Civilinė byla Nr. 3K-3-482/2010

                                                Procesinio sprendimo kategorijos: 30.9.1; 30.9.2; 71; 114.3; 114.4 (S)           

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

 

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės M. K. T. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. V. ieškinį atsakovei M. K. T. dėl nuosavybės teisės pripažinimo, atidalijimo iš bendrosios nuosavybės ir skolos priteisimo; tretieji asmenys D. M. ir Vilniaus miesto 10–asis notarų biuras.

           

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

            Byloje kilo ginčas dėl asmenų, kurie, nenutraukę de jure santuokos su savo sutuoktiniais, gyveno kartu ir vykdė bendrą veiklą, santykių teisinio kvalifikavimo, bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo, šios nuosavybės dalių nustatymo, taip pat mirusio bendrosios nuosavybės dalyvio įpėdinio atsakomybės už palikėjo skolas.    

Ieškovė prašė teismo: pripažinti jai nuosavybės teisę į 51/100 dalį buto Neringos mieste (duomenys neskelbtini), baldus, esančius šiame bute, kurių įsigijimo kaina: virtuvės baldų su buitine technika – 12 780 Lt, stalviršio, batų dėžės, komodos – 1423 Lt, spintos, stumdomų durų – 4537 Lt, žaliuzių – 959,93 Lt (bendra baldų vertė – 19 699,93 Lt); priteisti ieškovei iš atsakovės dvi mirusio jos tėvo R. T. negrąžintas paskolas po 100 000 Lt, 75 000 Lt už 1/2 dalį žolės miltų gamybos įrenginio, 20 175 Lt R. T. gydymo išlaidų, 12 610 Lt ieškovės lėšomis padengtos R. T. skolos  AB Ūkio bankui, 9045,50 Lt mirusiojo laidojimo išlaidų, priteisiant iš viso iš atsakovės 316 830,50Lt; atidalyti ieškovę iš bendrosios dalinės nuosavybės, paliekant jai natūra visą butą Neringoje (duomenys neskelbtini), su visais jame esančiais baldais, o atsakovei priteisti iš ieškovės piniginę kompensaciją už 49/100 dalis ginčo buto ir 2/7 dalis baldų; įskaityti ieškovei priteistiną iš atsakovės pinigų sumą į ieškovės mokėtiną atsakovei.

Ieškovė nurodė, kad atsakovė, gimusi (duomenys neskelbtini),  yra R. T., mirusio 2005 m. gruodžio 27 d., duktė, įstatyminė įpėdinė. Ieškovė ir R. T. daugiau kaip dešimt metų iki jo mirties gyveno kartu, tvarkė bendrą ūkį, įgijo bendro turto; kai 2004 m. liepos pabaigoje R. T. sunkiai susirgo, ieškovė jį slaugė, rūpinosi, sumokėjo už gydymą, taip pat padengė laidojimo išlaidas. Ieškovės teigimu, gyvendami kartu, jie 2000–2005 m. laikotarpiu bendromis pastangomis jungtinės veiklos pagrindu įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teise: UAB „Energetinių sistemų lizingas“ akcijų (2000 m. lapkričio 22 d.); žolės miltų gamybos įrenginį (2002 m. birželio 25 d.); butą Neringoje (duomenys neskelbtini) (2004 m. kovo 8 d.), kurio vertė pagal pirkimo–pardavimo sutartį – 394 380 Lt ir kuris įregistruotas R. T. vardu; šiame bute esančius baldus; automobilį „Jeep Grand Cherokee Laredo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (2005 m. spalio 14 d.), kurio vertė pagal pirkimo–pardavimo sutartį – 38 000 Lt ir kuris taip pat įregistruotas R. T.; indėlių ir lėšų, esančių R. T. sąskaitose Ūkio ir Nord LB bankuose, kurių bendra suma – 184 200 Lt; bendra turto vertė – 644 455 Lt. Ieškovė nurodė, kad 2002 m. birželio 25 d. už bendras lėšas lygiomis dalimis jie nusipirko žolės miltų gamybos įrenginį, kurį 2005 m. gegužės 26 d. R. T. pardavė už 150 000 Lt, tačiau ieškovei neatidavė jos dalies, t. y. 75 000 Lt,  nes 120 000 Lt įnešė į savo sąskaitas Ūkio ir Nord LB bankuose, o 30 000 Lt, pridėjęs 8000 Lt, išleido automobiliui „Jeep Grand Cherokee Laredo“ įsigyti. Ieškovės teigimu, jai pripažintina nuosavybės teisė į 51/100 dalį buto Neringoje, nes ji sumokėjo 200 000 Lt savo asmeninėmis lėšomis, gautomis paveldėjimo būdu po tėvo mirties ir dovanotomis motinos, o R. T. sumokėjo už 49/100 dalis šio buto, pasiskolinęs 194 380 Lt iš ieškovės, kuri šiuos pinigus pasiskolino iš L. P.; nurodytas butas įrengtas jos ir R. T. bendrai įsigytais baldais, buitine technika, kurių vertė – 27 559 Lt, tarp jų 19 700 Lt sumokėta ieškovės, o 7859 Lt – R. T. Ieškovė taip pat nurodė, kad kai Ūkio bankas pareiškė pretenzijas dėl R. T. viršyto kredito kortelės limito, 2004 m. spalio 21 d. ji įmokėjo į jo sąskaitą 12 000 Lt ir 610 Lt; be to, nuo 2005 m. kovo 3 d. iki mirties R. T. gydėsi odontologijos klinikoje, už gydymąsi sumokėta 37 463 Lt, tarp jų 20 175 Lt sumokėjo ieškovė; ji taip pat turėjo 9045,50 Lt R. T. laidojimo išlaidų.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

