Civilinė byla Nr. 3K-3-137/2014

                Proceso Nr. 2-06-3-08654-2010-7

                Procesinio sprendimo kategorija 42.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. L. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 11 d. nutarties ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovui R. L., trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyrius ieškiniu atsakovui R. L. prašė priteisti 13 310,35 Lt žalos atlyginimo.

2005 m. rugsėjo 21 d. atsakovas, vairuodamas automobilį „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) partrenkė ir sužalojo R. K.. Kaltu dėl eismo įvykio pripažintas atsakovas. Automobilis „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) draudimo bendrovėje DUAB „Ingo Baltic“ buvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu nuo 2004 m. gruodžio 8 d. iki 2005 m. gruodžio 7 d., tačiau, Vilniaus apygardos teismui 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi DUAB „Ingo Baltic“ iškėlus bankroto bylą, vadovaujantis Draudimo įstatymo 135 straipsnio nuostatomis, įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, visos draudimo sutartys pasibaigia. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir NDNT) 2006 m. sausio 27 d. pažyma N. 0003735 nustatė, kad dėl 2005 m. rugsėjo 21 d. nelaimingo atsitikimo darbe R. K. nuo 2006 m. sausio 23 d. neteko 95 procentų darbingumo, todėl VSDFV Vilniaus skyrius 2006 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 367 paskyrė jai nuo 2006 m. sausio 23 d. netekto darbingumo periodinę kompensaciją. NDNT 2006 m. liepos 25 d. pažyma Nr. 0007530 R. K. laikotarpiu nuo 2006 m. liepos 25 d. iki 2007 m. liepos 25 d. nustatė 90 procentų netekto darbingumo ir VSDFV Vilniaus skyrius 2006 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. 6-18-519 nuo 2006 m. liepos 25 d. jai paskyrė netekto darbingumo periodinę kompensaciją. Pagal 2007 m. rugpjūčio 17 d. pažymą Nr. 0007688 NDNT pavirtino, kad R. K. dėl nelaimingo atsitikimo darbe neterminuotai neteko 90 procentų darbingumo, todėl VSDFV Vilniaus skyrius 2007 m. rugsėjo 3 d. sprendimu Nr.6-18-1921  jai nuo 2007 m. liepos 26 d. neterminuotai paskyrė netekto darbingumo periodinę kompensaciją. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 23 d. sprendimu ieškovui VSDFV iš atsakovo R. L. priteista 24 022,76 Lt netekto darbingumo periodinė kompensacija už laikotarpį iki 2008 m. rugsėjo 30 d., sprendimas įsiteisėjęs. Kadangi R. K. netekto darbingumo periodinė kompensacija paskirta neterminuotai, tai laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2010 m. gegužės 31 d. VSDFV R. K. išmokėjo 13 310,35 Lt netekto darbingumo kompensaciją.

R. K., atstovaujama savo atstovės pagal įstatymą L. K., su atsakovu 2009 m. gegužės 18 d. pasirašė taikos sutartį, kuria buvo susitarta, jog R. K. atsisako savo reikalavimų atlyginti turtinę žalą.

II. Pirmosios instancijos sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012 m. liepos 27 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priteisė iš atsakovo 13 310,35 Lt periodinės draudimo išmokos už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2010 m. gegužės 31 d. ieškovui, valstybei – 399 Lt žyminio mokesčio ir 15,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas konstatavo, kad ieškovas ieškinį pareiškė tinkamam atsakovui. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju susidarė subrogacijos situacija – Sodra perėmė nukentėjusiojo teisę reikalauti 13 310,35 Lt žalos atlyginimo. Teismas, vadovaudamasis CK 6.290 straipsnio 3 dalimi, konstatavo, kad ieškovas įgijo regreso teisę į žalą padariusį asmenį. Kadangi R. K., apdraustos valstybiniu socialiniu draudimu, nedarbingumo, dėl kurio buvo išmokėtos valstybinio socialinio draudimo išmokos, priežastis yra atsakovo R. L. neteisėta veika, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetui padarytą 13 310,35 Lt materialinę žalą turi atlyginti atsakovas.

