Civilinė byla Nr. e2A-292-1120/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02497-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 3.3.1.14

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 7 d. 

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūratės Varanauskaitės, 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. V. ir atsakovės valstybės įmonės ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1564-614/2019 pagal ieškovų – iš viso dviejų šimtų dvylikos fizinių ir juridinių asmenų ieškinį atsakovams bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS ir valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl pripažinimo investuotojais, duomenų perdavimo, draudimo išmokų išmokėjimo ir procesinių palūkanų priteisimo. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       2016 m. lapkričio 24 d. Vilniaus apygardos teisme gautas iš viso dviejų šimtų dvylikos fizinių ir juridinių asmenų, nurodytų pirmame ieškinio priede, ieškinys dėl pripažinimo investuotojais, draudimo išmokų išmokėjimo, procesinių palūkanų priteisimo. 2017 m. spalio 6 d. ieškinys priimtas bylą nagrinėjančios teisėjos rezoliucija, kai dalis (200) ieškovų pašalino ieškinio trūkumus – sumokėjo žyminį mokestį. 12 ieškovų atsisakė mokėti žyminį mokestį, todėl jų dalyje ieškinys laikytas nepaduotu.

2.       Likę ieškovai nurodė, kad jie yra atsakovo bankrutavusios akcinės bendrovės banko SNORAS (toliau – bankas) kreditoriai, investuotojai, kurie sumokėjo už neišleistos emisijos akcijas ir akcijų neįgijo, pareiškė ieškinį atsakovams bankui ir valstybės įmonei (toliau – VĮ) „Indėlių ir investicijų draudimas“ (toliau – atsakovė, draudimo įmonė) ir prašė pripažinti kiekvieną pirmame ieškinio priede nurodytą ieškovą investuotoju, turinčiu teisę gauti draudimo išmoką, įpareigoti banką pateikti duomenis dėl kiekvieno ieškovo teisės gauti draudimo išmoką ir įpareigoti atsakovę išmokėti draudimo išmoką iki 22 000 Eur kiekvienam ieškovui pagal individualizuotai pirmame priede pateiktus duomenis, o taip pat priteisti įstatyme nustatyto dydžio procesines palūkanas. Ieškovai vadovavosi Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) galiojusios redakcijos 2 straipsnio 11 dalimi bei tiesioginiu 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų veikimu, nurodydami, kad draudiminio įvykio metu galiojusios IĮIDĮ redakcijos nuostatos prieštaravo direktyvai ir Lietuvos Respublika netinkamai įgyvendino direktyvos nuostatas.

3.       Bankas atsiliepimu į ieškinį su ieškovų reikalavimu nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Bankas nurodė, jog ieškovai įgijo reikalavimo teisę į banką po draudžiamojo įvykio dienos, todėl neturi teisės gauti draudimo išmoką. Ieškovai nepripažintini investuotojais pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 11 dalį, taip pat aiškinant šią teisės normą atsižvelgiant į direktyvos 1 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis.

4.       Atsakovė atsiliepimais į ieškinį prašė netenkinti ieškinio. Atsakovė nurodė, kad IĮIDĮ įtvirtintos draudimo išmokų mokėjimo tvarkos atsakovė nėra pažeidusi ir nėra gavusi iš banko duomenų, kurie būtų pagrindas mokėti ieškovams draudimo išmokas. Įsipareigojimų investuotojams draudimo išmoka nepriklauso, taip pat nėra įstatyme nustatytų sąlygų procesinių palūkanų priteisimui.

5.       2017 m. gruodžio 7 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas tenkino šalių prašymą ir sustabdė šios bylos nagrinėjimą iki Lietuvos Aukščiausiame Teisme (toliau – LAT) bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 3K3-666-705/2015 (teisminio proceso Nr. 2-55-00788-2014-5). 

6.       Pagal minimoje LAT byloje 2016 m. vasario 25 d. nutartimi dėl prejudicinio sprendimo gavimo ir kitoje bylose LAT 2015 m. gruodžio 18 d. nutartimi pateiktus prašymus, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) 2018 m. kovo 22 d. sujungtose bylose C-688/15 ir C-109/16 priėmė prejudicinį sprendimą.

7.       Civilinė byla Nr. 3K-3-666-706/2014 (teisminio proceso Nr. 2-55-3-00788-2014-5) LAT išnagrinėta 2018 m. liepos 4 d. nutartimi. Išnykus nagrinėjamos civilinės bylos sustabdymo pagrindui, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartimi bylos nagrinėjimas atnaujintas.

8.       Atnaujinus bylos nagrinėjimą, atsakovė 2018 m. lapkričio 15 d. raštu nurodė, kad dalis šios bylos ieškovų, taip pat ieškovas R. V., buvo pateikę teismui kitą ieškinį, kuriuo prašė pripažinti juos indėlininkais ir išmokėti jiems indėlio draudimo išmokas už jų įsigytas banko akcijas ir LAT 2018 m. liepos 4 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-687/2018, kurioje pripažino šių ieškovų, kurie sumokėjo lėšas pagal banko akcijų pasirašymo sutartis, tačiau akcijų emisija nebuvo įvykdyta dėl banko bankroto, teisę į indėlio draudimo išmoką. ESTT prejudiciniame sprendime nurodė, jog asmenys, su banku sudarę akcijų ir obligacijų įsigijimo sutartis, pagal kurias lėšos, skirtos šiems vertybiniams popieriams įsigyti, pervestos į banko vardu atidarytas sąskaitas, tačiau dėl jo nemokumo netapę akcijų ar obligacijų savininkais, turi reikalavimo teisę į indėlininkų ar investuotojų draudimo kompensaciją ir buvę banko klientai tokioje situacijoje patys turi pasirinkti, kokios rūšies teisinės apsaugos ir kompensacijos reikalauti. 2018 m. liepos 4 d. nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-687/2018 LAT konstatavo, kad minimoje byloje ieškovai aiškiai išreiškė savo valią pasinaudoti teise į kompensaciją pagal indėlių garantijų sistemą, nacionalinėje teisėje įtvirtintą įgyvendinant direktyvą 94/19/EB. Atsakovė nurodė, kad vykdant minimą LAT 2018 m. liepos 4 d. nutartį, ieškovams ji jau išmokėjo draudimo išmokas. Dalis ieškovų nagrinėjamoje byloje patys kreipėsi į atsakovę dėl draudimo išmokų išmokėjimo ir prašymuose, priešingai nei nagrinėjamos bylos ieškinyje, nurodė, jog renkasi ne įsipareigojimų investuotojams draudimo išmokos (šią apsaugą pasirinko 9 ieškovai), o indėlių draudimo išmokos. Pagal ESTT išaiškinimus, asmens skoliniam reikalavimui, kylančiam iš vienos su banku sudarytos sutarties, negali būti taikoma dviguba kompensacija, t. y. tiek pagal indėlių direktyvą, tiek pagal investuotojų direktyvą. Šiuo metu, kai ieškovams pagal jų pateiktus prašymus draudimo išmokos išmokėtos, nagrinėjamoje byloje nelieka ginčo dalyko. Atsakovė nurodė, jog atsižvelgiant į ESTT ir LAT minimuose sprendimuose pateiktus išaiškinimus, nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovė praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą, todėl procesinės palūkanos ieškovams nepriteistinos.

9.       2018 m. lapkričio 16 d. nagrinėjamoje byloje gauti ieškovų atstovo pateikti prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir dėl dalinio ieškinio reikalavimų atsiėmimo (kuris vėliau buvo tikslinamas). Ieškovų atstovas nurodė, kad po LAT 2018 m. liepos 4 d. priimtos nutarties atsakovė išmokėjo draudimo išmokas daliai ieškovų, todėl gavę draudimo išmokas ieškovai prašė teismo leisti atsiimti visus ieškinio reikalavimus, išskyrus dėl procesinių palūkanų priteisimo ir prašė grąžinti žyminį mokestį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

10.       Negavę atsakovų sutikimo atsiimti ieškinį, 2018 m. lapkričio 16 d. ieškovai pateikė prašymą dėl minėtos ieškinio dalies atsisakymo bei pateikė patikslintą ieškinį, kurį dar kartą tikslino 2018 m. gruodžio 19 d. pareiškimu. Ieškovų atstovai nurodė, jog ieškinio minėtoje dalyje atsisako 199 ieškovai, išskyrus ieškovą R. V., kuris 2018 m. lapkričio 16 d. gautą draudimo išmoką 2018 m. rugsėjo 3 d. grąžino ir atsakovei 2018 m. rugpjūčio 31 d. pateikė prašymą dėl draudimo išmokos išmokėjimo, nurodydamas, jog renkasi įsipareigojimų investuotojams draudimo apsaugą.

11.       Teismo posėdžio metu ieškovų atstovas palaikė ieškinį dalyje dėl procesinių palūkanų priteisimo, prašė jį tenkinti, dėl kitų ieškovų reikalavimų – bylą nutraukti, grąžinti ieškovams 75 proc. žyminio mokesčio. Ieškovo R. V. atžvilgiu atstovas palaikė ieškinį visoje apimtyje, prašė jį tenkinti. Ieškovų atstovas prašė vadovautis procesiniuose dokumentuose išdėstytais ieškovų argumentais, o taip pat priteisti ieškovams bylinėjimosi išlaidas. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė prašė ieškinį dalyje dėl palūkanų ir dėl ieškovo R. V. reikalavimų atmesti, palaikė atsakovės procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją.

II.        Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 13 d. sprendimu, be kita ko, priėmė dalies ieškovų atsisakymą nuo ieškinio dalyje dėl jų pripažinimo investuotojais, turinčiais teisę gauti įsipareigojimų investuotojui draudimo išmoką už bankui apmokėtas neišleistos emisijos Nr. LT0000101925 akcijas, bei dėl banko įpareigojimo pateikti duomenis atsakovei apie banko įsipareigojimus ieškovams ir ieškovų teisę gauti investuotojo draudimo išmoką, bei dėl atsakovės įpareigojimo išmokėti šiems ieškovams investuotojo draudimo išmoką, neviršijančią 22 000 Eur ir bylą šioje dalyje nutraukė. Teismas ieškovo R. V. ieškinio reikalavimą dėl jo pripažinimo investuotoju, turinčiu teisę gauti įsipareigojimų investuotojui draudimo išmoką už bankui apmokėtas neišleistos emisijos Nr. LT0000101925 akcijas, bei dėl banko įpareigojimo pateikti duomenis atsakovei apie banko įsipareigojimus ieškovui R. V. ir R. V. teisę gauti investuotojo draudimo išmoką, bei dėl atsakovės įpareigojimo išmokėti R. V. 20 100 Eur investuotojo draudimo išmoką atmetė. Teismas likusioje dalyje ieškinį (dėl procesinių palūkanų priteisimo) tenkino iš dalies. Teismas priteisė lygiomis dalimis iš banko bankroto administravimui skirtų lėšų ir iš atsakovės ieškovams kiekvienam po 30,66 Eur bylinėjimosi išlaidas už atstovavimą teisme. 

13.       Teismas nustatė, kad tarp šalių nekilo ginčo, kad ieškovai su banku sudarė akcijų pasirašymo sutartis dėl paprastųjų vardinių akcijų įsigijimo (akcijų emisijos Nr. LT0000101925), tačiau akcijų emisija nebuvo įvykdyta dėl banko bankroto. Ieškovų pagal akcijų pasirašymo sutartis sumokėtų piniginių lėšų sumos nurodytos prie pirminio ieškinio pateiktame sąraše, šio sąrašo duomenų atsakovai neginčijo. Nagrinėjamoje byloje ieškovai buvo pareiškę reikalavimą dėl jų pripažinimo investuotojais, turinčiais teisę gauti įsipareigojimų investuotojui draudimo išmokas už bankui apmokėtas neišleistos emisijos Nr. LT0000101925 akcijas, duomenų pateikimo bei draudimo išmokų priteisimo.

14.       Didelė dalis šios bylos ieškovų, taip pat ieškovas R. V., dar 2014 m. Vilniaus apygardos teismui buvo pateikę kitą ieškinį, kuriuo prašė pripažinti juos, sumokėjusius lėšas už tos pačios banko emisijos Nr. LT0000101925 įsigyjamas akcijas, banko indėlininkais IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalies prasme. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. kovo 12 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimą paliko nepakeistą. Ieškovai minimoje byloje pateikė kasacinį skundą, kuris LAT išnagrinėtas 2018 m. liepos 4 d., kasacinės bylos Nr. 3K-3-213-687/2018. Dėl šios prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai turinčios kasacinės civilinės bylos, nagrinėjama byla buvo sustabdyta.

15.       LAT 2018 m. liepos 4 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimo dalį panaikino ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškovų ieškinį tenkino ir pripažino jiems teisę į indėlio draudimo išmoką, mokėtiną pagal IĮIDĮ.

