Civilinė byla Nr. e2-347-516/2023
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00449-2022-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
3.2.9.12; 3.6.1.2
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. kovo 23 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Šveicarijos Konfederacijoje registruotos bendrovės Polymers Trading International AG atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 9 d. nutarties, kuria civilinėje byloje Nr. e2-717-577/2023 ieškovės Šveicarijos Konfederacijoje registruotos bendrovės Polymers Trading International AG ieškinys atsakovėms Portugalijos Respublikoje registruotoms bendrovėms Outeirinho – Turismo e Industria S.A. bei Aguarela do Mundo – Aguas Nascente S.A. dėl žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Šveicarijos Konfederacijoje registruota bendrovė Polymers Trading International AG kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, prašydama priteisti solidariai iš atsakovių Portugalijos Respublikoje registruotų bendrovių Outeirinho – Turismo e Industria S.A. ir Aguarela do Mundo – Aguas Nascente, S.A. 1 012 391,90 Eur žalos atlyginimą, 66 363,83 Eur palūkanas, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinys grindžiamas šalių 2019 m. spalio 15 d. sudarytos tiekimo sutarties Nr. P105/19 (toliau – Sutartis) pažeidimu, o Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcija nagrinėti ginčą grindžiama Polymers Trading International AG Bendrųjų pardavimo sąlygų (2019 m. vasario mėn. redakcijos) (toliau – Bendrosios pardavimo sąlygos) 11.2 punktu.
3. Atsakovės Outeirinho – Turismo e Industria S.A. bei Aguarela do Mundo – Aguas Nascente, S.A. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo be kita ko, prašė ieškovės ieškinį palikti nenagrinėtą kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams. Nurodė, kad byla nėra teisminga Vilniaus apygardos teismui. Ieškovės reikalavimai atsakovėms nėra priskirtini Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai tiek pagal nacionalines teismingumo taisykles, tiek pagal tarptautines jurisdikcijos (teismingumo) nustatymo taisykles.
4. Nurodė, kad remiantis 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Reglamentas) nuostatomis ieškovės reikalavimai atsakovėms turėtų būti nagrinėjami Portugalijos Respublikos teismuose, kadangi Reglamento antrajame skirsnyje, 7 straipsnyje yra atskirai įtvirtinta specialioji jurisdikcija, pagal kurios taisykles ieškinys asmeniui, kurio nuolatinė buveinės vieta yra ES valstybėje narėje gali būti pareikštas: bylose, kylančiose iš sutarčių – atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose. Reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punktas numato, jog prievolės įvykdymo vieta parduodant prekes yra vieta, kurioje prekės turėjo būti pateiktos.
5. Bendrųjų pardavimo sąlygų 11 punktas, numatantis, kad Sutarties vykdymui ir aiškinimui yra taikoma Lietuvos Respublikos teisė, nepakeičia Reglamente įtvirtintų jurisdikcijos nustatymo taisyklių. Bendrosios pardavimo sąlygos sprendžiant šalių ginčą civilinėje byloje, įskaitant ir jurisdikcijos klausimus, yra neįpareigojančios atsakovių, t. y. nesaisto ginčo šalių. Tokios sutarties sąlygos nėra privalomos kitai šaliai, jeigu nėra įvykdomi įstatyme nustatyti reikalavimai; pareigą įrodyti tinkamo supažindinimo su standartinėmis sutarčių sąlygomis turi jas parengęs asmuo – šiuo atveju ieškovė. Nepakanka pateikti atskirą dokumentą ir jį ieškinyje įvardinti Bendrosiomis pardavimo sąlygomis. Teismų praktikoje nurodoma, jog tinkamu supažindinimu nėra laikomi atvejai, kada individualiai aptartose sutarties sąlygose pateikiama tik informacija, jog egzistuoja ir standartinės (ar bendrosios) sutarties sąlygos, ar pateikiama sutarties sąlyga, kaip: „šalis susipažino su standartinėmis sutarties sąlygomis“. Tokios formuluotės nepanaikina standartines sąlygas parengusios šalies pareigos įrodyti tinkamą supažindinimą ir ipso facto (savaime) neįrodo, jog standartinės sąlygos kitai šaliai yra privalomos. Ieškovė neįrodė, jog yra tinkamai įvykdžiusi įstatyme įtvirtintas pareigas, susijusias su Bendrųjų pardavimo sąlygų galiojimu.
6. Ieškovė dublike nurodė nesutinkanti su atsakovių pozicija, kad Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti šį ginčą. Pasak ieškovės, Sutarčiai taikomų Bendrųjų pardavimo sąlygų, kurios yra neatskiriama Sutarties dalis, 11.2 punktas patvirtina šalių susitarimo dėl teismingumo egzistavimą. Tiek 2007 m. spalio 30 d. konvencijoje dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Lugano konvencija), tiek Reglamente expressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) įtvirtinta, kad jeigu šalys sudaro susitarimą dėl jurisdikcijos, toks teismas turi išimtinę jurisdikciją nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą. Tokiu atveju, nei Lugano konvencija, nei Reglamentas netaikomi.
7. Ieškovės įsitikinimu, Bendrosios pardavimo sąlygos galioja, privalomos ir taikomos atsakovėms bei yra neatskiriama Sutarties dalis. Atsakovėms žinomas tiek Bendrųjų pardavimo sąlygų egzistavimo, tiek privalomumo faktas kilusio ginčo kontekste. Sutarties 2 punkte, apibrėžiančiame Sutarties dalyką, nurodyta, kad Bendrosios pardavimo sąlygos taikomos Sutarčiai ir yra jos neatskiriama dalis. Atsakovės negali deklaratyviai teigti, kad minėtos Sutarties sąlygos galėtų būti siurprizinės. Vykdant Sutartį buvo teikiami ir tvirtinami užsakymai konkrečiai prekių partijai. Minėtuose užsakymuose taip pat numatyta, kad Sutarčiai, įskaitant užsakymus, taikomos Bendrosios pardavimo sąlygos. Šiuose užsakymuose nurodyta, kad Bendrosios pardavimo sąlygos yra viešai prieinamos. Atsakovės iki civilinės bylos inicijavimo prieštaravimų dėl Bendrųjų pardavimo sąlygų galiojimo ar jų turinio nereiškė. Be to, vykdant Sutartį kartu su užsakymais atsakovėms buvo siunčiamos ir Bendrosios pardavimo sąlygos. Tokia praktika buvo taikoma ne tik Sutarties galiojimo ir vykdymo metu, bet visą ieškovės bendradarbiavimo su atsakovėmis laikotarpį. Teikiami įrodymai patvirtina, kad Bendrosios pardavimo sąlygos, kurios galiojo dar nuo 2019 m. vasario mėn., atsakovėms buvo sistemingai teikiamos, atsakovės su jomis buvo supažindintos, su Bendrosiomis pardavimo sąlygomis sutiko, todėl jos nagrinėjamu atveju kilusio ginčo kontekste yra privalomos. Šalys Sutartį vykdė vadovaudamosi šiose Bendrosiose pardavimo sąlygose aptartomis nuostatomis.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
8. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. vasario 9 d. nutartimi ieškovės Šveicarijos Konfederacijoje registruotos bendrovės Polymers Trading International AG ieškinį atsakovėms Portugalijos Respublikoje registruotoms bendrovėms Outeirinho – Turismo e Industria S.A. ir Aguarela do Mundo – Aguas Nascente S.A. dėl žalos atlyginimo paliko nenagrinėtą.
