Civilinė byla Nr. 3K-3-433/2014

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-07656-2013-1

                                                                    Procesinio sprendimo kategorijos: 34.5; 129.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. spalio 21 d.

Vilnius             

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens antstolės B. T. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 3 d. ir Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. sausio 15 d. nutarčių peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų I. B. ir V. B. skundą suinteresuotiems asmenims antstolei B. T. ir bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Stats kamps“ dėl antstolio veiksmų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjama dėl įpėdinių, priėmusių palikimą pagal antstolio sudarytą turto apyrašą, atsakomybės už palikėjo skolas ribų, t. y. ar tokie įpėdiniai atsako tik paveldėtu turtu ar paveldėto turto verte.

Pareiškėjai prašė sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0005/12/00538, pripažinti antstolės B. T. veiksmus neteisėtais, panaikinti pareiškėjo V. B. piniginių lėšų areštą bei uždrausti antstolei vykdymo išieškojimą iš asmeninio pareiškėjų turto, piniginių lėšų ir turtinių teisių. Pareiškėjai nurodė, kad antstolės kontoroje užvesta vykdomoji byla Nr. 0005/12/00538, pradėta pagal Palangos miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 12 d. vykdomąjį raštą Nr. 2-2-588/2012 dėl 82 502,28 Lt skolos, 5 procentų metinių palūkanų ir 12 372 Lt bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininko V. B. išieškotojo BUAB „Stats kamps“ naudai. Po skolininko V. B. mirties jo palikimą pagal turto apyrašą priėmė pareiškėjai. Pareiškėjų įsitikinimu, jie atsako tik paveldėtu turtu, tačiau antstolė areštavo jų asmenines lėšas, todėl jos atliekami veiksmai neteisėti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 3 d. nutartimi skundą tenkino: pripažino V. B. piniginių lėšų areštą neteisėtu, panaikino antstolės B. T. 2013 m. birželio 19 d. patvarkymus, kuriais vykdomojoje byloje Nr. 0005/12/00538 buvo areštuotos skolininkų (pareiškėjų) I. B. ir V. B. piniginės lėšos, ir uždraudė antstolei vykdomojoje byloje Nr. 0005/12/00538 vykdyti išieškojimą iš asmeninio I. B. ir V. B. turto, piniginių lėšų ir turtinių teisių pagal vykdomąjį raštą Nr. 2-2-588/2011. Teismas nurodė, kad kai miręs skolininkas pakeičiamas jo teisių ir pareigų perėmėjais, antstolis, pasirinkdamas tolimesnius priverstinius vykdymo veiksmus, privalo atsižvelgti į palikimo priėmimo būdą, nes priklausomai nuo to įpėdiniui pereina pareiga atsakyti už palikėjo skolas visu savo turtu arba tik paveldėtu turtu (CK 5.1 straipsnio 2 dalis, 5.52 straipsnis, 5.53 straipsnio 1 dalis). Konstatavęs, kad palikimo priėmimas pagal apyrašą yra specifinis palikimo priėmimo būdas, kurio tikslas ir paskirtis – apsaugoti paveldėtojų teises ir interesus, atsakant už palikėjo skolas tik paveldėtu turtu, teismas sprendė, jog antstolė, vykdydama toliau išieškojimą, turi teisę jį nukreipti tik į paveldėtą turtą, o ne į naujų skolininkų turtą apskritai, nukreipiant išieškojimą į paveldėtojų asmeninį turtą iš esmės būtų pažeista šio palikimo priėmimo būdo paskirtis, šių asmenų teisėti lūkesčiai. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjai skolininko palikimą priėmė pagal apyrašą, konstatavo, jog antstolės 2013 m. birželio 19 d. patvarkymai areštuoti skolininkų lėšas yra neteisėti ir turi būti panaikinti.

Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. sausio 15 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjai priėmė senelio palikimą pagal turto apyrašą (CK 5.53 straipsnio 1 dalis), o antstolė nepateikė įrodymų, jog pareiškėjų banko sąskaitose (ar kurio iš jų sąskaitoje) esantys pinigai yra pinigai, gauti už perleistą paveldėtą pagal turto apyrašą turtą, remdamasis palikimo priėmimo pagal turto apyrašą teisiniu reguliavimu, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ginčo atveju antstolė, 2013 m. birželio 19 d. patvarkymais nukreipdama palikėjo skolos išieškojimą į naujų paveldėtojų (pareiškėjų) asmeninį turtą, pažeidė šio palikimo būdo priėmimo paskirtį bei paveldėtojų teisėtus lūkesčius. Teismas atmetė antstolės argumentus, kad už palikėjo skolas paveldėtojai atsako ne tik paveldėtu turtu, bet ir jiems perėjusio paveldėto turto tikrąja verte, nes CK 5.62 straipsnio 3 dalyje reglamentuota valstybės, o ne fizinio asmens atsakomybė už palikėjo skolas. Kitų kasatorės argumentų dėl išieškojimo iš skolininko fizinio asmens turto eiliškumo tvarkos teismas neanalizavo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo antstolė B. T. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 3 d. ir Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartis bei priimti naują sprendimą – skundą atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Kasatorės teigimu, teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, reglamentuojančias išieškojimą iš pagal turto apyrašą palikimą priėmusio įpėdinio, ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Nurodžiusi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje B. M. v. M. Ž. ir kt., bylos Nr. 3K-3-108/2011, konstatuota, jog palikimo apyrašas riboja įpėdinio atsakomybę už palikėjo skolas tik tikrąja paveldėto turto verte (CK 5.53 straipsnio 1 dalis), o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje I. T. A. v. Šilutės rajono 1-ojo notarų biuro notarė A. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-66/2012, konstatuota, kad įpėdiniui, siekiančiam paveldėti, tačiau kartu apsisaugoti nuo to, jog jam netektų atsakyti už palikėjo prievoles savo turtu, įstatyme nustatytas specialus palikimo priėmimo būdas, kuriuo pasinaudodamas, įpėdinis atsako už palikėjo skolas tik paveldėto turto verte (CK 5.52 straipsnio 2 dalis, 5.53 straipsnio 1 dalis), kasatorė teigia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo teismų praktiką, pagal kurią įpėdinis atsako ne konkrečiu paveldėtu turtu, o to turto verte, taigi antstolis išieškojimą gali nukreipti į įpėdinio (naujojo skolininko) visą turtą, o ne tik į konkretų paveldėtą turtą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės G. A. prašymą, bylos Nr. 3K-3-18/2012, konstatuota, kad valstybės, kaip įpėdinės, ypatumas yra tas, jog ji neturi teisės atsisakyti priimti palikimo (CK 5.62 straipsnio 1 dalis), tačiau už palikėjo skolas atsako neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės (CK 5.62 straipsnio 3 dalis). Kasatorės nuomone, valstybė nuo kitų įpėdinių skiriasi tik tuo, kad valstybei, skirtingai nei privatiems subjektams, nėra įstatymu suteikta teisė atsisakyti priimti palikimą, tačiau tiek valstybė, tiek fiziniai ar juridiniai asmenys, priėmę palikimą pagal turto apyrašą, už palikėjo skolas atsako ne konkrečiu paveldėtu turtu, o šio turto tikrąja verte. Anot kasatorės, nurodyta kasacinio teismo praktika rėmėsi Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. gegužės 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. M. v. antstolė B. T. , V. V. , bylos Nr. 2S-902-253/2013. Kasatorės teigimu, paveldėto turto pasikeitimas (turto mainai, realizavimas, praradimas ir kt.) negali būti palikimą priėmusio įpėdinio priemonė turtiniams įsipareigojimams išvengti, išieškojimo veiksmai buvo nukreipti į pareiškėjų pinigines lėšas vadovaujantis CPK 664 straipsnio 2 dalimi, laikantis išieškojimo eiliškumo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėjai prašo kasacinį skundą atmesti. Nurodomi šie argumentai:

