Civilinė byla Nr. e2A-1099-603/2019
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-34550-2017-6
Procesinio sprendimo kategorija 3.3.1.14
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. rugsėjo 26 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Žilvino Terebeizos ir Eglės Surgailienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) „Swedbank“, akcinės bendrovės, apeliacinį skundą ir atsakovės akcinės bendrovės ,,Energijos skirstymo operatorius“ prisidėjimą prie apeliacinio skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Diforsas“ ir J. P. ieškinius atsakovėms akcinei bendrovei „Energijos skirstymo operatorius“ ir „Swedbank“, akcinei bendrovei, dėl uždraudimo atlikti veiksmus ir pripažinimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Diforsas“ kreipėsi į teismą su prevenciniu ieškiniu prašydama uždrausti atsakovėms atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę, t. y. uždrausti atsakovėms išjungti tiekiamą elektros energiją patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini), bei kitaip trukdyti ieškovei įgyvendinti 2016 m. vasario 1 d. panaudos sutartimi numatytas teises.
2. Ieškinį grindė tuo, jog tarp UAB „Diforsas“ ir J. P. buvo sudaryta veiklos panaudos sutartis pagal kurią UAB „Diforsas“ įgijo teisę naudotis kaimo turizmo sodybos „Kernavės bajorynė“ kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu. Ši sutartis 2016 m. vasario 1 d. sutartimi pratęsta iki 2018 m. gruodžio 1 d. UAB „Diforsas“ tapo žinoma, jog J. P. 2016 m. rugsėjo 28 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl antstolės 2016 m. liepos 19 d. akto, kuriuo parduotas turtas, esantis (duomenys neskelbtini), pripažinimo negaliojančiu. Šioje Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – uždrausta „Swedbank“, AB perleisti nuosavybę į ginčo turtą. Papildomai pritaikytas draudimas išjungti elektrą bei įpareigojimas įjungti elektros energijos tiekimą, kurie vėliau panaikinti.
3. „Swedbank“, AB nesulaukusi kol tarp šalių bus išnagrinėtas ginčas, ėmėsi priemonių atjungti elektros energijos tiekimą į ginčo turtą. AB „Energijos skirstymo operatorius“ 2017 m. rugsėjo 12 d. raštu informavo J. P., jog objekto savininko prašymu 2017 m. rugsėjo 14 d. bus nutrauktas elektros energijos tiekimas. UAB „Diforsas“ pagal panaudos sutartį turi pareigą išsaugoti jam perduotą turtą ir grąžinti savininkui tokios pat būklės. Šalia sodybos yra buitinių nuotekų valymo įrenginiai, kurie skirti nuotekoms išvalyti, įrengtas vandens surinkimo šulinys. Siurbliai šalina vandenį, o jiems neveikiant, vandens lygis pakyla, jis patenka į patalpas ir gadina rūsio apdailą. Elektros energija būtina šiems ir ventiliaciniams įrenginiams veikti, o ją atjungus, bloginama turto būklė, didinami nuostoliai, kurie šiuo metu sudaro 20 000 Eur. Objekto savininko pasikeitimas nepanaikino UAB „Diforsas“ teisių naudotis turtu, kuriuo jis naudojosi, o naujas savininkas įgijo turtą su suvaržymu, t. y. su terminuota panaudos sutartimi, kurią jie turi nutraukti ir to nepadarė. Atsakovei „Swedbank“, AB apie ieškovo sudarytą sutartį buvo žinoma iš viešai paskelbtos www.info.lt informacijos, iš pasirašytos mokėjimo terminalo sutarties su UAB „Hansab“. Elektros energijos nutraukimas bei kiti veiksmai trukdantys ieškovui naudotis turtu sudaro realią grėsmę, kad dėl tokių veiksmų ieškovui bus padaryta didelė turtinė žala, nes UAB „Diforsas“ vykdydamas maitinimo ir turizmo veiklą, negalės vykdyti sutartinių įsipareigojimų klientams, turėdamas 12 darbuotojų, turės juos atleisti, neteikdamas paslaugų ieškovas negaus pajamų, bus sugadinti maisto produktai, bus užteršta gamta dėl nuotekų.
4. Ieškovai UAB „Diforsas“ ir J. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei AB „Energijos skirstymo operatorius“ prašydami pripažinti 2012 m. lapkričio 1 d. Elektros energijos persiuntimo paslaugų sutarties nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu. Ieškinį grindė tuo, jog UAB „Diforsas“ anksčiau kreipėsi į teismą su prevenciniu ieškiniu, o AB „Energijos skirstymo operatorius“ 2017 m. rugsėjo 14 d. nutraukė elektros energijos tiekimą ir 2016 m. lapkričio 16 d. raštu informavo J. P., jog sutartis nutraukta pagal „Swedbank“, AB prašymą. 2012 m. lapkričio 1 d. tarp ūkininko J. P. ir AB „Lesto“ sudaryta elektros energijos persiuntimo paslaugų sutartis. 2004 m. lapkričio 30 d. UAB „Diforsas“ sudarė nuomos sutartį su ūkininku J. P., pagal kurią UAB „Diforsas“ perduotos 8 metų laikotarpiui patalpos, esančios (duomenys neskelbtini). 2013 m. lapkričio 25 d. tarp ieškovų sudaryta panaudos sutartis, kuri pratęsta iki 2018 m. gruodžio 1 d. Pagal šias sutartis UAB „Diforsas“ nuo 2004 metų valdo ir naudojasi „Kernavės bajorynė“ turtu, teikia paslaugas, moka mokesčius ir už elektros energiją. UAB „Diforsas“ už elektros energiją apmokėdavo pagal J. P. pateiktas sąskaitas tiesiogiai AB „Energijos skirstymo operatorius“, todėl susiklostė subtiekimo teisiniai santykiai. 2016 m. liepos 19 d. antstolės aktu perduota tik dalis turto, esančio sodyboje „Kernavės bajorynė“ „Swedbank“, AB, o J. P. 2016 m. rugsėjo 19 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydamas šį aktą pripažinti negaliojančiu.
