Pirmosios instancijos teismo                          Civilinė byla Nr. e2A-367-198/2019

teisėja Daina Lisaitė                                               Teisminio proceso Nr. 2-08-3-08709-2017-7

                                                                                Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.10.5.2.5;

 (S)

               3.3.1.18.1; 3.3.1.20

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 29 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Margaritos Dzelzienės, Birutės Jonaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimutės Sankauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-36-812/2019 pagal ieškovo G. K. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau - ir Panevėžio apskrities VPK), Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros (toliau – ir LR Generalinė prokuratūra), Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir LR teisingumo ministerija) dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. 

Teisėjų kolegija 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas G. K. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės 1 483,85 Eur turtinės ir 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2.       Nurodė, kad jo atžvilgiu buvo nepagrįstai pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl metalinių voljerų konstrukcijų pasisavinimo, kurie Panevėžio apskrities VPK buhalterijoje buvo nurašyti kaip bevertis turtas ir skirtas utilizavimui. Paaiškino, jog Lietuvos apeliacinis teismas ieškovo atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį, nurodė, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos buvimo jo veiksmuose nepagrįstos bei nurodė, kad pirmosios instancijos teismas betarpiškai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tačiau teismo išvada apie piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi požymius neatitiko byloje surinktų įrodymų, teismo padarytos išvados dėl didelės žalos nebuvo motyvuotos, bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta tiksli metalo laužo kaina, nebuvo atsižvelgta į tai, kad išardyti voljerai nebuvo inventorizuoti kaip komisariatui priklausantys ir tinkami naudojimui daiktai, jie buvo apskaityti kaip bevertės, utilizavimui skirtos atliekos.

3.       Teigė, jog nebuvus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindo, nusikalstamos veikos požymių ir padarytos nusikalstamos veikos, dėl teisėsaugos pareigūnų – ikiteisminio tyrimo, prokuratūros ir teismo – neteisėtų veiksmų, pasireiškusių nepagrįstu baudžiamuoju persekiojimu, tendencingu bylos aplinkybių tyrimu, netinkamu įrodymų vertinimu, ieškovo atžvilgiu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, atimta galimybė pretenduoti į Panevėžio apskrities VPK viršininko pavaduotojo pareigas, padaryta turtinė ir neturtinė žala, kurią prašė solidariai priteisti iš atsakovę atstovaujamų institucijų.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

4.       Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2019 m. sausio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė.

5.       Teismas atmetė atsakovės atstovių argumentus dėl ieškinio senaties termino taikymo, nes 2014 m. lapkričio 25 d. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs nuteistojo G. K. apeliacinį skundą, panaikino 2014 m. sausio 30 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendį ir priėmė naują nuosprendį, o ieškovas ieškinį teismui pateikė elektroninių ryšių priemonėmis 2017 m. lapkričio 27 d., todėl trejų metų ieškinio senaties terminas pateikti ieškinį nepraleistas, nes paskutinė diena pateikti ieškinį, buvo 2017 m. lapkričio 27 d.

6.       Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas sprendė, kad medžiagos Nr. 0112000623841 tyrimo metu buvo surinka pakankamai faktinių aplinkybių apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, sudariusių pagrindą pradėti ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu dėl Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos įvykdymo - piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos.  

7.       Nesutiko su ieškovo argumentais, kad iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo galėjo būti surinkti duomenys iš Panevėžio apskrities VPK apie voljerų metalinių konstrukcijų apskaitymą buhalterijoje, taip nustatyti, kad turtas yra bevertis, išmestas. Pažymėjo, jog pirminiai duomenys apie tai, kad metalinės voljerų konstrukcijos jų paėmimo metu nebuvo apskaitytos Panevėžio apskrities VPK, buvo gauti dar iš liudytojo R. S. apklausos, tačiau šios aplinkybės nepaneigė fakto, kad turtas buvo išvežtas iš saugomos teritorijos nesant tokio veiksmo teisėtumą pagrindžiančių dokumentų. Nurodė, kad pradedant ikiteisminį tyrimą įstatymas nenumato pareigos ikiteisminio tyrimo pareigūnui turėti įrodymus apie visus būtinus nusikalstamos veikos požymius bei elementus, dėl kurios įvykdymo pradedamas ikiteisminis tyrimas, o didelės žalos požymis yra vertinamasis, dėl kurio įrodymai turėjo būti ir buvo renkami tolimesnio ikiteisminio tyrimo metu. 

8.       Pažymėjo, jog paties ieškovo raštu išsakyta pozicija dėl tarnybinio patikrinimo sustabdymo bei teisinis reglamentavimas paneigė ieškovo argumentus, kad aplinkybės, susijusios su išardytų voljerų konstrukcijų paėmimu, galėjo būti išaiškintos atliekant tarnybinį patikrinimą, nepradėjus ikiteisminio tyrimo.

9.       Nustatė, kad Panevėžio apskrities VPK dokumentuose užfiksuotos aplinkybės neatitiko faktinės padėties - metalinės išardytų voljerų konstrukcijos – juodojo metalo laužas - nebuvo patalpintos į atliekų konteinerius, o buvo sandėliuojamos aptvertoje Panevėžio apskrities VPK vidinio kiemo teritorijoje ir 2013 m. kovo 5 d. nematerialaus ir ilgalaikio materialaus turto pripažinimo nereikalingu arba netinkamu (negalimu) naudoti aktu, į buhalterinę apskaitą buvo įrašyta 560 kg juodojo metalo laužo, kurio vertė – 419 Lt. Pažymėjo, jog tokiu būdu buvo ištaisyti neteisingai apskaityto Panevėžio apskrities VPK priklausančio turto duomenys, nes išardžius nurašytą turtą - metalinius voljerus, liekamosios medžiagos – antrinės žaliavos (juodojo metalo laužas, 560 kg), negalėjo būti likviduojamas (išvežamas į sąvartyną arba sunaikinamas), o galėjo būti arba toliau laikomos komisariate arba parduodamos antrinių žaliavų tvarkytojams.

