Administracinė byla Nr. eA-754-815/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03252-2021-0

Procesinio sprendimo kategorija 29.9

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Jolantos Malijauskienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymą pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Megarus“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Atsakovas Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) su prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Šiaulių apygardos skyriaus (toliau – ir Komisija) 2021 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 21R3-133 administracinėje byloje Nr. AG3-108/25-2021 (toliau – ir Sprendimas) ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Megarus“ (toliau – ir Bendrovė) skundą atmesti.

2.       Atsakovo teigimu, Komisijos Sprendime išdėstyti argumentai dėl netinkamo teisės normų taikymo prieštarauja teisiniam reglamentavimui, nurodytam teisės aktuose, reglamentuojančiuose vietinių užimtumo iniciatyvų (toliau – ir VUI) projektų įgyvendinimo tvarką. Atsakovas pažymėjo, kad Komisija neįsigilino ir nenagrinėjo šalių sudarytos 2020 m. liepos 24 d. vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutarties Nr. VUIA (19.1)-2 (toliau – ir Sutartis) sąlygų, kurios turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas. Atsakovas darė išvadą, kad Komisija Sprendimu pažeidė CK 6.189 straipsnio 1 dalies normą ir paneigė sutarčių privalomumo principą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Sutartyje, kuri sudaryta pagal Tarnybos direktoriaus 2017 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V-388 patvirtinto Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) standartines sąlygas, nustatytos ne tik šalių teisės, bet ir pareigos, kurias šalys privalo įvykdyti siekiant Sutarties tikslo. Tarnyba įvykdė Sutarties 3.1 papunktyje nustatytą įsipareigojimą ir pareiškėjui pervedė 78 942 Eur subsidiją (avansą), tačiau pareiškėjas savo įsipareigojimų neįvykdė. Šalims pasirašius 2021 m. vasario 15 d. susitarimą Nr. VUIA(19.1)-20 (toliau – ir Susitarimas), pareiškėjui buvo nustatytas galutinis darbo vietų įsteigimo terminas – iki 2021 m. gegužės 21 d. Atsakovas paaiškina, kad, nustatydama tokį darbo vietų įsteigimo terminą, Tarnyba vadovavosi teisės aktais, įtvirtintais Lietuvos Respublikos užimtumo įstatyme, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. A1-348 patvirtintame Užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos apraše (toliau – ir Užimtumo rėmimo aprašas) ir Apraše. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad argumentai dėl darbo vietų įsteigimo termino išdėstyti Tarnybos atsiliepime į pareiškėjo 2021 m. rugpjūčio 1 d. skundą. Nesutikdama pakeisti 2.1 papunktyje nustatyto termino, Tarnyba įvertino ne tik darbo vietų įsteigimo termino nustatymo taisykles, bet ir Sutarties esmę, tikslą, pareiškėjo elgesį sudarant Sutartį ir po jos sudarymo, kitas aplinkybes.

3.       Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, prieš sudarydamas Sutartį, privalėjo išsiaiškinti visas sąlygas tinkamam Sutarties vykdymui, o ne turėti lūkestį, kad Sutartį galės vykdyti, t. y. darbo vietas galės įsteigti neatsižvelgiant į Sutarties 2.1 papunktyje nustatytą terminą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo pateiktas prašymas dėl Sutarties 2.1 papunkčio pakeitimo Tarnybai pateiktas tik 2021 m. gegužės 21 d., t. y. tą dieną, kada jau turėjo būti įsteigtos darbo vietos, kas rodo pareiškėjo neapdairų ir nerūpestingą Sutarties vykdymą. Atsakovo teigimu, nei pareiškėjo vykdoma veikla, nei planuojamos įsigyti prekės (pastolių komplektas, striukės, aukštalipio šalmai, kopėtėlės, raktų komplektas, krepšiai įrankiams ir t. t.) nėra specifinės (jų nereikia gaminti pagal specialius parametrus), kurių nebuvo galima įsigyti pas kitą tiekėją. Tokie pareiškėjo veiksmai, Tarnybos vertinimu, atsižvelgiant į Sutarties tikslą, parodo, kad Sutartis nuo pat sudarymo momento vykdoma netinkamai, t. y. prieš Sutarties sudarymą neįvertinus įsipareigojimų svarbos. Aiškiai žinant Sutarties sąlygas ir pasirinkus tinkamus (kitus) tiekėjus, pareiškėjas galėjo įsteigti darbo vietas Sutartyje nustatytu terminu ir Sutartį įvykdyti tinkamai.

4.       Atsakovas pažymėjo, kad esminis Sutarties tikslas – įsteigti darbo vietas, tačiau šis tikslas negali būti pasiektas nesilaikant sutartinių įsipareigojimų. Sutartis ir yra tam, kad pareiškėjas aiškiai žinotų, kokius veiksmus turi atlikti, norėdamas gauti Sutartyje nurodytą subsidijos sumą. Priešingu atveju, sutartinių sąlygų nesilaikymas ir Tarnybos sutikimas su bet kokių sąlygų pakeitimu, reikštų, kad valstybės parama skiriama neskaidriai. Be to, Sutarties sąlygų kaitaliojimas vien tik pareiškėjui naudinga linkme reikštų, kad Sutartis neturi jokios teisinės galios.