5. „Swedbank“, AB neperėmė nuosavybės į kitą žemės sklype esantį turtą: lauko aikštyną, krepšinio konstrukcijas, futbolo vartus, suoliukus, skiriamojo aikštyno tinklą, asfalto dangą, vieną ūkinį pastatą, elektros pastotę, visus inžinierinius elektros tinklus, žemės sklype įrengtus kitus inžinierinius tinklus ir t. t. Inžinierinių elektros tinklų savininku yra J. P., nes šis turtas nebuvo „Swedbank“, AB įkeistas. AB „Energijos skirstymo operatorius“ informavo J. P., jog „Swedbank“, AB prašymu nutraukia elektros energijos tiekimą nuo 2017 m. rugsėjo 14 d. ir tą dieną elektros energijos teikimas nutrauktas. Elektros energijos teikimas gali būti nutrauktas tik įstatymų nustatytais atvejais. J. P., būdamas ūkininku, nelaikomas juridiniu asmeniu, todėl elektros energijos nutraukimas jam galimas tik jį vertinant kaip fizinį asmenį – vartotoją, o sutartį kaip viešąją vartojimo sutartį. J. P. kreipėsi į AB „Energijos skirstymo operatorius“ prašydamas neatjungti elektros tiekimo ir nurodė svarbias aplinkybes. „Swedbank“, AB nebuvo perduoti visi objektai, kurie prijungti pagal sutartį, todėl ir dėl šios priežasties negalėjo būti nutraukta sutartis. AB „Energijos skirstymo operatorius“ negali vienašališkai nutraukti sutarties nesutinkant kitai šaliai ir nesukreipiant į teismą. J. P. ir UAB „Diforsas“ sudarė elektros energijos subtiekimo sutartį ir UAB „Diforsas“ nebuvo įspėtas apie sutarties nutraukimą. Elektros energijos tiekimo nutraukimas daro žalą turtui ir UAB „Diforsas“.
6. Atsakovė AB „Energijos skirstymo operatorius“ pateiktuose atsiliepimuose į ieškinius nurodė, jog su ieškiniais nesutinka, prašė juos atmesti. J. P. nuo 2016 m. liepos 22 d. nebuvo kaimo turizmo sodybos „Kernavės bajorynė“, esančios (duomenys neskelbtini), savininku, todėl sutartis ir elektros energijos tiekimas nutrauktas 2017 m. rugsėjo 14 d. naujo savininko „Swedbank“, AB prašymu. Nutraukus elektros tiekimą, išnyko prevencinio ieškinio pagrindas. Elektros energijos tiekimas užtikrinamas generatoriumi. „Swedbank“, AB nuosavybės teisė perėjo ir į kilnojamus daiktus – inžinierinius elektros tinklus, kurie laikytini nekilnojamojo turto priklausiniais ir juos ištinka pagrindinio daikto likimas. Sutartis su J. P. sudaryta kaip su juridiniu asmeniu, todėl neturi būti taikomos nuostatos, taikomos buitiniam vartotojui. Elektros energija gali būti tiekiama ne būtinai objekto savininkui, bet tokiu atveju būtinas savininko sutikimas ir savininkas lieka atsakingu už šio asmens prievolių vykdymą. Sutartis sudaryta tarp J. P. ir AB „Energijos skirstymo operatorius“, todėl tarp AB „Energijos skirstymo operatorius“ ir UAB „Diforsas“ nėra sutartinių teisinių santykių. Kai yra ginčas dėl turto nuosavybės, tai AB „Energijos skirstymo operatorius“ tik turi teisę nenutraukti elektros energijos tiekimo.
7. Atsakovė „Swedbank“, AB atsiliepimuose į ieškinius nurodė, jog su ieškiniais nesutinka. J. P. neįvykdė su „Swedbank“, AB sudarytos kredito sutarties sąlygų, todėl „Swedbank“, AB pagal 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui aktą perėmė J. P. priklausantį įkeistą turtą, esantį (duomenys neskelbtini). J. P. neišsikraustė iš „Swedbank“, AB perimto turto, todėl „Swedbank“, AB iniciavo iškraustymo teisminį procesą. 2016 m. spalio 1 d. tarp „Swedbank“, AB ir AB „Energijos skirstymo operatorius“, kaip naujo turto savininko, sudaryta sutartis dėl elektros energijos teikimo į turtą ir vėliau „Swedbank“, AB pateikė prašymą nutraukti elektros energijos tiekimą. J. P. nuo 2016 m. liepos 22 d. nebuvo nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) savininku, todėl sutartis ir elektros energijos teikimas nutrauktas savininko „Swedbank“, AB prašymu. Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole yra konstatuota, jog UAB „Diforsas“ direktorė patvirtino, jog turte nevykdo veiklos. Prevenciniame ieškinyje grindžiama žala atsiranda „Swedbank“, AB turtui, todėl neaišku kaip tai yra susiję su UAB „Diforsas“ žalos atsiradimu. Sutartis su ūkininku J. P. sudaryta kaip su juridiniu asmeniu, todėl neturi būti taikomos nuostatos taikomos buitiniam vartotojui. UAB „Diforsas“ negali būti laikomas turto valdytoju, nėra tinkamu ieškovu, nes su juo negalėjo būti sudaryta tokia sutartis, nes tai draudė padaryti hipotekos lakštas, J. P. buvo tik dalies turto savininku. Panaudos sutartis nebuvo įregistruota viešame registre. J. P. ir UAB „Diforsas“ sudaryti susitarimai nesukuria kitiems asmenims teisinių santykių.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 2 d. sprendimu ieškovo J. P. ieškinį patenkino visiškai. Pripažino 2012 m. lapkričio 1 d. Elektros energijos persiuntimo paslaugų sutarties nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu. Ieškovės UAB „Diforsas“ ieškinį atmetė.
9. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad 2004 m. rugsėjo 30 d. J. P. pateikė paraišką dėl elektros energijos vartotojų ir gamintojų elektros įrenginių prijungimo prie tinklų, kurioje nurodė, jog objekto pavadinimas – ūkininko sodyba pritaikyta kaimo turizmui vystyti (kitas vartotojas), Kernavės mstl. 2005 m. rugsėjo mėn. tarp AB „Rytų skirstomieji tinklai“ ir J. P. sudaryta sutartis dėl ūkininko sodybos pritaikytos kaimo turizmui vystyti, Kernavės mstl., prijungimo prie skirstomųjų tinklų. 2004 m. lapkričio 30 d. tarp ūkininko J. P. ir UAB „Diforsas“ sudaryta nuomos sutartis pagal kurią J. P. perdavė UAB „Diforsas“ nuomos teise valdyti ir naudotis už užmokestį 305,63 kv. m patalpas, esančias statomoje kaimo turizmo sodybos dalyje, vadinamoje „Dvaras“ , Kernavės miestelyje nuo 2016 m. sausio 1 d. aštuonių metų laikotarpiui. 2012 m. lapkričio 1 d. tarp ūkininko J. P. ir AB „Lesto“ sudaryta Elektros energijos persiuntimo paslaugos sutartis (toliau – sutartis) pagal kurią AB „Lesto“ įsipareigojo teikti elektros energijos persiuntimo paslaugą. 2013 m. lapkričio 25 d. tarp ūkininko J. P. ir UAB „Diforsas“ sudaryta panaudos sutartis (toliau – panaudos sutartis) pagal kurią ūkininkas J. P. UAB „Diforsas“ neatlygintinai perdavė 3 metų laikotarpiui nuo 2013 m. gruodžio 2 d. iki 2016 m. gruodžio 1 d. visą kaimo turizmo veiklą (poilsio ir renginių organizavimą visame kaimo turizmo komplekse „Kernavės bajorynė“). 2016 m. vasario 1 d. J. P. ir UAB „Diforsas“ susitarė 2013 m. lapkričio 25 d. sutarties galiojimą pratęsti iki 2018 m. gruodžio 1 d.
10. Teismas įvertinęs visas šias nustatytas faktines aplinkybes, darė išvadą, jog 2012 m. lapkričio 1 d. AB „Energijos skirstymo operatorius“ (ankstesnis pavadinimas AB „Lesto“) (energijos tiekimo įmonė) ir ūkininkui J. P. (abonentas) pasirašius sutartį, tarp šalių susiklostė sutartiniai energijos pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai. Ši sutartis yra viešoji, t. y. nagrinėjamu atveju AB „Energijos skirstymo operatorius“ privalo tiekti paslaugas visiems asmenims, kas tik kreipiasi. Sutarties abonentu yra nurodytas ūkininkas J. P., kuris yra fizinis asmuo, bet vien tik fakto, jog sutartis sudaryta tarp fizinio ir juridinio asmens nepakanka jos kvalifikavimui vartojimo sutartimi, kadangi fizinis asmuo turi būti vartotoju. Teismas įvertinęs, jog paraiška buvo tiekiama ūkininko sodybai pritaikytai kaimo turizmui vystyti (kitas vartotojas), kaimo turizmo sodyba pagal nuomos sutartį, o vėliau pagal panaudos sutartį, perleista UAB „Diforsas“, sutartis sudaryta nurodant J. P. specifinį statusą – ūkininką (fizinis asmuo, kuris verčiasi žemės ūkio veikla), ieškiniai buvo grindžiami aplinkybėmis, jog elektros energija būtina UAB „Diforsas“ verslo veiklai vykdyti, darė išvadą, jog sutartis nebuvo sudaryta vien tik ieškovo J. P. ar jo šeimos asmeniniams poreikiams tenkinti, o ji sudaryta ir naudojama kitiems tikslams, susijusiems su pajamų gavimu iš nuomos sutarties, naudojimu UAB „Diforas“ verslo veikloje, todėl sudaryta sutartis nelaikyta vartojimo sutartimi, o ieškovas J. P. nelaikytas vartotoju.
11. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais taip pat nustatyta, jog 2016 m. liepos 19 d. antstolės N. J. turto perdavimo išieškotojui aktu „Swedbank“, AB perduotas turtas: 6,700 ha žemės sklypas, pastatas – kumetynas, pastatas – dvaras, 4 pastatai – poilsio nameliai, 2 pastatai – pirtys, pastatas – sargo namelis, 3 kiti statiniai – lieptai, inžinieriniai tinklai – lietaus nuotekų tinklai, inžinieriniai tinklai – vandentiekio tinklai , inžinieriniai tinklai – dujotiekio tinklai, 3 inžinieriniai tinklai – nuotekų tinklai, esantys (duomenys neskelbtini) (toliau – turtas). Šis turtas Nekilnojamojo turto registre yra nuo 2016 m. liepos 22 d. įregistruotas kaip „Swedbank“, AB nuosavybė. Šios bylos nagrinėjimo metu Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla, kurioje ieškinyje ir priešieškinyje yra pareikšti reikalavimai dėl 2016 m. liepos 19 d. antstolės N. J. turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu, J. P. iškeldinimo iš ginčo turto, esančio (duomenys neskelbtini). 2016 m. spalio 4 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole yra konstatuota, jog 2016 m. spalio 4 d. J. P. ir D. P. atsisakė perduoti „Swedbank“, AB turtą. 2017 m. rugsėjo 12 d. raštu AB „Energijos skirstymo operatorius“ informavo J. P., jog savininko prašymu, objektui, esančiam (duomenys neskelbtini), 2017 m. rugsėjo 14 d. bus nutrauktas elektros energijos tiekimas. 2017 m. rugsėjo 13 d. raštu AB „Energijos skirstymo operatorius“ informavo, jog gavo prašymą nenutraukti elektros energijos teikimo, bet nekeičia savo pozicijos, ir vykdydamas savininko prašymą, 2017 m. rugsėjo 14 d. atliks elektros energijos teikimo nutraukimo darbus.
12. Tarp šalių bylos nagrinėjimo metu nekilo ginčo ir šalys pripažino faktinę aplinkybę, jog elektros energijos tiekimas į turtą nutrauktas 2017 m. rugsėjo 14 d. ir nuo šios datos nutraukta sutartis.
13. Teismas įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes darė išvadą, jog tarp ginčo šalių susiklostė tokia šios bylos nagrinėjimui reikšminga faktinė situacija, kai turto savininku yra „Swedbank“, AB, kuri šio turto faktiškai nevaldo, nes turtu faktiškai naudojasi J. P. bei UAB „Diforsas“. Tarp J. P. ir „Swedbank“, AB teisme yra nagrinėjamas ginčas dėl turto nuosavybės ir jo valdymo. Turto savininkė „Swedbank“, AB pateikė prašymą dėl elektros energijos tiekimo nutraukimo ir AB „Energijos skirstymo operatorius“ remdamasis esamu turto savininkės „Swedbank“, AB prašymu, nutraukė elektros energijos tiekimą į turtą.