10.       Pažymėjo, kad ieškovui, kaip vadovaujančias pareigas ėjusiam asmeniui, taikytini aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai. Ieškovas veiksmus atliko eidamas Panevėžio apskrities VPK viršininko pavaduotojo pareigas ir vadovaujančias pareigas ieškovas ėjo eilę metų, todėl jam turėjo būti žinoma kaip yra ir turi būti apskaitomas valstybės institucijai priklausantis turtas. Nurodė, kad iniciatyva dėl voljerų konstrukcijų paėmimo buvo ieškovo, o ne kitų Panevėžio apskrities VPK darbuotojų. Pabrėžė, kad ieškovas, siekdamas, kad išardytos voljerų konstrukcijos būtų išvežtos į jo sodybą, nesiaiškino, ar tai yra Panevėžio apskrities VPK turtas, ar jis yra apskaitytas Panevėžio apskrities VPK, kokia jo vertė, kokios yra galimybės jį teisėtai įgyti savo nuosavybėn, apsiribojo tik Logistikos skyriaus vedėjo žodiniu ir akivaizdžiai nepagrįstu leidimu tai padaryti.

11.       Darė išvadą, jog Panevėžio apskrities VPK metalines voljerų konstrukcijas (juodojo metalo laužą) viso tyrimo metu nuosekliai laikė savo turtu, turinčiu vertę, dokumentuose turto apskaitos klaida buvo ištaisyta ir juodojo metalo laužas buvo apskaitytas. Sprendė, kad ieškovo, nors jo veiksmuose ir nebuvo nustatyti visi būtini nusikalstamos veikos sudėties požymiai, civilinės teisės požiūriu veiksmai vertintini kaip neteisėti.

12.       Nurodė, kad baudžiamojo persekiojimo pradėjimas, jo vykdymas ir kontrolė, taigi ir nusikalstamų veiksmų kvalifikavimas nustačius pagrindinius nusikalstamos veikos požymius, yra išimtinai prokuroro kompetencija. Nustatė, jog pirminiai duomenys, surinkti iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo egzistavo ir tik esant prokuroro reikalavimui buvo galimas tolimesnis įrodymų, reikšmingų visiems nusikaltimo sudėties elementams nustatyti, rinkimas. Paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu veikos kvalifikavimas gali keistis priklausomai nuo tyrimo eigos, tyrimo metu gautų duomenų ir 2013 m. vasario 26 d., ikiteisminio tyrimo metu surinkus veikos kvalifikavimui reikšmingus įrodymus, prokuroras priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminio tyrimo dalį ieškovo atžvilgiu ikiteisminio tyrimo metu nustačius, kad nėra padaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 1 dalyje, požymių.

13.       Teismas nurodė, jog ikiteisminio tyrimo teisėjas ir baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas įvertino prokuroro veiksmus, todėl atmetė ieškovo argumentus dėl prokuroro šališkumo, tendencingo tyrimo, nekompetencijos kaip nepagrįstus.

14.       Taip pat atmetė kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, kad prokuroras bei ikiteisminį tyrimą atlikęs tyrėjas ėmėsi priemonių surinkti įrodymus apie metalinių voljerų konstrukcijų apskaitymą Panevėžio apskrities VPK bei ieškovui pavaldžius pagal pareigas Panevėžio apskrities VPK skyrius tik po to, kai sužinojo šias aplinkybes klausydamiesi ieškovo pokalbių su jo atstove. Nurodė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartis dėl leidimo klausytis ieškovo ir S. A. telefoninių pokalbių, daryti jų įrašus, kontroliuoti kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją, ją fiksuoti ir kaupti buvo priimta 2013 m. vasario 12 d., o Panevėžio apskrities VPK Imuniteto skyriaus prašymas pateikti informaciją apie metalinių šunų voljerų, grindinio plytelių apskaitymą buhalterijoje, įkainojimą Panevėžio apskrities VPK pateiktas dar 2013 m. sausio 29 d. Pažymėjo, kad aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas rinko įrodymus tuo metu, kai Panevėžio apygardos teisme buvo nagrinėjamas ieškovo skundas dėl nušalinimo nuo pareigų ir jo iniciatyva bei teismo iniciatyva taip pat buvo renkami įrodymai, reikšmingi skundo nagrinėjimui bei ikiteisminiam tyrimui, nepatvirtino, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras nerinko įrodymų, reikšmingų veikos kvalifikavimui sąmoningai ar dėl kompetencijos stokos.

15.       Vertindamas ieškovo argumentus dėl prokuroro veiksmų, jam išsiuntus neįsiteisėjusius nutarimus dėl baudos skyrimo vykdyti, neteisėtumo, teismas nustatė, jog ieškovo teisėms bei pareigoms priimti nutarimai neturėjo įtakos, procesiniai veiksmai buvo atlikti ne ieškovo atžvilgiu.

16.       Darė išvadą, kad nustatytos byloje aplinkybės nesudarė pagrindo pripažinti, kad ieškovo nurodyti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro atlikti procesiniai veiksmai pradedant ikiteisminį tyrimą pagal BK 233 straipsnio 1 dalį buvo neteisėti, kad pareigūnai pažeidė bendrą pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Atkreipė dėmesį į tai, jog faktas, kad teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį šioje dalyje, nesudarė pagrindo reikalauti žalos atlyginimo priteisimo iš valstybės ir vertintas kaip pakankama satisfakcija.

17.       Teismas sprendė, jog byloje nepakanka įrodymų pripažinti ikiteisminio tyrimo pareigūnus, prokurorą ir teismą padarius tokias klaidas, kurios turėjo esminę lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese, kad ikiteisminis tyrimas vyko tendencingai, siekiant ieškovą apkaltinti, o ne nustatyti tiesą, kas leistų pripažinti minėtų valstybės pareigūnų atliktus veiksmus baudžiamajame procese neteisėtais, bendros pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai nevykdymą ir sudarytų pagrindą reikalauti iš valstybės žalos atlyginimo.

18.       Pripažino, kad prašomas priteisti išlaidas faktiškai patyrė ieškovas, išlaidos patirtos jo atžvilgiu vykusiame ikiteisminiame tyrime, teikiant teisines paslaugas ieškovo šeimos nariams - sūnui L. K., sugyventinei I. P., jos motinai A. P., teikiant skundus Panevėžio apygardos vyriausiajam prokurorui dėl paskirtų baudų panaikinimo ir minėtos išlaidos vertintos kaip ieškovo patirti nuostoliai, tiesiogiai susiję su jo atžvilgiu vykusiu ikiteisminiu tyrimu. Sutiko, kad dėl pradėto ikiteisminio tyrimo ieškovas patyrė didelius psichologinius ir dvasinius išgyvenimus, sveikatos pablogėjimą, neigiamo visuomenės vertinimo padarinius, laikinai neteko galimybės turėti ginklą, medžioti, tačiau pažymėjo, jog minėti pergyvenimai ir teisių suvaržymai būdingi bet kuriam asmeniui, kurio atžvilgiu pradedamas baudžiamasis persekiojimas dėl įvykdytos nusikalstamos veikos. Nenustatė išimtinių aplinkybių, patvirtinančių egzistuojant didesnius ieškovo patirtus dvasinius išgyvenimus bei fizinės sveikatos pablogėjimą, todėl prašomą priteisti neturtinę žalą vertino kaip nepagrįstą.

19.       Atmetė ieškovo argumentus dėl galimybės pretenduoti į viršininko pavaduotojo pareigas po Panevėžio apskrities VPK reorganizacijos, nes ieškovui paskirta tarnybinė nuobauda buvo teismo panaikinta dėl netinkamo teisės aktų taikymo, įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės paneigė ieškovo argumentus dėl prarastos galimybės pretenduoti į viršininko pavaduotojo pareigas. Ieškovui likus toliau dirbti Vidaus tarnyboje, jo galimybes pretenduoti į vadovaujančias pareigas turint paskirtą tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą, teismas vertino itin kritiškai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

20.       Apeliaciniu skundu ieškovas G. K. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. 

21.       Nurodo, kad teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, dėl ko netinkamai vertino įrodymus ir taikė materialinės teisės normas.

22.       Teigia, kad teismas netinkamai vertino voljerų metalinių konstrukcijų apskaitymo aplinkybes dėl ko nepagrįstai pasisakė dėl ikiteisminio tyrimo teisėto pradėjimo. Pažymi, jog vykdydami bendrą pareigą elgtis atidžiais ir rūpestingai, bei užtikrinant Baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) įtvirtintą nuostatą, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras turi imtis veiksmų, kad joks asmuo be pagrindo nebūtų persekiojamas, ikiteisminį tyrimą pradedanti įstaiga, turėdama duomenis apie metalinės voljerų konstrukcijos apskaitymą Panevėžio apskrities VPK buhalterijoje savo žinioje, ne tik galėjo, tačiau privalėjo šiuos duomenis vertinti prieš pradedant ikiteisminį tyrimą. Tai, kad tokie duomenys buvo būtini, patvirtino ir 2014 m. lapkričio 25 d. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis.

23.       Tvirtina, jog pirmiau buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas nei tarnybinis patikrinimas, o teismas netinkamai įvertino ieškovo nurodytas aplinkybes dėl pranešimo pateikti paaiškinimą dėl tarnybinio nusižengimo. Nurodo, kad nebuvo atsižvelgta į ieškovo nurodytas aplinkybes, jog R. B. jį išsikvietus ir apkaltinus neteisėtai išsivežus šunų voljerų dalis, ieškovas paaiškino, kad jam logistikos skyriaus viršininkas A. K. nurodė, kad tai nurašytos ir išmestos atliekos bei paprašė A. K. pakviesti šių aplinkybių pasiaiškinti, tačiau R. B. tai daryti atsisakė. Tvirtina, jog iš pradžių nebuvo siekiama išsiaiškinti, ar ieškovo veiksmai sudaro tarnybinio nusižengimo sudėtį, o ieškovas iš karto buvo pradėtas persekioti baudžiamąja tvarka. Pažymi, kad tiek ikiteisminis tyrimas, tiek tarnybinio nusižengimo tyrimas atliekamas toje pačioje įstaigoje – Panevėžio apskrities VPK, kuriai vadovavo tas pats asmuo R. B., ir tai, kad pirmiau buvo pradėtas ne tarnybinio nusižengimo tyrimas, o ikiteisminis tyrimas, leidžia kalbėti apie tendencingą ieškovo persekiojimą. Be to, ieškovui buvo siūloma pačiam išeiti iš darbo, priešingai grasinant pradėti ikiteisminį tyrimą, kas, ieškovui nepaklusus, ir buvo padaryta. Daro išvadą, kad pradėto ikiteisminio tyrimo tikslas buvo ne ištirti galimo tarnybinio nusižengimo aplinkybes, o siekti pašalinti G. K. iš užimamų pareigų, ir ši aplinkybė patvirtina ieškovo argumentą dėl pradėto ikiteisminio tyrimo pradėjimo nepagrįstumo, nes nurodytas aplinkybes buvo galima išsiaiškinti pradėjus ne ikiteisminį tyrimą, o tarnybinį patikrinimą.

24.       Paaiškina, kad Logistikos skyriaus vedėjas A. K. buvo tas asmuo, kuris Panevėžio apskrities VPK buvo atsakingas už materialaus turto apskaitą, todėl ieškovas kuomet Logistikos skyriaus darbininkai nurodė, kad šunų voljero dalis veš išmesti, pagrįstai kreipėsi į A. K. pasiteirauti dėl tolimesnio šio turto likimo. Nurodo, jog ieškovui pasiteiravus dėl šunų voljero išardytų dalių A. K., kaip atsakingo asmens, buvo suteikta informacija, kuri visiškai atitinka valstybės įmonės apskaitos dokumentus – t. y. kad turtas yra bevertis, nurašytas ir kaip utilizuotas, išmestas sudedant į atliekų konteinerį, t. y. yra šiukšlė. Pažymi, kad šis turtas buvo apskaitytas tik po, kai ieškovas su prašymu kreipėsi dėl šio turto apskaitymo, kas reiškia, kad šis turtas Panevėžio apskrities VPK nebuvo apskaitytas nei 2012 m. kovo-balandžio mėnesiais, kuomet jis buvo nuvežtas ieškovui, nei 2012 m. lapkričio mėnesį, kuomet ieškovas jį grąžino.

25.       Tvirtina, jog buhalterinės apskaitos netinkamas tvarkymas nei tarnybinio patikrinimo metu, nei ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tiriamas, šis faktas buvo iš viso ignoruojamas, nors BPK įpareigoja ikiteisminio tyrimo instituciją ir prokurorą ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjus galimai kitai nusikalstamai veikai dėl jos pradėti tyrimą, tačiau net ir ieškovui reikalaujant, tai nebuvo padaryta. Mano, kad pateikti turto nurašymo duomenys leistų kalbėti tiek apie materialiai atsakingų asmenų – R. B., A. K. – atsakomybę apskaitant valstybės įmonės turtą, dokumentų klastojimą, bei A. K. atsakomybę už melagingų parodymų davimą.

26.       Teigia, kad teismas nepagrįstai nevertino tos aplinkybės, kad viso ikiteisminio tyrimo metu, ieškovo atžvilgiu buvo priimami prokuroro nurodymai pradėti tyrimus vis dėl naujų nusikalstamų veikų, tuo tarpu esant akivaizdiems kitų asmenų neteisėtiems veiksmas, jokie tyrimo veiksmai nebuvo atliekami. 

27.       Nesutinka su teismo išvada dėl prokuroro nurodymo dėl ikiteisminio tyrimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalies pradėjimo pagrįstumo. Tvirtina, kad joks poveikis S. A. iš ieškovo pusės nebuvo daromas, o jo vėlesni parodymai dėl poveikio jam darymo yra akivaizdžiai surašyti tendencingai, nesiekiant išsiaiškinti tikrųjų pareiškimų surašymo aplinkybių, kurie ir buvo pagrindu pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, nors S. A. pareiškime ir iki tol jo duotose parodymuose nėra jokių prieštaravimų, jo pozicija dėl konflikto aplinkybių ir pretenzijų dėl jo visą laiką buvo ir išliko nuosekli, kas paneigia poveikio jam darymą.

28.       Nurodo, kad teismas nepagrįstai teigia, kad ieškovas davė nurodymą išvežti komisariato turtą į savo sodybą.Išteisinamajame nuosprendyje buvo pasisakyta dėl nevertintų aplinkybių, susijusių su ginčo turto apskaita, jo nurašymu. Pažymi, jog trumpalaikio turto pripažinimo nereikalingu arba netinkamu (negalimu) naudoti aktas, nereikalingo arba netinkamo naudoti ūkinio inventoriaus nurašymo ir likvidavimo aktas nepripažinti negaliojančiais, jie nėra pakeisti, todėl teismas, vertindamas ieškinio aplinkybes, neturėjo pagrindo iš naujo spręsti,  ar nurašyti metalo voljerai yra turtas, juo labiau, kai išteisinamuoju nuosprendžiu yra padaryta išvada, kad tai nebuvo Panevėžio apskrities VPK turtas, nes kaip sulūžęs ir netinkamas naudoti, utilizuotas. Mano, jog teismas neturėjo pagrindo revizuoti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytų aplinkybių bei padaryti priešingą išvadą, kad tai buvo turtas, ir kad ieškovas tai, kaip atsakingas pareigas ėjęs asmuo, turėjo žinoti.

29.       Pažymi, jog ieškovas ne vienerius metu užėmė viršininko pavaduotojo pareigas, tačiau nurašant šį turtą, jis nedalyvavo, jis nėra materialiai atsakingas asmuo, todėl nesuprantama, kokiu pagrindu jam turėjo būti žinoma, kad nurašant šį turtą buvo padaryta apskaitos klaida, ką teismas nurodė.

30.        Teigia, kad teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu pavedė pradėti Panevėžio apskrities VPK viršininkas R. B., kuris pasirašė aktus dėl šio turto nurašymo ir sunaikinimo, t. y. ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu nurodė pradėti asmuo, kuriam buvo žinoma, kad šis turtas įstaigos buhalterinėje apskaitoje neegzistuoja, nes yra nurašytas ir utilizuotas kaip atliekos. Pažymi, jog teismas jokių R. B. ir A. K., kurio parodymai buvo pripažinti melagingais, veiksmų neteisėtumo neįžvelgė – jeigu remtis iki šiol galiojančiais ir nepanaikintais buhalterinės apskaitos dokumentais ginčo turtas buvo nurašytas ir sudėtas į atliekų konteinerį, kas reiškia, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimo dieną R. B. negalėjo duoti nurodymo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, užvaldant įstaigos turtą, nes šio turto nebuvo, o tai reiškia, kad nebuvo pagrindo ir vados ikiteisminio tyrimo pradėjimui. Tvirtina, kad turto apskaitos dokumentai buvo vienintelis pagrindas ikiteisminiam tyrimui pradėti, tačiau šių įrodymų ne tik, kad nebuvo pareikalauta prieš pradedant ikiteisminį tyrimą, tačiau tyrimas pradėtas ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovui R. B. žinant, kad ieškovas kaltinamas dėl turto, kuris jau prieš daugiau negu du metus yra pripažintas netinkamu naudoti ir nurašytas, jį utilizuojant.

31.       Nurodo, jog teismas prokuroro veiksmus, išsiunčiant vykdyti nutarimus, kurių apskundimo terminas nebuvo suėjęs, turėjo vertinti kaip neteisėtus, nes neįsiteisėjęs nutarimas negali būti vykdomas.

32.       Mano, kad pradėtu ikiteisminiu tyrimu nebuvo siekiama nustatyti tiesos ir išsiaiškinti faktinių aplinkybių, o tik tendencingai apkaltinti ieškovą, ką patvirtina ikiteisminio tyrimo įstaigos veiksmai bei ikiteisminį tyrimą kontroliuojančio prokuroro veiksmai tiek prieš pradedant ikiteisminį tyrimą, tiek jo metu - turto apskaitymo nesiaiškinimas prieš pradedant ikiteisminį tyrimą, vėliau šių dokumentų prijungimas ir jų nevertinimas, nesiėmimas veiksmų pašalinti byloje esančius prieštaravimus dėl turto apskaitos. Pagrįstai mano, jog atliekant ikiteisminį tyrimą, ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras pažeidė lygybės prieš įstatymą principą, kadangi esant duomenų apie kitų asmenų nusikalstamą veiką, šių asmenų atžvilgiu tyrimas nebuvo pradėtas, o ikiteisminį tyrimą kontroliavęs prokuroras E. Baltrimavičius darė viską, kad toks tyrimas ir nebūtų pradėtas.

33.       Nesutinka su teismo išvada, jog ieškovui likus dirbti toliau Vidaus tarnyboje, jo galimybės pretenduoti į vadovaujančias pareigas turint paskirtą tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą, vertintinos kritiškai. Paaiškina, kad tarnybinė nuobauda ieškovui buvo paskirta praėjus daugiau negu mėnesiui po jo atleidimo, jokių galiojančių nuobaudų ieškovas neturėjo, todėl nesant ikiteisminio tyrimo, jam nebūtų buvę kliūčių pretenduoti į po reorganizacijos esančią laisvą viršininko pavaduotojo pareigybę.

34.       Tvirtina, kad yra pagrindas konstatuoti neteisėtus ikiteisminio tyrimo, prokuroro ir teismo (pirmos instancijos) veiksmus, lėmusius esminę žalą ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese, todėl ieškovo turėtos išlaidos, sudarančios turtinę žalą, turi būti atlygintos visa apimtimi. Taip pat ieškovui turi būti atlyginta jo patirta neturtinė žala, susijusi su nepatogumais ir išgyvenimais dėl pradėto ir tendencingai bei neobjektyviai atlikto ikiteisminio tyrimo, bei pirmos instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio.

35.       Panevėžio apskrities VPK atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti.

36.       Sutinka su teismo išvada, kad pradedant ikiteisminį tyrimą įstatymas nenumato pareigos ikiteisminio tyrimo pareigūnui turėti įrodymus apie visus būtinus nusikalstamos veikos požymius bei elementus, dėl kurios įvykdymo pradedamas ikiteisminis tyrimas ir tvirtina, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai visus veiksmus atliko teisėtai ir pagrįstai.

37.       Nurodo, kad ikiteisminis tyrimas ir tarnybinis patikrinimas buvo pradėti tuo pačiu metu – 2012 m. lapkričio 21 d., todėl apeliantas nepagrįstai teigia ikiteisminiam tyrimui buvus pradėtam pirmiau.

38.        Apeliantas nepagrįstai teigia, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimu buvo siekiama nepagrįsto jo baudžiamojo persekiojimo, siekiant pašalinti iš užimamų pareigų, nes apeliantas iš užimamų pareigų buvo atleistas dėl vykusios reorganizacijos atsisakius pasiūlytų pareigų.

39.       Tvirtina, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai, buvus ikiteisminio tyrimo pareigūno tarnybiniam pranešimui, baudžiamąją bylą nagrinėjusių teismų nebuvo konstatuoti neteisėti ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai. Mano, jog nėra teisinio bei faktinio pagrindo susieti apelianto patirtą turtinę ir neturtinę žalą su ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmais nei tiesioginiu, nei netiesioginiu priežastiniu ryšiu nenustačius minėtų pareigūnų veiksmuose neteisėtų veiksmų, bendros pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai nevykdymo.

40.       LR generalinė prokuratūra, atstovaujama Panevėžio apygardos prokuratūros, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti.

41.       Nurodo, kad apeliantas nepagrįstai teigia neteisėtai pradėjus jį persekioti, kadangi buvo nustatytos faktinės aplinkybės ikiteisminio tyrimo pareigūnui pagrįstai leido manyti, jog nusikalstama veika galėjo būti padaryta. Taip pat apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmiausiai turėjo būti pradėtas tarnybinis patikrinimas, o ne ikiteisminis tyrimas, nes pradėtas tarnybinis patikrinimas buvo sustabdytas iki vyko ikiteisminis tyrimas. Be to, teisės aktai nenumatė privalomo reikalavimo dėl tam tikros galimai padarytos neteisėtos veikos pirmiausiai pradėti tarnybinį patikrinimą, o vėliau – ikiteisminį tyrimą.

42.       Teigia, kad metaliniams šunų voljerams, kaip metalo laužui, nebuvus tinkamai apskaitytiems Panevėžio apskrities VPK buhalterijoje nereiškia, jog minėtas turtas neturi jokios vertės ir gali būti disponuojamas bet kurių asmenų iniciatyva.

43.       Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl prokuroro kompetencijos kvalifikuoti nusikalstamas veikas ir kvalifikavimo tikslinimas proceso metu vertintinas kaip apelianto teisių nepažeidžiantis procesinis veiksmas. Atkreipia dėmesį, kad teismas teisingai nurodė, jog baudžiamojo proceso įstatymas nenumatė draudimo prokurorui jau pradėtame ikiteisminiame tyrime kelti įvairias versijas bei reikalui esant pradėti naują ikiteisminį tyrimą. Pažymi, kad apeliantas visiškai nebendradarbiavo su pareigūnais.