            Vilniaus apygardos teismas 2009 m. balandžio 17 d. sprendimu patenkino ieškinio dalį: pripažino ieškovei nuosavybės teisę į 0,507125107 dalis buto Neringoje (duomenys neskelbtini), į virtuvės baldus su buitine technika, stalviršį, batų dėžę, komodą, spintą, stumdomas duris ir žaliuzes; atidalijo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir priteisė ieškovei visą ginčo butą natūra, o atsakovei – 317 411,43 Lt kompensaciją už jai tenkančią nurodyto buto dalį; priteisė ieškovei iš atsakovės 316 830,50 Lt palikėjo skolos; įskaitė priešpriešinius ginčo šalių reikalavimus ir priteisė atsakovei iš ieškovės 580,93 Lt; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas, remdamasis įsiteisėjusiais Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2004 m. balandžio 19 d. sprendimu dėl R. V. ir A. E. V. santuokos nutraukimo bei Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. sprendimu dėl D. M. ir R. T. santuokos nutraukimo, atsakovės paaiškinimais, liudytojo A. E. V. parodymais, konstatavo, kad R. T. ir ieškovė apie dešimt metų iki R. T. mirties 2005 m. gruodžio 27 d., formaliai nenutraukę santuokų su savo sutuoktiniais, gyveno kartu, tvarkė bendrą ūkį, todėl ne vėliau nei nuo 1995 m. vidurio susiklostė jų bendro gyvenimo partnerystės santykiai, kurių vienas iš tikslų buvo abiejų asmenų lėšomis įgyti bendrosios dalinės nuosavybės. Teismas pažymėjo, kad iš nurodytų teismų sprendimų matyti, jog abiejų partnerių sutuoktiniai nepretendavo įgyti nuosavybės teisių į turtą, kurį įgijo ieškovė ir R. T., gyvendami kartu. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą sukurti bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. V. S., bylos Nr. 3K-3-1029/2001; 2003 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Z. V.  v. A. V., D. V., bylos Nr. 3K-3-236/2003; 2006 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje D. Z. v. R. A. L., bylos Nr. 3K-7-332/2006). Teismas nustatė, kad 2004 m. kovo 8 d. R. T. ir UAB „Talainė“ sudarė ginčo buto Neringoje pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią R. T. įsigijo šį butą už 394 380 Lt (atidėjus mokėjimą); 2004 m. liepos mėn. R. T. ištiko insultas; 2004 m. rugsėjo 21 d. ieškovė per R. T. įgaliotą atstovą G. K. suteikė R. T. 100 000 Lt tikslinę paskolą, skirtą atsiskaityti už dalį ginčo buto; R. T. atstovas 2004 m. rugsėjo 22 d. sumokėjo UAB „Talainė“ 194 380 Lt; 2004 m. spalio 15 d. ieškovė ir R. T. atstovas G. K. sudarė antrą tikslinę 100 000 Lt paskolos sutartį; ieškovė asmeniškai keturis kartus pervedė UAB „Talainė“ po 50 000 Lt už ginčo buto dalį. Teismas konstatavo, kad R. T. sumokėjo už ginčo butą 194 380 Lt, ieškovė – 200 000 Lt , todėl jai priklauso nuosavybės teisė į 51/100 dalį, o atsakovei, kaip R. T. įpėdinei, – į 49/100 dalis šio buto; 49/100 ginčo buto dalių vertė pagal byloje atliktos turto vertinimo ekspertizės išvadas – 317 411,43 Lt (644 000 Lt x 0,492874892). Teismas nurodė, kad ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ji savo lėšomis sumokėjo 19 700 Lt už ginčo bute esančius virtuvės baldus su buitine technika, stalviršį, batų dėžę, komodą, spintą, stumdomas duris ir žaliuzes, todėl pripažino jai nuosavybės teisę į šiuos daiktus. Teismas sprendė, kad ieškovė, kaip R. T. kreditorė, turi teisę reikalauti priteisti iš atsakovės, kaip įpėdinės, R. T. suteiktą 200 000 Lt paskolą, taip pat kitas skolas: 12 610 Lt už bankui padengtą R. T. viršytą kredito kortelės limitą, 20 175 Lt už jam suteiktas odontologo paslaugas, 75 000 Lt už 1/2 dalį žolės miltų gamybos įrenginio, nes byloje nėra įrodymų, kad R. T., pardavęs šį bendrai įgytą daiktą, būtų atsiskaitęs su ieškove už jai tenkančią dalį, taip pat 9045,50 Lt R. T. laidojimo išlaidų, kurios priteisiamos iš paveldimo turto (CK 5.59 straipsnio 2 dalies 1 punktas), iš viso – 316 830,50 Lt (CK 5.63 straipsnis). Teismo nuomone, ieškovė nepraleido CK 5.63 straipsnyje nustatyto trijų mėnesių termino kreditoriaus reikalavimams pareikšti, nes 2006 m. vasario 7 d. ji kreipėsi į Vilniaus miesto 3-iojo notarų biuro notarę su pareiškimu, kuriame nurodė esanti R. T. kreditorė, 2006 m. kovo 14 d. – į Vilniaus miesto 3-iąjį apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto dėl paskutinės mirusiojo nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo; dėl to atsakovė neturėjo pagrindo tikėtis, kad ieškovė atsisako savo teisių arba nemano, kad jos subjektinės teisės buvo pažeistos. Teismas sprendė, kad, pripažinus ieškovei nuosavybės teisę į 51/100 dalis ginčo buto, ji turi teisę reikalauti atidalyti jos dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgęs į tai, kad ieškovė rūpinosi ginčo buto įgijimu ir įrengimu, jai priklauso didesnioji šio buto dalis, buto pobūdį (skirtas poilsiui, didžiąją buto ploto dalį sudaro bendrojo naudojimo patalpos), teismas priteisė ieškovei ginčo butą natūra, o atsakovei iš ieškovės – 317 411,43 Lt kompensaciją (644 000 Lt x 49/100). Įskaitęs priešpriešinius reikalavimus, teismas priteisė atsakovei iš ieškovės 580,93 Lt kompensaciją (317 411,43 Lt – 316 830,50 Lt). Teismas atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti jai nuosavybės teisę į 1/2 dalį automobilio „Jeep Grand Cherokee Laredo“, nurodęs, kad byloje nėra duomenų, jog jis įgytas ieškovės ir mirusiojo bendrosios dalinės nuosavybės teise.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. kovo 30 d. nutartimi atmetė atsakovės apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 17 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisėjų kolegija pažymėjo, kad prezumpcija, jog santuokos metu įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (SŠK 21 straipsnis; 2000 m. CK 3.87 straipsnis), gali būti nuginčijama. Teisėjų kolegija nurodė, kad aplinkybė, jog R. T. ir D. M. bei ieškovė ir A. E. V. kaip šeimos negyveno de facto jau seniai, t. y. kad nėra bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos prielaidos, nustatyta įsiteisėjusiais teismų sprendimais dviejose skirtingose bylose dėl nurodytų asmenų santuokų nutraukimo (CPK 182 straipsnio 2 punktas), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, nes ieškovė ją nuginčijo. Dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės ir įrodinėjimo taisyklių teisėjų kolegija nurodė, kad, remdamasis bylos šalių – ieškovės ir atsakovės – paaiškinimais, liudytojo A. E. V. parodymais, byloje esančiais netiesioginiais rašytiniais įrodymais, pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, jog ieškovė ir R. T. apie dešimt metų iki jo mirties, gyveno kartu, bendrai tvarkė ūkį, formaliai nenutraukę santuokų su savo sutuoktiniais, ir teisingai kvalifikavo jų santykius kaip jungtinę veiklą (partnerystę) bei taikė šią veiklą reglamentuojančias teisės normas. Nors ieškovė prašė pripažinti nuosavybės teisę į turtą, įgytą jos ir R. T. po 2001 m. liepos 1 d., t. y. galiojant 2000 m. CK, kuriame kitaip negu 1964 m. CK reglamentuojama jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties forma, sutarties sudarymo įrodinėjimo taisyklės ir sutarties formos nesilaikymo teisiniai padariniai. Teisėjų kolegija nurodė, kad jungtinės veikos (partnerystės), iš kurios kildinama bendroji dalinė ieškovės ir R. T. nuosavybė, santykių pradžia yra 1995 m. vidurys, kai galiojo 1964 m. CK; Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandorio formai taikomi jo sudarymo momentu galioję įstatymai, todėl dėl ieškovės ir R. T. bendrosios jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formos, šios formos nesilaikymo padarinių spręstina pagal 1964 m. CK, o dėl bendro turto įgijimo (sukūrimo), pardavimo, paskolos sutarčių formos ir šių sutarčių formos nesilaikymo padarinių – pagal 2000 m. CK normas, galiojusias atitinkamų sandorių sudarymo metu; sandorių sudarymo, įvykdymo faktas nustatinėjamas pagal bylos nagrinėjimo metu galiojančias proceso teisės normas, nepaisant to, kad jos įtvirtintos materialiosios teisės šaltinyje – 2000 m. CK 1.93 straipsnyje. Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovės ir R. T. jungtinės veiklos sutartis turėjo būti paprastos rašytinės formos (1964 m. CK 43 straipsnio 2 dalis), tačiau ieškovė nepateikė rašytinės sutarties; pagal 2000 m. CK 1.93 straipsnio 2 dalį įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šiam faktui įrodyti, tačiau pagal šio straipsnio 6 dalį teismas gali netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais, kai: 1) byloje yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių, sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes objektyviai nebuvo įmanoma sandorio sudaryti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad bendro ūkio tvarkymo ir prisidėjimo darbu, siekiant jungtinės veiklos rezultato, faktus, kaip patvirtinančius jungtinės veiklos sandorio sudarymą, ieškovė įrodinėjo paaiškinimais (CPK 177 straipsnio 2 dalis) ir netiesioginiais rašytiniais įrodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios bylos kontekste pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė įrodymų leistinumo taisyklės išimtį, priešingu atveju gyvenusių kartu ir bendrai tvarkiusių namų ūkį nesusituokusių asmenų turtinės teisės liktų neapgintos vien dėl to, kad nėra jungtinę veiklą (partnerystę) patvirtinančios rašytinės sutarties, nors ieškovės ir R. T. tarpusavio santykiai, jų elgesys, susiklosčiusi situacija įrodo, jog jie bendrai dėjo pastangas, siekdami įsigyti (sukurti), valdyti ir naudoti tam tikrą turtą dalinės nuosavybės teise. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas pripažino ieškovei nuosavybės teisę į tam tikrą R. T. vardu įteisintą turtą atsižvelgdamas ne tik į šalių bendrą gyvenimą kartu, bet ir į kiekvieno iš partnerių indėlį (pinigais ir (ar) darbu), įgyjant (sukuriant) bendrąją dalinę nuosavybę. Dėl atsakovės prievolės grąžinti ieškovei 200 000 Lt, kuriuos iš jos pasiskolino palikėjas, teisėjų kolegija nurodė, kad, priešingai nei teigia apeliantė, išvadą dėl R. T. 200 000 Lt skolos ieškovei pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis ne vien liudytojo parodymais, bet ir notaro patvirtintomis dviem paskolos sutartimis, kurių atsakovė neginčijo; be nurodytų paskolos sutarčių, šios palikėjo skolos faktą netiesiogiai įrodo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. sprendimas santuokos nutraukimo byloje, kuriuo R. T. inter alia teismo buvo įpareigotas grąžinti neįvardytam kreditoriui 200 000 Lt; ta aplinkybė, kad jis, pasiskolinęs 200 000 Lt, sumokėjo už ginčo butą pardavėjui 194 380 Lt, nepaneigia paskolos sutarčių sudarymo ar bendros skolos dydžio. Dėl termino kreditoriaus reikalavimams pareikšti teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal CK 5.63 straipsnio 1 dalį palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiam palikimą įpėdiniui, testamento vykdytojui, palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį; tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme ieškovė teigė, o atsakovė ar trečiasis asmuo D. M. neneigė (CPK 182 straipsnio 5 punktas, 187 straipsnis), kad 2006 m. vasario mėn. pabaigoje ieškovė pateikė banko pavedimų ir sutarčių kopijas D. M., kaip tuometei atsakovės įstatyminei atstovei, siekė taikiai susitarti dėl paveldimo turto atidalijimo, nepavykus to padaryti, 2006 m. rugsėjo 29 d. kreipėsi į teismą; apie 200 000 Lt paskolą D. M. žinojo jau 2005 m., vykstant ištuokos su R. T. procesui. Dėl termino kitiems kreditoriaus reikalavimams pareikšti teisėjų kolegija nurodė, kad reikalavimą priteisti likusią skolos dalį, t. y. 107 785 Lt (316 830,50 Lt – 200 000 Lt paskolos – 9045,50 Lt laidojimo išlaidų), ieškovė pareiškė 2009 m. kovo 6 d. ir 2009 m. kovo 16 d., t. y. praleidusi trijų mėnesių terminą (CK 5.63 straipsnio 1 dalis). Kartu teisėjų kolegija pažymėjo, kad CK 5.63 straipsnio 4 dalyje nurodyta galimybė pratęsti trijų mėnesių terminą, jeigu jis praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai. Remdamasi tuo, kad bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme buvo du kartus sustabdytas dėl paskirtų rašysenos ir turto vertinimo ekspertizių, sustabdžius bylos nagrinėjimą, jokie procesiniai veiksmai neatliekami, išskyrus klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių sprendimą (CPK 166 straipsnio 5 dalis), teisėjų kolegija sprendė, jog, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių sudėtingumą ir gausą, būtinybę surinkti faktus patvirtinančių rašytinių įrodymų, yra pagrindas atnaujinti terminą, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių, nes būtų neteisinga dėl ieškovės taikyti naikinamąjį terminą. Dėl ginčo butą dalių nustatymo ir atidalijimo būdo teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai pripažino ieškovei nuosavybės teisę į 0,507125107 dalis ginčo buto, atsižvelgęs į partnerių lėšų, kurias kiekvienas iš jų sumokėjo buto pardavėjui, dalį: ieškovė sumokėjo 200 000 Lt, o R. T. – 194 380 Lt visos 394 380 Lt buto kainos; ieškovės dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdą teismas parinko įvertinęs ne tik ieškovei tenkančią ginčo buto dalį, bet ir kitas svarbias aplinkybes, t. y. kad jis įrengtas ieškovės pastangomis, pagal jos (ir R. T.) skonį bei poreikius. Dėl lygių dalių principo, dalijant partnerių turtą (skolas), teisėjų kolegija nurodė, kad jungtinės veiklos sutarties dalyviai gali susitarti dėl skirtingo turto režimo, atsižvelgiant į jo pobūdį (2000 m. CK 6.156 straipsnis). Teisėjų kolegija sprendė, kad iš ieškovės, kaip vienos iš bendrosios jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties dalyvės, paaiškinimų pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog šalių nekilnojamajam turtui taikytinas dalinio turto bendrumo, o kilnojamajam turtui ir skoloms, nesusijusioms su nekilnojamuoju turtu, – visiško turto atskirumo principas; toks partnerių susitarimas neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, gerai moralei ar viešajai tvarkai (CK 1.80–1.81 straipsniai), o apeliantė neįrodė, kad toks pasiskirstymas neatitiko realybės. Dėl 75 000 Lt priteisimo už palikėjo parduotą žolės miltų įrenginio 1/2 dalį teisėjų kolegija nurodė, kad iš notaro patvirtintos 2002 m. birželio 25 d. šio daikto pirkimo–pardavimo sutarties matyti, jog ieškovė ir R. T. įsigijo šį įrenginį už 79 000 Lt, sumokėdami kiekvienas po 39 500 Lt, taigi jie tapo šio daikto bendraturčiais lygiomis dalimis; 2005 m. gegužės 26 d. pirkimo–pardavimo sutartimi nurodytą bendrą daiktą pardavė tik R. T. gavo už jį 150 000 Lt. Teisėjų kolegija konstatavo, kad R. T. pardavė ir dalį daikto, kuris jam nepriklausė, todėl ieškovė galėjo ginti savo teises CK 6.307 straipsnio nustatyta tvarka arba patvirtinti sandorį (CK 1.79 straipsnis) ir prašyti priteisti jai dalį žolės miltų agregato pardavimo kainos, t. y. 75 000 Lt, ką ji ir padarė. Dėl laidojimo išlaidų atlyginimo teisėjų kolegija pažymėjo, kad reikalavimas priteisti velionio laidojimo išlaidas kyla iš deliktinių santykių; tokiam reikalavimui nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovė praleido nurodytą ieškinio senaties terminą, tačiau sprendė, jog, atsižvelgiant į bylos faktų sudėtingumą ir gausą, jis praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl jį atnaujino (CK 1.131 straipsnio  2 dalis). Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovės 9045,50 Lt laidojimo išlaidų.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 17 d. sprendimo dalį, kuria patenkinta dalis ieškinio reikalavimų, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. kovo 30 d. nutartį, dėl nurodytos ieškinio dalies priimti naują sprendimą – ieškinį visiškai atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo. Teismai neteisėtai sprendė, kad ginčo dalyku esantis turtas buvo bendroji dalinė ieškovės ir R. T. nuosavybė. Nurodytas turtas buvo asmeninė mirusiojo nuosavybė arba bendroji jungtinė jo ir sutuoktinės, t. y. kasatorės motinos D. M., nuosavybė. Teismai, darydami išvadą, kad ieškovę ir R. T. siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai, neteisėtai rėmėsi 1964 m. CK normomis dėl jungtinės veiklos sutarties formos. Visas ginčo dalyku esantis turtas įgytas galiojant 2000 m. CK, todėl ieškovės ir R. T. santykiai turi būti teisiškai kvalifikuojami pagal galiojančio CK normas. CK 6.969 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos; jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti. Teismai pripažino, kad nagrinėjamu atveju nebuvo sudarytos rašytinės jungtinės veiklos sutarties, taigi, remiantis CK 6.969 straipsnio 4 dalies nuostatomis, nėra teisinio pagrindo konstatuoti ieškovės ir R. T. jungtinės veiklos santykių.

Teismai priėjo prie neteisėtos išvados, kad nekilnojamasis daiktas, t. y. butas Neringoje, buvo bendroji dalinė ieškovės ir R. T. nuosavybė, įgyta jų jungtinės veiklos pagrindu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Stats kamps“ v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-200/2008, išaiškinta, kad jungtinės veiklos sutartis turi būti sudaryta notarine forma, jeigu savo turiniu ji yra sandoris, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma; jungtinės veiklos sutartis turi būti sudaryta notarine forma tais atvejais, kai ją sudarantys partneriai kartu sudaro CK 1.74 straipsnio 1, 3 punktuose nurodytus, t. y. daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ar daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo, sandorius arba sandorius, kuriems notarinę formą nustato konkrečios CK normos; jungtinės veiklos sutartis turi būti privalomai įregistruota, jeigu ji yra sandoris, kuriam įstatymo nustatytas privalomos teisinės registracijos reikalavimas. Pagal CK 1.74 straipsnio 3 punkto, 4.253, 4.254, 6.393, 6.696 straipsnio nuostatas ir nurodytą kasacinio teismo praktiką jungtinės veiklos sutartis, kurios dalykas yra nekilnojamasis daiktas, tokio daikto pirkimas, turi būti sudaryta notarine forma, taip pat įregistruota viešajame registre. Nagrinėjamu atveju nėra ne tik notaro patvirtintos, bet ir paprasta rašytine forma sudarytos jungtinės veiklos sutarties, todėl teismai neturėjo teisinio pagrindo kvalifikuoti ginčo buto kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto. Be to, teismų motyvai dėl ginčo buto nenuoseklūs ir netgi prieštaringi. Pagal CK 6.970 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad partnerių įnašai yra lygūs. Pirmosios instancijos teismo sprendime ne kartą nurodyta, kad ieškovė ir R. T. turėjo tikslą įgyti ginčo turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis. Tačiau, nurodęs, kad partnerių dalys buvo lygios, teismas nukrypo nuo lygių dalių principo, nes pripažino ieškovei nuosavybės teisę į 51/100 dalį (326 588,57 Lt vertės), o kasatorei – tik 49/100 dalis (317 411,43 Lt) ginčo buto. Atrodytų, šis nukrypimas nedidelis, tačiau jis turėjo lemiamą reikšmę teismams sprendžiant, kuriam bendrosios nuosavybės teisės dalyviui priteisti ginčo nekilnojamąjį daiktą natūra: teismai, remdamiesi tuo, kad ieškovei priklauso didesnioji ginčo buto dalis, priteisė šį visą jai natūra.

Nesilaikydami CK 6.970 straipsnio 2 dalies nuostatų, teismai nukrypo nuo lygių dalių principo ieškovės naudai ir spręsdami dėl ginčo bute esančių baldų, kurių bendra vertė – 27 559 Lt, nuosavybės: teismai pripažino ieškovės nuosavybe dalį baldų, kurių vertė – 19 699,93 Lt, nors 1/2 šių daiktų dalis būtų 13 779,50 Lt vertės. Su deklaruotu jungtinės veikos dalyvių lygių dalių principu nekoreliuoja ir teismų išvados dėl ieškovės kaip kreditorės reikalavimo atlyginti R. T. dantų gydymo išlaidas: bendra šių išlaidų suma – 37 463 Lt, todėl 1/2 dalis šių išlaidų būtų 18 731,50 Lt, tačiau teismai priteisė ieškovei 20 175 Lt nurodytų išlaidų. Aptariamo principo teismai nesilaikė ir priteisdami ieškovei 12 610 Lt, kurie buvo sumokėti dengiant R. T. kredito kortelės kreditą.

Faktą, kad ieškovės ir R. T. nesiejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai, patvirtina ir tai, jog ieškovė, teigdama, kad jie dešimt metų tvarkė bendrą ūkį, įgijo bendro turto, tokiu turtu nurodė tik tą, kuris buvo įregistruotas R. T. vardu arba buvo jo banko sąskaitose, ir neminėjo to, kuris aptariamu laikotarpiu buvo įgytas ir registruotas jos ar jos buvusio sutuoktinio A. E. V. vardu. Pavyzdžiui, pagal 2001 m. birželio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartį ieškovė įsigijo 48,16 kv. m ploto pastatą (balionėlių keitimo punktą) Vilniuje (duomenys neskelbtini), kartu su sutuoktiniu A. E. V. 2002 m. rugpjūčio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartimi nusipirko dviejų kambarių butą Vilniuje (duomenys neskelbtini). Šis turtas, laikantis nuoseklumo, turėjo būti laikomas bendrąja daline ieškovės ir mirusiojo nuosavybe. Ieškovė taip pat neprašė padalyti jos banko sąskaitose buvusių lėšų, nors, vadovaujantis bendro ūkio ir bendro turto principu, tai turėjo būti padaryta. Toks ieškovės nenuoseklumas taip pat patvirtina, kad nebuvo jungtinės veiklos ir bendro turto, nes ieškiniu buvo siekiama padalyti ne bendrą, o tik R. T. turtą. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad tiek ieškovė, tiek R. T. atskirai tvarkė savo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, taigi nebuvo jokios jų faktinės santuokos, partnerystės ar kitokių artimų ryšių. Be to, R. T. negalėjo būti faktinis ar kitoks ieškovės sutuoktinis, nes jis iki 2005 m. spalio 21 d., kai įsiteisėjo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. sprendimas dėl santuokos nutraukimo, buvo trečiojo asmens D. M. sutuoktinis. Aplinkybė, kad nurodyta santuoka buvo nutraukta tik 2005 m. rugsėjo 21 d., patvirtina, jog ginčo turto įsigijimo laikotarpiu R. T. neturėjo jokių ketinimų formalizuoti santykių su ieškove. Dėl to visam turtui, įgytam R. T. iki 2005 m. spalio 21 d., kai įsiteisėjo teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo, taikytinas įstatymo nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas (CK 3.87–3.100 straipsniai). Tai, kad trečiasis asmuo D. M. ir R. T. sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių pasidalijo santuokoje įgytą turtą, tarp jo ir ginčo butą Neringoje, tik patvirtina, kad iki teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo įsiteisėjimo, t. y. iki 2005 m. spalio 21 d., įsigytam turtui galiojo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės prezumpcija (CK 3.87 straipsnis, 3.88 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad teismo sprendimas, kuriame konstatuota, jog šeima faktiškai iširusi, a priori paneigia sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją. Ši prezumpcija įstatymų leidėjo siejama su santuokos faktu, bet ne sutuoktinių gyvenamąja vieta, t. y. sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija galioja ir tuo atveju, kai sutuoktiniai gyvena ne vienoje gyvenamojoje patalpoje. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. sprendimas dėl santuokos nutraukimo yra įsiteisėjęs ir turi tiek prejudicinę, tiek res judicata galią. Šio sprendimo dalis dėl D. M. ir R. T. bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo sukėlė teisinių padarinių ir nedalyvavusiems byloje asmenims. Aptariamu atveju yra visos kasacinio teismo praktikoje nustatytos faktų pripažinimo prejudiciniais pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą sąlygos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Vakario transportas“ v. UAB „SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-125/2009; kt.), tačiau teismai netinkamai taikė nurodytą proceso teisės normą ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos. Aplinkybė, kad ginčo butas Neringoje iki nurodyto teismo sprendimo buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o po santuokos nutraukimo tapo asmenine R. T. nuosavybe, yra prejudicinis faktas, kuris šioje byloje nenuginčytas. Tiek ieškovė, tiek mirusysis ginčo laikotarpiu buvo teisėti trečiųjų asmenų sutuoktiniai, todėl teismai neturėjo nei teisinio, nei moralinio pagrindo laikyti juos šeima.                                                                                                                                                

Už perkamą ginčo butą 194 380 Lt sumokėjo R. T. atstovas G. K., veikdamas jo vardu. Ieškovės teiginiai, kad nurodytas atstovas sumokėjo jos asmeniniais pinigais, nepatvirtinti leistinais įrodymais, nes ieškovė nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių 194 380 Lt perdavimą R. T. atstovui (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 1.93 straipsnio 2 dalis). Teismai, nurodę, kad CK 1.93 straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas remtis liudytojų parodymais nėra absoliutus, rėmėsi liudytojo G. K. parodymais. Tokia teismų pozicija neatitinka CK 1.5 straipsnio principų, nes tai reikštų, kad bet kas galėtų nuginčyti bet kokį mirusio asmens sudarytą sandorį, pasikvietęs tik vieną liudytoją, kuris patvirtintų, jog ieškovas perdavė pinigus, nors sutartyje būtų nurodyta kitaip. Nagrinėjamu atveju ginčo butą Neringoje R. T. įsigijo pagal notarine tvarka patvirtintą 2004 m. kovo 8 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Notaro patvirtinta sutartis yra oficialusis (prima facie) įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią, ir aplinkybės, nurodytos tokiame įrodyme, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais; draudimas panaudoti liudytojų parodymus netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Aplinkybė, kad ginčo buto pirkėjas buvo tik R. T., negalėjo būti paneigta liudytojų parodymais, nes nebuvo priežasčių, dėl kurių neturėtų būti taikomas draudimas remtis liudytojų parodymais.

Ginčo butą R. T. įsigijo už savo asmenines ir pasiskolintas iš ieškovės lėšas. Tarp jo ir ieškovės buvo susiklostę ne bendrosios dalinės nuosavybės, bet prievoliniai teisiniai santykiai, kilę iš paskolos sutarties (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. U. v. S. K., bylos Nr. 3K-3-378/2008, pasisakant dėl paskolos ir jungtinės veiklos sutarties skirtumų, nurodyta, kad esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos vykdymas ar tikslo siekimas; nors paskolos sutartis yra jos šalių suderintos valios išraiška, tačiau kiekviena sutarties šalis turi atskirą tikslą: paskolos gavėjas siekia gauti paskolą, kad ją panaudojęs patenkintų savo, atskirus nuo paskolos davėjo, turtinius interesus, o paskolos davėjas siekia suteikti paskolą  ir paprastai gauti atlyginimą už jos suteikimą. Nagrinėjamu atveju ta aplinkybė, kad du fiziniai asmenys grindė tarpusavio piniginius santykius rašytinėmis, be to, patvirtintomis notaro, paskolos sutartimis, reiškia, kad šių asmenų santykiai buvo grindžiami ne bendra veikla, tarpusavio pasitikėjimu ir pan. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai nepripažino bendrąja daline nuosavybe R. T. banko sąskaitose buvusių 184 516 Lt, taip pat automobilio „Jeep Grand Cherokee Laredo“, tačiau neteisėtai laikė bendrąja daline nuosavybe kitą jo vardu įgytą turtą.

2. Dėl CK 5.63 straipsnio pažeidimo. Teismų sprendimas priteisti ieškovei iš atsakovės 200 000 Lt R. T. skolos pagal paskolos sutartis, 75 000 Lt už 1/2 dalį parduoto žolės miltų gamybos įrenginio, 20 175 Lt gydymo išlaidų, 12 610 Lt ieškovės padengtos R. T. skolos bankui ir 9045,50 Lt laidojimo išlaidų yra neteisėtas. Teismų sprendimai prieštaringi: pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovė jau 2006 m. vasario 7 d. pareiškė kreditoriaus reikalavimus CK 5.63 straipsnio nustatyta tvarka ir nepraleido įstatymo nustatyto termino; apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad dėl 107 785 Lt priteisimo ieškovė praleido CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių ir šio straipsnio 4 dalyje nustatytą trejų metų terminą, tačiau sprendė, kad šie terminai praleisti dėl svarbių priežasčių ir juos atnaujino. CK 5.63 straipsnio 1 dalyje aiškiai nustatyti subjektai, kuriems kreditorius gali pareikšti reikalavimus (priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui ar palikimo administratoriui), tačiau ieškovė per tris mėnesius nė vienam iš nurodytų subjektų reikalavimų nepareiškė. Palikimo atsiradimo vietos notaras nėra tas subjektas, kuriam kreditorius gali pareikšti reikalavimus. Be to, 2006 m. vasario 7 d. ir 2006 m. kovo 8 d. prašymuose notarų biurui ieškovė nenurodė apie jos, kaip mirusiojo kreditorės, reikalavimus, tik prašė neišduoti paveldėjimo teisės liudijimo iki bus įstatymų nustatyta tvarka atidalytas turtas, priklausantis jai bendrosios dalinės nuosavybės teise. Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės ir kreditoriaus reikalavimų pareiškimas palikimą priėmusiam įpėdiniui yra visiškai skirtingi teisiniai institutai. Pažymėtina ir tai, kad ieškovės pareiškimuose notarui nurodytos tik 2004 m. rugsėjo 21 d. ir 2004 m. spalio 15 d. paskolos sutartys dėl 200 000 Lt, tačiau dėl kitų teismų priteistų jai sumų (už 1/2 dalį žolės miltų gamybos įrenginio, padengtą skolą bankui, gydymo ir laidojimo išlaidas) nenurodyta.

Pagal CK 1.130 straipsnį ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad ieškinio senaties terminą nutraukia tik toks ieškinys, kuriame ieškinio senaties objektas nurodytas kaip ieškinio dalykas. Pradinis ieškovės ieškinys (2006 m. rugsėjo 29 d.) negali būti vertinamas kaip kreditoriaus ieškinys įpėdiniui, nes jame ieškovė prašė pripažinti jai nuosavybės teisę į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus bei lėšas ir atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės. Šiame ieškinyje neįvardyta nė viena iš sumų, sudarančių pirmiau nurodytą 316 830,50 Lt mirusiojo skolą. Be to, ieškovė nenurodė net ir to, kad ji paskolino R. T. 200 000 Lt, tai ji padarė tik 2009 m. kovo 6 d. ir 2009 m. kovo 16 d. patikslintuose ieškiniuose. Ieškovė iki 2009 m. vasario 18 d. nesirėmė tuo, kad ji buvo pareiškusi kreditoriaus reikalavimus mirusiojo įpėdiniams. Tik kasatorei pareiškus atsikirtimus, kad 200 000 Lt yra ne ieškovės įnašas į bendrąją dalinę nuosavybę, bet paskola, ji papildė ieškinio reikalavimus. Dėl to pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė pareiškė savo valią kaip mirusiojo kreditorė ir aktyviai gynė savo teises teisme, yra nepagrįsta.

Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad reikalavimas priteisti 107 785 Lt palikėjo skolos pareikštas tik 2009 m. kovo 6 d. ir 2009 m. kovo 16 d., t. y. praleidus CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą, tačiau sprendė, kad, atsižvelgus į faktinių aplinkybių sudėtingumą ir gausą, būtinybę surinkti faktus patvirtinančius rašytinius įrodymus, yra pagrindas praleistą terminą atnaujinti. CK 5.63 straipsnio 4 dalyje nurodyta galimybė pratęsti trijų mėnesių terminą, jeigu jis praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai. Apeliacinis teismas neteisėtai sprendė, kad gali būti atnaujintas nurodytas trejų metų terminas – šis yra naikinamasis, todėl negali būti atnaujintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje V. D. v. D. Ž., bylos Nr. 3K-3-347/2006). Nagrinėjamu atveju naikinamojo termino pasibaigimas buvo pagrindas atmesti 2009 m. kovo 6 d. ir 2009 m. kovo 16 d. patikslintuose ieškiniuose pareikštus reikalavimus. Be to, net jeigu nurodytas trejų metų terminas nebūtų naikinamasis, jis nagrinėjamu atveju negalėtų būti atnaujintas, nes tam nebūtų pagrindo. Praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, subjektyviųjų (asmens gebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje V. D. v. VšĮ Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-170/2010). Ieškovė turi aukštąjį išsilavinimą, yra jauna, todėl jai keltini didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Apeliacinis teismas termino atnaujinimo priežastimi nepagrįstai nurodė tai, kad byla buvo du kartus sustabdyta dėl paskirtų rašysenos ir turto vertinimo ekspertizių. Bylos, kurioje pareikšti kiti, ne ieškinio senaties objektu esantys, reikalavimai, sustabdymas nesustabdo ieškinio senaties termino eigos reikalavimams, kurie toje byloje nepareikšti įstatymo nustatyta tvarka (CK 1.129 straipsnio 1 dalies 1-8 punktai).

3. Dėl įrodinėjimo taisyklių. Teismai, priteisdami ieškovei 75 000 Lt, t. y. 1/2 dalį sumos, gautos už parduotą žolės miltų perdirbimo įrenginį, neteisingai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą. 2005 m. gegužės 26 d. šio daikto pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytas tik vienas pardavėjas – R. T., sutartyje taip pat nurodyta, kad tretieji asmenys neturi jokių teisinių pretenzijų į parduodamą daiktą. Šios sutarties prasme ieškovė yra trečiasis asmuo, ji niekada neginčijo nurodytos sutarties, neteigė, kad buvo parduota ir jos nuosavybės dalis. Dėl to laikytina, kad parduotas daiktas buvo asmeninė R. T. nuosavybė. Vadovaujantis bendruoju teisės principu „įrodinėja tas, kas teigia“, ne mirusiojo įpėdinė turėjo įrodinėti, kad palikėjas nėra skolingas ieškovei, bet ieškovė turėjo įrodyti, kad R. T. pardavė jos turto dalį ir su ja neatsiskaitė. Ieškovė nereiškė reikalavimo pripažinti negaliojančia nurodyto agregato pirkimo–pardavimo sutartį CK 6.307 straipsnio 1 dalies pagrindu, byloje taip pat nėra duomenų, kad ji būtų patvirtinusi šį sandorį per kitos sandorio šalies arba įstatymų nustatytą terminą (CK 1.79 straipsnio 1 dalis).

4. Dėl laidojimo išlaidų priteisimo. Teismai nepagrįstai sprendė, kad ieškovė buvo kreditorė ir dėl 9045,50 Lt laidojimo išlaidų. Reikalavimas atlyginti laidojimo išlaidas yra ne kreditoriaus reikalavimas mirusiajam, bet reikalavimas jo paveldėtojams. Tokiems reikalavimams pareikšti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Ieškovė praleido nurodytą ieškinio senaties terminą, nes reikalavimą dėl laidojimo išlaidų atlyginimo pareiškė tik 2009 m. vasario 18 d. Dėl to, atsakovei reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismai turėjo šį ieškinio reikalavimą atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Apeliacinis teismas nepagrįstai sprendė, kad nurodytas terminas praleistas ieškovės dėl svarbių priežasčių. Teismo išvardytos aplinkybės dėl faktų sudėtingumo ir gausos negali būti a priori laikomos svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Minėta, kad ieškovė turi aukštąjį išsilavinimą, yra jauna, todėl jai taikytini didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Be to, ginčai dėl laidojimo išlaidų atlyginimo paprastai nesudėtingi: pakanka suskaičiuoti išlaidas ir iš gautos sumos atimti laidojimo pašalpos ir panašias sumas.   

 

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstus teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodyta:

1. Dėl bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos. Nagrinėjamoje byloje ieškovė paneigė bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, teismų išvada, kad nėra ginčo turto bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos prielaidos, pagrįsta ne tuo, jog sutuoktiniai gyveno ne vienoje gyvenamojoje patalpoje, bet tuo, kad jie de facto seniai negyveno kaip šeima; tai nustatyta įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose dėl santuokos nutraukimo. Kasaciniame skunde nepagrįstai suabsoliutintas santuokos registravimo ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės atsiradimo ryšys. Kasatorės teiginiai, kad asmenys, nenutraukę santuokos, tačiau negyvenantys kartu ir netvarkantys bendrai ūkio su sutuoktiniais, negali būti jungtinės veiklos sutarties dalyviai, taip pat yra nepagrįsti, nes įstatyme nenustatyta tokių asmenų teisės vykdyti jungtinę veiklą ribojimų. Kasatorė, teigdama, kad ginčo butas buvo bendroji jungtinė, o po santuokos nutraukimo – asmeninė R. T. nuosavybė, remiasi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo sprendimu dėl R. T. ir D. M. santuokos nutraukimo, tačiau sąmoningai nutyli jai nenaudingus šiuo teismo sprendimu nustatytus faktus. Nurodytu teismo sprendimu padalytas buvusių sutuoktinių turtas: R. T. teko 400 000 Lt vertės butas Neringoje, o D. M. – 2200 Lt vertės automobilis. Tokios nelygiavertės santuokoje įgyto turto dalybos, nepriteisiant jokios kompensacijos, akivaizdžiai patvirtina, kad buvę sutuoktiniai nepretendavo į gyvenant atskirai kiekvieno jų įsigytą turtą. Analogiškai santuokos nutraukimo byloje turtą pasidalijo ir ieškovė su buvusiu sutuoktiniu, t. y. jie taip pat nepretendavo į vienas kito turtą, kurį įgijo daugelį metų gyvendami atskirai.

2. Dėl bendrosios dalinės nuosavybės ir įrodinėjimo taisyklių. Teismai teisingai nustatė, kad ieškovės ir R. T. jungtinės veiklos, iš kurios kildinama ginčo turto bendrosios dalinės nuosavybės teisė, santykių pradžia – 1995 m. vidurys, todėl dėl jų sudaryto jungtinės veiklos sandorio formos sprendė pagal 1964 m. CK normas. Nors rašytinės jungtinės veiklos sutarties nebuvo sudaryta, tačiau tokios sutarties sudarymas ir vykdymas patvirtintas kitomis įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Jungtinės veiklos santykiai yra tęstinio pobūdžio, todėl, konstatavus jungtinės veiklos sutarties sudarymą, visam tokios sutarties pagrindu įgytam turtui taikytinas vienodas teisinis režimas. Kasatorė nepagrįstai tapatina jungtinės veiklos pradžią su konkretaus turto, vykdant tokią veiklą, įgijimo momentu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje D. Z. v. R. A. L., bylos Nr. 3K-7-332/2006, išaiškinta, kad sugyventiniai, atsižvelgdami į kiekvieno iš jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą, gali įrodinėti turimą tokio turto dalį bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančių teisės normų pagrindu; atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas. Nors notaro patvirtinta ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartis pasirašyta tik R. T., teismų nustatyta, kad visus esminius ginčo buto pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo veiksmus atliko ieškovė, taigi ji tinkamai vykdė pirkėjo pareigas, įnešdama didesnį indėlį (CK 6.344, 6.346 straipsniai).

3. Dėl atsakovės (kasatorės) prievolės grąžinti ieškovei 200 000 Lt palikėjo skolos. Pagal byloje surinktus įrodymus neginčijamai nustatyta, kad ieškovė pagal dvi notaro patvirtintas paskolos sutartis suteikė R. T. tikslinę paskolą, paskolindama iš viso 200 000 Lt ginčo butui pirkti. CK 5.52 straipsnyje nustatyta, kad įpėdinis, priėmęs palikimą, atsako už palikėjo skolas, todėl teismai teisėtai priteisė ieškovei iš atsakovės palikėjo skolą.

4. Dėl termino kreditoriaus reikalavimams pareikšti. Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė apie savo kaip kreditorės reikalavimus mirusiojo įpėdinei per šios įstatyminę atstovę, nepažeisdama CK 5.63 straipsnyje nustatyto procedūrinio trijų mėnesių termino, be to, ne vėliau kaip per trejus metus nuo palikimo atsiradimo dienos pareiškė ieškinį teisme dėl paveldimo turto (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje V. D. v. D. Ž., bylos Nr. 3K-3-347/2006). Dėl to kasatorės argumentai, kad nagrinėjamu atveju buvo pagrindas taikyti CK 5.63 straipsnio 4 dalyje nustatytą naikinamąjį trejų metų terminą, yra nepagrįsti. Dėl reikalavimo taikyti ieškovės reikalavimams ieškinio senatį pažymėtina, kad kasatorė prašė taikyti ieškinio senatį tik reikalavimui dėl laidojimo išlaidų atlyginimo, tuo tarpu dėl kitų ieškinio reikalavimų tokio prašymo nepareikšta (CK 1.126 straipsnio 2 dalis).

5. Dėl ginčo buto nuosavybės teisės dalių ir atidalijimo būdo. Kasatorė, teigdama, kad teismai netinkamai nustatė ginčo buto nuosavybės dalis ir parinko netinkamą atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdą, kelia fakto klausimą, kuris nėra kasacijos dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teismai, įvertinę šioje byloje nustatytus faktus dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių įnašų, įsigyjant ginčo nekilnojamąjį daiktą, kitas reikšmingas aplinkybes, teisingai išsprendė šio daikto nuosavybės dalių ir atidalijimo iš bendrosios nuosavybės klausimus. Kasacinio teismo yra nurodyta, kad klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individuliai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų visumą apie bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu, kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje K. G. v. S. G., bylos Nr. 3K-3-85/2006).   