9. Teismas nurodė, kad ieškovė remiasi Bendrųjų pardavimo sąlygų (2019 m. vasario mėn. redakcijos) 11.2 punktu, kuriame numatyta, kad bet koks ginčas ar pretenzija, kylanti tarp šalių dėl Sutarties arba su ja susijusi, ir Sutarties pažeidimai, taikymas ar traktavimas, sprendžiami abipusiu taikiu šalių susitarimu. Jeigu nesutarimo nepavyksta išspręsti per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo atsiradimo, galutinį sprendimą dėl jo priima kompetentingas Vilniaus miesto teismas. Nepaisant to, pardavėjas pasilieka teisę kreiptis į konkurencinį teismą pagal bendrąsias sutarčiai taikomas jurisdikcijos taisykles. Sutarties 2 punkte („Sutarties dalykas“) numatyta, kad Bendrosios pardavimo sąlygos galioja šiai Sutarčiai ir yra neatskiriama jos dalis. Bendrosios pardavimo sąlygos gali keistis be išankstinio pranešimo. Tačiau Sutarčiai galiojančios Bendrosios pardavimo sąlygos yra tos, kurios galiojo Sutarties pasirašymo metu, išskyrus atvejus, kai raštu aiškiai susitarta kitaip (2.2 punktas). Visais atvejais pirmenybė yra teikiama Bendrosioms pardavimo sąlygoms ir negali būti taikomos jokios (bendrosios) Pirkėjo sąlygos. Pasirašydamas šią Sutartį pirkėjas patvirtina, jog sutinka su Bendrosiomis pardavimo sąlygomis, taip pat kaip ir prekių techninių duomenų lapu bei saugos duomenų lapu (2.3 punktas).
10. Teismas konstatavo, kad tarp šalių sudarytoje Sutartyje nėra įrašų apie pridedamą priedą, taip pat jokios nuorodos, pagal kurią būtų galima nustatyti Bendrųjų pardavimo sąlygų turinį. Duomenų, kad Bendrosios pardavimo sąlygos buvo išsiųstos atsakovėms iki sutarties pasirašymo, nėra. Teismas nusprendė, kad ieškovės dublike nurodyti argumentai, jog vykdant sutartį kartu su užsakymais atsakovėms buvo siunčiamos ir Bendrosios pardavimo sąlygos, kad užsakymuose numatyta, jog sutarčiai taikomos Bendrųjų pardavimo sąlygų nuostatos, ir kad jos viešai prieinamos, neįrodo, jog Sutarties sudarymo metu atsakovės buvo tinkamai informuotos apie Bendrųjų pardavimo sąlygų nuostatas dėl jurisdikcijos ir kad su jomis sutiko.
11. Teismas pažymėjo, kad tiek ieškovės cituojamoje 2020 m. birželio 9 d. Pardavimo sutartyje, tiek tos pačios dienos el. laiške atsakovių atstovei M. F. nurodyta pasirašyti sutartį bei grąžinti pasirašytą egzempliorių, tačiau tokie įrodymai teismui nepateikti. Dėl to teismas nurodė neturįs pagrindo spręsti, kad atsakovės iš tiesų sutiko dėl jurisdikciją suteikiančios nuostatos, t. y. kad egzistuoja aiškus ir tikslus jų sutikimas. Dėl šios priežasties teismo vertinimu Lugano konvencijos 23 straipsnio (Reglamento 25 straipsnio) nuostatos šiuo atveju nelemia bylos teismingumo Lietuvos teismams.
12. Teismas nurodė, kad pagal Lugano konvencijos 2 straipsnio 1 dalį, laikantis šios konvencijos nuostatų, šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės teismuose. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta Reglamento 4 straipsnio 1 dalyje (Pagal šį Reglamentą asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę). Ieškovė neįrodinėjo, kad atsakovėms pareikštas ieškinys Lietuvos teisme nagrinėtinas remiantis kitomis specialiomis taisyklėmis.
13. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovių buveinės yra Portugalijos Respublikoje, teismas nusprendė, kad ieškinys nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams, dėl ko ieškinys paliekamas nenagrinėtas.
III. Atskirojo skundo argumentai
14. Ieškovė (toliau – ir apeliantė) atskiruoju skundu prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 9 d. nutartį; 2) priimti su atskiruoju skundu teikiamus rašytinius įrodymus ir nagrinėti juos kartu su atskiruoju skundu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Tiek nacionaliniai, tiek tarptautiniai teisės aktai leidžia šalims susitarti dėl teismingumo taisyklių. Tiek Lugano konvencijoje, tiek Reglamente įtvirtinta, kad jeigu šalys sudaro susitarimą dėl jurisdikcijos, toks teismas turi išimtinę jurisdikciją nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą. Šalys buvo susitarusios dėl Bendrųjų pardavimo sąlygų ir jose įtvirtintos išimtinės Lietuvos teismų jurisdikcijos.
14.2. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovėms tariamai galėjo būti nežinomas Bendrųjų pardavimo sąlygų turinys ir privalomumas šalių teisinių santykių kontekste. Atsakovėms dar prieš sudarant Tiekimo sutartį buvo aiškiai ir suprantamai išviešinta, aišku ir žinoma, kad Bendrosios pardavimo sąlygos galioja ir taikomos šiai sutarčiai bei yra sudėtinė jos dalis. Pasirašydamos Sutartį atsakovės su jomis sutiko.