Teismas, spręsdamas dėl žalos dydžio, pažymėjo, kad tiek socialinio, tiek privataus draudimo atvejais taikomas abstraktus žalos apskaičiavimo kriterijus – išmokėtina draudimo išmoka (kompensacija) apskaičiuojama pagal tam tikrus standartizuotus kriterijus. Dėl to turėtų būti preziumuojama, kad išmokėtas draudimo atlyginimas (kompensacija) visiškai kompensuoja žalą. Ši prezumpcija yra nuginčijama, bet pareigą ją paneigti turi tas asmuo, kuris teigia, kad išmokėta draudimo išmoka (kompensacija) nepadengia visos žalos arba, priešingai, ją viršija. Teismas konstatavo, kad ieškovas įrodė kompensacijos dydį, ją pagrindė įstatymų nustatyta tvarka gautais dokumentais (kompensacija apskaičiuota ir išmokėta pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnyje įtvirtintas nustatymo taisykles).

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. sausio 11 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 27 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį visą asmens dėl sveikatos sužalojimo patirtą žalą sudaro su sveikatos sužalojimu susijusios išlaidos ir negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų sužalota jo sveikata. Nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas nukentėjusiam asmeniui kompensuoja būtent tą žalos dalį, kurią sudaro negautos pajamos (Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnis). Nagrinėjamu atveju socialinio draudimo išmokos pagal savo esmę yra laikomos socialinio draudimo išmokomis, mokamomis asmens sveikatos sužalojimo atvejais, bet ne valstybės teikiama socialine parama, kaip nepagrįstai nurodė atsakovas.

Teisėjų kolegija pripažino, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas pagrįstai, atsižvelgdamas į bylos medžiagą, konstatavo, kad ieškovas įrodė kompensacijos dydį, ją grindė įstatymų nustatyta tvarka gautais dokumentais, kompensacija apskaičiuota ir išmokėta pagal Nelaimingų atsitikimų įstatyme įtvirtintas taisykles.

Teisėjų kolegija, nesutikdama su atsakovo argumentu, kad VSDFV Vilniaus skyriaus R. K. išmokėta netekto darbingumo kompensacija yra valstybės socialinė parama, dėl kurios atsakovas neįgijo regreso teisės, pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime patvirtino, kad CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodytos socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra socialinio draudimo santykius reguliuojančiuose įstatymuose (inter alia Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme) numatytos išmokos, mokamos apdraustajam asmeniui ar jo šeimos nariams apdraustojo šeimos asmens sužalojimo ar jo gyvybės atėmimo atvejais, inter alia ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba profesinės ligos pašalpa, netekto darbingumo vienkartinė kompensacija, netekto darbingumo periodinė kompensacija ir kt.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal savo esmę VSDFV Vilniaus skyriaus R. K. paskirta netekto darbingumo kompensacija priskirtina socialinio draudimo išmokai, mokamai įvykus Nelaimingų atsitikimų įstatyme nustatytam draudžiamajam įvykiui. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, R. K. ir atsakovo sudaryta taikos sutartis negali pakeisti įstatyme įtvirtintos socialinio draudimo išmokos paskirties.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjęs asmuo, draustas nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, neturi savarankiškos teisės reikalauti iš kalto asmens tos turtinės žalos (negautų pajamų) dalies, kurią jam kompensuoja socialinio draudimo įstaigos socialinio draudimo išmokų forma. Sistemiškai įvertinus žalos atlyginimą reglamentuojančias teisės nuostatas, kad už sužalojimą atsakingas asmuo nukentėjusiam asmeniui privalo atlyginti tik socialinio draudimo išmokas viršijančią negautų pajamų dalį, taikos sutartis, kuria R. K. atsisako turtinės žalos atlyginimo, galėjo būti sudaryta tik dėl tos negautų pajamų dalies, kuri viršijo socialinio draudimo išmokų dydį ir negali turėti įtakos VSDFV Vilniaus skyriaus nukentėjusiajai mokamos netekto darbingumo kompensacijos, kaip socialinio draudimo išmokos, prigimčiai bei VSDFV Vilniaus skyriaus teisei susigrąžinti šias išmokas atgręžtinio reikalavimo tvarka.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

              Kasaciniu skundu atsakovas R. L. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 11 d. nutartį ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atsakovui atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl CK 6.290 straipsnio 1 ir 3 dalies pažeidimo. Kasatoriaus teigimu, teismai be pagrindo R. K. išmokėtą netekto darbingumo kompensaciją sutapatino su jos turtine žala, atsiradusia dėl sveikatos sužalojimo. Netekto darbingumo kompensacija yra socialinio draudimo išmoka, mokama esant numatytiems Valstybinio socialinio draudimo įstatyme pagrindams. O žalos sąvoka apibrėžta CK 6.249 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įstatymų leidėjas, CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatydamas išmokėtos socialinio draudimo įskaitymo į atlygintinos žalos dydį sąlygą, numatė, jog kompensacijos dydis gali neatitikti žalos dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013). Taigi, kasatoriaus vertinimu, socialinio draudimo išmoka vienais atvejais gali būti mažesnė už nukentėjusio asmens patirtą žalą, arba, priešingai, ją viršyti, todėl šių dviejų skirtingų teisinių kategorijų sutapatinti negalima.

Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime analogiškai išaiškino, kad pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalį draudimą išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai socialinio draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala. Tokia Konstitucinio Teismo išvada patvirtina, kad VSDFV mokama socialinio draudimo išmoka negali būti savaime sutapatinama su asmens turtine žala, atsiradusia dėl sveikatos sutrikdymo. Vadinasi, jei ieškovas išmokėjo R. K. netekto darbingumo periodinę kompensaciją, tai nereiškia, jog ieškovas regreso tvarka įgijo teisę į visą išmokėtą socialinio draudimo išmokų sumą.

Kasatoriaus vertinimu, jam ir R. K. pasirašius taikos sutartį, ne tik atsakovas, bet ir kiti tretieji asmenys, įskaitant ieškovą, neturi nei pareigos, nei teisės už atsakovą R. K. atlyginti turtinę žalą ar jos dalį (pvz., negautas pajamas), atsiradusią dėl sveikatos sužalojimo. Bet kokios trečiųjų asmenų mokamos išmokos, kompensacijos ar kiti mokėjimai R. K., šiai atsisakius turtinės žalos atlyginimo iš atsakovo, negali būti traktuojami kaip žalos, atsiradusios dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. delikto, atlyginimas. Tiek R. K., kaip nukentėjusioji, tiek atsakovas, kaip už žalą atsakingas asmuo, turi absoliučią teisę laisvai tarpusavyje susitarti dėl žalos dydžio bei jos atlyginimo tvarkos. Vadinasi, nei valstybė, nei valstybės institucijos, kurios, be kita ko, yra civilinių santykių dalyvės lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai (CK 2.36 straipsnis), neturi nei pareigos, nei teisės už nukentėjusiąja R. K. vienašališkai nustatyti jos patirtos turtinės žalos dydžio ir žalos kompensavimo tvarkos. Dėl to ir jokios įstatymo nuostatos, kurias valstybė priėmė vienašališkai, norėdama suteikti tam tikras socialines garantijas darbingumo netekusiems asmenims, negali atsakovo įpareigoti R. K. atlyginti daugiau turtinės žalos nei atsakovas susitarė su pačia nukentėjusiąją, nes tai pažeistų šalių sutarčių laisvės ir autonomijos principą. Kasatoriaus vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimu ir apeliacinės instancijos teismo nutartimi neteisėtai buvo pakeistas įsiteisėjęs ir jau vykdytinas Klaipėdos apygardos teismo sprendimas, kuriuo patvirtinta taikos sutartis.

Kasatoriaus teigimu, tai, kad valstybė įsipareigojo nedarbingumą praradusiems asmenims mokėti socialinio draudimo išmokas, neįpareigoja jo padengti valstybės nuostolių, atsiradusių dėl tokių išmokų mokėjimo. VSDFV prievolė mokėti socialinio draudimo išmoką R. K. atsiranda viešosios teisės normų pagrindu, t. y. netekto darbingumo periodinė kompensacija apskaičiuojama ir mokama pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nuostatas. Kadangi valstybė savanoriškai prisiėmė pareigą mokėti socialinio draudimo išmokas, tai darytina išvada, kad ši prievolė ir saisto tik ieškovą, kaip kompetentingą valstybės instituciją, bet ne privatų asmenį, t. y. atsakovą, kurio civilinė atsakomybė reglamentuojama CK normų.

Kasatoriaus teigimu, visiškas nuostolių atlyginimo principas reiškia, kad iš atsakingo už žalą asmens negali būti reikalaujama padengti daugiau žalos, nei pats nukentėjęs asmuo jos prašo atlyginti. Kadangi R. K. reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo iš atsakovo atsisakė, tai kasatoriaus civilinei atsakomybei taikyti nėra vieno pagrindinio elemento – žalos, tai ieškinys negalėjo būti tenkinamas.

              Kasatorius nurodo, kad pagal pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos nutartį atsakovo civilinės atsakomybės apimtis ir ribos yra neaiškios ir priklausomos nuo reikalavimą pareiškiančio subjekto – jei atsakovui reikalavimą atlyginti turtinę žalą reikštų R. K. asmeniškai, atsakovas tokios žalos atlyginti neprivalėtų, nes taikos sutartimi ji turtinės žalos atlyginimo visiškai atsisakė; jei ieškovas, kaip socialinio draudimo išmoką išmokėjusi institucija, reikš reikalavimą atlyginti turtinę žalą regreso tvarka, atsakovas, pagal skundžiamus teismų  sprendimus, žalą turės kompensuoti.

2. Dėl CPK 175 ir 185 straipsnio pažeidimo. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ginčo šalims bei nustatė įrodinėjimo dalyką šioje byloje. Ieškovas, pareiškęs reikalavimą atsakovui dėl žalos atlyginimo regreso tvarka, šioje byloje turėjo įrodyti, kad visa jo išmokėta netekto darbingumo kompensacija (13 310,35 Lt) skirta atlyginti R. K. žalą, padarytą dėl eismo įvykio, už atsakovą. Tačiau ieškovas tokių duomenų nepateikė. Priešingai, byloje pateikti duomenys, kad nukentėjusioji R. K. turtinės žalos iš atsakovo nereikalauja, o tai, kasatoriaus vertinimu, reiškia, kad ieškovas neįgijo regreso teisės į atsakovą ir neįrodė aplinkybių, kuriomis remdamasis grindė savo reikalavimą.

Kasatoriaus teigimu, jis šioje byloje aplinkybių, kad netekto darbingumo kompensacija R. K. skaičiuota neteisingai ar išmokėta neteisėtai, neįrodinėjo, nes, tikėtina, ji buvo išmokėta laikantis teisės aktų reikalavimų. Ginčas kilo dėl netekto darbingumo kompensaciją išmokėjusio ieškovo atgręžtinio reikalavimo, nukreipto į žalą padariusį asmenį (atsakovą) dydžio. Teismai netinkamai nustatė įrodinėjimo dalyką (jį susiaurino) ir nepagrįstai nustatė atsakovui procesinę pareigą įrodyti, kad kompensacija R. K. buvo apskaičiuota ir išmokėta neteisėtai, ko atsakovas objektyviai negalėjo įrodyti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo atsakovo kasacinio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl materialiųjų teisės normų pažeidimo. Ieškovo teigimu, nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas nukentėjusiam asmeniui kompensuoja būtent tą žalos dalį, kurią sudaro negautos pajamos.

Sistemiškai įvertinęs CK nuostatas, reglamentuojančias civilinę atsakomybę, specialiuosius socialinio draudimo santykius reguliuojančius teisės aktus, t. y. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą, Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarime pateiktą išaiškinimą dėl socialinio draudimo įstaigų regreso teisės apimties, ieškovas sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju netekto darbingumo periodinė kompensacija, mokama vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų įstatymu, pagal savo esmę yra laikoma socialinio draudimo išmoka, mokama asmens sveikatos sužalojimo atveju, bet ne valstybės teikiama socialine parama.

Ieškovas nesutinka su kasatoriaus teiginiu, kad nukentėjusiajai R. K. išmokėta netekto darbingumo periodinė kompensacija (13 310,35 Lt už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2010 m. gegužės 31 d.) savaime nereiškia, kad VSDFV Vilniaus skyrius regreso tvarka įgijo teisę į visą išmokėtą socialinio draudimo išmokų sumą.

Nukentėjusiosios R. K. draudžiamosios pajamos laikotarpiu nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2005 d. rugsėjo 21 d. vidutiniškai sudarė po 1091,45 Lt per mėnesį. O VSDFV Vilniaus skyriaus nukentėjusiajai laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2010 m. gegužės 31 d. mokėtos netekto darbingumo periodinės kompensacijos dydis buvo nuo 552,83 Lt iki 703,08 Lt per mėnesį. Taigi ieškovas, mokėdamas netekto darbingumo periodinę kompensaciją, nukentėjusiajai atlygina mažiau turtinės žalos negautų pajamų prasme, negu jai buvo padaryta dėl eismo įvykio neterminuotai netekus 90 procentų darbingumo. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarime pateiktą išaiškinimą, VSDFV Vilniaus skyrius teisėtai ir pagrįstai reikalauja iš atsakovo regreso tvarka atlyginti Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytą 13 310,35 Lt žalą.

Nesutikdamas su atsakovo argumentais, kad taikos sutartimi nukentėjusioji R. K. atsisakė reikalavimo atlyginti turtinę žalą iš atsakovo, ieškovas nurodė, kad nukentėjęs asmuo, draustas nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, neturi savarankiškos teisės reikalauti iš kalto asmens tos turtinės žalos (negautų pajamų) dalies, kurią jam kompensuoja socialinio draudimo įstaigos socialinio draudimo išmokų forma. VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, kurią patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus nurodoma taikos sutartis galėjo būti sudaryta tik dėl tos negautų pajamų dalies, kuri viršijo socialinio draudimo išmokų dydį, ir negali turėti įtakos VSDFV Vilniaus skyriaus nukentėjusiajai mokamos netekto darbingumo periodinės kompensacijos, kaip socialinio draudimo išmokos, prigimčiai bei VSDFV Vilniaus skyriaus teisei susigrąžinti šias išmokas atgręžtinio reikalavimo tvarka.

2. Dėl proceso teisės normų pažeidimo. VSDFV Vilniaus skyrius, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo nutarime pateiktą išaiškinimą ir reikalaudamas iš atsakovo regreso tvarka atlyginti 13 310,35 Lt žalą, įrodė, kad nukentėjusiajai R. K., dėl eismo įvykio neterminuotai netekus 90 proc. darbingumo, buvo padaryta didesnė turtinė žala negautų pajamų prasme, negu jai mokamos netekto darbingumo periodinės kompensacijos dydis, t. y. ieškovas įrodė, kad visa jo išmokėta netekto darbingumo periodinė kompensacija skirta dėl eismo įvykio R. K. patirtai turtinei žalai atlyginti negautų pajamų prasme. O atsakovas nepaneigė ieškovo pateiktų įrodymų dėl žalos dydžio, t. y. neįrodė, kad išmokėta netekto darbingumo periodinė kompensacija yra didesnė už R. K. patirtą turtinę žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinio nagrinėjimo dalyką ir ribas lemia bylos šalys, atsižvelgdamos į CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus kasacijos pagrindus. Dėl to kasacinis teismas peržiūri apskųstą teismo procesinį sprendimą, neperžengdamas kasaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Peržengti kasacinio skundo ribas teismas turi teisę tik tokiais atvejais, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Klausimų, kuriuos bylą nagrinėję teismai turėjo svarstyti ex officio, neišsprendimas pripažintinas viešuoju interesu, dėl kurio kasacinis teismas pagal CPK 353 straipsnio 2 dalį turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas. Nors kasaciniu skundu akcentuojami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių socialinio draudimo įstaigų, išmokėjusių draudimo išmokas, regreso teisę į žalą padariusį asmenį aiškinimo ir taikymo klausimai, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl nagrinėjamo ginčo ir byloje taikomų teisės normų pobūdžio bylą nagrinėjusiems teismams buvo pagrindas svarstyti ne tik dėl byloje atsakovu patraukto kasatoriaus R. L. teisinės atsakomybės, bet ir ar nagrinėjamos bylos išimtinė teisinė situacija, kuri bus aptarta vėliau, neteikia pagrindo taip pat spręsti dėl byloje dalyvaujančio trečiuoju asmeniu Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro civilinės teisinės atsakomybės.

Dėl atsakomybės, atsirandančios iš transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės sutarties

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme įtvirtintas imperatyvusis reikalavimas, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas (Įstatymo 4 straipsnis). Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykyje nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą, neviršijant įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sumos, taip pat užtikrinti apdraustojo turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę.

Remiantis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi, dėl Lietuvos Respublikoje įvykusių eismo įvykių nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmoką moka Transporto priemonių draudikų biuras tais atvejais, jei:

1) kaltininkas, kurio tapatybė nustatyta, padarė žalą naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė;

2) kaltininkas, kurio tapatybė nenustatyta, padarė žalą asmens sveikatai ir (ar) atėmė asmens gyvybę, kai žala padaryta aplinkybėmis, įrodančiomis transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę;

3) kaltininkas, kurio tapatybė nustatyta, žalos padarymo momentu yra apsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tačiau atsakingam draudikui iškelta bankroto byla.

Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyti teisiškai reikšmingi faktai, kurie yra būtini siekiant tinkamai kvalifikuoti byloje susiklosčiusius teisinius santykius ir galimus atsakomybės subjektus:

1) draudėjas (atsakovas) R. L. ir draudikas 2004 m. gruodžio 6 d. sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria 2004 m. gruodžio 8 d.–2005 m. gruodžio 7 d. laikotarpiu apdraudė transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę;

2) draudimo sutartis nutraukta 2005 m. rugpjūčio 29 d., įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą draudikui;

3) 2005 m. rugsėjo 21 d. įvykusio eismo įvykio metu atsakovas R. L., vairuodamas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraustą automobilį, sužalojo R. K., kuriai netekto darbingumo periodinę kompensaciją moka ieškovas – Valstybinio socialinio draudimo fondo Vilniaus skyrius.

Pagal draudžiamojo įvykio (2005 m. rugsėjo 21 d. eismo įvykio) metu galiojusios Draudimo įstatymo redakcijos 135 straipsnį, iškėlus bankroto bylą, ne gyvybės draudimo sutartys pasibaigia. Taigi, formaliai taikant šią teisės normą, atsakovo su draudiku sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis pasibaigė 2005 m. rugpjūčio 29 d., įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos draudikui iškėlimo, t. y. nuo šio momento atsakovas prarado draudimo apsaugą.

Tačiau nustatyta nagrinėjamo ginčo faktinė situacija ir aktualių bylai teisinių santykių atsiradimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas teikia pagrindą kolegijai konstatuoti buvus teisės spragą draudimo teisinių santykių reguliavime, nenustatant draudėjui protingo termino, per kurį jis galėtų vėl įgyti draudimo apsaugą jo atsakomybę apdraudusio draudiko bankroto atveju. Tokią išvadą tiesiogiai patvirtina ir vėlesni įstatymų leidėjo atlikti Draudimo įstatymo pakeitimai, reglamentuojant draudėjo atsakomybę tuo atveju, kada draudikui iškeliama bankroto byla (CK 1.8 straipsnio 2 dalis).

2006 m. liepos 19 d. įstatymu Nr. X-798 pakeitus Draudimo įstatymo 135 straipsnį nustatyta, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą draudimo įmonei, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys pasibaigia per 30 dienų (išskyrus atvejus, kai transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyse numatyta ankstesnė draudimo sutarties termino pabaiga). Analogiška nuostata, užtikrinanti draudėjo teisę per 30 dienų laikotarpį nuo draudimo bylos draudikui iškėlimo įgyti draudimo apsaugą, sudarant draudimo sutartį su kitu draudiku, galiojo ir bylos nagrinėjimo teismuose metu, ši nuostata įtvirtinta ir aktualioje, galiojančioje Draudimo įstatymo redakcijoje (Įstatymo 150 straipsnis). Iš Aiškinamojo rašto, kuriuo buvo inicijuojamas Draudimo įstatymo 29, 35, 36, 43, 82, 100, 113, 135, 136, 151, 175, 180, 18 191, 193, 199, 207 straipsnių pakeitimas bei papildymas, matyti, kad įstatymo projekto tikslas – švelninti galimų draudimo įmonių, vykdančių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, bankrotų padarinius bei geriau apsaugoti asmenų, apdraustų šia draudimo rūšimi, interesus; pripažinta, kad situacija, jog draudimo sutartys pasibaigia iš karto iškėlus draudimo įmonei bankroto bylą, nėra tinkamas teisinis reguliavimas. Taigi įstatymų leidėjas, pakeisdamas Draudimo įstatymo 135 straipsnį ir pratęsdamas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių galiojimo terminą 30 dienų nuo bankroto bylos draudikui iškėlimo, nustatė protingą terminą, kuris buvo objektyviai reikalingas, bet nebuvo nustatytas draudžiamojo įvykio metu – 2005 m. rugsėjo 21 d. galiojusios Draudimo įstatymo redakcijos 135 straipsnyje. Minėta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad toks draudžiamojo įvykio metu galiojusios Draudimo įstatymo redakcijos 135 straipsnyje nustatytas reguliavimas, pagal kurį, iškėlus draudikui bankroto bylą, ne gyvybės draudimo sutartys pasibaigia, nenustačius protingo termino draudimo sutartims su kitu draudiku sudaryti, laikytinas teisės spragos atveju, ką patvirtina vėlesnė, jau aptarta įstatymo korekcija.

Teismų įgaliojimai užpildyti teisės spragas išplėtoti ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime yra konstatavęs, kad teisės spragas teismai gali užpildyti tik ad hoc, t. y. jie jas gali pašalinti tik individualiam visuomeniniam santykiui, dėl kurio sprendžiamas ginčas teisme nagrinėjamoje byloje. Teisės spragas įmanoma tam tikru būdu užpildyti ir taikant teisę (inter alia taikant teisės analogiją, bendruosius teisės principus). 

Taigi, vadovaudamasi pirmiau išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija ex officio konstatuoja, kad draudimo apsaugą suteikusio draudiko bankroto atveju protingo termino draudėjui draudimo sutartims su kitu draudiku sudaryti nenustatymas laikytinas teisės spraga. Nustatytina, kad protingas, sąžiningas ir teisingas terminas naujai draudimo sutarčiai sudaryti yra 30 dienų (CK 1.5 straipsnio 4 dalis, 1.8 straipsnis). Dėl to pagal byloje nustatytas aplinkybes 2005 m. rugsėjo 21 d. eismo įvykis, minėta, pripažintinas draudžiamuoju įvykiu, nes, 2005 m. rugpjūčio 29 d. įsiteisėjus nutarčiai, kuria draudikui iškelta bankroto byla, draudimo apsauga atsakovui turėjo galioti iki 2005 m. rugsėjo 28 d. Taigi byloje yra pagrindas spręsti ir dėl byloje dalyvaujančio trečiuoju asmeniu Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro civilinės teisinės atsakomybės (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnis 1 dalis 3 punktas).

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste taip pat akcentuotina, kad civiliniai santykiai tvarkomi protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų pagrindu, be kita ko, jie pasireiškia tuo, kad asmenys yra įpareigoti elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai tam, jog apsaugotų savo interesus ir nepakenktų kitiems. Šias pareigas pažeidę asmenys prisiima galimus neigiamus padarinius, kurie, priklausomai nuo pažeidimo pobūdžio, gali būti turtiniai praradimai, pareiga atlyginti kitų patirtus nuostolius ir kt. Bendroji taisyklė yra ta, kad kiekvienas veiksnus civilinių santykių dalyvis turi laisvę spręsti, kaip įgyvendinti savo subjektines teises, ir turi rūpintis savo privačių interesų apsauga. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pripažinti, kad kasatorius pažeidė pirmiau išvardytus principus bei rūpestingo, apdairaus ir atidaus elgesio pareigą, nes draudimo apsaugos įgijimo tikslu jis sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, o jos tikslas, minėta, garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykyje nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą neviršijant įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sumos. Taigi kasatorius turėjo pagrindą įsitikinti, kad jis turi draudimo apsaugą.

Dėl teismo vaidmens, sprendžiant tinkamos – turinčios atsakyti pagal ieškinį – šalies nustatymo klausimą

Civilinio proceso tikslai apibrėžti CPK 2 straipsnyje. Teismas, kaip teisingumą vykdanti institucija, taip pat turi atitinkamas teises ir pareigas, nukreiptas į civilinio proceso tikslų įgyvendinimą. Taikant civilinio proceso nuostatas, teismo priedermė – dalyvauti, suprantama, nepažeidžiant konstitucinio teismo nešališkumo principo, sprendžiant tinkamos – turinčios atsakyti pagal ieškinį – šalies nustatymo klausimą. Tokia teismo pareiga atsiranda jau pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje, ji išlieka ir bylos nagrinėjimo teisme stadijoje. 

Pagal CPK 45 straipsnio, reglamentuojančio netinkamos šalies pakeitimą tinkama, 1 dalį teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį atsakovą tinkamu atsakovu. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškovas nesutinka, jog atsakovas būtų pakeistas kitu asmeniu, teismas nagrinėja bylą iš esmės. Aiškindamas ir taikydamas šias teisės normas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal šios teisės normos prasmę prašyti pakeisti netinkamą šalį (tiek ieškovą, tiek atsakovą) gali bet kuri šalis, taip pat šis pakeitimas gali įvykti ir teismo iniciatyva; tačiau bet kuriuo atveju netinkamos šalies pakeitimas gali įvykti tik sutinkant ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. N. v. UAB „Lietuva Statoil“, bylos Nr. 3K-3-465/2006; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. L. v. antstolis S. D., bylos Nr. 3K-3-186/2011).

Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegijos konstatuota, kad byloje yra pagrindas spręsti ir dėl byloje dalyvaujančio trečiuoju asmeniu Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro civilinės teisinės atsakomybės, kuriam atsakomybė turėtų atsirasti byloje aptartos teisės spragos, nustačius protingą draudimo sutarčių su kitu draudiku sudarymo terminą, pašalinimo pagrindu, tačiau jis byloje dalyvauja ne atsakovu, o trečiuoju asmeniu. Pagal CPK 45 straipsnį, reglamentuojantį netinkamos šalies pakeitimą, tinkamo arba antrojo atsakovo, turinčio pareigą atsakyti į ieškovo reikalavimą, įtraukimas galimas tik pirmosios instancijos teisme, o pirmiau nurodytos bylos aplinkybės suponuoja poreikį šį klausimą atitinkamai išspręsti.

Pripažinus, kad yra pagrindas 2005 m. rugsėjo 21 d. įvykusį eismo įvykį traktuoti draudžiamuoju įvykiu, kas lemia, minėta, poreikį iš naujo nustatinėti atsakingus dėl žalos atlyginimo subjektus, teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų apie socialinio draudimo įstaigų išmokėtų išmokų pobūdį, jos regreso teisę į žalą padariusį asmenį, nes šie pateikti ginčijant draudėjo ( atsakovo) atsakomybės pagrindus, o byloje spręstinas ir atsakingo draudiko atsakomybės ribų klausimas.

Nurodytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjusių teismų procesiniai sprendimai naikintini, byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme (CPK 346 straipsnis 2 dalis 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2014 m. sausio 10 d. pažymą, byloje kasacinės instancijos teisme patirta 35,83 Lt išlaidų, susijusių su bylos procesinių dokumentų įteikimu. Šių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu paliktinas spręsti teismui, išnagrinėsiančiam bylą iš esmės (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a:

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 11 d. nutartį ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 27 d. sprendimą, bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

              Teisėjai                             Gražina Davidonienė

                                          Virgilijus Grabinskas

                                          Gintaras Kryževičius