Pareiškėjai nurodo, kad šioje byloje ginčijamu klausimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nėra suformuota, tokio pobūdžio byla kasaciniame teisme nebuvo nagrinėta, kasaciniame skunde nurodytų bylų aplinkybės nesutampa ir nėra panašios į šios bylos aplinkybes. Pareiškėjų teigimu, kasaciniame skunde nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje B. M. v. M. Ž. ir kt., bylos Nr. 3K-3-108/2011, nebuvo nagrinėjami tokio pobūdžio klausimai, kokie yra nagrinėjami šioje byloje, tai nebuvo byla dėl išieškojimo nukreipimo, toje nutartyje nepateikti teisės aiškinimai dėl atsakomybės tikrąja paveldėto turto verte ar paveldėtu turtu, o buvo sprendžiama, ar įpėdinių atsakomybė yra ribota ar dalinė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės G. A. prašymą, bylos Nr. 3K-3-18/2012, buvo kilęs ginčas dėl procesinių teisių perėmimo vykdymo procese, kai palikimas pereina valstybei, bet nebuvo sprendžiama, kaip turėtų vykti pats skolos išieškojimo procesas. Be to, CK 5.62 straipsnyje vartojama sąvoka „paveldėto turto tikroji vertė“, o CK 5.53 straipsnio 1 dalyje – sąvoka „tik paveldėtu turtu“, ir tai leidžia manyti, kad būtent tik valstybė atsako turto verte, o ne pačiu turtu. Valstybė yra specialus subjektas paveldėjimo teisiniuose santykiuose, ji negali atsisakyti jai tenkančio palikimo, todėl suprantamas įstatymų leidėjo ketinimas išsaugoti paveldėtą turtą valstybės nuosavybėje ir padengti skolas pagal tikrąją paveldėto turto vertę. Kasaciniame skunde cituojamų bylų aplinkybės nesutampa ir nėra panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes. Pažymėtina, kad pagal kasatorės pateikiamą teisės normų interpretavimą nelieka skirtumo dėl atsakomybės už palikėjo skolas, priklausomai nuo palikimo priėmimo būdo. Be to, pareiškėjų nuomone, kasatorė nepagrįstai rėmėsi CPK 664 straipsniu, reglamentuojančiu išieškojimo eiliškumą, nes proceso teisės normos nereglamentuoja, kaip turėtų būti vykdomas išieškojimas iš paveldėto turto CK 5.53 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju. Tokiu atveju antstolė turėtų kreiptis į teismą dėl sprendimo vykdymo tvarkos nustatymo. Pareiškėjai nurodo, kad dėl antstolės veiksmų buvo pažeistos jų teisės ir teisėti lūkesčiai, nes pareiškėjai, priimdami palikimą pagal apyrašą, buvo įsitikinę, kad jiems nereikės atsakyti savo asmeniniu turtu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl nukrypimo nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos

Kasatorė teigia, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasaciniame skunde nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl CK 5.53 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamos įpėdinių, priėmusių palikimą pagal turto apyrašą, ribotos atsakomybės už palikėjo skolas, t. y. kad tokių įpėdinių atsakomybė yra ne paveldėtu turtu, o paveldėto turto verte – kreditoriai gali patenkinti savo reikalavimus ne tik iš paveldėto turto, bet ir asmeninio įpėdinių turto, tačiau tik neviršijant paveldėto turto vertės.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika turi vadovautis ne a priori, o atsižvelgdami į visų nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekstą, kitoje byloje pateiktas teismo taikytinos teisės normos aiškinimas gali būti taikomas tik tada, kai konkrečios bylos esminės faktinės aplinkybės, turinčios reikšmės tos teisės normos taikymui, yra tapačios ar iš esmės panašios. Taigi ir kasacinį skundą galima grįsti tik tokiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išdėstytais teisės išaiškinimais, kurie suformuluoti savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose arba iš esmės panašiose į bylą, kurioje kasacine tvarka skundžiamas teismo sprendimas, bylose.

