Civilinė byla Nr. e3K-3-242-684/2020
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-41477-2017-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.6.8.3; 3.3.1.13
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. spalio 1 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Andžej Maciejevski ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovams R. L. ir Q. S. S. A. O. dėl skolos priteisimo ir atsakovų R. L. ir Q. S. S. A. O. priešieškinį ieškovui V. S. dėl užstato priteisimo ir jo įskaitymo į nuomos mokestį.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nekilnojamojo daikto nuomos sutarties kvalifikavimą kaip vartojimo sutarties, vartotojų teisių gynimą, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas bei draudimą priimti blogesnį sprendimą (lot. non reformationis in peius principas), aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas prašė priteisti solidariai iš atsakovų 1599,33 Eur skolos, 1800 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovas nurodė, kad 2015 m. gruodžio mėn. 12 d. sudarė su atsakovais terminuotą gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kuria jis išnuomojo nuosavybės teise priklausantį trijų kambarių butą atsakovams. Sutartyje nustatyta, kad patalpos išnuomojamos 2016 m. sausio mėn. 14 d. – 2017 m. sausio mėn. 14 d. terminui; taip pat tai, kad sutartis pratęsiama dar vieneriems metams, jei iki sutarties pabaigos likus ne mažiau kaip 1 (vienam) mėnesiui ieškovas arba atsakovas rekvizituose nurodytais kontaktais neinformuoja kitos šalies apie sutarties nepratęsimą ir (ar) nutraukimą iki 2017 m. sausio mėn. 14 d. datos (sutarties 1.3 punktas).
4. Sutartimi atsakovai įsipareigojo mokėti 650 Eur per mėnesį patalpų nuomos mokestį, padengti faktines eksploatacines išlaidas už komunalines paslaugas. Atsakovai nesumokėjo už nuomos paslaugas spalio, lapkričio, gruodžio (iki 2017 m. gruodžio mėn. 11 d.) mėnesiais. Atsakovai iš patalpų išsikraustė 2017 m. gruodžio mėn. 11 d., neišbuvę sutartyje nustatyto termino (2018 m. sausio 14 d.), taip pažeidė sutarties sąlygas.
5. Ieškovas pažymėjo, kad 2017 m. gruodžio 1 d. patalpas apžiūrėjo potencialūs nauji nuomininkai, tačiau nuomos sutartį pasirašyti atsisakė, nes patalpos buvo atsakovų sugadintos.
6. 2017 m. gruodžio 11 d. atsakovams išsikraustant iš patalpų, šalys pasirašė perdavimo–priėmimo aktą, kuriame nurodyta, kad atsakovai nuo 2017 m. spalio 20 d. netinkamai vykdo nuomos sutarties 3.2 punkte prisiimtus įsipareigojimus (nemoka nuomos mokesčio ir neapmoka komunalinių paslaugų). Nuomininkų skola 2017 m. lapkričio 20 d. buvo 1600,26 Eur (iš jų 131,99 Eur – už komunalines paslaugas rugsėjo mėn.; po 650 Eur – už nuomą spalio ir lapkričio mėn.), bet ji vis dar didėja.
7. Nuomos sutarties 4.3 punkte šalys susitarė, kad jeigu nuomininkas pažeidžia 3.2 punkte nurodytas apmokėjimo sąlygas (mokėjimus atlikti iki 20 d.), už kiekvieną pradelstą dieną skaičiuojama papildoma 10 Eur suma iki įsipareigojimų įvykdymo. Kadangi atsakovai įsipareigojimų sumokėti nuomos mokestį nevykdo nuo 2017 m. spalio 21 d., tai, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.127 straipsnio 5 dalies nuostatas, delspinigiai sudaro 1800 Eur (10 Eur x 180 d.), šią sumą ieškovas prašė teismo priteisti.
8. Priešieškiniu atsakovai prašė priteisti iš ieškovo 1300 Eur depozitą ir jį įskaityti į nuomos mokestį už du paskutinius mėnesius (2017 m. spalio–lapkričio mėn.), taip pat bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
9. Atsakovai nurodė, kad 1300 Eur užstatas (depozitas) lygus dviejų mėnesių nuomos mokesčiui. Nuomos sutartis sudaryta 2016 m. sausio 14 d. – 2017 m. sausio 14 d. terminui. Artėjant nuomos sutarties termino pabaigai, atsakovė su ieškovu telefonu susitarė, kad nuomos sutartis pratęsiama, užstatas atsakovams bus grąžintas, jeigu jie apie išsikraustymą praneš prieš vieną mėnesį. Atsakovai mano, kad po 2017 m. sausio 14 d. nuomos sutartis tapo neterminuota. Kadangi apie išsikraustymą iš nuomojamų patalpų jie pranešė ieškovui prieš mėnesį, tai sutarties sąlygos nebuvo pažeistos ir atsakovams nekyla pareigos mokėti baudą. Užstatas turėtų būti įskaitytas už paskutinių dviejų mėnesių nuomos kainą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
10. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: ieškovui iš atsakovų solidariai priteisė 2249,33 Eur skolos, 5 proc. palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. gegužės 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 349,91 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; atsakovams iš ieškovo priteisė 1300 Eur depozito; valstybei iš ieškovo ir abiejų atsakovų priteisė po 8,88 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.
11. Teismas nustatė, kad šalys 2015 m. gruodžio 12 d. sudarė gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Šia sutartimi ieškovas išnuomojo sau nuosavybės teise priklausančias patalpas – trijų kambarių butą (duomenys neskelbtini); sutarties 1.3 punkte šalys nurodė, kad patalpų nuomos terminas – nuo 2016 m. sausio mėn. 14 d. iki 2017 sausio mėn. 14 d.; sutartis pratęsiama dar vieneriems metams, jei iki sutarties pabaigos likus ne mažiau kaip 1 (vienam) mėnesiui nuomotojas arba nuomininkas rekvizituose nurodytais kontaktais neinformuoja kitos šalies apie sutarties nepratęsimą ir (ar) nutraukimą 2017 m. sausio 14 d.; sutarties 3.1 punkte – kad nuomos mokestis yra 650 Eur per mėnesį ir mokamas iki einamojo mėnesio 20 dienos; sutarties 3.3 punkte – kad nuomininkai per dvi dienas nuo nuomos sutarties pasirašymo dienos sumoka nuomotojui 1300 Eur nuomojamų patalpų depozito mokestį; nuomotojams neišbuvus sutarties 1.3 punkte nustatyto nuomos termino, sumokėta depozito suma negrąžinama ir lieka kaip bauda už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, ir tai yra šalių sutarta esminė sutarties sąlyga; kitu atveju depozito mokestis pasibaigus nuomos sutarčiai grąžinamas nuomininkui arba gali būti nuomotojo vienašališkai įskaitomas už nuomos ar komunalinių paslaugų skolą ar nuomotam turtui padarytą žalą (sutarties 3.4 punktas).
12. Sutarties 4.3 punkte nustatyta, kad jeigu nuomininkas pažeidžia 3.2 punkte nurodytas apmokėjimo sąlygas (mokėjimus atlikti iki 20 d.), už kiekvieną pradelstą dieną skaičiuojama papildoma 10 Eur suma iki įsipareigojimų įvykdymo. Sutarties 6.4 punkte – kad visi oficialūs šalių pranešimai pateikiami raštu arba el. paštu, šalių rekvizituose nurodytais adresais ir laikomi gautais trečią dieną nuo išsiuntimo dienos.
13. 2017 m. gruodžio 11 d. šalys pasirašė perdavimo–priėmimo aktą, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad nuomininkai nuo 2017 m. spalio 20 d. netinkamai vykdo nuomos sutarties 3.2 punkte prisiimtus įsipareigojimus (nemoka nuomos mokesčio ir neapmoka komunalinių paslaugų). Nuomininkų skola 2017 m. lapkričio 20 d. buvo 1600,26 Eur.
14. Teismas nurodė, kad sutarties sąlygos dėl sutarties termino ir jo pratęsimo yra aiškios ir suprantamos (šalims nenutraukus sutarties, jos galiojimas pratęsiamas konkrečiam terminui (vieneriems metams). Šalys, norėdamos pakeisti susitarimą ar susitarti dėl kitokių sąlygų, turėjo raštu apie tai pranešti kitai šaliai. Kadangi atsakovai raštu nepranešė, tai nėra pagrindo pripažinti, kad nuo 2017 m. sausio 14 d. sutartis tapo neterminuota. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovė yra įgijusi teisės magistro laipsnį, taigi jai turėjo būti žinomi bendrieji sutarčių teisės principai; taip pat į tai, kad atsakovai nei sutarties pasirašymo metu, nei vėliau neginčijo sąlygos dėl sutarties termino galiojimo, ir į tai, kad ieškovas 2017 m. liepos 27 d. laiške buvo dar kartą nurodęs, kad nuomos sutartis galioja iki 2018 m. sausio 14 d., o 2017 m. spalio 22 d. elektroniniu laišku teiravosi, ar atsakovai pageidaus sutartį pratęsti po 2018 m. sausio 14 d. Teismas padarė išvadą, kad sutartis buvo šalių pratęsta iki 2018 m. sausio 14 d.
15. Sudarydami nuomos sutartį, atsakovai sumokėjo ieškovui 1300 Eur depozitą. Teismas pripažino esmine sutarties 3.3, 3.4 punktuose nustatytą sąlygą, kad, nuomotojams neišbuvus sutarties 1.3 punkte nustatyto nuomos termino, sumokėta depozito suma negrąžinama ir lieka kaip bauda už sutartinių santykių nevykdymą; kitu atveju depozito mokestis, pasibaigus nuomos sutarčiai, grąžinamas nuomininkui arba gali būti nuomotojo vienašališkai įskaitomas už nuomos ar komunalinių paslaugų skolą ar nuomotam turtui padarytą žalą. Teismas pažymėjo, kad sutarties 3.3 punkto nuostata, kiek ji susijusi su sutarties 1.3 punkte nurodytu terminu, nėra visiškai aiški, nes negalima vienareikšmė išvada, kad ši nuostata reiškia tik konkretų sutarties 1.3 punkte nustatytą terminą (iki 2017 m. sausio 14 d.) arba kad ji taikoma ir kitiems laikotarpiams, jei sutartis pratęsiama. Aiškinant sutarties 3.3 punktą taip, kaip ją aiškina ieškovas, susidarytų situacija, kad atsakovams būtų buvę ekonomiškai naudingiau neperduoti buto ieškovui iki 2018 m. sausio 14 d., net jei jie jame nebegyveno, ir mokėti nuomos mokestį. Be to, ieškovo pozicija dėl sutarties 3.3 punkto neatitinka šalių elgesio, jų valios. Aptariamą sutarties sąlygą teismas aiškino atsakovų naudai, nes sutartį parengė ieškovas, o atsakovai patvirtino šias sąlygas. Teismas sprendė, kad 1300 Eur depozitą ieškovas galėjo pasilikti tik tuo atveju, jeigu nuomos sutartis būtų buvusi nutraukta per pirmuosius nuomos metus, todėl tenkino priešieškinio reikalavimą grąžinti atsakovams depozitą. Teismas neįskaitė depozito į nuomos mokestį už 2017 m. spalio–lapkričio mėn., nes sutartimi šalys buvo susitarusios, jog tik nuomotojas turi teisę nuspręsti, ar įskaityti į nuomos mokestį depozitą. Nuomos sutartyje nenustatyta nuomininko teisė reikalauti įskaityti depozitą.
16. Teismas priteisė ieškovui iš atsakovų 1530,65 Eur nuomos mokesčio (iki 2017 m. gruodžio 11 d.), 68,68 Eur už komunalines paslaugas, iš viso 1599,33 Eur skolos. Teismas nurodė, kad šalys 2017 m. gruodžio 11 d. pasirašė buto perdavimo–priėmimo aktą, kuriame įrašė atsakovų skolos dydį iki buto grąžinimo momento. Atsakovai neįrodė, jog butą atlaisvino 2017 m. gruodžio 1 d., nes tą dieną nesurašė vienašalio perdavimo akto; nereiškė pastabų 2017 m. gruodžio 11 d. perdavimo–priėmimo akte.
