Baudžiamoji
byla Nr. 2K-481/2006
Procesinio
sprendimo kategorija
1.2.3.1.
LIETUVOS
AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U
T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. rugsėjo 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,
susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Godos, Vytauto Piesliako ir
pranešėjo Alvydo Pikelio,
sekretoriaujant E. Jasionienei,
dalyvaujant prokurorei J. Urbelienei,
gynėjui advokatui I. Brazlauskui,
teismo posėdyje
kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž. kasacinį
skundą dėl Kauno apygardos teismo 2004 m. gruodžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. Ž. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dešimčiai
metų. Pritaikius BK 63 straipsnio 2 ir 9 dalis, ši bausmė subendrinta su
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžiu
paskirta bei neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės
atėmimas dešimčiai metų.
Skundžiama
ir Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. sausio 4 d. nutartis, kuria nuteistojo
A. Ž. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti,
paaiškinimų,
n u s t a t ė :
A. Ž. nuteistas už tai, kad 2004 m. liepos
9 d., apie 22 – 22.30 val., pilietės G. K. namo, esančio duomenys
neskelbtini, pirmo aukšto kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, išgertuvių
metu kilus konfliktui su E. Š. dėl netinkamo V. D. elgesio, sudavė du smūgius
dešinės rankos delnu bei vieną smūgį dešinės kojos keliu E. Š. į kairę veido
sritį, sukėlė kraujosruvą veide, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų kietuoju
dangalu kairiojo pusrutulio sferiniame paviršiuje, kuris komplikavosi į galvos
smegenų suspaudimą, taip padarydamas sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl kurio nuo
stipraus veido ir galvos sumušimo E. Š. mirė, t.y. A. Ž. tyčia jį
nužudė.
Nuteistasis A. Ž. kasaciniame skunde
prašo panaikinti atsakomybę sunkinančia pripažintą aplinkybę, perkvalifikuoti
jo veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 135 straipsnio 1 dalį bei, esant
reikalui, kreiptis į LR Konstitucinį teismą dėl BK 129 straipsnio išaiškinimo.
Skunde nurodo, kad byloje neapklausta labai svarbias bylai aplinkybes
patvirtinti galinti liudytoja L. G., kuri paskutinė matė gyvą E. Š.
ir kurios parodymai galėtų iš esmės pakeisti bylos baigtį. Šiuo klausimu jis
kreipėsi ir pateikdamas apeliacinį skundą, tačiau teismas, nurodęs, kad
liudytojos iškviesti nepavyko, apsiribojo formaliu ikiteisminio tyrimo metu jos
duotų parodymų perskaitymu, taip pažeisdamas įstatymo kaltinamajam garantuotas
teises dalyvauti apklausiant liudytoją ir pačiam užduoti klausimus. Tai,
kasatoriaus manymu, esminis BPK pažeidimas. Taip pat, kasatoriaus įsitikinimu,
turi būti panaikinta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jis buvo apsvaigęs
nuo alkoholio, nes byloje nėra jokių įrodymų, kad girtumas turėjo kokios nors
įtakos veikos padarymui. Taip pat kasatorius prašė ir šiuo metu prašo kreiptis
į LR Konstitucinį teismą, kad šis pateiktų BK 129 straipsnio išaiškinimą ir tik
po to būtų sprendžiama apie veikos kvalifikavimą, nes, kasatoriaus įsitikinimu,
negalima tapatinti sunkaus sveikatos sutrikdymo ir nužudymo sąvokų. Ji neneigia
vartojęs smurtą prieš E. Š., tačiau tvirtina, kad tikslo jį nužudyti
neturėjo, be to, pagal specialisto išvadą nustatyta, kad mirtis įvyko dėl
didelio veido ir galvos sumušimo, o tiek jis parodė, tiek liudytojai S. A.
ir K. M. patvirtino, kad kasatorius E. Š. sudavė vieną smūgį į veidą
bei vieną kartą keliu į nosį, tuo tarpu į galvos sritį nuteistasis nemušė. Taip
pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad nežinoma net tiksli E. Š. mirties
data, nes E. Š. lavonas buvo rastas tik praėjus 4 paroms nuo jo išėjimo, o
ką jis veikė, kur buvo ir kas jį galėjo po to sužaloti, teismo nėra išaiškinta,
visi rasti sužalojimai priskirti kasatoriui. Mano, kad jo veika galėtų būti
kvalifikuota nebent pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.
Skundas atmestinas.
Dėl liudytojos L. G. apklausos,
girtumo pripažinimo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, BK 129 straipsnio taikymo
pagrindų.
Kasaciniame
skunde teisingai nurodyta, kad A. Ž. prašė apeliacinio proceso metu apklausti
liudytoją L. G., taip pat jis prašė apklausti liudytoją V. K. Apeliacinės
instancijos teismas tenkino jo prašymą ir priėmė nutartį iškviesti šiuo asmenis
į teismo posėdį. Vykdant šią nutartį, ne kartą buvo atidėtas teismo posėdis,
siekiant užtikrinti L. G. ir V. K. dalyvavimą teismo posėdyje, atsakingi
pareigūnai buvo įpareigoti atvesdinti juos į teismo posėdį, tačiau dėl svarbių
priežasčių minėti asmenys į teismo posėdį nebuvo atvesdinti ir nebuvo
apklausti. L. G. pareiškime nurodė, kad į teismo posėdį negali atvykti dėl
mažamečių šeimos narių ligos ir prašė remtis jos parodymais, duotais bylos
ikiteisminio tyrimo metu, liudytojo V. K. iš viso nepavyko surasti, nes jis
neturi pastovios gyvenamosios vietos. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, apeliacinės
instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad išnaudotos visos procesinės
galimybės minėtus asmenis pristatyti į teismo posėdį, todėl pagrįstai rėmėsi
BPK 267 straipsnio 4 dalimi ir paskelbė jų parodymus, duotus bylos ikiteisminio
tyrimo metu. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad L. G. parodymai iš esmės gali
pakeisti teismo nustatytas aplinkybes. Jos parodymai, duoti ikiteisminio bylos
tyrimo metu, atitinka teismo posėdžio metu ištirtus įrodymus. Kasatorius
nenurodė, ką konkrečiai gali paliudyti L. G. ir kokią reikšmę tai galėtų turėti
bylos baigčiai. Todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai
ištyrė visas bylos aplinkybes ir bylos duomenis įvertino pagal baudžiamojo
proceso įstatymo reikalavimus.
Teismai
pagrįstai A. Ž. apsvaigimą nuo alkoholio pripažino atsakomybę sunkinančia
aplinkybe. Pats kasatorius neginčija fakto, kad jis vartojo alkoholinius
gėrimus, tik teigia, jog ši aplinkybė neturėjo įtakos nusikaltimo padarymui.
Šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės pripažinimas nebuvo pakankamai išsamiai
motyvuotas teismų sprendimuose, tačiau neabejotina, kad girtavimas ir apsvaigimas
alkoholiu buvo viena iš konflikto bei grubaus smurto prieš E. Š. panaudojimo
priežasčių.
Kasaciniame
skunde daug ir įvairių argumentų išdėstyta dėl A. Ž. veikos kvalifikavimo pagal
BK 129 straipsnio 1 dalį. Skunde išdėstyta pozicija ir pareikštos abejonės dėl
veikos kvalifikavimo yra susijusios kaltės ir priežastinio ryšio klausimu
nužudymų bylose. Skunde šis teorinis klausimas dirbtinai bandomas iškelti į
baudžiamojo įstatymo konstitucingumo problemos lygį bei susieti su Europos žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimu. Išdėstyti
teiginiai ir pareikštos abejonės yra nepagrįstos. Nužudymą, kaip ir bet kurį
kitą nusikaltimą, apibrėžia objektyviųjų ir subjektyviųjų veikos požymių
visuma. Nusikaltimo objektyviosios pusės požymiai yra kaltininko veika ir jos
padariniai. Nužudymo sudėtis – materialioji, jos padariniai -- žmogaus
mirtis. Tarp veikos ir padarinių yra būtina nustatyti teisiškai reikšmingą
priežastinį ryšį. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, ištyrę byloje
surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad E. Š. mirė nuo A. Ž. suduotų
smūgių. Jo veiksmai buvo ekvivalentinė padarinių priežastis, nes byloje nėra
duomenų, kad grandinėje tarp A. Ž. veiksmų suduodant smūgius E. Š. ir
atsiradusių žalingų padarinių būtų įsiterpęs kitas esminis veiksnys, turėjęs
įtakos E. Š. mirčiai. Tai reiškia, kad A. Ž. veiksmai buvo būtina sąlyga ir
konkreti pasekmės (E. Š. mirties) priežastis. Šios aplinkybės yra objektyvusis
atsakomybės pagrindas. Kasacinio skundo argumentai pagrinde koncentruojami į A. Ž.
kaltės klausimą. Skunde motyvuojama, kad A. Ž. nenorėjo nužudyti E. Š.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, jog A. Ž. nužudė E. Š.
veikdamas netiesioginės tyčios forma. Ši tyčios rūšis nereikalauja, kad
kaltininkas siektų nusikalstamos veikos rezultato. BK 15 straipsnio 3 dalyje
numatyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas
netiesiogine tyčia, jei jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos
veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame
kodekse numatyti padariniai ir, nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems
kilti. Teismai pagrįstai konstatavo, kad A. Ž., suduodamas smūgius ranka ir
smūgiuodamas kojos keliu nukentėjusiajam į veidą, suprato, kad savo veika kelia
pavojų kito žmogaus gyvybei, numatė, jog dėl tokių veiksmų gali kilti žmogaus
mirtis ir, nors nenorėjo tokių padarinių, tačiau sąmoningai leido jiems
atsirasti. Tokia tyčios turinio sąvoka priimta daugelio Europos šalių
baudžiamuosiuose kodeksuose. Veikų pripažinimas nusikalstamomis ir baudžiamųjų
įstatymų turinys yra kiekvienos nacionalinės valstybės apsisprendimo reikalas. Lietuvos
Respublikos Baudžiamojo Kodekso 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenys,
padarę nusikalstamas veikas Lietuvos valstybės teritorijoje, atsako pagal šį
kodeksą. Todėl kitų valstybių baudžiamieji įstatymai neturi reikšmės baudžiant
už nusikaltimus padarytus Lietuvos Respublikos teritorijoje. Europos žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija nustato valstybių konvencijos
dalyvių pareigas žmogaus teisių ir laisvių srityje, tačiau nenumato valstybės
įsipareigojimų materialios baudžiamosios jurisdikcijos srityje. Kasacinio
skundo nuoroda į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalį ir
minėtos Europos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį neturi ryšio su kasaciniame
skunde išdėstytais argumentais, nes paminėtos LR Konstitucijos ir Europos
konvencijos nuostatos nustato reikalavimus Baudžiamojo proceso srityje. Kolegijos
nuomone, kasacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. Ž.
kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Gintaras
Goda
Vytautas Piesliakas
Alvydas Pikelis