Administracinė byla Nr. A-1022-492/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01987-2018-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.2; 18.6.1.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. rugsėjo 30 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Č. G. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Č. G.-R. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys: Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius, uždaroji akcinė bendrovė „Vitvela“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja Č. G. R. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Vilniaus m. savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento (toliau – ir Savivaldybė, Administracija) 2018 m. gegužės 9 d. raštą Nr. A51-37707/18(2.14.2.12-MP8) (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją žemėje, esančioje tarp žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvės, Vilniuje (toliau – ir Ginčo sklypas, Ginčo teritorija), suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo pretendentams ir visą dokumentaciją (duomenis) perduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui (toliau – ir NŽT Vilniaus miesto skyrius).
2. Pareiškėja nurodė, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius 2017 m. spalio 24 d. raštu Nr. 49SF-2059-(14.49.104) „Dėl Žemės sklypų esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje“ informavo, kad teritorija prie žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra užstatyta infrastruktūros statiniais. Prie minėto rašto buvo pridėtas ir Administracijos 2017 m. balandžio 6 d. raštas Nr. A51-21338/17(2.14.2.12-MP8), kuriame nurodyta, jog nurodytoje vietoje yra įrengta asfaltuota automobilių stovėjimo aikštelė. Pareiškėja kreipėsi VĮ Registrų centro Vilniaus filialą (toliau – ir Registrų centras), kuris pateikė informaciją, kad duomenų apie nekilnojamąjį daiktą – automobilių stovėjimo aikštelę Ginčo sklype Nekilnojamojo turto registre nėra. Gavusi minėtą informaciją, pareiškėja atsakovui 2018 m. sausio 8 d. pateikė prašymą, kuriame paprašė suformuoti Ginčo sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo pretendentams. Atsakovas Raštu informavo, kad prašymo negali patenkinti, nes pakartotinai įvertinus visą kartografinę medžiagą nustatyta, kad Ginčo sklypas užstatytas infrastruktūros statiniais – įrengta automobilių aikštelė. Ši žemė priskiriama valstybės išperkamai ir natūra negrąžinama. Pareiškėja su Raštu nesutiko ir teigė, kad Registro centro informacija patvirtina, jog Ginčo sklype nėra registruota jokia automobilių stovėjimo aikštelė, todėl laikytina, kad žemė yra laisva ir gali būti grąžinama natūra. Nesutiko su atsakovo argumentu, kad Ginčo sklype nėra galimybės suformuoti racionalaus dydžio ir ribų sklypo, pažymėdama, kad Ginčo sklype yra 16 arų laisvos valstybinės žemės.
3. Pareiškėja, gavusi atsakovo atsiliepimą į skundą, pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose akcentavo, kad vien detaliojo plano buvimas nereiškia, jog nekvestionuojamai patvirtinamas objektyviai išreikštas visuomeninis poreikis konkrečiam žemės sklypui. Nesant realaus ir objektyviai pagrįsto visuomenės poreikio, detaliuoju planu suformuotas žemės sklypas turi būti traktuojamas kaip laisvas neužstatytas žemės sklypas, į kurį gali būti atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant jį natūra, nes, priešingu atveju, be konstituciškai pateisinamo pagrindo būtų suvaržomos teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Pareiškėja paaiškinimuose kvestionavo automobilių aikštelės įrengimo teisėtumą ir nurodė, kad nors ir yra priimtas detalusis planas, patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 1-312 (toliau – ir Detalusis planas), tačiau iš Detaliojo plano aiškinamojo rašto matyti, kad žemės sklypą ketinta pritaikyti komercijai, o ne konkretiems visuomenės poreikiams tenkinti. Pareiškėjos įsitikinimu, 2004 m. balandžio 14 d. Sutartis dėl infrastruktūros objektų plėtojimo sąlygų (toliau – ir 2004 m. balandžio 14 d. Sutartis) suteikė ne tik teisę ginčo teritorijoje statyti automobilių stovėjimo aikštelę, bet nustatė ir pareigas, kurių statytojas neįvykdė. Taip pat pareiškėja nurodė, kad 2004 m. balandžio 27 d. Statybos leidimas Nr. NS/487/04-0543 statytojui leido statyti automobilių stovėjimo aikštelę, tačiau tik žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ribose, bet ne valstybinėje žemėje.
4. Pareiškėja paaiškino, kad atsakovas 2017 m. vasario 8 d. priėmė įsakymą „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo“ Nr. A30-393, kuriuo nustatė, kad pradedamas rengti apie 8 890 kv. m ploto kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) formavimo ir pertvarkymo projektas, kurio tikslas – sujungti įsiterpusį valstybinės žemės plotą su besiribojančiu žemės sklypu, nes laisvoje valstybinėje žemėje negalima suformuoti racionalaus dydžio ir ribų sklypo. Tas įsiterpęs laisvas valstybinės žemės plotas, kurį norima prijungti prie besiribojančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini), yra ginčo žemė, į kurią pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises. Priimdamas 2017 m. vasario 8 d. įsakymą, atsakovas pats pripažino, kad ši valstybinė žemė yra laisva (neužstatyta). O ginčo žemės plote formuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui atsakovas atsisako būtent dėl to, kad ši žemė yra užstatyta. Pabrėžė, jog ginčo teritorijoje yra galimybė suformuoti racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypą, į kurį galėtų būti vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas.
5. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundo netenkinti.
6. Atsakovas nurodė, kad pagal Detaliojo plano sprendinius ginčo teritorija numatyta kaip teritorija susisiekimo sistemą aptarnaujantiems objektams įrengti ir eksploatuoti – I3. Detaliojo plano aiškinamojo rašto 1.2 punkte nurodyta, kad „atsižvelgiant į sparčiai augantį mieste automobilių kiekį, siūloma prie sklypo, (duomenys neskelbtini) gatvės raudonųjų linijų zonoje įrengti miesto automobilių parkavimo aikštelę, brėžinyje pažymėta ženklu „A“. Šiai zonai palei nagrinėjamo sklypo rytinę ribą nustatomas žemės naudojimo būdas: I3 – teritorijos susisiekimo sistemą aptarnaujamiems objektams įrengti ir eksploatuoti“. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 1-312 buvo ne tik patvirtintas minėtas teritorijų planavimo dokumentas, bet patvirtinta ir Vilniaus miesto savivaldybės ir žemės sklypų savininkų sutartis dėl infrastruktūros objektų plėtojimo sąlygų (sudaryta 2004 m. balandžio 14 d.). Pagal šios sutarties 2.3 punktą, statytojas įsipareigojo „savo lėšomis suprojektuoti ir įrengti bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštelę prie (duomenys neskelbtini) gatvės“. Paminėjo ir tai, kad 2004 m. balandžio 27 d. buvo išduotas statybos leidimas Nr. NS/487/04-0543 statyti žemės sklype, kad. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Vilniuje.
