Civilinė byla Nr. e2-180-641/2016
Teisminio proceso Nr. 2-70-3-07158-2015-1
Procesinio sprendimo kategorija:
(S)
3.2.3.9; 3.2.3.10; 3.2.7.1; 3.2.7.2; 3.6.1; 3.6.1.1
ŠIAULIŲ APYLINKĖS TEISMAS
N U T A R T I S
2016 m. gegužės 2 d.
Šiauliai
Šiaulių apylinkės teismo teisėja Rasa Milvydaitė,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinės bylos, pagal ieškovės A. A. ieškinį atsakovui E. D. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, išvadą teikianti institucija - Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, bei atsakovo E. D. priešieškinį ieškovei A. A. dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo, išvadą teikianti institucija - Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, jurisdikcijos nustatymo klausimą ir
n u s t a t ė :
ieškovės A. A. (toliau – ieškovė) atstovė advokatė Kristina Pugačienė (toliau – ieškovės atstovė) pateikė paaiškinimą dėl byloje nagrinėjamų reikalavimų jurisdikcijos (I tomo, 194-195 b. l.), iš kurio matyti, jog ieškovės atstovės nuomone, bylos faktinių aplinkybių kontekste bei vadovaujantis 2003 m. lapkričio 27 d. Europos Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos reglamento Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio 2000 m. gegužės 29 d. Europos Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos reglamentą Nr. 1347/2000 „dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis abiejų sutuoktinių vaikams, pripažinimo bei vykdymo“ (dar vadinamo reglamentu „Briuselis II bis“ ar „Briuselis IIa“, toliau – Reglamentas „Briuselis II bis“) nuostatomis, Lietuvos Respublikos teismas neturi jurisdikcijos ieškinio reikalavimui dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo bei atsakovo E. D. (toliau – atsakovo) priešieškinio reikalavimui dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo, tačiau turi jurisdikciją nagrinėti ieškinio reikalavimus dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo pagal 2008 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos reglamento Nr. 4/2009 „Dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje“ (toliau – „Išlaikymo“ reglamentas) 3 straipsnio a punktą, 4 ir 6 straipsnį. Nurodo, kad „Išlaikymo“ reglamento 6 straipsnis įtvirtina abiejų šalių (kreditoriaus ir skolininko) pilietybės valstybės jurisdikciją. Tiek ieškovė, tiek atsakovas, tiek jų nepilnamečiai vaikai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, todėl ieškinio reikalavimas dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo priskiriamas Lietuvos Respublikos jurisdikcijai. Išlaikymo reglamento 4 straipsnyje yra nurodyta, kad šalys gali susitarti, kurios valstybės narės teismas turės jurisdikciją spręsti dėl išlaikymo prievolių: vienos iš šalių įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teismas arba vienos iš šalių pilietybės valstybės teismas. Jurisdikcijos pasirinkimą be kita ko nulemia atsakovo dalyvavimas teismo procese, neginčijant jurisdikcijos (Išlaikymo reglamento 5 straipsnis). Tai reiškia, kad atsakovas, kuris pradėjo dalyvauti procese, teikdamas reikalingus dokumentus, pavyzdžiui atsiliepimą į ieškinį, neginčija jurisdikcijos. Šioje byloje atsakovas pateikė tiek atsiliepimą į ieškinį, tiek priešieškinį, tačiau nė viename procesiniame dokumente neginčijo bylos jurisdikcijos Lietuvos Respublikos teismams. „Išlaikymo“ reglamento 3 straipsnio a punktas numato bendrąją bylų dėl išlaikymo jurisdikciją - pagal atsakovo (skolininko) gyvenamąją vietą. Bylos iškėlimo metu atsakovas gyveno Lietuvos Respublikoje. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovą iki pat 2016 m. sausio mėnesio pabaigos su Lietuvos Respublika siejo socialiai ir ekonominiai ryšiai, o iki 2016 m. vasario mėnesio – asmeniniai ryšiai: jis aktyviai dalyvavo darbo paieškose (buvo registruotas darbo biržoje); naudojosi ir iki šiol naudojasi valstybės garantuojama antrine teisine pagalba; Marijampolės apskrities VPK nustatė, kad atsakovas E. D. gyvena (duomenys neskelbtini); Lietuvos Respublikoje jam gimė dar vienas vaikas. Nors atsakovas E. D. ir deklaravo savo išvykimą į Jungtinę Karalystę, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie atsakovo E. D. gyvenamąją ar darbo vietą Jungtinėje Karalystėje, nėra duomenų apie jo kokius nors socialinius ar ekonominius ryšius su šia valstybe. Gyvenamosios vietos deklaravimas yra tik vienas iš kriterijų sprendžiant apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą. Fizinio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos samprata reglamentuojama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.12 straipsnyje. Nuolatine asmens gyvenamąja vieta laikoma valstybė ar jo teritorijos dalis, kur asmuo nuolat ar daugiausiai gyvena ir kurią laiko savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų vieta. Tačiau minėta, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad atsakovo E. D. asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, o Jungtinėje Karalystėje. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, ieškovės atstovė mano, kad egzistuoja net trys „Išlaikymo“ reglamente nurodyti pagrindai (3 straipsnio a punktas, 4 ir 6 straipsniai) teismui spręsti, kad ieškovės ieškinio reikalavimas dėl išlaikymo iš atsakovo E. D. priteisimo priklauso Lietuvos Respublikos jurisdikcijai.
