Civilinė byla
Nr. 2-708/2010
Procesinio sprendimo kategorija: 126.2.
LIETUVOS
APELIACINIS TEISMAS
N
U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. balandžio 15 d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės
Milašienės ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso
tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios
akcinės bendrovės „Rimlita“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo
2010 m. vasario 18 d. nutarties, kuria iškelta bankroto byla, civilinėje byloje
Nr. B2-462-278/2010 pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Ramirent“ pareiškimą
atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Rimlita“ dėl bankroto bylos iškėlimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n
u s t a t ė :
pareiškėjas AB „Ramirent“ 2010
m. sausio 11 d. Panevėžio apygardos teismui paduotu pareiškimu prašė iškelti
atsakovui UAB „Rimlita“ bankroto bylą (b. l.2-3). Nurodė, kad įsiteisėjusiu
Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimu už akių (b. l.
4-5) pareiškėjui iš atsakovo priteista 21 125,97 Lt skola, 2000,82 Lt
delspinigių, 6 % procesinių palūkanų ir 694 Lt žyminio mokesčio. Iki šiol
atsakovas skolingas pareiškėjui 16 422,79 Lt.
Atsakovas UAB
„Rimlita“ atsiliepimu į pareiškimą (b. l. 25) su pareiškimu nesutiko ir prašė
jį atmesti. Pasak atsakovo, jis grąžina pareiškėjui skolą per antstolius pagal
bendrą kreditorių eilę. 2009 m. atsakovas sumažino skolą pareiškėjui 7 398 Lt,
likusią skolos dalį tikisi sumokėti per 2010 m. Atsakovas ūkinės komercinės
veiklos nenutraukė ir neketina to daryti, yra pasirašęs ilgalaikių sutarčių dėl
statybos-montavimo darbų, todėl yra tikimybė įvykdyti pareiškėjo reikalavimus.
Panevėžio
apygardos teismas 2010 m. vasario 18 d. nutartimi (b. l. 94-95) iškėlė
atsakovui bankroto bylą (ĮBĮ 2 str. 8 d., 9 str. 5 d. 1 p.). Pirmosios
instancijos teismas konstatavo, kad 2010 m. sausio 25 d. VMI duomenimis,
atsakovo nepriemoka valstybės biudžetui sudarė 471 447,63 Lt, 2010 m. sausio 18
d. VSDFV Kėdainių skyriaus duomenimis, atsakovas nesumokėjo socialinio draudimo
biudžetui 11 979,95 Lt privalomų įmokų (b. l. 22, 31). Pagal 2010 m. vasario 10
d. balansą atsakovas turi turto už 2 017 983 Lt, trumpalaikių įsipareigojimų – už
2 691 657 Lt (b. l. 72-73). Nors, atsakovo teigimu, debitoriai jam yra įsiskolinę
1 065 896 Lt, bet atsakovas nepateikė teismui duomenų apie vykdomą minėtų skolų
išieškojimą ir jo galimybes (CPK 178 str.). Įvertinus sudėtingą šalies bendrovių
finansinę padėtį, daryti išvadą, kad debitorių skolos bus visa apimtimi išieškotos
ir ši atsakovo turto dalis yra reali, nėra pagrindo, taigi įmonė pripažintina
nemokia.
Atsakovas UAB
„Rimlita“ atskiruoju skundu (b. l. 98-100) prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. vasario 18 d. nutartį ir priimti
naują – bankroto bylą nutraukti ar grąžinti klausimą dėl bankroto bylos
iškėlimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Atskirąjį skundą
grindžia tuo, kad 2010 m. pradžioje įmonėje pasikeitė buhalterė, dėl šios
priežasties teismui pateiktas atsakovo balansas yra su esminiais netikslumais.
Per klaidą į 2010 m. vasario 10 d. sudarytą balansą, remiantis 2010 m. sausio
18 d. sąskaita faktūra RIM Nr. 00460, išrašyta BR Prezidento reikalų Valstybės
materialinio techninio aprūpinimo įstaigai pagal 2009 m. lapkričio 17 d.
Verslininko darbų atlikimo sutartį, nebuvo įtraukta 9 322 566 Lt suma. 2010 m.
vasario 24 d. balanse, palyginti su 2010 m. vasario 10 d. balansu, yra kitų
žymių pakeitimų: pardavimų pajamos, grynasis pelnas auga, atsargos,
išankstiniai mokėjimai mažėja. Pripažįsta esąs skolingas pareiškėjui, bet
atsakovas nuosekliai atsiskaitinėja su visais kreditoriais. Per 2009 m.
antstoliai nurašė nuo jo sąskaitos beveik 0,5 mln. Lt skolų.
