Administracinė byla Nr. A-1446-756/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04662-2016-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. spalio 3 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 15 d. iki 2016 m. spalio 27 d. Lukiškių TI-K jis buvo laikomas nežmoniškomis antisanitarinėmis sąlygomis, ankštose, drėgnose patalpose. Kameroje sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, todėl nebuvo užtikrintas privatumas juo naudojantis, nebuvo lentynėlių higienos priemonėms susidėti, nebuvo radijo, natūralus apšvietimas nebuvo pakankamas, pasinaudoti dušu galima buvo tik vieną kartą per savaitę 15 minučių, nebuvo kur džiauti drabužių. Iš bibliotekos knygų neatnešė. Kamerose nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas. Dėl nurodytų aplinkybių jis patyrė dvasinį sukrėtimą, emocinį šoką, jo garbė ir orumas buvo pažeminti. Jautė minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą. Pareiškėjo teigimu, jis patyrė neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalies prasme, kurią vertino 9 000 Eur ir prašė priteisti ją iš atsakovo.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 8–10) su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti.
4. Atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lukiškių TI-K administracija negalėjo daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturėjo teisinio pagrindo, nes priešingu atveju būtų nevykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras buvo laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nustatytų reikalavimų.
5. Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Sanitarinių mazgų atitvėrimo nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių nenumato ir teisės aktai. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendravo griežtai laikydamiesi etikos, vidaus tvarkos taisyklių, stengėsi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
6. Atkreipė dėmesį į tai, kad įstaigos administracija nuolat reikalavo iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką buvo atsakingi ir patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius, kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui, buvo išduodami į kameras. Karantino kameras valė iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plovė bei dezinfekavo su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
7. Lukiškių TI-K remontas buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokojo valstybės turtą, gadino elektros instaliaciją, daužė apšvietimo lemputes, laužė langus, daužė stiklus, klozetus, o taip pat ir griovė atitvarines sieneles, kurios skyrė klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl teko daryti pakartotiną remontą. Visose kamerose buvo įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos tiek maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Kamerų plotas buvo pakankamai mažas, todėl ne visada buvo įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Dieninis ir naktinis elektros apšvietimas kamerose įrengtas pagal dirbtinio apšvietimo normas.
8. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri buvo ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Sanitarinio mazgo įrengimas atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus.
9. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nebuvo būtinosios CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Pareiškėjas tiesiog pateikė savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizavo, kuo būtent pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikė jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodė prašomos atlyginti žalos sumos dydžio.
10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti.
11. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas skunde nenurodė aplinkybių, kurios būtų reikšmingos kalinimo sąlygoms apibūdinti. Pareiškėjas jokių objektyvių įrodymų dėl žalos nepateikė, rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nesistengė pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių, nenurodė, kuo buvo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai jis buvo paskaičiuotas.
II.
12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 9 d. sprendimu (b. l. 70–76) tenkino pareiškėjo skundo dalį ir priteisė D. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
13. Teismas nurodė, kad ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė Lukiškių TI-K, laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 15 d. iki 2016 m. spalio 27 d.
14. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 18 d. iki 2016 m. spalio 27 d. kamerose Nr. 119 (plotas 7,31 kv. m), Nr. 118 (plotas 7,38 kv. m), Nr. 391 (plotas 34,27 kv. m), Nr. 266 (plotas 7,74 kv.m), Nr. 302 (plotas 8,05 kv. m), Nr. 139 (plotas 7,82 kv. m), Nr. 170 (plotas 7,94 kv. m), Nr. 389 (plotas 26,63 kv. m), Nr. 112A (plotas 6,34 kv. m), Nr. 271 (plotas 7,76 kv. m) kartu su 1–7 asmenimis. Minėti duomenys patvirtina, kad pareiškėjui visą laikotarpį nuo 2016 m. vasario 18 d. iki 2016 m. spalio 27 d. Lukiškių TI-K buvo tinkamai užtikrinta teisė į kalinimą patalpose nepažeidžiant minimalios 3,6 kv. m gyvenamojo ploto normos kamerose, nustatytos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas), t. y. Lukiškių TI-K veikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą nebuvo pažeista, sprendė, kad šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo.
15. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo, teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) neteko galios nuo 2015 m. lapkričio 1 d., kai įsigaliojo ginčui aktuali Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015). Pastarojoje reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nėra nustatyti. Teismas nurodė, kad naujai patvirtinta higienos norma nenustatė sanitarinio mazgo įrengimo gyvenamosiose kamerose reikalavimų, tačiau tai nereiškė, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų situacija, palyginti su iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusiu reglamentavimu, galėjo būti bloginama. Teismas pažymėjo, kad sanitarinio mazgo nuo kameros atskyrimas 1,5 m pertvara ir neužtikrinimas galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje nebuvo tinkamas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimų laikymasis. Teismas konstatavo, kad sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K kamerose neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl atskirai nebepasisakė dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu.
16. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su galimybe nusiprausti po dušu, teismas nurodė, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo sudarytos galimybės pasinaudoti teise nusiprausti po dušu, byloje nebuvo, todėl pareiškėjo nurodytas prausimosi po dušu dažnumas atitiko nacionalinį teisinį reglamentavimą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis būtų nespėjęs nusiprausti po dušu tam skirtu metu. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo argumentus dėl naudojimosi dušu sąlygų ir tvarkos atmetė.
17. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su drėgme kamerose, sąlygų džiovinti drabužius nesudarymo, nepakankamo natūralaus apšvietimo, nurodė, kad į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamento patikrinimo aktai. Minėtų aktų analizė patvirtino, jog patikrinus Lukiškių TI-K kameras, kuriose buvo laikomas ir pareiškėjas, skunde nurodytų Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų dėl drėgmės, vėdinimo, apšvietimo nebuvo nustatyta. Vilniaus visuomenės sveikatos centras nevertino kamerų natūralaus apšvietimo, kadangi natūralaus apšvietimo koeficiento verčių nenustatė Lietuvos higienos norma HN 134:2015. Teismas konstatavo, kad byloje nebuvo duomenų, jog sąlygos drabužiams džiovinti Lukiškių TI-K būtų neatitikę teisės aktuose nustatytų reikalavimų.
18. Pareiškėjo teiginiai, jog jam bibliotekoje neatnešdavo knygų, buvo abstraktūs, pareiškėjas nepaaiškino, kada konkrečiai jo atžvilgiu buvo padarytas pažeidimas, kaip jis pasireiškė, todėl sprendė, kad šių aplinkybių pareiškėjas nepagrindė. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo skundo argumentus radijo kamerose neįrengimo, kadangi Lukiškių TI-K gyvenamosioms patalpoms nėra taikomas reikalavimas dėl signalizacijos mygtukų įrengimo, kadangi tai susiję su patalpos rekonstrukcija ar kapitaliniu remontu, tuo tarpu aptariamos taisyklės numato, kad jos nėra taikomos jau pastatytiems tardymo izoliatoriams. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepaaiškino, o byloje nebuvo duomenų, jog laikotarpiu, kuriuo pareiškėjas teigė Lukiškių TI-K patyręs neturtinę žalą, jis būtų skundęsis laikymo sąlygomis, todėl taip pat nebuvo pagrindo manyti, kad dėl tam tikrų patogumų trūkumo jis objektyviai galėjo patirti neturtinę žalą.
19. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, apgyvendindami pareiškėją patalpose, kuriose neužtikrinta galimybė naudotis sanitariniu mazgu atskiroje patalpoje, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Teismui nekilo abejonių dėl to, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas.
20. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, pažymėjo, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, viso 253 paros, į kitus nurodytus pareiškėjui nepagrįstai sukeltus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemino žmogiškąjį orumą, sukėlė dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. – minimali mėnesinė alga 350 Eur), į tai, kad administracinėje byloje nebuvo duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendė, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nebuvo tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatavo, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 2 000 Eur, todėl šią sumą priteisė pareiškėjui iš atsakovo.
III.
21. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 80–84), kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
22. Atsakovas nurodo, kad teismas konstatavo, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už jo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvavo, kodėl, teismo manymu, pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Pažymi, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialinės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais.
23. Atsakovo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, tai lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.
