškovams
dienpinigius už faktiškai komandiruotėse būtą laiką. Priešingas sprendimas
tokioje situacijoje prieštarautų sąžiningumo ir teisingumo, teisingo apmokėjimo
už darbą principams.
Dėl pirmiau
nurodytų argumentų kasaciniai skundai tenkintini, apeliacinės instancijos
teismo sprendimas naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos
teismo sprendimas.
Šaliai, kurios
naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia
iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kasaciniams skundams surašyti
ieškovai turėjo išlaidų (T. 2, b. l. 159,169), kurias jie pagrindė, todėl
iš atsakovo ieškovams priteistina po 600 Lt jų turėtų bylinėjimosi išlaidų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 1
dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 11 d. sprendimą
panaikinti ir palikti galioti Jurbarko rajono apylinkės teismas 2007 m vasario
23 d. sprendimą.
Priteisti iš atsakovo UAB
„JOFA“, į. k. (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: Statybininkų g.
2, Jurbarkas, a. s. Nr. (duomenys neskelbtini) AB banke „Hansabankas“,
ieškovams V. K., a. k. (duomenys neskelbtini), ir V. L. D., a. k. (duomenys
neskelbtini), po 600 Lt (šešis šimtus litų) išlaidų, susijusių su bylos
nagrinėjimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Juozas
Šerkšnas
Algirdas
Taminskas
Pranas
Žeimys