14.3. Teismas formaliai suabsoliutino aplinkybę, kad Sutartyje nėra įrašų apie pridedamą priedą, taip pat jokios nuorodos, pagal kurią būtų galima nustatyti Bendrųjų pardavimo sąlygų turinį.
14.4. Aplinkybę, kad atsakovėms žinomas Bendrųjų pardavimo sąlygų egzistavimas ir privalomumas, o taip pat, kad atsakovėms Bendrosios pardavimo sąlygos ne kartą pateiktos, patvirtina ir Sutarties vykdymo faktas. Vykdant Sutartį būdavo teikiami ir tvirtinami užsakymai konkrečiai prekių partijai, o šiuose užsakymuose taip pat papildomai buvo numatyta, kad Sutarčiai, įskaitant užsakymus, taikomos Bendrosios pardavimo sąlygos. Pagal Sutartį siunčiant pardavimo užsakymus buvo pridedamos ir Bendrosios pardavimo sąlygos.
14.5. Net jeigu ir būtų daroma prielaida, kad atsakovėms Bendrosios pardavimo sąlygos nebuvo pateiktos (ką paneigia aukščiau nurodomos aplinkybės), atsakovės turėjo galimybę susipažinti su viešai prieinamomis Bendrosiomis pardavimo sąlygomis ir esant prieštaravimams apie tai informuoti ieškovę.
14.6. Aplinkybę, kad Bendrosios pardavimo sąlygos privalomos, taikomos ir atsakovės apie jas buvo informuotos ir su jomis sutiko, patvirtina ne tik jau byloje esantys įrodymai, tačiau ir papildomai su šiuo atskiruoju skundu teikiami įrodymai. Šie įrodymai patvirtina, kad tarp šalių dar iki Tiekimo sutarties sudarymo buvo susiformavusi nuosekli bendradarbiavimo praktika, pagal kurią šalių sudarytose tiekimo sutartyse būdavo įtvirtinta analogiška nuostata, kad Bendrosios pardavimo sąlygos yra sudėtinė ir neatskiriama Sutarties dalis. Pavyzdžiui, savo turiniu ir esme šiai Sutarčiai analogiška nuostata buvo numatyta ir 2018 m. gruodžio mėn. tiekimo sutartyje, t. y. tokioje pačioje metinėje sutartyje, kaip ir Sutartis. Atsakovės, vykdydamos Sutartį ir jos pagrindu teikiamas pardavimo sutartis (užsakymus) savo veiksmais patvirtino Bendrųjų pardavimo sąlygų privalomumą. Apeliantės įsitikinimu, naujų įrodymų pateikimo būtinybė kilo po skundžiamos nutarties priėmimo, atsižvelgiant į joje pateiktus motyvus, o būtent, kad tariamai nebuvo pasirašomos pardavimo sutartys. Teikiami įrodymai papildomai patvirtina ieškovės nurodomas aplinkybes, kad Bendrosios pardavimo sąlygos atsakovėms buvo žinomos ir atsakovės jomis vadovavosi.
15. Atsakovės pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo: 1) atskirąjį skundą atmesti; 2) priimti kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikiamus rašytinius įrodymus. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
15.1. Byloje nėra ginčo, kad ieškovės reikalavimai šioje byloje kildinami iš konkrečios 2019 metų spalio mėnesį sudarytos sutarties (dėl prekių įsigijimo per 2020 metus). Jokie kiti įvykiai – nei ankstesni, nei vėlesni, atsiradę iš kitų sutartinių santykių tarp ginčo šalių šio atskirojo skundo kontekste nėra ir neturėtų būti vertinami. Ieškovės reikalavimai šioje byloje apibrėžia teisinį santykį – konkreti sutartis ir ginčas iš jos.
15.2. Sutartyje nėra jokio susitarimo, kuris galėtų pakeisti bendrą tarptautinės teisės nuostatų sureguliuotą teismingumą (šiuo atveju pagal atsakovių buveinės vietą, t. y. Portugalijos Respublika). Sudarant Sutartį kartu su ja atsakovėms nebuvo įteiktos Bendrosios pardavimo sąlygos, prie Sutarties nėra ir nebuvo nurodyta jokių priedų: Bendrosios pardavimo sąlygos prie Sutarties nebuvo pridėtos. pačioje Sutartyje nėra tiesioginės nukreipties („hyperlink“) į Bendrąsias pardavimo sąlygas. Sutartyje nebuvo konkrečiai atskleistos, sudarant ir pasirašant sutartį atsakovėms nebuvo įteiktos Bendrosios pardavimo sąlygos.
15.3. Byloje (įskaitant ir kartu su atskiruoju skundu pateiktus dokumentus) nėra nei vieno įrodymo, kuris neginčijamai galėtų pagrįsti paprastą ir elementarų faktą, jog sudarant konkrečią Sutartį ieškovė tinkamai supažindino atsakoves su Bendrosiomis pardavimo, kuriose buvo paslėpta sąlyga dėl sutartinio teismingumo Lietuvos Respublikoje.
15.4. Atsakovės, siekdamos išsklaidyti bet kokias abejones ir paneigti ieškovės samprotavimus kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikia: 1) atsakovės 2019 m. spalio mėn. elektroninį laišką ieškovei su prašymu atsiųsti Sutartį pasirašyti; 2) ieškovės elektroninį laišką atsakovėms su ieškovės pasirašyta Sutartimi. Remiantis pateiktu susirašinėjimu tarp ieškovės ir atsakovių (elektroninių laiškų) būtent ginčo Sutarties sudarymo momentu yra akivaizdu, kad ieškovė atsakovėms iki Sutarties pasirašymo nebuvo pateikusi Bendrųjų pardavimo sąlygų nei fiziškai, nei nuorodų į jas internete. Atsakovėms buvo atsiųsta pasirašyti tik pati ieškovės jau pasirašyta Sutartis (be Bendrųjų pardavimo sąlygų) ir iki to momento, kada Sutartis buvo pasirašyta (sudaryta), atsakovėms Bendrosios pardavimo sąlygos niekaip jokia forma apskritai nebuvo įteiktos. Atsakovės ne tik kad nebuvo supažindintos su Bendrosiomis pardavimo sąlygomis, tačiau jokia forma būtent iki Sutarties sudarymo, t. y. iki to momento, kada dar galima derėtis ar koreguoti Sutarties turinį, neturėjo galimybės ne tik matyti šių sąlygų turinio, tačiau net ir išreikšti pozicijos dėl nesutikimo su jomis.
15.5. Visi kiti ieškovės į bylą teikiami duomenys (įskaitant su atskiruoju skundu pateiktus įrodymus) neturi jokios teisinės reikšmės ginčo Sutarčiai ir jos turiniui, taip pat ir siekiant įrodyti aiškiai išreikštą šalių valią, sudarant Sutartį suderinti susitarimą dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos ginčams, kylantiems iš Sutarties.
15.6. Skundžiama nutartimi teismas pagrįstai ieškovės reikalavimus paliko nenagrinėtus, konstatavus, jog reikalavimai nėra teismingi Lietuvos Respublikos teismams.
15.7. Šalys Sutartyje nebuvo sudarę galiojančio susitarimo dėl išimtinės Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos. Bendrosios pardavimo sąlygos apskritai negali galioti atsakovių atžvilgiu ir negali įpareigoti atsakovių ginčą iš Sutarties nagrinėti Lietuvos Respublikoje – ieškovės reikalavimai, kylantys iš konkrečios sutarties yra teismingi Portugalijos Respublikos kompetentingam teismui.
15.8. Apeliacinės instancijos teismas turėtų atsisakyti priimti su atskiruoju skundu teikiamus įrodymus, tačiau net ir vadovaujantis jais ieškovė neįrodo, kad atsakovės sudarant Sutartį tinkamai buvo supažindintos su Bendrosiomis pardavimo sąlygomis ir su jomis savanoriškai sutiko – ieškovė, tikėtina, sąmoningai pavėluotai pateiktais duomenimis imasi klaidinti apeliacinės instancijos teismą.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų priėmimo
16. Bylos šalys prašo pridėti prie bylos naujus įrodymus, susijusius su 2019 m. spalio 15 d. Sutarties sudarymo bei vykdymo aplinkybėmis.
17. CPK 314 straipsnyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
18. Iš šalių prašomų priimti įrodymų matyti, kad jie egzistavo iki ieškovės kreipimosi į pirmosios instancijos teismą dienos ir pirmosios instancijos teismui sprendžiant bylos teismingumo klausimą. Šalys nepagrindė, kodėl šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, nenurodė, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė juos priimti, t. y. neįrodė jų priimtinumo apeliacinės instancijos teisme sąlygų. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad būtinybė pateikti įrodymus, susijusius su anksčiau bei vėliau šalių sudarytomis sutartimis, jų vykdymo aplinkybėmis, atsirado tik po pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo. Teismas bylos teismingumo klausimą sprendė pagal atsakovių atsiliepime į ieškinį išdėstytą prašymą palikti ieškinį nenagrinėtą, todėl visi įrodymai, kurie egzistavo šio klausimo nagrinėjimo metu ir kurie šalių vertinimu galėjo būti reikšmingi nagrinėjamų aplinkybių kontekste, turėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui.
19. Atsižvelgiant į tai, kad šalių naujai pateikti įrodymai neatitinka jų priimtinumo apeliacinės instancijos teisme sąlygų, apeliacinės instancijos teismas juos atsisako priimti.
Dėl atskirojo skundo argumentų
20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis), todėl byla nagrinėjama atsižvelgiant į atskirajame skunde išdėstytus skundžiamos nutarties neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo argumentus.
21. Byloje yra kilęs klausimas, ar Vilniaus apygardos teismas turi jurisdikciją nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą.
22. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatyme nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Nors asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – tai fundamentali ir pamatinė teisė, vis dėlto tai nereiškia, kad ši teisė yra absoliuti ir įstatymų leidėjas procesiniuose įstatymuose negali nustatyti kreipimosi į teismą tvarkos ar tam tikrų formalių reikalavimų, kuriuos turi atitikti teismui pateikiamas kreipimasis. Pažeista asmens teisė gali būti apginta teismine tvarka tik tuo atveju, jeigu egzistuoja teisės kreiptis į teismą prielaidos ir asmuo savo teisę į teisminę gynybą realizuoja nepažeisdamas šios teisės tinkamo realizavimo sąlygų.
23. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui – tai viena iš įstatyme nustatytų teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlygų. Todėl asmuo, siekiantis, kad jo galimai pažeistos subjektinės teisės būtų veiksmingai apgintos teisme, turi pateikti reikalavimus būtent tame teisme, kuris pagal įstatyme nustatytas taisykles yra kompetentingas išnagrinėti jo keliamą ginčą.
24. Nagrinėjamu atveju ieškovė su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą. Kadangi tiek ieškovė, tiek atsakovės yra juridiniai asmenys, kurių registruotos buveinės yra užsienio valstybėse, pripažintina, kad byla turi tarptautinį elementą.
25. Bylų su tarptautiniu elementu nagrinėjimo ir teismingumo nustatymo klausimai reglamentuojami CPK VII dalies „Tarptautinis civilinis procesas“ nuostatose. Šios CPK nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip (CPK 780 straipsnis). Bylą nagrinėjantis teismas savo iniciatyva privalo patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos teismams (CPK 782 straipsnis).
26. Tam, kad bylos su tarptautiniu elementu teismingumo klausimas būtų išspręstas teisingai, visais atvejais būtina nustatyti, koks konkrečiai teisės aktas turi būti taikomas sprendžiant tarptautinės jurisdikcijos klausimą Jeigu yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos vidaus teisėje (CPK 780 straipsnis). Bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2011, 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-171-611/2019, 22 punktas).
27. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovės buveinė yra Europos Sąjungai nepriklausančioje valstybėje – Šveicarijos Konfederacijoje, tuo tarpų atsakovių buveinės yra Europos Sąjungos valstybėje narėje – Portugalijos Respublikoje.
28. Nustatęs aptartus duomenis apie bylos šalių buveines, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad jurisdikcijos ir teismų sprendimų pripažinimo bei vykdymo klausimus civilinėse ir komercinėse bylose, kylančius tarp Europos Sąjungos valstybių narių reglamentuoja 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, o tokio pobūdžio klausimus, kylančius tarp Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos laisvosios prekybos asociacijos (toliau – ELPA) narių – Norvegijos Karalystės, Islandijos Respublikos ir Šveicarijos Konfederacijos bei Danijos Karalystės, reglamentuoja 2007 m. spalio 30 d. Lugano konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo.
29. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad Lugano konvencijos tikslas – išspręsti tarptautinės teismų jurisdikcijos klausimus, palengvinti teismo sprendimų pripažinimą ir sukurti operatyvią procedūrą, užtikrinančią teismo sprendimų, autentiškų dokumentų ir teismo susitarimų vykdymą susitariančiosiose šalyse. Lugano konvencija iš esmės išplečiamas Reglamente 44/2001 (šiuo metu Reglamentas 1215/2012 („Briuselis I bis“)) nustatytų principų taikymas tarp Konvencijos susitariančiųjų šalių – Europos Sąjungos (visos valstybės narės, išskyrus Daniją, Konvencijoje vadinamos Konvencijos privalančiomis laikytis valstybėmis), ELPA narių – Norvegijos Karalystės, Islandijos Respublikos ir Šveicarijos Konfederacijos, bei Danijos Karalystės. Konvencijos struktūra pagrįsta reglamento „Briuselis I“ principais, joje atkartojama dauguma šio reglamento nuostatų. Nors Lugano konvencija neturi poveikio tam, kaip ES valstybės narės aiškina ir taiko reglamentą „Briuselis I“, tačiau šios konvencijos privalančios laikytis valstybės pasirašė 2 protokolą dėl vienodo konvencijos aiškinimo. Šiuo protokolu susitariančiosios valstybės susitarė užkirsti kelią skirtingam aiškinimui bei užtikrinti kuo vienodesnį Lugano konvencijos ir reglamento „Briuselis I“ nuostatų, kurios iš esmės atkartojamos Lugano konvencijoje, aiškinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-611/2020, 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-916/2020).
30. Lugano konvencijos 64 straipsnyje aptartas šios konvencijos santykis su Reglamentu, minėto straipsnio 2 dalies a) punkte nurodant, kad ši konvencija visais atvejais taikoma bylose dėl jurisdikcijos, kuriose atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) yra valstybėje, kurioje taikoma ši konvencija, o ne šio straipsnio 1 dalyje nurodytas dokumentas, arba kai šios konvencijos 22 arba 23 straipsnis suteikia jurisdikciją tokios valstybės teismams.
31. Kadangi nagrinėjamu atveju bylos šalys yra registruotos atitinkamai Europos Sąjungos valstybėje narėje (Portugalijos Respublikoje) ir ELPA valstybėje narėje (Šveicarijos Konfederacijoje), tarptautinio teismingumo klausimui spręsti taikytina Lugano Konvencija.
32. Lugano konvencijos 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės teismuose. Pagal Lugano konvencijos 3 straipsnio 1 dalį, šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos gali būti keliamos kitos šios konvencijos privalančios laikytis valstybės teismuose tik pagal šios antraštinės dalies 2 – 7 skirsniuose nustatytas taisykles. Analogiška bendroji jurisdikcijos taisyklė įtvirtinta ir Reglamento 4 straipsnio 1 dalyje ir 5 straipsnio 1 dalyje.
33. Lugano konvencijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta jurisdikcijos prorogacijos (t. y. sutartinio teismingumo tarptautiniame civiliniame procese) taisyklė, pagal kurią, jeigu šalys, kurių vienos arba daugiau nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) yra šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje, yra susitarusios, kad šios konvencijos privalančios laikytis valstybės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti dėl konkrečių teisinių santykių, minėtas teismas arba minėti teismai turi jurisdikciją. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nebuvo susitarusios kitaip. Susitarimas dėl jurisdikcijos: a) priimamas arba paliudijamas raštu; arba b) priimamas tokia forma, kuri atitinka šalių tarpusavyje nustatytą praktiką; arba c) tarptautinės prekybos arba komercijos srityje priimamas tokia forma, kuri atitinka panaudojimą, apie kurį šalys žino arba turėjo žinoti, ir kurį tokioje prekyboje arba komercijoje plačiai žino ir vykdo sutarčių, susijusių su konkrečia prekyba arba atitinkama komercija, šalys. Pagal Lugano Konvencijos 23 straipsnio 2 dalį, bet kuris elektroninėmis priemonėmis perduotas pranešimas, kuris užtikrina ilgalaikį susitarimo įrašą, laikomas lygiaverčiu rašytiniam susitarimui. Iš esmės savo turiniu tokios pat nuostatos įtvirtintos ir Reglamento 25 straipsnio 1 – 2 dalyse.
34. Remiantis išdėstytu, šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra laisvos susitarti dėl konkrečios Lugano konvencijos valstybės narės teismo jurisdikcijos nagrinėti jų civilinius ir komercinius ginčus. Toks šalių susitarimas, jeigu jis atitinka jam keliamus formos reikalavimus, yra privalomas ne tik pačioms šalims, bet ir valstybės narės teismui (teismams), kurio jurisdikciją nagrinėti ginčus yra pasirinkusios šalys.
35. Aiškindamas Reglamento 25 straipsnio nuostatas ir jas atitinkančias Lugano konvencijos 23 straipsnio nuostatas, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) yra pasisakęs, kad tokiu susitarimu dėl jurisdikcijos šalys gali nukrypti ne tik nuo bendrosios jurisdikcijos, nustatomos pagal atsakovo gyvenamosios vietos (buveinės) principą, įtvirtintą Reglamento 4 straipsnyje (Lugano konvencijos 2 straipsnyje), bet ir nuo specialiosios jurisdikcijos, reglamentuojamos Reglamento 7 – 8 straipsniuose (atitinkamai Lugano konvencijos 5 – 6 straipsniuose) (ESTT 1976 m. gruodžio 14 d. sprendimo byloje Estasis Salotti di Colzani Aimo e Gianmario Colzani s.n.c. prieš Rüwa Polstereimaschinen GmbH, 24/76, 7 punktas; 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo byloje Cartel Damage Claims (CDC) Hydrogen Peroxide SA prieš Akzo Nobel NV ir kt., C‑352/13, 59, 61 punktai).
36. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šalys nebuvo sudarę Lugano konvencijos 23 straipsnio 1 – 2 dalyse įtvirtintus reikalavimus atitinkančio susitarimo dėl tarp šalių kilusio ginčo nagrinėjimo Lietuvos Respublikos teismuose.
37. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, Lugano konvencijos nuostatos iš esmės atkartoja Reglamento nuostatas, bei Lugano konvencijos 2 protokolu siekiama užtikrinti kuo vienodesnį Lugano konvencijos ir Reglamento nuostatų aiškinimą, aiškinant Lugano konvencijos nuostatas, atsižvelgtina į teismų praktiką, suformuotą aiškinant Lugano konvencijos nuostatas atitinkančias Reglamento nuostatas.
38. ESTT yra pasisakęs, kad Reglamento Nr. 44/2001 (kurį vėliau pakeitė Reglamentas) 25 straipsnio tikslas – nustatyti formos reikalavimus, kuriuos turi atitikti nuostatos dėl jurisdikcijos suteikimo, ir taip garantuoti teisinį saugumą ir įsitikinti, kad šalys išreiškė savo sutikimą (žr. ESTT 1999 m. kovo 16 d. sprendimo byloje Castelletti, C?159/97, 34 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
39. Teismas, į kurį kreiptasi, turi pareigą in limine litis (proceso pradžioje) išnagrinėti, ar šalys iš tiesų susitarė dėl jurisdikciją suteikiančios nuostatos (šis susitarimas turi būti aiškus ir tikslus), o Reglamento 25 straipsnio 1 dalyje nustatytais formos reikalavimais šiuo aspektu siekiama užtikrinti, kad susitarimas būtų iš tikrųjų nustatytas (žr. ESTT 2017 m. birželio 28 d. sprendimo byloje Leventis ir Vafeias, C?436/16, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
40. Realaus suinteresuotų asmenų sutikimo egzistavimas yra vienas iš Reglamento Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 23 straipsnio 1 dalies (dab. Reglamento 25 straipsnio 1 dalis) tikslų (žr. ESTT 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo El Majdoub, C?322/14, 30 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Tai pateisinama siekiu apsaugoti silpnesnę sutarties šalį, išvengiant situacijos, kad nuostatos dėl jurisdikcijos suteikimo, įtrauktos į sutartį vienos šalies, neliktų nepastebėtos (šiuo klausimu žr. ESTT 1999 m. kovo 16 d. sprendimo byloje Castelletti, C?159/97, 19 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
41. Teismas, į kurį kreiptasi, turi pareigą pirmiausia išnagrinėti, ar šalys iš tiesų sutiko dėl jam jurisdikciją suteikiančios nuostatos (šis sutikimas turi būti aiškus ir tikslus), nes reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnio 1 dalyje nustatytais formos reikalavimais šiuo tikslu siekiama užtikrinti, kad sutikimas būtų iš tikrųjų įrodytas (ESTT 1980 m. gegužės 6 d. sprendimas byloje Porta-Leasing, 784/79, 5 punktas ir jame nurodyta teismo praktika; 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje El Majdoub, C?322/14, 29 punktas ir jame nurodyta teismo praktika). Šalių valios suderinimas, vadovaujantis valios autonomijos principu, pateisina pirmenybės suteikimą pasirinktam teismui, o ne tam, kuriam byla būtų teisminga pagal minėtą reglamentą (pirmiau nurodytas sprendimas byloje Refcomp, C?543/10, 26 punktas).
42. Dėl tokios situacijos, kai nuostata dėl jurisdikcijos suteikimo nustatyta bendrosiose sąlygose, ESTT jau yra nusprendęs, kad tokia nuostata teisėta tuo atveju, jei abiejų šalių pasirašytos sutarties tekste yra aiški nuoroda į bendrąsias sąlygas, kuriose yra tokia nuostata (žr. ESTT 1999 m. kovo 16 d. sprendimo byloje Castelletti, C?159/97, 13 punktą ir 2016 m. balandžio 20 d. sprendimo byloje Profit Investment SIM, C?366/13, 26 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Tačiau tai galioja tik tuo atveju, kai yra aiški nuoroda, kurią įprastai rūpestinga šalis gali patikrinti, ir jei nustatyta, kad apie bendrąsias sąlygas, kuriose yra nuostata dėl jurisdikcijos suteikimo, iš tikrųjų buvo informuota kita susitariančioji šalis (žr. ESTT 1976 m. gruodžio 14 d. sprendimo byloje Estasis Saloti di Colzani, C-24/76, 12 punktą).
43. Iš bylos duomenų matyti, kad 2019 m. spalio 15 d. bylos šalys sudarė Sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo parduoti ir pristatyti prekes atsakovėms už šioje sutartyje nustatytas kainas ir joje nurodytomis sąlygomis. Sutarties 2.2 punkte nurodyta, kad Bendrosios pardavimo sąlygos galioja šiai sutarčiai ir yra neatskiriama jos dalis; pardavimo sąlygos gali keistis be išankstinio pranešimo, tačiau Sutarčiai galiojančios pardavimo sąlygos yra tos, kurios galiojo Sutarties pasirašymo metu, išskyrus atvejus, kai raštu aiškiai susitarta kitaip.
44. Ieškovės parengtų 2019 m. vasario mėn. redakcijos Bendrųjų pardavimo sąlygų 11.2 punkte nustatyta, kad bet koks ginčas ar pretenzija, kylanti tarp šalių dėl sutarties arba su ja susijusi, ir sutarties pažeidimai, taikymas ar traktavimas, sprendžiami abipusiu taikiu šalių susitarimu. Jeigu nesutarimo nepavyksta išspręsti per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo atsiradimo, galutinį sprendimą dėl jo priima kompetentingas Vilniaus miesto teismas. Nepaisant to, pardavėjas pasilieka teisę kreiptis į konkurencinį teismą pagal bendrąsias sutarčiai taikomas jurisdikcijos taisykles.
45. Nagrinėjamu atveju yra kilęs ginčas tarp šalių dėl to, ar atsakovės su apeliante buvo sudarę Lugano konvencijos 23 straipsnio 1 – 2 dalyse įtvirtintus reikalavimus atitinkantį aiškų ir tikslų susitarimą dėl tarp šalių kilusio ginčo nagrinėjimo Lietuvos Respublikos teismuose. Apeliantės teigimu, toks susitarimas buvo tarp šalių sudarytas. Tuo tarpu atsakovių manymu, susitarimas nebuvo sudarytas, atsakovėms dėl to aiškiai neišreiškus savo sutikimo.
46. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl aptarto susitarimo sudarymo fakto, kaip ir sprendžiant kitus klausimus bylose, nagrinėjamose civilinio proceso tvarka, galioja šalių rungimosi principas ir taikoma bendroji įrodinėjimo naštos civiliniame procese paskirstymo taisyklė, pagal kurią šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Šiame kontekste kasacinio teismo išaiškinta, kad CPK 178 straipsnyje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-686/2017, 36 punktas).
47. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322-611/2015).
48. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, būtent apeliantė, teigdama, jog šalys buvo sudarę aiškų ir tikslų susitarimą dėl prorogacijos, turėjo procesinę pareigą įrodyti tokių faktinių aplinkybių egzistavimą.
49. Pasak apeliantės, dar prieš sudarant Sutartį, atsakovėms buvo aiškiai ir suprantamai išviešinta, aišku ir žinoma, kad Bendrosios pardavimo sąlygos galioja ir taikomos šiai Sutarčiai ir yra sudėtinė jos dalis; atsakovės pasirašydamos Sutartį su jomis sutiko.
50. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad vien aplinkybė, jog Sutartyje (kurią pasirašė taip pat ir atsakovės) buvo nurodyta, jog šiai sutarčiai galioja Bendrosios pardavimo sąlygos, savaime nelemia išvados, kad atsakovės buvo tinkamai informuotos apie Bendrąsias pardavėjo pardavimo sąlygas ir su jomis sutiko. Kaip minėta, nustatant tokio susitarimo sudarymo faktą, turi būti vertinama ne vien formalios aplinkybės (pvz. sutarties patvirtinimas šalių parašais), tačiau ir tai, ar susitarimas dėl prorogacijos buvo aiškus ir tikslus bei tai, ar apie prorogacijos taikymą buvo tinkamai informuota kita sandorio šalis.
51. Byloje nėra duomenų apie tai, kad iki Sutarties sudarymo (2019 m. spalio 15 d.) apeliantė buvo išsiuntusi ar kitu būdu pateikusi atsakovėms Bendrąsias pardavimo sąlygas ir sudariusi galimybę atsakovėms per protingą laiko tarpą iki Sutarties sudarymo su jomis susipažinti ir apsispręsti dėl jų taikymo (CPK 178 straipsnis). Pačioje Sutartyje nenurodyta, kad Bendrosios pardavimo sąlygos buvo pridėtos kaip Tiekimo sutarties priedas ar su jomis buvo galima susipažinti iki sudarant Tiekimo sutartį kitu lygiaverčiu būdu (pvz., paspaudus aktyvią nuorodą, nukreipiančią į jas). Atsakovės taip pat nepatvirtino tinkamo susipažinimo su Bendrosiomis pardavimo sąlygomis iki Sutarties sudarymo momento. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovėms iki Ssutarties sudarymo buvo tinkamai atskleista Sutarties sąlyga dėl prorogacijos ir sudarytos sąlygos su ja susipažinti (CPK 178 str.). Šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino tinkamai.
52. Nesutiktina su apeliantės teiginiu, kad aplinkybę, jog buvo sudarytas prorogacijos susitarimas patvirtina tai, jog vykdant Sutartį būdavo teikiami ir tvirtinami užsakymai, kuriuose papildomai buvo numatyta, kad Sutarčiai, įskaitant užsakymus, taikomos Bendrosios pardavimo sąlygos.
53. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokios aplinkybės patvirtina tik tai, kad apeliantė tiek Ssutarties sudarymo, tiek jos vykdymo metu išreiškė valią dėl to, jog Bendrosios pardavimo sąlygos būtų taikomos iš Sutarties kilusiems teisiniams santykiams, tačiau nepatvirtina fakto, kad dėl to buvo suderinta šalių valia (lot. consensus ad idem). Apeliantės vienašališkai parengtuose užsakymuose įterpta sąlyga dėl Bendrųjų pardavimo sąlygų taikymo, kurios (ne)įtraukimui į užsakymų turinį atsakovės negalėjo daryti įtakos, taip pat nepatvirtina buvus dėl to atsakovių aiškų sutikimą.
54. Apeliantės manymu, atsakovės turėjo galimybę susipažinti su viešai prieinamomis Bendrosiomis pardavimo sąlygomis ir esant prieštaravimams apie tai informuoti ieškovę, todėl, jei tokių veiksmų neatliko, pripažintina, kad su Bendrosiomis pardavimo sąlygomis atsakovės sutiko. Su šiuo apeliantės argumentu taip pat nėra pagrindo sutikti.
55. Aplinkybės apie tai, ar po Sutarties sudarymo atsakovės turėjo galimybę susipažinti su Bendrosiomis pardavimo sąlygomis, nėra teisiškai reikšmingos nagrinėjamam ginčui, kadangi jos nekeičia apeliacinės instancijos teismo išvadų, jog ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovėms buvo tinkamai atskleista Sutarties sąlyga dėl prorogacijos ir kad iki Sutarties sudarymo buvo sudarytos tinkamos sąlygos su ja susipažinti. Pažymėtina ir tai, kad vien prieštaravimų iš atsakovių nebuvimas dėl aptartos užsakymuose nurodytos informacijos taip pat neleidžia daryti išvados apie atsakovių sutikimą dėl prorogacijos. Byloje nėra duomenų apie tai, kad iki ginčui patenkant į teismą, būtų kilęs klausimas dėl prorogacijos sąlygos ir atsakovės nebūtų prieštaravę šios sąlygos aiškinimui apeliantės nurodytu būdu (t. y. kaip sudarytos šalims dėl jos susitarus ir saistančios šalis). Tokio klausimo sutarties vykdymo etape neiškilus, nėra pagrindo išvadai, kad atsakovės sąmoningai neprieštaravo prorogacijos taikymui. Be to, kaip konstatuota šios nutarties 51 punkte, atsakovės apie prorogacijos sąlygą nebuvo tinkamai informuotos, taigi net nežinojo, kad tokia sąlyga taikoma iš Sutarties tarp šalių kilusiems teisiniams santykiams reguliuoti. Nurodytų motyvų pagrindu atsakovių prieštaravimų nebuvimas negali būti laikomas konkliudentiniais veiksmais išreikštu sutikimu su prorogacijos sąlyga.
56. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės nurodytas aplinkybių aiškinimas yra nepagrįstas ir dėl to, kad sutikus su juo, būtų sukurtos sąlygos šaliai piktnaudžiauti nevykdant pareigos supažindinti kitą šalį su prorogacijos susitarimu, kas neatitiktų civilinių santykių subjektų teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių, bendrųjų teisės principų (teisingumo, protingumo, sąžiningumo) reikalavimų.