Atsakovo atstovas advokatas Ričardas Lilas (toliau – atsakovo atstovas) pateikė paaiškinimą (II tomo, 1 b. l.), kuriame nurodė, jog atsakovas pageidauja, kad teismo procesas dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo, bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo vyktų Jungtinėje Karalystėje, nes abi šalys ir jų nepilnamečiai vaikai pastoviai gyvena Jungtinėje Karalystėje. Iš atsakovo atstovo prie paaiškinimo pateikto priedo - atsakovo E. D. atsiųsto elektroninio laiško išrašo (II tomo, 2 b. l.) - matyti, jog atsakovas pageidauja, kad teisminis procesas dėl vaikų gyvenamosios vietos ir išlaikymo vyktų Didžiojoje Britanijoje, nes tiek jis, tiek vaikai, tiek ir vaikų mama yra šios šalies rezidentai. Atsakovas teigia, jog Didžiojoje Britanijoje gyvena nuo 2004 m., iš šios šalies buvo išvykęs laikinai ir savo statuso Jungtinėje Karalystėje neprarado, nes nebuvo išvykęs ilgiau kaip 2 metus.
Išvadą teikiančios institucijos Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovas šios bylos jurisdikcijos Lietuvos Respublikos teismams klausimu nuomonės nepateikė.
Iš byloje esančių gimimo liudijimo kopijų, asmens tapatybės kortelės kopijos matyti, jog A. A. ir E. D. yra Lietuvos Respublikos piliečiai (I tomo, 4, 5, 196 b. l.)
Iš gimimo liudijimo (duomenys neskelbtini)kopijos matyti, jog G. D., gim. (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos pilietė, jog gimimo vieta yra Didžioji Britanija, (duomenys neskelbtini) (I tomo, 4 b. l.).
Iš gimimo liudijimo (duomenys neskelbtini) kopijos matyti, jog J. D., gim. (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos pilietis, jo gimimo vieta yra Jungtinė Karalystė, (duomenys neskelbtini) (I tomo, 5 b. l.).
Iš Šiaulių miesto savivaldybės administracijos kanceliarijos 2015 m. rugpjūčio 12 d. pažymos apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą kopijos matyti, jog A. A. 2015 m. rugpjūčio 12 d. savo gyvenamąją vietą deklaravo (duomenys neskelbtini) (I tomo, 6 b. l.).
Iš Gyventojų registro tarnybos išrašo apie asmenį kopijos matyti, jog E. D. 2015 m. kovo 13 d. deklaravo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) (I tomo, 7, 44 b. l.).
Iš Lietuvos darbo biržos darbo ieškančio asmens atmintinės kopijos matyti, jog E. D. 2015 m. spalio 30 d. yra registruotas Darbo biržoje (I tomo, 84 b. l.).
Iš Europos nuosprendžių registro informacinės sistemos (ECRIS) duomenų matyti, jog E. D. (duomenys neskelbtini)yra teistas (duomenys neskelbtini) (I tomo, 105-116 b. l.).
Iš Lietuvos darbo biržos rašto matyti, jog E. D. Lietuvos darbo biržoje bedarbio statusu buvo registruotas nuo 2015 m. kovo 3 d. iki 2015 m. rugpjūčio 20 d., nuo 2015 m. spalio 30 d. iki 2016 m. sausio 7 d. (I tomo, 161 b. l.).
Iš Gyventojų registro duomenų bazės išrašo matyti, jog G. D., gim. (duomenys neskelbtini), ir J. D., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą Jungtinėje Karalystėje deklaravo 2014 m. rugpjūčio 27 d. E. D. deklaravo gyvenamąją vietą Jungtinėje Karalystėje 2016 m. sausio 25 d. (I tomo, 150 b. l.).
Iš 2016 m. balandžio 6 d. teismų informacinės sistemos LITEKO išrašo apie asmenį, gautą iš Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, matyti, jog A. A. deklaravo išvykimą į Jungtinę Karalystę 2016 m. kovo 30 d. (I tomo, 177 b. l.).
Iš VĮ Registrų centro duomenų matyti, jog įrašų apie A. A. ir E. D. vardu registruotą nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikoje nėra (I tomo, 9, 10 b. l.).
Iš (duomenys neskelbtini) mokyklos 2015 m. liepos 21 d. rašto kopijos matyti, jog G. D., gim. (duomenys neskelbtini), lanko (duomenys neskelbtini) mokyklą, antrąją klasę, adresu: (duomenys neskelbtini), Jungtinė Karalystė (I tomo, 11, 12 b. l.).
Iš Birmingemo miesto tarybos rašto kopijos matyti, jog G. D., gim. (duomenys neskelbtini), lanko gimnastikos pamokas (duomenys neskelbtini), Jungtinėje Karalystėje (I tomo, 25, 26 b. l.).
Iš Mokesčių ir išmokų tarnybos (duomenys neskelbtini) administracinio centro sprendimo dėl išmokų kopijos matyti, jog A. A. gyvena adresu: (duomenys neskelbtini), Jungtinėje Karalystėje, ir A. A. Jungtinės Karalystės Mokesčių ir išmokų tarnybos (duomenys neskelbtini) administracinio centras moka būsto išmoką (pašalpą) (I tomo, 13, 14 b. l.).
Iš HM Revenue&Customs mažų pajamų išimties pažymos kopijos matyti, jog A. A. Jungtinėje Karalystėje taikomos nacionalinio draudimo įmokų lengvatos (I tomo, 15, 16 b. l.).
Iš pažymų apie dirbančiojo mokesčių lengvatų skyrimą kopijų matyti, jog 2015 m. balandžio 6 d. – 2016 m. balandžio 5 d. laikotarpiu A. A., nacionalinio draudimo Nr. (duomenys neskelbtini), Jungtinėje Karalystėje buvo taikytos dirbančiojo mokesčių lengvatos (I tomo, 18-20 b. l.).
Iš Papildomo susitarimo prie sutarties kopijos matyti, jog A. A. nuomojasi gyvenamąsias patalpas, adresu: (duomenys neskelbtini)Jungtinėje Karalystėje, mėnesinis nuomos mokestis yra 575 svarų (I tomo, 21, 22 b. l.).
Iš atsakovo E. D. 2016 m. kovo 2 d. elektroninio laiško kopijos matyti, jog atsakovas nurodo, kad „dalyvauti neišeis, nes nebegyvenu Lietuvoje ir esu grįžęs atgal į UK. Aš vis tiek turėsiu iš naujo teistis čia UK“ (I tomo, 179 b. l.).
Iš ieškovės bylos nagrinėjimo iš esmės metu duotų paaiškinimų matyti, jog šalys turi du nepilnamečius vaikus - G. D., gim. (duomenys neskelbtini), ir J. D., gim. (duomenys neskelbtini). Šalys santuokos nebuvo sudarę, nuo 2015 m. vasario 3 d. gyvena skyrium ir bendro ūkio neveda. Šalys ir iki vaikų gimimo, ir po santykių iširimo nuolat ir pastoviai gyveno Anglijoje. Vaikai taip pat gimė ir pastoviai nuo gimimo gyvena Anglijoje. Ieškovė su vaikais į Lietuvą grįžta tik vasarą atostogauti. Dar iki 2015 m. vasario 3 d. kuomet šalys gyveno kartu, atsakovas dirbo Anglijoje draudimo konsultantu, automobilių draudimo kompanijoje. Iš duomenų apie deklaruotą atsakovo išvykimą į Jungtinę Karalystę mano, jog ten jis gyvena jau keletą mėnesių, ko pasekoje, mano, jog turi lėšų ten pragyventi, galimai dirba. Ieškovė nurodo dirbanti Anglijoje pagal patentą namuose, siuvėja. Anglija jai skiria pašalpas: per mėnesį ji gauna 400 svarų darbo užmokestį bei, kadangi šeimos pajamos mažos, kas mėnesį gauna fiksuotą 137,60 svarų vaiko pašalpą už abu vaikus, 671,16 svarų dydžio valstybės pašalpą (tax kreditus), kadangi dirba tik puse etato, bei savivaldybė skiria 477,67 svarų pašalpą 55 procentams gyvenamojo būsto nuomos kainai padengti. Anglijoje yra įsigijusi kilnojamojo turto (baldus ir pan.), nekilnojamojo turto neturi. Dukra G. mokosi ir lanko įvairius būrelius. Nurodo, jog vaikai nuolat gyvena su ja, turi glaudų emocinį ryšį.
Iš atsakovo atstovo bylos nagrinėjimo iš esmės metu duotų paaiškinimų matyti, kad atsakovas su ieškove ir vaikais iki 2015 m. vasario 1 d. nuolat gyveno Anglijoje, susituokę nebuvo. Kadangi ieškovė liepė nedelsiant išsikraustyti, atsakovas grįžo į Lietuvą. Atsakovo teigimu, vaikai Anglijoje gyvena netoli mokyklos, poliklinikos, parduotuvės. Atsakovas gyvendamas Lietuvoje buvo bedarbis, registruotas darbo biržoje, neturėjo nekilnojamojo turto, sunkios finansinės padėties, šiuo metu gyvena Jungtinėje Karalystėje, atsakovo turtinė padėtis Jungtinėje Karalystėje nėra žinoma.
Ieškinys ir priešieškinys paliktini nenagrinėtais.
Teismui, nagrinėjančiam bylą su užsienio (tarptautiniu) elementu, visų pirma ex officio reikia išspręsti teismingumo klausimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 782 straipsnis), t. y. nuspręsti, ar byla priklauso jo kompetencijai, ar kitos valstybės teismo kompetencijai. Tuo atveju, jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas (ieškinys/priešieškinys) yra paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis). Tinkamas teismingumo klausimo išsprendimas užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje nustatytą asmens teisę kreiptis į nepriklausomą ir bešališką teismą realizavimą. Teismingumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tarptautinės privatinės teisės normomis (nustatytomis CPK ar tarptautinėse sutartyse), tarptautinės privatinės teisės principais, atsižvelgiant į konkrečios bylos tarptautinį pobūdį ir specifiką. Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja nacionalinė teisė, dvišalės ir daugiašalės valstybių sutartys. CPK 780 straipsnyje numatyta taisyklė, kad CPK nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip, tai reiškia, jog nacionalinės teisės nustatytos tarptautinio civilinio proceso taisyklės (CPK VII dalis) yra taikomos tik tais atvejais, kai teisės kolizijos klausimo nereguliuoja Europos Sąjungos ar kitas tarptautinis teisės aktas. Lietuvos Respublikai 2004 m. gegužės 1 d. tapus Europos Sąjungos nare, sprendžiant bylos su tarptautiniu elementu teismingumo klausimą, privalu vadovautis teismingumo klausimus atitinkamose bylose reglamentuojančių Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų nuostatomis.
Teismas turi pasitikrinti jurisdikciją kiekvienam šeimos byloje su tarptautiniu (užsienio) elementu keliamam reikalavimui atskirai ir įvertinti aplinkybes, lemiančias teisės akto, reglamentuojančio jurisdikcijos nustatymo taisykles, pasirinkimą, t. y. ar byloje egzistuoja tarptautinis (užsienio) elementas; koks šio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdis; su kokia valstybe jis yra susijęs. Kiekvienu atveju turi būti patikrinama konkretaus teisės akto reguliuojamų teisės santykių sritis, galiojimas teritorijoje, laiko atžvilgiu, santykis su kitais teisės aktais, patikrinant kokiam teisės aktui teikiamas prioritetas. Teismo jurisdikcijos nagrinėti konkretų byloje pareikštą reikalavimą patikrinimą sudaro du elementai: teisės akto, pagal kurį turi būti sprendžiamas jurisdikcijos klausimas, nustatymas ir jurisdikcijos klausimo pagal nustatytą teisės aktą nagrinėjimas iš esmės.