44.       Nurodo, jog apeliantui buvo pasiūlytos lygiavertės jo turėtoms pareigos, tačiau pats apeliantas pasiūlymo atsisakė, motyvavęs galimu nušalinimu nuo pareigų ir pragyvenimo šaltinio netekimu. Atkreipia dėmesį, kad teismas tik kritiškai įvertino apelianto galimybes pretenduoti į vadovaujančias pareigas turint paskirtą tarnybinę nuobaudą. Be to, apeliantas nenurodo argumentų, kodėl būtent dėl ikiteisminio tyrimo jis neteko galimybės pretenduoti į viršininko pavaduotojo pareigas, jeigu jis jų pats atsisakė.

45.       Pažymi, kad skundo dėl prokuroro nutarimo padavimas nestabdo skundžiamo nutarimo vykdymo, todėl prokuroro nutarimai dėl baudų skyrimo L. K., R. P., A. P. vykdyti buvo pateikti tinkamai ir teisėtai, apeliantas nepateikia jokių argumentų, dėl kokių priežasčių nutarimų nusiuntimas vykdyti, nesuėjus jų paskundimo terminui, laikytinas neteisėtais prokuroro veiksmais.

46.       LR teisingumo ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti skundžiamą sprendimą.

47.       Pažymi, kad teismas išsamiai išanalizavo aplinkybes, kurios buvo pagrindas pradėti ir tęsti ikiteisminį tyrimą, detaliai pasisakė dėl apelianto atliktų veiksmų, vertino išteisinimo pagrindus ir kitas aplinkybes, susijusias su išnagrinėta baudžiamąja byla bei dėl to pasisakė civilinės teisės požiūriu.

48.       Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl apeliantui taikytinų aukštesnių veiklos ir atsakomybės standartų, nes eilę metų ėjęs vadovaujančias pareigas, turėjo žinoti, kaip apskaitomas valstybės institucijai priklausantis turtas, o siekdamas išsivežti metalinius voljerus, nesiaiškino, ar tai yra Panevėžio apskrities VPK turtas, ar turtas apskaitytas, kokia jo vertė, kokios galimybės turtą įsigyti asmeninės nuosavybės teise. 

49.       Teigia, kad apelianto veiksmai, iš civilinės atsakomybės pusės, turėjo tiesioginės įtakos pradėti jo atžvilgiu baudžiamąjį persekiojimą.

50.       Nurodo, jog apeliantas, būdamas komisariato viršininko pavaduotoju, turėjo suprasti, jog metaliniai šunų voljerai, būdami metalo laužu, negali būti paimti asmeniniam naudojimui, nes turi vertę. Tai, kad jis nedalyvavo šio turto nurašymo komisijoje ir nebuvo materialiai atsakingas už jį, nesuteikė teisės pasiimti turtą sau.

Teisėjų kolegija 

k o n s t a t u o j a :

Apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 326 str. 1 d. 1 p.).

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

51.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

52.       Nustatyta, kad 2014 m. sausio 30 d. Šiaulių apygardos teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1-47-300/2014 priėmė nuosprendį, kuriuo pripažino G. K. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK) 228 straipsnio 2 dalyje (piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ir siekis turtinės naudos sau) ir nuteisė 100 MGL dydžio (13 000 Lt) bauda, o pagal BK 233 straipsnio 1 dalį (poveikis nukentėjusiam asmeniui) G. K. teismas išteisino, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Šiaulių apygardos teismas nurodė, kad G. K., būdamas valstybės tarnautoju, Panevėžio apskrities VPK viršininko pavaduotoju, duodamas nurodymą išvežti policijos komisariato turtą, piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi, nežiūrint į tai, kad metaliniai voljerai pagal buhalterinius dokumentus buvo nurašyti ir sudėti į konteinerius utilizuoti. Taip pat, matydamas galimybę panaudoti šį turtą, jo nepirkdamas, siekė turtinės naudos, todėl suorganizavo jo išvežimą į savo sodybą. Teismas pripažino, jog G. K. veiksmais buvo diskredituotas valstybės tarnautojo vardas, sumenkintas valstybės institucijos autoritetas jam pavaldžių asmenų ir kitų institucijų akivaizdoje, taip padaryta didelė žala valstybei (baudž. b. Nr. 1-47-300/2014; 4 t. b. l. 94-100). Lietuvos apeliacinis teismas, 2014 m. lapkričio 25 d. išnagrinėjęs nuteistojo G. K. apeliacinį skundą, panaikino Šiaulių apygardos teismo nuosprendį ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo G. K. išteisino pagal . BK 228 straipsnio 2 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (baudž. b. 4.t. b. l. 144-150). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl BK 228 straipsnio 2 dalies nusikalstamos veikos buvimo G. K. veiksmuose yra nepagrįstos, nors pirmosios instancijos teismas betarpiškai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tačiau teismo padarytos išvados dėl didelės žalos nėra motyvuotos, bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta tiksli metalo laužo kaina, nebuvo atsižvelgta į tai, kad išardyti voljerai nebuvo inventorizuoti kaip komisariatui priklausantys ir tinkami naudojimui daiktai, jie buvo apskaityti kaip bevertės, utilizavimui skirtos atliekos.

53.       Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovo G. K. ieškinį dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų, teismo neteisėtų veiksmų, konstatavo, jog nepakanka įrodymų pripažinti minėtus asmenis padarius tokias klaidas, kurios turėjo esminę lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese, kad ikiteisminis tyrimas vyko tendencingai, siekiant ieškovą apkaltinti, o ne nustatyti tiesą, kas leistų pripažinti minėtų valstybės pareigūnų atliktus veiksmus baudžiamajame procese neteisėtais, bendros pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai nevykdymą ir sudarytų pagrindą reikalauti iš valstybės žalos atlyginimo.