16.       Šioje nutartyje teisėjų kolegija sprendė teisės klausimą susijusį su tuo, ar lėšoms, kurios buvo asmens įmokėtos į kaupiamąją banko sąskaitą, atidarytą AB banke „Finasta“, pagal sudarytas su banku akcijų pasirašymo sutartis, kai akcijų emisija nebuvo atlikta dėl banko bankroto, taikomos investuotojų kompensavimo arba indėlių garantijų sistemos. Jei tokioms lėšoms taikomos pirmiau nurodytos apsaugos sistemos, pagal kurią iš jų – indėlių garantijų ar investuotojų kompensavimo – šios lėšos yra apdraustos ir ar jų praradimas turėtų būti kompensuojamas. Teisėjų kolegija nurodė, jog remiantis ESTT prejudiciniame sprendime suformuluotais išaiškinimais, skoliniai reikalavimai, susiję su lėšomis, kurios nurašytos iš kredito įstaigoje privačių asmenų turėtų sąskaitų ir pagal sutartį dėl būsimų perleidžiamųjų vertybinių popierių, kuriuos ta įstaiga turėjo išleisti, pasirašymo pervestos į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas, tokiu atveju, kai dėl minėtos įstaigos bankroto šių vertybinių popierių emisija galiausiai nebuvo įvykdyta, priskirtini tiek prie direktyvoje 97/9/EB nurodytų investuotojų kompensavimo sistemų, tiek prie direktyvoje 94/19/EB nurodytų indėlių garantijų sistemų. Remiantis ESTT išaiškinimu, esant situacijai, kai skoliniams reikalavimams taikomos tiek direktyvoje 94/19/EB nurodytos indėlių garantijų sistemos, tiek direktyvoje 97/9/EB nurodytos investuotojų kompensavimo sistemos ir kai nacionalinės teisės aktų leidėjas tokių skolinių reikalavimų nepriskyrė prie vienos sistemos pagal vieną ar kitą iš šių direktyvų, bylą nagrinėjantis teismas, remdamasis šia nuostata, negali pats nuspręsti, kuria sistema gali pasinaudoti minėtų skolinių reikalavimų turėtojai. Teisėjų kolegija nutartyje nurodė, jog esant tokiai situacijai, būtent pastarieji turi pasirinkti, pagal kurią sistemą, nustatytą nacionalinėje teisėje įgyvendinant šias dvi direktyvas, pasinaudoti teise į kompensaciją (ESTT prejudicinio sprendimo 105 punktas). Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, jog, remiantis ESTT prejudicinio sprendimo 104 punktu, skolinių reikalavimų turėtojai negali naudotis dviguba kompensacija. ESTT, pasisakydamas dėl asmens, siekiančio gauti atitinkamą kompensaciją (draudimo išmoką), galimybės nacionaliniame teisme tiesiogiai remtis tiek direktyvos 94/19/EB, tiek direktyvos 97/9/EB nuostatomis, išaiškino, kad direktyvos 94/19/EB 1 straipsnio 1 punktas ir direktyvos 97/9/EB 1 straipsnio 4 punktas bei 2 straipsnio 2 dalies antra pastraipa aiškintini taip, kad jais asmuo gali remtis nacionaliniame teisme, grįsdamas reikalavimus dėl kompensacijų prieš valstybės įmonę, kuri valstybėje narėje atsakinga už indėlių garantijų ir investuotojų kompensavimo sistemas (prejudicinio sprendimo 111 punktas). Kadangi, ieškovai, už akcijas sumokėję sutartyse nurodytas sumas, neįgijo akcijų pagal pasirašytas sutartis, nes įstatų pakeitimai dėl įstatinio kapitalo didinimo nebuvo įregistruoti, akcijų emisija nebuvo įvykdyta dėl banko bankroto, tokia situacija, kai kredito įstaiga su savo klientais sudaro sutartis dėl būsimų perleidžiamų vertybinių popierių, kurių emitentė yra ši įstaiga, pasirašymo, yra investicinė paslauga (prejudicinio sprendimo 69 punktas). Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus ESTT išaiškinimus, t. y. kai skoliniai reikalavimai, dėl kurių prašoma kompensacijos, tenkina tiek direktyvoje 94/19/EB, tiek direktyvoje 97/9/EB nustatytas sąlygas ir nacionalinėje teisėje nėra taisyklės dėl vienoje ar kitoje direktyvoje įtvirtintos sistemos taikymo tokiems skoliniams reikalavimams, tokioje situacijoje skolinių reikalavimų turėtojai (nagrinėjamu atveju ieškovai), įrodinėdami savo teisę į draudimo išmoką (siekdami pasinaudoti teise į kompensaciją), turi pasirinkti vieną iš nacionalinėje teisėje įgyvendinant direktyvas 94/19/EB ir 97/9/EB įtvirtintų kompensacijų sistemų – arba investuotojų kompensavimo sistemą, arba indėlių garantijų sistemą. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog šioje byloje ieškovai pareikštu ieškiniu prašė pripažinti juos indėlininkais IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalies prasme, t. y. pripažinti jiems teisę į indėlių draudimo išmoką, mokėtiną pagal IĮIDĮ. Savo reikalavimą jie, be kita ko, grindė direktyva 94/19/EB bei ją iš dalies keičiančia direktyva 2009/14/EB. Ieškovų manymu, jų pagal akcijų pasirašymo sutartis įmokėtos lėšos pripažintinos indėliais ir jiems turi būti taikoma būtent indėlių garantijų sistema (ieškovai turėjo teisę tiesiogiai remtis direktyvos 94/19/EB 1 straipsnio 1 punkto nuostatomis). Teisėjų kolegija konstatavo, kad tokiu būdu ieškovai aiškiai išreiškė savo valią pasinaudoti teise į kompensaciją pagal indėlių garantijų sistemą, nacionalinėje teisėje įtvirtintą įgyvendinant direktyvą 94/19/EB. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija teisiškai nepagrįstomis pripažino atsakovės keliamas abejones dėl ieškovų jiems taikytinos kompensacijų sistemos nepasirinkimo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad skoliniams reikalavimams, susijusiems su lėšomis, nurašytomis iš sąskaitų, kurias privatūs asmenys turėjo kredito įstaigoje, ar pervestomis į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas už perleidžiamų vertybinių popierių, kuriuos išleisti turėjo pastaroji, pasirašymą, kai šių vertybinių popierių emisija galiausiai nebuvo įvykdyta dėl minėtos įstaigos bankroto, taikomos tiek direktyvoje 94/19/EB nurodytos indėlių garantijų sistemos, tiek direktyvoje 97/9/EB nurodytos investuotojų kompensavimo sistemos, kad nacionalinės teisės aktų leidėjas tokių skolinių reikalavimų nepriskyrė prie vienos sistemos pagal vieną ar kitą iš šių direktyvų, kad ieškovai išreiškė savo valią pasinaudoti teise į kompensaciją pagal indėlių garantijų sistemą, konstatavo, kad ieškovų reikalavimas pripažinti juos indėlininkais IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalies prasme pagrįstas ir tenkintinas.

17.       Vykdydama minimą LAT 2018 m. liepos 4 d. nutartį, atsakovė išmokėjo ieškovams indėlių draudimo išmokas. Draudimo išmokų išmokėjimo laiką ir išmokų dydį patvirtino į bylą pateikta atsakovės 2018 m. gruodžio 11 d. pažyma Nr. 05-1265, iš kurios taip pat matyti, jog draudimo išmokos išmokėtos ne tik indėlininkais kasacinėje byloje Nr. 3K-3-213-687/2018 pripažintiems ieškovams, bet ir nagrinėjamos bylos ieškovams. Nepaisant prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai turinčioje kasacinio teismo nutartyje esančio minimos bylos ieškovų pasirinktos indėlių draudimo apsaugos, ieškovai atsakovei yra pateikę rašytinius prašymus, nurodydami sąskaitą į kurią lėšos turi būti pervestos ir kurią draudimo apsaugą (indėlių ar investuotojų) ieškovai renkasi. Šie rašytiniai ieškovų prašymai atsakovei yra pateikti į bylą, iš jų, bei iš minėtos atsakovo pažymos matyti, jog devyni šios nagrinėjamos bylos ieškovai – M. D., A. S., A. K., D. S., D. V., G. T., J. P., S. K. ir A. J., pateikdami atsakovei prašymus dėl draudimo išmokos išmokėjimo, pasirinko įsipareigojimų investuotojams draudimo apsaugą (įsipareigojimų investuotojams draudimo apsaugą pasirinkę ieškovai nebuvo minėtos prejudicinę reikšmę turinčios bylos šalimi), visiems kitiems ieškovams draudimo išmokos išmokėtos pagal jų pasirinktą indėlių draudimo sistemą.

18.       Taigi, šioje byloje tarp šalių iš esmės išliko ginčas dėl procesinių palūkanų priteisimo. Tačiau vienas iš prejudicinėje byloje šalimi dalyvavusių ieškovų – R. V., kuriam minima įsiteisėjusia LAT 2018 m. liepos 4 d. nutartimi pripažinta teisė į indėlio draudimo išmoką, mokėtiną pagal IĮIDĮ, 2018 m. rugpjūčio 17 d. ir 2018 m. lapkričio 16 d. gavęs kasacinio teismo bei įstatymo pagrindu jam išmokėtą 5 791,72 Eur dydžio draudimo išmoką, 2018 m. rugsėjo 3 d. ir 2018 m. lapkričio 29 d. ją atsakovei grąžino. Ieškovas nurodė, jog 2018 m. rugpjūčio 31 d. pareiškimu pareiškė savo valią gauti draudimo išmoką pagal įsipareigojimų investuotojams draudimo apsaugą. Iškilus ginčui atsakovė kreipėsi į LAT, prašydama išaiškinti kasacinio teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartį, nurodydama, kad kilo ginčas su vienu iš ieškovų dėl jo teisės pasirinkti draudimo išmoką. 2018 m. lapkričio 12 d. nutartimi LAT netenkino atsakovės prašymo išaiškinti 2018 m. liepos 4 d. nutartį ir nurodė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad teismo nutarties rezoliucinė dalis dėl teisės į draudimo išmoką, mokėtiną pagal IĮIDĮ, pripažinimo yra neaiškiai suformuluota.

19.       Teismas konstatavo, jog ieškovas R. V., kartu su kitais ieškovais 2014 m. teisme pareiškęs ieškinį dėl teisės į draudimo išmoką pripažinimo, pasirinko draudimo sistemą: jis prašė pripažinti jį, sumokėjusį 86 360,06 Eur už banko emisijos Nr. LT0000101925 įsigyjamas akcijas, indėlininku IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalies prasme ir ši ieškovo teisė įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu pripažinta bei sukūrė ieškovui R. V. materialines teisines pasekmes. Procesinis LAT sprendimas turi nagrinėjamai bylai prejudicinę galią, taigi, materialinis teisinis santykis tarp šalių yra nustatytas. Įsiteisėjęs teismo sprendimas privalo būti vykdomas. LAT 2018 m. liepos 4 d. nutartyje konstatavo, jog šioje byloje ieškovai pareikštu ieškiniu aiškiai išreiškė savo valią pasinaudoti teise į kompensaciją pagal indėlių garantijų sistemą, nacionalinėje teisėje įtvirtintą įgyvendinant direktyvą 94/19/EB. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija teisiškai nepagrįstomis pripažino atsakovės keliamas abejones dėl ieškovų jiems taikytinos kompensacijų sistemos nepasirinkimo. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog, remiantis ESTT prejudicinio sprendimo 104 punktu, skolinių reikalavimų turėtojai negali naudotis dviguba kompensacija. Tokioje situacijoje skolinių reikalavimų turėtojai (nagrinėjamu atveju ieškovas), įrodinėdamas savo teisę į draudimo išmoką (siekdamas pasinaudoti teise į kompensaciją), turi pasirinkti vieną iš nacionalinėje teisėje įgyvendinant direktyvas 94/19/EB ir 97/9/EB įtvirtintų kompensacijų sistemų – arba investuotojų kompensavimo sistemą, arba indėlių garantijų sistemą. Teismas sutiko su atsakovės argumentais, jog atsakovei įvykdžius įsiteisėjusį LAT sprendimą – išmokėjus draudimo išmoką pagal ieškovo 2014 m. ieškiniu pasirinktą ir teismo pripažintą indėlininko draudiminę apsaugą, tenkinti ieškovo R. V. reikalavimo dėl pripažinimo investuotoju ir susijusių reikalavimų nėra teisinio pagrindo.

20.       2017 m. liepos 28 d. nutartyje LAT civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-684/2017 suformavo precedentą, kad banko indėlių sertifikatų turėtojai turi teisę į procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. LAT minimoje nutartyje pažymėjo, jog prašymas priteisti procesines palūkanas privalo būti pareikštas raštu (žr. 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad draudžiamasis įvykis įvyko 2011 m. lapkričio 24 d., kai bankas pripažintas nemokiu (IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalis). Pagal IĮIDĮ indėlininkas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos. Teismas sutiko su atsakovės argumentu, kad įstatymų leidėjas aiškiai nereglamentavo, kuriai apsaugos sistemai (indėlių garantijų ar investuotojų kompensavimo) priskirtini tokie kaip ieškovų skoliniai reikalavimai, tačiau LAT 2019 m. balandžio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019 pasisakydamas dėl ieškovų teisės į procesines palūkanas dėl neįsiteisėjusių obligacijų pažymėjo, kad IĮIDĮ expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) ir imperatyviai nenustatyta, kad tokie kaip ieškovų skoliniai reikalavimai nepriskirtini nei indėlių garantijų, nei investuotojų kompensavimo apsaugos sistemai. LAT 2019 m. vasario 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019 konstatavo, kad indėlių draudimo sistemą nustatančių imperatyviųjų nacionalinės teisės normų atsakovei nebuvo nustatyta pareigos mokėti draudimo išmoką indėlio sertifikatų turėtojams, priešingai, indėlių sertifikatai expressis verbis įtraukti į nedraudžiamų įsipareigojimų sąrašą, ir sprendė, kad pagal draudžiamojo įvykio metu galiojusį teisinį reglamentavimą nėra teisinio ir faktinio pagrindo konstatuoti, jog atsakovė praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą ir privalo mokėti ieškovei (kreditorei) kompensuojamąsias palūkanas už pavėluotą draudimo išmokos išmokėjimą (LAT 2019 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019, 37, 45 punktai). Kadangi nagrinėjamu atveju IĮIDĮ expressis verbis ir imperatyviai nenustatyta, kad tokie kaip ieškovų skoliniai reikalavimai nepriskirtini nei indėlių garantijų, nei investuotojų kompensavimo apsaugos sistemai, įstatymų leidėjas tik aiškiai nereglamentavo, kuriai apsaugos sistemai (indėlių garantijų ar investuotojų kompensavimo) priskirtini tokie kaip ieškovų skoliniai reikalavimai, tai šiuo atveju teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pagal nacionalinės teisės normas atsakovei nebuvo nustatyta pareigos mokėti draudimo išmoką ieškovams ir kad atsakovė neprivalo mokėti ieškovams procesinių palūkanų už priteistas draudimo išmokas. Taigi, nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovė neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti išmokėti draudimo išmokas ieškovams, o aplinkybė, kad atsakovė nežinojo, pagal kurią apsaugos sistemą – indėlių garantijų ar investuotojų apsaugos – turėjo būti išmokėta draudimo išmoka, neteikia pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė turėjo teisę atsisakyti vykdyti piniginę prievolę. Atsižvelgdama į tai, kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendė, jog argumentas, kad atsakovei nebuvo aišku, ar ieškovai turi teisę į indėlių garantijų apsaugos sistemą nuo bylos iškėlimo momento ir atitinkamai ar atsakovė turi pareigą išmokėti draudimo išmoką ieškovams, nėra teisiškai pagrįstas. Minimoje byloje teisėjų kolegija taip pat nesutiko su kasacinio skundo argumentu, jog ieškovai, siekdami gauti draudimo išmoką, privalėjo kreiptis į atsakovę atskiru prašymu, kuriame nurodyta, kokios apsaugos sistemos – indėlių garantijų ar investuotojų apsaugos – jie siekia. LAT laikomasi pozicijos, jog asmenys, turintys skolinius reikalavimus, susijusius su lėšomis, nurašytomis iš sąskaitų, kurias jie turėjo kredito įstaigoje, ir pervestomis į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas už perleidžiamų vertybinių popierių, kuriuos išleisti turėjo pastaroji, pasirašymą, kai šių vertybinių popierių emisija nebuvo įvykdyta dėl minėtos įstaigos bankroto, priskirtini tiek prie investuotojų kompensavimo sistemos, tiek prie indėlių garantijų sistemos ir šie savininkai turi teisę pasirinkti, pagal kurią iš šių sistemų jiems bus kompensuojama. Teisėjų kolegija sprendė, kad toks asmenų, turinčių skolinius reikalavimus, pasirinkimas turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, kad draudimo įmonė galėtų neklysdama suprasti, kokios kompensavimo sistemos asmuo siekia ir kokio dydžio išmoka jam priklauso. Nuo to momento, kai asmuo pareiškia apie savo pasirinkimą ir apie tai informuoja draudimo bendrovę, šiai kyla pareiga išmokėti draudimo išmoką, jeigu nėra nustatomos aplinkybės, kurios panaikina šią pareigą.

21.       Nagrinėjamoje byloje teismas sprendė, kad ieškovai nuo pat bylos iškėlimo – tiek 2014 m. pareikšdami ieškinį prejudicinėje byloje aiškiai išreiškė savo valią pasinaudoti prioriteto tvarka indėlių garantijų sistema, tiek šioje byloje devyni ieškovai išreiškė savo valią pasinaudoti investuotojų garantijų sistema, todėl atsakovės argumentas, kad ji nežinojo, kokią apsaugą ieškovai pasirinkę, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Draudimo išmokos ieškovams išmokėtos ieškovams pasirinkus vieną iš Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės lygmeniu numatytų dviejų skirtingų garantijų sistemų, taikytinų indėlių ir investuotojų apsaugai. Nagrinėjamu atveju susidarė padėtis, kad dalis ieškovų, savo teises gynė atsakovams pareikšdami du skirtingus ieškinius atskirose bylose – šioje byloje, prašydami pripažinti juos investuotojais, ir Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-4231-611/2014 (kasacinės bylos Nr. 3K-3-213-687/2018). Teismas nesutiko su atsakovės argumentais, kad dalis ieškovų piktnaudžiavo teise – prašydami priteisti procesines palūkanas nuo didesnės draudimo išmokos sumos. Be to nagrinėjama byla dėl pripažinimo investuotojais pradėta tuo metu, kai pirmojoje byloje pripažinti ieškovus investuotojais ieškovų ieškinys buvo atmestas ir neigiami teismų sprendimai buvo įsiteisėję. Bylose teismų yra nustatyta, kad ieškovai turėjo teisę į draudimo apsaugą tiek pagal direktyvą 94/19/EB, tiek pagal direktyvą 97/9/EB; ieškovai pasirinko, kokios kompensacijos siekė ir kokios rūšies draudimo išmokos reikalavo iš atsakovės. LAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos procesinės palūkanos taip pat priskirtinos prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų. Procesinės palūkanos pasižymi tuo, kad jos skaičiuojamos nuo visos įsiskolinimo sumos ir skirtos kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius. Taigi, kaip yra išaiškinęs LAT, pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojasi kreditoriaus lėšomis, gauna iš to naudos, taip pažeidžia kreditoriaus interesus ir privalo šios normos pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas.

22.       LAT 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo LAT praktikoje apžvalgoje, konstatuota, jog kreditorius turi teisę pareikšti savarankišką ieškinį dėl procesinių palūkanų priteisimo jau po bylos, kurioje buvo sprendžiama ginčo esmė išnagrinėjimo – pagrindinio reikalavimo patenkinimo. LAT išaiškinęs, kad kreditoriaus teisė reikalauti palūkanų išlieka iki visiško prievolės įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis), tačiau ne daugiau kaip iki ieškinio senaties termino pabaigos (CK 1.125 straipsnio 9 dalis), jeigu atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį. Taigi, dėl procesinių palūkanų teisme gali būti pareiškiamas savarankiškas reikalavimas ir kreditoriaus teisė reikalauti procesinių palūkanų išlieka iki visiško prievolės įvykdymo, tačiau ne daugiau kaip iki ieškinio senaties termino pabaigos, jei šalys nėra sutarusios kitaip arba išieškotojas bendru sutarimu ar savo pareiškimu bei veiksmais nėra atsisakęs nuo procesinių palūkanų skaičiavimo. Vadovaudamasis aptarta LAT praktika, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti yra nustatytos abi būtinosios pagrindinės sąlygos: bylų iškėlimo teisme faktai ir ieškovų raštu (nagrinėjamoje byloje) pareikštas reikalavimas priteisti procesines palūkanas. Nei teisė į procesinių palūkanų priteisimą, nei jų apskaičiavimo tvarka įstatymo leidėjo nėra siejamos su prašymo priteisti procesines palūkanas pateikimo momentu. Teismas pažymėjo, kad bylos proceso metu tinkamai pareikšta kreditoriaus valia dėl procesinių palūkanų priteisimo suponuoja teismo pareigą priteisti procesines palūkanas nuo įstatyme nustatyto termino, t. y. nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Teismas konstatavo, kad ieškovams procesinės palūkanos priteistinos nuo nagrinėjamos bylos Vilniaus apygardos teisme iškėlimo teisme dienos (nuo 2016 m. spalio 6 d.) iki draudimo išmokos išmokėjimo kiekvienam ieškovui dienos, nurodytos atsakovės 2018 m. gruodžio 11 d. pažymoje Nr. 05-1265. Pagal šią atsakovės pažymą ieškovai parengė apskaičiavimus dėl konkrečių procesinių palūkanų sumų priteisimo kiekvienam ieškovui, sutikslintas sumas nurodė lentelėje, pateiktoje su 2018 m. gruodžio 19 d. pareiškimu. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė nurodė, jog pastabų dėl apskaičiuotų sumų neturi, jų apskaičiavimo neginčija. Esant nustatytoms šioms aplinkybėms ir nesant ginčo dėl apskaičiuotų sumų, ieškovams priteistos procesinių palūkanų sumos, nurodytos minėtoje lentelėje, išskyrus juridinius asmenis. Lentelėje paskaičiuotos procesinių palūkanų sumos ne 5 proc., o 6 proc. Teismas nurodė, kad atsakovė, išmokėdama draudimo išmoką, veikia kaip viešosios teisės subjektas, ji nėra privatus juridinis asmuo ar verslininkas, todėl ieškovams negali būti priteisti 6 proc. dydžio procesinės metinės palūkanos. Teismas perskaičiavo reikalautų palūkanų dydžius. R. V. priteista 321,32 Eur procesinių palūkanų suma, apskaičiuota nuo jam 2018 m. lapkričio 16 d. išmokėtos 5 791,72 Eur indėlio draudimo išmokos sumos (5 791,72 x 5 / 100 x 405 / 365).

III.       Apeliacinių skundų ir atsiliepimų argumentai

23.       Apeliaciniame skunde atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-l564-614/2019 dėl procesinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidų ir priimti naują sprendimą – ieškovų reikalavimus dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti. Jeigu teismas netenkintų prašymo, prašo procesines palūkanas ieškovams perskaičiuoti ne nuo bylos iškėlimo teisme momento, o nuo ESTT 2018 m. kovo 18 d. prejudicinio sprendimo, kuomet nacionaliniai teismai suformavo draudimo išmokos mokėjimo taisykles. Apeliaciniame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

23.1.                      ESTT suformulavo taisyklę, kad banko neįsigaliojusių obligacijų ir akcijų turėtojams gali būti taikoma tiek indėlininkų, tiek investuotojų apsauga ir tik patys asmenys gali pasirinkti, kokios rūšies kompensacijos reikalauti. Tokią išvadą ESTT padarė nepaisydamas to, kad nagrinėtose bylose Nr. C-688/15 ir C-109/16 ieškovai savo ieškiniuose buvo nurodę kurios sistemos apsaugos taikymo reikalauja.

23.2.                      LAT 2018 m. liepos 4 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-687/2018, kurioje pripažino ieškovų, kurie sumokėjo lėšas pagal banko akcijų pasirašymo sutartis, tačiau akcijų emisija nebuvo įvykdyta dėl banko bankroto, teisę į indėlio draudimo išmoką. Minėtoje byloje reikalavimus buvo pareiškę ir dalis šios nagrinėjamos bylos ieškovų. Kasacinis teismas minėtoje byloje konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ieškovai aiškiai išreiškė savo valią pasinaudoti teise į kompensaciją pagal indėlių garantijų sistemą, nacionalinėje teisėje įtvirtintą įgyvendinant direktyvą 94/19/EB. Atsižvelgdama į nurodytus ESTT išaiškinimus, taip pat esant ieškovų išreikštai valiai remtis apsauga, kurią jiems užtikrina direktyva 94/19/EB bei ją į nacionalinę teisę perkeliantis IĮIDĮ, teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovų reikalavimas pripažinti jiems teisę į draudimo išmoką, mokėtiną pagal IĮIDĮ, yra pagrįstas.

23.3.                      Atsižvelgiant į ESTT ir LAT pateiktus išaiškinimus, atsakovė išmokėjo draudimo išmokas visiems besikreipusiems banko neįsigaliojusių obligacijų ir akcijų turėtojams, kurie kreipėsi ir išreiškė savo valią dėl sistemos (indėlių garantijų ar įsipareigojimų investuotojams) pasirinkimo ir nurodė banko sąskaitos, į kurią pageidauja gauti draudimo išmoką, rekvizitus.

23.4.                      Nagrinėjamoje byloje visi ieškovai (išskyrus R. V.) atsisakė pagrindinio pradinio ieškinio reikalavimo dėl ieškovų pripažinimo investuotojais ir įsipareigojimų investuotojams draudimo išmokų išmokėjimo. Ieškovai patikslintu ieškiniu palaikė tik išvestinį reikalavimą dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Nagrinėjamoje byloje ieškovams atsisakius pagrindinio reikalavimo, nebėra pagrindo svarstyti ir tenkinti išvestinio ieškinio reikalavimo dėl procesinių palūkanų priteisimo.

23.5.                      Atsakovė nėra praleidusi piniginės prievolės įvykdymo termino. IĮIDĮ, reglamentuojantis indėlių draudimo išmokų išmokėjimą, kitokio palūkanų dydžio nenustatė.

23.6.                      Draudimo apsaugos taikymas asmenims, kurie buvo sudarę su banku akcijų įsigijimo sutartis, pagal kurias lėšos, skirtos vertybiniams popieriams įsigyti, buvo pervestos į banko vardu atidarytas sąskaitas, tačiau dėl banko nemokumo šie asmenys netapo akcijų savininkais, nebuvo aiškus ir nereglamentuotas IĮIDĮ. Šis klausimas nebuvo aiškus ir šios kategorijos bylas nagrinėjusiems nacionaliniams teismams.

23.7.                      Atsakovė pati savarankiškai nuspręsti, ar neįsigaliojusios akcijos yra draudimo objektas, negalėjo ir neturėjo tam pagrindo, nes IĮIDĮ tokios situacijos nereglamentavo. Atsakovei nesuteikta teisė savo iniciatyva modifikuoti teisinius santykius. IĮIDĮ apskritai nereglamentuoja atvejų, kada kredito įstaigos draudžiamojo įvykio atveju asmuo galėtų pasirinkti, kokia draudimo sistema: indėlių ar įsipareigojimų investuotojams, naudotis. Tokia taisyklę suformulavo tik ESTT savo sprendime, pagal kurio išaiškinimą vėliau LAT priėmė nutartis neįsigaliojusių akcijų bei obligacijų bylose.

23.8.                      Nėra pagrindo iš atsakovės priteisti procesines palūkanas dėl to, kad bylas nagrinėję nacionaliniai teismai nebuvo pripažinę banko akcijų turėtojų teisės į draudimo išmoką. Ši aplinkybė patvirtina, kad negalima teigti, jog atsakovė banko akcijų turėtojų atžvilgiu yra praleidusi piniginės prievolės įvykdymo terminą. Tik 2018 m. liepos 4 d., atsižvelgdamas į ESTT išaiškinimus, LAT priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-687/2018, kurioje pripažino banko akcijų turėtojų teisę į indėlio draudimo išmoką. Minimoje LAT byloje ieškovų reikalavimus nagrinėję tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai ieškovų reikalavimus dėl draudimo išmokų mokėjimo už neįsigaliojusias banko akcijas buvo atmetę kaip nepagrįstus, teismų sprendimais / nutartimis ieškovų teisė į draudimo išmoką nebuvo pripažinta. Nėra pagrindo teigti, kad atsakovė ne laiku išmokėjo draudimo išmokas už neįsigaliojusias banko akcijas. Atvirkščiai, atsiradus teisiniam aiškumui draudimo išmokos ieškovams išmokėtos per protingą terminą. Atsakovė nėra praleidusi indėlių draudimo išmokos išmokėjimo termino, nėra pažeidusi IĮIDĮ įtvirtintos išmokų mokėjimo tvarkos, nėra atlikusi neteisėtų veiksmų ieškovų atžvilgiu.

23.9.                      Civilinė byla, pagal ieškovų ieškinį dėl teisės gauti įsipareigojimų investuotojams draudimo išmokas pripažinimo pagal akcijų pasirašymo sutartis, buvo sustabdyta iki LAT bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 3K-3-213-687/2018. LAT taip pat kilo papildomų klausimų, nagrinėjant minimą civilinę bylą, dėl kurių jis nusprendė kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo gavimo. Teisės aiškinimo klausimai dėl draudimo išmokų mokėjimo banko akcijų turėtojams buvo nagrinėjami tiek nacionaliniu, tiek ES lygmeniu. Taisyklės dėl draudimo apsaugos pasirinkimo banko akcijų turėtojų atžvilgiu suformulavo ESTT.