5.       Atsakovas nesutinka su Komisijos Sprendime išdėstytu teisės aktų aiškinimu, kurie reglamentuoja 10 mėnesių darbo vietų įsteigimo terminą, o būtent: „kad Aprašo 47.4 papunktyje nustatyta sąlyga – galimybė prašyti subsidijos gavėjui pratęsti terminą ne ilgesniam nei 10 mėnesių laikotarpiui nuo VUI sutarties pasirašymo dienos, yra siejama ne su pirminės VUI sutarties pasirašymo diena, o su atitinkamo susitarimo su Tarnyba dėl termino pratęsimo sudarymo diena. Tokia išvada daroma dėl to, kad susitarimai dėl vienokių ar kitokių pradinės VUI sutarties pakeitimų, papildymų, yra neatsiejami nuo VUI sutarties ir turi šalims tokią pačią juridinę galią kaip ir VUI sutartis“. Atsakovas pažymėjo, kad toks Komisijos aiškinimas iškreipia Sutarties vykdymo esmę, tikslą ir Sutarties sąlygų tarpusavio ryšį. Vadovaujantis Komisijos pateiktu išaiškinimu, 10 mėnesių darbo vietų įsteigimo terminą skaičiuojant iš naujo nuo kiekvieno naujo sudaryto susitarimo, o ne nuo Sutarties sudarymo, jis galėtų būti tęsiamas iki begalybės, todėl toks Komisijos aiškinimas neatitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų.

6.       Pareiškėjas Bendrovė atsiliepimu į atsakovo prašymą prašė prašymą atmesti. 

7.       Pareiškėjas nesutiko, jog Sutarties vykdymo termino pratęsimas (skaičiuojant nuo Sutarties sudarymo momento) ilgesniam nei 10 mėnesių terminui iškreiptų Sutarties vykdymo esmę, tikslą ir Sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, pažeistų Sutarties šalių lygiateisiškumą ir pan. Pareiškėjas pažymėjo, kad galimybė neribotai pratęsti Sutarties 2.1 punkte numatytą jos vykdymo terminą yra įprastas teisinis reguliavimas, suteikiantis subsidijos gavėjui teisę prašyti pratęsti įsipareigojimų vykdymo terminą tiek kartų ir tokiai trukmei, kokia šiam atrodo būtina, suteikiant subsidijos teikėjui teisę vertinti tokio prašymo pagrįstumą. Analogiškas teisinis reguliavimas (nenustatant naikinamojo termino) yra plačiai naudojamas ir priimtinas tiek civilinėje, tiek civilinio ar administracinio proceso teisėje. Iš šalių sudarytos Sutarties turinio (17 p.) matyti, jog Sutartis nėra apribota jokiu naikinamuoju jos vykdymo terminu, taigi kaip ir daugumoje kitų civilinės teisės sutarčių, ši gali būti pratęsta neribotą kiekį kartų neribotam terminui. Tokie sutarties vykdymo terminų pratęsimai nepažeistų sutarties šalių interesų ar sutarties vykdymo principų – kadangi pati sutartis sumato galimybę ją pratęsti, to nelaikant sutarties pažeidimu.

8.       Pareiškėjo teigimu, Sutarties pratęsimas ilgesniam nei 10 mėnesių terminui nuo Sutarties sudarymo momento neprieštarautų įstatyminiam Sutarties santykių reguliavimui. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 7 dalies 4 punktas numato neribotą Sutarties vykdymo terminą. Tiek Sutartis, tiek ir Užimtumo įstatymas nenustato jokio išankstinio projekto vykdymo termino. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo skunde dėstomais argumentais, jog tenkinant pareiškėjo 2021 m. gegužės 21 d. prašymą ir pratęsiant Sutarties vykdymą dar keliems mėnesiams, būtų pažeistos atsakovo teisės, protingumo ir sąžiningumo kriterijai, civiliniai sutarčių sudarymo, vykdymo principai. Pareiškėjas nurodė, jog Sutarties vykdymo terminų pratęsimų kiekį ir/ar trukmę turi teisę reguliuoti atsakovas, tačiau racionaliais ir pagrįstais sprendimais, atitinkančiais tiek civilinius protingumo ir sąžiningumo kriterijus, tiek ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, keliamus kiekvienam viešojo administravimo subjektui bei jo priimamiems administracinės teisės aktams. Sprendžiant dėl kiekvieno iš vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimo termino pratęsimo (kadangi jų trukmės neriboja įstatymas), kiekvienas projektas turėtų būti vertinamas individualiai – vertinant jo apimtį, projekto vykdytojo dedamas protingas pastangas, ekonominę šalies padėtį bei projekto vykdytojo nurodomas kliūtis, lemiančias būtinybę prašyti pratęsti vykdymo terminą. Nevertinant individualaus atvejo, tačiau sprendžiant dėl jo termino pratęsimo, buvo pažeisti pareiškėjo, kaip viešojo administravimo subjekto teikiamomis viešomis paslaugomis siekiančio pasinaudoti subjekto, interesai.

9.       Pareiškėjo vertinimu, kreipdamasis į teismą, atsakovas elgiasi iš esmės priešingai negu privalėtų elgtis pagal savo steigimo ir vykdomos veiklos misiją, kadangi nagrinėjama administracine byla atsakovas iš esmės siekia užkirsti kelią (ar apsunkinti) pareiškėjui sukurti naujas darbo vietas darbo neturintiems asmenims. Atsakovas visiškai nevertino jam žinomų ir Komisijos nustatytų faktinių aplinkybių, jog teikdamas 2021 m. gegužės 21 d. prašymą pareiškėjas jau buvo beveik įgyvendinęs visus projekto reikalavimus, į projektą investavęs virš 280 000 Eur savo privačių lėšų, o prieš pat priimant skundžiamą atsakovo sprendimą jau buvo informavęs atsakovą, jog visiškai įgyvendino projektą, gavo vėlavusią statybinę įrangą darbo vietoms kurti ir yra pasirengęs faktiniam patikrinimui – t. y. paskutiniam projekto įgyvendinimo žingsniui, kurį turėjo atlikti atsakovas. Prieš priimant atsakovo sprendimą vietinių užimtumo iniciatyvų projektas pareiškėjo de facto (faktiškai) jau buvo įgyvendintas. Visos atsakovo kuriamos juridinės kliūtys tėra formalūs trikdžiai priimti faktiškai jau įgyvendintą projektą. Atsakovui nusprendus pratęsti prašomą užimtumo iniciatyvos projekto (taigi ir Sutarties) vykdymo terminą dviem mėnesiams, bent 10 žmonių jau pusę metų turėtų naujas darbo vietas.

10.       Pareiškėjas nesutiko su atsakovo teiginiais, kad pareiškėjas Sutartį vykdė neapdairiai, nes galėjo pirkti vietinių užimtumo iniciatyvų projektui reikalingas statybines prekes iš kitų tiekėjų ir tokiu būdu nepavėluoti su projekto vykdymo terminais. Pareiškėjas paaiškino, jog sudarant Sutartį 2020 m. liepos mėnesį niekas iš anksto negalėjo žinoti ir prognozuoti, kurios įmonės veikla bus sutrikdyta dėl Covid-19 viruso pandemijos.

II.

11.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 23 d. sprendimu atmetė pareiškėjo prašymą.

12.       Teismas vadovavosi Užimtumo įstatymo 46 straipsnio 1, 3 dalimis ir sutiko su Komisija, jog nors nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai imperatyviai nenustato, kaip turi būti įformintas sprendimas, kai atsisakoma tenkinti subsidijos gavėjo prašymą ir kartu įpareigojama subsidijos gavėją grąžinti avansu išmokėtą subsidijos dalį, tačiau iš Tarnybos sprendimo turinio matyti, jog yra aiškiai išreikšta viešojo administravimo subjekto valia, t. y. atsisakymas pratęsti terminą ir reikalavimas pareiškėjui grąžinti išmokėtą subsidiją, be to, nurodyta sprendimo apskundimo tvarka.

13.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas iki Susitarime dėl Sutarties 2.1 papunkčio pakeitimu nustatyto termino (2021 m. gegužės 21 d.) neįsteigė 12 darbo vietų. Teismas nurodė, kad nekyla ginčas ir dėl to, jog, vadovaujantis Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 6 dalies 2 punktu, subsidijos gavėjas privalo grąžinti Tarnybai visą jam pervestą subsidiją, jeigu jis neįsteigė (nepritaikė) darbo vietų iki vienos iš paramos darbo vietoms steigti priemonių įgyvendinimo ir finansavimo sutartyje nurodyto laikotarpio, kas taip pat numatyta ir Sutarties 8.1.2 papunktyje. Teismas pažymėjo, kad ginčas šioje byloje iš esmės kilo dėl to, ar Tarnyba turėjo svarstyti pareiškėjo prašymą dėl termino darbo vietoms įsteigti pratęsimo, ar galėjo, esant pagrindui, tą terminą pratęsti, ar tai draudžia imperatyvios teisės aktų normos.

14.       Teismas nustatė, kad atsakovas atsisakė pratęsti Sutartyje (2.1 papunktis) numatytą darbo vietų steigimo terminą dėl teisinio reglamentavimo (konkrečiai nenurodyta). Toks atsisakymas atitinkamai pareiškėjui sukelia teisines pasekmes – subsidijos grąžinimą. Teismas nurodė, kad Sutarties 17 punktas numato, jog Sutartis gali būti nutraukta, pakeista, papildyta šalių susitarimu. Pagal Sutarties 19 punktą ginčai dėl sutarties vykdymo, be kita ko, sprendžiami derybomis.

15.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog nors Tarnybos sprendime nėra nurodyti teisės aktai, kuriais remiasi atsakovas, tačiau procesiniuose dokumentuose Komisijai ir teismui atsakovas nurodė, jog imperatyvi įstatyminė nuostata, neleidžianti Tarnybai pratęsti darbo vietų įsteigimo terminą ilgesniam negu 10 mėnesių laikotarpiui, yra įtvirtinta Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 7 dalies 4 punkte.

16.       Teismas vadovavosi Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 7 dalies 4 punktu ir pažymėjo, kad įstatyme yra aiškiai įtvirtinta išimtis – išskyrus vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimo atvejį. Teismas pritarė Komisijai, jog darbo vietą nuo sutarties pasirašymo dienos per 10 mėnesių privalo įsteigti subjektai, gavę subsidijas darbo vietų steigimui (pritaikymui), o taip pat gavę paramą savarankiškam užimtumui įgyvendinti, bet ne tie subsidijų gavėjai, kurie įgyvendina vietinių užimtumo iniciatyvų projektus, todėl negalima konstatuoti, jog 10 mėnesių terminas darbo vietoms įsteigti yra naikinamasis VUI projektų įgyvendinimo atveju.

17.       Teismas pažymėjo, kad Aprašas nustato darbdavių, pageidaujančių įgyvendinti aktyvios darbo rinkos politikos priemones, atrankos kriterijus, dalies patirtų išlaidų kompensavimo darbdaviams, įdarbinusiems Tarnybos siųstus asmenis pagal pameistrystės darbo sutartį, pasiūlymų dėl remiamojo įdarbinimo priemonių, paraiškų dėl paramos darbo vietoms steigti priemonių teikimo ir nagrinėjimo bei kelionės išlaidų kompensavimo darbdaviui, įdarbinusiam Tarnybos siunčiamą bedarbį ir patiriančiam bedarbio vežimo į darbo vietą ir atgal išlaidas, tvarką. Teismas vadovavosi Aprašo 47.1, 47.4, 47.6.2.1 punktais ir darė išvadą, jog subsidijos gavėjas privalo per 10 mėnesių nuo VUI sutarties pasirašymo dienos atlikti visas VUI paraiškoje numatytas veiklas ir įsteigti darbo vietas, tačiau pasikeitus VUI sutartyje numatytų veiklų įgyvendinimo terminui, privalo pateikti prašymą dėl termino pratęsimo VUI sutartyje numatytų veiklų įgyvendinimui ir tas terminas gali būti pratęstas ne ilgesniam nei 10 mėnesių laikotarpiui nuo VUI sutarties pasirašymo dienos.

18.       Teismas sutiko su Komisijos padaryta išvada, jog Aprašo 47.4 papunktyje nustatyta sąlyga – galimybė prašyti subsidijos gavėjui pratęsti terminą ne ilgesniam nei 10 mėnesių laikotarpiui nuo VUI sutarties pasirašymo dienos, yra siejama ne su pirminės VUI sutarties pasirašymo diena, o su atitinkamo susitarimo su Tarnyba dėl termino pratęsimo sudarymo diena. Tokia išvada daroma dėl to, kad susitarimai dėl vienokių ar kitokių pradinės VUI sutarties pakeitimų, papildymų, yra neatsiejami nuo VUI sutarties ir turi šalims tokią pačią juridinę galią kaip ir VUI sutartis.

19.       Teismas pažymėjo, kad atsakovui, be kita ko, vadovaujantis gero viešo administravimo principu, iš pareiškėjo 2021 m. gegužės 21 d. pateikto prašymo ir patikslintos paraiškos dalies buvo galima aiškiai įvertinti, kad pareiškėjas jau yra sudaręs tam tikras materialines ir teisines sąlygas naujoms darbo vietoms sukurti, tačiau numatytą darbo vietų įsteigimo terminą lėmė reikiamos įrangos tiekimo iš užsienio – Latvijos Respublikos, sutrikimai dėl Covid-19 pandemijos. Teismas nurodė, kad tokioje situacijoje atsakovui buvo pagrindas vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir spręsti, kad darbo vietos realiai gali būti sukurtos per šiek tiek ilgesnį, nei buvo apibrėžta Sutartyje, terminą. Teismo vertinimu, atsakovo argumentai, jog dėl tų pačių aplinkybių terminas naujoms darbo vietoms įsteigti jau kartą buvo pratęstas Susitarimu ar kad 10 mėnesių terminas naujoms darbo vietoms įsteigti ir taip pakankamai ilgas, pareiškėjui nesuteikiant protingo ir pakankamai trumpo (2 mėnesių) termino tai padaryti galimai sudarant naują susitarimą, neatitinka viešojo administravimo proporcingumo principo, vertinant ir tą faktą, jog pareiškėjo pagalba būtų įsteigtos naujos darbo vietos. Teismas pažymėjo, kad atsakovo sprendimas kelia pareiškėjui neabejotinai neigiamas pasekmes, kadangi jis, tikėdamasis gauti subsidiją, patyrė išlaidas darbo vietoms sukurti, įsigijo visą reikiamą įrangą, kuri jau pristatyta pareiškėjui, ir neneigia savo pareigos įvykdyti Sutartį iki galo ir pasiekti planuojamus VUI projekto rezultatus.

20.       Teismas konstatavo, kad Komisija tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti atsakovo prašyme nurodytais motyvais nėra pagrindo. Teismas atmetė atsakovo prašymą.

III.

21.       Atsakovas Tarnyba apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti atsakovo prašymą. Atsakovas taip pat pateikė prašymą priimti naujus įrodymus.