Bylos duomenimis nustatyta, jog tiek ieškovė, tiek ir atsakovas, tiek ir jų nepilnamečiai vaikai yra Lietuvos Respublikos piliečiai (I tomo, 4, 5, 150, 196 b. l.), gyvenantys Jungtinėje Karalystėje (I tomo, 150, 177 b. l.). Minėti duomenys rodo, jog ši byla turi tarptautinį elementą. Ieškinio dalykas yra susijęs su Jungtine Karalyste.
Dėl ieškinio reikalavimo, dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, ir priešieškinio reikalavimo, dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo, jurisdikcijos
Ieškovė ieškiniu prašo nepilnamečių vaikų G. D., gim. (duomenys neskelbtini), ir J. D., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą nustatyti su mama.
Atsakovas priešieškiniu prašo nustatyti bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką sekančiai: E. D. su nepilnamečiais vaikais bendrauja 1 kartą per savaitę per ieškovę A. A. telefoninio ryšio arba internetinio ryšio priemonėmis; tris kartus per metus, ne vėliau kaip prieš 14 dienų pranešęs ir suderinęs pasiėmimo datą ir laiką, 7 dienoms (kiekvieną kartą) savo lėšomis parsiveža vaikus į Lietuvą, o po 7 dienų parveža vaikus į jų gyvenamąją vietą; kiekvienais poriniais metais Lietuvoje su vaikais praleidžia kartu Šv. Kūčias ir Šv. Kalėdas (vaikus šventėms pasiima ir parveža atgal savo lėšomis).
Atsižvelgiant į valstybę, su kuria susiję reikalavimai bei tai, jog tiek Lietuvos Respublika, tiek Jungtinė Karalystė yra Europos Sąjungos valstybės narės, teismas daro išvadą, jog ieškinio reikalavimo dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo bei priešieškinio reikalavimo dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo jurisdikcijos nustatymui yra taikytinos Reglamento „Briuselis II bis“ nuostatos, prie kurio yra prisijungusios tiek Lietuvos Respublika, tiek ir Jungtinė Karalystė, ir kuris yra taikomas nuo 2005 m. kovo 1 d.
Reglamentas „Briuselis II bis“ taikomas visiems klausimams, patenkantiems į šio teisės akto materialiąją taikymo sritį, nepriklausomai nuo teismo pobūdžio, t. y. reikalavimams, susijusiems su vaikais, kurių atžvilgiu tėvai ar kiti asmenys turi pareigas, atsakomybę. Byla (reikalavimas) dėl tėvų pareigų turi būti susijusi su tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu (Reglamento „Briuselis II bis“ 1 straipsnio 1 dalies b punktas). Šis reglamentas remiasi fundamentaliu geriausių vaiko interesų apsaugos principu, todėl ir reikalavimams dėl tėvų pareigų jurisdikcijos taisyklės yra suformuluotos atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų, kuris reiškia tai, kad jurisdikcija turėtų pirmiausia priklausyti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybei narei, išskyrus tam tikrus vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo atvejus arba pagal tėvų pareigų turėtojų susitarimą (Reglamento „Briuselis II bis“ preambulės 12 punktas, 8 straipsnis). Tai įtvirtinta siekiant užtikrinti geresnę vaiko teisių apsaugą tarptautinėse situacijose ir išvengti skirtingų teisinių sistemų konfliktų, taikant vaiko teisių apsaugos priemones. Pagrindinis šeimos bylų dėl tėvų pareigų teismingumą (jurisdikciją) nusakantis kriterijus yra vaiko nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta, todėl sprendžiant šių bylų jurisdikcijos klausimą yra taikytini Reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnis (Bendroji jurisdikcija), 9 straipsnis (Nenutrūkstama vaiko buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos jurisdikcija), 10 straipsnis (jurisdikcija vaikų grobimo atvejais), 12 straipsnis (Jurisdikcijos prorogacija).
Šioje byloje nenagrinėjami santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacijos) arba santuokos pripažinimo negaliojančia reikalavimai, nenustatyti ir kiti jurisdikcijos prorogaciją galintys nulemti faktai, ar vaikų neteisėto išvežimo ar negrąžinimo (grobimo) atvejai, todėl teismas konstatuoja, jog šiuo atveju jurisdikcijos nustatymui negali būti taikomi Reglamento „Briuselis II bis“ 10 ir 12 straipsniai. Byloje nėra sprendžiami ir vaikų teisėto persikėlimo iš vienos valstybės narės į kitą ir toje valstybėje įgijimo naujos nuolatinės gyvenamosios vietos klausimai, todėl bylos situacija neatitinka ir Reglamento „Briuselis II bis“ 9 straipsnyje reglamentuojamos nenutrūkstamos vaiko buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos jurisdikcijos sąlygų. Todėl šiuo atveju ieškinio reikalavimui dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir priešieškinio reikalavimui dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo turi būti taikomos Reglamento „Briuselis II bis“ bendrosios jurisdikcijos nuostatos. Reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalis numato, jog valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje.
Reglamentas „Briuselis II bis“ nepateikia nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos sąvokos, todėl jį taikant vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos sąvoka turi būti aiškinama autonomiškai, t. y. vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos sąvoka negali būti aiškinama vadovaujantis atitinkamomis valstybės narės teisės aktuose įtvirtintomis sąvokomis ir teisinėmis kategorijomis, šios sąvokos reikšmė turi būti nustatoma pagal jos prasmių visų Europos Sąjungos valstybių narių teisinėse sistemose „vidurkį“. Minėto pasekoje pripažintina, jog: nacionalinėje teisėje įtvirtintais požymiais apibrėžiant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą (CK 2.12 straipsniu) neturėtų būti remiamasi; teismų suformuluoti tam tikri kriterijai vaikų gyvenamosios vietos nustatymui turi būti suprantami tik kaip pavyzdiniai, orientaciniai. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktiką visų pirma nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka Reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalies prasme turi būti aiškinama taip, kad: ši gyvenamoji vieta atitinka vietą, kur vaikas tam tikra dalimi integravosi į socialinę ir šeiminę aplinką (ESTT sprendimas byloje Nr. C-523/07, A, p. 44); be fizinio vaiko buvimo tam tikroje valstybėje narėje, reikia atsižvelgti ir į veiksnius, galinčius atskleisti, kad toks buvimas nėra laikinas ar atsitiktinis (ESTT sprendimas byloje Nr. C-523/07, A, p. 40); reikia įvertinti šiuos kriterijus – trukmę, reguliarumą, persikėlimo į valstybę narę priežastis ir aplinkybes, šeiminius ryšius toje valstybėje narėje, vaiko tautybę, mokyklos lankymą, kalbos žinias, socialinius ryšius; nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos sąvoka turi būti vertinama individualios bylos konkrečių faktinių aplinkybių kontekste ir apima buvimo tam tikroje vietoje realumą, tikroviškumą, ketinimą įsikurti; vaiko buvimo tam tikroje valstybėje narėje trukmė turi būti tokia, kad atsirastų tam tikras stabilumas (ESTT sprendimas byloje Nr. C-497/10 PPU, Barbara Mercredi v. Richard Chaffe, p. 51); esminis veiksnys vaiko gyvenamosios vietos nustatymui yra vaiko socialinė ir šeiminė aplinka, kuri vertinama atsižvelgiant į vaiko amžių; vaiko gyvenamoji vieta nustatoma kreipimosi į teismą momentu (Reglamentas „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnis). Pažymėtina, jog vaiko gyvenamosios vietos deklaravimo tam tikroje vietoje faktas nenulemia vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos. Vaiko minimali buvimo tam tikroje valstybėje trukmė tam, kad būtų galima tą valstybę laikyti vaiko nuolatine (įprastine) gyvenamąja vieta, nėra apibrėžta. Vaiko laikinas išvykimas atostogoms, pagal mokyklos mainų programą ir pan. negali būti prilyginami nuolatinės (įprastinės) vaiko gyvenamosios vietos išsaugojimui ar pasikeitimui. ESTT nurodė, kad mažamečio vaiko aplinka iš esmės yra šeiminė aplinka, kurią lemia referencinis asmuo ar asmenys, su kuriais vaikas gyvena ir kurie jį iš tiesų globoja ir juo rūpinasi (ESTT sprendimas byloje Nr. C-497/10 PPU, Barbara Mercredi v. Richard Chaffe, p. 54). Todėl kai vaiką iš tiesų globoja jo motina, reikia atsižvelgti, viena vertus, į gyvenimo šios valstybės narės teritorijoje ir motinos persikėlimo į šią valstybę trukmę, teisėtumą, sąlygas ir priežastis, bei, kita vertus, būtent dėl vaiko amžiaus, į motinos geografinę bei šeiminę kilmę ir šeiminius bei socialinius jos ir vaiko ryšius toje valstybėje.
Rašytiniais bylos duomenimis, ieškovės bylos nagrinėjimo iš esmės metu duotais paaiškinimais, ieškovės ieškinyje ir atsiliepime į priešieškinį, atsakovo atsiliepime į ieškinį ir priešieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis nustatyta, jog: abi šalys yra Lietuvos Respublikos piliečiai; šalių nepilnamečiai vaikai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, gimę (duomenys neskelbtini), Jungtinėje Karalystėje, ten gyveno nepertraukiamai nuo pat gimimo iki šiol; 2014 m. rugpjūčio 27 d. Jungtinėje Karalystėje yra ir deklaruota vaikų gyvenamoji vieta; šalių dukra G. D. yra 7 metų amžiaus, sūnus J. D. 2,5 metų amžiaus (mažamečiai vaikai); abu šalių vaikai gyvena su mama (ieškove), jos gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini) Jungtinė Karalystė; ieškovė Jungtinėje Karalystėje gyveno dar iki vaikų gimimo, ten yra įsikūrusi, nuomojasi gyvenamąjį būstą, užsiima individualia veikla, gauna Jungtinės Karalystės teikiamą socialinę paramą būsto mokesčiui kompensuoti, pašalpas už vaikus ir kitokias Jungtinės Karalystės skiriamas socialines išmokas; šalių nepilnametė dukra G. D. Jungtinėje Karalystėje mokosi mokykloje, antroje klasėje, lanko gimnastikos užsiėmimus. Nors kreipimosi į teismą su ieškiniu momentu ieškovė buvo deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, tačiau, kaip matyti iš ieškinio pagrindo ir jo priedų, tiek kreipimosi į teismą