17. Teismas konstatavo, kad atsakovai laiku neatsiskaitė su ieškovu, todėl šis turi teisę reikalauti netesybų (CK 6.71 straipsnis). Vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, teismas sumažino delspinigių dydį iki 650 Eur, nes tai labiausiai atitiktų situaciją, jeigu sutartis būtų vykdoma tinkamai. Teismas savo išvadą grindė tuo, kad ieškovas ir atsakovė yra teisininkai, atsakovė suprato sutarties sąlygą dėl delspinigių; sutarties nuostata dėl netesybų yra aiški, jos atsakovai neginčijo ir nereiškė pretenzijų; atsakovams vėluojant sumokėti nuomos mokestį, ieškovas turėjo teisę įskaityti depozitą; ieškovo prašoma 1800 Eur delspinigių suma yra didesnė nei vėluojama sumokėti pagrindinė skola (reikalaujama netesybų suma už vieną dieną (10 Eur) yra 1,5 proc. nuo visos per mėnesį mokamos sumos (650 Eur), o tokio dydžio netesybos aiškiai per didelės; nuomos sutartis terminuota, sudaryta vieneriems metams ir pratęsta iki 2018 m. sausio 14 d., tačiau nuomos santykiai nutraukti 2018 m. gruodžio 11 d., todėl, įpareigojus ieškovą grąžinti depozitą, jam būtų nekompensuojami nuostoliai dėl sutarties nutraukimo prieš terminą. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė to, jog 10 Eur už vėlavimo dieną yra minimalus ieškovo patiriamų nuostolių dydis (sutarties 4.3 punktas).
18. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad tenkino 66 proc. ieškinio ir 70 proc. priešieškinio reikalavimų, ieškovui iš atsakovų priteisė 920,76 Eur, atsakovams iš ieškovo – 570,85 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Įskaitęs reikalavimus, ieškovui iš atsakovų priteisė 349,91 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
19. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2019 m. gruodžio 10 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimą pakeitė, ieškinį tenkino iš dalies, o priešieškinį – visiškai, pripažino nesąžininga ir negaliojančia nuomos sutarties 4.3 sąlygą; priteisė ieškovui iš atsakovų 299,33 Eur skolos, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. gegužės 7 d.) iki sprendimo įvykdymo, taip pat 34,44 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmetė. Priteisė valstybės naudai iš ieškovo ir atsakovų po 8,88 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
20. Kolegija nurodė, kad nuomos sutarties šalys yra fiziniai asmenys. 2015 m. gruodžio 12 d. nuomos sutartyje įrašyta, kad ieškovas veikia pagal verslo liudijimą, todėl kolegija sprendė, kad ieškovas turi verslininko statusą. Atsakovai iš ieškovo išsinuomojo butą savo asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslu ir prekyba, tenkinti. Šių argumentų pagrindu kolegija pripažino šalių sudarytą sutartį vartojimo sutartimi (CK 6.2281 straipsnis).
21. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuo 2017 m. sausio 14 d. šalių nuomos sutarties terminas pratęstas dar vieneriems metams (iki 2018 m. sausio 14 d.). Kadangi nuomos sutartį parengė ieškovas, o atsakovai šias sąlygas priėmė, tai kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad, aiškinant šalių nuomos sutarties 3.3 punktą dėl depozito grąžinimo, sutarties sąlyga turi būti aiškinama atsakovų (sąlygą priėmusių vartotojų) naudai ir ieškovo (pasiūliusio šią sąlygą) nenaudai.
22. Byloje nustatyta, kad nuomos sutartis prieš terminą nutraukta atsakovų (nuomininkų) iniciatyva, apie tai iš anksto (2017 m. lapkričio 2 d.) pranešus nuomotojui. Tačiau nurodytos sutarties nutraukimo aplinkybės nepaneigia 2017 m. gruodžio 11 d. perdavimo–priėmimo akte užfiksuotos aplinkybės, kad ieškovas nurodė sutartį nutraukiąs sutarties 5.1 punkto pagrindu (atsakovai vėlavo mokėti nuomos ir komunalinius mokesčius).
23. Šalių sutarties 4.3 punkte nustatyta, kad jeigu nuomininkas pažeidžia sutarties 3.2 punkte nurodytas apmokėjimo sąlygas (mokėjimus atlikti iki 20 d.), už kiekvieną pradelstą dieną skaičiuojama papildoma 10 Eur suma iki įsipareigojimų įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas taikė netesybų mažinimo institutą ir sumažino delspinigių dydį iki 650 Eur. Kolegija, vadovaudamasi CK 6.2284 straipsnio 9 dalimi, ex officio (pagal pareigas) vertino šios sutarties sąlygos atitiktį nesąžiningumo kriterijams. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams, kad delspinigių dydis aiškiai per didelis, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, todėl tokią sutarties sąlygą pripažino nesąžininga. Dėl to kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė netesybų mažinimo institutą. Šiuo atveju turėjo būti taikomi CK 6.2284 straipsnio 8 dalyje nustatyti padariniai – sutarties sąlyga pripažįstama nesąžininga ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo, o kitos sutarties sąlygos šalims lieka privalomos. Kolegija atmetė ieškinio reikalavimas priteisti 1800 Eur delspinigių.
24. Kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti atsakovų priešieškinio reikalavimą įskaityti sumokėtą depozitą į nuomos mokesčio skolą. Įskaičius tenkintus ieškinio ir priešieškinio reikalavimus, būtų lengvesnis teismo sprendimo vykdymas, todėl kolegija atliko įskaitymą, o likusią sumą priteisė iš pareigą ją sumokėti turinčios šalies (CK 6.130 straipsnis).
25. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisakė. Pakeitusi pirmosios instancijos teismo sprendimą atitinkamai perskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
26. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 10 d. nutarties dalį dėl priešieškinio reikalavimų tenkinimo ir priimti naują sprendimą – priešieškinį atmesti; panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 10 d. nutarties dalį, kuria pripažinta nesąžininga ir gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 4.3 punkte nustatyta sąlyga, ir priimti naują sprendimą – priteisti ieškovui solidariai iš atsakovų 3399,33 Eur skolos. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
26.1. Apeliacinės instancijos teismas, ex officio taikydamas CK 6.2284 straipsnio nuostatą, išėjo už apeliacinio skundo ribų, taip pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 313 straipsnio ir 320 straipsnio 1 dalies nuostatas. Apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo padavė tik ieškovas, apeliaciniu skundu ginčydamas sprendimo dalis, kuriomis priteista iš jo atsakovų naudai negrąžinto depozito mokesčio ir sumažinti prašyti priteisti delspinigiai. Apeliacinės instancijos teismas, nesant jokio atsakovų reikalavimo, priėmė blogesnį ieškovo atžvilgiu procesinį sprendimą.
26.2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai savo iniciatyva pripažino šalių sudarytą sutartį vartojimo sutartimi. Ieškovas nėra verslininkas Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – ir VTAĮ) 2 straipsnio 24 dalies prasme. Aplinkybė, kad ieškovas turi verslo liudijimą, savaime nepatvirtina, kad jis yra verslininkas. Be to, ieškovo išnuomotas atsakovams butas buvo hipoteka įkeistas bankui. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šalių sutartiniuose santykiuose atsakovus pripažino vartotojais VTAĮ 2 straipsnio 19 dalies prasme. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas turi keturis nekilnojamojo turto objektus, atsakovė yra teisininkė, dviejų įmonių vadovė, taigi turi nekilnojamojo turto sandorių sudarymo patirties ir abu atsakovai neturėtų būti pripažįstami vartotojais.
26.3. Vartojimo sutartys dažniausiai sudaromos prisijungimo būdu, daugumą tokių sutarčių vartotojas sudaro dėl būtinybės (pirkti būtiniausius produktus, nuomotis gyvenamąsias patalpas, naudotis gyvybiškai svarbiomis paslaugomis). Vartotojas, kaip silpnesnioji šalis, yra priverstas priimti jam primetamas stipraus kontrahento siūlomos sutarties sąlygas. Todėl valstybė turi pagrindą nustatyti specialų tokių sutarčių teisinį reglamentavimą. CK 6.2284 straipsnis leidžia įsikišti į sutartinius teisinius santykius, taip sudarant prielaidas vartotojų apsaugos teisei atsirasti. Klasikinės sutarčių teisės pagrindinis požymis yra derybos. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nuomos sutartis buvo sudaryta ne prisijungimo būdu, o šalims pasiekus susitarimą. Apeliacinės instancijos teismas vien formaliosios teisės nustatytais abstrakčiais požymiais apgynė šalis, kurioms de facto (faktiškai) net nereikėjo apsaugos, taip pažeisdamas materialiosios teisės normas, paneigdamas lygiateisiškumo principą.
26.4. Teismai pažeidė CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.251 straipsnio normas. Nuomos sutarties 4.3 punkte šalys susitarė, kad jeigu nuomininkas pažeidžia 3.2 punkte nurodytas apmokėjimo sąlygas (mokėjimus atlikti iki 20 d.), už kiekvieną pradelstą dieną skaičiuojama papildoma 10 Eur suma iki įsipareigojimų įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tokie delspinigiai nepagrįstai dideli, todėl juos sumažino iki 605 Eur. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis CK 6.2284 straipsniu, pripažino šią sąlygą nesąžininga ir negaliojančia, todėl reikalavimą dėl delspinigių priteisimo atmetė visiškai. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ignoravo šalių aptartas netesybas. Pagal CK 6.258, 6.71 straipsnius netesybos yra ir prievolių užtikrinimo būdas, ir sutartinės civilinės atsakomybės forma. CK 6.71 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovai padarė 1208,65 Eur nuostolių netinkamai eksploatuodami butą. Tai yra ieškovo patirti nuostoliai, kurie turi būti atlyginti taikant netesybų institutą.
26.5. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė sutarčių aiškinimą reglamentuojančias teisės normas (CK 6.193 straipsnio 4 dalį) ir, esant sutarties nuostatos dėl depozito (ne)grąžinimo neaiškumui, nepagrįstai sutartį aiškino atsakovų naudai. Nuomos sutarties 3.3 punkte nustatyta, kad nuomininkai per dvi dienas nuo nuomos sutarties pasirašymo dienos sumoka nuomotojui 1300 Eur nuomojamų patalpų depozito mokestį. Nuomotojams neišbuvus sutarties 1.3 punkte nustatyto nuomos termino, sumokėta depozito suma negrąžinama ir lieka kaip bauda už sutarties nevykdymą, ir tai yra šalių sutarta esminė sutarties sąlyga. Kitu atveju depozito mokestis pasibaigus nuomos sutarčiai grąžinamas nuomininkui arba gali būti nuomotojo vienašališkai įskaitomas už nuomos ar komunalinių paslaugų skolą ar nuomotam turtui padarytą žalą (sutarties 3.4 punktas). Šalys abipusiu sutarimu teisių ir pareigų atsiradimą susiejo su sutarties terminu, kuris, ieškovo teigimu, yra iki 2018 sausio mėn. 14 d., atsakovų teigimu – iki 2017 sausio mėn. 14 d. Kadangi nagrinėjamu atveju sutartis pasirašyta ne prisijungimo prie standartinių sutarties sąlygų būdu, o šalių susitarimu, teismas neturėjo pagrindo remtis CK 6.193 straipsnio 4 dalimi ir sutarties nuostatų aiškinti atsakovų naudai. Nuomos sutartis turėjo būti aiškinama remiantis CK 6.193 straipsnio 1, 2 dalių normomis, UNIDROIT 4.1 straipsnyje nustatytais principais.
27. Atsakovai atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
27.1. Pagal CK 6.2284 straipsnio 9 dalį bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą ex officio vertinti vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovai yra vartotojai, o sutarties sąlyga pripažintina negaliojančia. Taigi net atsakovams nepareiškus savarankiško reikalavimo, teismas galėjo patikrinti šalių 2015 m. gruodžio 12 d. nuomos sutarties 4.3 punktą sąžiningų vartojimo sutarties sąlygų aspektu.
27.2. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad nuomos sutartį rengė ieškovas, o atsakovai ją sudarė prisijungimo būdu, pagrįstai taikė CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą contra proferentem taisyklę. Konstatavus, kad nuomos sutarties 1.3 ir 3.3 punktų sąlygos yra neaiškios, reikia atsižvelgti, kad viena sutarties šalis – nekilnojamojo turto nuoma užsiimantis verslininkas, o kita – neturinti ar tik vidutinio lygio vartotojo patyrimą toje srityje turinti šalis, sutartį sudaranti savo šeimos poreikiams.
27.3. Nacionalinės ir Europos Sąjungos teisės aktų nuostatose vienareikšmiškai įtvirtinta, kad tuo atveju, jei fizinis asmuo įsigyja prekes asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, jis yra laikomas vartotoju. Atsakovai, kaip šeima, butą iš ieškovo išsinuomojo savo poreikiams (neturėjo nuosavo nekilnojamojo turto). Ieškovas nepateikia nei teisės aktų, nei teismų praktikos pavyzdžių, patvirtinančių, kad atsakovai šios sąvokos neatitiktų; nepateikė duomenų, kad atsakovė užsiima nekilnojamojo turto nuomos verslu, praktikuoja teisę. Ieškovo įvardytus 4 nekilnojamojo turto objektus atsakovė įsigijo vėliau, nei buvo sudaryta gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, be to, iki sutarties sudarymo atsakovai gyveno užsienyje. Tai, kad atsakovė baigusi teisės mokslus, savaime nelemia išvados, kad ji teisiniuose santykiuose nėra vartotoja. Ieškovas pagrįstai teismo pripažintas verslininku, nes, sudarydamas nuomos sutartį, nurodė, kad sutartį sudaro pagal verslo liudijimą. Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 31 d.) 2 straipsnio 22 dalį ir VTAĮ 2 straipsnio 24 dalį verslo liudijimas ne tik patvirtina, kad yra sumokėtas nustatyto dydžio mokestis, bet ir suteikia teisę verstis komercine veikla (gyvenamųjų patalpų nuomos verslu). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai šalių sudarytą gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį pripažino vartojimo sutartimi.
27.4. Gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 1.3 ir 3.3 punktų nuostatos nėra aiškios, t. y. ar depozito suma negrąžinama neišbuvus nuomos termino iki 2017 m. sausio 14 d., ar ir ją pratęsus. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nuomos sutarties projektą parengė ieškovas. Atsakovai, neturintys gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių sudarymo patirties, sutarties nuostatas dėl depozito suprato kaip įprastas sąlygas tokioms sutartims ir neanalizavo sutarties 1.3 ir 3.3 punktų nuostatų turinio, jų tarpusavio santykio ir santykio su kitomis sutarties sąlygomis, jas laikė būdingas ir privalomas tokioms sutartims. Be to, sutarties projektas atsakovams nusiųstas 2015 m. gruodžio 15 d., o sutartis pasirašyta kitą dieną. Taigi atsakovai per tiek laiko negalėjo tinkamai susipažinti su sutarties nuostatomis ir pasirašė tokią sutartį, kokia buvo pateikta. Ieškovas neįrodė, kad nuomos sutarties 1.3 ir 3.3 punktai buvo aptarti individualiai.
27.5. Ieškovas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose neteikė reikalavimo įskaityti delspinigius į 1208,65 Eur nuostolius dėl buto netinkamo eksploatavimo. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, todėl kasatorius negali reikšti reikalavimo tokiu pagrindu. Be to, nuomos sutarties 4.3 punkto nuostata dėl netesybų siejama su nuomos mokesčio termino praleidimu. Dėl kitokių nuostolių taikytinas sutarties 4.1 punktas. Šiuo atveju netesybas taikant už sugadintą turtą, būtų nepagrįstai išplėstos sutartinės atsakomybės ribos. Pažymėta, kad pirmosios instancijos teismas sumažino priteistinas netesybas, nes pagal teismų praktiką jo laikytinomis per didelėmis. Apeliacinės instancijos teismas pritarė tokiai teismo išvadai, tačiau atsižvelgė į tai, kad tokia sąlyga yra nesąžininga vartotojo atžvilgiu, ir pripažino ją negaliojančia.
27.6. Sutarties 1.3 punkte nurodytas vienintelis terminas – „nuo 2016-01-14 iki 2017-01-14“ ir nustatyta šio termino pratęsimo galimybė „dar vieneriems metams“. Pažymėta, kad šiuo atveju sutartis pratęsiama tylėjimu, tokiu atveju yra sudaromas naujas sandoris, turintis naują terminą (2017 m. sausio 14 d. – 2018 m. sausio 14 d.), kuris nenurodytas sutarties 1.3 punkte. Sutarties 3.3 punkte nėra tiesioginės nuorodos į šį terminą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes atsakovai sutartį nutraukė jos 1.3 punkte nustatyta tvarka (2017 m. spalio mėnesį, likus 1 mėnesiui iki sutarties pabaigos (2018 m. sausio 14 d.), informuodami ieškovą, kad nuo 2017 m. gruodžio 1 d. patalpų nebenuomos). Aiškindamas sutarties 3.3 punktą, teismas pagrįstai taikė sutarties aiškinimo taisyklę, pagal kurią sutartis aiškinama jos nuostatas pasiūliusios šalies nenaudai ir prie sutarties prisijungusios šalies naudai. Sutartį parengė ieškovas, kuris yra profesionalus teisininkas, todėl, esant neaiškumų, ji aiškintina sutartį priėmusios šalies naudai, t. y. kad 1300 Eur sumokėtą depozitą ieškovas galėjo pasilikti tik tuo atveju, jei nuomos sutartis būtų buvusi nutraukta per pirmuosius nuomos metus. Konstatavus, kad Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis yra vartojimo sutartis, jai taikytina CK 6.2284 straipsnio 6 dalies nuostata. „<...> Kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai <...>“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-149-706/2015).
27.7. Teismams konstatavus, kad Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis yra vartojimo sutartis, o jos 1.3 ir 3.3 punktų nuostatos – neaiškios, pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką informacija, suteikiama vartotojui, turi būti ne tik teisinga, išsami ir neklaidinanti, bet taip pat aiški ir suprantama. Pareiga įrodyti, kad prieš sudarant sutartį informacija buvo suteikta vartotojui, tenka verslininkui. Tai nurodoma ir kasacinio teismo praktikoje (CK 6.2286straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-687/2016).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl vartotojo ir verslininko sąvokų ir patalpų nuomos sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties
28. Pagal CK 6.2281 straipsnio 1 dalį vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Šio kodekso nustatytais atvejais vartojimo sutartimis laikomos ir kitos verslininko ir vartotojo sudarytos sutartys.
29. Kasacinio teismo praktikoje, remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis savo verslo (plačiąja prasme) tikslais) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012; 2018 m. liepos 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018 29 punktą, kt.). Teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014; 2019 m. spalio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-687/2019 26 punktą).
30. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs ieškovą verslininku, o atsakovus – vartotojais, šalių sudarytą gyvenamosios patalpos nuomos sutartį savo iniciatyva kvalifikavo kaip vartojimo sutartį ir atsakovams kaip vartotojams taikė įstatyme nustatytą teisių apsaugą. Kasaciniame skunde ieškovas, be kita ko, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino VTAĮ 2 straipsnio nuostatas dėl vartotojo ir verslininko apibrėžties, šalių sudarytą gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį kvalifikavo kaip vartojimo sutartį netinkamai nustatęs bylai reikšmingas aplinkybes, t. y. nepagrįstai atsakovus pripažino vartotojais, nors atsakovui priklauso keturi nekilnojamojo turto objektai, o atsakovė yra įgijusi teisinį išsilavinimą bei yra dviejų įmonių vadovė, o ieškovą pripažino verslininku tik dėl to, kad jis turi verslo liudijimą.
31. Vartojimo sutartys yra sutarčių grupė, apimanti atskiras sutarčių rūšis (CK 6.160 straipsnio 1 dalis), kurios dėl savo prigimties gali būti vartojimo sutartimis ir kurios turi požymių, būtinų kvalifikuojant konkrečią sutartį kaip vartojimo sutartį. Nekilnojamojo daikto nuomos sutarties pripažinimas vartojimo sutartimi neprieštarauja šios sutarties prigimčiai, todėl jei tokia sutartis atitinka nurodytus vartojimo sutarties požymius, tai ji turi būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis, nuomininkui (fiziniam asmeniui) taikant įstatyme nustatytą vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių apsaugą.
32. Pagal CK 6.2281 straipsnio 2 dalį vartotoju pripažįstamas fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartį, o verslininku pripažįstamas fizinis ar juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai (šio straipsnio 3 dalis). Šalių nuomos sutarties sudarymo metu galiojusio Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 15 ir 20 dalyse (2013 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XII-701 redakcija) nustatytos savo esme analogiškos vartotojo ir verslininko sampratos.
33. Tam, kad asmuo būtų laikomas vartotoju, turi būti įvykdytos abi kumuliatyvios sąlygos, t. y. vartotojas turi būti fizinis asmuo ir jis turi veikti siekdamas tikslo, nesusijusio su jo verslu, prekyba ar profesija. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT), aiškindamas 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais nuostatas, yra nurodęs, kad „vartotojo“ sąvoka yra objektyvi ir nepriklauso nuo konkrečių žinių, kurių gali turėti atitinkamas asmuo, arba informacijos, kurią jis faktiškai turi (ESTT 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimo byloje Hora?iu Ovidiu Costea prieš SC Volksbank Rom?nia SA, C-110/14, 21 punktas).
34. Ieškovas kasaciniame skunde nurodo, kad atsakovai dėl savo įgytų žinių (išsilavinimo) ir sudaryto nekilnojamojo turto sandorių kiekio negalėtų būti identifikuojami kaip vartotojai. Teisėjų kolegija tokį argumentą pripažįsta nepagrįstu, nes ESTT praktikoje net advokatas laikomas vartotoju, kai jis siekia tikslų, nesusijusių su jo profesija. ESTT nurodė, kad net jei būtų manoma, jog advokatas turi aukšto lygio specialiųjų žinių, neleidžiama preziumuoti, jog santykiuose su pardavėju arba tiekėju advokatas nėra silpnesnioji šalis (ESTT 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimas byloje Horatiu Ovidiu Costea prieš SC Volksbank Rom?nia SA, C-110/14, 25–27 punktai). Sąvoka „vartotojas“ aiškintina atsižvelgiant į šio asmens padėtį konkrečios sutarties atveju, pagal tos sutarties pobūdį ir asmens tikslus, o ne vertinant subjektyvią šio asmens padėtį (einamas pareigas, įgytą išsilavinimą, turimą turtą ir pan.) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-131-378/2019 28, 29 punktus; 2020 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-403/2020 39, 41 punktus).
35. Nagrinėjamu atveju šalių sudarytos gyvenamosios paskirties patalpų (buto) nuomos sutarties objekto pobūdis leidžia daryti išvadą, kad atsakovai buto nuomos sutartį sudarė siekdami tenkinti asmeninius savo poreikius – apsirūpinti gyvenamąja patalpa, todėl yra pagrindas pripažinti juos vartotojais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad siekiant, jog vartotojas neprarastų jam teisės aktais garantuojamos apsaugos, įrodinėjimo našta negali būti perkeliama silpnesniajai šio santykio šaliai – vartotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018, 39 punktas), taigi pareiga paneigti atsakovų kaip vartotojų prezumpciją šioje byloje tenka ieškovui. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovų veiksmuose, sudarant Nuomos sutartį, buvo versliškumo požymių, tačiau ieškovas tokių aplinkybių ir neįrodinėjo, nes nei ginčą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei ieškovo pateiktame apeliaciniame skunde nebuvo keliamas šalių teisinių santykių kvalifikavimo kaip vartojimo teisinių santykių klausimas.
36. Kvalifikuojant sutartį kaip vartojimo sutartį, svarbios abi sutartinių santykių šalys, todėl visais atvejais kartu su vartotoju būtina identifikuoti ir kitą sutarties šalį – verslininką (prekių ar paslaugų pardavėją (tiekėją). Teisės aktuose nėra įtvirtintos vienodos sąvokos, skirtos kitai (priešingai vartotojui) vartojimo sutarties šaliai apibūdinti. Teisės doktrinoje suformuluota apibendrinamoji verslininko sąvoka vartojama ir praktikoje.
37. Verslininko kaip ir vartotojo sąvoka yra autonominė ES teisės sąvoka, kurią reikia aiškinti vienodai Sąjungos teritorijoje, nepaisant valstybių narių kvalifikavimo, todėl jos aiškinimui ir taikymui yra aktuali ESTT praktika.
38. Prekybininkas (verslininkas) gali būti fizinis arba juridinis asmuo, reglamentuojamas viešosios arba privatinės teisės, kuris su vartotoju užmegztuose santykiuose veikia vykdydamas komercinę ar profesinę veiklą, o tai leidžia daryti prielaidą, jog jis vykdo nuolatinę veiklą, kuria siekia pelno (žr. generalinio advokato Y. Boto išvados byloje BKK Mobil Oil Körperschaft des öffentlichen Rechts prieš Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs eV, C-59/12, 41 ir 42 punktus).
39. Atitinkamai ESTT praktikoje išaiškinta, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas prekybininko (verslininko) sąvoką apibrėžė ypač plačiai; ji apima bet kurį fizinį arba juridinį asmenį, jeigu jis vykdo atlygintiną veiklą (žr. ESTT 2013 m. spalio 3 d. sprendimo byloje BKK Mobil Oil Körperschaft des öffentlichen Rechts prieš Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs eV, C-59/12, 32 punktą; 2018 m. spalio 4 d. sprendimo byloje Komisia za zashtita na potrebitelite prieš Evelina Kamenova, C-105/17, 30 punktą). Kita vertus, ESTT, spręsdamas klausimą, ar interneto svetainėje paskelbti aštuoni skelbimai apie parduodamas įvairias prekes reiškia verslo veiklą, 2018 m. spalio 4 d. sprendime byloje Komisia za zashtita na potrebitelite prieš Evelina Kamenova, C-105/17, atkreipė dėmesį į tai, kad savaime nei pelno siekimas, nei skelbimų skaičius nėra pagrindas automatiškai pripažinti, jog asmuo vykdo verslo veiklą (žr. minėto ESTT 2018 m. spalio 4 d. sprendimo byloje Komisia za zashtita na potrebitelite prieš Evelina Kamenova, C-105/17, 38, 40 punktus).
40. ESTT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad verslo tikslai yra nustatomi kiekvieno konkretaus sandorio atžvilgiu (žr. ESTT 2018 m. gegužės 17 d. sprendimo byloje Karel de Grote – Hogeschool Katholieke Hogeschool Antwerpen VZW prieš Susan Romy Jozef Kuijpers, C-147/16, 55 punktą; 2019 m. kovo 21 d. sprendimo byloje Henri Pouvin, Marie Dijoux prieš Électricité de France (EDF), C-590/17, 36 punktą).
41. Pirmiau nurodyta praktika sudaro pagrindą pripažinti, kad kiekvienu konkrečiu atveju bylą nagrinėjantis teismas turėtų įsitikinti, ar fizinis asmuo veikia siekdamas verslo tikslų ir todėl gali būti laikomas verslininku. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas fizinį asmenį verslininku, iš esmės rėmėsi vien verslo liudijimo turėjimo faktu, tačiau verslo liudijimas patvirtina, kad asmuo yra sumokėjęs fiksuoto dydžio pajamų mokestį (nepriklausantį nuo gaunamų pajamų) ir gali verstis tam tikra veikla. Aptartos ESTT praktikos kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada pripažinti ieškovą verslininku padaryta nenustačius ir neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, o apeliacinės instancijos teismas netyrė aplinkybių dėl ieškovo vykdomos nuomos tikslo, trukmės ir tęstinumo, taip pat pelno siekimo aspekto, nevertino gaunamų iš patalpų nuomos pajamų dydžio, kitų aplinkybių, sudarančių pagrindą ieškovą kaip sutarties šalį laikyti verslininku, aplinkybių, ar ieškovas turėjo ir kitų nuomojamų nekilnojamojo turto objektų, kad ieškovas siekė tą patį butą nuomoti arba parduoti (atsakovai atsiliepime į ieškinį nurodė ir teikė savo argumentus patvirtinančius įrodymus, jog ieškovas siekė nuomojamą butą parduoti, tarėsi su nuomininkais dėl leidimo jiems apžiūrėti butą, netenkino nuomininkų prašymų suremontuoti butą taip, jog jis atitiktų nuomininkų interesus ir būtų tinkamas nuomotis, ir kt.). Minėtų aplinkybių nustatymas ir vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas tiriant ir vertinant byloje surinktų įrodymų visumą.
42. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl vartojimo sutarties šalių identifikavimo ir tarp šalių susiklosčiusių gyvenamosios patalpos nuomos santykių kvalifikavimo kaip vartojimo teisinių santykių padaryta netinkamai aiškinant verslininko kaip vartojimo sutarties šalies sąvoką bei taikant proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą.
Dėl CPK 313 ir 320 straipsnių pažeidimo
43. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK 320 straipsnio 1 dalyje apibrėžtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos – tai apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Pagal to paties straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai; apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims; apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra šio CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
44. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2013). Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-19/2006).
45. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad išėjimas už apeliacinio skundo ribų yra tada, kai teismas pakeičia ar panaikina žemesnės instancijos teismo sprendimą dėl teisiškai reikšmingų faktinių pagrindų, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama ir įstatymas nesuteikia galimybės išeiti už apeliacinio skundo ribų tuo klausimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2008). Apeliacinės instancijos teismo rėmimasis faktais ir įrodymais, nenurodytais apeliaciniame skunde, tačiau nurodytais kitos šalies, atsikertančios į apeliacinį skundą, nelaikomas išėjimu už apeliacinio skundo ribų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2011).
46. Kai teismas ex officio peržengia ginčo ribas, savo aktyvaus procesinio elgesio priežastis jis turi pagrįsti, motyvuoti, tinkamai ir iš anksto apie tai informuoti proceso šalis, priimdamas rašytinę arba žodinę nutartį (CPK 290 straipsnis), suteikti joms galimybę pateikti savo poziciją. Apeliacinės instancijos teismas turi pranešti dalyvaujantiems byloje asmenims apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas, nurodyti nagrinėjimo, peržengus apeliacinio skundo ribas, teisinį pagrindą, suteikti teisę byloje dalyvaujantiems asmenims dėl to visa apimtimi pasisakyti (raštu arba žodžiu) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-74-313/2017 65 punktą; 2020 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-969/2020 26 punktą).
47. CPK 313 straipsnio normoje įtvirtintas principas – draudimas teismui priimti blogesnį sprendimą – užtikrina apeliantui teisę apskųsti, jo vertinimu, neteisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesibaiminant, kad apeliacinės instancijos teismas pablogins jo padėtį, palyginus su nustatyta pirmosios instancijos teismo sprendime. Blogesniu gali būti pripažintas teismo sprendimas, kuris labiau varžo asmens teises, nustato jam daugiau pareigų ar pan. Taigi sprendžiant klausimą, ar apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 313 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, turi būti palyginami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai tarpusavyje apelianto teisių ir pareigų apimties aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-224-701/2019 ir 42 punkte nurodyta praktika). Apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas laikytinas apeliantui blogesniu, negu yra skundžiamas, tuo atveju, jeigu yra tik vienos šalies apeliacinis skundas ir apeliacinės instancijos teismas sumažina jos gautą ieškinio (atsikirtimų į ieškinį) patenkinimo apimtį, lyginant su pirmosios instancijos teismo tenkinama ieškinio (atsikirtimo) dalimi ??????(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341-611/2018, 33, 34 punktai, kt.).
48. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl kasaciniame skunde įvardyto CPK 320, 313 straipsnių netinkamo taikymo, pažymi, kad ginčas kilo tarp fizinių asmenų, ieškovas ir atsakovai savo reikalavimus grindė išimtinai terminuotos nuomos sutarties galiojimą ir jos nutraukimo teisinius padarinius reglamentuojančiomis CK normomis ir būtent dėl šio teisinio pagrindo taikymo pasisakė bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, t. y. vertino šalių sudarytos nuomos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo termino, jos nutraukimo prieš terminą teisinių padarinių ir sumokėto depozito grąžinimo, nuomininko mokėtinų sumų bei delspinigių klausimus ir nesprendė dėl šalių pripažinimo vartotojais ir verslininku bei tarp šalių susiklosčiusių santykių kvalifikavimo kaip vartojimo teisinių santykių. Teismas padarė išvadą, kad šalys raštu buvo susitarusios dėl sutarties termino pratęsimo; depozito negrąžinimą sutartyje siejo su sutarties termino per pirmuosius nuomos metus pažeidimu, todėl, nutraukus sutartį antraisiais nuomos metais, depozitas nuomininkams turi būti grąžinamas ir negali būti įskaitomas į nesumokėtą nuomos mokesčio sumą; byloje nustatytos reikšmingos aplinkybės sudaro pagrindą mažinti sutartyje nustatytas netesybas. Dėl to pirmosios instancijos teismas tenkino dalį ieškinio ir priešieškinio ir solidariai priteisė ieškovui iš atsakovų 2249,33 Eur skolos, 5 proc. palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. gegužės 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 349,91 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, o atsakovams iš ieškovo – 1300 Eur depozito.
49. Apeliacinį skundą byloje teikė tik ieškovas. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde ieškovas savo reikalavimus grindė tuo pačiu teisiniu pagrindu, iš esmės kvestionuodamas teismo argumentus, kuriais įvertintos sutarties sąlygos dėl nuomos termino, pasisakyta dėl teisinių padarinių pažeidus sutarties sąlygas, taip pat dėl priteistinų netesybų dydžio, ir prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš dalies tenkintas priešieškinio reikalavimas, ir priešieškinio reikalavimą atmesti, taip pat panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria iš dalies tenkintas reikalavimas priteisti netesybas ir šį reikalavimą tenkinti visiškai. Pažymėtina, kad apeliaciniu skundu nebuvo nurodoma argumentų dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo kaip vartojimo santykių ir šalių pripažinimo vartotojais ir verslininku, nors ieškovas, įvardydamas sutarčių aiškinimą reglamentuojančių taisyklių pažeidimą, ir nurodė, jog pirmosios instancijos teismas, aiškindamas sutarties sąlygas, nepagrįstai rėmėsi CK 6.193 straipsnio 4 dalies norma, nes atsakovai nelaikytini vartotojais. Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovai prašė apeliacinį skundą atmesti, be kita ko, nurodydami, kad, vertindamas šalių sudarytos nuomos sutarties nuostatas dėl sutarties galiojimo termino ir depozito grąžinimo, teismas turėtų atsižvelgti į tai, kad tarp šalių susiklostė vartojimo teisiniai santykiai; ieškovas yra verslininkas, todėl teismas turi įvertinti nesąžiningas vartotojo atžvilgiu sąlygas. Byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.
50. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad vartotojo teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-149-706/2015). Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017, 32 punktas, kt.). Tačiau, kaip nurodyta nutarties 46 punkte, savo aktyvaus procesinio elgesio priežastis teismas turi pagrįsti, motyvuoti, tinkamai ir iš anksto apie tai informuoti proceso šalis, suteikti joms galimybę pateikti savo poziciją, kai dėl galimo kvalifikavimo pasikeitimo keičiasi tenkinto reikalavimo apimtis sprendimą apskundusio asmens nenaudai.
51. Apeliacinio skundo nagrinėjamoje byloje reikalavimai bei jame nurodytas faktinis ir teisinis pagrindas leidžia spręsti, kad teisinių santykių kvalifikavimą kaip vartojimo teisinių santykių ir sutarties sąlygų vertinimą kaip nesąžiningų vartotojo atžvilgiu bei tenkintų ieškinio reikalavimų apimties sumažinimą apeliacinės instancijos teismas atliko savo iniciatyva išplėsdamas apeliaciniu skundu apibrėžtas ribas, tačiau byloje dalyvaujantiems asmenims nepranešdamas apie savo ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas – apeliaciniame skunde nurodytą jo teisinį pagrindą. Dėl to susiklostė situacija, kad, išnagrinėjęs bylą rašytinio proceso tvarka, apeliacinės instancijos teismas nesuteikė galimybės byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti raštu ar žodžiu savo poziciją dėl tarp šalių susiklosčiusių santykių pripažinimo vartojimo teisiniais santykiais ir dėl vartojimo sutarties šalims identifikuoti reikšmingų ginčo aplinkybių. Šalių neinformavimas dėl apeliacinio skundo ribų peržengimo nagrinėjamoje byloje nulėmė ir kitą proceso teisės normų pažeidimą – blogesnio ieškovui, negu buvo skundžiamas, procesinio sprendimo priėmimą, ir nors ieškovas apeliaciniu skundu prašė panaikinti sprendimo dalį, kuria iš dalies tenkintas priešieškinio reikalavimas, ir priešieškinio reikalavimą atmesti, taip pat sprendimo dalį, kuria iš dalies sumažintos jam priteistinos netesybos, ir šį reikalavimą tenkinti visiškai, apeliacinės instancijos teismas atmetė visą ieškinio reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, taip pat visiškai tenkino priešieškinio reikalavimą.
52. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 313 straipsnio, 320 straipsnio 2 dalies nuostatas, netinkamai rėmėsi teismų praktika ir pažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, kvalifikuodamas vartojimo teisinių santykių šalis, dėl tokių proceso teisės normų pažeidimo nagrinėjamu atveju nebuvo tinkamai užtikrinta ieškovo teisė į teisingą teismą. Atitinkamai proceso teisės normų pažeidimas galėjo nulemti ir teismo išvados dėl ieškovo kaip verslininko neteisėtumą ir pagrįstumą. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta, kad kasacinio skundo argumentai sudaro pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).
53. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmiausia turi nustatyti, ar ieškovas veikė siekdamas verslo tikslų. Tik pripažinęs, kad ieškovas gali būti laikomas verslininku vartotojų teisės prasme, teismas turėtų vertinti, ar nuomos sutarties sąlygos buvo individualiai aptartos, atitinkamai ex officio spręsti dėl taikytinų sutarties sąlygų sąžiningumo pagal galiojančiame teisiniame reguliavime nustatytus ir teismų praktikos išplėtotus vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumo kontrolės kriterijus ir sąlygas, dėl teisinių padarinių taikymo.
54. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi reikšmės sprendžiant bylą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
55. Kasacinis teismas patyrė 2,44 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų, taip pat išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo klausimai paliktini spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 10 d. nutartį panaikinti ir bylą grąžinti Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Andžej Maciejevski
Sigita Rudėnaitė