57. Be to, pažymėtina, kad būtent apeliantė, kuri byloje teigė, jog susitarimas buvo aiškus, tikslus bei su juo sutiko atsakovės, turėjo procesinę pareigą tokias faktines aplinkybes įrodyti, o ne atsakovės turėjo procesinę pareigą šias aplinkybes paneigti. Kaip minėta, tokių aplinkybių apeliantė neįrodė (CPK 178 straipsnis).
58. Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad apeliantė neįrodė buvus šalių susitarimą dėl jurisdikcijos, kuris atitiktų jam keliamus reikalavimus pagal Lugano konvenciją, t. y. būtų aiškus ir tikslus, atspindėtų tikrąją šalių valią dėl apeliantės pareikštų reikalavimų nagrinėjimo Lietuvos Respublikos teismuose (CPK 178 straipsnis).
59. Apibendrindamas nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai išaiškino ir pritaikė ginčui aktualias teisės normas bei priėmė teisingą ir pagrįstą nutartį, kurią pakeisti ar panaikinti remiantis atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 9 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
60. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
61. Atsakovė Outeirinho – Turismo e Industria S.A. dėl atskirojo skundo nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme patyrė 2 673,50 Eur, o atsakovė Aguarela do Mundo – Aguas Nascente S.A. – 2 688,50 Eur bylinėjimosi išlaidas.
62. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
63. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nurodyta, kad rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą – 1,3 Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) (8.11 punktas), už vieną teisinių konsultacijų, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą – 0,1 Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) (8.19 p.).
64. Apskaičiavus maksimalius aukščiau nurodytų teisinių paslaugų dydžius pagal tuo metu aktualius Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio (2022 m. III ketvirčio) vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) duomenis, rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sudaro 3 156,75 Eur (1 799 x 1,3), už vieną teisinių konsultacijų, bylos analizės, pasirengimo teismo posėdžiui valandą – 179,90 Eur (1 799 x 0,1).
65. Atsakovės nurodė, kad dėl atskirojo skundo nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme buvo konsultuotos atstovo advokato T. B. 4 val. Vadovaujantis Rekomendacijomis, už 4 val. teiktas teisines konsultacijas maksimalus dydis sudarytų 719,60 Eur (179,90 x 4).
66. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos teismo išlaidomis, jeigu jos yra realios, būtinos ir pagrįstos (CPK 88 straipsnis). Išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008 ir kt.). Bylinėjimosi išlaidų realumas reiškia, kad tai yra tikrai patirti nuostoliai sumokėjus pinigus dėl bylos sprendimo teisme. Realumo kriterijus yra taikomas teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2016 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-248/2016 28 punktą; 2017 m. sausio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017 10 punktą; ir kt.). Spręsdamas dėl patirtų išlaidų atitikties pagrįstumo kriterijui pagal CPK 88 straipsnį, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia. Taigi, kaip išlaidavimo nuostoliai jie liktų neatlyginti juos padariusiai šaliai. Išvadą dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies pagrįstumo teismas turi motyvuoti (CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).
67. Iš atsakovių į bylą pateiktų teisinių paslaugų ataskaitų matyti, kad abi atsakovės patyrė bylinėjimosi išlaidas už tapačias jų atstovo advokato T. B. teisines paslaugas (už Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 9 d. nutarties analizę, susipažinimą su ieškovės atskiruoju skundu, komunikaciją su atsakovėmis, atsakovių atsiliepimo į atskirąjį skundą rengimą). Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovių pozicija visais byloje kilusiais klausimais sutapo, jos kartu teikė vieną procesinį dokumentą – atsiliepimą į atskirąjį skundą. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad atsakoves atstovavusiam advokatui nereikėjo patirti papildomų darbo laiko sąnaudų dėl kiekvienos iš atsakovių atstovavimo apeliacinės instancijos teisme atskirai. Kadangi byloje pateiktas bendras atsakovių atsiliepimas į atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas vertina tai, ar už tokio procesinio dokumento parengimą ir konsultacijas dėl jo parengimo atsakovių bendrai patirtos išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodytų dydžių.
68. Nustatyta, kad atsakovės už aptartas teisines paslaugas patyrė iš viso 5 362 Eur (2 673,50 Eur + 2 688,50 Eur) išlaidų. Pagal Rekomendacijas, maksimalus bylinėjimosi išlaidų dydis už tokio pobūdžio teisines paslaugas sudaro 3 876,35 Eur (3 156,75 Eur (už atsiliepimo į atskirąjį (apeliacinį) skundą parengimą) + 719,60 Eur (už 4 val. teisinių konsultacijų)).
69. Kadangi atsakovių bendrai patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis už aptartas teisines konsultacijas viršija Rekomendacijose nurodytą dydį, atsakovių bendrai patirtos bylinėjimosi išlaidos pagrįstomis pripažintinos 3 876,35 Eur apimtyje. Likusi atsakovių bylinėjimosi išlaidų dalis pripažintina nepagrįsta, dėl ko ji nepriteistina atsakovėms.
70. Atsižvelgiant į atsakovių bendrai patirtų bylinėjimosi išlaidų proporciją bendroje atsakovių advokatui sumokėtoje bylinėjimosi išlaidų sumoje (atsakovės Outeirinho – Turismo e Industria S.A. patirtų bylinėjimosi išlaidų dalis bendrai atsakovių patirtose bylinėjimosi išlaidose sudaro 49,9 proc., o atsakovės Aguarela do Mundo – Aguas Nascente S.A. dalis sudaro 50,1 proc.), atsakovei Outeirinho – Turismo e Industria S.A. iš ieškovės priteistina 1 934,30 Eur (t. y. 49,9 proc. nuo 3 876,35 Eur), atsakovei Aguarela do Mundo – Aguas Nascente S.A. iš ieškovės priteistina 1 942,05 Eur (t. y. 50,1 proc. nuo 3 876,35 Eur) bylinėjimosi išlaidų, atsakovių patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 9 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės Polymers Trading International AG, juridinio asmens kodas CHE-153.922.051, atsakovei Outeirinho – Turismo e Industria S.A., juridinio asmens kodas 502596759, 1 934,30 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus trisdešimt keturis eurus ir 30 centų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovės Polymers Trading International AG, juridinio asmens kodas CHE-153.922.051, atsakovei Aguarela do Mundo – Aguas Nascente S.A., juridinio asmens kodas 508429323, 1 942,05 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus keturiasdešimt du eurus ir 5 centus) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Teisėja Rasa Gudžiūnienė