Administracinė byla Nr. P552-90/2014
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00995-2011-0
Procesinio sprendimo kategorija 80.11
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2014 m. gruodžio 3 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. L. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Nacionalinė teismų administracija, Nacionalinei teismų administracijai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Radviliškio skyriaus teisių perėmėjas), trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas Z. L. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovų Nacionalinės teismų administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 9FB-49-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinės pensijos skyrimo Z. L.“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Valdyba) Radviliškio skyriaus vedėjo sprendimais paskirtos ir neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos ir valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis; 2) įpareigoti atsakovus ateityje mokėti kas mėnesį pareiškėjui paskirtą teisėjų valstybinę ir senatvės pensiją.
Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovas Nacionalinė teismų administracija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valdybos Radviliškio skyrius (teisių perėmėjas – Valdybos Šiaulių skyrius) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepimu į skundą prašė dėl pareiškėjo skundo priimti sprendimą teismo nuožiūra.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 24 d. nutartimi administracinę bylą sustabdė iki Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme bus išnagrinėta byla Nr. 128/2010.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino ir priteisė Z. L. iš Valdybos 8 717 Lt ir iš Lietuvos valstybės 4 8741,43 Lt bei įpareigojo Administraciją mokėti Z. L. 2 219,92 Lt teisėjų valstybinę pensiją.
Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovui Lietuvos Respublikos Vyriausybei atstovaujanti Administracija apeliaciniu skundu prašė: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą; 2) atidėti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo vykdymą vieneriems metams nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos.
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo dalį, kurioje iš Valdybos priteista 8 717 Lt neišmokėta valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Radviliškio skyriaus teisių perėmėjas) apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo dalį, kurioje iš Valdybos priteista 8 717 Lt neišmokėta valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1094/2013 atsakovų Administracijos, taip pat atstovaujančios atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Valdybos Šiaulių skyriaus ir Valdybos apeliacinius skundus tenkino iš dalies, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija, be kita ko, pažymėjo, kad Administracijos 2012 m. spalio 19 d. pažymoje Nr. 3R-1202 „Apie Z. L. 2010-01-01 – 2010-11-15 teisėjų valstybinę pensiją“ nėra nurodyta, kokia nurodytu laikotarpiu teisėjų valstybinė pensija turėtų būti išmokėta taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 1 priedą, tačiau netaikant kitų ribojimų, todėl šie duomenys byloje tikslintini, taip pat tikslintinas ir įpareigojimas Administracijai mokėti pareiškėjui 2 219,92 Lt teisėjų valstybinę pensiją.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Valdybos Šiaulių skyriaus 17 436 Lt valstybinio socialinio draudimo pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 41 380,35 Lt teisėjo valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 dienos. Kitoje dalyje teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjui Valdybos Radviliškio skyriaus 2009 m. liepos 26 d. sprendimu nuo 2009 m. liepos 1 d. paskirta 1 503,56 Lt dydžio senatvės pensija. Administracijos 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 9FB-49-(4.46) nuo 2009 m. lapkričio 6 d. paskirta 2 219,92 Lt teisėjų valstybinė pensija. Pareiškėjas 2011 m. gegužės 23 d. prašymu kreipėsi į Administraciją dėl sumažintos teisėjų valstybinės pensijos mokėjimo. Administracija 2011 m. birželio 15 d. raštu pareiškėją informavo, kad valstybinė teisėjų pensija jam yra sumažinta remiantis Laikinojo įstatymo pagrindu, kadangi pareiškėjas tuo laikotarpiu turėjo draudžiamų pajamų. Pareiškėjas 2011 m. gegužės 23 d. prašymu kreipėsi į Valdybos Radviliškio skyrių dėl senatvės pensijos sumažinimo, kuris 2011 m. gegužės 27 d. rašte Nr. (5.62)S-3163 pareiškėjui paaiškino, kad jo senatvės pensija perskaičiuota remiantis Laikinojo įstatymo, kuris galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., nuostatomis ir perskaičiuota pensija yra 615,60 Lt. Nesant nustatytos kompensavimo tvarkos, išmokėti susidariusio skirtumo neturi pagrindo. Pareiškėjas 2011 m. birželio 2 d. skundu kreipėsi į Valdybą dėl jam paskirtos senatvės pensijos sumažinimo. Valdyba 2011 m. birželio 30 d. rašte Nr. (6.5)I-4157 pareiškėjui nurodė, kad jam paskirta senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota remiantis Laikinojo įstatymo nuostatomis ir grąžinti neišmokėtos pensijos dalį nėra teisinio pagrindo.
Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl pareiškėjui paskirtų valstybinės teisėjų pensijos ir senatvės pensijos dydžių apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo bei jos ribojimo.
Teismas rėmėsi Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad pareiškėjui buvo paskirta 1 503,56 Lt dydžio valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija. Kadangi pareiškėjo pensija viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, ji buvo perskaičiuota šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Pareiškėjui, remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, taip pat buvo perskaičiuota ir sumažinta senatvės pensija, atsižvelgiant į jo gautas draudžiamąsias pajamas, kadangi pareiškėjas per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. vykdė individualią veiklą. Teismas nustatė, kad per minėtą laikotarpį pareiškėjui susidarė senatvės pensijos nepriemoka – iš viso 17 436 Lt. Teismas pažymėjo, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjui mokama viso dydžio paskirta senatvės pensija.
Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ir pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus pripažinti kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų – Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės – teisės aktus prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, o tai reiškia šių aktų teisinės galios panaikinimą bei jų pašalinimą visam laikui iš Lietuvos teisės sistemos. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia jo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Teismas konstatavo, kad Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažinus Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalis tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaraujančiomis Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., t. y. laikotarpiu, kai jis turėjo draudžiamųjų pajamų, nepagrįstai buvo neišmokėta senatvės pensijos dalis, kuri, kaip nurodyta Valdybos Radviliškio skyriaus pažymose, yra 17 436 Lt. Teismas darė išvadą, kad ši suma priteistina iš atsakovo Valdybos Šiaulių skyriaus (Radviliškio skyriaus teisių perėmėjo).
Dėl pareiškėjo prašymo priteisti susidariusią teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., teismas rėmėsi Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalimi, Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 5 punktu, 3 straipsnio 3 dalimi, Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 16 straipsnio 4 dalimi, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimą, nustatė, kad pareiškėjui paskirta teisėjų valstybinė pensija buvo mažinama ir taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 2 dalies nuostatas ir darė išvadą, kad dėl antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatų taikymo susidariusi teisėjų valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjui išmokėta nebuvo, todėl šį turtinį praradimą pripažino pareiškėjo teisių pažeidimu.
Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-673/2013 ir darė išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu turėjo būti mokama pensija netaikant pensijos dydžio ribojimo (nei pagal Valstybinių pensijų įstatymą, nei pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymą), negalėjo būti taikoma ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis, tačiau taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, t. y. perskaičiuojant pensiją pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nustatytą formulę.
Iš byloje pateiktos Administracijos 2014 m. vasario 4 d. pažymos Nr. 3R-225 ir pažymos Nr. 226, taikant ribojimus pareiškėjui susidariusi teisėjų valstybinės pensijos nepriemoka už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio mėn. iš viso yra 41 380,35 Lt. Teismas pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. susidariusią teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
Teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2012 m. sausio 1 d. mokama viso dydžio paskirta senatvės pensija, nuo 2014 m. jam taip pat mokama visa paskirto dydžio teisėjų valstybinė pensija ir ji nėra ribojama, todėl teismas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovus mokėti paskirtų dydžių senatvės ir teisėjų valstybinę pensijas.
III.
Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus prašymas dėl proceso atnaujinimo.
Atsakovo teigimu, tai, kad pareiškėjui teismas priteisė 8 718 Lt per didelę sumą, paaiškėjo, kai pareiškėjas 2014 m. birželio 4 d. Valdybos Šiaulių skyriui pateikė prašymą su įsiteisėjusiu teismo sprendimu dėl jo įvykdymo. Atsakovas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai įvertino Radviliškio skyriaus pateiktą 2012 m. lapkričio 30 d. pažymą Nr. (10.1)S-50304 ir nustatė, kad pareiškėjui neišmokėta pensijos dalis už 2010-2011 metus yra 17 436 Lt, nors pažymoje nuodyta, kad 2011 m. gruodžio 12 d. už kiekvieną 2010 metų mėnesį pareiškėjui išmokėta po 726,50 Lt. Atsakovas daro išvadą, kad teismas pažeidė materialinės teisės normas, nustatytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Atsakovo teigimu, teismas sprendimu pareiškėjui priteisė 4 842,96 Lt daugiau nei jam būtų išmokėta 2010-2011 metais paskirtos ir nemažintos valstybinio socialinio draudimo pensijos. Atsakovas pažymi, kad teismo sprendimu pareiškėjas įgijo teisę į nepagrįstą praturtėjimą, todėl atnaujinus procesą būtų ištaisyta klaida, tinkamai pritaikytos materialinės teisės normos ir atstatytas socialinio teisingumo bei sąžiningumo principai. Atsakovo teigimu, pareiškėjas turėjo suvokti, kad įgyja pinigines lėšas, kurios jam nepriklauso ir į jas jis neturi jokių teisių. Atsakovas pažymi, kad neturi lėšų įvykdyti teismo sprendimą, nes priteista neišmokėta pensijos dalis yra didesnė nei būtų priklausiusi pensijos gavėjui pagal paskirtą Valdybos Radviliškio skyriaus sprendimu senatvės pensiją net netaikant Laikinojo įstatymo nuostatų dėl sumažinimo.
Pareiškėjas Z. L. atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo atkreipia dėmesį, kad ABTĮ 153 straipsnyje nėra tokio proceso atnaujinimo pagrindo, kokį nurodo atsakovas, t. y., kad teismo sprendime padaryta aritmetinė klaida, atsakovas neturi lėšų sprendimui įvykdyti. Pareiškėjas pažymi, kad teismo sprendimo klaidų ištaisymas yra numatytas ABTĮ 94 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjas nurodo, kad sutinka, jog pagal jo skundą jam turėjo būti priteista 12 593,04 Lt suma, tai buvo derinama telefonu su atsakovu, su tuo sutiko ir atsakovo administracijos atstovas. Pareiškėjas tvirtina, kad, jei prašys įvykdyti teismo sprendimą, tai reikalaus tik to, kas jam priklauso – 12 593,04 Lt, o ne visos teismo priteistos sumos. Pareiškėjo teigimu, nėra pagrindo stabdyti teismo sprendimą, o reikia tik pataisyti jame padarytą klaidą – vietoj priteistos 17 436 Lt sumos, priteisti 12 593 Lt.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kurį reglamentuoja ABTĮ III skyriaus normos. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.
Ši pozicija atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pateiktus išaiškinimus. EŽTT savo praktikoje yra pažymėjęs, jog vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiko atžvilgiu, ir res judicata galią įgijęs bei įvykdytas teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindui bei tuos pagrindus taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas, susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (pvz., 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumarescu prieš Rumuniją, 2002 m. liepos 25 d. sprendimas byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą, 2007 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Sypchenko prieš Rusiją, 2007 m. kovo 15 d. sprendimas byloje Volkov prieš Rusiją).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 158 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. liepos 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P442-166/2011 yra išaiškinęs, kad procesas administracinėje byloje atnaujinamas tik tuomet, jeigu prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo pateikia pakankamai argumentų, patvirtinančių ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo turi būti motyvuotas. Taigi nustatyti pagrindai bei reikalavimai prašymo turiniui įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, priešingu atveju procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.), nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nenagrinėja abstraktaus pobūdžio prašymų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-38/2013).
Iš atsakovo prašymo dėl proceso atnaujinimo turinio galima daryti išvadą, kad atsakovas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių (įrodymų) vertinimu ir teismo padarytomis išvadomis. Kaip minėta, proceso atnaujinimas yra išimtinio pobūdžio teisės institutas, kuris yra taikomas tik ypatingais, įstatyme apibrėžtais atvejais ir kuriuo siekiama užtikrinti teisinių santykių, susiklosčiusių tarp ginčo šalių ir trečiųjų asmenų po galutinio teismo procesinio sprendimo, stabilumą. Dėl šios priežasties ABTĮ 153 straipsnis, įtvirtinantis administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindus, tokio proceso atnaujinimo pagrindo kaip netinkamai teismo atlikto faktinių aplinkybių (įrodymų) vertinimo nenumato.
Nustatyta, kad atsakovo pateiktas prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamu atveju grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu – padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Nors atsakovas įvardija šį proceso atnaujinimo pagrindą, tačiau prašyme dėsto argumentus, kurie susiję išimtinai su teismo atliktu įrodymų vertinimu – t. y. prašymu atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje atsakovas siekia, kad būtų iš naujo ištirti bei įvertinti byloje esantys įrodymai ir nustatyta, kad pareiškėjui Z. L. teismo priteista suma yra neteisinga. Teisėjų kolegijos nuomone, vadovaujantis šiais argumentais, iš esmės reikėtų iš naujo analizuoti bylos faktines aplinkybes ir revizuoti bylą nagrinėjusio teismo atliktą atitinkamų įrodymų vertinimą. Tačiau ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą ištirti faktines bylos aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus, todėl tokio pobūdžio atsakovo argumentai negali būti pagrindas proceso atnaujinimui.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1094/2013 panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taigi Vilniaus apygardos administracinio teismas 2014 m. kovo 14 d. sprendimą priėmė pakartotinai nagrinėdamas šią administracinę bylą ir spręsdamas iš esmės dėl pareiškėjui paskirtų valstybinės teisėjų pensijos ir senatvės pensijos dydžių apskaičiavimo. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje esančiuose dokumentuose aiškiai nurodyta, kokių sumų prašė pareiškėjas. Atsakovui Valdybos Šiaulių skyriui Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis susipažinti buvo išsiųsta 2014 m. kovo 17 d. (t. II, b. l. 70), todėl jam teismo sprendimo turinys buvo žinomas, tačiau atsakovas dėl šio teismo sprendimo apeliacinio skundo, kuriame ir galėjo išdėstyti argumentus, susijusius su pareiškėjui priklausančių sumų apskaičiavimu, nepateikė. Pažymėtina ir tai, kad atsakovui nebuvo apribotos galimybės pasinaudoti visomis procesinėmis teisėmis, taip pat ir susipažinimo su bylos medžiaga teise.
Įvertinusi pareiškėjo prašymą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jame nėra pateikta argumentų, patvirtinančių, jog pirmosios instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. pareiškėjas nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima konstatuoti, kad atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Atskirai pažymėtina, kad ABTĮ 94 straipsnis leidžia, kol teismo sprendimas neįvykdytas, teismo nutartimi ištaisyti sprendime aptiktas aiškias aritmetines klaidas. Nors Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius būtent tokia aplinkybe grindžia savo poziciją, o Z. L. taip pat pripažįsta galimai teismo sprendime padarytą skaičiavimo klaidą, atsakovas nesinaudojo teismo sprendimo klaidų ištaisymo institutu. Be to, ši teismo nutartis neužkerta kelio šalims sudaryti taikos sutartį sprendimo vykdymo procese ir ja operatyviai išspręsti ginčytinus klausimus dėl išieškotinų sumų dydžio.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus prašymo atnaujinti procesą netenkinti.
Neatnaujinti proceso administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. L. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Nacionalinė teismų administracija, Nacionalinei teismų administracijai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Radviliškio skyriaus teisių perėmėjas), trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai | Ramūnas Gadliauskas |
| |
| Stasys Gagys |
| |
| Romanas Klišauskas |