Įvertinusi kasacinio skundo argumentus bei bylas, kuriose suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir kuriomis kasatorė grindžia savo argumentus dėl šią bylą nagrinėjusių teismų nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, jog teismai nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Kasaciniame skunde nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartyse nebuvo nagrinėjami tokio pobūdžio klausimai, kokie yra nagrinėjami šioje byloje: 2011 m. kovo 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje B. M. v. M. Ž. ir kt., bylos Nr. 3K-3-108/2011, buvo sprendžiami termino palikėjo kreditorių reikalavimams pareikšti, kreditorių reikalavimų pareiškimo tvarkos, taip pat solidariosios pareigos perėjimo prievolės šalių įpėdiniams klausimai; 2012 m. vasario 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės G. A. prašymą, bylos Nr. 3K-3-18/2012, buvo sprendžiama, ar, mirus skolininkui ir valstybei perėmus jo turtines teises ir pareigas, kreditoriai, kurių reikalavimai patvirtinti teismo procesiniu sprendimu ir vykdomi priverstine tvarka, turi laikytis CK 5.63 straipsnyje nustatytos kreditorių reikalavimų pareiškimo ir tenkinimo tvarkos, ar vykdymo procesas turi būti tęsiamas, pagal antstolio prašymą teismui pakeitus vykdymo proceso skolininką jo teisių perėmėju; 2012 m. kovo 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje I. T. A. v. Šilutės rajono 1-ojo notarų biuro notarė A. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-66/2012, buvo sprendžiama dėl palikimo priėmimo, paduodant pareiškimą notarui. Nurodytose nutartyse CK 5.53 straipsnio 1 dalies nuostata, reglamentuojanti įpėdinių, priėmusių palikimą pagal turto apyrašą, ribotą atsakomybę už palikėjo skolas, nėra išsamiai ir detaliai analizuota, nutarčių motyvai dėl palikėjo atsakomybės pagal CK 5.53 straipsnio 1 dalį tik paveldėto turto verte nėra esminės, lemiančios bylų baigtį pagal tas faktines aplinkybes, išvados, o yra tik papildomai, inter alia vartojamos motyvavimo aplinkybės. Šiuo atveju konstatuotina tokia teisinė situacija, kai kasacinis teismas dar nėra suformavęs byloje taikytinos teisės – CK 5.53 straipsnio 1 dalies nuostatos, reglamentuojančios įpėdinių, priėmusių palikimą pagal turto apyrašą, ribotą atsakomybę už palikėjo skolas, t. y. ar tokių įpėdinų atsakomybė yra paveldėtu turtu ar paveldėto turto verte – aiškinimo ir taikymo praktikos. Nagrinėdama šį kasacinį skundą, teisėjų kolegija, įgyvendindama kasacijos funkciją, imasi teisės aiškinimo ir taikymo praktikos formavimo šios kategorijos bylose.

Dėl CK 5.53 straipsnio 1 dalies nuostatos, reglamentuojančios įpėdinio, priėmusio palikimą pagal turto apyrašą, ribotą atsakomybę už palikėjo skolas tik paveldėtu turtu, aiškinimo ir taikymo

Palikėjui mirus, jo turtinės teisės ir pareigos ne pasibaigia, bet įvyksta universalus jo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams. Įpėdinis priima visą palikimą besąlygiškai, t. y. visas palikėjo reikalavimo teises ir pareigas. Kartu su paveldėtu turtu įpėdiniui pereina ir pareiga visiškai arba iš dalies atsakyti už palikėjo skolas, priklausomai nuo palikimo priėmimo būdo visu savo turtu arba tik paveldėtu turtu (CK 5.1 straipsnio 2 dalis, 5.52 straipsnis, 5.53 straipsnio 1 dalis).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai yra jų senelio V. B. , mirusio 2011 m. gruodžio 6 d., įpėdiniai pagal testamentą. Jie yra priėmę senelio palikimą pagal antstolio sudarytą turto apyrašą. Turto apyraše nurodyti šie paveldimi skoliniai įsipareigojimai: 94 874,28 Lt skola, 5 procentų procesinės palūkanos, priteistos Palangos miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimu BUAB „Stats kamps“, 7107 Lt vykdymo išlaidų skola antstolei. Visų į apyrašą įrašytų palikėjo skolinių įsipareigojimų suma – 101 981,28 Lt. Palikimo apyraše įrašyta, kad paveldimą turtą sudaro palikėjo vardu registruotas nekilnojamasis turtas – 4 žemės sklypai, kurių bendra vertė, VĮ Registrų centro duomenimis, yra 267 219 Lt, butas, kurio vertė, VĮ Registrų centro duomenimis, yra 269 500 Lt, taip pat neišmokėta senatvės pensija – 525,05 Lt ir neišmokėta nukentėjusiųjų asmenų pensija – 82,37 Lt. Taigi, iš viso pareiškėjai paveldėjo nekilnojamojo turto už 536 719 Lt ir 101 981,28 Lt palikėjo skolų bei pirmiau nurodytas neišmokėtas pensijų sumas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai paveldėtą nekilnojamąjį turtą perleido tretiesiems asmenims ir (ar) gavo už perleistą turtą pinigus ir juos įnešė į savo (ar kurio iš jų, ar kito asmens ir pan.) banko sąskaitas ir (ar) pan. Byloje nustatyta, kad antstolė palikėjo skolų išieškojimą nukreipė į asmenines pareiškėjų lėšas.

CK 5.53 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad įpėdinis, priėmęs palikimą pagal antstolio sudarytą turto apyrašą, už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu. Nagrinėjamoje byloje keliamas teisės klausimas dėl šios įstatymo nuostatos, t. y. ar tokio įpėdinio atsakomybė yra paveldėtu turtu, ar paveldėto turto verte ir ar kreditoriai gali patenkinti savo reikalavimus ne tik iš paveldėto turto, bet ir asmeninio įpėdinių turto, tačiau tik neviršijant paveldėto turto vertės.

Pažymėtina, kad teisės teorijoje ir praktikoje yra žinomos dvi pagrindinės įpėdinių atsakomybės ribojimo sistemos (vertinant kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus požiūriu): cum viribus hereditatis, kai kreditoriai gali patenkinti savo reikalavimus tik iš paveldėto turto; pro viribus hereditatis – kai kreditoriai gali patenkinti savo reikalavimus ne tik iš paveldėto, bet ir iš asmeninio įpėdinio turto, tačiau tik neviršijant paveldėto turto vertės. Nustatant įpėdinio atsakomybės apribojimą cum viribus hereditatis, įpėdinio interesai užtikrinami suteikiant palikėjo kreditoriams teisę patenkinti savo reikalavimus tik iš paveldimo turto, o įpėdinio turtą, turėtą iki palikimo priėmimo, paliekant atskirtą ir nepasiekiamą palikėjo kreditoriams. Apribojus įpėdinio atsakomybę už palikėjo skolas pro viribus hereditatis, įpėdinio atsakomybė taip pat yra ribota, tačiau jos ribos yra ne paveldimas turtas, o paveldimo turto vertė.

Lietuvos Respublikoje įpėdinių atsakomybės ribojimai įtvirtinti CK 5.53 straipsnio 1 dalyje, taip pat CK 5.55 straipsnio, reglamentuojančio palikimo administravimą, 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad palikėjo skolos padengiamos tik iš palikimo, bei CK 5.62 straipsnio, reglamentuojančio palikimo perėjimą valstybei, 3 dalyje, įtvirtinančioje, kad valstybė atsako neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės. Iš šiose teisės normose vartojamų sąvokų ir gramatinių konstrukcijų, kuriomis apibrėžiami atsakomybės ribojimai, matyti, kad jose įstatymo leidėjo valia nustatyti netapatūs įpėdinių atsakomybės ribojimai.

Aiškinant CK 5.53 straipsnio 1 dalį atkreiptinas dėmesys į tai, kad 1964 m. CK 594 straipsnio, reglamentuojančio įpėdinio atsakomybę už palikėjo skolas, 1 dalyje buvo nustatyta, jog priėmusis palikimą įpėdinis atsako už palikėjo skolas jam perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės ribose; tokiais pat pagrindais atsako valstybė, kuriai atitenka turtas šio kodekso 593 straipsnyje nustatyta tvarka. Taigi 1964 m. CK 594 straipsnio 1 dalyje buvo aiškiai įtvirtinta pro viribus hereditatis įpėdinių atsakomybės ribojimo sistema. Lyginant aiškinamą CK 5.53 straipsnio 1 dalį ir 1964 m. CK 594 straipsnio 1 dalį konstatuojamas teisės aktuose vartojamų sąvokų ir gramatinių konstrukcijų pasikeitimas, o tai suponuoja galimybę teigti apie įstatymo leidėjo valią pakeisti ankščiau galiojusį atsakomybės ribojimo teisinį reglamentavimą. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso penktosios knygos projekto aiškinamojo rašto nuostatos, teikiančios duomenis apie įstatymo leidėjo ketinimus ir tikslus. Jose nurodyta, kad „skirtingai nuo dabar galiojančio Civilinio kodekso, projekte numatoma, kad įpėdinis, priėmęs palikimą turto valdymo perėmimu arba padavęs pareiškimą notarui, atsako už palikėjo skolas visu savo turtu; palikėjo skolos padengiamos tik iš palikimo trimis atvejais: kai palikimas priimamas pagal teismo antstolio sudarytą turto apyrašą, kai įpėdinis, priėmęs palikimą, kreipiasi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą su prašymu paskirti palikimo administratorių, taip pat kai sudaromas turto apyrašas palikimo administravimo nesteigimo arba panaikinimo atveju.“ CK 5.53 straipsnio 1 dalį aiškinant taip, kad įpėdinio atsakomybė už palikėjo skolas ribojama ne konkrečiu paveldėtu turtu, o paveldėto turto verte, tektų teigti, jog įstatymo leidėjo ketinimas ir valia buvo šiuos teisinius santykius reglamentuoti taip pat, kaip jie buvo reglamentuoti 1964 m. CK, tačiau toks teigimas, atsižvelgus į konstatuotą įstatyme vartojamų sąvokų ir gramatinių konstrukcijų pasikeitimą, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso penktosios knygos projekto aiškinamojo rašto nuostatas, teisėjų kolegijos vertinimu, neturi teisinio ir loginio pagrindimo.