momentu, tiek iki šiol ji nepertraukiamai su vaikais gyveno adresu (duomenys neskelbtini) Jungtinė Karalystė. Šias aplinkybes patvirtina atsakovo atsiliepime į ieškinį ir priešieškinyje nurodomos aplinkybė, jog jis su ieškove ir vaikais gyveno Didžiojoje Britanijoje iki 2015 m. vasario 1 d. (I tomo, 74-76, 80-82 b. l.), ieškinyje nurodoma aplinkybė, kad ieškovė su šalių mažamečiais vaikais gyvena Didžiojoje Britanijoje (I tomo, 2 b. l.), bei pačios ieškovės teisme duoti paaiškinimai, jog vaikai gimė ir pastoviai nuo gimimo gyvena Anglijoje, ji su vaikais į Lietuvą grįžta tik vasarą atostogauti, dirba Anglijoje pagal patentą namuose (siuvėja), Anglija jai skiria pašalpas (per mėnesį ji gauna 400 svarų darbo užmokestį bei, kadangi šeimos pajamos mažos, kas mėnesį gauna fiksuotą 137,60 svarų vaiko pašalpą už abu vaikus, 671,16 svarų dydžio valstybės pašalpą (tax kreditus), kadangi dirba tik puse etato, bei savivaldybė skiria 477,67 svarų pašalpą 55 procentams gyvenamojo būsto nuomos kainai padengti), Anglijoje yra įsigijusi kilnojamojo turto (baldus ir pan.), dukra G. mokosi ir lanko įvairius būrelius, vaikai nuolat gyvena su ja. Šie duomenys patvirtina, kad ieškovė jau gana ilgą laiką yra įsikūrusi ir reguliariai gyvena Jungtinėje Karalystėje (vėliausiai nuo 2008 m. spalio 23 d., dukters G. gimimo), integravosi į šios šalies socialinę aplinką (dirba, nuomojasi gyvenamąjį būstą, gauna šios užsienio valstybės skiriamą socialinę paramą), Jungtinėje Karalystėje sukūrė šeiminius ryšius ir augina mažamečius vaikus.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad vaikai nepertraukiamai nuo pat gimimo momento iki šiol gyvena Jungtinėje Karalystėje (t. y. jie nepersikėlė į užsienio valstybę, tačiau Jungtinė Karalystė yra vaikų gimimo vieta), G. D., gimusi (duomenys neskelbtini), ten lanko mokyklą ir kitokius po pamokinius užsiėmimus, referencinis asmuo - ieškovė, su kuria vaikai gyvena, yra sukūrusi ir palaiko nuolatinius ir stabilius socialinius ir šeiminius ryšius Jungtinėje Karalystėje, leidžia daryti išvadą, jog šalių nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta Jungtinėje Karalystėje yra nuolatinio pobūdžio, jie yra integravęsi į socialinę ir šeiminę aplinką Jungtinėje Karalystėje, ten yra jų interesų centras. Teismui nekyla abejonių, jog vaikai turi esminį ryšį su ta valstybe nare, kurioje nuolatinai gyvena. Anksčiau aptarto kontekste teismas daro išvadą, jog šalių nepilnamečių vaikų nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta tiek kreipimosi į Šiaulių apylinkės teismą su ieškiniu/priešieškiniu momentu, tiek bylos iškėlimo teisme metu, tiek iki šiol yra Jungtinėje Karalystėje, ko pasekoje, teismas, pagal reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio nuostatas, neturi jurisdikcijos nagrinėti aukščiau nurodytus ieškinio ir priešieškinio reikalavimus dėl tėvų pareigų, kadangi šių reikalavimų jurisdikcija pagal šalių nepilnamečių vaikų nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą yra Jungtinės Karalystės teismuose (Reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnis).
Teismas pažymi, jog šiuo atveju nebuvo nustatyta išimtinių atvejų, kurie lemtų bylų perdavimo kitos valstybės teismui procedūras. Taip pat nebuvo nustatyta faktų, jog Jungtinėje Karalystėje būtų iškelta kitų bylų, susijusių su tėvų pareigomis, ko pasekoje, turėtų būti sprendžiama dėl Lis pendens taisyklių taikymo. Tai yra nėra Reglamento „Briuselis II bis“ 13 ir 19 straipsnių pagrindų.
Dėl ieškinio reikalavimų, dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo, jurisdikcijos
Be reikalavimo dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, ieškinio dalyką taip pat sudaro ir reikalavimai dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo. Ieškovė prašo iš atsakovo priteisti išlaikymą nepilnamečiams vaikams G. D. ir J. D. 160 Eur dydžio kas mėnesį mokamomis išmokomis kiekvienam vaikui nuo ieškinio teismui pateikimo dienos iki vaikų pilnametystės; iš atsakovo priteisti nepilnamečių vaikų G. D. ir J. D. išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2015 m. vasario 1 d. iki ieškinio pateikimo teismui dienos po 840 Eur kiekvienam vaikui (bendrą 1680 Eur) išlaikymo įsiskolinimo sumą (bylos iš esmės nagrinėjimo metu ieškovė šį reikalavimą sumažino 200 Eur suma, kadangi po bylos iškėlimo teisme 2015 m. rugsėjo 9 d. atsakovas sumokėjo 200 Eur dydžio išlaikymo įsiskolinimo dalį); nepilnamečių vaikų G. D. ir J. D. išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teisėmis paskirti ieškovę.
Reikalavimų dėl išlaikymo/išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo jurisdikcijos nustatymui, atsižvelgiant į valstybę, su kuria yra susiję šie reikalavimai, taikytinos „Išlaikymo“ reglamento nuostatos dėl jurisdikcijos, prie kurių taip pat yra prisijungusios tiek Lietuvos Respublika, tiek ir Jungtinė Karalystė, ir kuris yra taikomas nuo 2011 m. birželio 18 d.
„Išlaikymo“ reglamentas nustato kelias jurisdikcijos taisykles: bendroji jurisdikcija („Išlaikymo“ reglamento 3 straipsnio a, b punktai), pagalbinė (šalutinė) jurisdikcija („Išlaikymo“ reglamento 3 straipsnio c, d punktai), teismo pasirinkimas („Išlaikymo“ reglamento 4, 5 straipsniai), specialioji jurisdikcija („Išlaikymo“ reglamento 6, 7 straipsniai). Išlaikymo“ reglamentas nustato taisykles tik išlaikymo prievolėms, nesiejant jų su asmens statusu. Šis reglamentas neapsiriboja taikymu teritorijoje, t. y. „Išlaikymo“ reglamento jurisdikcijos taisyklės bus visuomet taikomos valstybėje narėje, nepaliekant galimybės taikyti nacionalinę teisę („Išlaikymo“ reglamento konstatuojamosios dalies 15 punktas). Jurisdikcijos pagrindai šiame reglamente yra suformuoti labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo su bylos nagrinėjimo vieta kriterijų, vaiko interesų svarbą ir būtinybę užtikrinti arčiausia vaiko esantį teismą, kad būtų tinkamai įvertinti vaiko poreikiai ir išklausytas pats vaikas.
„Išlaikymo“ reglamentas bylose dėl jaunesnių nei 18 metų vaikų išlaikymo prievolių griežtai draudžia šalių susitarimą dėl teismo pasirinkimo („Išlaikymo“ reglamento 4 straipsnio 3 dalis). Be to, šioje byloje sprendžiama, kurios iš valstybių narių - Lietuvos ar Jungtinės Karalystės – teismai turi jurisdikciją nagrinėti ieškinio reikalavimus dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo, t. y. tai nėra tas atvejis, kai pagal „Išlaikymo“ reglamento 3, 4, 5 straipsnius jurisdikcijos neturi joks valstybės narės teismas. Todėl minėtų aplinkybių kontekste teismas daro išvadą, kad šiuo atveju nustatant šių reikalavimų jurisdikciją negali būti taikomi „Išlaikymo“ reglamento 4, 6, 7 straipsniai.
Iš bylos duomenų nustatyta, jog nors, kaip teisingai nurodo ieškovės atstovė, atsiliepime į ieškinį ir priešieškinyje atsakovas neginčijo jurisdikcijos Lietuvos Respublikos teismams, tačiau vienareikšmiai tvirtinti, jog Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos klausimas atsakovo byloje nebuvo keliamas, taip pat negalima. Kaip matyti atsakovas jau prieš 2016 m. kovo 6 d. teismo posėdį, kuriuo buvo nagrinėja iš esmės, atsiuntė elektroninį laišką (I tomo, 179 b. l.), kuriame nurodė, jog jis vis tiek turės iš naujo teistis Jungtinėje Karalystėje. Šią nuomonę atsakovas patvirtino ir savo paaiškinime dėl byloje reiškiamų reikalavimų jurisdikcijos klausimo (II tomo, 2 b. l.), kuriame nurodė pageidaujantis, kad: teisminis procesas dėl vaikų gyvenamosios vietos ir išlaikymo vyktų Didžiojoje Britanijoje, nes tiek jis, tiek vaikai, tiek ir vaikų mama yra šios šalies rezidentai; nurodo, jog Didžiojoje Britanijoje gyvena nuo 2004 m., iš šios šalies buvo išvykęs laikinai ir savo statuso Jungtinėje Karalystėje neprarado, nes nebuvo išvykęs ilgiau kaip 2 metus. Pažymėtina ir tai, jog pats atsakovas nebuvo atvykęs nei į vieną Šiaulių apylinkės teisme paskirtą teismo posėdį bei savo nuolatine gyvenamąja vieta nuo 2004 m. laiko Jungtinę Karalystę (II tomo, 2 b. l.), kas taip pat neleidžia vienareikšmiai tvirtinti, jog atsakovas dalyvaudamas bylos nagrinėjimo procese neginčija bylos jurisdikcijos. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, jog šiuo atveju byloje reiškiamų reikalavimų jurisdikcijos nustatymo klausimas yra nagrinėjamas ex officio teismo iniciatyva, todėl šios bylos procesinė situacija nesudaro pagrindo taikyti „Išlaikymo“ reglamento 5 straipsnį.
„Išlaikymo“ reglamento 3 straipsnyje įtvirtinti bendrosios jurisdikcijos ir pagalbinės (šalutinės) jurisdikcijos pagrindai yra lygūs, alternatyvūs, nesuteikiant nei vienam iš jų prioriteto. Šiuo atveju ieškovė nagrinėjamų reikalavimų jurisdikciją grindžia pagal „Išlaikymo“ reglamento 3 straipsnio a punktą, motyvuodama tuo, jog atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje. Tačiau šiuo atveju reikšminga tai, kad byloje kartu su reikalavimais dėl išlaikymo prievolių taip pat yra reiškiami reikalavimai ir dėl tėvų pareigų (vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo), kuriems yra taikomos Reglamento „Briuselis II bis“ nuostatos. Nors šis reglamentas neapima išlaikymo pareigų, nes joms jau taikomas „Išlaikymo“ reglamento (kuris pakeitė 2000 m. gruodžio 22 d. Europos Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos reglamento Nr. 44/2001 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo“ nuostatas) normos, tačiau tuo pačiu jame yra įtvirtinta taisyklė, kad teismai, turintys jurisdikciją pagal reglamentą „Briuselis II bis“, paprastai turi jurisdikciją priimti sprendimus dėl išlaikymo pareigų, taikydami Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 5 straipsnio 2 dalį (Reglamento „Briuselis II bis“ preambulės 11 punktas), kadangi jurisdikcijos pagrindai, susiję su tėvų pareigų įgyvendinimu, nustatyti šiame reglamente, yra suformuluoti kuo labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų, kuris reiškia tai, kad jurisdikcija turėtų pirmiausia priklausyti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybei narei, išskyrus tam tikrus vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo atvejus arba pagal tėvų pareigų turėtojų susitarimą (Reglamento „Briuselis II bis“ preambulės 12 punktas). Šiuo atveju, kaip jau buvo nurodyta anksčiau, byloje nenagrinėjami vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo atvejai, o šalių susitarimai dėl išlaikymo jaunesniems nei 18 metų vaikams prievolių reikalavimų jurisdikcijos yra negalimi („Išlaikymo“ reglamento 4 straipsnio 3 dalis), todėl šiuo atveju bylos teismingumą lemiantys yra vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo reikalavimai, t. y. ginčai, susiję su tėvų pareigomis, o pagrindinis šios kategorijos bylų teismingumą nusakantis kriterijus - vaiko nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta (pvz., Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-220-227/2016; Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2S-440-459/2016, Šiaulių apygardos teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-445-357/2015). Todėl, šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste sprendžiant ieškinio reikalavimų dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo teismingumo (jurisdikcijos) klausimą, yra taikytinas Reglamento „Briuselis II bis“ 2 skirsnio „Tėvų pareigos“ 8 straipsnis. Pažymėtina, jog šiuo atveju tai iš esmės atitinka „Išlaikymo“ reglamento 3 straipsnio b ir d punktuose įtvirtintus bendrosios ir pagalbinės (šalutinės) jurisdikcijos pagrindus – jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi tos vietos, kurioje yra kreditoriaus (vaiko) įprastinė gyvenamoji vieta, teismas („Išlaikymo“ reglamento 3 straipsnio b punktas) arba teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe („Išlaikymo“ reglamento 3 straipsnio d punktas).
Minėto pasekoje teismas apibendrintai pareiškia, jog neturi jurisdikcijos nagrinėti šioje byloje reiškiamus ieškinio reikalavimus dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo bei priešieškinio reikalavimą dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo (Reglamento „Briuselis II bis“ 17 straipsnis), todėl ieškinys ir priešieškinys paliktini nenagrinėtais (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas, 780 straipsnio 2 dalis). Šalims išaiškintina, jog ieškinys ir priešieškinys yra teismingi Jungtinės Karalystės teismui pagal šalių nepilnamečių vaikų nuolatinę gyvenamąją vietą Jungtinėje Karalystėje.
Teismas sprendimu turi išspręsti laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą (CPK 150 straipsnio 4 dalis). Byloje 2016 m. vasario 5 d. nutartimi yra taikytos laikinosios apsaugos priemonės – nutarta priteisti iš atsakovo E. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), laikinąjį išlaikymą nepilnamečiams vaikams G. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim(duomenys neskelbtini), ir J. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), kiekvienam vaikui po 120,00 Eur (vieną šimtą dvidešimt eurų 00 euro centų) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2016-02-05 iki teismo sprendimo priėmimo dienos, įpareigojant ieškovę A. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nepilnamečių vaikų G. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), ir J. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui mokamas lėšas tvarkyti uzufrukto teise (I tomo, 132-134 b. l.). Kadangi šia nutartimi ieškinys ir priešieškinys paliekami nenagrinėtais, todėl byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės po šios nutarties įsiteisėjimo panaikintinos (CPK 150 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalis, 4 dalis).
CPK 87 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, jog sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai atsisakoma priimti ieškinį, prašymą ir skundą arba kai šie grąžinami be sprendimo, ieškovė byloje už reiškiamą reikalavimą dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo yra sumokėjusio 31,00 Eur žyminį mokestį (I tomo, 34 b. l.), todėl ieškovei grąžintinas byloje sumokėtas žyminis mokestis.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 87 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 3 dalimi, 5 dalimi, 150 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, 4 dalimi, 151 straipsniu, 296 straipsnio 1 dalies 12 punktu, 298 straipsniu, 334 - 335 straipsniais, 782 straipsniu, teismas
n u t a r i a :
ieškovės A. A. ieškinį atsakovui E. D. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, išvadą teikianti institucija - Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, palikti nenagrinėtą.
Atsakovo E. D. priešieškinį ieškovei A. A. dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo, išvadą teikianti institucija - Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, palikti nenagrinėtą.
Šiai nutarčiai įsiteisėjus panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – iš atsakovo E. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), priteistą laikinąjį išlaikymą nepilnamečiams vaikams G. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), ir J. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), kiekvienam vaikui po 120,00 Eur (vieną šimtą dvidešimt eurų 00 euro centų) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2016-02-05 iki teismo sprendimo priėmimo dienos, įpareigojant ieškovę A. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nepilnamečių vaikų G. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), ir J. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui mokamas lėšas tvarkyti uzufrukto teise.
Grąžinti ieškovei A. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 31,00 Eur (trisdešimt vieno euro 00 euro centų) žyminį mokestį, sumokėtą 2015 m. rugsėjo 8 d. į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos surenkamąją sąskaitą.
Nutarties patvirtintą kopiją išsiųsti šalių atstovams ir išvadą teikiančiai institucijai.
Nutartį, dalyje dėl žyminio mokesčio grąžinimo pavesti vykdyti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos.
Nutartis per 7 dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos gavimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.
Teisėja Rasa Milvydaitė