23.10.                      Šiuo atveju prievolės įvykdymo terminas negali būti praleistas. Atsakovė išmokėjo ieškovams draudimo išmokas vykdant LAT 2018 m. liepos 4 d. nutartį bei atsižvelgdama į ieškovų atsakovei pateiktus prašymus dėl sistemos pasirinkimo.

23.11.                      Atsakovei nesuteikta teisė savo iniciatyva modifikuoti teisinius santykius. Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ieškovų valia dėl sistemos pasirinkimo keitėsi, lyginant ją su ieškinyje nurodyta, todėl nėra pagrindo priteisti procesines palūkanas iš atsakovės.

23.12.                      Draudimo išmokų nebuvo galima išmokėti anksčiau, nes po ESTT 2018 m. kovo 22 d. prejudicinio sprendimo buvo laukiama LAT išaiškinimų. LAT civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-687/2018 išaiškino, kad būtent ieškovai turi pasirinkti vieną iš nacionalinėje teisėje įtvirtintų kompensacijų sistemų – arba investuotojų kompensavimo sistemą, arba indėlių garantijų sistemą. Tuo tarpu IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, remdamasi draudėjo draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas.

23.13.                      Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, patvirtintos atsakovės tarybos 2001 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 4 (2009 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 02-6-3 redakcija) (toliau – draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka), 13 punkte taip pat nustatė, kad draudėjas (bankas ar kita kredito įstaiga), kuriam yra įvykęs draudžiamasis įvykis, privalo pateikti draudimo įmonei (t. y. atsakovei) draudžiamojo įvykio dienos duomenis apie indėlininkus ir jų indėlius ir (arba) įsipareigojimus investuotojams ir investuotojus. IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalies ir IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalies normos turi būti aiškinamos ir taikomos sistemiškai. Tam, kad atsakovė galėtų vykdyti indėlių draudimo išmokos išmokėjimą, nepakanka vien tik draudžiamojo įvykio fakto (t. y. bankroto bylos iškėlimas kredito unijai, bankui ar įmonei arba priežiūros institucijos sprendimo dėl poveikio priemonės taikymo ar investicinių paslaugų teikimo nutraukimo priėmimas, kai kredito unija, bankas ar banko filialas negali atsiskaityti su kreditoriais ar kai įmonė ar įmonės filialas yra nepajėgi (nepajėgus) įvykdyti įsipareigojimų investuotojams – IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalis), tam, kad būtų mokamos draudimo išmokos, kadangi atsakovė pati nedisponuoja duomenimis apie bankrutavusio draudėjo indėlininkus ir jų turimų indėlių sumas.

23.14.                      Vadovaujantis IĮIDĮ bei draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka, įvykus kredito įstaigos draudžiamajam įvykiui, atsakovė draudimo išmokas apskaičiuoja ir moka tik po to, kai gauna duomenis apie indėlininkus ir (ar) investuotojus bei jiems mokėtinas sumas iš draudėjo (banko, kredito įstaigos). Toks IĮIDĮ ir draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkoje įtvirtintas draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo mechanizmas yra pagrįstas, nes atsakovė nedisponuoja duomenimis apie indėlininkus ir investuotojus bei jiems priklausančias mokėtinas sumas iki kredito įstaigų galimų draudžiamųjų įvykių, o šiais duomenimis pradeda disponuoti tik po draudžiamojo įvykio ir tik draudėjui perdavus šiuos duomenis atsakovei.

23.15.                      Pagal draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos 13 punktą, draudėjas (bankas), kuriam buvo įvykęs draudžiamasis įvykis, privalo pateikti draudimo įmonei (t. y. atsakovei) draudžiamojo įvykio dienos duomenis apie indėlininkus ir jų indėlius ir (arba) įsipareigojimus investuotojams ir investuotojus, kurių vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios. Pagal IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalį (2002 m. birželio 20 d. IX-972 redakcija), draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė (t. y. atsakovė), remdamasi draudėjo (t. y. banko) draudiminio įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas.

23.16.                      Po LAT išaiškinimų nukrypta nuo teisinio reguliavimo, reglamentuojančio draudimo išmokų išmokėjimą kredito įstaigos draudžiamojo įvykio atveju, nes iš teismo priimto sprendimo akivaizdu, kad išmoka išmokama ne pagal teisės aktuose nustatytą tvarką, bet pagal tai, kokią valią išreiškė asmuo ir kokią draudiminę apsaugą jis pasirinko. Atsižvelgiant į tai, atsakovė negalėjo mokėti draudimo išmokos anksčiau nei buvo pateikti ESTT, o vėliau LAT išaiškinimai suformavę naujas draudimo išmokos mokėjimo taisykles. Vilniaus apygardos teismas sprendime nevertino šių aplinkybių, todėl klaidingai nustatė procesinių palūkanų priteisimo momentą ir paskirtį, nepagrįstai priteisė ieškovams procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

23.17.                      Ieškovai atsisakė dalies ieškinio reikalavimų – dėl draudimo išmokos išmokėjimo už jų turėtas banko neįsigaliojusias akcijas, šioje dalyje byla nutraukta. Atsižvelgiant į tai, teismas net ir spręsdamas, kad ieškovams turi būti atlygintos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos, priteisdamas išlaidų atlyginimą ieškovams turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 2 dalimi, o ne priteisti ieškovų naudai visas jų prašytas bylinėjimosi išlaidas. Teismo sprendimu ieškovų ieškinys nebuvo tenkintas visiškai, nes dalies ieškinio reikalavimų (dėl draudimo išmokų priteisimo) ieškovai nagrinėjamoje byloje jau buvo atsisakę.

2.                      Ieškovai atsiliepime prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

24.1.                      ESTT nagrinėtoje byloje expressis verbis konstatavus, kad direktyvų nuostatos yra aiškios, tikslios ir besąlyginės, apeliantės argumentai dalyje dėl teisės neaiškumo atmestini. Apeliantę šis išaiškinimas įpareigoja tiesiogiai, kaip subjektą, veikiantį valstybės vardu. Dėl to iš ES teisės kylančios pareigos išmokėti išmokas neįvykdymas laiku laikytinas akivaizdžiu apeliantės piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimu.

24.2.                      ES teisės tiesioginio veikimo principas reikalauja, kad apeliantė tiesiogiai taikytų aiškias, tikslias ir besąlygines ES direktyvų nuostatas ieškovų atžvilgiu ir tuo pačiu netaikytų galbūt ES teisės neatitinkančios nacionalinės teisės. Dėl to apeliantės argumentai, susiję su nacionalinės teisės turinio neaiškumu jai, įstatymų leidėjo neparinkimu kokią sistemą (indėlininkų ar investuotojų apsaugos) ieškovams taikyti, teismų praktikos nebuvimu ir kt., yra teisiškai nereikšmingi. Nacionalinės teisės nuostatos ir / ar jų neaiškumas apeliantės neatleidžia nuo pareigos vykdyti tiesiogiai veikiančias ES direktyvų nuostatas. Nacionalinis teismas privalo taikyti ES teisę nepaisant to, jog nacionalinės teisės normos yra neaiškios, ar neatitinka ES teisės.

24.3.                      LAT analogiškus apeliantės argumentus pateiktiems šiame skunde jau įvertino 2019 m. balandžio 30 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019 kaip nepagrįstus. LAT nurodė, kad įstatymų leidėjui net ir aiškiai nepriskyrus skolinių reikalavimų draudimo sistemai nėra pagrindo konstatuoti, kad pagal nacionalinės teisės normas atsakovei nebuvo nustatyta pareigos mokėti draudimo išmoką ieškovams ir kad atsakovė neprivalo mokėti ieškovams procesinių palūkanų už priteistas draudimo išmokas. Apeliantė turėjo pareigą išmokėti draudimo išmokas, todėl pareigos neįvykdžius laiku – apeliantė praleido prievolės įvykdymo terminą ir privalo mokėti procesines palūkanas.

24.4.                      Apeliantės argumentai dėl prievolės neįvykdymo laiku motyvuojant teisės turinio neaiškumu ir teismų praktikos nebuvimu yra nepagrįsti ir neatleidžia nuo atsakomybės. Dėl to, apeliantės teiginiai, jog teisės turinys jai buvo neaiškus ir dėl to pareiga išmokėti draudimines išmokas laiku jai nekilo, yra nepagrįsti, ir prieštarauja pamatiniam teisės principui. Apeliantė yra juridinis asmuo, kuriam privalomi įstatymų reikalavimai. Be to visų ginčų su ieškovais metu apeliantė buvo atstovaujama profesionalių atstovų. Teigti, jog teisės turinys apeliantei buvo neaiškus, dėl to pareigos nevykdytos, nėra teisinio pagrindo. Apeliantė laisva valia prisiėmė riziką neišmokėti ieškovams draudiminių išmokų, todėl turėjo ir galėjo suprasti šio savo veiksmo teisines pasekmes, kurias dabar privalo prisiimti, t. y. sumokėti procesines palūkanas ieškovams už pralestą prievolės įvykdymo terminą. LAT apeliantės argumentus dėl teisės neaiškumo jau pripažino nepagrįstais kitoje byloje ir priteisė procesines palūkanas, todėl apeliantė laikytina praleidusia terminą prievolei įvykdyti ir privalo sumokėti procesines palūkanas ieškovams. 

24.5.                      Ieškovai atsisakė turtinio reikalavimo išmokėti kompensaciją, tik dėl to, kad apeliantė jau po bylos iškėlimo išmokėjo jiems priklausančias draudimo išmokas, t. y. patenkino jų turtinį reikalavimą. Ieškovų ieškinio dalies (turtinio reikalavimo dėl draudimo išmokos išmokėjimo) atsisakymas, dėl to, kad apeliantė įvykdė jį jau po bylos iškėlimo, nepaneigia šios ieškovų teisės gauti kompensaciją, kadangi apeliantė visu šiuo terminu naudojosi ieškovams priklausančiais pinigais nepagrįstai.

24.6.                      Ieškovai pirmą kartą savo pasirinkimą padarė dar 2014 m. kovo 7 d. kreipęsi į apeliantę dėl indėlininkų draudimo išmokos išmokėjimo (2014 m. kovo 19 d. apeliantė atsisakė tai padaryti). 2014 m. balandžio 4 d. ieškovai pateikė ieškinį teismui dėl jų pripažinimo indėlininkais. Vėliau pateikė apeliantei prašymus išmokėti jiems investuotojų draudimines išmokas, kurių netenkinus iškėlė šią bylą teisme.

24.7.                      Ieškovai savo reikalavimus dėl draudiminės išmokos gynė dviem alternatyviais ieškiniais: dėl pripažinimo indėlininkais (teikti tik neturtiniai reikalavimai) ir dėl pripažinimo investuotojais bei draudiminės išmokos išmokėjimo (teiktas turtinis ir neturtiniai reikalavimai). Pirmoji byla baigta 2018 m. liepos 4 d. LAT ieškovų ieškinį dėl pripažinimo indėlininkais patenkinus (Nr. 3K-3-213-687/2018). Tačiau turtinį reikalavimą ieškovai teikė tik šioje byloje, kurioje ir prašo procesinių palūkanų. Dėl to, konstatuotina, kad vienintelis turtinis ieškovų reikalavimas apeliantei įvykdytas tik po šios bylos iškėlimo, dėl to turtinio reikalavimo ieškovai ir atsisakė, o procesinių palūkanų ieškovai prašo nuo bylos iškėlimo dienos iki išmokos išmokėjimo dienos.

24.8.                      Ieškinio dalies atsisakymo priežastis yra susijusi išimtinai su apeliantės veiksmais atliktais po ieškovų bylos iškėlimo teisme apeliantei. Dėl to ieškovai sąžiningai pasinaudojo procesine teise atsisakyti dalies ieškinio toje bylos dalyje, kuri nebeaktuali ir dėl kurios nebėra ginčo tarp šalių.

24.9.                      Patirtų bylinėjimosi išlaidų priežastingumas iš esmės yra susijęs su apeliantės veiksmais: byla inicijuota dėl apeliantės kaltės, ieškinys patikslintas ir dalyje jo reikalavimų atsisakyta dėl pasikeitusio apeliantės elgesio po bylos iškėlimo teisme.

3.                      Ieškovas R. V. taip pat pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti 2019 m. gegužės 13 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1564-614/2019, dalį, kuria atmesti R. V. ieškinio reikalavimai ir klausimą išspręsti iš esmės – pripažinti R. V., sumokėjusį lėšas už banko emisijos Nr. LT0000101925 įsigyjamas akcijas, banko investuotoju, turinčiu teisę gauti draudimo išmoką; įpareigoti banką pateikti duomenis atsakovei dėl R. V. teisės gauti investuotojo draudimo išmoką; įpareigoti atsakovę išmokėti R. V. 20 100 Eur įsipareigojimų investuotojams draudimo išmoką; priteisti R. V. naudai iš atsakovės 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo išmokėtos draudimo išmokos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki draudimo išmokos išmokėjimo dienos ir pervesti priteistą procesinių palūkanų sumą į depozitinę banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini); priteisti R. V. naudai iš banko ir atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

25.1.                      2014 m. kovo 7 d., apeliantas su grupe kitų asmenų kreipėsi į atsakovę dėl indėlininkų draudimo išmokos išmokėjimo, o atsakovė 2014 m. kovo 19 d. atsisakė išmokėti ieškovams draudimo išmoką, nurodydama, kad apeliantas turi būti laikomas investuotoju, tačiau įsipareigojimų investuotojams draudimo išmoka vis tiek neišmokama.

25.2.                      2014 m. balandžio 4 d. apeliantas su grupe ieškovų pateikė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti juos indėlininkais IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalies prasme. Ieškovų reikalavimai netenkinti nei pirmosios nei apeliacinės instancijos teismuose (civilinės bylos Nr. 2-4231-611/2014).

25.3.                      2015 m. birželio 25 d. ESTT priėmė sprendimą šiai bylai aktualioje byloje (ESTT 2015 m. birželio 25 d. sprendimas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir kt., C-671/13, ECLI:EU:C:2015:418). Sprendime ESTT konstatavo, kad direktyvos 97/9 2 straipsnio 2 dalis ir 4 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jos draudžia tokius nacionalinės teisės aktus, kaip nagrinėjamieji pagrindinėse bylose, pagal kuriuos galimybė pasinaudoti šioje direktyvoje numatyta kompensavimo sistema priklauso nuo to, ar atitinkama kredito įstaiga nagrinėjamus pinigus ar vertybinius popierius perleido ar panaudojo be investuotojo valios.

25.4.                      ESTT konstatavo, kad draudiminio įvykio metu galiojusios IĮIDĮ redakcijos 9 straipsnio 1 dalis prieštaravo direktyvai. Po šio sprendimo atsakovei kilo pareiga išmokėti įsipareigojimų investuotojams draudimo išmoką taikant tiesioginio direktyvų veikimo doktriną ir netaikyti nacionalinės teisės, tačiau atsakovė toliau tęsė bylinėjimąsi teismuose nemokėdama draudimo išmokų. Atsižvelgdami į palankią ESTT praktiką, 2016 m. lapkričio 23 d. apeliantas su grupe asmenų kreipėsi į atsakovę prašydamas išmokėti įsipareigojimų investuotojams draudimo išmoką. 2016 m. gruodžio 5 d. atsakovė pateikė atsakymą, kuriuo atsisakė ieškovui išmokėti įsipareigojimų investuotojams draudimo išmoką.

25.5.                      Atsakovei netenkinus apelianto ir kitų besikreipusių asmenų prašymo išmokėti įsipareigojimų investuotojams draudimo išmoką, 2016 m. lapkričio 24 d. apeliantas su grupe kitų asmenų pateikė Vilniaus apygardos teismui nagrinėjamoje byloje ieškinį dėl pripažinimo investuotojais, draudimo išmokų išmokėjimo ir procesinių palūkanų priteisimo. 2018 m. kovo 22 d. ESTT priėmė sprendimą šiai bylai aktualioje byloje (sujungtose bylose C-688/15 ir C-109/16, ECLI:EU:C:2018:209), kuriame konstatavo, kad tik patys skolinio reikalavimo turėtojai gali pasirinkti jiems taikytiną draudimo sistemą. Net ESTT priėmus sprendimą, kuriame expressis verbis konstatuota, kad tik pats skolinio reikalavimo turėtojas, o ne teismas, gali nuspręsti, kuria sistema jis nori pasinaudoti, atsakovė nemokėjo draudimo išmokų, o laukė nacionalinių teismų sprendimų. Visgi 2018 m. kovo 23 d. savo poziciją atsakovė paviešino nurodydama, kad draudimo išmokos bus mokamos iš esmės tiems, kurie bylinėjosi.

25.6.                      Po LAT 2018 m. liepos 4 d. sprendimo atsakovė laikėsi pozicijos, kad mokės draudimo išmokas tik konkretiems tose bylose dalyvavusiems ieškovams. Tačiau nesprendė klausimo dėl asmenų, kurie prašo vienoje byloje pripažinti indėlininku, o kitoje investuotoju, teisių įgyvendinimo, t. y. nesprendė skolinio reikalavimo teisės turėtojo teisės pasirinkti jam taikytiną draudimo sistemą, o visiems ieškovams civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-687/2018 po LAT sprendimo išmokėjo draudimo išmokas. Šioje LAT byloje ieškovai nereikalavo išmokėti draudimo išmokas, ieškovai reiškė neturtinį reikalavimą – prašė pripažinti indėlininkais.

25.7.                      2018 m. rugpjūčio 29 d. atsakovės pozicija pasikeitė, ji nusprendė vadovautis ESTT sprendimu byloje A. A. ir kt. ir išmokėti draudimo išmokas visiems banko neįsigaliojusių akcijų pirkėjams, nepriklausomai nuo to, ar jie gynė savo teises teismuose. Šiuo tikslu atsakovė išplatino pranešimą savo internetiniame puslapyje ir parengė neįsigaliojusių banko akcijų pirkėjams anketą, kurioje asmuo gali pasirinkti, kurią draudimo sistemą jam taikyti.

25.8.                      R. V., pateikęs ieškinius tiek kaip indėlininkas, tiek kaip investuotojas, po ESTT sprendimo byloje A. A. ir kt. ir atsakovei apsisprendus taikyti ESTT suformuluotą taisyklę, pagal kurią kiekvienam, sumokėjusiam pinigus už banko neįsigaliojusias akcijas, leista pasirinkti draudimo sistemą, nepriklausomai nuo to, ar asmenys buvo pateikę ieškinius, 2018 m. rugpjūčio 31 d. pateikė prašymą atsakovei dėl jo pasirinktos įsipareigojimų investuotojams draudimo apsaugos taikymo. Pakartotinai ieškovas R. V. kreipėsi į atsakovę 2018 m. rugsėjo 3 d. Kadangi draudimo sistemos pasirinkimas akivaizdžiai susijęs su skolinio reikalavimo tenkinimu ir pinigų išmokėjimu, tai ieškovas R. V. ir pasirinko atgauti kuo didesnę dėl draudžiamojo įvykio prarastų pinigų sumą, t. y. vietoj 5 791,72 Eur pagal indėlių draudimo sistemą, 20 100 Eur pagal įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemą.

25.9.                      2018 m. rugsėjo 27 d. atsakovė atsakė į R. V. pateiktus raštus nurodydama, kad R. V. sumokėta indėlių draudimo išmoka ir jis neturi teisės į įsipareigojimų investuotojams draudimo išmoką. Nors R. V. grąžino atsakovei ne pagal jo prašymą išmokėtą indėlių draudimo išmoką 2018 m. rugsėjo 3 d. ir pakartotinai 2018 m. spalio 2 d. pateikė prašymą atsakovei dėl įsipareigojimų investuotojams draudimo išmokos išmokėjimo, atsakovė parengiamojo posėdžio teisme dieną, 2018 m. lapkričio 16 d., neatsižvelgdama į apelianto pasirinkimą, vėl pervedė ne R. V. pasirinktą įsipareigojimų investuotojams draudimo išmoką, o indėlių draudimo išmoką. 2018 m. lapkričio 28 d. R. V. grąžino atsakovei klaidingai pervestą jam indėlių draudimo išmoką.

25.10.                      Nepaisant apelianto aiškiai išreikštos valios, atsakovė, atstovaudama valstybę ir neteisingai interpretuodama LAT 2018 m. liepos 4 d. sprendimą, veikė neteisėtai, t. y. neleido pasirinkti taikytinos draudimo sistemos, neveikė rūpestingai ir sąžiningai vartotojo, kaip silpnesnės pusės atžvilgiu. Dėl to, skubotas 5 791,72 Eur išmokėjimas ieškovui R. V. pagal indėlių draudimo sistemą, vietoj 20 100 Eur, atgautinų pagal įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemą, laikytinas neteisėtu ir pažeidžiančiu ES teisę.

25.11.                      Kitiems asmenims, kurie, analogiškai kaip R. V., gynė savo teises tiek kaip indėlininkai, tiek kaip investuotojai, suteikta draudimo sistemos pasirinkimo teisė (įskaitant teisę pakeisti savo valią, nepriklausomai nuo to, kokie ieškiniai yra nagrinėjami teismuose; taip pat teisė gauti draudimo išmoką tiems, kurie apskritai negynė savo teisių) ir buvo išmokėta jų pasirinkta draudimo išmoka.

25.12.                      LAT 2019 m. balandžio 30 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019 konstatavo, kad nuo to momento, kai asmuo pareiškia apie savo pasirinkimą ir apie tai informuoja draudimo bendrovę, šiai kyla pareiga išmokėti draudimo išmoką. Tai, kad apeliantas nuo 2014 m. gynė savo teises teismuose pareikšdamas reikalavimus tiek kaip investuotojas, tiek kaip indėlininkas, nepanaikino jo teisės, vadovaujantis ESTT sprendimu byloje A. ir kt. suformuluota tiesioginio taikymo taisykle, pasirinkti draudimo sistemą.

25.13.                      Nesutiktina su teismo argumentu, kad R. V., pateikdamas ieškinį teisminiame procese Nr. 2-55-3-00788-2014-5, pasirinko taikytiną draudimo sistemą. Vertinant tai, kad R. V. gynė savo teises tiek kaip indėlininkas minėtame procese, tiek kaip investuotojas nagrinėjamoje byloje, aiškia pasirinktos draudimo sistemos valios išraiška turi būti laikomas R. V. 2018 m. rugpjūčio 31 d. prašymas atsakovei išmokėti įsipareigojimų investuotojams draudimo išmoką.

25.14.                      Teismas, atmesdamas R. V. reikalavimus, netaikė ESTT suformuluotos taisyklės, pagal kurią ne nacionalinis teismas, o tik skolinio reikalavimo bankui turėtojas gali pats pasirinkti taikytiną draudimo sistemą. Atsižvelgiant į tai, kad draudimo sistemos pasirinkimo teisę suteikia ES teisė, turi būti tiesiogiai taikoma ES teisė ir tik pats R. V. gali nuspręsti, kokią draudimo sistemą jam taikyti.

25.15.                      Apeliantas nepretenduoja į dvigubą kompensaciją, t. y. nepageidauja gauti tiek indėlių draudimo, tiek įsipareigojimų investuotojams draudimo išmokų. Apeliantas pageidauja pasinaudoti teise pasirinkti draudimo sistemą ir gauti tik įsipareigojimų investuotojams draudimo išmoką, kaip nurodė 2018 m. rugpjūčio 31 d. pateiktame prašyme atsakovei. Vadovaujantis ES viršenybės ir tiesioginio veikimo principais, sprendimo dalis, kuria atsisakyta pripažinti apeliantą investuotoju pagal jo pasirinktą įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemą, pažeidžia ES teisę, todėl turi būti panaikinta. 

25.16.                      Nacionalinis teismas privalo netaikyti IĮIDĮ 2 straipsnio 12 dalies, 9 straipsnio 1 dalies ir taikyti tiesioginio direktyvų veikimo doktriną, t. y. tiesiogiai remtis aiškiomis, besąlyginėmis ir tiksliomis direktyvos 97/9 2 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagal kurias ieškovas R. V. laikytinas investuotoju, turinčiu teisę gauti draudimo išmoką.

25.17.                      IĮIDĮ 1 straipsnis, 5 straipsnio 3 dalies bei 9 straipsnio 3 dalis užtikrina kiekvienam investuotojui teisę į ne didesnę nei 22 000 Eur draudiminę išmoką banko bankroto atveju (100 proc. įsipareigojimų investuotojams iki 3 000 Eur ir 90 proc. įsipareigojimų investuotojams virš 3 000 Eur). Kadangi R. V., vadovaujantis ESTT išaiškinimu, pasirinko įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemą, atsakovė privalo išmokėti R. V. 20 100 Eur.

25.18.                      Apeliantas turi teisę į procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo apelianto skolinio reikalavimo atsakovei už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki reikalavimo įvykdymo. Teismas sprendimu, inter alia vadovaudamasis LAT 2019 m. balandžio 30 d. nutartyje (civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019) suformuota praktika, pripažino ieškovų teisę į procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo atsakovės išmokėtos draudimo išmokos. Tačiau apeliantas, atsižvelgdamas į tai, kad jo pagrindinis skolinis reikalavimas yra didesnis, prašo teismo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria apeliantui priteista 321,32 Eur procesinių palūkanų suma ir priteisti procesines palūkanas, skaičiuojant nuo didesnės sumos – 20 100 Eur už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki reikalavimo įvykdymo. 

4.                      Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškovo R. V. apeliacinį skundą, prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1564-614/2019 dalį dėl ieškovo R. V. palikti nepakeistą o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

26.1.                      LAT 2018 m. liepos 4 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-687/2018, kurioje pripažino ieškovų, kurie sumokėjo lėšas pagal banko akcijų pasirašymo sutartis, tačiau akcijų emisija nebuvo įvykdyta dėl banko bankroto, teisę į indėlio draudimo išmoką. Minėtoje byloje reikalavimus buvo pareiškęs ir šios nagrinėjamos bylos ieškovas.

26.2.                      Ieškovas (tuo tarpu ir kiti ieškovai šioje byloje) civilinę bylą inicijavo siekdamas gauti draudimo išmoką už jo turėtas banko neįsigaliojusias akcijas. Bylinėjimosi priežastimi buvo ta aplinkybė, kad nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu akcijos indėlių draudimo sistemą nustatančių imperatyviųjų nacionalinės teisės normų buvo įtrauktos į nedraudžiamų įsipareigojimų sąrašą. Nagrinėjamai bylai aktualios redakcijos IĮIDĮ atsakovei nebuvo nustatyta pareigos mokėti draudimo išmoką akcijų turėtojams. Nacionalinės teisės aktuose nebuvo nustatyta akcijas pasirašiusių asmenų teisė gauti draudimo išmoką. Atsakovės pareiga išmokėti indėlių draudimo išmokas banko akcijų pasirašymo sutartis sudariusiems asmenims atsirado tik 2018 m. liepos 4 d. LAT priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-687/2018.

26.3.                      Šioje byloje ieškovai pareikštu ieškiniu prašė pripažinti juos indėlininkais IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalies prasme, t. y. pripažinti jiems teisę į indėlių draudimo išmoką, mokėtiną pagal IĮIDĮ. Savo reikalavimą jie, be kita ko, grindė direktyva 94/19/EB bei ją iš dalies keičiančia direktyva 2009/14/EB. Ieškovų manymu, jų pagal akcijų pasirašymo sutartis įmokėtos lėšos pripažintinos indėliais ir jiems turi būti taikoma būtent indėlių garantijų sistema. Grįsdami minėtus savo reikalavimus ieškovai turėjo teisę tiesiogiai remtis direktyvos 94/19/EB 1 straipsnio 1 punkto nuostatomis. Tokiu būdu ieškovai aiškiai išreiškė savo valią pasinaudoti teise į kompensaciją pagal indėlių garantijų sistemą, nacionalinėje teisėje įtvirtintą įgyvendinant direktyvą 94/19/EB.

26.4.                      R. V. nepagristai reikalauja išmokėti jam įsipareigojimų investuotojams draudimo išmoką. Draudimo išmokos už neįsigaliojusias banko akcijas šiam ieškovui mokėjimo klausimas buvo sprendžiamas šio ieškovo (kartu su kitais ieškovais) inicijuotoje civilinėje byloje. Draudimo išmoka šiam ieškovui išmokėta vykdant LAT 2018 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-687/2018. Šioje civilinėje byloje pripažinta ieškovo teisė į indėlio draudimo išmoką už neįsigaliojusias banko akcijas.

26.5.                      LAT nagrinėjamoje byloje ieškovai pareikštu ieškiniu prašė pripažinti juos indėlininkais IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalies prasme, t. y. pripažinti jiems teisę į indėlių draudimo išmoką, mokėtiną pagal IĮIDĮ. Savo reikalavimą ieškovai grindė direktyva 94/19/EB bei ją iš dalies keičiančia direktyva 2009/14/EB. Ieškovų manymu, jų pagal akcijų pasirašymo sutartis įmokėtos lėšos pripažintinos indėliais ir jiems turi būti taikoma būtent indėlių garantijų sistema. Grįsdami minėtus savo reikalavimus ieškovai turėjo tiesiogiai remtis direktyvos 94/19/EB 1 straipsnio 1 punkto nuostatomis. Teisėjų kolegija konstatavo, kad tokiu būdu ieškovai (tuo tarpu ir R. V.) aiškiai išreiškė savo valią pasinaudoti teise į kompensaciją pagal indėlių garantijų sistemą, nacionalinėje teisėje įvirtintą įgyvendinant direktyvą 94/19/EB.

26.6.                      Vykdydama LAT nutartį atsakovė išmokėjo ieškovui R. V. draudimo išmoką, tačiau ieškovas 2018 m. rugpjūčio 31d. kreipėsi į atsakovę, nurodydamas, jog nesutinka su išmoka, kuri buvo mokama vykdant minėtą LAT nutartį. Atsakovė 2018 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. 05-952 paaiškino ieškovui, jog būtent tokio dydžio išmoka išmokėta vykdant LAT nutartį, kuria buvo pripažinta ieškovo teisė į indėlio draudimo išmoką.

26.7.                      2018 m. spalio 22 d. raštu Nr. 05-1048 „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-687/2018 vykdymo“ (toliau – raštas) atsakovė kreipėsi į LAT prašydama pateikti nuomonę, kaip atsakovė turėtų įgyvendinti LAT 2018 m. liepos 4 d. nutartį, kai asmuo, t. y. ieškovas R. V. nesutinka su minėta nutartimi pripažinta jo teise į indėlio draudimo išmoką. Išnagrinėjęs atsakovės keliamus klausimus LAT 2018 m. lapkričio 12 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-687/2018. Priimta nutartimi LAT atsisakė išaiškinti 2018 m. liepos 4 d. priimtą nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-687/2018. Nutartyje LAT konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad teismo nutarties rezoliucinė dalis dėl teisės į indėlio draudimo išmoką, mokėtiną pagal IĮIDĮ pripažinimo yra neaiškiai (nesuprantamai arba nevienareikšmiškai) suformuluota. Atsižvelgiant į tai, LAT patvirtino, kad 2018 m. liepos 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-687/2018 yra aiškiai pripažinta asmens teisė į indėlio draudimo išmoką.

26.8.                      Byloje prejudicinę galią turinčiu sprendimu pripažintina LAT 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-687/2018. Šios bylos dalyviu (šalimi) taip pat buvo ir ieškovas. Teismas minėtoje nutartyje taip pat pažymėjo, jog kadangi ieškovui kompensacija jau buvo išmokėta, vadovaujantis LAT išaiškinimu bei ESTT prejudiciniu sprendimu darytina išvada, kad ieškovo ieškinys dėl draudimo išmokos išmokėjimo kaip investuotojui atmestinas dėl negalimumo reikalauti dvigubos kompensacijos. LAT nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-687/2018 būtent atsakovė kėlė klausimą, kokiu būdu, atsižvelgiant į ESTT sprendime pateiktus išaiškinimus, asmuo gali išreikšti valią dėl sistemos pasirinkimo, jei jis jau yra pareiškęs ieškinį teisme dar iki ESTT sprendimo priėmimo.

26.9.                      Ieškovas tiek LAT nagrinėtoje byloje, tiek šioje byloje yra atstovaujamas profesionalių teisininkų advokatų. Ieškovo atstovai turėjo procesinių galimybių ir LAT nagrinėtoje byloje pasisakyti dėl ieškovo valios rinktis ne indėlių, o įsipareigojimų investuotojams apsaugos sistemą, tačiau tokia galimybe ieškovo atstovai nesinaudojo, taip pat nesiėmė kitų priemonių, atkreipiančių LAT dėmesį, kad ieškovas pagal neįsigaliojusių banko akcijų sutartį siekia gauti ne indėlio draudimo išmoką, o įsipareigojimų investuotojams draudimo išmoką. Atsižvelgiant į tai, LAT bei Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2-1564-614/2019 pagrįstai pripažino ieškovą indėlininku.

5.                      Bankas atsiliepime į ieškovo R. V. apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. sprendimo dalį dėl ieškovo R. V. palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

27.1.                      Teisinga atsakovės pozicija dėl R. V. apeliacinio skundo. R. V., kuriam LAT 2018 m. liepos 4 d. nutartimi pripažinta teisė į indėlio draudimo išmoką, mokėtiną pagal IĮIDĮ, išmokėta. LAT nutartis šiai konkrečiai bylai nagrinėjamai bylai turi prejudicinę galią, taigi materialinis teisinis santykis tarp šalių yra nustatytas. Minėtoje LAT nutartyje konstatuota ieškovų išreikšta valia (nutarties 28 punktas).

27.2.                      Sutiktina su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytais motyvais, jog apeliantas R. V. negali reikalauti už neįsigaliojusias banko akcijas dvigubos apsaugos: tiek kaip indėlininkas, tiek kaip investuotojas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6.                      Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). 

7.                      Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškovams priteistos procesinės palūkanos (iš atsakovės) ir bylinėjimosi išlaidos (iš atsakovės ir banko lygiomis dalimis) bei atmestas ieškovo R. V. ieškinio reikalavimas dėl jo pripažinimo investuotoju, turinčiu teisę gauti įsipareigojimų investuotojui draudimo išmoką už bankui apmokėtas neišleistos emisijos Nr. LT0000101925 akcijas, dėl banko įpareigojimo pateikti duomenis atsakovei apie banko įsipareigojimus ieškovui R. V. ir R. V. teisę gauti investuotojo draudimo išmoką bei dėl atsakovės įpareigojimo išmokėti R. V. 20 100 Eur investuotojo draudimo išmoką, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pirmiausia pasisakytina dėl atsakovės apeliacinio skundo argumentų.

Dėl procesinių palūkanų

8.                      Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovams procesines palūkanas, kadangi atsakovė nėra praleidusi piniginės prievolės įvykdymo termino, nes jai prievolė konkretaus asmens atžvilgiu išmokėti draudimo išmoką atsiranda tik tada, kai asmuo, atsižvelgdamas ESTT ir LAT išaiškinimus, išreiškia atsakovei valią dėl draudimo išmokos sistemos pasirinkimo.

9.                      Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovai nuo pat alternatyvios bylos iškėlimo 2014 m. dėl jų pripažinimo indėlininkais, tiek šioje byloje išreiškė savo valią dėl draudimo išmokos sistemos pasirinkimo, todėl sprendė, kad yra pagrindas priteisti jiems procesines palūkanas nuo šios civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki prievolės visiško įvykdymo. Atsakovei nesutinkant su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu vertintina, ar nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą priteisti iš atsakovės procesinės 5 proc. dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki prievolės visiško įvykdymo kiekvienam ieškovui už jam sumokėtą draudimo išmokos sumą.

10.                      CK įtvirtintos kompensuojamosios palūkanos už piniginės prievolės praleidimą. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti buvo praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. CK 6.37 straipsnyje nurodyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios yra kompensuojamųjų palūkanų porūšis. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas, kitaip tariant, atlyginti dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius, laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę, ir tai yra savarankiška prievolė.

11.                      Procesinių palūkanų paskirtis yra ne tik kompensuoti kreditoriaus minimalius nuostolius dėl piniginės prievolės praleidimo, bet ir skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą (LAT 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga nustatyta įstatyme – procesinės palūkanos mokamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylos iškėlimo momentu laikomas teisėjo rezoliucijos priėmimo momentas (CPK 137 straipsnio 1 dalis). Procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (LAT 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014, 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014 ir jose nurodyta kasacinio teismo praktika).

12.                      CK 6.37 straipsnio 2 dalis sieja palūkanų mokėjimo atsiradimo teisinį pagrindą su skolininko skolos mokėjimo termino praleidimu, todėl, sprendžiant ginčą dėl procesinių palūkanų priteisimo, teisiškai reikšminga aplinkybė, ar atsakovė praleido draudimo išmokos mokėjimo terminą, t. y. ar pavėluotai sumokėjo draudimo išmoką, nes tik nuo termino įvykdyti prievolę pažeidimo kyla šios rūšies civilinė atsakomybė.

13.                      Atsakovė nesutinka, kad ieškovų kreipimosi su ieškiniu į teismą dienai šioje byloje ji jau buvo praleidusi prievolės sumokėti draudimo išmokas terminą. Ji teigia, kad nėra pažeidusi IĮIDĮ įtvirtintos draudimo išmokų mokėjimo tvarkos. Jai prievolė išmokėti draudimo išmokas atsirado tik po 2018 m. liepos 4 d., kai LAT atsižvelgdamas į ESTT išaiškinimus, priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-687/2018, kurioje pripažino banko akcijų turėtojų teisę į indėlio draudimo išmoką. Iki tol minimoje byloje ieškovų reikalavimus nagrinėję tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai ieškovų reikalavimus dėl draudimo išmokų mokėjimo už neįsigaliojusias banko akcijas buvo atmetę kaip nepagrįstus, teismų sprendimais / nutartimis ieškovų teisė į draudimo išmoką nebuvo pripažinta. Atsakovė, atsiradus teisiniam aiškumui, išmokėjo draudimo išmokas ieškovams per protingą terminą, atsižvelgdama į ieškovų atsakovei pateiktus prašymus dėl sistemos pasirinkimo.

14.                      Sprendžiant dėl atsakovės prievolės sumokėti draudimo išmokas atsiradimo momento yra reikšmingi panašioje savo faktine sudėtimi ir keliamais teisiniais klausimais 2020 m. kovo 12 d. byloje Nr. e3K-3-58-611/2020 kasacinio teismo pateikti išaiškinimai. Minėtoje byloje buvo paduotas atsakovės kasacinis skundas banko klientų, su kuriais buvo sudarytos neįsigaliojusios obligacijų pasirašymo sutartys, inicijuotoje civilinėje byloje dėl pagal obligacijų pasirašymo sutartis sumokėtų lėšų pripažinimo indėliais, draudimo išmokų išmokėjimo ir procesinių palūkanų priteisimo. Kasaciniame skunde atsakovė nurodė iš esmės identiškus nagrinėjamoje byloje paduotam jos apeliaciniam skundui argumentus (skiriasi tik vertybinių popierių rūšis – šioje byloje akcijos, minėtoje kasacinio teismo byloje – obligacijos, taip pat ieškovai šioje byloje reikalavo pripažinti juos investuotojais, o kasacinio teismo byloje – pripažinti teisę į indėlių draudiminę sistemą), teigdama, kad teismai neteisingai nustatė momentą, nuo kurio jai atsirado prievolė mokėti draudimo išmoką pagal IĮIDĮ, tvirtino nepraleidusi draudimo išmokos sumokėjimo termino, nes draudimo išmokos negalėjo būti išmokėtos anksčiau nei buvo suformuota teismų praktika dėl draudimo išmokų neįsigaliojusių obligacijų turėtojams mokėjimo.

15.                      LAT civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2020 atmetė atsakovės kasacinį skundą ir nurodė, kad viena iš esminių atsakovės funkcijų yra apskaičiuoti ir sumokėti indėlių draudimo išmokas ir įsipareigojimų investuotojams draudimo išmokas (IĮIDĮ 38 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Įvykus draudžiamajam įvykiui atsakovei atsiranda piniginė prievolė, kuri turi būti įvykdyta įstatyme nustatyta tvarka ir terminais (žr. LAT nutarties 22 punktą). LAT sprendė, kad atsakovės prievolė mokėti draudimo išmokas nėra siejama su ieškovų prašymų dėl draudimo apsaugos rūšies pasirinkimo momentu, o nustatoma pagal faktinių aplinkybių visetą – aplinkybė, jog ieškovai atsiuntė atsakovei prašymus pasirinkę indėlių draudimo apsaugą sumokėti draudimo išmokas, o atsakovė, reaguodama į pateiktus prašymus, išmokėjo draudimo išmokas, nereiškia, kad atsakovė neturėjo pareigos sumokėti draudimo išmokas anksčiau, kai ieškovai dar ieškinyje aiškiai suformulavo prašymą sumokėti draudimo išmokas būtent kaip indėlių draudimo apsaugą. Ieškovai turėjo teisę į indėlių draudimo išmokas, atsakovė praleido mokėjimo terminą, todėl privalo mokėti ieškovams 5 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo dienos ir priteisiamas už laiku nesumokėtas draudimo išmokų sumas (žr. LAT nutarties 29, 30, 32, 33 punktus).

16.                      Be to, ankstesnėje 2019 m. balandžio 30 d. byloje Nr. 3K-3-153-916/2019, kurios esminės faktinės aplinkybės taip pat labai artimos analizuojamai situacijai, LAT pasisakė, kad atsakovė neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti išmokėti draudimo išmokas ieškovams, o aplinkybė, jog atsakovė nežinojo, pagal kurią apsaugos sistemą – indėlių garantijų ar investuotojų apsaugos – turėjo būti išmokėta draudimo išmoka, neteikia pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė turėjo teisę atsisakyti vykdyti piniginę prievolę (nutarties 24 punktas).

17.                      IĮIDĮ (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2011 m. lapkričio 18 d. iki 2011 m. gruodžio 1 d.) 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėlininkas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos. Pagal IĮIDĮ 16 straipsnio 1 dalį, draudimo įmonė, pagal šį reikalavimą, yra atsakovė. IĮIDĮ 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudimo išmokos investuotojams išmokamos per 3 mėnesius nuo draudžiamojo įvykio dienos. Draudimo įmonės taryba gali pratęsti šį terminą ne ilgiau kaip 3 mėnesiams. Nagrinėjamu atveju, draudžiamasis įvykis įvyko 2011 m. lapkričio 24 d., kai Lietuvos bankas atšaukė banko veiklos licenciją (IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalis), ieškovai įgijo teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos (IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalis).

18.                      Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ieškovai savo reikalavimus dėl draudiminės išmokos gynė dviem alternatyviais ieškiniais: dėl pripažinimo indėlininkais civilinėje byloje Nr. 2-4231-611/2014 (teikti tik neturtiniai reikalavimai) ir nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-1564-614/2019 dėl pripažinimo investuotojais bei draudiminės išmokos išmokėjimo (teikti turtiniai ir neturtiniai reikalavimai). Dėl ieškovų valios gauti draudimo išmoką išreiškimo momento, pažymėtina kad jau 2014 m., ieškovams inicijavus bylą dėl jų pripažinimo indėlininkais, atsakovė informuota apie ieškovų reikalavimus dėl draudimo išmokų. Pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos reikalavimas pripažinti ieškovus investuotojais buvo suformuluotas tik po to, kai pirmojoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netenkino ieškovų reikalavimų. Taigi, 2016 m. lapkričio 24 d., pareikšdami naują ieškinį, pripažinti juos investuotojais, ieškovai galbūt pakeitė savo valią dėl draudimo rūšies, bet ne dėl reikalavimo išmokėti draudimo išmoką. Ieškovams išreiškus valią juos pripažinti ir indėlininkais, ir investuotojais (turtinį reikalavimą ieškovai teikė tik šioje byloje, kurioje ir prašė procesinių palūkanų), o atsakovei atsisakius tenkinti jų reikalavimus abiem pagrindais, nėra pagrindo teigti, kad atsakovė nepraleido prievolės dėl draudimo išmokos išmokėjimo įvykdymo termino.

19.                      Kasacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015 išaiškinta, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalis, pagal kurią leidžiamas procesinių palūkanų priteisimas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, grindžiamas tuo, kad jau iki kreipimosi į teismą dienos egzistuoja piniginė skolininko prievolė, kurios skolininkas geruoju nevykdo ir taip pažeidžia kreditoriaus teises; teismo sprendimu tokia prievolė ne sukuriama, o tik patvirtinamas jos egzistavimas. Apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovė iki galutinės teismų pozicijos tokiose bylose suformavimo dėl aiškaus reglamentavimo nebuvimo, neturėjo pagrindo mokėti ieškovams draudimo išmokų ir vien dėl šių priežasčių iš atsakovės palūkanos negali būti priteisiamos, o jeigu ir gali būti priteisiamos, tai tik nuo teismų pozicijos dėl draudimo sistemos pasirinkimo suformavimo, negali paneigti atsakovės pareigos procesines palūkanas mokėti, nes prejudiciniais teismų sprendimais tik patvirtintas atsakovės egzistuojančios piniginės prievolės ieškovams faktas, o ne sukurta pati prievolė. Nagrinėjamoje byloje apeliantė prisiėmė riziką neišmokėti ieškovams draudiminių išmokų, todėl turėjo ir galėjo suprasti šio savo veiksmo teisines pasekmes, jei teismų sprendimai bus nepalankūs jai. Todėl pagrįsta išvada, kad atsakovės pareiga mokėti ieškovams procesines palūkanas atsirado nuo jų kreipimosi į teismą su reikalavimais atsakovei dienos.

20.                      Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad nagrinėjamoje byloje ieškovams atsisakius pagrindinio reikalavimo, nebėra pagrindo svarstyti ir tenkinti išvestinio ieškinio reikalavimo dėl procesinių palūkanų priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo atsakovės argumentu sutikti taip pat neturi pagrindo, kadangi kreditorius turi teisę pareikšti savarankišką ieškinį dėl procesinių palūkanų priteisimo jau po bylos, kurioje buvo sprendžiama ginčo esmė išnagrinėjimo – pagrindinio reikalavimo patenkinimo (LAT 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo LAT praktikoje apžvalgoje Nr. AC-37-1), o šioje byloje, materialinių ieškinio reikalavimų prasme, ieškovų, kurie atsisakė minėtų ieškinio reikalavimų, reikalavimai patenkinti atsakovei išmokėjus draudimo išmokas, bet ieškovai toliau palaikė reikalavimą dėl procesinių palūkanų iš atsakovės priteisimo. Dėl to spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad ieškovai gali reikalauti atsakovės civilinės atsakomybės už prievolės įvykdyti piniginę prievolę pažeidimą atskirai nuo reikalavimo įvykdyti pagrindinę prievolę.

21.                      Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad faktinis teisinių santykių sureguliavimo rezultatas, kai ieškinio atsisakoma dėl to, jog ieškovo reikalavimai yra patenkinami, pagal pobūdį iš esmės atitinka proceso rezultatą, kuris galėjo atsirasti priėmus analogišką teismo sprendimą. (LAT 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2012). Dėl aplinkybės, kad ieškovai atsisakė reikalavimo dėl pagrindinės prievolės įvykdymo pažymėtina, kad turtinis ieškovų reikalavimas apeliantei įvykdytas tik po šios bylos iškėlimo, ir tik dėl to, kad šis reikalavimas įvykdytas, ieškovai pagrindinio turtinio reikalavimo šioje byloje ir atsisakė (išskyrus R. V.), todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti, kad nors atsakovė ir įvykdė pagrindinę prievolę, bet neabejotinai praleido prievolės įvykdymo terminą ir todėl turi sumokėti ieškovams procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo.

22.                      Dėl nurodytų aplinkybių konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovams 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo ieškovams mokėtinos (sumokėtos) draudimo išmokos sumos laikotarpiu nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. spalio 6 d.) iki draudimo išmokos kiekvienam ieškovui išmokėjimo dienos.

Dėl ieškovų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo

23.                      Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, kad ieškovai atsisakė dalies ieškinio reikalavimų – dėl draudimo išmokos išmokėjimo už jų turėtas banko neįsigaliojusias akcijas, šioje dalyje byla nutraukta. Atsižvelgiant į tai, teismas net ir spręsdamas, kad ieškovams turi būti atlygintos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos, priteisdamas išlaidų atlyginimą ieškovams turėjo vadovautis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, o ne priteisti ieškovų naudai visas jų prašytas bylinėjimosi išlaidas. Teismo sprendimu ieškovų ieškinys nebuvo tenkintas visiškai, nes dalies ieškinio reikalavimų ieškovai nagrinėjamoje byloje jau buvo atsisakę.

24.                      Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byla pagal ieškovų ieškinį nutraukiama dalyje, atsakovams ieškinį šioje dalyje pripažinus ir įvykdžius ieškovams prievolę. Ieškovai ieškiniu pareikštais reikalavimais siekė realizuoti savo teisę į draudimo išmoką, kadangi bankas neteikė atsakovei duomenų apie draudiminį įvykį, o atsakovė draudimo išmokos neišmokėjo iki 2018 m. liepos–rugpjūčio. Ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos – kiekvienam ieškovui, taip pat ir R. V., – po 30,66 Eur priteistos iš atsakovės ir banko bankroto administravimui skirtų lėšų lygiomis dalimis.

25.                      CPK 94 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Taikant CPK 94 straipsnio 1 dalies nuostatas tuo atveju, kai ieškovas atsisako ieškinio, turi būti įvertinamos ieškinio pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastys: ieškovas ieškinio atsisakė dėl svarbių priežasčių, nenurodydamas priežasčių ar dėl to, kad atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jeigu ieškinio pareiškimą nulėmė atsakovo elgesys (atsakovas patenkino reikalavimus tik ieškovui pareiškus ieškinį arba dėl kitų su atsakovo elgesiu susijusių priežasčių ieškovas turėjo pagrindą reikšti reikalavimą teisme), laikytina, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atsiradimo kaltas atsakovas, ir todėl būtent jam tenka bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiga (LAT 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013).

26.                      Kadangi ieškovai reikalavimų pripažinti nurodytus ieškovus, sumokėjusiais lėšas už banko emisijos Nr. LT0000101925 įsigyjamas akcijas, banko investuotojais, turinčiais teisę gauti draudimo išmoką, įpareigoti banką pateikti duomenis atsakovei dėl nurodytų ieškovų teisės gauti draudimo išmoką, įpareigoti atsakovę išmokėti draudimo išmoką iki 22 000 Eur nurodytiems ieškovams atsisakė dėl tos priežasties, jog atsakovė po ieškovų kreipimosi į teismą patenkino ieškovų reikalavimą – išmokėjo ieškovams draudimo išmokas, laikytina, kad tokiu būdu patenkinti visi ieškinio reikalavimai, t. y. ieškovai materialiąja prasme laimėjo bylą. Todėl atsakovės argumentai dėl netinkamo bylinėjosi išlaidų paskirstymo nepagrįsti.

27.                      Nagrinėjamu atveju, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, ieškovams, kaip bylą laimėjusiai šaliai, priteisimo, teismas pastarąsias priteisė iš atsakovės bei banko lygiomis dalimis. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-12-943/2016, 2016 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-28-186/2016, 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1159-178/2016; 2020 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-26-381/2020 ir kt.), nagrinėjant analogiško arba labai panašaus pobūdžio ginčus, susijusius su atsakovės ir banko veiksmais (neveikimu), konstatuojama, kad tokiose bylose ieškovų bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl atsakovės ir banko bendrų veiksmų, atsisakant pripažinti ieškovų pagrįstas pretenzijas ir bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš atsakovės ir banko lygiomis dalimis.

28.                      Pagal IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalį draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, remdamasi draudėjo draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas. Draudėjai draudimo įmonės reikalavimu privalo draudimo įmonei pateikti duomenis, reikalingus draudimo išmokoms apskaičiuoti (IĮIDĮ 10 straipsnio 6 dalis), o draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką nustato draudimo įmonės taryba (IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalis).

29.                      Nagrinėjamu atveju, ieškovai pirminiu ieškiniu prašė pripažinti nurodytus ieškovus, sumokėjusiais lėšas už banko emisijos Nr. LT0000101925 įsigyjamas akcijas, banko investuotojais, turinčiais teisę gauti draudimo išmoką, kadangi bankas neteikė atsakovei duomenų apie draudiminį įvykį. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, atsakovė atsiliepime į ieškovų pradinį ieškinį taip pat ginčijo ieškovų teisę į draudimo išmoką, o atsiliepime į patikslintą ieškinį – teigė negalėjusi išmokėti draudimo išmokos anksčiau dėl neaiškaus įstatyminio reglamentavimo. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad tiek atsakovės, tiek banko pozicija bei jos sąlygoti veiksmai (neveikimas) lėmė ieškovų patirtų bylinėjimosi išlaidų atsiradimą. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti ieškovams iš atsakovės bei banko bylinėjimosi išlaidas lygiomis dalimis yra pagrįstas ir teisėtas.

30.                      Dėl kitų atsakovės apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl ieškovo R. V. apeliacinio skundo

31.                      Ieškovas R. V. apeliaciniame skunde teigia, kad sprendimo dalis, kuria atsisakyta pripažinti apeliantą investuotoju pagal jo pasirinktą įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemą, pažeidžia ES teisę, todėl turi būti panaikinta. Teigia, kad pageidauja pasinaudoti teise pasirinkti draudimo sistemą ir gauti tik įsipareigojimų investuotojams draudimo išmoką, kaip ir nurodė 2018 m. rugpjūčio 31 d. pateiktame prašyme atsakovei. Nurodo, kad priteisus draudimo išmoką pagal įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemą, perskaičiuotinos ir apeliantui priteistinos procesinės palūkanos.

32.                      Pirmosios instancijos teismas atmesdamas ieškovo reikalavimą šioje dalyje nurodė, kad R. V. LAT 2018 m. liepos 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-687/2018 pripažinta teisė į indėlio draudimo išmoką, mokėtiną pagal IĮIDĮ. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad LAT sprendimas turi nagrinėjamai bylai prejudicinę galią, taigi, materialinis teisinis santykis tarp šalių yra nustatytas. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad LAT konstatavo, jog šioje byloje ieškovai pareikštu ieškiniu aiškiai išreiškė savo valią pasinaudoti teise į kompensaciją pagal indėlių garantijų sistemą, nacionalinėje teisėje įtvirtintą įgyvendinant direktyvą 94/19/EB. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovės argumentais, jog atsakovei įvykdžius įsiteisėjusį LAT sprendimą – išmokėjus draudimo išmoką pagal ieškovo 2014 m. ieškiniu pasirinktą ir teismo pripažintą indėlininko draudiminę apsaugą, tenkinti ieškovo R. V. reikalavimo dėl pripažinimo investuotoju ir susijusių reikalavimų nėra teisinio pagrindo.

33.                      Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, ieškinio reikalavimus pripažinti ieškovą R. V., sumokėjusį lėšas už banko emisijos Nr. LT0000101925 įsigyjamas akcijas, banko investuotoju, turinčiu teisę gauti draudimo išmoką, įpareigoti banką pateikti duomenis atsakovei dėl R. V. teisės gauti investuotojo draudimo išmoką ir įpareigoti atsakovę išmokėti R. V. 20 100 Eur įsipareigojimų investuotojams draudimo išmoką, pirmosios instancijos teismas atmetė nustatęs, kad atsakovė išmokėjo draudimo išmoką pagal ieškovo 2014 m. ieškiniu pasirinktą ir LAT pripažintą indėlininko draudiminę apsaugą.

34.                      Byloje nėra ginčo, kad R. V. draudimo išmoka priklauso, nes jis sumokėjo 86 360,06 Eur už banko akcijas, kurios nebuvo išleistos, tačiau šalys nesutaria dėl R. V. priklausančios draudimo apsaugos rūšies, dėl draudiminės apsaugos rūšies pasirinkimo formos ir momento. Atsakovės teigimu, R. V. pasirinko draudimo išmoką kaip indėlininkas, o R. V. teigimu, jo galutinė valia yra pasinaudoti draudimo apsauga, teikiama investuotojams.

35.                      Taigi, nagrinėjamoje byloje spręstina, ar aplinkybės, kad apeliantui LAT 2018 m. liepos 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-687/2018 pripažinta teisė į indėlio draudimo išmoką, mokėtiną pagal IĮIDĮ ir kad atsakovė išmokėjo draudimo išmoką pagal ieškovo 2014 m. ieškiniu pasirinktą indėlininko draudiminę apsaugą yra pakankamos spręsti, kad apeliantas išreiškė savo valią dėl indėlininko draudiminės apsaugos taikymo.

36.                      Šiai bylai aktualioje LAT 2018 m. liepos 4 d. nutartyje Nr. 3K-3-213-687/2018 nurodė, kad skoliniai reikalavimai, susiję su lėšomis, kurios nurašytos iš kredito įstaigoje privačių asmenų turėtų sąskaitų ir pagal sutartį dėl būsimų perleidžiamųjų vertybinių popierių, kuriuos ta įstaiga turėjo išleisti, pasirašymo pervestos į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas, kai dėl minėtos įstaigos bankroto šių vertybinių popierių emisija galiausiai nebuvo įvykdyta, priskirtini tiek prie direktyvoje 97/9/EB nurodytų investuotojų kompensavimo sistemų, tiek prie direktyvoje 94/19/EB nurodytų indėlių garantijų sistemų. LAT taip pat nurodė, kad remiantis ESTT išaiškinimu, esant situacijai, kai skoliniams reikalavimams taikomos tiek direktyvoje 94/19/EB nurodytos indėlių garantijų sistemos, tiek direktyvoje 97/9/EB nurodytos investuotojų kompensavimo sistemos ir kai nacionalinės teisės aktų leidėjas tokių skolinių reikalavimų nepriskyrė prie vienos sistemos pagal vieną ar kitą iš šių direktyvų, bylą nagrinėjantis teismas negali pats nuspręsti, kuria sistema gali pasinaudoti minėtų skolinių reikalavimų turėtojai. Taigi, teisėjų kolegija nutartyje nurodė, jog esant tokiai situacijai, būtent reikalavimų turėtojai turi pasirinkti, pagal kurią sistemą, nustatytą nacionalinėje teisėje įgyvendinant šias dvi direktyvas, pasinaudoti teise į kompensaciją (plg. ESTT prejudicinio sprendimo 105 punktas).

37.                      Įvertinus ankstesniame punkte LAT pateiktą išaiškinimą, akivaizdu, kad bylą nagrinėjantis teismas negali pats nuspręsti, kuria sistema gali pasinaudoti minėtų skolinių reikalavimų turėtojai, todėl pagrįsta teigti, kad LAT nutartimi nebuvo nustatyta, kad R. V. renkasi būtent indėlių garantijų sistemą, o sprendimu tik pripažinta jo teisė į indėlių garantijų sistemą.

38.                      Pažymėtina, kad šiuo sprendimu pripažinta R. V. bei kitų ieškovų teisė į indėlio draudimo išmoką, mokėtiną pagal IĮIDĮ, o teisė pasinaudoti investuotojams taikoma draudimo apsauga LAT sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodyta tik todėl, kad ieškovai toje byloje formulavo tik reikalavimą dėl teisės į indėlio draudimo išmoką pripažinimo. Taigi, vien tai, kad R. V. LAT sprendimu pripažinta teisė gauti indėlininkams priklausančią draudimo išmoką nereiškia, kad R. V. gali pasinaudoti tik indėlininkams taikytina draudimo apsauga ar būtent šią sistemą renkasi.

39.                      Nagrinėjamoje byloje vien tik ieškinio dėl teisės į indėlio draudimo išmoką pripažinimo pareiškimas negali būti vertinamas kaip draudimo apsaugos rūšies pasirinkimas, nes apeliantas teismuose buvo pareiškęs ieškinį dėl teisės į indėlio draudimo išmoką pripažinimo, tiek dėl pripažinimo investuotoju. Apeliantas 2014 m. balandžio 7 d. Vilniaus apygardos teismui, kartu su kitais ieškovais, buvo pateikę ieškinį (civilinė byla Nr. 2-4231-611/2014), kuriuo prašė pripažinti juos, sumokėjusius lėšas už tos pačios banko emisijos Nr. LT0000101925 įsigyjamas akcijas, banko indėlininkais IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalies prasme (Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. kovo 12 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimą paliko nepakeistą. Ieškovai minimoje pateikė kasacinį skundą, kuris LAT išnagrinėtas 2018 m. liepos 4 d. (kasacinės bylos Nr. 3K-3-213-687/2018), LAT ankstesnius teismų procesinius sprendimus iš dalies panaikino ir ieškovų ieškinį tenkino bei pripažino jiems teisę į indėlio draudimo išmoką, mokėtiną pagal IĮIDĮ. Dėl minėtos kasacinės civilinės bylos, nagrinėjama byla buvo sustabdyta). Šioje byloje jau 2016 m. lapkričio 24 d. apeliantas, kartu su kitais ieškovais, pareiškė ieškinį dėl pripažinimo investuotojais, draudimo išmokų išmokėjimo, procesinių palūkanų priteisimo. Ieškinio reikalavimų dėl pripažinimo banko investuotojais, turinčiais teisę gauti draudimo išmoką, atsisakė visi ieškovai, išskyrus apeliantą.

40.                      Taigi, nors civilinėje byloje Nr. 2-4231-611/2014 2014 m. balandžio 7 d. pareikštu ieškiniu apeliantas palaikė reikalavimą dėl teisės į indėlio draudimo išmoką pripažinimo iki pat šio reikalavimo patenkinimo 2018 m. liepos 4 d., tačiau jis taip pat palaikė reikalavimą ir dėl pripažinimo banko investuotoju šioje civilinėje byloje (Nr. e2-1564-614/2019) nuo 2016 m. lapkričio 24 d., kuomet pirmosios instancijos teismui pateiktas ieškinys, iki pat bylos išnagrinėjimo iš esmės 2019 m. gegužės 13 d. bei palaiko toliau, reikšdamas apeliacinį skundą.

41.                      Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-687/2018 ieškovai, tarp jų ir R. V., nebuvo pareiškę reikalavimų dėl draudimo išmokų priteisimo, o reikalavo tik teisės į indėlio draudiminę apsaugą pripažinimo. Reikalavimą priteisti iš atsakovės draudimo išmoką ieškovai pareiškė tik šioje nagrinėjamoje byloje, o šio reikalavimo iki bylos išnagrinėjimo iš esmės neatsisakė tik R. V..

42.                      Be to, atsakovė indėlių draudimo išmoką išmokėjo tik 2018 m. rugpjūčio 16 d., kai jau beveik du metus vyko ši byla dėl apelianto pripažinimo investuotoju, taigi, atsakovė neturėjo pagrindo spręsti, kad ankstesnio ieškinio dėl pripažinimo indėlininku pareiškimas yra ieškovo valios pasirinkti konkrečią draudiminę apsaugą išreiškimas.

43.                      Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, atsakovė apeliantui du kartus išmokėjo draudimo išmoką, pagal indėlių draudimo sistemą, o apeliantas du kartus šią draudimo išmoką ieškovei grąžino, teigdamas, kad jis renkasi investuotojams skirtą draudiminę apsaugą. Taip pat matyti, kad ieškovas savo galutinę valią, pasirinkti būtent draudimo sistemą taikomą investuotojams, išreiškė atsakovei 2018 m. rugpjūčio 31 d. pateikdamas prašymą dėl draudimo išmokos išmokėjimo.

44.                      Kaip teisingai nurodo pati atsakovė, prievolė konkretaus asmens atžvilgiu išmokėti draudimo išmoką atsiranda tik tada, kai asmuo, atsižvelgdamas ESTT ir LAT išaiškinimus, išreiškia atsakovei valią dėl draudimo išmokos sistemos pasirinkimo. Be to, kasacinio teismo išaiškinta, kad toks asmenų, turinčių skolinius reikalavimus, pasirinkimas turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, kad draudimo įmonė galėtų neklysdama suprasti, kokios kompensavimo sistemos asmuo siekia ir kokio dydžio išmoka jam priklauso. Tik nuo momento, kai asmuo pareiškia apie savo pasirinkimą ir apie tai informuoja draudimo bendrovę, šiai kyla pareiga išmokėti draudimo išmoką, jeigu nėra nustatomos aplinkybės, kurios panaikina šią pareigą (LAT 2019 m. balandžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019 25 punktas).

45.                      Esant nustatytoms aplinkybėms, kad R. V. yra išreiškęs valią pasinaudoti ir investuotojams ir indėlininkams taikoma draudimo apsauga, galima teigti, kad atsakovė, 2018 m. rugpjūčio 16 d. išmokėdama R. V. draudimo išmoką pagal indėlių draudimo apsaugos sistemą, priėmė sprendimą savo nuožiūra, neišsiaiškinusi R. V. galutinės valios. Atsakovė žinojo, jog R. V. yra išreiškęs valią pasinaudoti abejomis draudimo išmokų sistemomis, kadangi abejose bylose, kuriose R. V. skirtingą savo valią išreiškė, dalyvavo. Šią informaciją žinodama, bei esant ESTT išaiškinimui, kad, skolinių reikalavimų turėtojai negali naudotis dviguba kompensacija, atsakovė negalėjo pati parinkti R. V. taikytinos draudimo sistemos ir išmokėti draudimo išmoką savo nuožiūra, turėjo įsitikinti, kokią draudiminę sistemą R. V. pasirinko.

46.                      Konstatuotina, kad R. V. veiksmai (ieškinių, dėl teisių pagal skirtingas draudiminės apsaugos sistemas pripažinimo) iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. R. V. prašymo atsakovei pateikimo, neleido identifikuoti galutinio R. V. pasirinkimo dėl taikomos draudimo sistemos, todėl atsakovė, 2018 m. lapkričio 16 d. negalėjo pati parinkti R. V. taikytinos draudimo apsaugos ir išmokėti R. V. pagal parinktą draudimo apsaugą apskaičiuotą draudimo išmoką, o nustačiusi, kad R. V. galutinę valią išreiškė 2018 m. rugpjūčio 31 d. prašyme, turėjo draudimo išmoką apskaičiuoti ir išmokėti pagal R. V. pasirinktą – investuotojų draudiminę apsaugą.

47.                      Taigi, ieškinio reikalavimus pripažinti ieškovą R. V., sumokėjusį lėšas už banko emisijos Nr. LT0000101925 įsigyjamas akcijas, banko investuotoju, turinčiu teisę gauti draudimo išmoką, įpareigoti banką pateikti duomenis atsakovei dėl R. V. teisės gauti investuotojo draudimo išmoką ir įpareigoti atsakovę išmokėti R. V. 20 100 Eur įsipareigojimų investuotojams draudimo išmoką, pirmosios instancijos teismas, dėl šioje nutartyje nurodytų motyvų, atmetė nepagrįstai. Todėl yra pagrindas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas) – patenkinti ieškovo R. V. reikalavimus pripažinti ieškovą R. V., sumokėjusį lėšas už banko emisijos Nr. LT0000101925 įsigyjamas akcijas, banko investuotoju, turinčiu teisę gauti draudimo išmoką, įpareigoti banką pateikti duomenis atsakovei dėl R. V. teisės gauti investuotojo draudimo išmoką ir įpareigoti atsakovę išmokėti R. V. 20 100 Eur įsipareigojimų investuotojams draudimo išmoką.

48.                      R. V. priteisus didesnę draudimo išmoką nei jam išmokėjo atsakovė (kurią jis grąžino atgal atsakovei), keistina sprendimo dalis dėl procesinių palūkanų R. V. priteisimo. Pirmosios instancijos teismas R. V. priteisė 321,32 Eur procesinių palūkanų sumą, apskaičiuotą nuo jam 2018 m. lapkričio 16 d. išmokėtos 5 791,72 Eur indėlio draudimo išmokos sumos. Atsižvelgiant į tai, kad R. V. išreiškė valią pasirinkti investuotojams taikomą draudiminę apsaugą, o atsakovė pagal šią sistemą apskaičiuotos draudimo išmokos R. V. nėra išmokėjusi, konstatuotina, kad atsakovė piniginės prievolės ieškovui R. V. laiku nėra įvykdžiusi. Ieškovo pasirinktą įsipareigojimų investuotojams draudimo išmoką atsakovė įpareigojama sumokėti R. V. šiuo apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu, todėl R. V. taip pat priteisiamos 5 proc. dydžio procesinės palūkanos už R. V. mokėtiną 20 100 Eur įsipareigojimų investuotojams draudimo išmoką, nuo bylos iškėlimo (2017 m. spalio 6 d., kuomet pirmosios instancijos teisme priimtas ieškinys šioje byloje) iki atsakovės prievolės ieškovui visiško įvykdymo, ir, kaip prašo R. V., atsakovė įpareigojama pervesti priteistą procesinių palūkanų sumą į depozitinę banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (CK 6.210 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

49.                      R. V. apeliaciniame skunde prašo priteisti jo naudai iš banko ir atsakovės patirtas 1 404 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 194 Eur žyminis mokestis ir 1 210 Eur išlaidos teisinei pagalbai apeliacinės instancijos teisme. R. V. apeliacinį skundą patenkinus visiškai, yra pagrindas R. V. priteisti jo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, lygiomis dalimis iš prieš R. V. reikalavimų patenkinimą veikusių banko (bankroto administravimui skirtų lėšų) ir iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kiti byloje dalyvaujantys asmenys duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. sprendimo dalį, kuria atmesti R. V. ieškinio reikalavimai, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo R. V. reikalavimus patenkinti, pripažinti R. V., sumokėjusį lėšas už bankrutavusios akcinės bendrovės banko SNORAS emisijos Nr. LT0000101925 įsigyjamas akcijas, bankrutavusios akcinės bendrovės banko SNORAS investuotoju, turinčiu teisę gauti draudimo išmoką, įpareigoti bankrutavusią akcinę bendrovę banką SNORAS pateikti duomenis atsakovei valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl R. V. teisės gauti investuotojo draudimo išmoką, įpareigoti atsakovę valstybės įmonę „Indėlių ir investicijų draudimas“, juridinio asmens kodas 110069451, išmokėti R. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 20 100 Eur (dvidešimties tūkstančių ir vieno šimto eurų) įsipareigojimų investuotojams draudimo išmoką.

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. sprendimo dalį, kuria R. V. priteista 321,32 Eur procesinių palūkanų suma ir R. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“, įmonės kodas 110069451, priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo draudimo išmokos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme (2017 m. spalio 6 d.) iki draudimo išmokos išmokėjimo dienos ir pervesti priteistą procesinių palūkanų sumą į depozitinę banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti R. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis iš atsakovų bankrutavusios akcinės bendrovės banko SNORAS, juridinio asmens kodas 112025973, bankroto administravimui skirtų lėšų ir valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“, juridinio asmens kodas 110069451, 1 404 Eur (vieno tūkstančio keturių šimtų keturių eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                         Kazys Kailiūnas

Agnė Tikniūtė

Jūratė Varanauskaitė