CK 5.53 straipsnio 1 dalyje vartojama gramatinė konstrukcija - „tik paveldėtu turtu“, aiškinant lingvistiškai, reiškia, jog įpėdinių atsakomybė už palikėjo skolas ribojama konkrečiu paveldėtu turtu, kreditorių reikalavimai gali būti tenkinami tik iš paveldėto turto, o ne iš paveldėto turto vertės, t. y. jie negali būti tenkinami iš asmeninio įpėdinių turto, nors ir neviršijant paveldėto turto vertės, įpėdiniai savo asmeniniu turtu neatsako už palikėjo skolas. Nurtodyta gramatinė konstrukcija „atsako tik paveldėtu turtu“, ją lyginant su CK 5.62 straipsnio 3 dalyje vartojama konstrukcija „atsako neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės“, suponuoja galimybę teigti, kad CK 5.53 straipsnio 1 dalyje įstatymo leidėjo valia, naudojantis savo diskrecijos teise, nustatytas kitoks įpėdinių atsakomybės ribojimo būdas, negu tai nustatyta CK 5.62 straipsnio 3 dalyje. Lingvistinio aiškinimo pagrindu darytina išvada, kad CK 5.53 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta cum viribus hereditatis įpėdinių atsakomybės ribojimo sistema, ši teisės norma aiškintina taip, kad įpėdinių, priėmusių palikimą pagal antstolio sudarytą turto apyrašą, atsakomybė už palikėjo skolas yra ribojama ne paveldėto turto verte, o paveldėtu turtu.

Sistemiškai aiškinant aptariamą CK 5.53 straipsnio 1 dalies nuostatą, jos aiškinimas taip, kad pagal ją atsakomybė už palikėjo skolas yra ribojama ne paveldėto turto verte, o paveldėtu turtu, koreliuoja su CK 5.55 straipsnio, reglamentuojančio palikimo administravimą, 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, nustatančiu, jog palikėjo skolos padengiamos tik iš palikimo, t. y. įtvirtinančiu cum viribus hereditatis įpėdinių atsakomybės ribojimo sistemą, be to, toks jos aiškinimas atitinka ir sisteminius jos ryšius su kitomis galiojančiomis teisės normomis, bendraisiais teisės principais. CK 5.53 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostata, kad turto apyraše, be kita ko, turi būti nurodytas visas daiktų, sudarančių palikimą, sąrašas, nurodant jų vertę ir aplinkybes, reikalingas jų vertei nustatyti, teisėjų kolegijos vertinimu, neteikia pagrindo aptariamą CK 5.53 straipsnio 1 dalies nuostatą aiškinti taip, kad pagal ją atsakomybė už palikėjo skolas yra ribojama ne paveldėtu turtu, o paveldėto turto verte. Pastaruoju būdu aptariamą nuostatą neteikia pagrindo aiškinti ir su įpėdinių atsakomybės ribojimu susijusių kitų teisinių santykių, kaip antai įpėdinių teisės disponuoti paveldėtu turtu ribojimo ir pan., teisinis reguliavimas.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad CK 5.53 straipsnio 1 dalies nuostata, jog įpėdinis, priėmęs palikimą pagal antstolio sudarytą turto apyrašą, už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu, aiškintina taip, kad įpėdinių atsakomybė už palikėjo skolas ribojama konkrečiu paveldėtu turtu, kreditorių reikalavimai gali būti tenkinami tik iš paveldėto turto, o ne iš paveldėto turto vertės, t. y. jie negali būti tenkinami iš asmeninio įpėdinių turto, nors ir neviršijant paveldėto turto vertės, įpėdiniai savo asmeniniu turtu neatsako už palikėjo skolas.

Konstatuotina, kad šią bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė CK 5.53 straipsnio 1 dalį, todėl naikinti apskųstus procesinius teismų sprendimus kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasaciniame teisme patirta 47,95 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2014 m. spalio 21 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis),

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš suinteresuoto asmens antstolės B. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) 47,95 Lt (keturiasdešimt septynis litus 95 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                              Egidijus Laužikas

      Antanas Simniškis

Janina Stripeikienė