Civilinė byla Nr. e2A-210-302/2021

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00050-2020-8

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.2.4.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 25 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Agnės Tikniūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Nuplausim automobilį“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2020 m. liepos 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Virgio vairavimo mokykla“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Nuplausim automobilį“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo V. A.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

        I.         Ginčo esmė

1.       Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Virgio vairavimo mokykla“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslinusi prašė: pripažinti 2018 m. rugsėjo 21 d. transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Virgio vairavimo mokykla“ ir UAB „Nuplausim automobilį“ (toliau – atsakovė), negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento); pripažinti 2018 m. rugsėjo 6 d. transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Virgio vairavimo mokykla“ ir UAB „Nuplausim automobilį“, negaliojančia ab initio; pripažinti 2018 m. rugsėjo 21 d. transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Virgio vairavimo mokykla“ ir UAB „Nuplausim automobilį“, negaliojančia ab initio; priteisti iš atsakovės 2 100 Eur už neteisėtai perleistą turtą, 6 procentus palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo tinkamo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad 2018 m. spalio 23 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi UAB „Virgio vairavimo mokykla“ buvo iškelta bankroto byla. Ieškovės bankroto administratoriui vykdant Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatyme nustatytas funkcijas nustatyta, kad ieškovei jau esant nemokiai, prieš pat bankroto bylos iškėlimą buvo sudaryti sandoriai, kuriais perleistas įmonei priklausantis turtas, kuriam buvo pritaikytas areštas.

3.       2018 m. rugsėjo 21 d. pardavėja UAB „Virgio vairavimo mokykla“, atstovaujama vadovo V. A., ir pirkėja UAB „Nuplausim automobilį“ sudarė transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį, kuria ieškovė minėtą automobilį perleido už 1 000 Eur (toliau – Sutartis1). 2018 m. rugsėjo 6 d. pirkimo – pardavimo sutartimi buvo perleista transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) už 100 Eur (toliau – Sutartis2). 2018 m. rugsėjo 21 d. pirkimo – pardavimo sutartimi buvo perleista transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) už 1 000 Eur (toliau – Sutartis3).

4.       Šių sandorių pagrindu ieškovė perleido atsakovei 3 areštuotas transporto priemones (duomenys neskelbtini), kurių bendra vidutinė rinkos vertė yra ne mažesnė kaip 7 000 Eur. Nurodė, kad pagal Turto arešto aktų registro archyvo išrašą laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. lapkričio 6 d., buvo apribotos ieškovės nuosavybės teisės į atsakovei perleistas transporto priemones, kadangi šiuo laikotarpiu ieškovei priklausančios transporto priemonės buvo priverstinai įkeistos kreditoriaus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – VSDFV Utenos skyrius) interesais. Be to, patikrinus ieškovės banko sąskaitų duomenis nenustatyta, kad atsakovė su ieškove būtų atsiskaičiusi pagal šias ginčo Sutartis už neteisėtai perleistas transporto priemones.

5.       Ieškovė prašė ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio pagrindu, nes UAB „Virgio vairavimo mokykla“ pardavė automobilius, kuriems sandorių sudarymo metu buvo taikytas areštas, todėl nuosavybės teisės negalėjo būti niekam perduotos. Ieškovės įsitikinimu, atsakovė negali būti laikoma sąžininga įgijėja, kadangi sandorių sudarymo metu areštai perleidžiamoms transporto priemonėms buvo įregistruoti (išviešinti), be to įgijėja yra juridinis asmuo, kuriam savaime taikomi aukštesni atidumo, rūpestingumo reikalavimai.

6.       Ieškovės vertinimu, atsakovė taip pat prieš perkant automobilius galėjo pasidomėti viešuosiuose registruose esančia informacija. Šie duomenys yra visiems asmenims viešai prieinami, todėl darytina išvada, kad ginčo automobilių pirkimo metu atsakovės apdairaus ir rūpestingo elgesio stoka vertintina kaip sąžiningumo imperatyvo sutartiniuose santykiuose nepaisymas.