22.       Atsakovo teigimu, teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias darbo vietų įsteigimo terminą, t. y. Užimtumo įstatymo, Užimtumo rėmimo aprašo ir Aprašo nuostatas, neįvertindamas šių teisės normų sistemiškai. Atsakovas akcentuoja, kad Sutarties pasirašymo metu galiojo Aprašo 2020 m. birželio 20 d. redakcija, kurios 47.1 punkte buvo nustatyta, kad subsidijos gavėjas iki VUI sutartyje numatytų darbo vietų įsteigimo dienos privalo iki einamųjų metų gruodžio 10 dienos, išskyrus atvejus, kai dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino šis terminas pratęsiamas tiek dienų, kiek buvo pratęstas paraiškų teikimo terminas, atlikti visas VUI paraiškoje numatytas veiklas ir įsteigti darbo vietas bei pateikti galutinę nustatytos formos veiklos finansinę ataskaitą (Aprašo 16 priedas) su išlaidas pateisinančių ir išlaidų apmokėjimą įrodančių dokumentų (sąskaitų – faktūrų, banko išrašų arba pavedimų elektronine bankininkyste) kopijomis, patvirtintomis darbdavio/darbdavio atstovo parašu, lietuvių kalba. Klientų aptarnavimo departamento direktoriaus motyvuotu sprendimu šis terminas gali būti pratęstas, bet ne daugiau kaip 10 kalendorinių dienų. Atsakovas pažymi, kad paminėtas reglamentavimas dėl VUI darbo vietos įsteigimo termino (iki gruodžio 10 dienos) būtent ir buvo įtvirtintas toks, atsižvelgiant į Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 7 dalies 4 punkte nustatytą išimtį „darbo vietą įsteigti (pritaikyti) ir visiškai atsiskaityti su Užimtumo tarnyba už suteiktą subsidiją ne vėliau kaip per 10 mėnesių nuo vienos iš paramos darbo vietoms steigti priemonių įgyvendinimo sutarties pasirašymo dienos, išskyrus vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimo atvejį“. Atsakovo teigimu, Užimtumo įstatymo išimtis nustatyta dėl to, kad VUI darbo vietų įsteigimo terminas skyrėsi (buvo daug trumpesnis) nuo kitų paramos darbo vietoms steigti darbo vietų įsteigimo termino, t. y. įstatymo leidėjo valia buvo ta, kad VUI projektų atveju darbo vietos būtų įsteigtos daug greičiau negu per 10 mėnesių.

23.       Atsakovas pažymi, kad, atsižvelgus į tai, jog atrankos dėl VUI paraiškoms gavimo buvo paskelbtos 2020 metų pradžioje, tai yra ekstremaliosios situacijos ir karantino metu, todėl, vadovaujantis Aprašo 47.1 papunkčiu, buvo pratęstas VUI paraiškų pateikimo terminas, atitinkamai buvo pratęstas ir Sutartyje numatytų darbo vietų steigimo terminas nuo iki einamųjų metų gruodžio 10 dienos į iki 2021 m. vasario 18 d. (kaip nurodyta Sutartyje). Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nuo 2021 m. vasario 18 d. pasikeitė Aprašo 47.1 papunktis. Atsakovas palygina Aprašo 2020 m. birželio 20 d. redakcijos 47.1 papunktį ir Aprašo 2021 m. vasario 18 d. redakcijos 47.1 papunktį ir daro išvadą, kad šiuo atveju Aprašo 2021 m. vasario 18 d. redakcijos 47.1 papunktis yra palankesnis pareiškėjui, nes yra nustatomas ilgesnis maksimalus terminas įvykdyti Sutarties sąlygas – ne iki 2021 m. vasario 18 d., o iki 2021 m. gegužės 21 d., kuo remiantis buvo pagrįstai patenkintas pareiškėjo 2021 m. vasario 9 d. prašymas pratęsti VUI projekto įgyvendinimo terminą, ir Tarnyba su pareiškėju 2021 m. vasario 15 d. pasirašė Susitarimą, kuriuo buvo pakeistas Sutarties 2.1 punktas, nustatant, kad darbo vietos privalo būti įsteigtos iki 2021 m. gegužės 21 d.

24.       Atsakovo teigimu, pritaikius Aprašo 2021 m. vasario 18 d. redakcijos 47.1 papunktį, Sutarties atžvilgiu ir toliau taikytina Aprašo 2021 m. vasario 18 d. redakcija kaip palankesnė nei Aprašo 2020 m. birželio 20 d. redakcija. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui palankesnėje Aprašo 2021 m. vasario 18 d. redakcijoje yra numatytas maksimalus 10 mėnesių terminas nuo VUI sutarties pasirašymo dienos, kuomet subsidijos gavėjas privalo atlikti visas VUI paraiškoje numatytas veiklas ir įsteigti darbo vietas, be to, nėra numatyta jokių išimčių, kuomet šis terminas galėtų būti pratęstas, tai yra šis 10 mėnesių terminas negali būti viršijamas ir yra imperatyvus, tuo pačiu naikinamasis.

25.       Atsakovas nesutinka su teismo vertinimu, kad galimybė prašyti subsidijos gavėjui pratęsti terminą ne ilgesniam nei 10 mėnesių laikotarpiui nuo VUI sutarties pasirašymo dienos yra siejama ne su pirminės VUI sutarties pasirašymo diena, o su atitinkamo susitarimo su Tarnyba dėl termino pratęsimo sudarymo diena. Atsakovas pažymi, kad Tarnyba tokios termino skaičiavimo metodikos nėra pritaikiusi nei vienam subsidijos gavėjui. Atsakovo teigimu, toks teismo teisės normų aiškinimas yra ydingas, iškreipia Sutarties vykdymo esmę, tikslą ir Sutarties sąlygų tarpusavio ryšį.

26.       Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Užimtumo įstatymo, Užimtumo rėmimo aprašo bei Aprašo nuostatomis nustatyti lėšų naudojimo rėmai, atsispindintys standartinėse Sutarties sąlygose, kurių nei valstybės institucijos (Tarnybos) darbuotojai, nei asmenys, įsipareigojantys įsteigti darbo vietas (pareiškėjas), negali keisti arba dėl jų vesti kokias nors ikisutartines derybas, atsakomybė už sutartinių įsipareigojimų neįvykdymą bei kitos sutarčių sąlygos yra apibrėžtos Užimtumo įstatyme, Užimtumo rėmimo apraše bei Apraše. Tarnyba yra valstybinė viešojo administravimo institucija, todėl negali ignoruoti teisės aktus arba nustatyti kitokį reglamentavimą, negu yra nustatytas.

27.       Atsakovas akcentuoja, kad VUI rėmimas yra susijęs su valstybės lėšų, skiriamų darbo užimtumui remti ir darbo užimtumo rėmimo priemonėms įgyvendinti. Šių lėšų skirstymas bei panaudojimas sąlygojamas ne tik ekonominio pagrįstumo, naudingumo, bet tuo pačiu ir skaidrumo principų. Todėl kiekvienas subsidijos gavėjas, siekiantis įgyti teisę pasinaudoti valstybės teikiama socialine ir ekonomine pagalba steigiant darbo vietas, privalo itin atidžiai vykdyti ne tik kandidato gauti subsidiją pareigas, bet ir pareigą tinkamai rūpintis, kad Sutartis būtų vykdoma joje nurodytomis sąlygomis.

28.       Pareiškėjas Bendrovė atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas taip pat prašo iš priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

29.       Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad savo 2021 m. liepos 1 d. sprendime atsakovas nenurodė jokio įstatymo, draudžiančio pratęsti Sutarties 2.1. punkte nustatytą terminą. Pareiškėjas pažymi, kad Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje yra išskiriamos trys skirtingos paramos rūšys darbo vietoms įsteigti: 1) darbo vietų steigimo (pritaikymo) subsidijavimas; 2) vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimas; 3) savarankiško užimtumo rėmimas. Pareiškėjas nurodo, kad Sutartimi reglamentuojami teisiniai santykiai tarp šalių susikūrė pareiškėjui siekiant įgyvendinti būtent vietinių užimtumo iniciatyvų projektą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 7 dalies 4 punktas nustato terminą (pareigą subsidijos gavėjui) įsteigti darbo vietas tik darbo vietų steigimo subsidijų gavėjams, t. y. terminas darbo vietoms įsteigti nustatytas tik vienai iš trijų šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nurodytų paramos rūšių gavėjų. Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 7 dalies 4 punkte yra įtvirtinta imperatyvi išimtis darbo vietų steigimo terminui būtent vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimo atvejais. Pareiškėjas daro išvadą, kad Užimtumo įstatyme aiškiai ir tiesiogiai reglamentuota, jog nėra termino įsteigti (pritaikyti) darbo vietą vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimui. Minėtas terminas įsteigti (pritaikyti) darbo vietas vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimui yra nustatytas tik tarp šalių sudarytos Sutarties 2.1 punkte. Pareiškėjas pažymi, kad Sutarties 2.1 punkto terminas nėra naikinamasis, nes Sutartyje nėra nustatyta jokių apribojimų jį pratęsti. Tai buvo padaryta šalių 2021 m. vasario 15 d. Susitarimu.

30.       Pareiškėjas nesutinka su atsakovo pozicija, kad ginčo terminą (įsteigti darbo vietas vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimui) reglamentuoja Aprašas, kadangi Aprašas nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nereguliuoja vietinių užimtumo iniciatyvų projekto dalyvių darbo vietų įsteigimo terminų, t. y. netikslina įstatymo normos, nurodytos Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 7 dalies 4 punkte. Pareiškėjas pažymi, kad visose Aprašo redakcijose 47 punktas yra blanketinė norma, nukreipianti darbo vietų steigimo termino reguliavimą į šalių sudarytą civilinę VUI sutartį. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nėra saistomas jokiu reguliavimu, ribojančiu galimybę suteikti Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo dalyviams (tame tarpe ir pareiškėjui) ilgesnį darbo vietų įsteigimo terminą nei 10 mėnesių. Nei Užimtumo įstatyme, nei šalių sudarytoje Sutartyje nesant jokio apribojimo dėl darbo vietų įsteigimo termino pagal Vietinių užimtumo iniciatyvų projektą – jis nustatytinas šalių susitarimu, atsižvelgiant į faktines projekto įgyvendinimo aplinkybes bei Sutarties neįvykdymo laiku priežastis. Pareiškėjas pažymi, kad nei Sutartis, nei Lietuvos Respublikos įstatymai nedraudžia ir neriboja atsakovo galimybės patenkinti pareiškėjo prašymo ir pratęsti ginčo termino dar dviem mėnesiams.

31.       Pareiškėjo teigimu, šalims pagal Sutartį susitarus dėl darbo vietų steigimo termino iki 2021 m. vasario 18 d. (tiek 2021 m. vasario 15 d. susitarimu ir pratęsus terminą iki 2021 m. gegužės 21 d.), termino pratęsimas „iki einamųjų metų gruodžio 10 d.“ reiškia termino pratęsimą iki einamųjų, t. y. 2021 metų gruodžio 10 d., t. y. iki termino pasibaigimo einamųjų metų gruodžio 10 d. (Aprašo 47.1 p.) Priešingas šio punkto aiškinimas būtų neįgyvendinamas, kadangi reikštų termino pratęsimą iki jau praėjusios datos (praėjusių metų gruodžio 10 d.). Pareiškėjas nurodo, kad, vertinant Sutarties 2021 m. vasario 15 d. priedo sudarymo metu galiojusią Aprašo redakciją, darytina išvada, jog atsakovas turėjo tiesioginį pagrindą tenkinti pareiškėjo 2021 m. gegužės 21 d. prašymą ir galėjo pratęsti prašomą darbo vietų steigimo terminą pagal Vietinių užimtumo iniciatyvų projektą net iki 2021 m. gruodžio 10 d. (o buvo prašoma pratęsti terminą tik iki 2021 m. liepos 20 d.).

32.       Pareiškėjas nesutinka su atsakovo pozicija, jog galimybė prašyti subsidijos gavėjui pratęsti terminą ne ilgesniam nei 10 mėnesių laikotarpiui nuo VUI sutarties pasirašymo dienos yra siejama ne su pirminės VUI sutarties pasirašymo diena, o su atitinkamo susitarimo su Tarnyba dėl termino pratęsimo sudarymo diena prieštarauja Užimtumo įstatymui ir Aprašui. Pareiškėjo teigimu, darbo vietų įkūrimo termino pratęsimo atskaitos momentu laikytina ne pradinė šalių Sutartis, o paskutinis šalių 2021 m. vasario 15 d. susitarimas, kuriuo buvo papildyta pradinė Sutartis.

33.       Pareiškėjas pažymi, kad 2021 m. gegužės 21 d. prašymas pratęsti darbo vietų steigimo terminą dar dviem mėnesiams nėra ikisutartinės derybos – tai teisėtas su Sutarties terminų vykdymu susijęs prašymas, pateiktas dėl nuo pareiškėjo nepriklausančių Sutarties įgyvendinimą neigiamai veikusių trikdžių atsiradimo. Prie prašymo pareiškėjas buvo pridėjęs (be kitų įrodymų) prekių tiekimo sutartį, iš kurios matyti, jog prašymo pateikimo dienai darbo vietų įkūrimo procesas buvo beveik baigtas. Pareiškėjas pažymi, kad ginčo laikotarpiu jau buvo įdarbinęs 7 asmenis iš 12 asmenų ir 2021 m. gegužės 21 d. prašė pratęsti Sutarties 2.1 punkte nustatytą darbo vietų įkūrimo terminą dar dviem mėnesiams – kad spėtų gauti dėl Covid-19 pandemijos vėluotą gauti likusią įrangą iš Latvijos Respublikos, reikalingą likusioms penkioms darbo vietoms įsteigti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

34.       Šioje administracinėje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo Lietuvos administracinių ginčų komisijos Šiaulių apygardos skyriaus 2021 m. rugsėjo 10 d. sprendimas Nr. 21R3-133 administracinėje byloje Nr. AG3-108/25-2021 buvo paliktas nepakeistas, yra teisėtas ir pagrįstas. Paminėtina, kad Komisijos Sprendime buvo nuspręsta Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Vilniaus skyriaus 2021 m. liepos 1 d. raštą Nr. SD(19.1)-7330 ,,Dėl 2020 m. liepos 24 d. vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutarties Nr. VUIA(19.1)-2“ panaikinti ir įpareigoti Užimtumo tarnybą prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos UAB ,,Megarus“ 2021 m. gegužės 21 d. prašymą dėl darbo vietų steigimo termino pratęsimo išnagrinėti iš naujo, ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

35.       Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias darbo vietų įsteigimo terminą, t. y. Užimtumo įstatymo, Užimtumo rėmimo aprašo ir Aprašo nuostatas, neįvertindamas šių teisės normų sistemiškai. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad galimybė prašyti subsidijos gavėjui pratęsti terminą ne ilgesniam nei 10 mėnesių laikotarpiui nuo VUI sutarties pasirašymo dienos yra siejama ne su pirminės VUI sutarties pasirašymo diena, o su atitinkamo susitarimo su Tarnyba dėl termino pratęsimo sudarymo diena. Atsakovas pažymi, kad Tarnyba tokios termino skaičiavimo metodikos nėra pritaikiusi nei vienam subsidijos gavėjui. Atsakovo teigimu, toks teismo teisės normų aiškinimas yra ydingas, iškreipia Sutarties vykdymo esmę, tikslą ir Sutarties sąlygų tarpusavio ryšį.

36.       Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

37.       Pabrėžtina, kad šioje administracinėje byloje ginčo dėl faktinių aplinkybių nėra, t. y. 2020 m. liepos 24 d. Sutartimi pareiškėjas įsipareigojo iki 2021 m. vasario 18 d. įsteigti 12 darbo vietų Užimtumo tarnyboje registruotiems darbo ieškantiems asmenims, sudarant su jais neterminuotas darbo sutartis; ši Sutartis Susitarimu pakeista, nustatant darbo vietų įsteigimo terminą iki 2021 m. gegužės 21 d.; pareiškėjui neatlikus šios pareigos atsakovas 2021 m. liepos 1 d. raštu Nr. SD(19.1)-7330 pareikalavo sugrąžinti subsidiją (78 942 Eur). Taigi, atsakovas teigia, kad pagal Užimtumo įstatymo, Užimtumo rėmimo aprašo ir Aprašo nuostatas terminas įsteigti darbo vietas negali būti ilgesnis negu 10 mėnesių, skaičiuojant jį nuo Sutarties sudarymo, tačiau pareiškėjas, kurio poziciją patvirtino tiek Komisija, tiek pirmosios instancijos teismas, aiškina, kad pagal Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 7 dalies 4 punktą (2020 m. gegužės 7 d. redakcija), kuriame buvo nustatyta, jog subsidijos gavėjas privalo darbo vietą įsteigti (pritaikyti) ir visiškai atsiskaityti su Užimtumo tarnyba už suteiktą subsidiją ne vėliau kaip per 10 mėnesių nuo vienos iš paramos darbo vietoms steigti priemonių įgyvendinimo sutarties pasirašymo dienos, išskyrus vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimo atvejį, šis terminas netaikomas VUI projektų įgyvendinimo tvarkai.

38.       Teisėjų kolegija nesutinka su Komisijos ir pirmosios instancijos teismo pateiktu aiškinimu, kad, esą, VUI projektų įgyvendinimo tvarkai gali būti taikomas ilgesnis terminas negu 10 mėnesių. Pabrėžtina, kad VUI projektų įgyvendinimo tvarka (žr. Užimtumo įstatymo 46 straipsnį) taikoma tada, kai Užimtumo tarnyboje registruotiems darbo ieškantiems asmenims įsteigiamos darbo vietos, t. y. šiuo atveju įmanoma daug greičiau suplanuoti tokio projekto įgyvendinimą, žinant, kokie darbo ieškantys asmenys yra registruoti Užimtumo tarnyboje, negu darbo vietų steigimo (pritaikymo) subsidijavimo atveju (žr. Užimtumo įstatymo 45 straipsnį), kai tenka remti papildomai remiamus (žr. Užimtumo įstatymo 25 straipsnį), t. y. turinčius negalią, darbuotojus. Be to, pareiškėjo, Komisijos ir pirmosios instancijos teismo siūlomas aiškinimas reikštų, kad atsakovas privalėtų teikti subsidijas VUI projektų įgyvendinimui iš esmės palankiau negu papildomai remiamų, t. y. turinčių negalią, darbuotojų atžvilgiu, o toks aiškinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, neatitiktų Užimtumo įstatymo paskirties ir tikslų, numatytų šio įstatymo 1 straipsnyje.

39.       Be to, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. kovo 29 d. nutartyje iš esmės analogiškoje faktinėmis aplinkybėmis šiai bylai administracinėje byloje Nr. eA-218-822/2023, be kita ko, konstatavo, jog „Pagal Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 7 dalies 4 punktą nustatyta, kad subsidijos gavėjas, išskyrus Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytus subsidijos gavėjus, privalo darbo vietą įsteigti (pritaikyti) ir visiškai atsiskaityti su Užimtumo tarnyba už suteiktą subsidiją ne vėliau kaip per 10 mėnesių nuo vienos iš paramos darbo vietoms steigti priemonių įgyvendinimo sutarties pasirašymo dienos, išskyrus vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimo atvejį. Aprašo 47.1 punkte numatyta, kad subsidijos gavėjas iki VUI sutartyje numatytų darbo vietų įsteigimo dienos privalo per 10 mėnesių nuo VUI sutarties pasirašymo dienos atlikti visas VUI paraiškoje numatytas veiklas ir įsteigti darbo vietas bei pateikti galutinę nustatytos formos Veiklos finansinę ataskaitą (Aprašo 17 priedas) su išlaidas pagrindžiančių ir išlaidų apmokėjimą įrodančių dokumentų (pirkimo-pardavimo sutarčių, jeigu buvo sudarytos, sąskaitų – faktūrų, banko išrašų arba pavedimų elektronine bankininkyste) kopijomis, patvirtintomis subsidijos gavėjo atstovo parašu, lietuvių kalba. Aprašo 47.4. punkte nustatyta, kad pasikeitus VUI sutartyje numatytų veiklų įgyvendinimo terminui ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo aplinkybių pasikeitimo dienos raštu informuoti Klientų aptarnavimo skyrių, pateikiant nustatytos formos Veiklos finansinę ataskaitą (Aprašo 17 priedas) ir prašymą dėl termino pratęsimo, bet ne ilgesniam nei 10 mėnesių laikotarpiui nuo VUI sutarties pasirašymo dienos. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo skunde ir atsakovo atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad teisės aktuose yra numatytas maksimalus 10 mėnesių terminas nuo VUI sutarties pasirašymo dienos, kuomet subsidijos gavėjas privalo atlikti visas VUI paraiškoje numatytas veiklas ir įsteigti darbo vietas. Teisės aktai nenustato jokių išimčių, dėl kurių šis terminas galėtų būti pratęstas.“ Šiais išaiškinimais būtina vadovautis šioje byloje, nes Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

40.       Atsižvelgiant į šioje nutartyje pateiktus argumentus, konstatuotina, kad atsakovo apeliacinis skundas turi būti tenkinamas, pirmosios instancijos teismo ir Komisijos sprendimai naikinami, o pareiškėjo skundas atmetamas.

41.       Paminėtina, kad atsakovas prašė priimti naujus įrodymus. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šioje byloje ginčas kilo dėl teisės taikymo ir aiškinimo, todėl atsakovo pateiktų duomenų priimti ir vertinti nėra būtinybės.

42.       Pareiškėjas prašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Tenkinus atsakovo apeliacinį skundą, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Šiaulių apygardos skyriaus 2021 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 21R3-133 administracinėje byloje Nr. AG3-108/25-2021 ir pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Megarus“ skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

        Jolanta Malijauskienė

Ernestas Spruogis