Administracinė byla Nr. eI-3318-142/2015

Proceso Nr. 3-61-3-01396-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 28; 74

(S)

VILNIAUSAPYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 17 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Margaritos Stambrauskaitės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Saulės partneriai“ skundą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovui Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijai, atstovaujamai Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas UAB „Saulės partneriai“ (toliau – pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos (toliau – Komisija) 2014 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. 17R-3304 dalį dėl pareiškėjo patirto avansinio mokėjimo išlaidų nekompensavimo; 2) įpareigoti Komisiją priimti sprendimą kompensuoti pareiškėjo patirtas avansinio mokėjimo išlaidas – 12 084,80 Lt; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas – 1 500,00 Lt.

Paaiškina, kad pareiškėjas pradėjo plėtoti saulės šviesos elektrinės projektą, tačiau pasikeitus teisiniam reguliavimui nusprendė šią veiklą nutraukti. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymu (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) ir Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 (toliau – Aprašas), pareiškėjas kreipėsi į Komisiją, prašydamas kompensuoti išlaidas, susijusias su elektrinės projekto plėtojimu. Pareiškėjas elektroniniu paštu 2014 m. vasario 10 d. gavo Komisijos 2014 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 17R-3304, kuriuo nuspręsta iš dalies kompensuoti pareiškėjo išlaidas, t. y. Komisija priėmė sprendimą nekompensuoti pareiškėjo patirtų išlaidų, susijusių su sumokėtu ir negrąžintu avansiniu mokėjimu pagal sutartį dėl elektrinės projekto plėtojimo. Pareiškėjas nesutinka su tokiu sprendimu, nes pareiškėjas atitinka visas teisės aktuose nurodytas sąlygas, dėl to patirtos išlaidos turėtų būti pripažintos kompensuotinomis. Pareiškėjo patirtos išlaidos yra tiesiogiai susijusios su elektrinės projekto plėtojimu ir yra pagrįstos įrodymais. Siekdamas plėtoti saulės elektrinės statybą, pareiškėjas su UAB „Voltaik-Tau“ (toliau – pardavėjas, rangovas) 2012 m. rugpjūčio 16 d. sudarė rangos sutartį Nr. VT-201208-123 (toliau – Sutartis), pagal kurią pardavėjas įsipareigojo įrengti pareiškėjui vieną 30 kW galios fotovoltinę saulės elektrinę ir gauti leidimus įrengti bei eksploatuoti. Rangovas vykdė Sutartį, nes pagal jo prašymą Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (toliau – Ministerija) 2012 m. lapkričio 12 d. išdavė leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-3581 (toliau – Leidimas). Pareiškėjas sumokėjo 100 Lt valstybinę rinkliavą už Leidimo popierinio egzemplioriaus išdavimą ir gavo popierinį Leidimą. Vykdydamas Sutarties 3.2. punktą, pareiškėjas sumokėjo rangovui 12 084,80 Lt (3 500,00 Eur) avansą, tai patvirtina 2012 m. rugpjūčio 16 d. kasos pajamų orderio kvitas, serija VTE Nr. 149. Taigi išlaidos patirtos iki 2013 m. vasario 1 d. Avansinio mokėjimo sąlyga buvo ne pareiškėjo teisė, o pareiga. Pareiškėjas Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos (toliau – Inspekcija) pateikė visus su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusius dokumentus, kurie įrodo išlaidų patyrimą ir apmokėjimą. Vadovaujantis Aprašo 5 punktu, pareiškėjo su saulės elektrinės projekto plėtojimu susijusios, patirtos ir sumokėtos išlaidos priskiriamos avansinių mokėjimų kategorijai. Tokios išlaidos pripažįstamos kompensuotinomis, jeigu atitinka papildomus reikalavimus. Pareiškėjo su saulės elektrinės projekto plėtojimu susijęs, patirtas ir apmokėtas avansinis mokėjimas tenkina visas šiam mokėjimui keliamas kompensuotinumo sąlygas. Pareiškėjas siekė susigrąžinti pardavėjui sumokėtą avansą, 2013 m. liepos 25 d. pranešimu informuodamas apie vienašališką Sutarties nutraukimą nuo 2013 m. liepos 31 d. Šiame pranešime pareiškėjas paprašė grąžinti sumokėtus avansus. Pardavėjas atsisakė grąžinti sumokėtą avansą, remdamasis Sutarties 6.5 punktu. Pardavėjas taip pat nurodė, kad pareiškėjo sumokėtas avansinis mokėjimas yra įskaitomas minimaliems pardavėjo nuostoliams padengti. Atsižvelgdamas į pardavėjo patirtus nuostolius, tiesiogiai susijusius su Sutarties įgyvendinimu, ir vadovaudamasis Sutarties 6.5. punktu, pareiškėjas sutiko su pardavėjui sumokėto avanso negrąžinimo sąlyga. Todėl pardavėjo 2013 m. rugpjūčio 5 d. pranešimas dėl sumokėtų avansų pagal Sutartį patvirtina, kad pareiškėjo pardavėjui sumokėtas avansinis mokėjimas nėra ir nebus sugrąžintas pareiškėjui. Pareiškėjo sumokėtas avansas pagal Sutartį neviršija Aprašo 2 priede nurodyto maksimalaus kompensuotino avansinio mokėjimo dydžio, t. y. pareiškėjo pardavėjui sumokėtas avansas neviršija 45 proc. Sutarties kainos. Pareiškėjo pardavėjui sumokėtas avansas pagal Sutartį sudaro vos 7 proc. Sutarties 3.1. punkte nurodytos kainos (apskaičiuota: mokėtas avansas (12 084,80 Lt) / Sutarties kaina (172 640,00 Lt) = 0,07 proc.). Komisijos argumentas, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių išlaidų pagrįstumą, neatitinka faktinių aplinkybių, nes pareiškėjas ir pateikdamas prašymą dėl išlaidų kompensavimo, ir atsakymą į Komisijos elektroninį laišką, ir pateikdamas šį skundą, pateikė visus jo žinioje esančius ir pareiškėjo patirtų išlaidų pagrįstumą pagrindžiančius dokumentus. Atsakydamas į Komisijos elektroninį laišką pareiškėjas 2013 m. gruodžio 13 d. nurodė, kad Komisijai kartu su prašymu dėl išlaidų kompensavimo buvo pateikti visi remiantis Aprašu privalomi dokumentai ir jų kopijos. Dėl neįrodytų ketinimų susigrąžinti avansinį mokėjimą paaiškina, kad pateikdamas papildomus paaiškinimus Komisijai pareiškėjas būtent ir nurodė, kad Sutartis buvo nutraukta vienašališkai remiantis Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.658 straipsnio 4 dalimi. Pareiškėjo 2013 m. liepos 25 d. pranešimas įrodo pastangas sumokėtą avansą susigrąžinti. Kai pareiškėjas sužinojo apie teisinio reguliavimo pataisas, jis kreipėsi į pardavėją ir informavo apie ketinimą nebevykdyti saulės elektrinės projekto plėtojimo bei nutraukti Sutartį. Nepavykus susitarti dėl sumokėto avansinio mokėjimo grąžinimo, pareiškėjo sumokėtas avansinis mokėjimas liko pardavėjui, kaip kompensacija už Sutarties vykdymo metu patirtus nuostolius. Pardavėjo teisė Sutarties nutraukimo momentu negrąžinti pareiškėjo už saulės elektrines sumokėto avanso buvo numatyta Sutarties 6.5. punkte. Minimaliais pardavėjo nuostoliais šiuo atveju laikoma pareiškėjo sumokėto avansinio mokėjimo suma. Sutarties šalys sudarė ilgalaikę Sutartį, kurią vykdė iki tol, kol paaiškėjo Įgyvendinimo įstatymo priėmimo aplinkybė, nulėmusi pareiškėjo apsisprendimą nebeplėtoti saulės elektrinės projekto. Atsižvelgiant į tai, kad avansinio mokėjimo dydis buvo nustatytas Sutartyje, jos šalims turinčioje įstatymo galią, ir į tai, kad avansinio mokėjimo grąžinimas iš esmės priklausė nuo pardavėjo geranoriškumo, kurio šis neišreiškė, pareiškėjui neliko kito kelio, kaip tik kreiptis į teismą arba į Komisiją dėl sumokėto avansinio mokėjimo kompensavimo. Seimas, priimdamas Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimo įstatymą, numatė, kad dalis ūkio subjektų dėl to patirs žalą. Todėl Įgyvendinimo įstatyme ūkio subjektams nustatyta teisė į patirtų išlaidų kompensavimą. Tik žinodamas jam Įgyvendinimo įstatymu suteiktas teises pareiškėjas atsisakė galimybės ginčą su pardavėju dėl avansinio mokėjimo grąžinimo spręsti teisminiu būdu. Be to, teisės aktai pareiškėjui nenustato pareigos ginčus su ūkio subjektais, kuriems sumokėtos su saulės elektrinių projektų plėtojimu susijusios išlaidos, spręsti teisminiu keliu. Todėl Komisijos motyvas nekompensuoti pareiškėjo patirtų avansinių mokėjimų dėl to, kad pareiškėjas neįrodė savo ketinimų susigrąžinti avansinius mokėjimus, yra neteisėtas.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas nedalyvavo, pareiškėjo atstovui apie teismo posėdį pranešta teismo šaukimu per elektroninių paslaugų portalą, kuris išsiųstas 2015 m. sausio 12 d., jokie prašymai dėl bylos nagrinėjimo iš pareiškėjo atstovo negauti.

Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos atsiliepime su skundu nesutinka. Paaiškina dėl atstovavimo Komisijai. Nurodo, kad Komisija prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo nagrinėja vadovaudamasi Apraše nustatyta tvarka. Remiasi Aprašo 20, 4, 5.4, 5.4.3 punktais ir teigia, kad šių Aprašo punktų nuostatos Komisijai numato galimybę spręsti tik dėl tokių sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo kompensavimo, kurie buvo skirti įsigyti materialųjį turtą (elektros įrenginių ir kitos projektui būtinos įrangos) arba atsiskaityti už darbus (paslaugas), tiesiogiai susijusius su elektrinės įrengimu ar prijungimu prie elektros tinklų. Komisija sprendimus dėl tokių išlaidų kompensavimo priima, tik kai gauna dokumentus, įrodančius, kad pareiškėjams jų sumokėti avansai nebuvo grąžinti ir jų negrąžinimas yra pagrįstas. Pareiškėjas 12 084,80 Lt išlaidų (sumokėtas ir negrąžintas avansas), nurodytų prašyme reg. Nr. 15R-3962, patyrimą grindė Sutartimi, 2012 m. rugpjūčio 16 d. UAB „Voltaik-Tau“ išrašytu kasos pajamų orderio kvitu serija VTE Nr. 149, 2013 m. rugpjūčio 5 d. pranešimu. Pagal UAB „Voltaik-Tau“ 2013 m. rugpjūčio 5 d. pranešimą, ši bendrovė pareiškėjo sumokėto avansinio mokėjimo negrąžina, nes įskaito jį, kaip padengiantį minimalius UAB „Voltaik-Tau“ nuostolius. Komisijos nuomone, šiuo atveju pareiškėjo nesiėmimas realių veiksmų, siekiant susigrąžinti sumokėtą 12 084,80 Lt dydžio avansą, galėtų būti vertinamas kaip atitinkantis protingumo ir teisingumo reikalavimus tuo atveju, jeigu UAB „Voltaik-Tau“ pareiškėjui būtų pagrindusi, kad vykdydama sutartinius įsipareigojimus patyrė faktinių tokio dydžio išlaidų. Taip pat pareiškėjas Komisijai pateikė papildomus dokumentus. Komisija pareiškėjo pateiktus dokumentus ir paaiškinimus įvertino, kaip nepagrindžiančius 12 084,80 Lt dydžio išlaidų patyrimą, todėl vadovaudamasi Aprašo 4 punktu nusprendė šių išlaidų nekompensuoti. Komisijos sprendimas nekompensuoti 12084,80 Lt dydžio prašomos kompensuoti sumos yra teisingas ir pagrįstas, nes UAB „Voltaik-Tau“ avanso negrąžinimas pareiškėjui, nesant motyvuoto pagrindimo, vertintinas kaip neatitinkantis CK 1.5 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos pareigos civilinių teisinių santykių subjektams veikti vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Komisija sprendimus priėmė pagal jai suteiktus įgaliojimus ir diskreciją. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2637/2011.

Teismo posėdyje atsakovo atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdį pranešta 2015 m. sausio 12 d. per elektroninių paslaugų portalą.

Skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2014 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. 17R-3304, kuriuo buvo atsisakyta kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas dėl saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimo.

Nustatyta kad pareiškėjas su UAB „Voltaik-Tau“ 2012 m. rugpjūčio 16 d. sudarė rangos sutartį Nr. VT-201208-123, kuria rangovas įsipareigojo įrengti saulės elektrinę ir gauti reikiamus leidimus jai eksploatuoti, prijungti saulės elektrinę prie AB LESTO skirstomųjų tinklų ir užtikrinti sutarties dėl elektros energijos pardavimo pasirašymą.

Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 28 d. pateikė Komisijai prašymą kompensuoti 12 084,80 Lt (3 500 Eur) sumokėtą ir negrąžintą avansinį mokėjimą pagal Sutartį dėl elektrinės projekto plėtojimo. Kartu pateikė 2012 m. rugpjūčio 16 d. kasos pajamų orderio kvitą, serija VTE Nr. 149, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas sumokėjo 3 500 Eur (12 084,80 Lt) dydžio avansinį mokėjimą pagal sutartį Nr. VT-2012-08-123, Sutartį, pranešimą apie avanso negrąžinimą. Pareiškėjas  Inspekcijai 2013 m. gruodžio 13 d. pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, dėl kokių priežasčių pareiškėjas atsisakė toliau planuoti saulės jėgainės projekto plėtrą. Paaiškino, kad Sutartį vienašališkai nutraukė, vadovaudamasis CK 6.658 straipsnio 4 dalimi, kadangi rangovas nesutiko įforminti sutarties nutraukimo šalių susitarimu. Pagal rangovo žodžiu pateiktą informaciją bei parodytus dokumentus, rangovas patyrė žymių išlaidų, susijusių su subrangovų samdymu, taip pat daliai įrangos įgyti iš Vokietijos tiekėjų. Pagal Sutarties 6.5 punktą pareiškėjui sumokėtos avanso sumos nebuvo grąžintos. Šio paaiškinimo Inspekcija prašė 2013 m. gruodžio 9 d. elektroniniu laišku, kuriame nurodė, kad pagal Sutarties 8.2 punktą sutartis gali būti nutraukta ir šalių susitarimu.

Pareiškėjas į bylą pateikė 2013 m. liepos 25 d. pranešimą, kuriuo rangovui pranešė, kad nuo 2013 m. liepos 31 d. vienašališkai nutraukia Sutartį. Prašė grąžinti visą avansą. UAB „Voltaik-Tau“ 2013 m. rugpjūčio 5 d. pateikė pareiškėjui atsakymą, kuriame nurodė, kad avansas nebus grąžintas, avansinis mokėjimas yra įskaitomas minimaliems rangovo nuostoliams padengti.

Komisija 2014 m. sausio 23 d. priėmė sprendimą Nr. 17R-3304, kuriuo pareiškėjo nurodytas išlaidas pripažino nekompensuotinomis, įvertino nepagrįstomis. Kompensuotina suma pripažino 100 Lt rinkliavos sumą. Sprendimą grindė Aprašu, Įgyvendinimo įstatymu. Nurodyta, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, kurie liudytų išlaidų pagrįstumą, dokumentais neįrodė savo ketinimų susigrąžinti avansinius mokėjimus.

Nagrinėjamo ginčo santykių teisinis reguliavimas aiškintinas atsižvelgiant į kartu priimtas kitų įstatymų nuostatas. Lietuvos Respublikos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu (toliau – AIEĮ) siekiama užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą, ypač atsižvelgiant į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo principus (AIEĮ 1 straipsnio 2 dalis). Įstatymų leidėjas, jau priimdamas pirminės redakcijos AIEĮ, akcentavo, kad šiuo įstatymu siekė užtikrinti palankesnes sąlygas subjektams pradėti ir plėtoti ūkinę veiklą (gaminti energiją iš atsinaujinančių išteklių, imtis iniciatyvos plėsti esamus pajėgumus, projektuoti ir statyti naujas jėgaines ir pan.); remti privačias investicijas į atsinaujinančių energijos išteklių eksploatavimą; skatinti smulkaus verslo vystymąsi atsinaujinančių energijos išteklių energetikos srityje, namų ūkių siekius statyti elektrines ir naudoti energiją, pagamintą iš atsinaujinančių energijos išteklių (žr. 2010 m. vasario 18 d. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo projekto aiškinamąjį raštą Nr. XIP-1749). Šie deklaruoti tikslai buvo įgyvendinti AIEĮ įtvirtinus inter alia tokias skatinimo priemones, kaip fiksuotas tarifas bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas, aktualias elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW.

2013 m. sausio 17 d. buvo priimtos AIEĮ pataisos, pagal kurias buvo pakeistas fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas (įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d.). Iki šių pakeitimų galiojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo šiam subjektui diena (žr. AIEĮ 20 straipsnio 7 dalį, 2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą susiejo su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo šiam subjektui diena – buvo įtvirtinta, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos (žr. AIEĮ 20 straipsnio 6 dalį, 2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija).

Dėl šitų pakeitimų daliai asmenų, kurie pagal AIEĮ buvo gavę leidimus plėtoti saulės elektros energijos gamybos pajėgumą, pasikeitė šios veiklos sąlygos ir buvo numatyta galimybė asmenims, kurie šios veiklos nebevykdys, kompensuoti patirtas pagrįstas išlaidas.

Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (kuris buvo priimtas 2013 m. sausio 17 d.) 3 straipsnyje nustatyta, kad asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo. Šio įstatymo aiškinamajame rašte numatyta, kad jo tikslas – užtikrinti sklandų AIEĮ pakeitimų įgyvendinimą ir darnią tolesnę atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą, siekiama sudaryti sąlygas asmenims, turintiems leidimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių išteklių pajėgumus, sudaryti sąlygas užbaigti pradėtus projektus leidimo išdavimo metu galiojusiomis sąlygomis, kaip numato AIEĮ. Asmenys, turintys leidimus ir nepradėję projektų įgyvendinti, šią galimybę prarastų. Tačiau, kaip numato Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnis, tokiems asmenims būtų atlyginamos išlaidos, susijusios su elektrinės projekto vystymu. Įgyvendinant šias nuostatas buvo sudaryta Komisija, kuri savo veikloje vadovaujasi Aprašu.

Aprašo 23 punkte nustatyta, kad išlaidos, susijusios su elektrinės projekto plėtojimu, pripažįstamos viešuosius interesus atitinkančių paslaugų išlaidomis (toliau – VIAP), todėl interpretuojant ginčo santykiams taikytiną reguliavimą, turi būti atsižvelgiama ir į viešąjį interesą, poreikį efektyviai naudoti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas.

Daroma išvada, kad ginčo teisinius santykius reguliuojančiu teisiniu reguliavimu yra siekiama inter alia skatinti atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, o išlaidų kompensavimo galimybę nustatančiomis teisės aktų nuostatomis – atlyginti dalį pagrįstų praradimų, kuriuos dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo patyrė asmenys, siekę plėtoti atsinaujinančių išteklių energijos gamybą. Šių tikslų iš esmės neatitiktų išlaidų kompensavimas tokiais atvejais, kai apdairiai, rūpestingai veikiant jų galėjo būti išvengta arba patirtos išlaidos galėjo būti susigrąžintos pasitelkus protingas pastangas. Kadangi šis kompensavimas sietinas su viešuoju interesu, nustatant kompensuotinų išlaidų dydį, inter alia atsižvelgtina į patirtų išlaidų būtinumą ir proporcingumą.

AIEĮ pakeitimai Lietuvos Respublikos Seime inicijuoti 2012 m. gruodžio mėnesį. Lietuvos Respublikos Seimo aplinkos apsaugos komiteto 2012 m. gruodžio 5 d. posėdyje (protokolo Nr. 107-P-46(3) buvo svarstytas klausimas dėl elektros energijos, pagamintos naudojant saulės energiją, supirkimo tarifų ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų tikslinio naudojimo bei atsinaujinančių išteklių energetikos įtakos elektros energijos kainai. Šiuo klausimu nutarta pasiūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei artimiausiu metu pateikti Seimui svarstyti AIEĮ projektą, kuriame būtų patikslintos įstatymo nuostatos, dėl kurių iškilo problemos jo įgyvendinimo metu. Po derinimo Vyriausybėje, Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Lietuvos Respublikos Seime buvo pateiktas 2013 m. sausio 15 d., o priimtas – 2013 m. sausio 17 d.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčo avansiniai mokėjimai negrąžinti, kadangi jais yra atlyginami rangovo patirti nuostoliai.

CK 1.5 straipsnyje nurodyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Taip pat CK 6.200 straipsnyje nustatyta, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis, sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu. Pareiškėjas yra komercinę veiklą vykdantis subjektas, kuriam taikomi šie aukštesni apdairumo standartai. Laikydamasis šių principų, o ypač, vykdydamas prievolinių santykių šalių bendradarbiavimo pareigą, veikdamas rūpestingai, pareiškėjas galėjo ir turėjo numatyti, kad ginčo santykių reglamentavimas gali būti koreguojamas ir veiklos sąlygos gali keistis. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas galėjo ir turėjo imtis priemonių, kad sutarties šalys patirtų kuo mažesnius nuostolius. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nusprendė nebeplėtoti saulės šviesos elektrinių projektų, atsižvelgęs į minėtus 2013 m. sausio 17 d. priimtus pakeitimus. Tačiau pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad nuo šių pakeitimų rengimo, svarstymo ar priėmimo iki pranešimo apie sutarčių nutraukimą 2013 m. liepos 25 d. būtų ėmęsis veiksmų, siekdamas, kad dėl sutarčių nutraukimo nebūtų patirta nuostolių ir, atitinkamai, avansiniai mokėjimai galėtų būti grąžinami. Be to, kad pareiškėjas Komisijai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis dėjo protingai intensyvias pastangas susigražinti ginčo išlaidas, taip pat reikšminga, kad pareiškėjas tinkamai nepagrindė šių išlaidų, kadangi nenurodė, kaip pasireiškė rangovo patirti nuostoliai, ir nepateikė juos patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjas Komisijai nepateikė įrodymų apie įvykdytą prekių, įrangos įsigijimą, kad buvo realiai atlikti rangos sutartyse numatyti darbai ar proporcinga jų dalis.

Nagrinėjamu atveju vien AIEĮ pakeitimais, dėl kurių yra numatyta kompensavimo galimybė, nebuvo visiškai atimta galimybė gauti finansavimą per VIAP. Kaip buvo minėta, dėl šių  pakeitimų pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas – jis susietas su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo šiam subjektui diena – buvo įtvirtinta, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos (žr. AIEĮ 20 straipsnio 6 dalį, 2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija). Gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas iki šių tarifų įsigaliojimo dienos, taikomas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos2012 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 03-23 nustatytas 1,44 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 03-58 nustatytas 0,69 Lt (be PVM) tarifas. Kadangi pareiškėjas nebuvo gavęs leidimo gaminti elektros energiją iki nustatyto termino, jo pagamintai energijai nebegalėjo būti taikomas iki šios dienos priimtas didesnis 1,44 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas, tačiau elektros energija iš jo vis tiek galėjo būti superkama.

Taip pat pareiškėjas neįrodė, kad būtų siūlęs rangovui nutraukti sutartį šalių susitarimu (pagal Sutarties 8.2 punktą), kai pareiškėjas turėtų galimybę derėtis dėl avanso sumos grąžinimo ar dalinio grąžinimo, gauti tikslią informaciją, kokius nuostolius patyrė rangovas. Pareiškėjas, pateikdamas rangovui pranešimą apie vienašališką sutarties nutraukimą, netgi nenurodė, kad tai daroma ne šiaip pareiškėjo valia, bet dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo, t. y. nenurodė, kad veikia sąžiningai, dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, teismo kompetencijai nepriskirtina vertinti ginčijamų administracinių aktų bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Todėl teismas tikrina Komisijos atliktus vertinimus, apsiribodamas patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją Komisija nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi atitinkamų procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčo sprendimas. Komisija veikė tinkamai, prašė pareiškėjo ir sudarė jam galimybes pateikti reikiamą informaciją, o pareiškėjas iš esmės nepateikė paaiškinimo, kodėl nesiekė sutarties nutraukti šalių susitarimu. Šiuo atveju byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad egzistuoja pagrindas pripažinti skundžiamo akto neatitikimą šiems reikalavimams ir jį panaikinti.

Komisijos pareiga atlyginti dalį pagrįstų praradimų, kuriuos dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo patyrė asmenys, siekę plėtoti atsinaujinančių išteklių energijos gamybą, kartu užtikrinant viešuosius interesus atitinkančių poreikių lėšų panaudojimo efektyvumą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas, paduodamas prašymą Komisijai, nepagrindė prašomų kompensuoti išlaidų, jų nepagrindė ir teismui, neįrodė, kad jos buvo būtinos, proporcingos, nesiėmė protingų priemonių užtikrinti, kad jų būtų išvengta. Todėl skundžiamame akte pareiškėjo nurodytos išlaidos pagrįstai pripažintos nekompensuotinomis, Komisija veikė pagal savo diskreciją, jos veikla iš esmės atitiko jos veiklos principus. Skundžiamas sprendimas iš esmės atitinka ir Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, kadangi pagrįstas ir teisės aktų nuostomis, ir faktinėmis aplinkybėmis, nurodant, kad pareiškėjas nepateikė išlaidų pagrįstumą patvirtinančių dokumentų, neįrodė ketinimų susigrąžinti avansinius mokėjimus. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimus panaikinti skundžiamą sprendimą ir įpareigoti Komisiją kompensuoti neatlygintą patirtų išlaidų dalį. Dėl šios priežasties nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį reikalavimą – įpareigoti Komisiją priimti naują sprendimą ir kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas.

Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

Netenkinus pareiškėjo reikalavimų, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (ABTĮ 44 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu, teismas

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo UAB „Saulės partneriai“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                      Arūnas Kaminskas

Margarita Stambrauskaitė

Halina Zaikauskaitė