Civilinė byla Nr. 2A-1489-392/2016

          Proceso Nr. 2-68-3-28353-2013-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.;2.5.39.2.5.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

Lietuvos Respublikos vardu

2016 m. kovo 17 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, teisėjų Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo (apelianto) AB ,,Trevesta” apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Trevesta“ ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

n u s t a t ė:

Ieškovas AB ,,Trevesta” kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo                AB ,,Lietuvos draudimas“ 2 513,83 Eur draudimo išmoką, 6% dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad parduotuvių prekybos centro „Burbiškės“ teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 2013-06-07 įvykusios žaibo iškrovos metu buvo apgadintas ieškovui nuosavybės teise priklausantis apdraustas turtas: sugadinta pastatų apsaugos sistema ir teritorijos vartų automatika. Ieškovas apie įvykį informavo atsakovą. Sugadintas turtas buvo apžiūrėtas 2013-06-12, dalyvaujant atsakovo ir ieškovo atstovams. Taip pat apžiūros metu buvo surašytas turto sugadinimo aktas. Ieškovas 2013-06-27 gavo atsakovo raštą, kuriuo buvo atsisakyta išmokėti ieškovui draudimo išmoką, nurodant, kad technika sugadinta dėl netiesioginio žaibo iškrovos poveikio (sukėlus viršįtampę) bei esant nepasirinktai elektronikos gedimų rizikai. Ieškovo nuomone, atsisakymas išmokėti draudimo išmoką buvo nepagrįstas.

Atsakovas AB ,,Lietuvos draudimas“ atsiliepimu į ieškinį prašė teismo ieškinį atmesti. Nurodė, kad įvykis, kurio metu buvo sugadintas ieškovo turtas, nėra draudžiamasis įvykis. Ieškovas nepasirinko papildomo elektronikos gedimų rizikos draudimo. Taip pat nurodė, kad ieškovas, sudarydamas verslo turto draudimo sutartį, pats savo rizika pasirinko draudimo rūšį bei apimtį, pasirinkdamas tik ugnies riziką, todėl įvykis neturi būti laikomas draudžiamuoju. Pagal ieškovo darbuotojų paaiškinimus, kamuolinis žaibas trenkė į šalia vartų esančius objektus, o ne tiesiogiai į įrangą, todėl sudarytos draudimo sutarties nuostatos negali būti aiškinamos plečiamai.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo AB „Trevesta“ atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ 840,35 Eur bylinėjimosi išlaidas. Taip pat teismas priteisė iš ieškovo valstybei 8,48 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nurodė, kad šalių ginčas kilo dėl ieškinyje nurodytos apsaugos ir stebėjimo įrangos bei automatinių įvažiavimo vartų įrenginių gedimo. Ieškovas tvirtina, kad ieškinyje nurodyta apsaugos, stebėjimo bei vartų automatikos įranga sugedo dėl tiesioginio žaibo įtrenkimo. Tuo tarpu, atsakovas su šiuo tvirtinimu nesutiko, kadangi minėtos įrangos gedimus galėjo sukelti netiesioginis žaibo poveikis, todėl atsisakė mokėti draudimo išmoką. Ieškinyje nurodytos įrangos gedimų priežasčiai nustatyti buvo paskirta ekspertizė. 2015-10-06 ekspertizės akto išvadose nurodyta, kad ieškinyje nurodytos apsaugos ir stebėjimo įrangos bei automatinių įvažiavimo vartų įrenginių gedimo priežastys priežastiniu ryšiu susijusios su žaibo sukelto išlydžio poveikiu, labiausiai tikėtina, kad išlydžio tarp debesų ir žemės išlydžio metu arba žaibo sukelto išlydžio tarp debesų ir elektrinį kontaktą su žeme turinčiu (įžemintu) elektros srovei laidžiu objektu ar jo dalimi metu indukciniu arba elektromagnetiniu poveikiu. Apsaugos ir stebėjimo įrangos bei automatinių įvažiavimo vartų įranga buvo apgadinta netiesioginiu žaibo poveikiu. Ekspertas konstatavo, jog nėra objektyvių tiesioginio žaibo išlydžio į kurį nors prietaisą ar į elektros grandinę, prie kurios buvo prijungti prietaisai, požymių, nors įvykus tokiam išlydžiui terminio poveikio požymiai būtų vizualiai matomi ir turėjo būti užfiksuoti. Bylos medžiagoje aprašyti įrangos gedimai (taip pat ir elektros tinklų izoliacijos pažeidimai) galėjo atsirasti dėl viršįtampių - netiesioginio žaibo poveikio reiškinių. Ekspertas, atsižvelgęs į sugadintos įrangos įvairovę, jos įrengimo vietas, gedimų mastą ir požymius, padarė pagrįstą ir abejonių nekeliančią išvadą, kad ieškovo įranga sugadinta dėl netiesioginio žaibo poveikio. Ši išvada neprieštarauja ir liudytojo S. M., apklausto 2014-03-13 teismo posėdžio metu, parodymams. Liudytojas S. M., matęs žaibo išlydį, paaiškino, kad žaibas trenkė į žolę prie vartų. Iš šių aplinkybių teismas sprendė, kad ieškovo įrangą sugadino netiesioginis žaibo poveikis. Ekspertui nustačius ieškovo įrangos gedimo priežastį, teismas konstatavo, kad ieškovo apsaugos ir stebėjimo įrangos bei automatinių įvažiavimo vartų įrenginių gedimai dėl netiesioginio žaibo poveikio yra nedraudžiamasis įvykis. Tokia išvada buvo padaryta, teismui įvertinus draudėjo ir draudiko santykius nustatančias verslo turto draudimo taisykles Nr. 68-1.

Šalims sudarius verslo turto draudimo sutartį, draudimo išmoka dėl apdrausto turto sugadinimo turi būti išmokėta ne bet kokiu atveju, o tik įvykus draudžiamajam įvykiui (taisyklių 11, 12 punktai). Draudžiamieji įvykiai, dėl kurių šalys susitarė ir už draudimo apsaugą nuo kurių ieškovas sumokėjo draudimo įmoką, nurodyti verslo draudimo liudijimo priede „Draudimo sąlygos“: įrenginiai apdrausti nuo ugnies ir vandens. Dėl draudimo nuo elektronikos gedimų šalys nesusitarė. Vienas iš draudimo nuo ugnies poveikio rizikos atvejis - žaibo įtrenkimas (taisyklių 11.1. punkto b papunktis). Taisyklių Nr. 68-1 11 punkto lentelėje šalia draudžiamųjų įvykių apibūdinti ir panašaus pobūdžio nedraudžiamieji įvykiai, kuriems įvykus, draudimo išmoka nemokama. Nedraudžiamieji įvykiai, numatyti atitinkamos draudimo rūšies taisyklėse, yra esminė draudimo sutarties sąlyga. Taisyklių Nr. 68-11.1 punkto b papunktyje aiškiai įrašyta, kad neatlyginami nuostoliai (nedraudžiamasis įvykis) dėl netiesioginio žaibo poveikio, t. y. kai žaibo iškrova į apdraustą objektą ar daiktą patenka iš greta esančio objekto ar daikto, į kurį trenkė žaibas.). Eksperto išvada apie ieškinyje nurodytos įrangos gedimo priežastį - netiesioginį žaibo poveikį - yra kategoriška. Taisyklių 11.1 p. b papunktyje yra pateikti aiškūs draudžiamojo įvykio (žaibo įtrenkimas - tiesioginė žaibo iškrova į apdraustą turtą) ir analogiškos kilmės nedraudžiamojo įvykio - netiesioginio žaibo poveikio apibūdinimai. Teismas, atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, padarė išvadą, kad ieškovo turtas parduotuvių prekybos centro „Burbiškės“ teritorijoje, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo apgadintas dėl nedraudžiamojo įvykio - netiesioginio žaibo poveikio. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atsisakymas sumokėti ieškovui draudimo išmoką atitiko CK 6.987 str. nuostatas ir taisyklių 11 punkto nuostatas. Draudikas įvykdė Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 96 str. 7 d. įtvirtintą pareigą įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo.

Ieškovas (apeliantas) AB ,,Trevesta” apeliaciniu skundu prašo teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-12-10 sprendimą ir ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti iš atsakovo visas apelianto patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl įvykio pripažinimo nedraudiminiu. Visų pirma, turto apsaugos stacionari įranga sudaro tarpusavyje sujungti automatiniai vartai ir vaizdo kameros, prijungti prie kompiuterio, per kuriuos UAB ,,Voježeris” visą parą nepertraukiamai vykdo teritorijos ir apdraustų pastatų stebėjimą ir apsaugą. Pagal atsakovo taisyklių 5.1 punktą pastatams priskiriama turto apsaugos stacionari įranga, ji kartu su pastatais sudaro vieną apdraustą objektą. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog stacionariai įrangai papildomo draudimo nėra numatyta. Antra, apeliantas įvykio metu pranešė atsakovui, jog dėl žaibo poveikio buvo sugadintas apdraustas turtas. Apeliantas pažymi, jog buvo nutraukta turto apsaugos sistema – neveikė automatiniai vartai ir vaizdo kameros, kurios veikla turi veikti nepertraukiamai, kad būtų užtikrintas saugumas. Tačiau, atsakovas į įvykio vietą neatvyko, priešingai atvyko tik po penkių dienų, kai visi turto apsaugos sistemos gedimai buvo pašalinti.

Apeliantas nurodo, kad atsakovo (draudiko) sutarties sąvokos surašytos neaiškiai, nekonkrečiai ir klaidinančiai. Draudimo sutartyje ir taisyklėse tie patys daiktai turi skirtingus pavadinimus, kas atsispindi ir ekspertizės akte, kuriame yra nekonkrečiai apibrėžta netiesioginio žaibo poveikio sąvoka, kas komplikuoja sprendimą.

Be to, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė žodiškumo principą ir išsamiai neištyrė liudytojų parodymų. Žodiškumo principas, apelianto įsitikinimu, leidžia ištirti esmines bylos aplinkybes. Vienas iš žodiškumo principo aspektų – teismo sprendimas gali būti grindžiamas tik ta medžiaga, kuri buvo ištirta ir pateikta teismo proceso metu žodžiu. Pirmosios instancijos teismas ne tik pažeidė žodiškumo principą, bet ir, kaip buvo minėta anksčiau, nevisapusiškai ištyrė liudytojų parodymus, tai yra priimdamas sprendimas nevertino liudytojo                 S. M. ir V. B. parodymų apie žaibo sprogimo aplinkybes. Ekspertizės akte ekspertas padarė išvadą, kad labiausiai tikėtina, jog įrenginiai sugedo dėl netiesioginio žaibo poveikio. Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas eksperto išvadą vertino aukščiau nei pats ekspertas ją buvo įvertinęs.

Atsakovas AB ,,Lietuvos draudimas” atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo teismo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-12-10 sprendimą palikti nepakeistą, Nurodo, kad apeliantas, sudarydamas verslo turto draudimo sutartį, pasirinko konkrečius draudžiamuosius įvykius: ugnis, vanduo, gamtinės jėgos, piktavališkas pastato sugadinimas ir stiklo dūžis. Draudimo apsauga apdraustajam turtui apima šio turto sugadinimo, sunaikinimo ar praradimo įvykius, kurie staiga ir netikėtai sukeliami arba įvyksta dėl išvardintų rizikų. Apeliantas su šiomis sąlygomis buvo supažindintas ir jokių pretenzijų neturėjo, todėl argumentas, jog sutartys ir taisyklės yra neaiškios, nelogiškos, atmestinas kaip nepagrįstas. Tuo tarpu, taisyklėse įtvirtintos tiesioginės ir netiesioginės žaibo iškrovos sąvokos yra aiškios ir suprantamos paprastam eiliniam asmeniui. Sąvokos nėra dviprasmiškos ar įvardintos pernelyg sudėtingai.

Atsakovas taip pat nesutinka su apelianto argumentu, jog atsakovas buvo suinteresuotas nemokėti draudimo išmokos, kadangi išmokėti arba atsisakyti išmokėti draudimo išmoką atsakovas gali tik patikrinęs įvykio vietą. Atsakovas turi pareigą per tris darbo dienas nuvykti į įvykio vietą ir įsitikinti įvykio buvimu bei surinkti visa reikiamą informaciją. Įvykis įvyko 2013-06-07 (penktadienį), todėl trys darbo dienos pradedamos skaičiuoti nuo 2013-06-10 (pirmadienio). Atsakovo atstovė, žalų ekspertė, į įvykio vietą atvyko 2013-06-12. Apžiūros metu visa informacija buvo fiksuojama turto sunaikinimo, sugadinimo akte. Apeliantas su visa užfiksuota informacija sutiko ir jos neginčijo. Taigi, atsakovas taisyklėse numatyto trijų dienų termino nepraleido. Be to, atmestinas apelianto argumentas, jog žalų ekspertas J. J. privalėjo atvykti į įvykio vietą. Apeliantas nenurodė, kur toks reikalavimas yra numatytas. Žalų administravimo praktikoje žalų ekspertai į įvykio vietą nevyksta, o vadovaujasi žalų vertintojo surinkta informacija, nuotraukomis ir kitais įrodymais. 

Apelianto argumentai dėl eksperto išvados, atsakovo nuomone, yra visiškai nepagrįsti. Visų pirma, apeliantas, nesutikdamas su eksperto išvada, galėjo teikti teismui prašymą skirti pakartotinę ekspertizę, tačiau tokio prašymo, bylos duomenimis, nebuvo. Tuo tarpu, apelianto argumentai, jog ekspertas nebuvo įvykio vietoje ir neturėjo galimybės pamatyti padarytos žalos, todėl padarė klaidingas išvadas, taip pat nepagrįsti. Apeliantas nenurodo konkrečių argumentų, kodėl eksperto išvada yra klaidinanti ar neteisinga. Tuo tarpu, kalbant apie liudytojų parodymus, tai atsakovas atkreipia dėmesį, kad vieno iš liudytojų parodymai dėl aprūkusių vartų buvo klaidinantys, kadangi iš nuotraukų aiškiai matyti, kad jokių ugnies pėdsakų nebuvo. Be to, apeliantas iš pradžių teigė, kad vartus keitė, po to visgi teigė, kad jų nekeitė. Tuo atveju, jeigu vartai būtų apdegę ar kitaip pažeisti, apeliantas privalėjo tai įrodyti, tačiau, bylos duomenimis, jokių įrodymų, patvirtnančių minėtą aplinkybę nebuvo.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 ir 2 d., bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Byloje nustatyta, kad apeliantas AB „Trevesta“ su atsakovu AB „Lietuvos draudimas“ 2012 m. rugsėjo 18 d. sudarė verslo turto draudimo sutartį, kuria atsakovas apdraudė apeliantui nuosavybės teise priklausantį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilnius. Verslo turto draudimo liudijime nurodyta, kad atsakovas pasirinko šiuos draudžiamuosius įvykius: pastatams: ugnis, vanduo, gamtinės jėgos, piktavališkas pastato sugadinimas, stiklo dūžis, o tuo tarpu, įrengimams: ugnis, vanduo (t. 1, b. l. 6-9).   2013-06-07 parduotuvių centro ,,Burbiškės” teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įvykusios žaibo iškrovos metu buvo apgadintas apeliantui priklausantis atsakovo apdraustas turtas. Sugadinta pastatų apsauginė sistema ir teritorijos vartų automatika. Atsakovo atstovė, žalų ekspertė N. Ž., 2013-06-12 atvyko į įvykio vietą ir surašė turto sugadinimo aktą (t. 1, b. l. 12-15). Su minėtu aktu buvo supažindintas ir apelianto atstovas direktorius S. Z.

Atsakovas 2013-08-07 pranešimu informavo apeliantą, jog žalos administravimo metu atlikus įvykio vietos apžiūrą, surašius turto sugadinimo aktą, bei atlikus įvykio vietos nuotraukas, įvykis buvo pripažintas nedraudiminiu, todėl buvo nuspręsta apeliantui neišmokėti draudimo išmokos (t. 1, b. l. 11). Apeliantas, nesutikdamas su minėta atsakovo išvada, kreipėsi į teismą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-05-15 sprendimu AB ,,Trevesta” ieškinį tenkino ir priteisė iš AB „Lietuvos draudimas“ 2 513,83 Eur nuostolių atlyginimą bei 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tuo tarpu, apeliacinės instancijos teismas 2015-05-29 nutartimi minėtą sprendimą panaikino ir bylą nagrinėti iš naujo perdavė pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad AB ,,Lietuvos draudimas” ne kartą prašė teismo skirti ekspertizę, tačiau pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti minėtą prašymą, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismui netyrus ir neįvertinus visų teisingam klausimo išsprendimui reikšmingų faktinių aplinkybių, bylos esmė liko neatskleista. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-07-22 nutartimi paskyrė ekspertizę, kurią atlikti pavedė teismo ekspertui L. R. (t. 2, b. l. 52-53). Ekspertizės akto duomenimis, apsaugos ir stebėjimo įrangos bei automatinių įvažiavimo vartų įranga buvo apgadinta netiesioginiu žaibo poveikiu (t. 2, b. l. 85).

CK 6.987 str. nurodoma, kad draudimo sutartyje nustatyta draudimo išmoka mokama, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nurodytas draudiminis įvykis. Draudimo sutarties šalys paprastai nesidera dėl sutarties sąlygų, draudimo sutartis sudaroma pagal draudiko parengtas standartines draudimo rūšies taisykles prisijungimo būdu (CK 6.160 str. 2 d., 6.185 str. 1 d.). Draudimo rūšies taisyklėse, be kitų reikalavimų, turi būti nurodyti draudiminiai ir nedraudiminiai įvykiai. Nagrinėjamu atveju, šalys draudimo sutartyje apibrėžė kokie įvykiai yra laikomi nedraudiminiais įvykiais. Pagal verslo turto draudimo taisyklių Nr. 68-1, 11 punkto b papunktį, tiesioginė žaibo iškrova į apdraustą turtą, tai yra žaibo įtrenkimas, yra laikytinas draudiminis įvykis, o netiesioginė, kai žaibo iškrova į apdraustą objektą patenka iš greta esančio objekto ar daikto, į kurį trenkė žaibas, - nedraudiminis įvykis (t. 2, b. l. 11). Taigi, nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, jog draudimo taisyklės yra neaiškios ir dviprasmiškos, priešingai, taisyklėse yra aiškiai nurodyta, kokie įvykiai yra laikytini draudiminiais ir nedraudiminiais. Be to, pažymėtina, jog apeliantas buvo tinkamai supažindintas su draudimo taisyklėmis. Verslo draudimo liudijime AB „Trevesta“ atstovas parašu patvirtino, kad jis yra supažindintas su draudimo taisyklėmis ir jam įteikta jų kopija (t. 1, b. l. 6). Pažymėtina ir tai, kad apeliantas yra verslo subjektas veikiantis savo rizika, todėl jam taikomi aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai, vadinasi jis, pasirašydamas patvirtino, jog jam visos sąlygos yra aiškios ir suprantamos. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, jog nuostoliai patirti dėl žaibo įtrenkimo atlyginami tik nustačius tiesioginio žaibo poveikį, tai yra nustatomas ugnies ar kitoks tiesioginis poveikis. Bylos duomenimis, nebuvo nustatyta, kad apdraustam turtui buvo padarytas tiesioginis žaibo poveikis, priešingai, teismo ekspertas patvirtino, jog tai buvo netiesioginis poveikis. Tuo tarpu, apeliantas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, patvirtnančių, jog žala buvo padaryta esant tiesioginiam žaibo poveikiui. Tuo atveju jei būtų buvęs tiesioginis žaibos poveikis į objektą, tai jo padariniai būtų vizualiai matomi ir turėjo būti užfiksuoti, tačiau, byloje tokios infromacijos nėra.

CPK 185 str. 2 d. itvirtintas vienodas visų irodymų teisinės galios principas, reiškiantis, kad jokie irodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Eksperto išvada tokioms išimtims taipogi nepriskirtina. Ji teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagristą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 218 str.). Dėl ekspertizės akto, kaip įrodymų šaltinio, įvertinimo kasacinis teismas yra pasisakęs, kad ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios, todėl kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, gali būti atmetami. Nors ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, tačiau eksperto išvada turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagristą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles, kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukšciausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2012). Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, juos įvertinus, gali būti atmetami kaip įrodymas, jeigu yra duomenų dėl jų nepagrįstumo, nepatikimumo ar kitokio ydingumo. Tokiu atveju teismas gali arba atitinkamas išvadas daryti kitu pakankamo įrodymo pagrindu, arba skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę (Lietuvos Aukšciausiojo Teismo Civiliniu bylu skyriaus teiseju kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutartis civilineje byloje Nr. 3K-3-45/2008; 2008 m. rugsejo 4 d. nutartis civilineje byloje Nr. 3K-3-409/2008; 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilineje byloje Nr. 3K-3-54/2009). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos atveju, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi teismo eksperto pateiktu ekspertizės aktu, nes eksperto išvada yra aiški ar išsami, todėl teismas neturėjo pagrindo atmesti ekspertizės aktą kaip nepagrįstą ar klaidinantį. Be to, eksperto išvada neprieštaravo ir liudytojo S. M. parodymams, kuris paaiškino, kad žaibas trenkė į žolę prie vartų. Pažymėtina, jog eksperto išvada, kuria suformuluoti kategoriški atsakymai į teismo pateiktus klausimus, pripažįstama tiesioginiu įrodymu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas įrodė aplinkybę, kad įvykęs įvykis yra laikytinas nedraudiminiu. Tuo tarpu, apeliantas nepateikė jokių konkrečių argumentų ar įrodymų, kurie paneigtų teismo eksperto išvadą arba patvirtintų apelianto argumentą, jog teismas pažeidė procesines bylos nagrinėjimo taisykles. Be to, apeliantas, bylos duomenimis, nepateikė jokio prašymo dėl pakartotinės ekspertizės skyrimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos aplinkybės liudija, jog apeliantas sutiko su atlikta ekspertize ir jos išvadomis.

Be to, atmestinas apelianto argumentas, jog atsakovas praleido atvykimo į įvykio vietą terminą, kadangi, pagal taisyklių 35.1 punktą, draudikas (atsakovas) privalo gavęs pranešimą apie draudžiamąjį įvykį, ne vėliau kaip per tris darbo dienas atvykti apžiūrėti įvykio vietą. Taigi, kaip buvo minėta anksčiau, atsakovo atstovė į įvykio vietą atvyko 2013-06-12 (trečiadienį), kai tuo tarpu įvykis įvyko 2013-06-07 (penktadienį). Akivaizdu, jog atsakovas nepraleido jokio termino, kadangi trys darbo dienos turėjo būti skaičiuojamos ne nuo 2013-06-07, bet nuo 2016-06-10.

              Kiti, teismo neaptarti, apelianto argumentai neįtakoja bylos baigties, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.

              Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes ir visapusiškai bei objektyviai įvertino pateiktus šalių įrodymus. Be to, pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas ir išaiškino bei taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Taigi, apelianto apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 1 p., 338 str., teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Ieškovo (apelianto) AB ,,Trevesta” apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                       Virginijus Kairevičius

Jelena Šiškina

Tatjana Žukauskienė