14. Energijos pirkimo-pardavimo sutartis priskiriama prie realinių sutarčių. Ji turi tam tikrų esminių ypatumų ją išskiriančių nuo kitų sutarčių, kadangi ji nėra siejama vien tik su asmeniu, o jos sudarymui, vykdymui ir galiojimui esminę reikšmę turi abonento turimi energiją naudojantys įrenginiai, prijungtas energijos tiekimo tinklas (CK 6.383 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). CK 6.391 straipsnis įvertindamas šio teisinio santykio ypatumus, numato jog kiti įstatymai ir energijos tiekimo prievolės esmė gali numatyti kitokį reglamentavimą. Įgyvendinant Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 7 straipsnio 11 punktą, 2010 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos energetikos ministro įsakymu Nr. 1-38 yra patvirtintos Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės (toliau – taisyklės). Įvertinus šiose taisyklėse numatytą teisinį reglamentavimą matyti, jog dėl energijos pirkimo-pardavimo sutartinių teisinių santykių ypatumų yra numatyti specialūs, CK nenumatyti, elektros energijos tiekimo ir sutarčių nutraukimo pagrindai, sąlygos, kurios turi būti taikomos nagrinėjant šioje byloje tarp šalių kilusį ginčą.
15. Taisyklių 48 punktas numato objekto savininko pareigą perleidus objektą, kuriame vartojama elektros energija kito asmens nuosavybėn, nutraukti sutartį. Atitinkamai taisyklių 99 punktas numato, jog jeigu perleidęs objektą asmuo vengia ar dėl kitų priežasčių nenutraukia su tiekėju sudarytų sutarčių, perleidusio objektą asmens ir tiekėjo sudarytos sutartys gali būti nutrauktos naujojo savininko prašymu. Taisyklių 143 punktas numato išimtį, leidžiančią tiekėjo teisę nenutraukti energijos persiuntimo ir tiekimo, vartotojo ar tiekėjo prašymu, jeigu toks elektros energijos persiuntimas ir nutraukimas pažeistų trečiųjų asmenų, turinčių teisę naudoti objektą, interesus arba, jeigu dėl objekto nuosavybės, valdymo ir disponavimo vyksta ginčai.
16. Teismas priėjo išvados, jog AB „Energijos skirstymo operatorius“ gavęs naujos turto savininkės „Swedbank“, AB prašymą dėl elektros tiekimo nutraukimo ir ieškovų atstovo prašymą dėl elektros energijos tiekimo nenutraukimo, turėjo vertinti susiklosčiusią situaciją ir svarstyti taisyklių 143 punkto taikymo galimybę. Taisyklių 143 punkte numatyta AB „Energijos skirstymo operatorius“ teisė, o ne pareiga, neatjungti elektros energijos teikimo nereiškia, jog AB „Energijos skirstymo operatorius“ šia suteikta teise gali naudotis ar nesinaudoti laisvai savo nuožiūra, nepagrįsdamas tokio savo elgesio būtinumo, nes tokiu atveju reikštų piktnaudžiavimą tokia teise. Byloje nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių AB „Energijos skirstymo operatorius“ priežastis, dėl kurių jis nepasinaudojo taisyklių 143 punkte numatyta teise nenutraukti elektros energijos teikimo. Tokie motyvai nebuvo nurodyti ir teismo posėdžio metu. Priešingai, byloje pateikti įrodymai pagrindžia, jog Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjamas ginčas dėl turto nuosavybės ir valdymo, UAB „Diforsas“, kuris sutartiniuose santykiuose laikytinas trečiuoju asmeniu, taip pat pareiškė reikalavimus grindžiamus teise naudotis turtu, esamas turto savininkas faktiškai turto nevaldo, o turtu faktiškai yra valdomas J. P. ir UAB „Diforsas“. Visos šios aplinkybės bei tai, jog sutartis yra viešoji, teismo vertinimu, sudarė pagrindą AB „Energijos skirstymo operatorius“ pasinaudoti taisyklių 143 punkte numatyta galimybe nenutraukti elektros tiekimo ir sutarties. Pažymėta ir tai, jog Lietuvos Aukščiausiais Teismas 2018 m. sausio 24 d. nutartyje Nr. e3K-3-2-687/2018, nagrinėdamas iš esmės analogišką ginčą nustatė neteisėtus veiksmus nutraukus elektros energijos teikimą. Šioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nustatytos skirtingos aplinkybės dėl vartojimo teisinių santykių ir šeimos bei vaiko prioritetinio gynimo, buvo tik papildomais argumentais pagrindžiant veiksmų neteisėtumą ir tai neturėjo esminės reikšmės nustatant neteisėtumą.
17. Teismas taip pat pažymėjo, jog šalys įgyvendindamos savo teises turi jomis nepiktnaudžiauti, veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Bylos nagrinėjimo metu atsakovai nenurodė aplinkybių bei nepateikė įrodymų pagrindžiančių būtinumą, atjungti elektros energijos teikimą į turtą, aplinkybių jog ieškovas J. P. netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus ar ateityje galės jų nevykdyti, įvertinęs visas šias aplinkybes teismas tenkino ieškovo J. P. reikalavimą ir pripažino sutarties nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu.
18. Sutartis sudaryta tarp AB „Energijos skirstymo operatorius“ ir J. P., t. y. sutartiniai santykiai susiklostė tik tarp šių sutarties šalių. UAB „Diforsas“ pagal šią sutartį neįgijo teisių ir pareigų. Pagal panaudos sutartį sutartiniai teisiniai santykiai ir reikalavimo teisės susiklostė tarp J. P. ir UAB „Diforsas“. Esant tokiai situacijai, UAB „Diforsas“ būdamas turto naudotoju nelaikytinas subabonentu, nes jam J. P. neperdavinėjo elektros energijos, o jis naudodamasis turtu, naudojosi ir šiam turtui tiekiama elektros energija. Esant tokiems šalių sutartiniams teisiniams santykiams, reikalavimus dėl sutarties AB „Energijos skirstymo operatorius“ gali reikšti tik J. P., o UAB „Diforsas“ reikalavimus dėl elektros energijos teikimo gali reikšti remdamasis panaudos sutartimi J. P.. Visos šios aplinkybės pagrindžia, jog ieškovė UAB „Diforsas“ nebūdama sutarties šalimi neturi teisės reikšti AB „Energijos skirstymo operatorius“ ieškinius dėl sutarties nutraukimo pagrįstumo, todėl ji yra netinkama ieškovė ir jos ieškinys šioje dalyje atmestas.
19. Prevenciniame ieškinyje UAB „Diforsas“ pareiškė reikalavimą dėl uždraudimo atsakovėms išjungti tiekiamą elektros energiją patalpoms, esančioms Vilniaus g. 30, Kernavėje bei kitaip trukdyti ieškovei įgyvendinti 2016 m. vasario 1 d. panaudos sutartimi numatytas teises. Šį ieškinį grindė (faktinis pagrindas) tuo, jog atsakovės ketina atjungti elektros energijos tiekimą, o tai gali padaryti ieškovei žalą. Bylos nagrinėjimo metu yra nustatyta, jog po šio ieškinio pateikimo, atsakovė AB „Energijos skirstymo operatorius“ 2017 m. rugsėjo 14 d. atjungė elektros energijos teikimą, tokiu būdu pareikšto reikalavimo įgyvendinimas tapo negalimu, nes negalima uždrausti atlikti veiksmus, kurie jau yra atlikti. Pažymėta ir tai, jog anksčiau teismas patenkino ieškovo J. P. reikalavimą dėl sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, bet neįpareigojo atnaujinti elektros energijos teikimo, nes toks reikalavimas nebuvo pareikštas. Ieškovo atstovas teismo posėdžio metu pripažino, jog ieškinyje pasirinktas teisių gynybos būdas yra tinkamas ir neketinama tikslinti reikalavimo. Šios aplinkybės papildomai leido daryti išvadą, jog, kai elektros energijos tiekimas yra nutrauktas ir kol jis nėra atnaujintas, negalima uždrausti jį atjungti, t. y. negalima reikalauti padaryti tai, kas yra neįmanoma.
20. Sujungtoje byloje, kurioje yra pareikšti du ieškiniai, prevenciniame ieškinyje nurodytas dalykas ir pagrindas, pasikeitus esminėms faktinėms aplinkybėms, liko nepakeisti, todėl teismas pats negali nurodytą prevencinio ieškinio pagrindą (gręsiantį elektros energijos atjungimą) pakeisti ar jį aiškinti per antrame ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir prevencinį ieškinį, prieš tai pareikštą kaip savarankišką reikalavimą, laikyti išvestiniu reikalavimu iš vėliau pareikšto ieškinio.
21. Teismui tenkinus ieškovo J. P. reikalavimą dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu ir tokiu būdu iš esmės išsprendus šalių ginčą, teismas neturėjo pagrindo ir byloje nėra pateikta įrodymų manyti, jog jeigu bus atnaujintas elektros energijos teikimas, atsakovės gali imtis veiksmų vėl nutraukti elektros energijos tiekimą. Jeigu tokia grėsmė atsiras, tai ji bus naujo, o ne šio prevencinio ieškinio pagrindu ir sudarys prielaidas iš naujo kreiptis į teismą. Vien abstrakti tikimybė, jog asmuo galės bet kada imtis bet kokių veiksmų, nėra pagrindu laikyti, jog yra realus pavojus, jog ateityje bus atlikti veiksmai.
22. Dėl šių priežasčių nenustačius realaus pavojaus, kad ateityje UAB „Diforsas“ gali būti padaryta žala bei nustačius, jog veiksmai, kuriuos prašoma uždrausti atlikti jau atlikti, teismas laikė UAB „Diforsas“ pareikštą prevencinį ieškinį nepagrįstu ir jį atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė
23. Atsakovė „Swedbank“, AB pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčo sprendimui taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą 2018 m. sausio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-2- 687/2018. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nustatytos aplinkybės dėl vartojimo teisinių santykių ir šeimos bei vaiko prioritetinio gynimo buvo tik papildomais argumentais pripažįstant elektros energijos tiekimo nutraukimo neteisėtumą, tačiau kaip matyti iš aptariamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties: 1) 27 punkto (argumentai susiję su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtinta ginama teise, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, argumentai susiję su Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu, argumentai susiję su vaiko teisių prioritetinės apsaugos principu įtvirtintu pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gruodžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1365/2000); 2) 28 punkto (argumentai susiję su bute gyvenančių vaikų interesais); 3) 30 punkto (argumentai susiję su faktinėmis aplinkybėmis, jog bute, į kurį buvo nutrauktas elektros energijos tiekimas gyvena šeima su trimis mažamečiais vaikais, kurie, nutraukus elektros energijos tiekimą negali naudotis elektrine plytele maistui ruošti, neturi šviesos, negali naudotis kitais buitiniais prietaisais ir pan.); 4) 31 punkto (argumentai susiję su objekto į kurį nutrauktas elektros energijos tiekimas buvimo šeimos būstu), šie argumentai buvo pagrindiniai konstatuojant elektros energijos nutraukimo neteisėtumą.
24. Šioje byloje teismas nustatė visiškai kitokias faktines aplinkybes – ūkininkas J. P. yra verslininkas, kuriam elektros energijos tiekimas reikalingas pajamoms, susijusioms su nuomos sutartimi gavimu, taip pat elektros energijos naudojimu UAB „Diforsas“, kurios akcininku yra J. P., verslo veikloje. Kredito sutartis, sudaryta su ūkininku J. P. nutraukta dar 2011 m. gegužės mėnesį, o ginčo turtą, į kurį nutrauktas elektros energijos tiekimas, dėl skolos išieškojimo proceso vilkinimo „Swedbank“, AB priverstinio išieškojimo metu perėmė tik po daugiau kaip penkerių metų, t. y. 2016 m. liepos mėnesį. Po to, kai turtą į savo nuosavybę perėmė „Swedbank“, AB ir su AB „Energijos skirstymo operatorius“ 2016 m. spalio 1 d. pasirašė sutartį, dėl elektros energijos į turtą tiekimo, AB „Energijos skirstymo operatorius“ sąskaitas už turte naudojamą elektros energiją pradėjo išrašinėti „Swedbank“, AB, t. y. J. P. ir su juo susiję asmenys neatlygintinai turte naudojo elektros energiją.
25. Pažymi, kad nors „Swedbank“, AB ir AB „Elektros skirstymo operatorius“ Elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis dėl elektros energijos tiekimo į turtą pasirašyta 2016 m. spalio 1 d., tačiau elektros energijos tiekimas į turtą nutrauktas tik 2017 m. rugsėjo 14 d., t. y. maždaug po metų, t. y. visą tą laiką pareiga mokėti už trečiųjų asmenų sunaudotą elektros energiją buvo perkelta „Swedbank“, AB.
26. Pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo taisyklių 143 punktą, numatantį, kad operatorius ir (ar) tiekėjas turi teisę nenutraukti ar neapriboti elektros energijos persiuntimo ir (ar) tiekimo, vartotojo ar tiekėjo prašymu, jei toks elektros energijos persiuntimo ir (ar) tiekimo nutraukimas ar apribojimas pažeistų trečiųjų asmenų, turinčių teisę naudoti objektą, interesus arba, jeigu operatoriaus ir (ar) tiekėjo turimais duomenimis dėl objekto, į kurį vartotojas prašo nutraukti elektros energijos persiuntimą ir (ar) tiekimą, nuosavybės, valdymo ir (ar) disponavimo vyksta ginčai. Minėta teisės norma tik suteikia teisę, o ne pareigą nenutraukti ar neapriboti elektros energijos persiuntimo ir (ar) tiekimo vartotojo prašymu, kuri gali būti naudojama išimtinais atvejais, t. y. pvz. tokiu, kuris yra aprašytas teismo minėtoje 2018 m. sausio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-687/2018 – kai reikia apsaugoti šeimos ir nepilnamečių vaikų interesus.
27. Šioje byloje nagrinėjama situacija, kuomet verslininku esantis J. P., piktnaudžiaudamas procesinėmis teisėmis nuo 2011 metų skundė teismų nutartis ir sprendimus, taip pat antstolio veiksmus ir penkerius metus vilkino priverstinį skolos išieškojimą bei, gaudamas iš turto pajamas, jas naudojo ne atsiskaitymui su hipotekos kreditoriumi, bet savo reikmėms, įskaitant ir bylinėjimosi finansavimą. Pirmosios instancijos teismas privalėjo atkreipti dėmesį į tai, jog turtą sudaro pastatų ir inžinierinių įrengimų kompleksas, todėl neatsakingas ir neteisėtas elektros energijos juose naudojimas kelia pagrįstą riziką, jog turtui ar turte esantiems asmenims gali būti padaryta žala. „Swedbank“, AB neturi galimybių užtikrinti saugaus elektros energijos turte naudojimo, todėl teismas, privalėjo išsiaiškinti ar J. P. ir / ar AB „Energijos skirstymo operatorius“ ne tik prisiima galimos žalos riziką, bet ir ar turėtų finansinių galimybių tokiai žalai atlyginti.
28. Nei CK normos, nei kiti teisės aktai, išskyrus specialųjį teisės aktą – taisykles, nereglamentuoja elektros energijos tiekimo sutarčių nutraukimo, pasikeitus nekilnojamojo turto savininkui, tvarkos. Taisyklių 48 punktas ir 99 punktas yra vienintelės specialiosios teisės normos, kurios nustato galiojančių sutarčių su buvusiais objektų savininkais nutraukimo tvarką, kai pastarieji vengia nutraukti sutartį, t. y. nevykdo taisyklėse jiems nustatytos pareigos. Sutiktina, kad šioje konkrečioje situacijoje turtas, į kurį tiekiama elektros energija, buvo perleistas ne savanoriškai, bet vykdant priverstinį skolos išieškojimo procesą, tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad elektros energijos tiekimas turtui yra reikalingas ne tam, kad būtų tenkinami J. P. šeimos interesai, o tam, kad verslininko J. P. kontroliuojamas asmuo galėtų vykdyti verslą, gauti iš to naudą ir gauta nauda finansuotų priverstinio skolos išieškojimo proceso vilkinimą.
29. Sutiktina, kad taisyklių 143 punktas suteikė AB „Energijos skirstymo operatorius“ teisę nenutraukti elektros energijos tiekimo į „Swedbank“, AB priklausantį turtą, tačiau tokiu atveju AB „Energijos skirstymo operatorius“ kartu su verslininku J. P. būtų solidariai atsakingas „Swedbank“, AB už tretiesiems asmenims ir turtui dėl netinkamo, nesaugaus elektros energijos vartojimo turte, padarytą žalą, įskaitant ir žalos padarymą dėl neatsargumo. Elektros energija yra padidinto pavojaus šaltinis, todėl AB „Energijos skirstymo operatorius“, nutraukdamas elektros energijos turtui tiekimą, tinkamai įvertino visas rizikas ir priėmė teisėtą sprendimą.
30. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą netiesiogiai pripažino, kad taisyklių 143 punktas yra įpareigojantis. Priešingai, šis punktas yra specialus taisyklių 48 punkto ir 99 punkto reikalavimams bei numato išimtį iš suformuotos taisyklės ir nėra įpareigojantis. Teismas, priimdamas sprendimą nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą iš ieškovo J. P. atsakovei AB „Energijos skirstymo operatorius“, nes sprendime pažymėjo, jog byloje nėra įrodymų, remiantis kuriais AB „Energijos skirstymo operatorius“ pagrindė savo nepasinaudojimą specialia norma, nurodyta taisyklių 143 punkte, kitaip sakant teismas sprendimą grindė tuo, jog AB „Energijos skirstymo operatorius“ neįrodė, jog ji neturėjo naudotis išimtimi iš bendros taisyklės.
31. Remiantis įrodymus ir įrodinėjimą reglamentuojančiomis teisės normomis, šioje konkrečioje situacijoje reikėtų įrodyti dėl kokių priežasčių AB „Energijos skirstymo operatorius“ pasinaudojo taisyklių 143 punkto išimtimi (jeigu būtų ja pasinaudojęs), o ne įrodyti, dėl kokių priežasčių AB „Energijos skirstymo operatorius“ nesinaudojo išimtimi iš bendros taisyklės.
32. Apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1979-960/2018 toje dalyje, kurioje patenkintas J. P. ieškinys, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, kuriuo J. P. ieškinį atmesti, iš J. P. priteisti bylinėjimosi išlaidas.
33. Atsakovė AB „Energijos skirstymo operatorius” atsižvelgdama į tai, kad atsakovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai ir jais grindžiami reikalavimai iš esmės sutampa su atsakovės AB „Energijos skirstymo operatorius” procesiniuose dokumentuose ir pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu išdėstytais motyvais bei jais grindžiamais reikalavimais, informavo, jog pritaria atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytiems reikalavimams ir pateikė rašytinį pareiškimą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo. Prašo atsakovės „Swedbank“, AB apeliacinį skundą tenkinti visiškai.
34. Ieškovas J. P. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad ieškovas yra ūkininkas ir į ūkininko ūkio pastatus ir statinius buvo tiekiama elektros energija pagal sudarytą elektros energijos persiuntimo paslaugų sutartį, jis su šeima gyvena šiame ūkyje ir vartoja elektros energiją, tame tarpe ir asmeniniams poreikiams, kita vertus atskiri ūkininko pastatai yra perduoti panaudos pagrindais UAB „Diforsas“ ir naudojami verslo tikslais. Šios aplinkybės nagrinėjamos bylos kontekste turi svarbią reikšmę vertinant atsakovių veiksmus nutraukiant viešąją elektros energijos tiekimo sutartį sąžiningumo aspektu. Elektros energijos tiekimas buvo pajungtas į ūkininko J. P. ūkio sodybą, kaip fiziniam asmeniui ir atsižvelgiant į tai turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl sutarties nutraukimo.
35. Nesutinka su apelianto argumentu, kad teismas nepagrįstai taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą 2018 m. sausio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-2- 687/2018. Apeliantas nepagrįstai minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje įžvelgia tik vartojimo teisinių santykių ir šeimos bei vaiko prioritetinio gynimą, neatsižvelgdamas į kitus teismo išaiškinimus dėl elektros energijos tiekimo sutarčių, jų sudarymo, vykdymo ir nutraukimo tvarkos.
36. Aktualūs nagrinėjamoje byloje buvo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, kad: 1) nei CK normos, nei specialūs teisės aktai nenustato kitokios tvarkos, kai elektros energijos tiekimo sutartis nutraukiama naujojo turto savininko prašymu. Todėl tiek pagal sutarties sąlygas, tiek pagal teisės aktuose reglamentuojamą tvarką elektros energijos tiekėjas turi įspėti sutarties šalį apie elektros energijos tiekimo sutarties nutraukimą ir sutartį nutraukti teisės aktuose nustatyta tvarka; 2) elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių X skyriaus, reglamentuojančio elektros energijos persiuntimo ir (ar) tiekimo nutraukimo ar apribojimo sąlygas, 133 punkte nurodyta, kad elektros persiuntimą ir tiekimą vartotojui nutraukti ar apriboti leidžiama tik taisyklėse, kituose teisės aktuose ir sutartyje nustatytais atvejais ir tvarka, išskyrus atvejus, kai tai atliekama siekiant užtikrinti svarbius visuomenės interesus; 3) elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 143 punkte nustatyta, kad operatorius ir (ar) tiekėjas turi teisę nenutraukti ar neapriboti elektros energijos persiuntimo ir (ar) tiekimo, vartotojo ar tiekėjo prašymu, jeigu, operatoriaus ir (ar) tiekėjo turimais duomenimis, dėl objekto, į kurį vartotojas prašo nutraukti elektros energijos persiuntimą ir (ar) tiekimą, nuosavybės, valdymo ir (ar) disponavimo vyksta ginčai. Šiame Taisyklių punkte vartojama ginčo sąvoka nėra privalomai siejama su ginčo nagrinėjimu teisme, o turi būti vertinama visų faktinių aplinkybių kontekste svarstant Taisyklių 143 punkto taikymo galimybę.
37. Kadangi atsakovė AB „Energijos skirstymo operatorius“ vienašališkai, be įspėjimo nutraukdamas terminuotą sutartį su atsakovu J. P. neatsižvelgė į tai, kad „Swedbank“, AB, kurio prašymu nutraukta elektros energijos tiekimo sutartis, faktiškai turto į kurį buvo tiekiama elektros energija nevaldo, šiuo turtu naudojasi J. P. bei UAB „Diforsas“, tarp J. P. ir „Swedbank“, AB teisme yra nagrinėjamas ginčas dėl turto nuosavybės ir jo valdymo, bei J. P. iškeldinimo iš ginčo turto, J. P. su šeima gyvena ūkininko sodyboje į kurią elektros energijos tiekimas nutrauktas, nesvarstė šių faktinių aplinkybių sąžiningumo aspektu ir nesprendė taisyklių 143 punkto taikymo galimybės, todėl teismas pagrįstai vadovavosi minėta teismo praktika.
38. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovai nenurodė aplinkybių bei nepateikė įrodymų pagrindžiančių būtinumą atjungti elektros energijos teikimą, aplinkybių jog ieškovas J. P. netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus ar ateityje galės jų nevykdyti.
39. Pažymi, kad byloje pateiktais dokumentais ieškovas J. P. įrodė, kad „Swedbank“, AB neįgijo nuosavybės teisių į J. P. nuosavybės teise valdomus elektros tinklus, atskirus ūkininko J. P. sodyboje esančius objektus, tame tarpe vieną pastatą. Dalis objektų, tame tarpe ir elektros tinklai, nuosavybės teise priklauso J. P., kuriuos jis valdo nuosavybės teise, dėl perduoto „Swedbank“, AB turto vyksta ginčas, ką įrodo pateikta ieškinio kopija. AB „Energijos skirstymo operatorius“, esant ginčui dėl turto perleidimo teisėtumo, pasirinko įstatymams prieštaraujantį savo teisių gynimo būdą – vienašališkai nutraukdamas elektros energijos tiekimo sutartį bei elektros energijos tiekimą.
40. Toks „Swedbank“, AB teisių gynimo būdas pažeidžia ūkininko J. P. įstatymais garantuotas nuosavybės teises. Abiem subjektams turi būti taikomas lygiaverčiai privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principai. Turi būti siekiami tiek naujojo turto savininko, tiek ir ginčo pastatuose gyvenančio J. P. ir jo šeimos interesų pusiausvyros.
41. Ieškovų pateikti dokumentai įrodo, kad „Swedbank“, AB, 2017-02-06 civilinėje byloje Nr. e2-863-467/2017, kurioje vyksta ginčas dėl ūkininko J. P. turto perdavimo išieškotojui „Swedbank“, AB teisėtumo, pareiškė priešieškinį prašydamas iškeldinti J. P. ir D. P. iš dalies pastatų bankui perduotų pagal antstolės minėtą turto perdavimo išieškotojui aktą, nelaukdamas, kol bus nustatyta, kuri iš bylos šalių bus pripažinta teisėta turto savininke, ėmėsi priemonių, kad elektros energija į ginčo turtą nebūtų tiekiama, tuo pažeidžiant J. P. ir jo šeimos interesus.
42. Ieškovams, sudarytoje elektros energijos tiekimo sutartyje nėra numatytų sąlygų ir pagrindų dėl ko sutartis galėjo būti nutraukta vienašališkai, visais sodybos objektais, tame tarpe ir „Swedbank“, AB nuosavybėn perėjusiu turtu naudojasi ieškovai, todėl laikytina, kad elektros energijos tiekimo sutartis nutraukta neteisėtai.