24. Atsakovas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas dėl dokumentinės medžiagos teismui parengimo.
25. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas pateiktame atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 94 ir 95) prašo jį tenkinti. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, jog teismas kiekvienu konkrečiu atveju prieš nustatydamas civilinę atsakomybę, privalo ištirti, ar yra ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Jo negalima vertinti abstrakčiai. Priežastinis ryšys visada yra konkretus ir jo nustatymui reikia išanalizuoti visas atitinkamo įvykio aplinkybes. Žalos atlyginimo prievolei kilti būtinas tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. žala turi būti neatsiejamai susijusi su neteisėtais veiksmais, o ne prielaida žalai atsirasti ir priešingai – veiksmai, sudarę tik prielaidas žalai atsirasti, bet jos tiesiogiai nesukėlę, nėra žalos atlyginimo prievolės atsiradimo pagrindas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 15 d. iki 2016 m. spalio 27 d., atlyginimo.
27. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas 253 paras (nuo 2016 m. vasario 18 d. iki 2016 m. spalio 27 d.) buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant pareiškėjo teises į privatumą naudotis sanitariniu įrenginiu, iš dalies tenkino pareiškėjo skundą bei priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
28. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes, jo teigimu, teismas pareiškėjui be pagrindo priteisė neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad pareiškėjas neteikė įrodymų apie patirtus išgyvenimus ar kitus nepatogumus, taip pat nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas neanalizavo pareiškėjo patirtų išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir padarytos neturtinės žalos
29. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados.
30. Pagal EŽTT praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.) Be to, EŽTT neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.).
31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele taip pat nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).
32. Pirmosios instancijos teismo nustatytais duomenimis, pareiškėjas D. S. Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2016 m. vasario 18 d. iki 2016 m. spalio 27 d. (253 paras). Atsakovas nepaneigė, kad sanitarinis mazgas nuo likusios gyvenamosios patalpos buvo atitvertas tik 1,5 m sienele.
33. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu įrenginiu, nes jis galėjo būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei prižiūrėtojų, todėl konstatuotas pareiškėjo teisių pažeidimas naudotis sanitariniu įrenginiu visą jo kalinimo laikotarpį.
34. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
35. Papildomai pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).
36. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, jog pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.
37. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodinėjimo standartų laikėsi, kadangi, kaip minėta, materialiojo teisinio pobūdžio faktą – neturtinės žalos, pasireiškusios fiziniais nepatogumais, papildomu diskomfortu, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimu, pareiškėjui padarymą, grindė tokiais faktiniais duomenimis, kaip pareiškėjo privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu įrenginiu. Taigi tai sudarė pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjui galėjo kilti atitinkamos neigiamos pasekmės. Šiuo aspektu atsakovas nepagrindė, kodėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą arba kitus nepatogumus.
38. Pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka.
39. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pažeidimo mastu, trukme (253 paros) ir intensyvumu, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo aspektu ir jų nekartoja, papildomai atkreipia dėmesį, kad atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
40. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tais atvejais, kai asmuo kameroje yra laikomas vienas, netinkamai atitvertas sanitarinis mazgas nesukelia tokio intensyvaus privatumo pažeidimo, kaip esant kameroje su kitais kaliniais. Pagal bylos duomenis pareiškėjas iš viso 13 parų praleido kameroje vienas, tačiau kitas 240 parų jis buvo laikomas su kitais asmenimis.
41. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, taip pat į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes (tai, kad nebuvo nustatyta higienos Normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų ir kt.), byloje nustatyto pažeidimo pobūdį, trukmę ir intensyvumą, įvertinusi kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, sutinka su atsakovo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 2 000 Eur netinkamai įvertino pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį. Nagrinėjamoje situacijoje yra pagrindas pareiškėjui priteistą neturtinei žalai atlyginti sumą sumažinti iki 1 000 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia suma laikytina pagrįsta ir adekvačia dėl Lukiškių TI-K padaryto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.
42. Dėl Lukiškių TI-K prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas dėl su ginču susijusios medžiagos pateikimo teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K bylos medžiagą pateikė elektroniniu būdu, taigi realiai išlaidų kopijoms padaryti nepatyrė. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl atsakovo atstovo nurodyta dokumentų kopijų rengimo ir apmokėjimo už juos tvarka šiuo atveju netaikytina (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015).
43. Dėl išdėstytų aplinkybių atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimas keistinas, pareiškėjui D. S. priteistą neturtinę žalą sumažinant iki 1 000 eurų.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą pakeisti, ir pareiškėjui D. S. priteistą 2 000 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti sumažinti iki 1 000 (vieno tūkstančio) Eur.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ramūnas Gadliauskas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Skirgailė Žalimienė