Pareiškėjas AB „Ramirent“ atsiliepimu į atskirąjį skundą (b. l. 142-144)
skundą laiko nepagrįstu ir prašo Panevėžio apygardos teismo 2010 m. vasario 18
d. nutartį palikti nepakeistą. Mano, kad 9,3 mln. Lt pajamos yra fiktyvios ir
apeliacinės instancijos teismas neturėtų atsižvelgti į įrodymus, kuriuos
apeliantas turėjo galimybę pateikti anksčiau (CPK 314 str.). Tos aplinkybės,
kad atsakovas pasirašė ilgalaikių sutarčių, atsiskaito su kreditoriais per
antstolius, neturi jokios teisinės reikšmės, nes atsakovas atitinka nemokios įmonės
kriterijus. Be to, kaip matyti iš atsakovo pateikto kreditorių sąrašo,
atsakovas turi skolų ir savo darbuotojams, kas sudaro savarankišką bankroto
bylos iškėlimo pagrindą.
Atskirasis
skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro
skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat patikrinimas, ar nėra
absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
Apeliacinės instancijos teismas tikrina nutarties teisėtumą ir/ar pagrįstumą tik
pagal apskųstą dalį, analizuodamas skunde (ir atsiliepime į jį) nurodytus
motyvus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Absoliučių apskųstos nutarties dalies negaliojimo
pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos
medžiagą, įvertinusi skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, kad
pirmosios instancijos teismas nesurinko (neišreikalavo) visų būtinų rašytinių
įrodymų, ex officio nenustatė, ar
nėra kitų bankroto bylos iškėlimo pagrindų. Be to, bylos nagrinėjimo
apeliacinės instancijos teisme metu pasikeitė faktinės aplinkybės, todėl
skundžiama nutartis naikinama, o klausimas dėl bankroto bylos atsakovui
iškėlimo yra perduodamas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK
327 str. 1 d. 2 p.).
Bankroto byla
iškeliama, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė
vėluoja išmokėti darbuotojui (-jams) atlyginimą (-us); 2) įmonė viešai paskelbė
arba kitaip pranešė kreditoriui (-iams), kad negali atsiskaityti ir (arba)
neketina vykdyti savo įsipareigojimų (ĮBĮ 9 str. 5 d.). Pirmosios instancijos
teismas skundžiama nutartimi iškėlė atsakovui bankroto bylą dėl įmonės nemokumo.
Išvadą apie įmonės nemokumą pirmosios instancijos teismas padarė iš 2010 m.
vasario 10 d. balanso ir valstybės institucijų pateiktų duomenų apie atsakovo
skolas valstybės ir socialinio draudimo biudžetams.
Pirmosios
instancijos teismas 2010 m. sausio 13 d. raštu Nr. B2-462 (b. l. 21) nustatė
atsakovui terminą pateikti įmonės 2010 m. sausio 20 d., t. y. einamųjų finansinių
metų, balansą. ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis nustato teismui pareigą vadovautis ne
tik ataskaitinių, bet ir praėjusių finansinių metų finansinių ataskaitų
rinkiniu (balansu, pelno (nuostolių) ataskaita ir kt.), kad būtų galima
objektyviau įvertinti įmonės turtinės padėties pokyčius. Ieškovas pirmosios
instancijos teismui pateikė atsakovo ankstesnių finansinių metų balansą, gautą
iš VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro, tačiau šio balanso duomenys
pernelyg pasenę, nes atspindi padėtį, buvusią nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008
m. gruodžio 31 d. (b. l. 35-36).
Įmonės nemokumas
– tai tokia būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka
iš anksto apmokėtų darbų, kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos,
neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2
str. 8 d.). Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovo argumentu, kad spręsdamas
klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo apeliacinės instancijos teismas
neturėtų taikyti išimties iš CPK 314 straipsnio ir priimti naujų įrodymų.
Teismas (įskaitant apeliacinės instancijos teismą) privalo atsižvelgti į įmonės
finansinės būklės pasikeitimus per laikotarpį nuo ieškinio pareiškimo gavimo
iki bankroto bylos iškėlimo (iškėlimo pagrįstumo patvirtinimo). Tai
paaiškintina turtinių santykių tarp atsakovo ir kontrahentų dinamika, kuri savo
ruožtu lemia, kad atsisakius iškelti bankroto bylą naujas to paties
kreditoriaus kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo
nesudarys bylų tapatumo. Kitaip tariant, atsakovui bet kada galima inicijuoti naują
civilinę bylą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Kaip matyti iš
banke atidarytų atsakovo sąskaitų išrašų (b. l. 122-123), antstolio J. K. ir antstolės R. M. patvarkymų dėl 2009 m. išieškotų
lėšų paskirstymo (b. l. 124-134, 136-139), atsakovas reguliariai nuo kelių
šimtų iki keliasdešimt tūkstančių mažina skolas (pagrindines ir papildomas)
kreditoriams - vadinasi, nėra vienos (pirmosios) nemokios įmonės apibrėžimo
sąlygos.
Dar daugiau, VSDFV
Kėdainių skyrius 2010 m. balandžio 12 d. raštu Nr. (8.3)S06-952 patvirtino, jog
atsakovas sumokėjo skolą socialinio draudimo biudžetui; 2010 m. balandžio 15 d.
mokėjimo pavedimu atsakovas grąžino visą likusios skolos dalį ieškovui, kas
reiškia, kad ieškovas prarado teisinį suinteresuotumą civilinės bylos dėl
bankroto bylos iškėlimo baigtimi.
Antra vertus, liko
nežinomas 471 447,63 Lt nepriemokos valstybės biudžetui likimas; be to,
atsakovo pateiktas 2010 m. vasario 24 d. skolų žiniaraštis (b. l. 111-112)
įrodo, jog įmonė skolinga administracijos vadovui T. R. , bet neaišku, skola susijusi su
prievoliniais ar darbo teisiniais santykiais. Nustatyti šios skolos kilmę (ir
tai, ar atsakovas nėra skolingas kitiems darbuotojams) yra svarbu, nes darbo
užmokesčio nemokėjimas sudaro savarankišką bankroto bylos iškėlimo pagrindą,
kurio pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo.
Pažymėtina, kad įmonės
bankroto procese siekiama dviejų priešingų tikslų – ne tik ginti kreditorių
teises, kuo greičiau patenkinant jų pagrįstus reikalavimus bankroto byloje
(nemokaus skolininko likvidavimo tikslas), bet ir atkurti nemokios įmonės
mokumą, išlaisvinti ją nuo skolų ir suteikti galimybę vykdyti verslą toliau
arba iš naujo (atkuriamasis, reabilitacinis tikslas). Greitas verslo ir teisės subjekto
pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio tikrumo, stabilumo kitiems rinkos
dalyviams, nepagerina jų finansinės padėties. Todėl ĮBĮ nuostatos neturėtų būti
taikomos formaliai. Bankroto procese prioritetas teikiamas reabilitaciniam
tikslui: pirmiausia reikia detaliai išanalizuoti įmonės ūkinės finansinės
veiklos rezultatus ir bankroto procedūros pradėti tik toms įmonėms, kurios
akivaizdžiai (realiai) negali vykdyti finansinių prievolių.
Susiklosčius
nurodytai situacijai byloje, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios
instancijos teismas nepaisė įrodymų rinkimo taisyklių, negynė viešojo intereso,
taip pat iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos metu pasikeitė faktinės
aplinkybės, todėl skundžiama nutartis naikinama kaip de jure ir de facto nepagrįsta,
o klausimas dėl bankroto bylos
iškėlimo perduodamas pirmosios instancijos teismui svarstyti iš naujo. Iš naujo
nagrinėdamas klausimą dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo, pirmosios
instancijos teismas inter alia turi
įvertinti atsakovo atsiskaitymą su jam bankroto bylą inicijavusiu ieškovu, privalo
surinkti (išreikalauti) trūkstamus rašytinius įrodymus (atsakovo finansinių
ataskaitų rinkinį už 2009 m. bei naują, ataskaitinių finansinių metų),
aiškintis, ar atsakovas turi uždelstų vykdyti skolų valstybės biudžetui, ar
atsiskaito su darbuotojais.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 3 punktu,
338 straipsniu,
n u t a r i a:
Panevėžio apygardos teismo 2010 m. vasario 18 d nutartį panaikinti ir
klausimą dėl bankroto bylos uždarajai akcinei bendrovei „Rimlita“ iškėlimo
perduoti spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Teisėjai Danutė Gasiūnienė
Danutė
Milašienė
Egidijus
Žironas