43. Nutraukus sutartį taip pat pažeisti ieškovės UAB „Diforsas“ vykdančios visuomeninio maitinimo ir turizmo paslaugų veiklą, pagal su ūkininku J. P. 2013 m. lapkričio 25 d. sudarytą panaudos sutartį, kuria UAB „Diforsas“, be kita ko, įgijo panaudos teisę naudotis kaimo turizmo sodybos „Kernavės bajorynė“, esančios (duomenys neskelbtini), kilnojamu ir nekilnojamu turtu, teisės ir teisėti interesai.
44. Šiuo atveju sudaryta sutartis dėl elektros energijos tiekimo sutartyje ir teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo nutraukta, nenutraukus šios sutarties, buvo sudaryta sutartis su atsakove „Swedbank“, AB, nepagrįstai buvo nutrauktas elektros energijos tiekimas, taip pažeidžiant ieškovo J. P. (jo šeimos) bei ieškovės UAB „Diforsas“ teises būti kurį laiką aprūpintais elektros energija. Atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti ir sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš patirtas bylinėjimosi išlaidas
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
45. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
46. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėjama pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas.
47. Apeliaciniame skunde iš esmės nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo taisyklių 143 punktą. Minėta teisės norma tik suteikia teisę, o ne pareigą nenutraukti ar neapriboti elektros energijos persiuntimo ir (ar) tiekimo vartotojo prašymu, kuri gali būti naudojama išimtinais atvejais. Teigia, kad atsakovė AB „Energijos skirstymo operatorius“ turėjo pagrindą nutraukti elektros energijos tiekimą, tai padarė laikydamasi teisės aktų reikalavimų ir nebuvo pagrindo pripažinti, jog tai atliko neteisėtai. Teigia, jog ieškovas naudojasi atsakovei priklausančiu turtu, gauna pajamas, neišsikrausto iš jam nepriklausančio turto.
48. Kaip nustatyta iš byloje esančių duomenų, 2016 m. liepos 19 d. antstolės N. J. turto perdavimo išieškotojui aktu „Swedbank“, AB perduotas turtas. Šis turtas Nekilnojamojo turto registre yra nuo 2016 m. liepos 22 d. įregistruotas kaip „Swedbank“, AB nuosavybė. 2017 m. rugsėjo 12 d. raštu AB „Energijos skirstymo operatorius“ informavo J. P., jog savininko prašymu, objektui 2017 m. rugsėjo 14 d. bus nutrauktas elektros energijos tiekimas. 2017 m. rugsėjo 13 d. raštu AB „Energijos skirstymo operatorius“ informavo, jog gavo prašymą nenutraukti elektros energijos teikimo, bet nekeičia savo pozicijos, ir vykdydamas savininko prašymą, 2017 m. rugsėjo 14 d. atliks elektros energijos teikimo nutraukimo darbus. Elektros energijos tiekimas į turtą nutrauktas 2017 m. rugsėjo 14 d. ir nuo šios datos nutraukta sutartis.
49. Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 143 punkte nustatyta, kad operatorius ir (ar) tiekėjas turi teisę nenutraukti ar neapriboti elektros energijos persiuntimo ir (ar) tiekimo, vartotojo ar tiekėjo prašymu, jei toks elektros energijos persiuntimo ir (ar) tiekimo nutraukimas ar apribojimas pažeistų trečiųjų asmenų, turinčių teisę naudoti objektą, interesus arba, jeigu operatoriaus ir (ar) tiekėjo turimais duomenimis dėl objekto, į kurį vartotojas prašo nutraukti elektros energijos persiuntimą ir (ar) tiekimą, nuosavybės, valdymo ir (ar) disponavimo vyksta ginčai.
50. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog AB „Energijos skirstymo operatorius“ gavęs naujo turto savininko „Swedbank“, AB prašymą dėl elektros tiekimo nutraukimo ir ieškovų atstovo prašymą dėl elektros energijos tiekimo nenutraukimo, turėjo vertinti susiklosčiusią situaciją ir svarstyti taisyklių 143 punkto taikymo galimybę. Byloje nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių AB „Energijos skirstymo operatorius“ priežastis, dėl kurių jis nepasinaudojo numatyta teise nenutraukti elektros energijos teikimo.
51. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog susiklosčiusios aplinkybės sudarė pagrindą AB „Energijos skirstymo operatorius“ pasinaudoti galimybe nenutraukti elektros tiekimo ir sutarties.
52. Kaip teisingai teismo konstatuota, Taisyklių 143 punkte yra numatyta AB „Energijos skirstymo operatorius“ teisė, o ne pareiga, neatjungti elektros energijos teikimo nereiškia, kad AB „Energijos skirstymo operatorius“ šia suteikta teise gali naudotis ar nesinaudoti laisvai savo nuožiūra, nepagrįsdamas tokio savo elgesio būtinumo, nes tokiu atveju reikštų piktnaudžiavimą tokia teise. Kaip minėta, byloje nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių AB „Energijos skirstymo operatorius“ priežastis, dėl kurių jis nepasinaudojo taisyklių 143 punkte numatyta teise nenutraukti elektros energijos teikimo. Tokie motyvai nebuvo nurodyti ir nagrinėjant bylą pirmojoje instancijoje, ir teikiant apeliacinį skundą. Kaip matyti iš Liteko sistemos, Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjamas ginčas dėl turto nuosavybės ir valdymo, taip pat sprendžiamas klausimas pagal Swedbank, AB pateiktą priešieškinį dėl J. P. ir D. P. iškeldinimo iš ginčo patalpų. Taip pat nustatyta, kad UAB „Diforsas“, kuris sutartiniuose santykiuose laikytinas trečiuoju asmeniu, yra pareiškęs reikalavimus grindžiamus teise naudotis turtu (esamas turto savininkas faktiškai turto nevaldo, o turtu faktiškai yra valdomas J. P. ir UAB „Diforsas“). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei į tai, jog sutartis yra viešoji, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad buvo pagrindas AB „Energijos skirstymo operatorius“ pasinaudoti taisyklių 143 punkte numatyta galimybe nenutraukti elektros tiekimo ir sutarties.
53. Apelianto nesutikimas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nesudaro pagrindo abejoti priimtu sprendimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu ar pagrįstumu.
54. Atsižvelgęs į nurodytą teismų praktiką ir aktualų teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas priėjo išvados, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ar pakeisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis).
55. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290 – 292 straipsniais, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1979-960/2018 palikti nepakeistą.
Teisėjai Loreta Bujokaitė
Žilvinas Terebeiza
Eglė Surgailienė