7.       Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamomis Sutartimis neteisėtai buvo perleisti automobiliai, kurie iš esmės greitai nusidėvi bei nuvertėja, ieškovės vertinimu, siekiant pilnai užtikrinti bankrutavusios įmonės kreditorių interesus restitucija natūra neturėtų būti taikoma, o bankrutavusiai įmonei priteistina 2 100 Eur turto perleidimo kaina.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8.       Panevėžio apygardos teismas 2020 m. liepos 13 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: priteisė iš atsakovės UAB „Nuplausim automobilį“ ieškovei BUAB „Virgio vairavimo mokykla“ 2 100 Eur skolą už parduotus automobilius; dvi 2018 m. rugsėjo 21 d. pirkimo – pardavimo sutartis ir 2018 m. rugsėjo 6 d. pirkimo–pardavimo sutartį pripažino niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo; priteisė iš atsakovės 6 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

9.       Teismas nustatė, kad perleistos transporto priemonės nuo 2015 m. lapkričio 6 d. buvo areštuotos, taip pat įkeistos VSDFV Utenos skyriui, nes bendrovė laiku nemokėjo įmokų. Teismo vertinimu, atsakovė negali būti pripažįstama sąžininga turto įgijėja, nes Sutartimis įgytoms transporto priemonėms pritaikytas turto areštas, kuris buvo tinkamai įregistruotas, kliūčių tai patikrinti nebuvo.

10.       Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad ji pasitikėjo trečiuoju asmeniu, o pinigus už nupirktas transporto priemones 2018 m. rugsėjo 21 d. sumokėjo D. A., gavusi jo patvirtinimą apie pinigų gavimą, kadangi nėra duomenų, jog D. A. turėjo teisę atstovauti BUAB „Virgio vairavimo mokykla“.

11.       Teismas taip pat atmetė atsakovės argumentus, kad transporto priemonės buvo su trūkumais, nes Sutartyse tokios aplinkybės nepažymėtos. Priešingai, Sutartyse nurodyta, kad jokių pretenzijų dėl transporto priemonių techninės būklės pirkėjas nereikš. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, verčia abejoti faktu, kad transporto priemonės iš tiesų buvo mažesnės vertės, kaip tvirtina atsakovė, todėl sprendė, jog atsakovė prisiėmė visą riziką dėl pirktų transporto priemonių, kuriuos turėjo galimybę įgyti pakankamai pigiai.

12.       Teismas nustatė, kad Sutartys nebuvo įregistruotos valstybės įmonėje „Regitra“ (toliau – Regitra). Transporto priemonių formalus savininkas nėra pasikeitęs iki šiol, jos dalyvauja viešajame eisme. Pažymėjo, kad atsakovė nenurodė kam ir už kokią kainą vėliau realizavo transporto priemones, tik paaiškino, jog verčiasi transporto priemonių prekyba.  

13.       Teismas taip pat nurodė, kad tai, jog trečiasis asmuo elgėsi nesąžiningai, neįpareigoja ieškovės reikalauti žalos atlyginimo tik iš jo, kaip tvirtina atsakovė. Teisę atlyginusi ieškovei priteistas sumas atsakovė įgyja pati, jeigu trečiasis asmuo savo neteisėtais veiksmais įtikino ją sudaryti ginčijamas Sutartis abiem pusėms palankiomis sąlygomis.

14.       Teismas, ginčijamas Sutartis pripažinęs niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento pagal CK 1.80 straipsnį, taip pat taikė restituciją. Nustatęs, kad atsakovė nebeturi įsigytų transporto priemonių, taip pat, jog ieškovė realiai pinigų už parduotas transporto priemones negavo, nes jie buvo sumokėti trečiajam asmeniui ir jo sūnui, priteisė iš atsakovės ieškovei 2 100 Eur turto perleidimo kainą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

15.       Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „Nuplausim automobilį“ prašo Panevėžio apygardos teismo 2020 m. liepos 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos esminius argumentus:

15.1.       Teisės aktai neįtvirtina imperatyvios pirkėjo pareigos patikrinti Turto areštų aktų registrų duomenis apie perkamą turtą. Vien faktas, kad atsakovė nepatikrino viešųjų registrų duomenų, yra nepakankamas konstatuoti išvadai, jog ji yra nesąžininga ir neatitiko sąžiningai sandorio dalyvei nustatytos pareigos. Ši aplinkybė turėjo būti vertintina visų kitų faktinių aplinkybių kontekste, atsižvelgiant į šalių sutartinius bei kitus tarpusavio santykius, jų intensyvumą, trukmę, į tai, kad pagal prievolę su ieškove buvo atsiskaityta. Juolab, kad atsakovė nėra ir niekada nebuvo ieškovės kreditore, jų nesiejo jokie ankstesni sutartiniai ar verslo santykiai, iš kurių atsakovė galėjo numanyti apie ieškovės galimai sunkią finansinę padėtį, gręsiantį bankrotą. Apie parduodamas transporto priemones atsakovė sužinojo iš ieškovės vadovo, kuris pagal skelbimą pasiūlė įsigyti šias transporto priemones atsakovei. Už transporto priemones buvo atsiskaityta rinkos kainomis, pagal realią ir adekvačią jų vertę.

15.2.       Atsakovė domėjosi ar transporto priemonės priklauso pardavėjai, ar nėra ginčo objektas, ar nėra įkeistos / areštuotos. Pardavėja BUAB „Virgio vairavimo mokykla” garantavo, kad transporto priemonės neįkeistos ir neareštuotos, todėl už šios informacijos atitikimą tikrovei yra / ir buvo atsakinga ieškovė bei trečiasis asmuo, o ne atsakovė. Be to, sandorių sudarymą inicijavo ieškovė, kuriai geriausiai ir buvo žinoma įmonės finansinė padėtis bei duomenys apie areštus, įkeitimus. Taigi atsakovė neatliko jokių nesąžiningų ir (ar) neteisėtų veiksmų, elgėsi atidžiai ir rūpestingai, sąžiningai atsiskaitė su ieškove.

15.3.       Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino faktinės aplinkybės ir atsakovės paaiškinimų apie tai, kad ji įsigijo specialias (mokomąsias) transporto priemonės, kurių techninės savybės ir naudojimo pobūdis yra kitoks nei įprastų. Tokias transporto priemones vairuoja nepatyrę vairuotojai, kurie mokosi valdyti transporto priemonę, kas lemia greitesnį ir didesnį jos techninį susidėvėjimą. Be to, viena iš atsakovės įsigytų transporto priemonių buvo be techninės apžiūros, o kitos techninės apžiūros galiojimas ėjo į pabaigą. Visos šios aplinkybės lėmė kainą, o transporto priemonių defektai buvo šalių aptarti žodžiu.

15.4.       Atsakovės vertinimu, pirmosios instancijos teismo neobjektyvumą nagrinėjant bylą patvirtina ir tai, kad teismas įrodymus vertino selektyviai. Vienu atveju, ginčydamas atsakovės argumentus apie tai, kad transporto priemonės buvo techniškai susidėvėjusios, teismas nurodė, jog tai yra vienašališkas atsakovės pareiškimas, nes į Sutartis jokie trūkumai nebuvo įtraukti. Kitu atveju, atsikirsdamas į atsakovės argumentą, kad ji buvo atidi ir rūpestinga, teismas visiškai ignoravo Sutarčių nuostatas, kuriose įtvirtinti pardavėjos pareiškimai, jog transporto priemonės neįkeistos, neareštuotos ir nėra ginčo objektas. Toks teismo vertinimas akivaizdžiai nėra ir negali būti laikomas kaip objektyvus.

15.5.       Atsakovė pateikė rašytinius įrodymus apie tai, kad atsiskaitė su ieškove. Šie kasos išlaidų orderiai yra oficialūs buhalteriniai dokumentai, įtraukti į atsakovės buhalterinę apskaitą, kurių tikrumu abejoti nėra ir nebuvo jokio teisinio pagrindo. Įstatymas nedraudžia atsiskaityti grynaisiais pinigais. Pažymi, kad ieškovę, kaip juridinį asmenį, atstovavo ir jos vardu sandorius sudarė jos įgaliotas asmuo, t. y. direktorius V. A., kuris ir pats priėmė pinigus, kaip jai vadovaujantis asmuo. Atsakovė taip pat nurodo, kad trečiasis asmuo informavo atsakovę, jog ji pinigus turės perduoti D. A., kuris yra ieškovės darbuotojas. Atsakovė, gavusi ieškovės direktoriaus nurodymą ir patikrinęs D. A. asmenybę, neturėjo pagrindo netikėti šia informacija ar papildomai tikrinti VSDFV duomenis, ar prašyti pateikti darbo sutarties kopiją. Dar daugiau, D. A., kuris prisistatė kaip ieškovės darbuotojas, turėjo transporto priemonių dokumentus, raktus, dėl ko abejonių dėl teisėto atstovavimo nekilo. Atsižvelgiant į tai, atsakovė nėra ir negali būti atsakinga už tai, kad trečiasis asmuo galimai neįnešė šių pinigų (neužpajamavo) į ieškovės kasą. Atsakovė negalėjo įtakoti šio asmens veiksmų ir dėl to negali būti už tai atsakinga.

15.6.       Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė spręsdamas restitucijos klausimą į tai, kad vienintelis asmuo, kuris visoje šitoje situacijoje buvo nesąžiningas yra trečiasis asmuo, kadangi jis, būdamas BUAB „Virgio vairavimo mokykla“ direktorius, neabejotinai žinojo apie įmonės finansinę būklę, nemokumą ir tai, jog transporto priemonės yra areštuotos. Atsakovės vertinimu, ieškovė turėjo kreiptis dėl žalos atlyginimo ne į atsakovę, bet į trečiąjį asmenį. Nagrinėjamu atveju, teismo pritaikyta vienašalė restitucija nepagrįstai pažeidžia sąžiningos atsakovės teises, iškreipia teisinių santykių pusiausvyrą, kadangi atsakovė yra įpareigota antrą kartą sumokėti už tą patį turtą. Taigi teismo pritaikytu restitucijos būdu, ieškovė nepagrįstai praturtėja atsakovės sąskaita, o atsakovės turtinė padėtis pablogėja, nes ji patiria nuostolius.

16.       Ieškovė BUAB „Virgio vairavimo mokykla“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos pagrindinius atsikirtimus:

16.1.       Teismas pagrįstai ir motyvuotai konstatavo atsakovės nesąžiningumą įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir išanalizavęs visus byloje surinktus įrodymus. Ieškovė nesutinka su skunde pateiktu samprotavimu, kad atsakovė, kaip verslininkė, užsiimanti prekyba transporto priemonėmis, galėjo nesidomėti viešųjų registrų duomenimis apie ieškovės turtui, kurį įsigyti siekė atsakovė, pritaikytus areštus ir ši aplinkybė visai nėra svarbi vertinant jos (ne)sąžiningumą. Šiuo atveju atsakovė nesidomėjo pardavėjos mokumu bei netgi nevertino ar perkamam turtui nėra taikomi disponavimo apribojimai, kurie paskelbti viešuose registruose. Tokie atsakovės veiksmai neginčytinai rodo, kad ji, būdama profesionali verslininkė transporto priemonių prekybos srityje, veikė nepateisinamai aplaidžiai ir nerūpestingai.

16.2.       Aplinkybė apie, neva, prastą ginčo transporto priemonių techninį stovį paaiškėjo tik bylos nagrinėjimo metu, kadangi, kaip teisingai pastebėjo ir pirmosios instancijos teismas, atsakovė sudarydama ginčo sandorius su ieškove, niekur nenurodė apie tariamai prastą jų stovį. Ieškovė į bylą yra pateikusi duomenis, kad net ir šiai dienai tokios markės, gamybos metų ir itin panašių techninių savybių automobilių rinkos vertė bendrai sudarytų ne mažiau kaip 7 000 Eur, todėl tikėti atsakovės teiginiais, jog prieš du metus įsigyjant ginčo transporto priemones jų stovis buvo toks prastas, kad vieno kaina galėjo siekti vos 100 Eur, kas nesudaro net metalo laužo kainos, negalima.