54.       Apeliantas G. K. nesutinka su skundžiamu teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimu ir tvirtina, jog teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir dėl to netinkamai taikė materialinės teisės normas.

55.       Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismas, vertindamas įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Be to, teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

56.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismo teisines išvadas bei apeliacinio skundo motyvus, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą, teismo padarytos išvados neprieštarauja byloje surinktų įrodymų visumai (CPK 185 straipsnis).

57.       Vertindama apelianto G. K. teiginius dėl buhalterinių duomenų privalomo vertinimo prieš pradedant ikiteisminį tyrimą, kolegija atkreipia dėmesį, jog baudžiamojo proceso įstatymas nenustato tam tikrų veiksmų atlikimo prieš pradedant ikiteisminį tyrimą siekiant įsitikinti ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrįstumu. BPK 166 straipsnio 1 dalis aiškiai apibrėžia, kada pradedamas ikiteisminis tyrimas, ir tik ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras, gavęs pranešimą, skundą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys akivaizdžiai neteisingi, ar yra aiškios aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas yra negalimas (BPK 168 str.). Byloje nėra jokių duomenų, kad Panevėžio apskrities VPK, kaip nukentėjęs asmuo, būtų kreipęsis su pareiškimu dėl metalinių voljerų konstrukcijų dingimo ir būtent Panevėžio apskrities VPK pareiškimo pagrindu būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas. Nenustačius tokių aplinkybių, negalima kelti klausimo dėl visapusiško situacijos įvertinimo, tame tarpe ir buhalterinių duomenų patikrinimo, ir kreipimosi dėl ikiteisminio tyrimo pradžios pagrįstumo.

58.       Apeliantas G. K. tvirtina, kad pirmiau buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu nei tarnybinis patikrinimas. Kolegija nesutinka su tokiu tvirtinimu ir pabrėžia, jog bylos duomenimis, tiek ikiteisminis tyrimas dėl galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi bei naudos sau siekimo, tiek tarnybinis patikrinimas dėl metalinių voljerų konstrukcijų išvežimo iš komisariato teritorijos tarnybiniu transportu buvo pradėti tuo pačiu metu – 2012 m. lapkričio 21 d. Apeliantas nepateikia jokių pakankamų ir leistinų įrodymų, patvirtinančių kitokią abiejų tyrimų pradžią (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis).

59.       Be kita ko, 2012 m. gruodžio 27 d. apeliantas G. K. Panevėžio apskrities VPK Vidaus tyrimų poskyrio viršininkui R. V. raštu nurodė, jog tarnybinis patikrinimas dėl tarnybinio nusižengimo aplinkybių, turinčių nusikalstamos veikos administracinio teisės pažeidimo požymių, turėtų būti stabdomas, ką ir pasiūlė padaryti. Administracinės bylos Nr. I-29-739/2013 duomenys patvirtina, jog Panevėžio apskrities VPK Vidaus tyrimų poskyrio viršininko 2013 m. sausio 24 raštu Nr. 50-16-I-15 tarnybinio nusižengimo tyrimo dalis dėl pareigūno vardą žeminančios veikos požymių G. K. atžvilgiu buvo sustabdyta (adm. b., b. l. 58-60).

60.       Apelianto teiginiai dėl galimybių įvertinti jo veiksmus tarnybinio nusižengimo tyrimo metu, o ne ikiteisminio, nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės, nes ikiteisminis tyrimas pradėtas anoniminio pranešimo pagrindu ir nenustatyta, kad pranešime būtų nurodytos akivaizdžiai melagingos aplinkybės ar dėl kurių negalimas baudžiamasis procesas. Teisės aktai, esant tyrimų dėl veikos, turinčios nusikalstamos veikos ar administracinio nusižengimo požymių, kolizijai, prioritetą skiria ikiteisminiam tyrimui, kaip tyrimui siekiančiam atskleisti pavojingesnę visuomenei veiką, todėl sprendimas neatlikti ikiteisminio tyrimo, galimai nusikalstamą veiką atskleisti pavedant atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą, prieštarautų teisės normoms.

61.       Teisėjų kolegija, vertindama apelianto G. K. teiginius dėl metalinių voljerų konstrukcijų vertės ir jų paėmimo, gavus atsakingo už materialinį turtą asmens leidimą, pažymi, jog 2010 m. kovo 1 d. trumpalaikio turto pripažinimo nereikalingu arba netinkamu (negalimu) naudoti aktu Nr. 50-4-IL-196 ir 2010 m. kovo 31 d. pripažinto nereikalingu arba netinkamu (negalimu) naudoti ūkinio inventoriaus nurašymo ir likvidavimo aktu Nr. 126 metalinės voljerų konstrukcijos buvo pripažintos netinkamos naudotis ir bevertės ta prasme, kad metalinių konstrukcijų negalima buvo naudoti pagal tiesioginę jų paskirtį, tačiau, kaip atliekos – metalo laužas, jos neabejotinai turėjo vertę.  Pažymėtina, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. lapkričio 25 d. nuosprendyje pasisakė dėl metalinių voljerų konstrukcijų galimybių naudoti pagal tiesioginę jų paskirtį ir visiškai nevertino konstrukcijų kaip atliekų – metalo laužo, todėl nepagrįsti apelianto teiginiai pirmosios instancijos teismui revizavus įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytas aplinkybes. Byloje nėra nustatyta, o ir apeliantas neįrodinėjo, kad buvo domėtasi, aiškintasi metalinių voljerų konstrukcijų, kaip atliekų – metalo laužo, įsigijimo nuosavybėn galimybėmis, o tiesiog neapdairiai pasitikėta materialiai atsakingo asmens pateiktais duomenimis apie nurašytas atliekas bendrąja prasme.

62.       Be to, kolegija nurodo, jog apeliantas nepagrįstai susiejo savo 2013 m. vasario 22 d. prašymą su Panevėžio apskrities VPK 2013 m. kovo 5 d. nematerialaus ir ilgalaikio materialaus turto pripažinimo nereikalingu arba netinkamu (negalimu) naudoti aktu, kuriuo į komisariato buhalterinę apskaitą buvo įrašyta 560 kg juodojo metalo laužo. Baudžiamosios bylos medžiagoje esantis apelianto G. K. 2013 m. vasario 22 d. prašymas yra susijęs su apelianto prašymu išreikalauti duomenis, kaip ir kada metalinės voljerų konstrukcijos buvo įgytos ir kaip jos buvo apskaitytos Panevėžio apskrities VPK apskaitoje, todėl pirmiau paminėti teiginiai dėl šio prašymo įtakos ginčo turto įtraukimui į komisariato buhalterinę apskaitą visiškai nepagrįsti (CPK 185 straipsnis).

63.       Tačiau teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl apelianto galimybių žinoti valstybės institucijai priklausančio turto apskaitymo tvarką prieštaringa kitai išvadai, kad Panevėžio apskrities VPK apskaitant nurašytą turtą, už kurio nurašymą apeliantas nebuvo atsakingas, buvo padaryta klaida. Šioje vietoje apeliantas teisus, nes byloje nustatyta, jog ėjęs Panevėžio apskrities VPK viršininko pavaduotojo pareigas, G. K. nedalyvavo ginčo turto nurašyme, todėl, nors ir užimdamas vadovaujančias pareigas, objektyviai negalėjo žinoti apie padarytą klaidą. Visgi teisėjų kolegija sprendžia, jog tiesioginių aplinkybių objektyvus nežinojimas nepateisina apelianto G. K. veiksmų. Kaip nurodyta nutarties 61 punkte, nebuvo aiškinamasi atliekų – metalo laužo, įsigijimo galimybės, o visuotinai žinoma, jog metalo laužas turi tam tikrą vertę.

64.       Vertinant argumentus dėl nepagrįstai ignoruotų apelianto argumentų dėl galimai netinkamai tvarkytos buhalterinės apskaitos atliekant ikiteisminį tyrimą dėl galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir siekio turtinės naudos sau, galimos kitų asmenų – R. B., A. K., atsakomybės klausimo sprendimo, teisėjų kolegija nurodo, jog šios civilinės bylos dalykas yra apelianto G. K. atžvilgiu vykdyto ikiteisminio tyrimo pagrįstumas ir teisėtumas ir dėl pirmiau paminėtų argumentų pasisakyti netikslinga. Juo labiau, kad A. K. parodymų prieštaringumas buvo konstatuotas ne ikiteisminio tyrimo metu, o baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme.

65.       Pirmosios instancijos teismas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro procesinius veiksmus, pradedant ikiteisminį tyrimą pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, nepripažino neteisėtais ir su tokia teismo išvada teisėjų kolegija sutinka (CPK 185 straipsnis). Pažymi, kad apeliantas, nesutikdamas su šia teismo sprendimo dalimi, nepateikia jokių pagrįstų argumentų, paneigiančių teismo išvadą (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas gavus duomenų apie galimai apelianto G. K. darytą poveikį S. A., kurio parodymai buvo užfiksuoti apklausos metu. Tai, kad baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį G. K. atžvilgiu nepadarius BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytos nuskalstamos veikos, nepatvirtina ikiteisminio tyrimo neteisėtumo apelianto atžvilgiu.

66.       Pagal BPK 63 straipsnio 3 dalį, skundo dėl prokuroro nutarimo padavimas iki jo išsprendimo nesustabdo nutarimo vykdymo. Šiuo atveju pripažinti prokuroro nutarimų dėl L. K., R. P., A. P. taikytų sankcijų – baudų, išsiuntimą vykdyti minėtiems nutarimams neįsiteisėjus neteisėtu veiksmu nėra pagrindo (CPK 185 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad minėti nutarimai buvo priimti ne apelianto atžvilgiu ir negalėjo jo teisėms ir pareigoms turėti įtakos.

67.       Apeliantas skunde teigia, kad pradėtu ikiteisminiu tyrimu buvo siekta tendencingai apkaltinti jį, o ne nustatyti tiesą ir išsiaiškinti faktines aplinkybes, ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras nerinko įrodymų, reikšmingų veikos kvalifikavimui sąmoningai ar dėl kompetencijos stokos. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu teiginiu, nes pirmosios instancijos teismo padarytoms priešingoms apelianto teiginiams išvadoms paneigti G. K. nepateikė jokių pakankamų ir leistinų įrodymų (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai sprendė, kad G. K. argumentai dėl prokuroro šališkumo, tendencingo tyrimo nepagrįsti. Nėra nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras nerinko įrodymų, reikšmingų veikos kvalifikavimui sąmoningai ar dėl kompetencijos stokos, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su teismo išvadomis, jų nekartoja.

68.       Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl apelianto G. K. galimybės pretenduoti į viršininko pavaduotojo pareigas po Panevėžio apskrities VPK reorganizacijos, nedarė išvados, kad apeliantas, turėdamas tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą, negalės pretenduoti į vadovaujančias pareigas. Kolegija pabrėžia, jog teismas tik išsakė abejones dėl tokios galimybės, nes administracinėje byloje buvo konstatuota tarnybinio nusižengimo sudėtis, bet neteisingai pritaikyti teisės aktai skiriant nuobaudą, todėl apeliantas G. K. nepagrįstai tvirtina teismui iškraipius byloje esančius faktus.

69.       Kitų apeliaciniame skunde nurodytų nesutikimo su teismo sprendimu motyvų teisėjų kolegija nevertina ir dėl jų nepasisako, kaip neturinčių esminės teisinės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui.

70.       Teisėjų kolegija, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, todėl apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso  326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija                                Margarita Dzelzienė

Birutė Jonaitienė

Laimutė Sankauskaitė