6. Dėl lygių dalių principo. CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia jungtinės veiklos dalyviams susitarti dėl skirtingo turto teisinio režimo, priklausomai nuo turto pobūdžio, jeigu toks susitarimas neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, gerai moralei, viešajai tvarkai (CK 1.80-1.81 straipsniai). Nagrinėjamu atveju pagal teismų nustatytas turto, dėl kurio kilo ginčas, įgijimo aplinkybes nuosavybės dalių nustatymas ir atidalijimo būdo parinkimas atitinka įstatymo įtvirtintus reikalavimus, kad civilinių santykių subjektai veiktų pagal teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis).

7. Dėl skolos už žolės miltų įrenginio dalį. Teismai, įvertinę bylos duomenis, priėjo prie teisingos išvados, kad R. T., parduodamas nurodytą daiktą, pardavė ir ieškovei priklausiusią šio daikto dalį, todėl ji įgijo reikalavimo teisę į pusę už parduotą daiktą gautos sumos. Teisės taikymo aspektu nėra pagrindo kasaciniame teisme nagrinėti kasatorės argumentus nurodytu klausimu.

8. Dėl laidojimo išlaidų atlyginimo. Dėl šio reikalavimo kasatorė kelia ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumo klausimą, tačiau ieškinio senaties termino praleidimo aplinkybės ir jų svarba yra ne teisės taikymo, bet fakto klausimai, kurie nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.                                 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Ši teisės normas aiškiai apibrėžia kasacinio teismo kompetencijos ribas – vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas analizuoja teisės klausimus ir nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami tiek, kiek reikia nustatyti, ar teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas, t. y. ar teisingai kvalifikavo ginčo santykį pagal byloje nustatytas aplinkybes, taip pat ar tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą civiliniame procese reglamentuojančias proceso teisės normas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama kasatorės kasacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal kasatorės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias peržengti (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

 

Dėl bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos nagrinėjamoje byloje

 

Kasatorė, remdamasi tuo, kad ginčo turto įgijimo laikotarpiu tiek ieškovė, tiek R. T. nebuvo de jure išsituokę su savo sutuoktiniais, teigia, jog visam turtui, įgytam R. T. iki 2005 m. spalio 21 d., kai įsiteisėjo teismo sprendimas dėl jo ir kasatorės motinos santuokos nutraukimo, galiojo įstatymo nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas ir bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės prezumpcija (CK 3.87–3.100 straipsniai).

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo teisingai nurodyta, jog prezumpcija, kad santuokos metu įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (SŠK 21 straipsnis; 2000 m. CK 3.88 straipsnio 2 dalis), kaip ir bet kuri kita prezumpcija, gali būti nuginčyta. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2004 m. balandžio 19 d. sprendime, kuriuo nutraukta ieškovės ir A. E. V. santuoka, konstatuota, jog sutuoktiniai ilgą laiką gyvena atskirai, netvarko bendrai ūkio, todėl santuoka iširusi. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. sprendime, kuriuo nutraukta kasatorės tėvų R. T. ir D. M. santuoka, taip pat konstatuota, kad sutuoktiniai apie dešimt metų gyvena atskirai, netvarko bendro ūkio, todėl santuoka faktiškai iširusi. Teismai, įvertinę byloje surinktus duomenis, patvirtinančius, kad tiek ieškovė, tiek kasatorės tėvas daugiau kaip dešimt metų negyveno kartu su savo sutuoktiniais ir neturėjo su jais bendro ūkio, turėjo pagrindą konstatuoti, jog nors ginčo turtas įgytas kasatorės tėvo vardu tuo metu, kai jo santuoka su kasatorės motina nebuvo de jure nutraukta, jis nelaikytinas bendrąja jungtine jų nuosavybe. 

Kasatorės nuomone, tai, kad ginčo turtas buvo bendroji jungtinė jos tėvų nuosavybė, patvirtina ir aplinkybė, jog sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių pasidalytas ir ginčo butas Neringoje.

Teisėjų kolegija, atmesdama nurodytus kasatorės argumentus, pažymi, kad Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. sprendimu patvirtintoje kasatorės tėvų sudarytoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių nurodyta, jog kad R. T. prisiėmė asmeninę 200 000 Lt skolą neįvardytam kreditoriui, taip pat kad jam paliekamas asmeninės nuosavybės teise butas Neringoje, kurio vidutinė rinkos vertė – 400 000 Lt, o D. M. – 1996 m. laidos automobilis „Renault Megane“, kurio vidutinė rinkos vertė – 2200 Lt. Tokias aptartos sutarties sąlygas teismai įvertino kaip patvirtinančias, kad kasatorės tėvai, negyvenę ilgą laiką kartu, nutraukdami santuoką, nepretendavo į gyvenant atskirai vienas kito įgytą turtą. Pažymėtina tai, kad, priimdamas sprendimą nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, teismas privalo patikrinti sutuoktinių pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje, be kita ko, sutuoktiniai išsprendžia turto padalijimo klausimą, ir jeigu nustato, jog sutartis prieštarauja viešajai tvarkai ar iš esmės pažeidžia sutuoktinių nepilnamečių vaikų arba vieno sutuoktinio teises ir teisėtus interesus, tokios sutarties netvirtina (CK 3.53 straipsnio 3, 4 dalys). Aptariamu atveju teismas patvirtino sutuoktinių pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, nekonstatavęs esminio buvusios sutuoktinės teisių pažeidimo, ji neskundė šio teismo sprendimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju teismai tinkamai įvertino nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią neordinarią teisinę situaciją ir priėjo prie teisiškai pagrįstos išvados, kad buvę sutuoktiniai nepretendavo pasidalyti turtą, kurį kiekvienas iš jų įgijo tuo laikotarpiu, kai jų santuoka de facto jau buvo iširusi. Pažymėtina, kad analogiškai santuokos nutraukimo ir turto padalijimo klausimas buvo išspręstas ir ieškovės bei A. E. V. santuokos nutraukimo byloje, t. y. šių asmenų santuoka buvo nutraukta jų bendru sutikimu, o teismui pateiktoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių turtas padalytas taip, kad buvę sutuoktiniai nepretendavo į vienas kito turtą, įgytą tuo laikotarpiu, kai jų šeima de facto jau buvo iširusi.

Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su kasatorės argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas laikė, jog teismo sprendimas, kuriame konstatuota, kad šeima faktiškai iširusi, a priori paneigia sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją. Išvadą, kad ginčo turtas nebuvo bendroji jungtinė kasatorės tėvų nuosavybė, teismas padarė remdamasis ne tik aplinkybe, jog sutuoktiniai dešimt metų faktiškai gyveno atskirai, bet ir įvertinęs šioje konkrečioje byloje nustatytų ginčo turto įgijimo aplinkybių visumą. Tą faktą, kad R. T. ir D. M. santuokos nutraukimo byloje ginčo butas Neringoje buvo nurodytas sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kasatorė absoliutina ir remiasi juo izoliuotai, neatsižvelgdama į visus kitus šioje nagrinėjamoje byloje nustatytus duomenis.

Kasacinio skundo argumentai, kad aplinkybė, jog ginčo butas Neringoje buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o po santuokos nutraukimo tapo asmenine R. T. nuosavybe, yra nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu dėl santuokos nutraukimo, todėl yra prejudicinis faktas (CPK 182 straipsnio 2 punktas), šiuo nagrinėjamu atveju yra teisiškai nepagrįsti. Nurodytame teismo sprendime nekonstatuota, kad ginčo butas buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Minėta, kad vien tai, jog šis butas įrašytas sutuoktinių į sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, savaime neginčijamai nepatvirtina, jog nurodytas turtas priklausė sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Sutuoktinių sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kaip ir bet kuri kita sutartis, turi būti aiškinama vadovaujantis CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, t. y. sąžiningai, nagrinėjant tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, vertinant visas sutarties sąlygas pagal jų tarpusavio ryšį, sutarties tikslą, jos sudarymo aplinkybes, atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. Teisėjų kolegija, remdamasi šioje konkrečioje byloje surinktų duomenų ir nustatytų aplinkybių visuma, konstatuoja, kad teismai priėjo prie teisėtos išvados, jog nurodyta sutarties sąlyga dėl ginčo buto aiškintina kaip reiškianti buvusių sutuoktinių valią ir susitarimą nepretenduoti į tą turtą, kurį jie įgijo tuo laikotarpiu, kai jų santuoka de facto buvo iširusi.

Dėl išdėstytų motyvų kasacinio skundo argumentai dėl bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę reglamentuojančių teisės normų pažeidimo nagrinėjamoje byloje atmestini.

 

Dėl nesusituokusių asmenų bendrosios dalinės nuosavybės teisės

 

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai neteisėtai sprendė, jog ginčo dalyku esantis turtas buvo bendroji dalinė ieškovės ir mirusio kasatorės tėvo nuosavybė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu, teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472, 474 straipsniai; 2000 m. CK 6.969, 6.971 straipsniai) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. V. S., bylos Nr. 3K-3-1029/2001; 2003 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Z. V. v. A. V., bylos  Nr. 3K-3-236/2003; 2004 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje N. Š. v. K. Š., bylos Nr. 3K-3-37/2004; 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje J. M. v. A. U., bylos Nr. 3K-3-553/2004; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje V. J. v. L. L. L., bylos Nr. 3K-3-235/2008; 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje N. P. v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-479/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. V. G., J. G., bylos Nr. 3K-3-336/2009; kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, remdamiesi ginčo šalių paaiškinimais, liudytojo A. E. V. parodymais, netiesioginiais rašytiniais įrodymais, vienodai nustatė, jog ieškovė ir kasatorės tėvas R. T. nuo 1995 m. iki jo mirties 2005 m. gruodžio 27 d. gyveno kartu, bendrai tvarkė ūkį, įgijo bendro turto. Remdamiesi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis dėl kasatorės tėvo ir ieškovės santykių, teismai juos teisiškai kvalifikavo kaip jungtinės veiklos (partnerystės) teisinius santykius ir dėl ginčo turto teisinio statuso sprendė pagal jungtinę veiklą bei bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančias teisės normas.

Kasatorė, remdamasi tuo, kad pagal CK 6.969 straipsnio 4 dalį jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos ir kad sutarties formos reikalavimų nesilaikymas daro sutartį negaliojančią, teigia, jog teismai neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, kad ieškovę ir R. T. siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai, nes nurodyti asmenys nebuvo sudarę rašytinės jungtinės veiklos sutarties.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sandorio formai taikomi jo sudarymo metu galioję įstatymai (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnis). Kai nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad ieškovė ir R. T. susitarė dėl bendros veiklos 1995 m., teismai, spręsdami dėl šių asmenų santykių teisinio kvalifikavimo, teisėtai rėmėsi tokio susitarimo metu galiojusio 1964 m. CK normomis ir, įvertinę bylos duomenis, priėjo prie teisiškai pagrįstos išvados, kad nurodytų asmenų santykiai atitiko 1964 m. CK 472 straipsnyje apibrėžtus jungtinės veiklos sutarties pagrindu atsirandančius santykius. Nors rašytinės jungtinės veiklos sutarties nebuvo sudaryta, tačiau tokios sutarties sudarymas ir vykdymas patvirtintas kitomis įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (šalių paaiškinimais, netiesioginiais rašytiniais įrodymais), nes 1964 m. CK 58 straipsnio, reglamentavusio sandorio negaliojimą dėl įstatymo nustatytos formos nesilaikymo, 2 dalyje buvo nustatytas draudimas remtis tik viena iš įrodinėjimo priemonių – liudytojų parodymais. Be to, šios konkrečios nagrinėjamos bylos kontekste teismai tinkamai taikė įstatymo nustatyto draudimo remtis liudytojų parodymais, kai nesilaikyta įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės sandorio formos, išimtį ir priėjo prie teisėtos išvados, kad jeigu gyvenusių kartu ir bendrai tvarkiusių namų ūkį nesusituokusių asmenų turtinės teisės liktų neapgintos vien dėl to, jog nėra jungtinę veiklą (partnerystę) patvirtinančios rašytinės sutarties, tai neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų, nes ieškovės ir R. T. tarpusavio santykiai, jų elgesys, susiklosčiusi situacija įrodo, jog jie bendrai dėjo pastangas, siekdami įsigyti (sukurti), valdyti ir naudoti tam tikrą turtą dalinės nuosavybės teise. Tokios teismų išvados atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. P. v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-479/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. G. v. V. G., J. G., bylos Nr. 3K-3-336/2009; kt.).