7. Atsakovas pabrėžė, jog šioje byloje aktualus ir esminis ne statinio statybos teisėtumo, o jo faktinio egzistavimo klausimas. Svarbu paminėti ir tai, kad pagal Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą iki 2015 metų, patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 (toliau – ir Bendrasis planas), ginčo teritorija patenka į infrastruktūros teritorijas.
8. Atsakovas vadovavosi Žemės reformos įstatymo 19 straipsnio 6 dalimi. Nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aiškinant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio reikšmę šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo kontekste, konstatuotina, kad jame nurodyti užimtos žemės atvejai atitinka situaciją, kai žemė negali būti pripažinta laisva (neužstatyta), o nurodyto žemės statuso buvimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas negrąžinti žemės natūra.
9. Atsakovas nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad infrastruktūros statinys – automobilių stovėjimo aikštelė ginčo žemėje faktiškai yra, aikštelė įrengta Detaliojo plano, 2004 m. balandžio 14 d. Sutarties dėl infrastruktūros objektų plėtojimo sąlygų, 2004 m. balandžio 27 d. statybos leidimo Nr. NS/487/04-0543 pagrindu, sklypas, kurį pareiškėja pageidautų susigrąžinti natūra, laikytinas užstatytu, be to, vadovaujantis atsiliepime analizuotų teritorijų planavimo dokumentų pagrindu: Bendruoju planu ir Detaliuoju planu, žemės naudojimas pagal paskirtį galimas iš esmės tik infrastruktūros objektų statybai ir eksploatacijai, įvertinus gretimybes (žemės sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje esamą užstatymą, šalia esančią intensyvią (duomenys neskelbtini) gatvę, esamų ir galimų statinių statybos atstumų reglamentavimą ir pan.), ginčo teritorijoje esantį šlaitą, atkūrimui natūra suformuotas sklypas nebūtų tinkamas naudoti racionalios žemėnaudos, pagrindinės žemės naudojimo paskirties bei būdo požiūriu, o nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas taptų tik faktiniu veiksmu, formaliai įgyvendinant teisės aktus.
10. Atsakydamas į pareiškėjos pateiktus papildomus paaiškinimus, atsakovas taip pat pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad Administracija, racionaliai įvertinusi visuomenės poreikius, sudarė detalųjį planą, kuriame nurodyta, jog ginčo teritorija yra skirta teritorijos susisiekimo sistemą aptarnaujantiems objektams. Detaliojo plano aiškinamojo rašto 1.2 punkte numatyta, kad ginčo teritorijoje prognozuojamas didelis auto paslaugų spektras, todėl detalusis planas papildo žemės naudojimo paskirties specifiką. Akcentavo, kad ginčo žemės sklypo naudojimo paskirtis – teritorijos susisiekimo sistemą aptarnaujančių objektų įrengimas ir eksploatavimas. Be to, duomenų, kad būtų panaikintas ar ginčijamas šis detalusis planas, nėra, todėl nėra prasmės spręsti ginčo žemės sklypo užstatymo teisėtumo klausimo. Atkreipė dėmesį, kad šioje administracinėje byloje nėra nustatyta, jog automobilių stovėjimo aikštelė buvo įrengta nesilaikant teisės aktų, o pateikti duomenys nepagrindžia automobilių aikštelės neteisėtumo fakto.
11. Dėl pareiškėjos rašytiniuose paaiškinimuose nurodyto argumento, kad šiuo metu Administracija 2017 m. vasario 8 d. priėmė įsakymą „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo“ Nr. A30-393, paaiškino, kad Raštą atsakovas priėmė 2018 m. gegužės 5 d., todėl turi būti vertinami teritorijų planavimo dokumentai, kurie yra patvirtinti ir galiojo rašto priėmimo metu. Akcentavo, kad pati pareiškėja nurodė, jog projektas Nr. A30-393 yra pradėtas rengti, tačiau jo tolesnis rengimas buvo sustabdytas ir iki šiol yra priimtas tik įsakymas, šiuo metu dokumentai yra tvirtinimo stadijoje, tačiau šiuo projektu siekiamas tikslas (sujungti įsiterpusį valstybinės žemės plotą su besiribojančiu žemės sklypu) nėra pasiektas. Dėl objektyvių priežasčių (nagrinėjamo ginčo) projektas net nepradėtas įgyvendinti ir visas procesas sustabdytas, kol nebus išspręstas ginčas. Atkreipė dėmesį, kad pati pareiškėja, rašytiniuose paaiškinimuose akcentuodama projektą Nr. A30-393, pagrindžia faktą, jog ginčo žemėje nėra objektyvios galimybės suformuoti racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypą.
12. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT Vilniaus miesto skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad NŽT teisės aktų nustatyta tvarka nepavestas laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimas ir planų rengimas. NŽT, veikdama savo kompetencijos ribose, negali konkrečiai įvertinti, ar Savivaldybės pozicija yra pakankamai išsami ir motyvuota, kodėl konkreti žemė laikoma valstybės išperkama.
13. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vitvela“ (toliau – ir Bendrovė) rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad palaiko atsakovo poziciją ir prašė pareiškėjos skundo netenkinti.
II.
