Administracinė byla Nr. A-288-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04847-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Ž. V. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino (b. l. 1, 34), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 2 000 EUR žalos, patirtos dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K), atlyginimą.

Nurodė, kad 2013 metais buvo laikomas nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis Lukiškių TI-K. Skundžiamu laikotarpiu buvo pažeidžiamas teisės aktų nustatytas minimalaus vienam asmeniui tenkančio 3,6 kv. m ploto reikalavimas, dėl to patyrė neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. Tualetas iš esmės neatskirtas nuo likusios kameros dalies, o tualetinio popieriaus išduoda tik vieną ritinėlį per mėnesį. Oras buvo drėgnas, patalpose buvo įsiveisę graužikai, buitiniai parazitai, be to, kamerose neužtikrinamas natūralus apšvietimas. Pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo įrengtas sporto inventorius. Atsižvelgiant į teisės aktuose nustatytus reikalavimus, susiklosčiusią Lietuvos ir viršnacionalinių teismų praktiką, pareiškėjas, jo teigimu patyrė neturtinę žalą, kurią prašo atlyginti iš Lietuvos valstybės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 9–16) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad pareiškėjas savo reikalavimo nepagrindžia konkrečiais įrodymais, nusiskundimai yra deklaratyvaus pobūdžio, be to, jis kreipėsi į teismą praėjus ilgam laikui nuo jo nurodytų pažeidimų. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad tam tikri nepatogumai yra neatsiejama laisvės atėmimo bausmės pasekmė. Pareiškėjas buvo laikomas lygiomis sąlygomis su kitais nuteistaisiais, byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K su juo būtų sąmoningai elgtasi nežmoniškai. Lukiškių TI-K administracija neturi įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, atvykstančių nepriimti nėra teisinio pagrindo. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Tačiau Lukiškių TI-K stengiamasi sumažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarant galimybes pasivaikščioti, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Visos kameros yra aprūpinamos reikalingu inventoriumi, jų langai pritaikyti vėdinimui. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Valstybės civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – ir CK) atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, šiuo atveju atsakovo veiksmai buvo teisėti. Civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu nustatomas žalos padarymo faktas. Nagrinėjamu atveju nėra būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimu (b. l. 44–47) pareiškėjo Ž. V. skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K. Pareiškėjas nurodo, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, nepriimtinomis, žiauriomis sąlygomis, buvo priverstas kalėti kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas nesiekė 3,6 kv. m. Taigi byloje keliamas atsakovo deliktinės atsakomybės klausimas. Pagal byloje surinktus duomenis, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2013 m. liepos 17 d. iki 2013 m. liepos 26 d.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo, teismas rėmėsi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, 6.250 straipsnio 1 dalimi, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, aiškinančia, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (2012 m. vasario 15 d. nutartis adm. byloje Nr. A63-1343/2012). Teismas rėmėsi ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu bei jį aiškinančia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas V. prieš Lietuvą, 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje P. prieš Graikiją, ir kt.).

Pažymėta, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus (toliau – ir Kalėjimo departamentas) 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu buvo laikomas vienas kameroje, kurios plotas 7,38 kv. m ir su 4-6 kitais asmenimis kitoje kameroje, kurios plotas – 34,71 kv. m, taigi ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas šiose kamerose nepažeidė minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimo.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (2011 m. kovo 9 d., 2011 m. birželio 19 d. redakcijos) nėra numatyti konkretūs lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai, kiti pareiškėjo nurodomi reikalavimai. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 18 punktas numato, kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų uždarojoje teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems lydėti. Laisvės atėmimo bei kardomojo kalinimo (suėmimo) tvarką reglamentuojantys ar kiti teisės aktai nenumato valstybės institucijai pareigos reglamentuoti konkrečiai pasivaikščiojimo kiemelio dydį (plotą), vienam asmeniui tenkantį plotą tokiame kiemelyje. Teisės aktai įtvirtina pagrindinį principą – suėmimo ar laisvės atėmimo vietos teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai, atitinkantys Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendaciją šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ (27.1 p.).

Byloje yra pateikti įrodymai, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, Visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus ir pažeidimų nenustatė arba nustatė nežymius pažeidimus, kurie per nustatytus terminus buvo pašalinti, Lukiškių TI-K perka buitinių kenkėjų kontrolės ir naikinimo paslaugas.

Teismo vertinimu, byloje neįrodyta, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Teiginius dėl patirtų išgyvenimų teismas vertina kritiškai, kaip reiškiamus tikslu gauti turtinės naudos, ir teismas laiko neįrodyta, kad pareiškėjas patyrė žalą šiais pagrindais.

Atsižvelgiant į išdėstytą teisinių santykių reglamentavimą, tai, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K nepažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimo, byloje nenustatyta kitų teisės aktų pažeidimų, kurie galėjo pareiškėjui sukelti neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio prasme, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str., 88 str. 1 d. 1 p.).

III.

Pareiškėjas Ž. V. apeliaciniu skundu (b. l. 53–55) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti pilna apimtimi.

Pareiškėjas pažymi, kad su nuteistiesiems turi būti užtikrinamos jų teisės, o teisės aktų reikalavimų neatitinkančios sąlygos negali būti pateisinamos finansinių išteklių stygiumi ar įstaigos perpildymu. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas pats atsiliepime nurodė, jog Lukiškių TI-K laikoma apie 1 000 žmonių, taigi kalėjimas perpildytas. Kamerose įrengta daugiau gultų nei leidžiama tokiame plote laikyti asmenų. Taigi pareiškėjui jo kalinimo laikotarpiu teko mažesnis nei nustatyta teisės aktuose kameros plotas. Be to, kamerose Nr. 258 ir Nr. 105 sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas nuo gyvenamosios kameros dalies. Taigi nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad kamerose sanitarinis mazgas įrengtas be unitazo, o lovų ilgis – 190 cm. Kadangi pareiškėjo ūgis 188 cm, jam buvo itin nepatogu. Kameroje Nr. 258 neatliktas remontas – ant grindų neužklotos plytelės, sienos nedažytos, ventiliacija neįrengta.

Pareiškėjas pažymi, kad atsakovo atstovas neatvyko į teismo posėdį, todėl visi jo skunde išdėstyti nusiskundimai turi būti vertinamo pareiškėjo naudai. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

ABTĮ (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Pažymėtina, kad pareiškėjas teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme dalyvavo (b. l. 37–38), todėl turėjo teisę išsakyti savo argumentus dėl nagrinėjamo ginčo. Taip pat nagrinėjamoje byloje yra pateikti pareiškėjo skundas (b. l. 1, 34) ir apeliacinis skundas (b. l. 53–55), Lukiškių TI-K atsiliepimas į pareiškėjo skundą (b. l. 9–16), kuriuose aiškiai išdėstyta proceso dalyvių pozicija dėl nagrinėjamo ginčo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia konkrečių argumentų, kodėl iškilo būtinybė apeliacinio proceso stadijoje nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka – nenurodo, ką naujo, neišsakyto pirmosios instancijos teismo posėdžiuose ir nepaminėto procesiniuose dokumentuose, nori išdėstyti ar papildomai paaiškinti.

Atsižvelgus į paminėtus argumentus, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo šią bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl ji nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, t. y. to, kad laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 17 d. iki 2013 m. liepos 26 d. (10 dienų) jam nebuvo užtikrinta teisė į minimalų kameros plotą, turintį tekti vienam asmeniui, to, kad kamerose sanitarinis mazgas nuo likusios kameros dalies atitvertas netinkamai, o tai pažeidė jo privatumą. Be to, pareiškėjo teigimu, kamerose buvo netinkama ventiliacija, jose tvyrojo nemalonus kvapas, buvo drėgna, apšvietimas neatitiko reikalavimų bei veisėsi graužikai. Iš pareiškėjo skundo bei patikslinto skundo (b. l. 1, 34) matyti, kad Ž. V. taip pat skundėsi tuo, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo įrengtas sporto inventorius, tualetinio popieriaus išduodavo tik vieną ritinėlį per mėnesį, o dviejų aukštų gultuose nebuvo įrengtos kopėtėlės. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimu pareiškėjo Ž. V. skundą atmetė, kadangi minėtais aspektais jokių pažeidimų nenustatė.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas išvadas iš dalies keičia.

Pareiškėjas skundėsi tuo, jog Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jis atliko bausmę ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo gyvenamosios kameros dalies buvo atitvertas netinkamai, kas pažeidė jo teisę į privatumą naudojantis tualetu. Šiuo aspektu, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nekonstatavo pareiškėjo teisės pažeidimo. Lukiškių TI-K atsiliepime į Ž. V. skundą (b. l. 9–16) nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 metro aukščio. Naujausioje LVAT praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Todėl, teisėjų kolegijos manymu, aplinkybė, kad pareiškėjas naudojosi tualetu, kuris nebuvo tinkamai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, ne tik ribojo jo privatumą, bet sukėlė jam ir kitokius nemalonius išgyvenimus (pareiškėjas teismui skundėsi tuo, kad kameroje buvo nemalonus kvapas).

Kita vertus, pareiškėjas 2013 m. liepos 17 d. kameroje Nr. 105 buvo laikomas vienas (b. l. 10–16), todėl šią dieną pareiškėjo teisė į privatumą nebuvo pažeista. Likusiomis dienomis (nuo 2013 m. kovo 18 d. iki 2013 m. kovo 26 d., t. y. 9 dienas) pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 258, kurios plotas – 34,71 kv. m. Kadangi šioje kameroje kartu su pareiškėju buvo laikomi dar 2 – 6 žmonės, 9 dienas pareiškėjo teisė į privatumą tam tikru laipsniu buvo ribojama.

Apeliantas tvirtina, kad jo teisė į kalinimą teisės aktuose nustatytus ploto reikalavimus atitinkančioje kameroje buvo pažeista visą kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su šiuo teiginiu nesutinka. Kaip minėta, 2013 m. liepos 17 d. kameroje Nr. 105 pareiškėjas buvo laikomas vienas (kameros plotas – 7,38 kv. m), o likusiu laikotarpiu (nuo 2013 m. kovo 18 d. iki 2013 m. kovo 26 d.) – kameroje Nr. 258, kurios plotas – 34,71 kv. m. Kadangi šioje kameroje kartu su pareiškėju buvo laikomi dar 2 – 6 žmonės, konstatuotina, kad Ž. V. teko nuo 4,95 kv. m iki 11,57 kv. m kameros ploto. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.

Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nenustatė pažeidimų ir dėl kitų pareiškėjo skunde išvardintų laikymo sąlygų – netinkamos ventiliacijos, drėgmės, apšvietimo, graužikų buvimo, sporto inventoriaus neįrengimo pasivaikščiojimo kiemeliuose. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su šia teismo sprendimo dalimi sutinka.

Dėl netinkamos ventiliacijos, apšvietimo bei drėgmės buvimo teisėjų kolegija papildomai pažymi tai, jog Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą bei Lukiškių TI-K Ūkio skyrius pažymoje Nr. 24-7904 „Dėl Ž. V. skundo“ (b. l. 19) nurodė, jog Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos per langus, langai skaidraus stiklo, visi langų rėmai lengvai atidaromi, o užvirintų langų nėra. Tai, kad kameroje Nr. 105 drėgmės parametrai atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus pažymėta ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 18 d. patikrinimo akte Nr. 13 (13.3.)-13.16-845 (b. l. 22). Kiek tai susiję su kamerose buvusiais graužikais, atsakovas atsiliepime pažymėjo, jog Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. atsakovas sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Šiuos atsakovo teiginius patvirtina į bylą pateikti rašytiniai įrodymai (b. l. 25–27, 28, 29–31). Byloje duomenų apie tai, kad paslaugų tiekėjai būtų pažeidę anksčiau aptartų sutarčių nuostatas nėra, todėl teismas atmeta pareiškėjo argumentus dėl kamerose buvusių tarakonų.

Tai, kad vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 76:2010, galiojusios iki 2015 m. rugpjūčio 3 d., 24 punkto reikalavimus, taip pat kad atitinkamų sutarčių dėl kenkėjų naikinimo sudarymas yra tinkami įrodymai, pagrindžiantys, kad kameros vėdinamos ir jose esantys tarakonai naikinami, ne kartą konstatuota nuosekliai formuojamoje LVAT praktikoje (žr., pvz., 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį adm. byloje Nr.  A-2567-662/2016, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1667-438/2016, ir kt.).

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad abejoti atsakovo pateiktais duomenimis dėl nuolat atliekamo kenkėjų naikinimo Lukiškių TI-K kamerose nėra pagrindo, juo labiau kad pareiškėjas, tvirtindamas priešingai, niekaip nepagrindžia tokių savo teiginių.

Be to, mechaninės vedinimo sistemos įrengimas yra susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcija, todėl veikiančioms laisvės atėmimo vietoms netaikomi su tuo susiję reikalavimai (Higienos normos HN 76:2010 2 p.). Dėl šios priežasties nėra pagrindo pripažinti ir higienos normų pažeidimą dėl netinkamos ventiliacijos.

Pareiškėjo skundo dalis, susijusi su tuo, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo įrengtas sporto inventorius, atmestina kaip nepagrįsta, kadangi, kaip nurodė Lukiškių TI-K Ūkio skyrius pažymoje Nr. 24-7904 „Dėl Ž. V. skundo“ (b. l. 19), pasivaikščiojimo kiemeliai, esantys Lukiškių TI-K, įrengti vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių skirsnio reikalavimais, juose įrengtos skersinės; kadangi pasivaikščiojimo kiemeliai skirti pasivaikščiojimui, visi norintys sportuoti yra vedami į fizinės reabilitacijos kambarį, kuriame yra sportavimui skirta įranga.

Pirmosios instancijos teismas dėl vieno tualetinio popieriaus ritinėlio per mėnesį išdavimo nepasisakė, tačiau šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi vieningos pozicijos, jog laisvės atėmimo bausmę vykdanti įstaiga neturi pareigos suimtiesiems (nuteistiesiems) nemokamai suteikti neribotą kiekį buitinių (higieninių) reikmenų (žr., pvz., 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2515-662/2016). Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, numato, jog vienam vyrui skiriamas 1 rulonas tualetinio popieriaus (mėnesiui). Įvertinus šias aplinkybes, teigtina, kad šie pareiškėjo argumentai nepagrįsti.

Pareiškėjas skundėsi taip pat ir tuo, kad kamerose buvo įrengtos dviejų aukštų lovos, tačiau prie jų nebuvo kopėtėlių. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punkte numatyta, jog kamerose turi būti, be kita ko, pritvirtintos prie grindų metalinės lovos. Šis teisės aktas nedetalizuoja kitų lovų parametrų, be kita ko, nedraudžia kamerose įrengti dviaukštes lovas ar, įrengus dviaukštes lovas, neįpareigoja pritaisyti kopėtėles. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose nurodyta, kad tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose bei pataisos namų kamerų tipo patalpose turi būti metalinė lova – 1 vnt. vienam asmeniui. Šiame teisės akte taip pat neįtvirtintas draudimas įrengti dviaukštes lovas, nenurodyti lovų parametrai, be kita ko, reikalavimas dviaukštėse lovose įrengti kopėtėles. Atsižvelgiant į tai, LVAT praktikoje kopėtėlių neįrengimas savaime nėra laikomas pareiškėjo teisių pažeidimu (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį adm. byloje Nr.A-2243-520/2015, 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1973-525/2016, ir kt.).

Pastebėtina, kad pareiškėjas nenurodė, jog lipdamas į viršutinį gultą kada buvo susižalojęs ar jautęs tokią grėsmę, dėl kopėtėlių nebuvimo patyręs fizinių sunkumų. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su skundu, jog naudojantis dviaukščiais gultais be kopėtėlių kyla kokie nors nepatogumai, ir/ ar prašymu įrengti užlipimo/ nulipimo nuo gultų konstrukcijas. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo aspektu nėra Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų ir kad pareiškėjas neįrodė dėl kopėtėlių neįrengimo patyręs neturtinę žalą.

Reikalavimų, susijusių su tuo, kad sanitariniame mazge neįrengtas unitazas, kad lovos buvo per trumpos pareiškėjo ūgiui, o kameroje Nr. 258 nebuvo atliktas remontas, t. y. ant grindų nebuvo plytelių, sienos nenudažytos, pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nekėlė, todėl apeliacinio teismo teisėjų kolegija dėl šių apelianto argumentų, išdėstytų tik apeliaciniame skunde, nepasisako (ABTĮ 130 str. 6 d.).

Taigi, nagrinėjamu atveju nustatytas iš esmės tik vienas pažeidimas – tai, kad nuo 2013 m. kovo 18 d. iki 2013 m. kovo 26 d., t. y. 9 dienas, pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu tam tikru laipsniu buvo ribojama. Teisėjų kolegija neabejoja, kad netinkamai, t. y. ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, nuo likusios kameros dalies atskirtas sanitarinis mazgas pareiškėjui sukėlė tam tikrų nepatogumų ir diskomfortą, tačiau, atsižvelgus į tai, kad šias 9 dienas pareiškėjas buvo laikomas gana didelio ploto kameroje (Nr. 258, 34,71 kv. m), kurioje, be jo, buvo tik nuo 2 iki 6 žmonių, daroma išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti Ž. V. prašoma priteisti 2 000 Eur suma.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą adm. byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį adm. byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį adm. byloje Nr. A-575-836/2014). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvertinus pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, patirto galimo diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama satisfakcija pareiškėjui.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimą pakeičia – pareiškėjo Ž. V. skundą tenkina iš dalies, pripažįsta, kad pareiškėjo teisė į kalinimą kamerose, kuriose sanitarinis mazgas būtų tinkamai atskirtas nuo gyvenamosios kameros dalies, buvo pažeista; skundo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmeta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Ž. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimą pakeisti: pareiškėjo Ž. V. skundą tenkinti iš dalies, pripažinti, kad Ž. V. teisė į kalinimą kamerose, kuriose sanitarinis mazgas būtų tinkamai atskirtas nuo gyvenamosios kameros dalies, buvo pažeista; skundo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti.

Nutartis neskundžiama

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė