Administracinė byla Nr. I-1099-171/2017 |
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03752-2016-9 |
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2, 55.1 (S) |

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. vasario 23 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. (S. D.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė:
Pareiškėjas S. D. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant galiojančius teisės aktus.
Nurodo, kad buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose nebuvo veidrodžio, vyravo drėgmė, dėl kurios nuo lubų byrėjo tinkas, rūdijo lova. Naudojantis tualetu buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas, tualete nebuvo veidrodžio ir spintelės, skirtos higienos reikmėms sudėti.
Lukiškių TI-K nebuvo suteikta galimybė nueiti į biblioteką. Teko skelbti bado streiką, kad būtų perkeltas į higienos reikalavimus atitinkančią kamerą. Lukiškių TI-K administracija nereagavo į teikiamus rašytinius prašymus dėl netinkamų laikymo sąlygų, jų neregistravo.
Dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė nepatogumų, emocinius išgyvenimus.
Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovės atstovas nurodo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 134:2010), galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., taip pat nenustato gyvenamojo ploto standartų. 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kai vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.
Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui. Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.
Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, langus, stiklus, klozetus, taip pat griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, todėl visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotinį remontą.
Atsakovės atstovas nurodė, kad aktualios LR higienos normos nustato, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinti yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžtina, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Lukiškių TI-K kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 specialiųjų sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenustato.
Paaiškino, kad, kaip nustatyta teisės aktuose, reglamentuojančiuose Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas turi nuolat stebėti suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ (toliau – Įsakymas Nr. 1R-139) normose nurodyta, kokie baldai ir inventorius turi būti. Minėtame įsakymo skirsnyje nėra nurodyta, kad kamerose turi būti veidrodis. Lukiškių TI-K šiuo metu yra nupirkęs reikiamą kiekį veidrodžių, pritaikytų montuoti gyvenamosiose patalpose. Remontuojamose gyvenamosiose kamerose veidrodžiai įklijuojami tarp glazūruotų plytelių jiems skirtose vietose.
Atsakovės atstovas nurodo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nors jis turi įrodyti, kad tam tikri skunde minimi trūkumai darė jam tiesioginę įtaką, kuri sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes.
Atsakovės atstovas pažymi, kad tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai – paprastai neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, dėl kurio ir pateko į laisvės atėmimo vietą.
Prašo atlyginti turėtas dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, jei teismo sprendimas bus priimtas atsakovo naudai.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
Byloje kilo ginčas dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 15 d. iki 2016 m. rugsėjo 19 d. (t. I, b. l. 12–16) ir dėl atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas pažymi, kad 2016 m. sausio 11 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo priimtas sprendimas administracinėje byloje Nr. I-4420-463/2016 pagal pareiškėjo S. D. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 7 d. iki 2015 m. spalio 8 d.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 105 straipsnio 4 punkte nustatyti skundo palikimo nenagrinėto pagrindai. Pagal šio straipsnio 4 punktą teismas skundą palieka nenegrinėtą, jeigu teisme yra nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
Nurodytame Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime buvo nagrinėjami pareiškėjo skundo reikalavimai dėl netinkamų laikymo sąlygų kaip ir šioje byloje, todėl teismas palieka skundo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 15 d. iki 2015 m. spalio 8 d. nenagrinėtą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėjant administracinių teismų kompetencijai priskirtas bylas dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio) atlyginimo, taikomos CK normos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011).
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą pateikė duomenis apie kartu su pareiškėju kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus (t. I, b. l. 12–16). Pareiškėjas atsikirtime į atsakovės atstovo atsiliepimą ginčija pateiktus duomenis (t. I, b. l. 184–186). Nurodo, kad 2016 m. kovo 2 d. kameroje Nr. 120, priešingai, nei nurodo atsakovės atstovas, buvo laikomas ne vienas, o su dar dviem asmenimis.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad kameros Nr. 120 plotas yra 7,38 m2. Taip pat byloje pateiktas Lukiškių TI-K atsiliepimas į E. B. skundą patvirtina, kad pareiškėjas ir E. B. 2016 m. kovo 2 d. buvo laikomi kameroje Nr. 120 (t. I, b. l. 193). Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo teiginį, kad kameroje Nr. 120 buvo laikomas dar vienas asmuo, todėl teismas daro išvadą, kad nors pareiškėjas ir E. B. kameroje Nr. 120 buvo laikomi dviese, vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus, todėl šis pareiškėjo atsikirtimo į atsiliepimą argumentas atmestinas.
Pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą nurodo, kad 2016 m. kovo 17 d. kameroje Nr. 115 buvo laikomas ne vienas, o su trimis asmenimis.
Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų šį pareiškėjo teiginį ir teismui duotų pagrindą suabejoti Lukiškių TI-K pateiktais duomenis apie kartu su pareiškėju kamerose buvusių asmenų skaičių ir kameros plotus, todėl šis pareiškėjo argumentas atmetamas.
Pareiškėjas teigia, kad kameroje Nr. 119 laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 31 iki balandžio 1 d. buvo laikomas ne su vienu asmeniu, kaip teigia Lukiškių TI-K, o dar su dviem. Kadangi pareiškėjas nepateikė jokių savo teiginius pagrindžiančių įrodymų, todėl teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, jog kameroje Nr. 119, kurios plotas 7,31 m2, pareiškėjas buvo laikomas dar su vienu asmeniu. Kameroje Nr. 119 kalint dviem asmenims plotas atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus.
Taip pat pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą atkreipia dėmesį, kad atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas 2016 m. vasario 27–28 d. buvo kameroje Nr. 263 kartu su kitais dviem asmenims, o 2016 m. kovo 1 d. išvyko į Alytaus apskrities areštinę, tačiau nenurodė, kur pareiškėjas buvo 2016 m. vasario 29 d.
Teismas pažymi, kad 2016 m. vasario mėnuo turėjo 29 dienas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas teisingai nurodo, kad Lukiškių TI-K nepateikė teismui informacijos, kurioje kameroje ir su kiek asmenų 2016 m. vasario 29 d. buvo pareiškėjas. Iš nagrinėjamos bylos aplinkybių bei įrodymų teismas daro išvadą, kad pareiškėjas iki išvykimo į Alytaus apskrities areštinę 2016 m. kovo 1 d. buvo laikomas kameroje Nr. 263, kurios plotas 7,83 m2, su dar dviem asmenimis, ir konstatuoja, kad 2016 m. vasario 29 d. pareiškėjui tenkantis plotas kameroje neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų.
Kitais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis teismas neabejoja ir konstatuoja, kad pareiškėjas 2015 m. gruodžio 3 d., 2016 m. sausio 15–18 d., 2016 m. sausio 22–24 d., 2016 m. vasario 5–8 d., 2016 m. vasario 12–14 d., 2016 m. vasario 16–17 d., 2016 m. vasario 26–29 d., 2016 m. liepos 10 d. buvo laikomas kamerose, kuriose tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus.
Įvertinus aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai dar mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, pripažintina, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad kameros neatitiko higienos normų, t. y. jose buvo drėgna, dėl to rūdijo lova, nuo lubų byrėjo tinkas, sanitariniame mazge nebuvo veidrodžio bei tualeto reikmenų spintelės.
Vilniaus visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus kamerose ir nustatė, kad kameroje Nr. 400 vizualiai nešvarūs langai, nelygūs sienų paviršiai, yra atšokusių ir nubyrėjusių sienų dažų, sienų paviršiai netinkami lengvai valyti ar dezinfekuoti, nelygi grindų danga, netinkama lengvai valyti (b. l. 45–46, 48–49), kameroje Nr. 404 tualete vizualiai matoma pelėsio požymių (b. l. 112–114). Taigi kamera Nr. 400 neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 28 ir 54 punktuose nustatytų reikalavimų, o kamera Nr. 404 – Lietuvos higienos normos HN 134:2015 39 punkto reikalavimų. Kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų nenustatyta.
Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamojoje patalpoje nebuvo veidrodžio.
Įsakymo Nr. 1R-139 skirsnyje „Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos“ nustatyta, koks inventorius privalo būti gyvenamojoje kameroje. Normose nėra nurodyta, kad kameroje turi būti veidrodis, todėl šiuo atveju pažeidimo nėra, o pareiškėjo argumentas atmestinas.
Pareiškėjas teigia, kad naudojantis tualetu buvo pažeidžiamas privatumas.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodoma, kad areštinių kamerų atskirose patalpose turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; jis turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktas nustato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, kt.).
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą teigė, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas 1,5 metro aukščio pertvara. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Taigi toks sanitarinio mazgo įrengimas laikytinas pareiškėjo kalinimo sąlygų bloginimu ir teisių pažeidimu, sukėlusiu neigiamus išgyvenimus, sietinus su atsakovės pareigos užtikrinti teisę į privatumą nevykdymu.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad teko badauti tam, kad būtų perkeltas į sąlygas atitinkančią kamerą, nebuvo galimybės nueiti į biblioteką, į rašytinius jo prašymus Lukiškių TI-K administracija nekreipė dėmesio ir jų neregistravo.
Atsakovės atstovas nurodo, jog Lukiškių TI-K yra suteikiama visiems suimtiesiems ir nuteistiesiems naudotis biblioteka siekiant sumažinti neigiamų sąlygų poveikį, teismas neturi pagrindo šiuo teiginiu abejoti, kadangi pareiškėjas neįrodė, kad tokia galimybė nebuvo suteikta, jo teiginiai yra abstraktūs ir nekonkretūs.
Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui 22 dienas teko mažesnis plotas, nei nustatyta Įsakyme Nr. V-124, tai yra 3,6 kv. m vienam asmeniui. Taigi pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį.
Konstatuotina, kad dėl laikymo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovės civilinė atsakomybė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį, į tai, kad pareiškėjas kai kurių higienos normų neatitinkančiose ir perpildytose kamerose su pertraukomis buvo laikomas 22 dienas, buvo neužtikrintas pareiškėjo privatumas, naudojantis sanitariniais įrenginiais.
Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovės atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis. Nustatyti higienos normų pažeidimai buvo mažareikšmiai ir nustatytu laiku pašalinti. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti nurodoma 6 000 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati patirtiems neturtiniams praradimams. Gerokai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja prasme) neigiamiems veiksniams.
Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1541-624/2016), įvertinęs, kad pažeidimas (ploto trūkumas) nebuvo intensyvus, nes vyko su didelėmis pertraukomis, kadangi pareiškėjas nuolat buvo perkeliamas į kameras, kur ploto užteko (b. l. 14–16), taip pat į ribotą privatumą ir kad higienos normų pažeidimai buvo mažareikšmiai ir pašalinti, vadovaudamasis teisingumo kriterijumi, Lietuvoje egzistuojančiomis ekonominėmis, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygomis, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 240 Eur sumos priteisimas.
Atsakovės atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų, kurios priteistinos iš pareiškėjo.
Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 1 ir 2 punktuose nustatyta, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos (toliau vadinama – įstaigos) parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 68 straipsnio 3 dalyje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovės atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015), todėl prašymas dėl turėtų dokumentų parengimo išlaidų atmestinas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais 132 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija),
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo S. D. (S. D.) skundo dalį, kurioje prašo priteisti neturtinę žalą nuo 2014 m. spalio 7 d. iki 2015 m. spalio 8 d. palikti nenagrinėtą, o likusią skundo dalį patenkinti iš dalies.
Priteisti S. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 240 (du šimtus keturiasdešimt) eurų neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Irena Paulauskienė