14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
15. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėja yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į iki 1940 m. nacionalizacijos buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime turėtą nuosavybę. Šalys nesutaria dėl Ginčo sklypo priskirtinumo, t. y., pareiškėjos teigimu, nors automobilių stovėjimo aikštelė yra įrengta, tačiau ji nėra įregistruota Nekilnojamojo turto registre, todėl laikytina, kad Ginčo sklypas yra neužstatytas, todėl nepriskirtinas valstybės išperkamai žemei ir gali būti grąžintas natūra. Pareiškėja taip pat teigė, kad automobilių aikštelė įrengta nesilaikant reikalavimų. Atsakovas teigė priešingai – pagal Detaliojo plano sprendinius Ginčo teritorija numatyta kaip teritorija susisiekimo sistemą aptarnaujantiems objektams įrengti ir eksploatuoti – I3. Pažymėjo, kad Ginčo teritorija yra užstatyta infrastruktūros statiniais – asfaltuota automobilių stovėjimo aikštele ir tai, jog automobilių stovėjimo aikštelė nėra įregistruota Nekilnojamojo turto registre, lemiamos reikšmės neturi, nes reikšminga yra faktinė situacija.
16. Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
17. Teismas nustatė, kad pareiškėja pretenduoja į žemės sklypo suformavimą nuosavybės teisių atkūrimui natūra iki 1995 m. birželio 1 d. Vilniaus miestui priskirtoje teritorijoje, kurioje yra patvirtintas Detalusis planas. Iš Detaliojo plano sprendinių matyti, kad ginčo teritorija numatyta kaip teritorija susisiekimo sistemą aptarnaujantiems objektams įrengti ir eksploatuoti – I3. Taip pat nurodyta, kad atsižvelgiant į sparčiai augantį mieste automobilių kiekį, siūloma prie sklypo, (duomenys neskelbtini) gatvės raudonųjų linijų zonoje įrengti miesto automobilių parkavimo aikštelę, brėžinyje pažymėta ženklu „A“. Šiai zonai palei nagrinėjamo sklypo rytinę ribą nustatomas žemės naudojimo būdas I3 – teritorijos susiekimo sistemą aptarnaujantiems objektams įrengti ir eksploatuoti. Teismas atkreipė dėmesį, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 1-312 buvo ne tik patvirtintas Detalusis planas, bet patvirtinta ir atsakovo ir žemės sklypų savininkų sutartis dėl infrastruktūros objektų plėtojimo sąlygų, kuri buvo sudaryta 2004 m. balandžio 14 d., pagal kurią statytojas įsipareigojo savo lėšomis suprojektuoti ir įrengti bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštelę prie (duomenys neskelbtini) gatvės. 2004 m. balandžio 27 d. buvo išduotas statybos leidimas Nr. NS/487/04-0543. Atkreiptas dėmesys, jog pagal Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą, patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 (toliau – ir Bendrasis planas), Ginčo teritorija patenka į infrastruktūros teritorijas. Taigi, Ginčo teritorijai Detaliuoju planu neabejotinai nustatytas visuomenės poreikis. Teismas nurodė, jog tais atvejais, kai yra patvirtintas teritorijos, kurioje yra prašomas grąžinti natūra žemės sklypas, detalusis planas ir jame yra nurodytos aplinkybės, išvardintos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio punkte, žemės sklypas negrąžintinas natūra, o valstybės išperkamas.
18. Teismas nesutiko su pareiškėjos argumentu, kad Ginčo teritorija yra laisva – automobilių stovėjimo aikštelė nėra įregistruota Nekilnojamojo turto registre, todėl Ginčo teritorija laikytina laisva ir gali būti atkurtos nuosavybės teisės natūra. Teismas pažymėjo, jog kilusiam ginčui yra aktualus faktinis situacijos vertinimas ir Ginčo teritorijos priskirtinumas visuomenės poreikiams, bet ne registravimo duomenys. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtino, kad bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštelė yra įrengta, to iš esmės neneigia ir pareiškėja. Taigi, Ginčo teritorijai yra patvirtintas teritorijos, kurioje yra pašomas grąžinti natūra žemės sklypas, detalusis planas ir jame yra nurodytos aplinkybės, išvardintos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio punkte, ir teritorija yra užstatyta infrastruktūros statiniu – bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštele, todėl toks sklypas nėra laikomas laisvu ir grąžintinu natūra.
19. Teismas pažymėjo, jog pareiškėja teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštelė pastatyta neteisėtai. Dar daugiau, į bylą nebuvo pateiktas joks kompetentingos institucijos sprendimas, kuris patvirtintų pareiškėjos dėstomus teiginius. Pažymėta ir tai, kad nagrinėjamojoje byloje ginčas kilęs dėl Ginčo sklypo priskyrimo visuomenės poreikiams, kuris reguliuojamas Atkūrimo įstatymo nuostatomis, tačiau nėra ir negali būti kvestionuojami galiojantys ir nepanaikinti teritorijų planavimo dokumentai, atsakovo sudarytos sutartys ir išduoto statybos leidimo teisėtumas.
20. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjos papildomuose paaiškinimuose buvo nurodytas argumentas, kad atsakovas 2017 m. vasario 8 d. priėmė įsakymą „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo“ Nr. A30-393, kuriuo nustatė, kad pradedamas rengti apie 8 890 kv. m ploto kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) formavimo ir pertvarkymo projektas, kurio tikslas – sujungti įsiterpusį valstybinės žemės plotą su besiribojančiu žemės sklypu, nes laisvoje valstybinėje žemėje negalima suformuoti racionalaus dydžio ir ribų sklypo. Tas įsiterpęs laisvas valstybinės žemės plotas, kurį norima prijungti prie besiribojančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini), yra ne kas kita, o Ginčo žemė, į kurią pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises. Priimdamas paminėtą 2017 m. vasario 8 d. įsakymą, suteikusį teisę rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą ginčo žemei prijungti prie besiribojančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini), atsakovas pats pripažino, kad ši valstybinė žemė yra laisva (neužstatyta). Atsakovas teismui pateiktuose papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad projektas Nr. A30-393 yra pradėtas rengti, tačiau jo tolesnis rengimas buvo sustabdytas ir iki šiol yra priimtas tik įsakymas, šiuo metu dokumentai yra tvirtinimo stadijoje, tačiau šiuo projektu siekiamas tikslas (sujungti įsiterpusį valstybinės žemės plotą su besiribojančiu žemės sklypu) nėra pasiektas, kad minėtas įsakymas buvo priimtas 2017 m. vasario 8 d., o skundžiamas Raštas buvo priimtas 2018 m. gegužės 9 d., iš naujo įvertinus visą kartografinę medžiagą, todėl turi būti vertinami teritorijų planavimo dokumentai, kurie yra patvirtinti ir galiojo ginčijamo Rašto priėmimo metu. Teismas pažymėjo, jog situacija vertintina pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus ir pabrėžė, kad teritorijų planavimo procesas, pasikeitus situacijai, gali būti įvertintas kitaip. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, miesto žemė negrąžinama natūra piliečiams ir yra valstybės išperkama, jeigu ji skirta tam tikram šioje normoje įvardytam visuomenės poreikiui patenkinti, t. y. reikalinga bendroms gyventojų reikmėms. Suteikti žemę kitam privačiam / juridiniam asmeniui, neatkuriant į ją nuosavybės teisių natūra turi būti nustatytas pakankamas teisinis pagrindas, nes, kaip jau minėta, Ginčo sklype, kuriame yra įrengta bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštelė, yra skirta gyventojų reikmėms ir todėl pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatas yra valstybės išperkama.
21. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad Ginčo žemės sklypas yra užstatytas infrastruktūros statiniais, todėl Ginčo teritorija, į kurią pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises, negali būti traktuojama kaip laisva, dėl ko atitinka valstybės išperkamos žemės kriterijus ir, pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, priskiriama valstybės išperkamai žemei. Todėl, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nuosavybės teisės natūra į šią teritoriją negali būti atkuriamos. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad skundžiamas Savivaldybės raštas yra teisėtas ir pagrįstas.
22. Teismui konstatavus ginčijamo rašto teisėtumą, atmestas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą esančioje tarp žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvės, Vilniuje, suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo pretendentams ir visą dokumentaciją (duomenis) perduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui.
III.
23. Pareiškėja Č. G. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: tenkinti pareiškėjos skundo reikalavimus.
24. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs Detaliojo plano buvimą, išsamiau paties Detaliojo plano (jo aiškinamojo rašto) bei ginčo žemės faktinio naudojimo nenagrinėjo. Pareiškėjos teigimu, pats savaime Detaliojo plano buvimas nepatvirtina visuomenės poreikio šiai teritorijai. Detaliajame plane nėra jokių žymų, kad ginčo teritorija bus naudojama konkretiems visuomenės poreikiams tenkinti. Byloje nėra įrodymų, kad ginčo teritoriją grąžinus natūra nebus patenkinti konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai. Akivaizdu, kad ginčo teritorija yra naudojama išimtinai šalia veikiančio verslo poreikiams tenkinti, tačiau tai nėra kliūtis nuosavybės teisių atkūrimui.
25. Pareiškėja nurodo, kad nors pirmosios instancijos teismas 2004 m. balandžio 14 d. Sutartimi dėl infrastruktūros objektų plėtojimo sąlygų rėmėsi kaip dokumentu, pagrindžiančiu visuomenės poreikio ginčo žemei buvimą, tačiau jos turinio bei neįvykdymo teisinių pasekmių visiškai neanalizavo. Pareiškėja pažymi, kad pripažinimo tinkamu naudoti aktas išduotas nebuvo, todėl darytina išvada, kad statytojas 2004 m. balandžio 14 d. Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų neįvykdė. Nesant dokumentų, pagrindžiančių tiek 2004 m. balandžio 14 d. Sutarties, tiek ir Sutarties prie techninių sąlygų su jos papildymu tinkamo įvykdymo fakto, nei viena iš šių sutarčių negali būti laikoma dokumentu, pagrindžiančiu, kad automobilių stovėjimo aikštelė ginčo teritorijoje buvo pastatyta teisėtai ir jai yra visuomenės poreikis.
26. Dėl ginčo teritorijos užstatymo teisėtumą ir visuomenės poreikio buvimą neva patvirtinančio 2004 m. balandžio 27 d. Statybos leidimo Nr. NS/487/04-0543 pareiškėja pažymi, kad šis statybos leidimas statytojui leido statyti automobilių stovėjimo aikštelę, tačiau tik žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilnius, ribose, bet ne valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai.
27. Pareiškėjos teigimu, jei kvartale, kuriame yra Ginčo sklypas, buvo visuomenės poreikis automobilių stovėjimo aukštelei, tai toks poreikis buvo patenkintas savivaldybės įmonei įrengus „Statyk ir važiuok“ aikštelę netoli Ginčo sklypo.
28. Aplinkybė, kad ginčo žemė pagal Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą iki 2015 metų patenka į infrastruktūros teritorijas, pati savaime taip pat negali būti laikoma pagrindu atsisakyti vykdyti atkūrimą į šią žemę, kadangi ginčo teritorijoje suformavus ir atkūrus žemės sklypą, jo savininkai (pretendentai), net ir nekeičiant bendrojo plano sprendinių, galės jį naudoti įvairiems tikslams: automobilių saugojimo aikštelei, sandėliavimui, automobilių savitarnos plovyklai įrengti ir pan.
29. Pareiškėja vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir teigia, jog sprendžiant dėl galimybės atkurti nuosavybės teisę į tam tikrą žemę, be kita ko turi būti nustatyta, ar ši žemė yra užstatyta. Žemės užstatymas (užimtumas) gali būti konstatuojamas tik tuomet, kai statiniai yra pastatyti (įrengti) faktiškai ir teisėtai. Žemė laikytina užstatyta ir todėl negrąžintina tik nustačius abu šiuos kriterijus. Todėl teismo sprendimo motyvai, kad nagrinėjamojoje byloje yra svarbus tik faktinis ginčo žemės užstatymas, yra nepagrįsti, prieštaraujantys suformuotai teismų praktikai. Pareiškėjos teigimu, neįrodžius aikštelės pastatymo Ginčo sklype teisėtumo, darytina išvada, jog ji yra pastatyta neteisėtai. Pareiškėja nesutinka ir su teismo sprendimo motyvu, kad aikštelės pastatymo neteisėtumui įrodyti pareiškėja į bylą turėjo pateikti kokį nors kompetentingos institucijos sprendimą, patvirtinantį pastarąją aplinkybę. Aikštelės pastatymo neteisėtumą pagrindžia jos statybos teisėtumo dokumentų (statybos leidimo, projekto ir pan.) stoka, todėl nors tam tikros kompetentingos institucijos sprendimas yra galimas, tačiau nebūtinas, nes teismas išvadą dėl statybos teisėtumo gali padaryti remdamasis kita bylos medžiaga, kurios šiuo atveju yra pakankamai tokiai išvadai padaryti.
30. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas situaciją dėl 2017 m. vasario 8 d. įsakymo „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo“ Nr. A30-393, tik pažymėjo, jog situacija vertintina pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus ir pabrėžė, kad teritorijų planavimo procesas, pasikeitus situacijai, gali būti įvertintas kitaip. Taigi, nukreipęs į galiojančius teritorijų planavimo dokumentus, teismas susiklosčiusios situacijos (o tiksliau – Administracijos veiksmų, kai žemę grąžinti pretendentams atsisakoma, nes ji neva yra užstatyta, ir tuo pačiu metu yra priimamas įsakymas, suteikiantis teisę tą pačią žemę prijungti kaip laisvą ir įsiterpusią šalia veikiančiam verslo subjektui) pareiškėjos nurodytu aspektu nenagrinėjo ir dėl jos nepasisakė.
31. Pareiškėjos teigimu, ginčo plote yra galimybė suformuoti apie 16 arų dydžio, taisyklingos stačiakampio formos žemės sklypą su įvažiavimu iš kelio, jungiančio (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatves. Kitaip tariant, ginčo teritorijoje yra galimybė suformuoti racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypą, į kurį galėtų būti vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas.
32. Be to, šiuo metu rengiamame naujajame Vilniaus miesto bendrajame plane nurodytą ginčo teritoriją yra numatyta priskirti prie didelio užstatymo intensyvumo teritorijų, su galimybe statyti įvairaus tipo statinius. Todėl perspektyvoje pagal bendrojo plano sprendinius pakoregavus galiojantį Detalųjį planą, ginčo žemė galėtų būti naudojama ne tik automobilių stovėjimo aikštelei ir jos grąžinimas pretendentams nebūtų tik faktinis veiksmas, formaliai įgyvendinantis teisės aktus.
33. Atsakovas administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
34. Atsakovo teigimu, įvertinus byloje esančią medžiagą, atsakovas aiškiai pagrindžia visuomenės poreikį ginčo žemės sklype. Procesiniuose dokumentuose ne kartą buvo pabrėžiamas automobilių aikštelės įrengimo būtinumas. Vien ta aplinkybė, kad šalia yra kelios automobilių aikštelės nesudaro pagrįstos išvados, jog šioje teritorijoje negali būti pernelyg didelio automobilių eismo. Be to, visiškai nepagrįstas pareiškėjos teiginys, jog žemės sklypą ketinta pritaikyti komercijai, o ne konkretiems visuomenės poreikiams tenkinti, kadangi pats statinys, bendrojo naudojimo automobilių aikštelė, vien savo paskirtimi nurodo visuomenės poreikį, ji skirta bendram visuomenės poreikių patenkinimui, o ne konkrečių fizinių ar juridinių asmenų interesų užtikrinimui.
35. Atsakovas nurodo, kad ginčo teritorijoje yra įrengtas infrastruktūros statinys – bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštelė, kuri numatyta tiek de jure, tiek egzistuoja de facto. Nepateikiama jokių konkrečių duomenų, įrodančių tariamai neteisėtos aikštelės statybą. Tačiau statinio teisėtumą pagrindžia kartu su 2004 m. balandžio 27 d. statybos leidimu Nr. NS/487/04-0543 pateiktas brėžinys („Dangų planas M1:500“). Be to, šioje byloje esminis aspektas yra ne aikštelės teisėtumo, bet jos faktinio egzistavimo klausimas. Pareiškėja nepateikė byloje jokių pagrindžiančių duomenų, kad buvo panaikintas ar bent teismuose ginčijamas šis detalusis planas, todėl nėra prasmės spręsti ginčo žemės sklypo užstatymo teisėtumo klausimo.
36. Atsakovas pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką sprendžiant, ar žemės sklypas yra naujas ar naudojamas, lemiamą reikšmę turi ne sklype esančių statinių teisinio registravimo duomenys, bet faktinės situacijos vertinimas.
37. Atsakovas nurodo, kad šioje byloje turi būti vertinami teritorijų planavimo dokumentai, kurie yra patvirtinti ir galiojo ginčijamo rašto (bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sprendimo) priėmimo metu. 2004 m. yra parengtas, patvirtintas ir galiojantis teisingam ginčo išsprendimui aktualus detalusis planas, todėl nėra prasmės analizuoti dar nepriimto, neįsigaliojusio, derinimo lygmenyje esančio projekto.
38. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vitvela“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
39. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėja tendencingai interpretuoja Detaliojo plano sprendinius. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad pareiškėja apeliaciniame skunde remiasi teismų sprendimais bylose, kurių faktinės aplinkybės skiriasi nuo šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Pažymi, kad pareiškėja nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių konkrečių teisės normų, kurios būtų pažeistos įrengiant aikštelę. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, jei aikštelė būtų įrengta neteisėtai, kompetentingos institucijos jau būtų priėmusios atitinkamus sprendimus, kuriais būtų konstatuota savavališka statyba. Taip pat pažymima, kad tuo atveju, jei ginčo teritorija būtų formuojama kaip atskiras žemės sklypas, jame turėtų būti numatyti didelės apimties servitutai, kurie bus reikalingi gretimame sklype esančio pastato eksploatavimui. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ginčo teritorijoje nėra galimybės suformuoti racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypo.
40. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT Vilniaus miesto skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą pažymi, kad NŽT teisės aktų nustatyta tvarka nepavestas laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimas ir planų rengimas. NŽT, veikdama savo kompetencijos ribose, negali konkrečiai įvertinti, ar Savivaldybės pozicija yra pakankamai išsami ir motyvuota, kodėl konkreti žemė laikoma valstybės išperkama.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
41. Administracinės bylos nagrinėjimo dalyką sudaro aplinkybių, patvirtinančių Ginčo sklypo priskirtinumą valstybės išperkamai žemei, nustatymas ir vertinimas.
42. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, konstatavo, kad pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 1-312 patvirtinto Detaliojo plano sprendinius Ginčo teritorija numatyta kaip teritorija susisiekimo sistemą aptarnaujantiems objektams įrengti ir eksploatuoti – I3, pagal Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą, patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519, Ginčo teritorija patenka į infrastruktūros teritorijas, t. y. reikalinga visuomenės poreikiams tenkinti, yra faktiškai užimta statinio – bendro naudojimo automobilių stovėjimo asfaltuotos aikštelės, kurios sukūrimo teisėtumą patvirtina atsakovo ir žemės sklypų savininkų 2004 m. balandžio 14 d. sutartis dėl infrastruktūros objektų plėtojimo sąlygų, pagal kurią statytojas įsipareigojo savo lėšomis suprojektuoti ir įrengti bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštelę prie (duomenys neskelbtini) gatvės, bei 2004 m. balandžio 27 d. išduotas statybos leidimas Nr. NS/487/04-0543.
43. Pareiškėja, apeliaciniame skunde nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentavo, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė visų reikšmingų aplinkybių ir jas netinkamai vertino, nes Detaliojo plano buvimas savaime nepatvirtina visuomenės poreikio Ginčo teritorijai; automobilių stovėjimo aikštelės teisinė registracija nėra atlikta, nėra statinio sukūrimo teisėtumą patvirtinančių dokumentų, ji faktiškai naudojama ne visuomenės, o šalia veikiančio verslo komerciniams poreikiams tenkinti; rengiamame naujajame Vilniaus miesto bendrajame plane Ginčo teritoriją yra numatyta priskirti prie didelio užstatymo intensyvumo teritorijų, su galimybe statyti įvairaus tipo (gyvenamosios, komercinės bei kt.) statinius; atsakovas, priimdamas 2017 m. vasario 8 d. įsakymą „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo“ Nr. A30-393, pripažino, kad teritorija yra laisva ir ketino ją kaip įsiterpusį žemės sklypą perduoti šalia veikiančiam verslo subjektui.
44. Byloje ginčijamu atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2018 m. gegužės 9 d. raštu Nr. A51-37707/18(2.14.2.12-MP8) pareiškėja buvo informuota, kad teritorija prie žemės sklypo (duomenys neskelbtini) yra užstatyta infrastruktūros statiniais. Įgyvendinant sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano, keičiančio bendrojo plano sprendinius, patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 1-312, sprendinius, privačiomis lėšomis įrengta asfaltuota automobilių stovėjimo aikštelė; ši žemė priskiriama valstybės išperkamai ir natūra negrąžinama, todėl teritorijoje ties (duomenys neskelbtini) sklypai nuosavybės teisių atkūrimui nebus projektuojami.
45. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte yra aiškiai įtvirtintas imperatyvas atkurti nuosavybės teises natūra turėtoje vietoje, išskyrus dvi išimtis: kai pilietis nepageidauja susigrąžinti žemę turėtoje vietoje, taip pat kai šio įstatymo 12 straipsnyje numatytais pagrindais žemė priskirtina valstybės išperkamai. Sisteminė minėto Atkūrimo įstatymo nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad reglamentuodamas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę procesą įstatymų leidėjas prioritetą teikia asmenims, siekiantiems atkurti nuosavybės teises natūra.???
46. Atsakovui, priėmusiam sprendimą neformuoti Ginčo sklypo nuosavybės teisių atkūrimui, tenka pareiga pagrįsti, kad egzistuoja materialieji ir teisiniai pagrindai priskirti Ginčo sklypą valstybės išperkamam (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1183/2014).
47. Tai reiškia, kad turi būti pateiki duomenys, patvirtinantys tiek visuomenės poreikį konkrečiai teritorijai, tiek toje teritorijoje esančio statinio sukūrimo teisėtumą bei žemės sklypo suformavimo nurodytiems tikslams būtinumą.
48. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą žemė iš piliečių išperkama, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje. Analogiškos nuostatos perkeltos į Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 70 punktą.
49. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. spalio 30 d. nutarime Nr. KT46N14/2014 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į mieste esančią žemę, reikalingą kitų asmenų statiniams eksploatuoti“ nurodė, kad sprendžiant iš Atkūrimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto, Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) buvo siekiama nustatyti konkrečius visuomenės poreikius, kai valstybė išperka žemę, buvusią iki minėtos datos miestams nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose; šiems poreikiams, be kita ko, buvo priskirta žemė, pagal įstatymus užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų. Išanalizavęs aktualų teisinį reguliavimą, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją, paisydamas Konstitucijos nuostatų ir principų, nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką. Teismas pabrėžė, kad Konstitucija nedraudžia nuosavybės atkūrimo santykių įstatymu reguliuoti diferencijuotai, t. y. nuosavybės teisių atkūrimo sąlygos ir tvarka gali skirtis. Analizuodamas visuomenės poreikių, dėl kurių vykdant restituciją tam tikras turtas nėra grąžinamas natūra, bet yra valstybės išperkamas, sampratą, Konstitucinis Teismas akcentavo, kad ji yra daug platesnė negu Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje vartojamos sąvokos „visuomenės poreikiai“ turinys. Išanalizavęs ginčijamas nuostatas konstitucinių asmenų lygybės įstatymui bei teisėtų lūkesčių apsaugos principų aspektu, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad šie principai negarantuoja, jog visais atvejais nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą turi būti atkurtos tokį turtą grąžinant natūra, galimos ir tokios teisinės situacijos, kai buvusiems savininkams nėra grąžinamas natūra toks išlikęs nekilnojamasis turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 10 d. nutarime yra įtvirtinti konstituciniai imperatyvai, į kuriuos privaloma atsižvelgti vertinant, ar žemė laikytina valstybės išperkama ir dėl to natūra negali būti grąžinta pretendentams: 1) žemė turi būti būtina visuomenės poreikiams; 2) šie visuomenės poreikiai turi būti konkretūs ir aiškiai išreikšti; 3) minėti visuomenės poreikiai objektyviai negalėtų būti patenkinti, jei žemė būtų grąžinta natūra.
50. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį, yra konstatavęs, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnis nustato atvejus, kai žemė yra išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Tai reiškia, kad žemė, atitinkanti šiame straipsnyje nurodytus kriterijus, negali būti grąžinta natūra. Iš šio straipsnio matyti, jog minėti kriterijai pasireiškia tuo, kad siekiama susigrąžinti natūra žemė turi specialų statusą arba tuo, kad ji yra užimta šiame straipsnyje išvardintų objektų. Taigi, aiškinant Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio reikšmę šio įstatymo <...> taikymo kontekste, konstatuotina, kad jame nurodyti užimtos žemės atvejai atitinka situaciją, kai žemė negali būti pripažinta laisva (neužstatyta), o nurodyto žemės statuso buvimas yra savarankiškas ir tuo pačiu pakankamas pagrindas negrąžinti žemės natūra, t. y. taikyti valstybės ar visuomenės (atitinkamos jos dalies) interesų prioritetą prieš buvusių žemės savininkų (Atkūrimo įstatymo nustatytų jų teisių perėmėjų) teisėtus interesus (žr. pvz., 2005 m. liepos 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-799-05; 2006 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-962-06; 2009 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-401-09, 2014 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-1913/14).
51. Teismų praktikoje išaiškinta, kad žemės sklypas gali būti laikomas užstatytu, jeigu jame yra statinio sąvoką atitinkantis nekilnojamasis daiktas, kurio eksploatacijai žemės sklypas ir yra naudojamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. kovo 14 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A6-64/2002; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje GNSB ,,Rotušės a. 9a“ ir kt. v. A. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-431/2006
; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad taisyklė, ką laikyti užstatyta žeme, turi būti taikoma atsižvelgiant į individualias aplinkybes, tačiau bet kokiu atveju, yra užstatyta žemė ar ne, sprendžiama pagal du kriterijus – faktinį ir teisinį. Pirma, žemės sklype turi būti statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai. Antra, šie statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai turi būti pastatyti (įrengti) teisės aktų nustatyta tvarka. Nustačius, kad žemės sklype yra teisėtai pastatyti statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai, kuriems naudojamas žemės sklypas, ir tokio sklypo naudojimas pagal kitą paskirtį nėra galimas, sklypas laikytinas užstatytu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Č. M. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-60/2011; 2012 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. V. J. v. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus žemėtvarkos skyrius ir kt., bylos Nr. 3K-380/2012; kt., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartis byloje Nr. A-633-492/2017). 52. Byloje pateikiamas Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus atsakymas Vilniaus miesto savivaldybės administracijai į 2017 m. balandžio 12 d. raštą Nr. ZSFP-32428 – Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimai 2017 m. balandžio 20 d. Nr. SPF-1064-(14.49.36.) (toliau – ir Reikalavimai), kurie skirti pertvarkyti 7260 kv. m ploto žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bei greta esančią apie 1 630 kv. m ploto teritoriją. Projekto tikslas – atsižvelgiant į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2017 m. balandžio 6 d. raštą Nr. 21338/17(2.14.2.12-MP8) „Dėl žemės sklypo projektavimo rėžinio kaimo teritorijoje“ suformuoti įsiterpusį apie 1 630 kv. m ploto valstybinės žemės sklypą ir sujungti su besiribojančiu žemės sklypu (kadastro Nr. Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nes šiame įsiterpusiame plote negalima suformuoti atskirų žemės sklypų.
53. Teisėjų kolegija, pritardama apeliantės argumentui, kad minėtais administraciniais aktais buvo konstatuota, jog minėtas žemės sklypas yra laisvas ir jo nereikia visuomenei viešiesiems poreikiams tenkinti, bei kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino šio fakto įrodomąją reikšmę sprendžiant dėl Ginčo sklypo priskirtinumo laisvai žemei, pažymi, kad tiek Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2017 m. balandžio 6 d. raštas Nr. 21338/17(2.14.2.12-MP8) „Dėl žemės sklypo projektavimo rėžinio kaimo teritorijoje“, tiek Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo 2017 m. balandžio 20 d. reikalavimai Nr. SPF-1064-(14.49.36.) yra galiojantys viešojo administravimo subjektų sprendimai, kuriuose užfiksuotų duomenų teisingumu teismui nėra pagrindo abejoti. Atsakovas, atsikirsdamas į pareiškėjos argumentus dėl minėtuose aktuose užfiksuoto fakto dėl įsiterpusio žemės sklypo kaip laisvo žemės ploto, kuriam nėra visuomenės poreikio, prijungimo prie kitam subjektui, užsiimančiam ūkine komercine veikla suformuoto žemės sklypo, nurodė, kad pertvarkymo projektas šiuo metu nėra įgyvendinamas, todėl turi būti vertinami ginčijamo rašto priėmimo metu galiojantys teritorijų planavimo dokumentai. Tačiau trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Vitvela“ teikiamuose procesiniuose dokumentuose teigiama priešingai – kad žemės sklypo pertvarkymo ir projektavimo darbai yra vykdomi (I t., b. l. 100), tai papildomai pagrindžia, kad būtina atsižvelgti ir į aptariamus administracinius aktus.
54. Teisėjų kolegija, nesutikdama su atsakovo argumentais, pažymi, kad tiek viešieji visuomenės poreikiai, tiek teritorijų planavimo tikslai bei procesai nėra statiški reiškiniai, yra kintantys laikui bėgant, todėl individualiu atveju sprendžiant, ar yra išlikęs visuomenės poreikis konkrečiai teritorijai, ar teritorijų planavimo dokumentuose numatyti sprendiniai vis dar aktualūs, turi būti įvertintos tos aplinkybės, kurios objektyviai egzistuoja tarp šalių sprendžiamo ginčo metu. Taigi šiuo aspektu sprendžiant dėl Ginčo sklypo priskirtinumo laisvam žemės sklypui laikytini reikšmingais galiojantys administraciniai aktai – tiek Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2017 m. vasario 8 d. įsakymas Nr. A30-393 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo“, tiek Reikalavimai, tiek naujai rengiamo Vilniaus miesto bendrojo plano sprendiniai konkrečioje teritorijoje. Tik įvertinus šių duomenų visetą, galima daryti išvadas, ar yra šiuo metu objektyviai išreikštas poreikis konkrečiai teritorijai, kokio pobūdžio šis poreikis, ar jis išlieka artimiausioje ateityje, ar jis gali būti tenkinamas kitoje vietoje, kitomis priemonėmis.
55. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 1-312 „Dėl Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių keitimo ir sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano tvirtinimo“ buvo patvirtintas sklypo (duomenys neskelbtini) detalusis planas, plotas 7 260 kv. m, patvirtintas bendrojo plano sprendinių, susijusių su šio sklypo naudojimo būdu, keitimas iš infrastruktūros teritorijos (I) į komercinės paskirties teritoriją (K) pagal pridedamą brėžinį, taip pat patvirtinta sutartis dėl infrastruktūros objekto plėtojimo sąlygų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad sprendimu dėl sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano tvirtinimo nebuvo spręsta dėl Ginčo teritorijos planavimo, todėl juo nėra pagrindo remtis sprendžiant dėl Ginčo teritorijos paskirties ar jos poreikio visuomenei viešiesiems interesams tenkinti.
56. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad Ginčo teritorijoje esanti asfaltuota automobilių stovėjimo aikštelė nėra įregistruota viešame registre – t. y. nesuformuota kaip nekilnojamojo turto objektas ir į jį nėra įregistruotos daiktinės teisės (I t., b. l. 12), taigi, kad galėtų būti formuojamas šio statinio naudojimui būtinas žemės sklypas, turi būti pateikti jo sukūrimo teisėtumą pagrindžiantys dokumentai. Atsakovas pastarąsias aplinkybes įrodinėjo Vilniaus miesto savivaldybės 2004 m. kovo 31 d. sudaryta sutartimi dėl infrastruktūros objektų plėtojimo sąlygų su privačia įmone (statytoju), kuri nuosavybės teise valdė žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje; sutarties 2.3 punkte buvo numatyta, kad statytojas įsipareigoja savo lėšomis suprojektuoti ir įrengti bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštelę prie (duomenys neskelbtini) gatvės ir perduoti ją į Miesto ūkio skyriaus balansą; sutarties 7 punkte („Kitos sąlygos“) numatyta, kad statytojui neįvykdžius sutarties įsipareigojimų, nepasirašomas objekto pripažinimo tinkamu naudoti aktas (I t., b. l. 18–19). Statybos leidimas buvo išduotas 2004 m. balandžio 27 d. Nr. NS/487/04-0543 autosalono su aptarnavimo centru (projekto korektūra) žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini). Pagrįstais laikytini pareiškėjos argumentai, jog nėra teisinio nei faktinio pagrindo teigti, kad statybos leidimas neapėmė objektų, nepatenkančių į žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), statybos; taip pat nėra duomenų, kad sutartis dėl infrastruktūros objektų plėtojimo sąlygų būtų įvykdyta, nes nepasirašytas objekto pripažinimo tinkamu naudoti aktas ir aikštelė neperduota į Miesto ūkio skyriaus balansą. Aptariamu atveju atsakovas negali remtis nei statybos leidimu, nei susitarimu, kuris teisinių pasekmių prasme nebuvo įvykdytas, kaip statinio sukūrimo teisėtumą patvirtinančiais pagrindais. Atmestinas atsakovo argumentas, kad nurodomas brėžinys „Dangų planas M1:500“, projekto korektūra gali patvirtinti ginčo aikštelės sukūrimo teisėtumą, nes brėžinys galėtų būti vertinamas tik kaip viena iš būtinųjų sąlygų visumos statinio sukūrimo teisėtumui pagrįsti.
57. Pagal Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą iki 2015 m., patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519, ginčo teritorija patenka į infrastruktūros teritorijas (I3) (I t., b. l. 84). Tačiau remtis išimtinai šiais duomenimis nepakanka, nes, minėta, teritorijų planavimas yra besikeičiantis procesas, tai patvirtina pareiškėjos pateikiami duomenys apie 2018 m. rengiamo Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinius Ginčo teritorijoje, numatančius ginčo teritorijos priskyrimą prie funkcinės zonos tipo „Miesto dalies (rajonų) centro zona“, kurioje numatyti ir kitokie žemės naudojimo būdai – daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos (G2); komercinės paskirties objektų teritorijos (K), visuomeninės paskirties teritorijos (V), todėl ateityje ginčo žemės sklypas galėtų būti naudojamas nebūtinai automobilių aikštelei eksploatuoti. Atsakovas neteikė argumentų, kuriais būti paneigti šie pareiškėjos teiginiai, jos gi nurodytos aplinkybės pripažintinos reikšmingomis sprendžiant, kad nėra realaus Ginčo teritorijos poreikio viešiesiems visuomenės interesams tenkinti tiek šiuo metu, tiek nenumatomas toks poreikis ateityje.
58. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas neįrodė aplinkybių, kurios pagrįstų objektyviai egzistuojantį Ginčo sklypo poreikį visuomenės viešiesiems poreikiams tenkinti, taip pat neįrodė, kad ginčo statinys – asfaltuota automobilių stovėjimo aikštelė, gali būti laikoma teisėtai sukurtu nekilnojamuoju daiktu, kuriam turi būti formuojamas žemės sklypas; priešingai, byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad galiojančiais administraciniais sprendimais Ginčo sklypą planuojama kaip laisvą žemę perduoti ūkine komercine veikla užsiimančiam subjektui, taigi suteikti prioritetą ne nuosavybės teisių atkūrimui, ir ne viešajam, bet privačiam interesui, kas neatitinka Atkūrimo įstatymo keliamų tikslų. Pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, netinkamai pritaikė Atkūrimo įstatymo materialiosios teisės nuostatas dėl Ginčo sklypo priskyrimo valstybės išperkamai žemei, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl atsakovo sprendimo neformuoti žemės sklypo nuosavybės teisių atkūrimui teisėtumo ir pagrįstumo (ABTĮ 146 str. 1 d., 56 str., 147 str.). Tenkindama apeliacinį skundą, teisėjų kolegija panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priima naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą tenkina visiškai, panaikina ginčijamą Raštą, kuriuo atsakovas nusprendė atsisakyti formuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui, ir įpareigoja žemėje, esančioje tarp žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvės, Vilniuje, suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo pretendentams.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjos Č. G. R. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:
Pareiškėjos Č. G. R. skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2018 m. gegužės 9 d. raštą Nr. A51-37707/18(2.14.2.12-MP8) ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją žemėje, esančioje tarp žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvės, Vilniuje suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo pretendentams ir visą dokumentaciją (duomenis) perduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Artūras Drigotas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė