S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Justinos Nasutavičienės ir Ievos Saudargaitės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal
pareiškėjos G. B. (G. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Regionų administraciniame teisme gautas pareiškėjos G. B. skundas atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas), kuriuo prašo panaikinti 2025-07-02 Migracijos departamento sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi (toliau – ir Sprendimas, skundžiamas Sprendimas).
Pareiškėja skunde nurodo, kad ištekėjusi ir gyvena Lietuvoje nuo 2022 metų su Lietuvos Respublikos piliečiu. Nurodo, kad 2025-04-03 jai išduotas naujas leidimas laikinai gyventi 4 metų laikotarpiui, galiojantis iki 2029-04-03, tačiau buvo panaikintas. Nurodo, kad tuo metu atostogavo užsienyje, todėl neturėjo realios galimybės susipažinti su įstatymo pakeitimais. Teigia, kad išvykimai susiję su šeima ir sveikata, 2025-05-08 ir 2025-05-25 vyko į (duomenys neskelbtini) susitikti su tėvais ir dalyvauti sūnaus vestuvėse bei gydyti dantis. Pareiškėjos nuomone, kadangi Lietuvoje nepaskelbta nei karo, nei nepaprastoji padėtis, todėl pagrindinės žmogaus teisės, įskaitant teisę į šeimos gyvenimą, turi būti saugomos. Mano, kad Migracijos departamento Sprendime taikytas ribojimas yra perteklinis ir neproporcingas, todėl prašo skundą tenkinti.
Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepim
e nurodė, kad 2025-07-01 patikrinus duomenis Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinėje sistemoje (toliau – VSATIS) nustatyta, kad pareiškėja po 2025-05-03 buvo išvykusi į Rusiją 2 kartus: 2025-05-08 ir 2025-05-25 (vyko per Šalčininkų pasienio kontrolės punktą). Pažymi, jog vien tai, kad čia gyvena sutuoktinis, savaime nesuteikia jai teisės automatiškai gyventi ir būti Lietuvos Respublikoje. Atsakovė atkreipia dėmesį, kad 2025-05-03 įsigaliojo Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo (toliau – Ribojamųjų priemonių įstatymas) nuostata, numatanti, kad R. piliečiui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje panaikinamas, jei paaiškėja, kad toks užsienietis per pastaruosius tris kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusiją ar Baltarusiją. Ši nuostata netaikoma ekipažų ar įgulų nariams, dirbantiems tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse, kai tokie vežimai vykdomi į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvą, ir galintiems tai įrodyti – pavyzdžiui, pateikiant darbo pažymėjimą, taip pat kai buvo vykstama dėl nuo R. F. piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių.
Atsakovas pažymi, kad Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostata yra imperatyvi, o Migracijos departamentas neturi diskrecijos teisės jos netaikyti, jeigu asmuo neatitinka nurodytų išimčių. Nurodo, kad įvertinęs paaiškinimą dėl vykimo į Baltarusiją priežasčių (susitikti su tėvais ir dalyvauti sūnaus vestuvėse), atsakovas laikė, kad yra pagrindas daryti išvadą, jog į Baltarusiją pareiškėja vyko ne dėl nuo jos nepriklausančių objektyvių priežasčių.
Atsakovui buvo akivaizdu, kad pareiškėjos vykimo į Rusiją priežastys nebuvo objektyvios. Mano, kad kitokio sprendimo šioje situacijoje priėmimas akivaizdžiai ir tiesiogiai prieštarautų Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatoms ir tikslams.
Pažymi, kad ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame Sprendime neapsiribojo vien nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktines aplinkybes aptarė pakankamai aiškiai, nustatė juridinių faktų visetą, susiejo su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, todėl prašo Teismo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025-07-02 sprendimo, kuriuo panaikintas pareiškėjos leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatytos šios nagrinėjamos bylos kontekste reikšmingos faktinės aplinkybės:
Pareiškėja 2022-07-19 susituokė su Lietuvos Respublikos piliečiu, su juo gyvena Lietuvoje nuo 2022 metų. 2025-04-03 jai buvo išduotas naujas leidimas laikinai gyventi 4 metų laikotarpiui.
Pareiškėja 2025-05-08 ir 2025-05-25 vyko į Baltarusiją susitikti su tėvais ir dalyvauti sūnaus vestuvėse bei dėl dantų gydymo.
2025-07-01 atsakovas, patikrinęs duomenis VSATIS, nustatė, kad pareiškėja po 2025-05-03 per Šalčininkų pasienio kontrolės punktą buvo 2 kartus išvykusi į Rusiją: 2025-05-08 ir 2025-05-25.
Migracijos departamentas 2025-06-30 per MIGRIS paprašė pareiškėjos pateikti paaiškinimą ir (ar) dokumentus apie priežastis, dėl kurių ji vyko į Baltarusiją.
Pareiškėja Migracijos departamentui nurodė, kad nežinojo apie 2025-05-03 įsigaliojusį Ribojamųjų priemonių įstatymą. Taip pat nurodė, kad 2025-05-08 Baltarusijoje susitiko su tėvais, kurie tuo metu atvyko į svečius, 2025-05-25 važiavo į Baltarusijoje vykusias sūnaus vestuvės.
Vertinant pareiškėjos ryšius su Lietuvos Respublika nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) ji sudarė santuoką su Lietuvos piliečiu. Bendrų nepilnamečių vaikų asmenys neturi, pareiškėjai pirmasis leidimas (šeimos sujungimo pagrindu), kuris galiojo iki 2025-06-15, buvo išduotas 2023-06-15. Vėliau pareiškėja tuo pačiu pagrindu kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi keitimo, leidimas galioja iki 2029-04-03. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenų nustatyta, kad pareiškėja Lietuvoje nedirba, įsigijus verslo liudijimą, kuris galioja iki 2025-07-30.
Skundžiamu Migracijos departamento Sprendimu, vadovaujantis Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 ir 10 dalimis, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 28 straipsnio 4 dalimi, nuspręsta panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2029-04-03, nes per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į R. Federaciją ar Baltarusijos Respubliką. Nuo 2025-05-03 įsigaliojus Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nustatytai ribojamajai priemonei, pareiškėja buvo išvykusi į Rusiją ir (ar) Baltarusiją 2 kartus: 2025-05-08 ir 2025-05-25.
Pareiškėja nesutikdama su priimtu Sprendimu, kreipiasi į Teismą.
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja UTPĮ, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.
Ribojamųjų priemonių įstatymas, kuriuo nustatytos tam tikros ribojamosios priemonės R. Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečiams, įsigaliojo nuo 2023-05-03. Juo siekiama užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesus, taip pat pasiekti Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytus tikslus, nustatant Lietuvos Respublikoje taikomas ribojamąsias priemones dėl užsienio valstybių vykdomos karinės agresijos prieš Ukrainą (Ribojamųjų priemonių įstatymo 1 straipsnis).
Toks teisinis reguliavimas travaux préparatoires (Aiškinamasis raštas dėl Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo projekto Nr. XIVP-2496) nustatytas atsižvelgiant į užsienio valstybių vykdomą karinę agresiją prieš Ukrainą ir poreikį Lietuvai papildomai, greta Europos Sąjungos nustatytų tarptautinių sankcijų, nacionaliniu lygiu taikyti sankcijas (ribojamąsias priemones) valstybėms agresorėms kaip užsienio politikos priemonę. Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl R. ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“ konstatavo, kad R. Federacijos veiksmai daro reikšmingą neigiamą poveikį ne tik Europos Sąjungos ir Š. A. sutarties organizacijos (NATO), labiausiai – Rytų, narių, bet ir visos Europos saugumui; Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. gegužės 10 d. pripažino R. Federacijos vykdomą karą prieš Ukrainą ukrainiečių tautos genocidu, o R. Federaciją, kurios karinės pajėgos sąmoningai ir sistemingai renkasi bombarduoti civilinius objektus, – terorizmą remiančia ir vykdančia valstybe; atsakomybė už R. karą prieš Ukrainą tenka ir Baltarusijai; Rusija nuo karo pradžios naudojasi Baltarusijos teritorija, dislokuoja joje savo karius; didžioji dauguma R. piliečių palaiko savo šalies agresorės karinius veiksmus, nesiima veiksmų stabdyti savo šalies režimo agresiją, todėl atsakomybė tenka ir tų šalių piliečiams; siekiant pakeisti jų nusistatymą, tikslinga nustatyti ribojamąsias priemones, susijusias su galimybe R. ir Baltarusijos piliečiams lankytis Lietuvoje ir atvykti į Europos Sąjungos teritoriją. Pažymėtina, kad Ribojamųjų priemonių įstatymu nustatytos priemonės yra laikino pobūdžio ir galioja jame apibrėžtą laikotarpį.