16.3.       Be to, atsakovė, įrodinėdama itin prastą ginčo transporto priemonių techninį stovį, į bylą negalėjo pateikti jokių tai pagrindžiančių duomenų, išskyrus atsakovės vadovo rašytinį paaiškinimą. Į bylą nepateikta jokių duomenų ir apie atsakovės nurodytą įsigytų transporto priemonių remontą, taip pat nepateikti duomenys, už kokią kainą ginčo turtas buvo perleistas kitiems įgijėjams.  

16.4.       Ieškovė taip pat nurodo, kad atsakovė nepateikė duomenų apie tai, jog po ginčo sandorių sudarymo būtų kreipęsis į ieškovę ir siekusi išspręsti ginčo transporto priemonių teisinės registracijos klausimą, juo labiau, kad atsakovė teigė juos pardavusi. Tokia situacija dar labiau leidžia abejoti tariamu atsakovės sąžiningumu, kadangi atsakovė kaip verslininkė, po ginčo sutarčių sudarymo nesiėmė jokių veiksmų, kad Regitra perregistruotų transporto priemones jos vardu ir nesudarytų kliūčių kitiems įgijėjams jų įsiregistruoti, juo labiau, kad su transporto priemonių teisine registracija susiję ir daugybė kitų teisinių pasekmių, kuomet transporto priemonės toliau lieka registruotos ankstesnio savininko vardu, o šiuo atveju galiojant areštams.

16.5.       Atsakovė nesirūpino tinkamo atstovavimo fakto nustatymu, pinigus perdavinėjo grynais asmeniui, kurį jai nurodė pardavėjos vadovas, su kuriuo taip pat buvo bendrauta tik telefonu. Atsakovė netgi nesirūpino kaip pardavėjos atstovas (direktorius V. A.) pasirašo pirkimo pardavimo sutartis, o leido jas kažkur vežti, už turtą atsiskaitinėjo su numanomu atstovu. Šios aplinkybės tik dar kartą patvirtina, kad visgi atsakovė buvo labai suinteresuota skubotu sandorių sudarymu, nesirūpino elementarių aplinkybių įvertinimu, patikrinimu. Toks elgesys neginčytinai liudija, kad atsakovė veikė neapdariai, nerūpestingai, skubotai bei labai tikėtina, jog žinojo apie transporto priemonėms taikomus ribojimus. Atitinkamai buvo suinteresuota sudaryti šiuos sandorius kuo skubiau.

16.6.       Ieškovė taip pat pažymi, kad į bylą atsakovė pateikė tik kasos išlaidų orderius tokiu būdu įrodinėdama, jog atsiskaitė už transporto priemones, tačiau ji nepateikė iš ieškovės gautų kasos pajamų orderių, kurie turėjo būti jai išrašyti priėmus atsiskaitymą. Ieškovės administratoriui nebuvo perduoti dokumentai, kurie liudytų, kad ieškovė po transporto priemonių pardavimo būtų apskaičiusi kokias nors pajamas.

16.7.       Ieškovės vertinimu, kad ginčo sandoriais buvo sudaryta galimybė prieš pat bankroto bylos įmonei iškėlimą, neteisėtai, pažeidžiant imperatyvias įstatymų nuostatas, iš jos turto masės pašalinti vienintelį realų turtą, beveik keturis kartus mažesne kaina, nei tuo metu buvo rinkoje. Šis turtas turėjo būti naudojamas kreditorių reikalavimų, administravimo išlaidų dengimui. Dabar gi tokios galimybės nėra. Atsakovė kaip verslininkė elgėsi akivaizdžiai nesąžiningai ir nerūpestingai, todėl neteisėtai įgyjant ieškovės turtą, turėjo suprasti tokio sandorio pasekmes bei privalo grąžinti tai, ką nepagrįstai gavo – šiuo atveju transporto priemonių ekvivalentą pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Dėl transporto priemonių pirkimo – pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis

18.       Nagrinėjamu atveju byloje keliamas šalių sudarytų 2018 m. rugsėjo 6 d. bei dviejų 2018 m. rugsėjo 21 d. transporto priemonių pirkimo – pardavimo sutarčių, pagal kurias atsakovei buvo parduotos transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinimo negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu teisėtumo klausimas.

19.       Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, pripažino, kad minėtos sutartys yra niekinės, nes transporto priemonės buvo areštuotos bei įkeistos VSDFV Utenos skyriui dėl laiku nemokėtų mokesčių. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad tokio turto, kuris yra įkeistas ar areštuotas užtikrinant kitų asmenų reikalavimus, pardavimas prieštarauja CK 1.80 straipsnio nuostatoms, be to, atsakovas sudarant sandorius buvo nesąžiningas. Nenustatęs, kad atsakovė ieškovei būtų sumokėjusi už minėtas transporto priemones bei nustatęs, jog atsakovė nebegali grąžinti ieškovei transporto priemonių, taikė restituciją piniginiu ekvivalentu (CK 6.146 straipsnis) ir priteisė iš atsakovės ieškovei pirkimo – pardavimo sutartyse šalių sulygtą kainą – 2 100 Eur.

20.       Apeliantė nesutikdama su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis skunde nurodo, kad ji neturėjo prievolės tikrinti viešuosiuose registruose esančius duomenis apie perkamą turtą, todėl apeliantė neatliko jokių nesąžiningų ir (ar) neteisėtų veiksmų.

21.       Kiekvienoje civilinėje byloje yra labai svarbu nustatyti bylos nagrinėjimo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka teisingai paskirstyti šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).

22.       Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus padarė išvadą, kad šiuo atveju pagrindas pripažinti transporto priemonių pirkimo – pardavimo sutartis negaliojančiomis remiantis CK 1.80 straipsniu egzistuoja, nes joms buvo pritaikytas turto areštas, kuris buvo tinkamai įregistruotas ir jos buvo įkeistos VSDFV Utenos skyriui. Teisėjų kolegija su tokia teismo sprendime padaryta išvada sutinka ir mano, kad teismas teisingai aiškino ir taikė materialines teisės normas, tinkamai įvertino reikšmingas bylos aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus, dėl to padarė pagrįstas išvadas dėl ginčo šalių sudarytų sandorių teisėtumo ir galiojimo.

23.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą sandorio negaliojimas yra siejamas su jo prieštaravimu imperatyviosioms teisės normoms. Nagrinėjamu atveju ginčo sandorius prašoma pripažinti negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, nes ieškovė (jos vadovas) pardavė transporto priemones, kurios buvo įkeistos VSDFV Utenos skyriui bei kurioms buvo taikytas areštas, todėl nuosavybės teisės negalėjo būti niekam perduotos.

24.       Skolininko turto areštas yra įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą ar atskirų šios teisės sudėtinių dalių – valdymo, naudojimo ar disponavimo – laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, kreditorių reikalavimų tenkinimą, kitų įsipareigojimų vykdymą (Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo (toliau – Turto arešto aktų registro įstatymas) 2 straipsnio 3 dalis). 

25.       Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad disponavimo teisės apribojimas – tai teisės turtą parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę priverstinis laikinas apribojimas. Lietuvos kelių transporto priemonių registre registruojami duomenys apie transporto priemonėms taikomus areštus ir kitus su transporto priemonių valdymo, naudojimo, disponavimo jomis teisių suvaržymai (apribojimai). Esant tokiam reglamentavimui teisėjų kolegija konstatuoja, kad areštavus turtą ir uždraudus juo disponuoti, yra negalimi jokie susitarimai dėl areštuoto turto pardavimo, o jei tokie sudaromi – yra niekiniai ir negaliojantys (CK 1.80 straipsnis).

26.       Iš Turto arešto aktų registro archyvo išrašo matyti, kad nuo 2015 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. lapkričio 6 d. buvo apribotos ieškovės nuosavybės teisės į atsakovei perleistas transporto priemones, kadangi šiuo laikotarpiu ieškovei priklausančios transporto priemonės buvo priverstinai įkeistos ieškovės kreditorei VSDFV Utenos skyriui (ieškinio priedas Nr. 5 ir priedas Nr. 6). Ieškovės vadovas (trečiasis asmuo) žinodamas, kad transporto priemonės yra areštuotos ir uždrausta jas perleisti kitiems asmenims, pažeidė imperatyviąsias Turto arešto aktų registro įstatymo nuostatas, sudarydamas ginčo sandorius po transporto priemonių arešto įregistravimo bei neteisėtai pardavė jas apeliantei.

27.       Apeliantė tvirtina, kad teiravosi trečiojo asmens ar transporto priemonės nėra įkeistos, areštuotos ir trečiasis asmuo garantavo, jog jos nėra įkeistos, areštuotos, todėl sandorių sudarymo metu nežinojo, kad transporto priemonės areštuotos. Pažymėtina, kad CK 1.5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar ketinantis sudaryti sandorį asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai; tai daroma iš dalies jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį gali būti reikalaujama, sudarant sandorius, domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi tam, kad nebūtų pažeisti įstatymai; toks elgesys pripažintinas įgijėjo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Turto areštas sukelia teisinius padarinius asmeniui, kurio turtas areštuotas, nuo turto arešto akto paskelbimo jam momento, o nesant galimybės paskelbti – nuo turto arešto akto įregistravimo turto arešto aktų registre momento, jei kiti įstatymai nenustato kitaip. Tretiesiems asmenims turto areštas sukelia teisinius padarinius nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre (Turto arešto aktų registro įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad įregistravus turto areštą yra laikoma, kad turto arešto akto duomenys yra žinomi kiekvienam asmeniui (Turto arešto aktų registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalis). Turto areštų akto registro, Lietuvos kelių transporto priemonių registro duomenys yra vieši. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę ir galimybę pasidomėti, ar nesuvaržytos šalies daiktinės teisės.

28.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantės veikla susijusi su įvairių transporto priemonių supirkimu, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog prieš pirkdama transporto priemones ji galėjo viešuose registruose pasitikrinti informaciją apie transporto priemonių paiešką bei joms taikomus apribojimus, areštus. Įrodymai, kad apeliantė tokią informaciją tikrino, į bylą pateikti nebuvo. Šios aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad abi sutarties šalys veikė pažeisdamos imperatyviąsias teisės normas, ginčo transporto priemonės buvo neteisėtai perduotos apeliantei. Vadovaujantis bendruoju principu ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda), nesant teisėto daikto perdavimo, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo sutartis pripažino prieštaraujančiomis imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), todėl niekinėmis ir negaliojančiomis.

29.       Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime analizavo apeliantės sąžiningumą, sudarant ginčo sandorius ir konstatavo, jog atsakovė šiuo atveju negali būti laikoma sąžininga turto įgijėja, nes transporto priemones įsigijo pakankamai pigiai, nebuvo atidi ir rūpestinga, ginčo sutarčių neįregistravo, tačiau teisėjų kolegija pastebi, jog kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: 1) kad teisės norma yra imperatyvi; 2) kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533-421/2015). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2012). Tai reiškia, kad sandorių negaliojimo instituto normos skirtos apsaugoti viešąjį interesą (eliminuojant iš civilinės apyvartos tokius susitarimus, kuriais būtų pažeidžiama viešoji tvarka, imperatyviosios įstatymo nuostatos, atspindinčios įstatymų leidėjo siekiamą civilinių santykių reglamentavimo rezultatą, taip pat visuomenėje nustatyti sąžiningo elgesio principai) bei sąžiningų sutartinių santykių šalių interesus nuo jų pažeidimo nesąžiningos šalies veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo sutartys buvo sudarytos galiojant areštui, todėl jų sudarymas jau savaime prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms bei daro jas niekinėmis ir negaliojančiomis. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo vertinti apeliantės nesąžiningumo bei tuo remiantis pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais. 

Dėl restitucijos

30.       Negaliojančio sandorio teisinis padarinys yra restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 –3 dalys, 6.145 straipsnio 1 dalis). CK 6.145 straipsnyje nustatyta, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu. Restitucija reiškia negaliojančių sandorių šalių grąžinimą į padėtį, buvusią iki sandorių įvykdymo. Ji taikoma atsižvelgiant į įstatyme nustatytas jos taikymo sąlygas ir bylos aplinkybes. Pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Iš nurodytų teisės normų matyti, kad restitucija yra civilinių teisių gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji perdavusi kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką ši nepagrįstai gavusi. Taigi restitucija dėl sandorio negaliojimo yra įvykdyto sandorio šalių grąžinimas į pradinę padėtį, kol sandoris nebuvo sudarytas.

31.       Pagal CK 6.146 straipsnį restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti. Kai grąžintinas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia (CK 6.147 straipsnis).

32.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė realiai pinigų už parduotas transporto priemones negavo, jie įmonėje nebuvo užpajamuoti.

33.       Apeliantė tvirtina, kad ji pateikė rašytinius įrodymus (kasos išlaidų orderius) patvirtinančius, jog atsiskaitė su ieškove. Pažymi, kad ji negali būti atsakinga už tai, kad trečiasis asmuo galimai neįnešė pinigų, gautų už transporto priemones, į ieškovės kasą. Apeliantės vertinimu, teismo pritaikyta restitucija prieštarauja pačios restitucijos esmei, kai šalys yra grąžinamos į pradinę padėtį, nes ieškovė nepagrįstai praturtėja apeliantės sąskaita, o jos turtinė padėtis pablogėja, nes patiria nuostolius.

34.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad ieškovė faktiškai pinigų negavo. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka ir laiko ją pagrįsta. Pažymėtina, kad apeliantė pripažįsta, jog pinigus už ginčo transporto priemones perdavė D. A. Šią aplinkybę patvirtina jos į bylą pateikti kasos išlaidų orderiai. Pažymėtina, kad kiekvienas asmuo sudarydamas atitinkamus sandorius, privalo būti atidus bei elgtis apdairiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju apeliantės veiksmai, kuomet ji pinigus perdavė nesusijusiam su ieškove asmeniui, neatitiko atsiskaitymo pagal pirkimo – pardavimo sandorius tarp juridinių asmenų nuostatas. Šiuo konkrečiu atveju byloje nėra įrodymų, patvirtinančių apeliantės grynųjų pinigų sumokėjimą bei jų įtraukimą į apskaitą įmonės kasoje bei buhalteriniuose dokumentuose. Byloje taip pat nenustatyta, kad D. A. buvo ieškovės darbuotojas ar, jog jam būtų išduotas įgaliojimas atstovauti įmonę bei jos vardu paimti pinigus iš apeliantės. Pastebėtina ir tai, kad apeliantė pati pripažįsta, jog ja nei su ieškove, nei su trečiuoju asmeniu nesiejo jokie santykiai. Dėl to įvertinus šias nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad iš esmės apeliantė pinigus perdavė nepažįstamam asmeniui, kuris, kaip paaiškėjo, nėra susijęs su ieškove ir kuriam nurodė pinigus perduoti trečiasis asmuo, su kuriuo apeliantė bendravo telefonu. 

35.       Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė neįrodė, jog ji sumokėjo pinigus už įsigytas transporto priemones ieškovei, o tai sudaro pagrindą taikyti vienašalę restituciją, kurios taikymas neprieštarauja sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principams ar gerai moralei. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šiuo atveju restitucija natūra negalima, todėl žalos atlyginimas turi būti atliekamas sumokant ekvivalentą pinigais. Iš šalių sudarytų transporto priemonių pirkimo – pardavimo sutarčių matyti, kad šalys transporto priemones įkainojo 2 100 Eur suma. Įvertinus minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė šią sumą ieškovei iš apeliantės (CK 6.146, 6.147, 6.149 straipsniai).

Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų

36.       Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Dėl procesinės bylos baigties

37.       Atsižvelgdama į aukščiau nurodytas faktines bylos aplinkybes bei teisinius argumentus, patvirtinančius pirmosios instancijos teismo išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo naikinti teisėtą bei pagrįstą teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

38.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 straipsniai).

39.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad apeliantei UAB „Nuplausim automobilį“ bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93, 98 straipsniai).

40.       Ieškovė BUAB „Virgio vairavimo mokykla“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau jokių dokumentų, pagrindžiančių, kad tokias išlaidas būtų patyrusi, į bylą nepateikė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo 2020 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.  

Teisėjai                                                                                                         Romualda Janovičienė

 Antanas Rudzinskas

 Agnė Tikniūtė