Kasatorės argumentai, kad visas ginčo dalyku esantis turtas įgytas galiojant 2000 m. CK, todėl ieškovės ir R. T. santykiai turi būti teisiškai kvalifikuojami pagal galiojančio CK normas, yra teisiškai nepagrįsti, nes, minėta, nurodytų asmenų santykiai teisėtai kvalifikuoti pagal jų atsiradimo metu, t. y. 1995 m., galiojusias teisės normas. Tai, kad nurodyti asmenys įgijo ginčo turtą galiojant 2000 m. CK, nekeičia jų teisinių santykių kvalifikacijos, nes, kaip teisingai pažymėta atsiliepime į kasacinį skundą, jungtinės veiklos santykiai yra tęstinio pobūdžio, todėl, konstatavus jungtinės veiklos sutarties sudarymą 1995 m., visam tokios sutarties pagrindu įgytam turtui taikytinas vienodas teisinis režimas. Kasatorė neteisėtai tapatina jungtinės veiklos santykių pradžią su konkretaus turto, vykdant tokią veiklą, įgijimo momentu. Apeliacinės instancijos teismas teisėtai sprendė, kad dėl ieškovės ir R. T. jungtinės veiklos sutarties formos, šios formos nesilaikymo padarinių spręstina pagal 1964 m. CK, o dėl bendro turto įgijimo (sukūrimo), pardavimo, kitų sutarčių formos ir šių sutarčių formos nesilaikymo padarinių – pagal 2000 m. CK normas, galiojusias atitinkamų sandorių sudarymo metu.

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad pagal CK 1.74 straipsnio 3 punkto, 4.253, 4.254, 6.393, 6.696 straipsnio nuostatas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Stats kamps“ v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-200/2008, pateiktus išaiškinimus jungtinės veiklos sutartis, kurios dalykas yra nekilnojamasis daiktas, tokio daikto pirkimas, turi būti sudaryta notarine forma, taip pat įregistruota viešajame registre, todėl nagrinėjamu atveju teismai nepagrįstai pripažino kasatorės tėvo ir ieškovės bendrąja daline nuosavybe nekilnojamąjį daiktą, t. y. butą Neringoje, nors nebuvo ne tik notarinės, bet ir paprasta rašytine forma sudarytos jungtinės veiklos sutarties.

Teisėjų kolegija nurodo, kad kasatorė netinkamai remiasi kasacinio teismo išaiškinimais dėl jungtinės veiklos sutarties formos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Stats kamps“ v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-200/2008, nurodyta, kad jungtinės veikos sutartis turi būti sudaryta notarine forma, jeigu savo turiniu ji yra sandoris, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma; jungtinės veiklos sutartis turi būti sudaryta notarine forma tais atvejais, kai ją sudarantys partneriai kartu sudaro CK 1.74 straipsnio 1, 3 punktuose nurodytus sandorius, t. y. daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ar daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo, arba sandorius, kuriems notarinę formą nustato konkrečios CK normos; jungtinės veiklos sutartis turi būti privalomai įregistruota, jeigu ji yra sandoris, kuriam įstatymo nustatytas privalomos teisinės registracijos reikalavimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pacituotoje kasacinio teismo nutartyje spręstas šalių ginčas dėl jungtinės veiklos sutarties formos, kai, sudarant šią sutartį, vienas iš partnerių įnašų į jungtinę veiklą buvo nekilnojamasis daiktas. Nagrinėjamoje byloje ieškovė ir kasatorės tėvas,  sudarydami 1995 m. susitarimą veikti bendrai, kvalifikuotiną kaip jungtinės veiklos sutartį, neįnešė kaip įnašo jokio nekilnojamojo daikto. Ginčo nekilnojamasis daiktas, t. y. butas Neringoje, įgytas partnerių 2004 m., veikiant 1995 m. sudaryto susitarimo pagrindu. Kai nagrinėjamos bylos aplinkybės esmingai skiriasi nuo aptartos kasacinio teismo išnagrinėtos bylos aplinkybių, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad kasatorės pacituoti kasacinio teismo išaiškinimai turėjo būti taikomi nagrinėjamos bylos aplinkybėms ir kad apskųstą sprendimą priėmę teismai be pagrindo jais nesivadovavo. Dėl to, kad nagrinėjamu atveju partnerių susitarimas dėl jungtinės veiklos sudarytas 1995 m., o ginčo nekilnojamasis daiktas  įgytas (veikiant šios susitarimo pagrindu) 2004 m., kasatorės argumentai, jog nurodytų asmenų jungtinės veiklos sutartis turėjo būti sudaryta notarine forma, yra teisiškai nepagrįsti.

Kasatorės nuomone, faktą, kad ieškovės ir R. T. nesiejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai, patvirtina ir tai, jog ieškovė bendru turtu nurodė tik tą, kuris buvo įregistruotas R. T. vardu arba buvo jo banko sąskaitose, ir nenurodė to, kuris aptariamu laikotarpiu buvo įgytas ir registruotas jos ar jos buvusio sutuoktinio A. E. V. vardu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė prašė pripažinti jai nuosavybės teisę į dalį turto, įgyto jungtinės veiklos su R. T. pagrindu, tuo tarpu ieškovės buvęs sutuoktinis A. E. V. nebuvo šios jungtinės veiklos dalyvis, jo ir ieškovės turtiniai santykiai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pažymėtina, kad ieškovė atsisakė reikalavimo į R. T. banko sąskaitose buvusių lėšų (184 200 Lt) dalį, šiuos pinigus paveldėjo kasatorė. Kita vertus, nėra teisinio pagrindo sutikti ir su kasatorės argumentais, kad ta aplinkybė, jog ieškovė neprašė padalyti palikėjo banko sąskaitose buvusių lėšų, patvirtina, kad nebuvo jungtinės veiklos ir bendro turto. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šioje konkrečioje byloje nustatytas ieškovės ir kasatorės tėvo bendro gyvenimo ir bendros veiklos aplinkybes, priėjo prie teisėtos išvados, kad nurodyti jungtinės veiklos dalyviai buvo susitarę dėl skirtingo turto režimo, t. y. kad jie buvo sutarę tam tikrą turtą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, o kitą – asmeninės nuosavybės teise, ir kad toks susitarimas atitiko sutarties laisvės principą bei neprieštaravo imperatyviosioms įstatymo normoms.

Kasatorės argumentai, kad teismai, sutikę, jog R. T. banko sąskaitose buvusios lėšos, taip pat automobilis „Jeep Grand Cherokee Laredo“ nebuvo bendroji dalinė nuosavybė, neteisėtai laikė bendrąja nuosavybe ginčo butą, yra teisiškai nepagrįsti. Tai, kad šalis sieja jungtinės veiklos teisiniai santykiai, nereiškia, jog visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise. Jungtinės veiklos, kaip ir bet kurios kitos sutarties, dalyviai turi teisę susitarti, kokį turtą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, o koks turtas nebus laikomas jungtinės veiklos rezultatas. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje teismai, ištyrę ir įvertinę bylos duomenis dėl ieškovės ir R. T. santykių, konstatavo, kad nurodyti asmenys buvo susitarę įgyti bendrosios nuosavybės teise tik tam tikrą turtą, o kitą turtą įgijo, valdė, naudojosi ir disponavo asmeninės nuosavybės teise.         

Kasatorė taip pat teigia, kad ieškovę ir R. T. siejo ne bendrosios dalinės nuosavybės, bet prievoliniai teisiniai santykiai, kilę iš paskolos sutarties (CK 6.870 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, jog nurodytų asmenų santykiai buvo grindžiami jungtine veikla, kurios pagrindu buvo įgyta tam tikro turto bendrosios dalinės nuosavybės teise, taip pat kad nurodytus asmenis saistė ir paskolos teisiniai santykiai, tačiau, priešingai negu teigia kasatorė, jie nepaneigia šių asmenų jungtinės veiklos ir bendrosios dalinės nuosavybės santykių. Kasaciniame skunde netinkamai remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. U. v. S. K., bylos Nr. 3K-3-378/2008, esančiu išaiškinimu dėl paskolos ir jungtinės veiklos sutarčių skirtumų. Šioje kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje išspręsto šalių ginčo aplinkybės visiškai skirtingos nuo nagrinėjamos bylos. Dėl to nėra teisinio pagrindo teigti, kad kasaciniame skunde pacituotas kasacinio teismo išaiškinimas taikytinas ir nagrinėjamos bylos aplinkybėms.

Dėl išdėstytų motyvų kasatorės argumentai dėl ieškovės ir R. T. jungtinės veiklos sutarties negaliojimo dėl tokios sutarties formos nesilaikymo bei nurodytų asmenų teisinių santykių kvalifikavimo atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

 

Dėl lygių dalių principo, dalijant jungtinės veiklos dalyvių turtą ir skolas

 

Kasaciniame skunde teigiama, kad pagal CK 6.970 straipsnio 2 dalį preziumuojama, jog partnerių įnašai yra lygūs, tuo tarpu bylą nagrinėję teismai, pripažinę, jog ieškovė ir R. T. turėjo tikslą įgyti ginčo turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis, nukrypo nuo lygių dalių principo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal įstatymą preziumuojama, jog partnerių įnašai į bendrą veiklą yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutarties nenustatyta ko kita (1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalis; 2000 m. CK 6.970 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje teismai, remdamiesi ieškovės, t. y. jungtinės veiklos sutarties dalyvės, paaiškinimais, byloje ištirtais rašytiniais įrodymais, susijusiais su partnerių įnašais į bendrą veiklą, siekiant įgyti ginčo nekilnojamąjį turtą ir jame esantį kilnojamąjį turtą (baldus), konstatavo, kad jungtinės veiklos sutarties dalyviai buvo susitarę dėl bendrosios dalinės nuosavybės, įgytos veikiant šios sutarties pagrindu, dalių, atsižvelgiant į jų įnašų pinigais dydį, todėl nustatė partnerių dalis bendrojoje nuosavybėje, atsižvelgę į kiekvieno iš jų konkrečių įnašų dydį. Teismų išvadą dėl tokio nurodytų jungtinės veiklos dalyvių susitarimo, be kita ko, pagrindžia ir, pavyzdžiui, UAB „Neosistemos“ 2002 m. lapkričio 25 d. steigimo sutartis, pagal kurią ieškovė tapo 49, o kasatorės tėvas – 51 paprastųjų vardinių akcijų savininkais. Kasaciniame skunde nenurodyta teisinių argumentų, kurie būtų pagrindas abejoti bylą nagrinėjusių teismų išvadų ginčo klausimu teisėtumu.

Kasatorės argumentus, kad dėl teismų pažeisto lygių dalių principo ginčo butas buvo neteisėtai priteistas natūra ieškovei, teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus. Teismų sprendimą priteisti šį ginčo objektą natūra ieškovei lėmė ne tai, kad jai pripažinta nuosavybės teisė į šiek tiek didesnę buto dalį (51/100), bet aplinkybių, reikšmingų sprendžiant dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdo parinkimo (CK 4.80 straipsnio 2 dalis), visuma. Nagrinėjamu atveju teismai įvertino šios konkrečios bylos aplinkybes, susijusias su galimybe padalyti bendraturčiams ginčo butą natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai, taip pat galimybes naudotis butu abiem bendraturčiams, atsižvelgiant į buto paskirtį (būstas poilsiui), išplanavimą (didžioji ginčo buto dalis yra bendrojo naudojimo patalpos), bendraturčių poreikį naudotis šiuo daiktu, vertino ir aplinkybes, susijusias su bendrosios nuosavybės teisės dalyvių indėliu įsigyjant ir įrengiant šį butą.

             Dėl kasatorės argumentų, kad teismai nesilaikė lygių dalių principo pripažindami ieškovės reikalavimą dėl R. T. dantų gydymo išlaidų, taip pat dėl jo banko kortelės kredito padengimo, teisėjų kolegija pažymi, jog bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad jungtinės veiklos dalyviai buvo susitarę, jog kiekvieno iš jų skolos, nesusijusios su bendrai įgytu nekilnojamuoju turtu, bus laikomos jų asmeninėmis, o ne bendromis skolomis. Dėl to nurodyti kasacinio skundo argumentai atmestini.

 

Dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo, sprendžiant dėl ginčo buto teisinio statuso

 

Kasacinio skundo argumentai, kad ginčo butas Neringoje buvo asmeninė R. T. nuosavybė, nes jis įgytas už mirusiojo asmenines ir pasiskolintas iš ieškovės lėšas, grindžiami iš esmės faktinių bylos aplinkybių dėstymu ir kasatorės pateiktu nurodytų aplinkybių vertinimu, t. y. keliami fakto klausimai, kurie, minėta, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai vienodai nustatė bylos aplinkybes, susijusias su ginčo buto įgijimu, šio buto kainos sumokėjimu, ir priėjo prie vieningos išvados, jog dalį ginčo buto kainos (200 000 Lt) sumokėjo ieškovė, o kitą dalį (194 380 Lt) – R. T. vardu veikęs jo atstovas, panaudodamas pinigus, pasiskolintus atstovaujamojo iš ieškovės pagal notariškai patvirtintas paskolos sutartis. Ieškovei pripažinta nuosavybės teisė į ginčo buto dalį, atsižvelgiant į jos piniginį įnašą, įsigyjant šį butą. Kita buto dalis, už kurią sumokėta iš ieškovės pasiskolintais pinigais, pripažinta R. T. nuosavybe. Nėra teisinio pagrindo sutikti su kasatorės argumentais, kad nagrinėjamu atveju teismai, pripažindami, jog R. T. atstovas sumokėjo už ginčo butą iš ieškovės gautais pinigais, pažeidė įrodymų leistinumo taisyklę ir sandoriui dėl 194 380 Lt perdavimo, kuris nebuvo sudarytas rašytine forma (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas), įrodyti neteisėtai rėmėsi šio atstovo, apklausto kaip liudytojo, parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Teismai teisingai nurodė, kad CK 1.93 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas remtis liudytojų parodymais sandorio, kuriam nustatyta privaloma rašytinė forma, sudarymo ar jo įvykdymo faktui įrodyti nėra absoliutus. Šio straipsnio 6 dalyje nustatytos tokio draudimo taikymo išimtys. Nagrinėjamu atveju teismai konstatavo, kad aptariamo draudimo taikymas, atsižvelgiant į jungtinės veiklos dalyvių tarpusavio santykius, kitas šioje konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo, protingumo principams, be to, byloje yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių, sandorio sudarymo įrodymų (ieškovės ir R. T. sudarytos dvi paskolos sutartys, kuriose nurodyta, kad pinigai skolinami butui pirkti) (CK 1.93 straipsnio 6 dalies 1, 4 punktai).

Dėl kasatorės argumentų, kad teismai pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalį, nes notariškai patvirtintoje ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartyje, kuri yra prima facie įrodymas, nurodytas aplinkybes, paneigė liudytojų parodymais, teisėjų kolegija pažymi, jog nurodytoje teisės normoje nustatyta ir tai, kad draudimas panaudoti liudytojų parodymus netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Kartu pažymėtina ir tai, kad kasacinio teismo yra išaiškinta, jog oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytoms aplinkybėms paneigti įstatyme nustatytas draudimas remtis tik viena iš įrodinėjimo priemonių, t. y. liudytojų parodymais, tačiau visos kitos CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytos įrodinėjimo priemonės yra leistinos ir gali būti naudojamos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis priimta civilinėje byloje O. D. V. v. L. M. ir kt., bylos Nr. 3K3-109/2009). Nagrinėjamu atveju notaro patvirtintoje ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytos aplinkybės, kad šio buto pirkėjas buvo tik R. T. ir kad tik jis vienas įgijo nuosavybės teisę į šį butą, paneigtos remiantis ne tik liudytojų parodymais, bet ir kitais įrodymais (šalių paaiškinimais, netiesioginiais rašytiniais įrodymais), kurie, minėta, yra leistinos įrodinėjimo priemonės oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytoms aplinkybėms paneigti.

Dėl išdėstytų motyvų kasacinio skundo argumentai dėl įrodymų leistinumo taisyklių pažeidimo nagrinėjamoje byloje atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

 

Dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo, sprendžiant dėl palikėjo skolos už parduotą bendrą daiktą 

 

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismai, tenkindami ieškovės reikalavimą priteisti jai pusę sumos, gautos R. T. pardavus jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausiusį žolės miltų perdirbimo įrenginį, netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą (CPK 12 straipsnis) ir CPK 178 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Taigi ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrindu nurodytas aplinkybes, o atsakovas – nesutikimo su jam pareikštu reikalavimu pagrindą. Nagrinėjamu atveju ieškovė pateikė įrodymus (notaro patvirtintą 2002 m. birželio 25 d. žolės miltų perdirbimo įrenginio pirkimo–pardavimo sutartį), kad nurodytas daiktas buvo jos ir R. T. bendroji dalinė nuosavybė, taip pat įrodymus, kad šį bendrą daiktą pardavė vienas R. T. ir į jo sąskaitą buvo pervesta visa gauta suma. Ieškovei teigiant, kad jai nebuvo atiduota jos dalis, atsakovė (kasatorė), atsikirsdama į šį reikalavimą, turėjo pateikti įrodymų, jog su ieškove buvo atsiskaityta (CPK 12, 178 straipsniai). Teismas, konstatavęs, kad byloje nėra įrodymų, jog R. T., pardavęs žolės miltų perdirbimo įrenginį, būtų atsiskaitęs su ieškove už jai priklausiusią šio daikto dalį, ir patenkinęs ieškinio reikalavimą dėl pusės parduoto bendro daikto kainos, nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Dėl to nurodyti kasatorės argumentai atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.           

 

Dėl CK 5.63 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje

                                

Kasaciniame skunde teigiama, kad ieškovė praleido CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių ir šio straipsnio 4 dalyje nustatytą trejų metų naikinamąjį terminą kreditoriaus reikalavimams pareikšti, todėl jos kaip palikėjo kreditorės reikalavimai priteisti iš kasatorės kaip įpėdinės 307 785 Lt palikėjo skolos turėjo būti atmesti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 5.63 straipsnio 1 dalį palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui ar palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. Nurodyto straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali pratęsti šio straipsnio 1 dalyje numatytą terminą, jeigu jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. D. v. D. Ž., bylos Nr. 3K-3-347/2006, išaiškinta, kad CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas, priklausomai nuo to, kur atliekamas teisinę reikšmę turintis veiksmas – teisme ar ne teisme, gali būti procedūrinis (jeigu reikalavimas žodžiu ar raštu yra pareiškiamas priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojams arba palikimo administratoriui) arba ieškinio senaties (jeigu pareiškiamas ieškinys dėl paveldimo turto); reikalavimų pareiškimas ar ieškinio pateikimas, atliekami CK 5.63 straipsnio 1 dalies tvarka, yra informavimo veiksmas; jo teisinė reikšmė svarbi CK 5.63 straipsnio 4 daliai taikyti; jeigu reikalavimai arba ieškinys pavėluoti pareikšti per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, tai šis terminas dėl svarbių priežasčių teismo gali būti pratęsiamas (atnaujinamas), jei CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų buvo imtasi ne vėliau kaip per trejus metus nuo palikimo atsiradimo dienos, t. y. kreditorius, praėjus trims mėnesiams, bet ne vėliau kaip per trejus metus nuo palikimo atsiradimo dienos, turi atlikti nors vieną iš šių veiksmų: 1) pareikšti reikalavimą įpėdiniams, testamento vykdytojui ar palikimo administratoriui; 2) pareikšti teisme ieškinį; nustatytas trejų metų terminas yra naikinamasis, jo teismas negali atnaujinti; aplinkybę, kad naikinamasis trejų metų terminas nepraleistas, kreditorius turi pagrįsti įrodymais (CPK 276 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė jau 2006 m. vasario 7 d. pareiškė savo kaip mirusiojo kreditorės reikalavimus CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, nepažeisdama trijų mėnesių termino. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad dėl 200 000 Lt palikėjo skolos pagal paskolos sutartis ieškovė nepraleido CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nurodyto trijų mėnesių termino, nes apie šiuos savo kaip palikėjo kreditorės reikalavimus pareiškė 2006 m. vasario mėn. pabaigoje įpėdinei per jos įstatyminę atstovę, tuo tarpu 107 785 Lt reikalavimams pareikšti praleido trijų mėnesių terminą, nes šiuos pateikė 2009 m. kovo 6 d. ir 2009 m. kovo 16 d., tikslindama ieškinį. Tačiau kartu apeliacinės instancijos teismas priėjo prie išvados, kad, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybių apimtį ir sudėtingumą, trijų mėnesių terminas praleistas ieškovės dėl svarbių priežasčių, be to, šiuo konkrečiu atveju būtų neteisinga taikyti dėl ieškovės naikinamąjį terminą.

Kasaciniame skunde teisingai pažymėta, kad kreditorius gali pareikšti apie savo reikalavimus CK 5.63 straipsnio 1 dalyje išvardytiems subjektams, t. y. priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui ar palikimo administratoriui, arba pareikšti ieškinį teisme. Tačiau pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes nėra teisinio pagrindo sutikti su kasatorės argumentais, kad per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos ieškovė nepareiškė apie savo kaip palikėjo kreditorės reikalavimus nė vienam iš nurodytų subjektų. Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad atsakovė ir trečiasis asmuo D. M. (atsakovės motina, kuri palikimo atsiradimo metu buvo nepilnametės įpėdinės įstatyminė atstovė) neneigė (CPK 182 straipsnio 5 punktas, 187 straipsnis), jog 2006 m. vasario mėn. pabaigoje ieškovė pateikė tuometei atsakovės įstatyminei atstovei banko pavedimų ir paskolos sutarčių kopijas, siekė taikiai susitarti dėl paveldimo turto, tačiau, nepavykus to padaryti, 2006 m. rugsėjo 29 d. kreipėsi į teismą. Be to, ieškovės 2006 m. vasario 7 d. ir 2006 m. kovo 8 d. pareiškimai, pateikti palikimo atsiradimo vietos notarų biurui, šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju laikytini rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais aplinkybę, kad ieškovė informavo CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka mirusiojo įpėdinę apie savo kaip palikėjo kreditorės reikalavimus, nepažeisdama įstatymo nustatyto trijų mėnesių termino. Šiuose pareiškimuose, be pretenzijų į dalį palikėjo turto, kaip priklausiusio jam ir ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teise, nurodyta ir tai, kad, be kita ko, ieškovė yra ir palikėjo kreditorė.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylą nagrinėjusių teismų nustatytomis aplinkybėmis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėjo prie teisėtos išvados, jog ieškovė informavo apie savo kaip palikėjo kreditorės reikalavimus įpėdinę (per šios įstatyminę atstovę), nepažeisdama CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino. Ta aplinkybė, kad ieškovė nenurodė iš karto įpėdinei visų konkrečių palikėjo skolų, atsižvelgiant į šioje konkrečioje byloje sprendžiamo ginčo aplinkybes, nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog daliai kreditoriaus reikalavimų pareikšti ieškovė praleido įstatymo nustatytą terminą, nes teisinę reikšmę pagal CK 5.63 straipsnio 1 dalį turintį veiksmą – informuoti įpėdinį apie palikėjo kreditoriaus reikalavimus – ieškovė atliko.

Teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai pagrįstais kasatorės argumentus, kad CK 5.63 straipsnio 4 dalyje nustatytas trejų metų terminas kreditoriaus reikalavimams pareikšti yra naikinamasis, kuris negali būti atnaujinamas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje V. D. v. D. Ž., bylos Nr. 3K-3-347/2006). Kartu teisėjų kolegija nurodo, kad, minėta, pagal šioje konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas teisėtai sprendė, jog ieškovė pareiškė apie savo kaip palikėjo kreditorės reikalavimus įpėdinei nepažeisdama CK 5.63 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto trijų mėnesių termino. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad dėl dalies reikalavimų šis terminas buvo praleistas, padaryta netinkamai teisiškai kvalifikavus šios konkrečios bylos aplinkybes. Kai apie palikėjo kreditoriaus reikalavimus įpėdinei buvo pareikšta per CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, nėra teisinio pagrindo laikyti, kad pažeistas šio straipsnio 4 dalyje įtvirtintas naikinamasis terminas. Kartu teisėjų kolegija nurodo, kad tai, jog apeliacinės instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė CK 5.63 straipsnio nuostatas šioje konkrečioje byloje nustatytoms aplinkybėms, neturėjo įtakos teismo nutarties teisėtumui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), todėl nutarties dalis aptartu klausimu paliekama galioti, tik kasacinio teismo pakoreguotais motyvais.

 

Dėl reikalavimo atlyginti laidojimo išlaidas

 

Kasaciniame skunde teigiama, kad ieškinio reikalavimas dėl 9045,50 Lt laidojimo išlaidų pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, todėl, atsakovei reikalaujant taikyti ieškinio senatį, šį reikalavimą teismai turėjo atmesti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde teisingai nurodyta, jog ieškovės reikalavimas atlyginti laidojimo išlaidas yra jos, ne kaip palikėjo kreditorės, bet kaip įpėdinės kreditorės, reikalavimas atlyginti nuostolius, patirtus dėl palikėjo laidojimo, ir kad tokiam reikalavimui pareikšti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovė (kasatorė), nurodžiusi, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą šiam reikalavimui pareikšti, prašė taikyti ieškinio senatį ir reikalavimą dėl laidojimo išlaidų atlyginimo atmesti. Pirmosios instancijos nesprendė ieškinio senaties aptariamam reikalavimui taikymo klausimo. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad reikalavimą atlyginti laidojimo išlaidas ieškovė pareiškė praleidusi CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą, tačiau kartu sprendė, jog terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl jį atnaujino ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria šis reikalavimas patenkintas, paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis), t. y. pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Tačiau pažeistoji teisė gali būti ginama, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir šį terminą atnaujina. Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo kasacinio teismo nurodyta, kad, spręsdamas šį klausimą, teismas turi atsižvelgti į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, šalies elgesį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes; jeigu asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą senaties terminą į jį nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje J. V. v. A. A. A., bylos Nr. 3K-3-543; 2004 m. balandžio 7 d. nutartis byloje Č. D. v. VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas, bylos Nr. 3K-3-258/2004; 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, bylos Nr. 3K-3-449/2009; kt.).

Nagrinėjamu atveju, remdamasi byloje teismų nustatytais duomenimis, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas priėjo prie teisėtos išvados, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl laidojimo išlaidų pareikšti. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad, darydamas išvadą, jog šis terminas praleistas ieškovės dėl svarbių priežasčių, ir jį atnaujindamas,   teismas rėmėsi tik tuo, kad byloje daug ir sudėtingų faktų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nurodytos aplinkybės neatitinka svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių kriterijų ir nagrinėjamu atveju negali pateisinti ieškinio senaties termino reikalavimui dėl laidojimo išlaidų atlyginimo pareikšti praleidimo. Apskaičiuoti mirusiojo laidojimo konkrečias išlaidas nesudėtinga, ieškovė turėjo šias išlaidas patvirtinančius dokumentus.

Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad, nenustačius pagrindo praleistam ieškinio senaties terminui dėl aptariamo ieškinio reikalavimo atnaujinti ir atsakovei (kasatorei) reikalaujant taikyti ieškinio senatį, vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi, šis reikalavimas teismų turėjo būti atmestas. Tai yra pagrindas panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties dalį, kuria patenkintas ieškinio reikalavimas priteisti laidojimo išlaidas, ir, atmetus šį reikalavimą, teismų nustatytą atsakovės (kasatorės) mokėtiną ieškovei 316 830,50 Lt sumą sumažinti 9045,50 Lt laidojimo išlaidų suma, t. y. iki 307 785 Lt. 

 

            Kiti kasacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi šalių ginčui išspręsti, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

 

            Dėl bylinėjimosi išlaidų 

 

Patenkinus dalį kasacinio skundo ir pakeitus teismų sprendimo bei nutarties dėl materialiųjų teisinių ieškinio reikalavimų dalį, atitinkamai turėtų būti pakeistas bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose paskirstymas (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Pagal galutinai patikslintus ieškinio reikalavimus ieškinio suma – 555 530,50 Lt (200 000 Lt (ieškovės sumokėta už 51/100 dalį buto Neringoje suma) + 19 700 Lt (baldų kaina) + 200 000 Lt (dvi paskolos), 75 000 Lt (1/2 dalis žolės miltų perdirbimo įrenginio pardavimo kainos), 20 175 Lt (gydymo išlaidos), 12 610 Lt (padengtas kredito kortelės limitas) + 19 000 Lt (1/2 dalis automobilio „Jeep Grand Cherokee Laredo“ kainos) + 9045,50 Lt (laidojimo išlaidos). Kasaciniam teismui galutinai išsprendus šalių ginčą, atmesti du ieškinio reikalavimai, t. y. dėl 19 000 Lt už 1/2 dalį automobilio ir 9045,50 Lt laidojimo išlaidų, taigi patenkinta 95 proc. visų ieškinio reikalavimų (555 530,50 Lt – 19 000 Lt – 9045,50 Lt) x 100 proc.), o 5 proc. – atmesta. Atsižvelgiant į tokią patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalį, turėtų būti perskirstomos šalių ir valstybės patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis).

Pagal byloje pateiktus dokumentus, pirmosios instancijos teisme atsakovė turėjo 783,43 Lt rašysenos ekspertizės, 3000 Lt turto vertinimo ekspertizės, 302,50 Lt viešo paskelbimo apie bylos nagrinėjimą ir 7040 Lt atstovavimo išlaidų, iš viso – 11 125,93 Lt bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų. Dėl to jai turėtų būti priteista iš ieškovės 556,30 Lt nurodytoms išlaidoms atlyginti (11 125,93 Lt x 5 proc.). Šalys turėtų atlyginti valstybei 222,75 Lt procesinių dokumentų įteikimo pirmosios instancijos teisme išlaidų: ieškovė turėtų sumokėti valstybei 11,14 Lt, atsakovė – 211,61 Lt.

Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, laikė, jog patenkinta 92 proc. ieškinio reikalavimų, o atmesta – 8 proc., ir priteisė iš ieškovės atsakovės naudai 919,72 Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, o valstybei priteistinas procesinių dokumentų įteikimo išlaidas paskirstė taip: iš ieškovės priteisė 18,40 Lt, iš atsakovės – 204,35 Lt. Atsakovė, paduodama apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, be kita ko, teigė, kad teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, nustatydamas atmestų ieškinio reikalavimų dalį, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog ieškovė prašė pripažinti nuosavybės teisę ne į visą automobilį, kurio kaina – 38 000 Lt, bet į 1/2 jo dalį, todėl iš tiesų pirmosios instancijos teismas patenkino ne 92, bet 96 proc., o atmetė atitinkamai ne 8, bet 4 proc. ieškinio reikalavimų. Nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei iš atsakovės per mažą bylinėjimosi išlaidų dalį, tačiau, atsižvelgęs į tai, jog ieškovė neskundė šio teismo sprendimo (jo dalies) apeliacine tvarka, apeliacinį skundą padavė tik atsakovė, apeliacinės instancijos teismas paliko pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų nepakeistą, nes CPK 313 straipsnyje įtvirtintas draudimas priimti dėl apelianto blogesnį, negu yra skundžiamas, sprendimą (nutartį), jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytas principas (lot. non reformatio in pejus) galioja ir kasaciniame procese: pagal CPK 353 straipsnio 3 dalį kasacinis teismas dėl kasatoriaus negali priimti blogesnio sprendimo, negu yra skundžiamas sprendimas (nutartis), jeigu jį skundžia tik viena iš šalių. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo paskirstytų bylinėjimosi išlaidų perskirstymas kasaciniame teisme, kai kasacinis skundas paduotas tik vienos iš ginčo šalių, t. y. atsakovės, reikštų blogesnio sprendimo dėl kasatorės priėmimą, todėl teisėjų kolegija neperskirsto nurodytų išlaidų ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo palieka nepakeistą (CPK 353 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų pažymėtina tai, kad atsakovė už apeliacinį skundą sumokėjo 131,20 Lt žyminio mokesčio (nuo likusios 10 500 Lt šio mokesčio dalies mokėjimo ji buvo atleista), taigi jai priteistina iš ieškovės 6,56 Lt nurodytoms išlaidoms atlyginti. Byloje nėra duomenų apie kitas ginčo šalių patirtas apeliacinės instancijos teisme išlaidas.

Paduodama kasacinį skundą, atsakovė sumokėjo 2000 Lt žyminio mokesčio (nuo likusios 8631,20 Lt šio mokesčio dalies mokėjimo ji buvo atleista), taip pat pateikė įrodymus dėl 1936 Lt išlaidų už kasacinio skundo surašymą, todėl jai priteistina iš ieškovės 196,80 Lt nurodytoms išlaidoms atlyginti.    

Pagal pateiktus įrodymus ieškovė turėjo 3630 Lt išlaidų už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, priteisiamos atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, bet ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Atsižvelgdama į tai, kad pagal Rekomendacijas maksimalus atlyginimas už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą yra 1600 Lt, įvertinusi nagrinėjamos bylos apimtį ir sudėtingumą, procesinį dokumentą surašiusio advokato galimas laiko ir darbo sąnaudas, teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas priteisti ieškovei iš atsakovės 1500 Lt nurodytoms išlaidoms atlyginti.    

Įskaičius ginčo šalių priešpriešinius reikalavimus dėl bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme išlaidų, iš atsakovės priteistina ieškovei 1296,64 Lt bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2010 m. lapkričio 30 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 54,35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Nurodytos išlaidos priteistinos į valstybės biudžetą iš abiejų ginčo šalių, atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį: iš ieškovės – 2,72 Lt, iš atsakovės – 51,63 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai, 93 straipsnio 2 dalis, 96 straipsnis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 96, 98 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 17 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos  2010 m. kovo 30 d. nutartį:

panaikinti teismų sprendimo ir nutarties dalį, kuria patenkintas ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovės M. K. T. ieškovės R. V. naudai 9045,50 Lt laidojimo išlaidų, ir nurodytą ieškinio reikalavimą atmesti;

sumažinti iš atsakovės M. K. T. priteistiną ieškovei R. V. 316 830,50 Lt sumą iki 307 785 Lt;

įskaičius atsakovės M. K. T. ieškovei R. V. mokėtiną 307 785 Lt sumą į ieškovės R. V. atsakovei M. K. T. mokėtiną 317 411,43 Lt sumą, priteisti iš R. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 9626,43 Lt (devynis tūkstančius šešis šimtus dvidešimt šešis litus 43 ct) kompensacijos M. K. T. (a. k. (duomenys neskelbtini).

Kitą sprendimo ir nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės M. K. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės R. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 1296,64 Lt (vieną tūkstantį du šimtus devyniasdešimt šešis litus 64 ct) bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų.   

            Priteisti į valstybės biudžetą: iš ieškovės R. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) – 2,72 Lt (du litus 72 ct), o iš atsakovės M. K. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) – 51,63 Lt  (penkiasdešimt vieną litą 63 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu (mokėti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į biudžeto surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 bankas Swedbank AB (banko kodas 7300), įmokos kodas 5660).

            Nutarties nuorašą nusiųsti VĮ Registrų centrui. 

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                          Dangutė Ambrasienė

 

 

                                                                                                                      Virgilijus Grabinskas

   

 

                                                                                                                      Sigita Rudėnaitė