Lietuvos Respublikos Seimas 2025 m. balandžio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo Nr. XIV-1888 3, 4 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XV-170, kuriuo, be kita ko, papildytos Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnyje nustatytos ribojamosios priemonės, numatant atvejį, kada panaikinamas R. Federacijos piliečiui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kaip matyti iš tokio teisinio reguliavimo travaux préparatoires (Aiškinamojo rašto dėl Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo Nr. XIV-1888 4 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XVP-112), konstatavus, kad kol kas išlieka grėsmė visuomenės rimčiai (dėl prieš Ukrainą vykdomos karinės agresijos daromų nusikaltimų žmoniškumui, nemažėjančių karo nusikaltimų prieš Ukrainos civilius gyventojus, vykdomo valstybinio terorizmo, nuolat daromų tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų, lėmusių humanitarinę ir pabėgėlių iš Ukrainos krizę; dėl R. Federacijos atakų prieš Ukrainos civilinę ir karinę infrastruktūrą; dėl R. Federacijos toliau atvirai ir intensyviai išsakomų grasinimų Ukrainą remiančioms valstybėms, kartu niekinant jų nepriklausomybę, teritorinį vientisumą, puoselėjamas vertybes, istoriją ar netgi neigiant jų egzistavimą; dėl R. Federacijos ir Baltarusijos Respublikos valdžios institucijų nurodymu ar su jų žinia sudaromų palankių sąlygų vykdyti hibridines atakas ir įvairiausio pobūdžio provokacijas prieš Lietuvos Respubliką), nuspręsta, kad yra tikslinga pratęsti Ribojamųjų priemonių įstatymo galiojimą dar vieniems metams, t. y. iki 2026 m. gegužės 2 d. Taigi, remiantis Ribojamųjų priemonių įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi (2025 m. balandžio 17 d. redakcija), šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytos ribojamosios priemonės taikomos iki 2026 m. gegužės 2 d.
Dėl pareiškėjos prašymo pažymėtina, kad Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio „Ribojamosios priemonės“ 9 dalyje (2025 m. balandžio 17 d. redakcija) nustatyta, kad panaikinamas R. Federacijos piliečiui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu nustatoma, kad jis per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į R. Federaciją ar Baltarusijos Respubliką, išskyrus atvejus, kai: 1) R. Federacijos piliečiai yra ekipažų ir įgulų nariai, dirbantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką; 2) į R. Federaciją ar Baltarusijos Respubliką buvo vykstama dėl nuo R. Federacijos piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių.
Šiuo teisiniu reguliavimu įtvirtinta nauja ribojamoji priemonė – leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas. Remiantis aktualiomis teisinio reguliavimo nuostatomis, ši ribojamoji priemonė taikoma R. Federacijos piliečiams. Pagal minėtu teisiniu reguliavimu įtvirtintą bendrąją taisyklę, minėtiems asmenims išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinamas, jeigu nustatoma, kad jie per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į R. Federaciją ar Baltarusijos Respubliką. Vadinasi, šiuo teisiniu reguliavimu leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas R. Federacijos piliečiams susietas su jų vykimu į R. Federaciją ar Baltarusijos Respubliką ir nustatyta bendroji taisyklė, kad minėti asmenys į R. Federaciją ar Baltarusijos Respubliką gali vykti ne daugiau nei vieną kartą per tris mėnesius. Kartu minėtu teisiniu reguliavimu nustatyta šios bendrosios taisyklės išimtis – leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nėra panaikinamas tiems R. Federacijos piliečiams, kurie, pažeisdami minėtą bendrąją taisyklę, per paskutinius 3 kalendorinius mėnesius į R. Federaciją ar Baltarusijos Respubliką vyko dėl įstatyme nurodytų su jų darbine veikla susijusiu aplinkybių (nes jie yra ekipažų ir įgulų nariai, dirbantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką) arba dėl nuo jų nepriklausančių objektyvių priežasčių.
Pagal Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 10 dalį, šio straipsnio 9 dalyje nurodytu atveju sprendimai dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo priimami ir skundžiami UTPĮ nustatyta tvarka.
Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio (be kita ko, jo 5 dalies 5–6 punktuose nustatytą reikalavimą administraciniame sprendime nurodyto jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes (5 dalies 5 punktas) ir administracinio sprendimo motyvus (5 dalies 6 punktas)) taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1518-968/20250).
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina ir ginčo nėra, kad pareiškėjai leidimas laikinai gyventi išduotas gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas šeimos sujungimo pagrindu). Migracijos departamentas, patikrinęs VSATIS esančius duomenis apie pareiškėją, nustatė, kad ji 2025-05-08 ir 2025-05-25 išvyko į R. Federaciją, t. y., per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į R. Federaciją. Remdamasis šiais duomenimis, Migracijos departamentas priėmė skundžiamą Sprendimą panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi.
Pareiškėja skunde nurodo, jog ginčo laikotarpiu vyko į Baltarusiją dėl šeiminių priežasčių – susitikti su tėvais ir dalyvauti sūnaus vestuvėse – bei dėl dantų gydymo. Teigė, kad nežinojo apie 2025-05-03 įsigaliojusį Ribojamųjų priemonių įstatymą. Teismas atkreipia dėmesį, jog vien tai, kad pareiškėja teigia nežinojusi apie įsigaliojusį įstatymą, neatleidžia jos nuo imperatyvios įstatymo normos taikymo ir negali būti pagrindu išvengti leidimo laikinai gyventi panaikinimo. Bylos duomenys tvirtina, kad pareiškėjos sūnus susituokė 2025-05-16 Baltarusijos Respublikoje. Ši faktinė aplinkybė lyg ir patvirtina pareiškėjos vykimo priežastį. 2025-05-25 pareiškėja susitiko su tėvais, ir, kaip teigia skunde teismui, vyko į privačią sveikatos priežiūros įstaigą gydyti dantis. Pažymėtina, kad šios aplinkybės nebuvo nurodžiusi atsakovui, nors bylos rašytiniai duomenys tvirtina, kad dantų gydymo paslaugos pareiškėjai teikiamos jau nuo 2025-04-23, dar Migracijos departamentui duoto paaiškinimo metu.
Teismo vertinimu, minima aplinkybė nėra reikšminga, nes tai – ji priklauso nuo pareiškėjos valios, neatitinka Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostatų. Gyvendama Lietuvoje pareiškėja turi visas teises ir galimybes rinktis tiek privačias, tiek valdiškas gydymo įstaigas, tačiau paslaugas pasirinko Baltarusijos Respublikoj. Teismo vertinimu, tai negali būti laikoma nuo jos nepriklausanti aplinkybė. Be kita ko, iš pareiškėjos skundo argumentų aišku, kad ji norėjo žodinio teismo proceso, prašė apklausti liudytojus, tačiau vėliau, prieš pat posėdį savo poziciją pakeitė, prašydama (prašymas pateiktas pareiškėjos atstovo jos vardu) bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarką. Dėl objektyvių techninių kliūčių neturi galimybės jungtis nuotoliniu būdu ar fiziškai dalyvauti teismo posėdyje, nes su sutuoktiniu yra vėl išvykę į Baltarusijos Respubliką.
Pareiškėja skunde teigia, kad 2025-04-03 jau buvo išduotas naujas leidimas gyventi ir galiojo iki 2029-04-03, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vien ši aplinkybė nereiškia, kad pareiškėja turėjo teisėtą pagrindą tikėtis, jog jai bus išduotas (pakeistas) leidimas laikinai gyventi Įstatymo įtvirtintais pagrindais ateityje ar negalės būti panaikintas nustačius, kad ji neatitinka imperatyvių Įstatymo sąlygų. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nesuteikiama automatiškai, įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka teisės aktų reikalavimus.
Pažymėtina, jog vien tai, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis, savaime nesuteikia teisės ir jai automatiškai gyventi ar būti Lietuvos Respublikoje. Pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Konvencija (toliau – EŽTK) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (pvz., 2012-06-12 sprendimas byloje Bajsultanov prieš Austriją, 2006-10-18 sprendimas byloje Uner prieš Nyderlandus). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, EŽTK 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (pvz., EŽTT 1985-05-28 sprendimas byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš J. K., pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996-11-28 sprendimas byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93 ir kt.).
Teisėjų kolegija dar kartą atkreipia dėmesį, kad Ribojamųjų priemonių įstatymo 1 straipsnis nustato, kad šis įstatymas skirtas Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesams užtikrinti, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytiems tikslams pasiekti, nustatant Lietuvos Respublikoje taikomas ribojamąsias priemones dėl užsienio valstybių vykdomos karinės agresijos prieš Ukrainą. Ginčui aktuali Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostata numato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti nenaikinamas (išskyrus ekipažų ir įgulų nariams), tik kai į R. Federaciją ar Baltarusijos Respubliką vykstama dėl nuo R. Federacijos piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių. Iš skundo argumentų, pareiškėjos paaiškinimų ir kitų rašytinių bylos įrodymų akivaizdu, kad vykimo į Baltarusiją priežastys nebuvo objektyvios, jos aiškiai nulemtos pačios pareiškėjos pasirinkimo ir valios.
Atsižvelgiant į šioje administracinėje byloje ginčijamo Sprendimo turinį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jame nurodytas tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas, t. y. išsamiai aprašytos nustatytos aplinkybės, nurodytas teisinis reguliavimas, įvertinta individuali pareiškėjos situacija, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčijamas Sprendimas nemotyvuotas.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, todėl jo naikinti nėra pagrindo. Dėl išvardintų priežasčių pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Netenkinus pareiškėjos skundo, nėra pagrindo jai priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnis).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjos G. B. (G. B.) skundą atmesti.
Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.
Teisėjos Rūta Miliuvienė
Justina Nasutavičienė
Ieva Saudargaitė