Civilinė byla Nr. e2A-86-889/2026

Teisminio proceso Nr. 2-16-3-00440-2025-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.39.2.5.5; 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.2; 2.6.10.2.3; 2.6.10.2.3; 3.3.1.11; 3.3.1.14; 3.3.1.19.3; 3.1.7.11

 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

       N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

       2026 m. vasario 12 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Milda Skersienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės mažosios bendrijos „Rueta“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio                   29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-10955-669/2025 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei mažajai bendrijai „Rueta“ dėl draudimo išmokos grąžinimo.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“ ieškiniu teismo prašė priteisti jai iš atsakovės mažosios bendrijos (toliau – MB) ,,Rueta“ 1 513,98 Eur žalos atlyginimą, 6 procentų palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 34 Eur bylinėjimosi išlaidas (žyminį mokestį).

2.       Pateiktuose procesiniuose dokumentuose ieškinyje ir dublike ieškovė nurodė šiuos pagrindinius argumentus:

2.1.                      Ieškovė ir atsakovė 2024 m. kovo 12 d. sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Draudimo sutartis), kuria buvo apdrausta automobilio „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė. Teigė, kad 2024 m. kovo 25 d. įvykusio eismo įvykio metu dėl transporto priemonės „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo M. S. (M. S.) kaltės buvo apgadintos kelios transporto priemonės. Nurodė, kad ieškovė įvykusio eismo įvykio metu padarytai žalai atlyginti Draudimo sutarties pagrindu išmokėjo 3 027,95 Eur.

2.2.                      Teigė, kad šalys sudarydamos transporto priemonės Draudimo sutartį susitarė, jog transporto priemonė nebus naudojama mokamam keleivių pervežimui bet kokiais maršrutais net ir neturint tam teisę suteikiančio dokumento. Tačiau buvo priešingai, transporto priemonė buvo naudojama mokamai keleivių pervežimo veiklai vykdyti. Teigė, kad Licencijų informacinės sistemos interneto svetainėje www.licencijavimas.lt nurodyta, jog leidimas vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvuoju automobiliu veiklą išduotas automobiliui „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), leidimo gavėjas M. S.. Nurodė, kad transporto priemonės savininkė atsakovė neinformavo ieškovės (draudiko) apie padidėjusią draudimo riziką, t. y. apie pasikeitusias aplinkybes, turinčias įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui, todėl atsakovė pažeidė sudarytos Draudimo sutarties 1.5.2.4. punkto reikalavimus, dėl šių priežasčių atsakovė privalo grąžinti ieškovei išmokėtos draudimo išmokos dalį.

2.3.                      Dublike ieškovė nurodė, kad nesutinka su ieškovės atsiliepime nurodytais argumentais. Pažymėjo, kad šalių sudarytos Draudimo sutarties 1.5.1. papunktyje nurodyta, jog draudimo rizika įvertinta, įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į transporto priemonių registracijos duomenis ir kitą draudėjo pateiktą informaciją. Taip pat Draudimo sutarties 1.5.2. papunktyje nustatyta, kad draudimo rizika įvertinta ir nurodyta, kad įmoka apskaičiuota atsižvelgiant, kad transporto priemonė nėra ir nebus naudojama atitinkamoms sąlygoms, iš jų mokamam keleivių pervežimui bet kokiais maršrutais net ir neturint tam teisę suteikiančių dokumentų. Nurodė, kad turėdama tinkamą informaciją ieškovė būtų apskaičiavusi atsakovei kitokio dydžio draudimo įmokas, t. y. draudimo įmoka transporto priemonei „Toyota Prius“ ją naudojant mokamam keleivių pervežimui sudarytų 42,67 Eur, o ne 18,05 Eur per mėnesį.

2.4.                      Nurodė, kad atsakovė nuslėpė nuo ieškovės esminės reikšmės turinčias draudimo sąlygoms (iš jų ir draudimo įmokos dydžiui) aplinkybes apie apdraustų transporto priemonių naudojimą. Šios aplinkybės laikomos turinčios esminės reikšmės Draudimo sutarties sudarymui.

3.       Pateiktuose procesiniuose dokumentuose – atsiliepime į ieškovės ieškinį ir triplike – atsakovė nurodė šiuos pagrindinius argumentus:

3.1.                      Teigė, kad ieškinys ir jo reikalavimas nepagrįstai grindžiamas aplinkybe, jog automobilio „Toyota prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas 2024 m. kovo 25 d. turėjo leidimą vykdyti keleivių vežimo už atlygį veiklą su apdraustąja transporto priemone. Pažymėjo, kad įrodyti, jog dėl atsakovės neteisėtų ir kaltų veiksmų padidėjo draudimo rizika, kuri ir lėmė eismo įvykį, turi ieškovė. Teigė, kad jokių keleivių atsakovės automobilyje autoįvykio metu nebuvo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Klaipėdos apylinkės teismas 2025 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino. Priteisė ieškovei iš atsakovės 1 513,98 Eur žalos atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (1 513,98 Eur), skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 34 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5.       Teismas konstatavo, jog atsakovė, sudarydama Draudimo sutartį su ieškove, nesuteikė visos informacijos, kad ieškovė galėtų tinkamai įvertinti draudimo riziką. Teismas nustatė, kad atsakovė nuo 2022 m. rugpjūčio 16 d. turi leidimą vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais veiklą. Teismas nustatė, kad M. S. 2024 m. kovo 25 d. (eismo įvykio dieną) turėjo leidimą vykdyti keleivių vežimo už atlygį veiklą su transporto priemone „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas padarė išvadą, kad tokie faktai patvirtina, jog atsakovė, žinodama informaciją apie padidėjusią riziką, neinformavo ieškovės, todėl pažeidė Draudimo sutarties sąlygas. 

6.       Teismas pažymėjo, kad M. S. eismo įvykį sukėlė atsakovei priklausančiu automobiliu „Toyota Prius“ turėdamas leidimą vykdyti keleivių pavėžėjimo paslaugas. Nors atsakovė teigė, kad eismo įvykio dieną M. S. nevykdė keleivių pavėžėjimo paslaugų, teismas konstatavo, kad atsakovė negalėjo nežinoti, jog M. S. verčiasi pavėžėjimo paslaugomis, kadangi transporto priemonė priklauso atsakovei ir ji sudarė su paminėtu asmeniu automobilio nuomos sutartį, kurios teismui nepateikė. Teismas pažymėjo, kad atsakovė žinodama ir suprasdama aplinkybes apie jai priklausančiu automobiliu vykdomą keleivių pavėžėjimo veiklą nevykdė sutartinės pareigos pranešti ieškovei apie padidėjusią draudimo riziką.

7.       Teismas nurodė, jog aplinkybė, kad transporto priemonė nėra ir nebus naudojama atitinkamoms sąlygoms, iš jų ir mokamam keleivių pervežimui bet kokiais maršrutais net ir neturint tam teisę suteikiančių dokumentų, buvo įtraukta į šalių sudarytą Draudimo sutartį, kaip turinti esminės įtakos draudimo rizikai. Teismas pažymėjo, kad ieškovė ir atsakovė sudarydamos Draudimo sutartį prisiėmė ir šia sutartimi nustatytus įsipareigojimus, o Draudimo sutarties galiojimo metu pasikeitusios aplinkybės (automobilio perdavimas pavežėjimo veiklai vykdyti) padidino draudimo riziką, todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovės nepranešimas apie padidėjusią riziką ieškovei ir kilusi žala yra susiję netiesioginiu priežastiniu ryšiu, nes vykdant komercinę keleivių pavėžėjimo veiklą atsakovės transporto priemonė eisme dalyvavo intensyviau. Transporto priemonei dalyvaujant eisme intensyviau, atitinkamai padidėjo draudimo rizika ir atsirado atsakovės pareiga mokėti papildomą draudimo įmoką, kurios nesumokėjus nebūtų sudaryta Draudimo sutartis, nebūtų teikiama draudimo apsauga, o automobilis negalėtų dalyvauti eisme. Teismas padarė išvadą, jog ieškovės reikalavimas dėl draudimo įmokos grąžinimo iš atsakovės yra pagrįstas, kadangi atsakovė pažeidė Draudimo sutarties 1.5.2.4 punktą.

8.       Pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo grąžinti dalį draudimo išmokos teismas konstatavo, kad sudarydama Draudimo sutartį su ieškove, atsakovė sutiko su sutarties sąlygomis, kurios numatė, jog, jeigu draudėja nevykdė ar netinkamai vykdė sutartyje nustatytas pareigas, atsakinga draudikė turi teisę reikalauti, kad draudėja grąžintų iki 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos. Teismas nusprendė ieškovės reikalavimą dėl 1 513,98 Eur žalos atlyginimo patenkinti. Priteisė 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9.       Apeliaciniu skundu atsakovė MB ,,Rueta“ (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

9.1.                      Nurodo, kad draudžiamąjį eismo įvykį (bei kilusią žalą) nulėmė M. S. padarytas Kelių eismo taisyklių nesilaikymas, o ne nepranešimas ieškovei (draudikui) apie padidėjusią draudimo riziką. Mano, kad draudimo metinės įmokos dydis nenulemia žalos dydžio, kadangi tai nebuvo eismo įvykio, dėl kurio ieškovei kilo žala, priežastis. Paminėto asmens padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs autoįvykį, sietinas su bet kuriam transporto priemonės vairuotojui, nebūtinai vykdančiam mokamą keleivių pavėžėjimo veiklą, keliamų eismo reikalavimų nesilaikymu, o ne su padidėjusia draudimo rizika. Nurodo, kad autoįvykio metu automobilyje nebuvo keleivių. Mano, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo motyvai prieštarauja objektyvioms bylos aplinkybėms, kadangi automobiliu „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), MB „Rueta“ niekada pavėžėjimo paslaugų neteikė ir šiam automobiliui ji niekada leidimo pavėžėjimo paslaugoms nebuvo užsakiusi. Nurodo, kad leidimą užsiimti pavėžėjimo paslauga užsakė vairuotojas M. S. savarankiškai.

9.2.                      Teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenurodo, koks priežastinis ryšys yra tarp nepranešimo ieškovei dėl pavėžėjimo veiklos ir vairuotojo M. S. padaryto eismo įvykio, kurio priežastis buvo Kelių eismo taisyklių nesilaikymas. Šiuo atveju teismui nusprendus priteisti 50 proc. draudimo išmokos – įstatyme nustatytą maksimalų gražinamos sumos dydį, teismas visiškai nepasisakė dėl priežastinio ryšio su eismo įvykiu bei kaip padidėjo žala dėl eismo įvykio, kurio priežastis – Kelių eismo taisyklių pažeidimas, nepranešus apie pavėžėjimo leidimą. Ypač, kai eismo įvykio metu jokia pavėžėjimo veikla nebuvo vykdyta – keleiviai nebuvo vežami. Teismo sprendime nepasisakyta, kokie kriterijai lemia, kad draudikui priteisiama maksimali 50 proc. suma.

9.3.                      Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo pareigą perkėlė atsakovei, kadangi aplinkybių, ar buvo teikiamos pavėžėjimo paslaugos – tai teigė ieškovė ir privalėjo įrodyti – išvis nesiaiškino. Bylą nagrinėjęs teismas nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose. Teismas nepasisakė dėl atsiliepime ir triplike nurodytos kasacinio teismo praktikos, kuri identiška šios bylos aplinkybėms. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančių teisės normų reikalavimus, paties sprendimo tinkamai nemotyvavo.

9.4.                      Apeliantė apeliacinės instancijos teismui 2026 m. sausio 13 d. pateikė prašymą, nurodo, kad teismas apeliantės neprašė pateikti transporto priemonės nuomos sutarties, kaip nepagrįstai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo ieškovė. Atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat nepagrįstai nurodoma, kad atsakovės automobilis buvo naudojamas taksi veiklai ir atsakovė buvo išsiėmusi leidimą šiai veiklai. Apeliantė niekada neturėjo išsiėmusi leidimo pavėžėjimo paslaugoms teikti. Pažymi, kad atsakovė apdraustąją transporto priemonę naudojo tik jos pačios asmeniniams poreikiams.

10.       Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą, o Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas iš apeliantės. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

10.1.                      Teigia, kad apeliantei buvo išduotas leidimas vykdyti keleivių vežimo už atlygį veiklą su jai priklausančia transporto priemone. Atsakovės (apeliantės) atstovė 2025 m. rugpjūčio 12 d. teismo posėdžio metu nurodė, jog apeliantės veiklos pobūdis yra transporto priemonių nuoma. Mano, kad apeliantė elgėsi aplaidžiai, neatidžiai ir nerūpestingai, kadangi apeliantės atstovė pirmiau paminėto teismo posėdžio metu pripažino, jog neinformavo M. S., jog draudžiama su transporto priemone vykdyti keleivių vežimo už atlygį veiklą. Akcentuoja, kad apeliantės atstovė šio teismo posėdžio metu pripažino kitą aplinkybę, jog nekontroliuodavo, kokiu tikslu yra naudojamos išnuomotos transporto priemonės. Nurodo, kad apeliantė įrodymais nepagrindė, jog 2024 m. kovo 25 d. eismo įvykio dieną transporto priemonė buvo vežama į autoservisą remontui.

10.2.                      Teigia, kad apeliantė sumokėjo 212,52 Eur metinę draudimo įmoką (po 18,05 Eur per mėnesį), o jeigu ji būtų pranešusi, jog su transporto priemone bus vykdoma keleivių vežimo už atlygį veikla, tokiu atveju būtų turėjusi sumokėti 714,93 Eur metinę draudimo įmoką (po 42,67 Eur per mėnesį). Nurodo, kad apeliantė turėjo įrodyti, jog su transporto priemone nėra vykdoma mokama keleivių pavėžėjimo paslauga, kadangi sudarant Draudimo sutartį tik jai yra žinoma visa informacija apie transporto priemonės naudojimo būdus.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

11.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus ir reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta. 

12.       CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgęs į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl naujų įrodymų

13.       Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus įrodymus – 2025 m. rugsėjo 15 d. Lietuvos transporto saugos administracijos pažymą Nr. (duomenys neskelbtini).

14.       CPK 314 straipsnis reglamentuoja naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą. Bendroji procesinė šiame straipsnyje įtvirtinta taisyklė yra ta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Kaip žinoma, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas pasunkėtų arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti naujus įrodymus.

15.       Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktas).

16.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės pateikta 2025 m. rugsėjo 15 d. Lietuvos transporto saugos administracijos pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) turi reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Šio papildomo įrodymo priėmimas ir pridėjimas prie apeliacine tvarka nagrinėjamos civilinės bylos neužvilkins bylos nagrinėjimo. Atsižvelgiant į tai, teismas nusprendžia šį papildomą įrodymą priimti ir prijungti prie šios apeliacine tvarka nagrinėjamos civilinės bylos.

17.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas ieškovės ieškinį patenkino, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

18.       Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė 2024 m. kovo 12 d. sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį              Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią buvo apdraustas automobilis „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinės atsakomybės draudimu.

19.       Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2024 m. kovo 25 d. (duomenys neskelbtini), įvykusio eismo įvykio metu buvo apgadintos transporto priemonės „Volvo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir „Toyota Yaris“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad eismo įvykis įvyko dėl transporto priemonės „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo M. S. kaltės. Įvykusio eismo įvykio metu padarytai žalai atlyginti ieškovė Draudimo sutarties pagrindu išmokėjo 3 027,95 Eur, pagal „If P&C Insurance AS“ filialas pateiktą pretenziją dėl žalos atlyginimo, Nr. (duomenys neskelbtini).

20.       Pagal Lietuvos transporto saugumo administracijos konsultavimo skyriaus 2025 m. balandžio 2 d. raštą, nustatyta, kad M. S. 2024 m. kovo 25 d. (eismo įvykio dieną) turėjo leidimą vykdyti keleivių vežimo už atlygį veiklą su transporto priemone „Toyota Prius“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Iš Licencijų informacinės sistemos duomenų matyti, kad atsakovei 2022 m. rugpjūčio 16 d. buvo išduotas leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais taksi, tačiau ta pačia data leidimas panaikintas. Iš 2025 m. rugsėjo 15 d. Lietuvos transporto saugos administracijos pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad apeliantė laikotarpiu nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. iki 2025 m. rugsėjo 1 d. neturėjo leidimo vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais taksi.

21.       Byloje kilo ginčas dėl to, kad, ieškovės teigimu, atsakovė, sudarydama transporto priemonės Draudimo sutartį, nepateikė visos informacijos apie vykdomą pavėžėjimo veiklą, reikšmingos draudimo rizikai įvertinti, todėl ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 50 proc. išmokėtos                                 3 027,95 Eur (1 513,98 Eur) draudimo išmokos. Apeliantė su šiuo ieškovės reikalavimu iš esmės nesutiko.

Dėl draudimo išmoką išmokėjusio draudiko teisės reikalauti išmokėtos draudimo išmokos ar jos dalies grąžinimo iš draudėjo

22.       Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę.

23.       Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – civilinės atsakomybės draudimo rūšis, įtvirtinta įstatyme (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.254 straipsnio 1 dalis, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 1 straipsnis). Ši sutartis – privaloma imperatyviųjų teisės normų reguliuojama sutartis. Draudėjai turi pareigą apdrausti savo civilinę atsakomybę, o draudikai negali atsisakyti ją sudaryti, nes ši sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnio 3 dalis). Jai nustatyta privaloma sudarymo tvarka, ją sudarant turi būti vadovaujamasi teisės aktais (CK 6.988 straipsnio 3 dalis). Šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų, tačiau sudaromose sutartyse gali nustatyti ir papildomų sąlygų, kurios neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-312-1075/2020, 18 punktas).

24.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų standartizavimas nepaneigia draudikų galimybės nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo jų skirtingu tikėtinumo laipsniu draudikui sukuriamos tikimybės vykdyti įsipareigojimus trečiajam asmeniui. Draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad draudimo įmokų dydžius nustato draudikas. Draudimo įmoka turi būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį ir nepažeisti draudėjo (apdraustųjų) interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-519-313/2016, 29, 41 punktai).

25.       Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad draudėjas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, todėl abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį ir ją vykdydamos. Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui – užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. TPVCAPDĮ, atsižvelgiant į pasitikėjimu grindžiamą sutarties pobūdį, atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015; 2016 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje                    Nr. 3K-3-519-313/2016, 35 punktas; 2017 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19-695/2017, 20 punktas).

26.       Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – rizikos sandoris (CK 6.160 straipsnio 3 dalis). Draudėjas sutarties galiojimo metu turi informuoti draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą (CK 6.1010 straipsnio 1 dalis). Draudėjo pareigų nevykdymas gali lemti neigiamų padarinių atsiradimą, suteikiant draudikui teisę iš draudėjo reikalauti grąžinti trečiajam asmeniui išmokėtą sumą. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, (toliau – Taisyklės) nustatytą tvarką.

27.       Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad šalys, 2024 m. kovo 12 d. sudarydamos Draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), susitarė:

27.1.                      pagal 1.5.1. punktą draudimo rizika įvertinta, įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į transporto priemonių registracijos duomenis ir kitą draudėjo pateiktą informaciją. Draudimo rizikos pasikeitimu gali būti laikomas TP identifikavimo duomenų, techninių parametrų pasikeitimas, taip pat Draudėjo deklaruotos gyvenamosios vietos ir punkte 1.5 nurodytos informacijos pasikeitimas. Atitinkamai įmoka už likusį galioti Sutarties laikotarpį gali būti perskaičiuota;

27.2.                      pagal 1.5.2. punktą, draudimo rizika įvertinta, įmoka apskaičiuota atsižvelgiant, kad transporto priemonė nėra ir nebus naudojama tokiomis sąlygomis 1.5.2.4. papunktyje nurodytam, mokamam keleivių pervežimui bet kokiais maršrutais net ir neturint tam teisę suteikiančių dokumentų;

27.3.                      pagal 1.5.3. punktą, nustatyta, jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, draudėjo ar apdraustojo pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, visais kitais atvejais – tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas ar apdraustasis sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punktu draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų dėl draudžiamojo įvykio padarytos žalos išmokėtos išmokos, jeigu Sutarties galiojimo metu padidėjus Sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo draudiko, vadovaujantis 62.1 punktu – jeigu sudarant Sutartį draudėjas ar jo atstovas nuslėpė Sutarties sudarymui svarbią informaciją arba nesuteikė draudikui jo prašomos teisingos informacijos. Tokiu atveju grąžinamos draudikui draudimo išmokos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes.

28.       Atsižvelgęs į aptartas Draudimo sutarties sąlygas, apeliacinės instancijos teismas daro pagrįstą išvadą, kad atsakovė, sudarydama Draudimo sutartį su ieškove, prisiėmė pareigą užtikrinti, jog apdrausta transporto priemonė nebūtų naudojama Draudimo sutartyje nenumatytai veiklai, taip pat pareigą informuoti draudiką (ieškovę) apie bet kokius aplinkybių pasikeitimus, galinčius turėti įtakos draudimo rizikai.

29.       Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2024 m. kovo 25 d. (duomenys neskelbtini), įvykusio eismo įvykio metu buvo apgadintos transporto priemonės „Volvo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir „Toyota Yaris“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykis įvyko dėl transporto priemonės „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo M. S. kaltės. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad įvykusio eismo įvykio metu padarytai žalai atlyginti ieškovė draudimo sutarties pagrindu išmokėjo 3 027,95 Eur, pagal „If P&C Insurance“, AS, filialo pateiktą pretenziją. Iš byloje esančio Lietuvos transporto saugumo administracijos konsultavimo skyriaus 2025 m. balandžio 2 d. rašto nustatyta, kad M. S. 2024 m. kovo 25 d. (eismo įvykio dieną) turėjo leidimą vykdyti keleivių vežimo už atlygį veiklą su transporto priemone „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Iš Licencijų informacinės sistemos duomenų matyti, kad atsakovei 2022 m. rugpjūčio 16 d. buvo išduotas leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais taksi, tačiau ta pačia data leidimas panaikintas. 2025 m. rugsėjo 15 d. Lietuvos transporto saugos administracijos pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad apeliantė laikotarpiu nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. iki 2025 m. rugsėjo 1 d. neturėjo leidimo vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais taksi. 

30.       Vertinant eismo įvykio aplinkybes, pažymėtina, kad žala buvo padaryta tik transporto priemonėms (turtui). Byloje nėra duomenų, kad eismo įvykio metu būtų buvę keleivių apdraustoje transporto priemonėje. Byloje taip pat nėra duomenų, kad įvykusio autoįvykio metu būtų nukentėję asmenys ar jiems būtų buvus padaryta žala. Byloje nenustatyta, kad eismo įvykio metu apdrausta transporto priemonė būtų faktiškai naudojama keleivių pavėžėjimo paslaugoms teikti. Nustatyta, kad eismo įvykis kilo dėl transporto priemonės valdytojo padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo, todėl ieškovės patirta žala nėra susijusi priežastiniu ryšiu su keleivių pavėžėjimo veiklos vykdymu.

31.       Tačiau aptartos aplinkybės suponuoja išvadą, kad apeliantei perdavus apdraustą transporto priemonę „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdyti M. S., ji turėjo pareigą domėtis, kokiu tikslu transporto priemonė bus naudojama. Pažymėtina, kad Draudimo sutarties 1.5.2 papunktyje aiškiai nustatyta, jog draudimo rizika buvo įvertinta ir draudimo įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonė nėra ir nebus naudojama, be kita ko, mokamam keleivių pervežimui bet kokiais maršrutais, net ir neturint tam teisę suteikiančių dokumentų. Tokia apeliantės pareiga kyla iš šalių kooperavimosi principo, kuris draudimo teisiniuose santykiuose reiškia draudėjo pareigą elgtis sąžiningai ir rūpestingai, siekiant, kad Draudimo sutarties sąlygos nebūtų pažeistos. Todėl apeliantė, perduodama apdraustą transporto priemonę kitam asmeniui valdyti, turėjo tiesioginę pareigą domėtis, ar perduodant transporto priemonę nepasikeičia jos naudojimo aplinkybės, galinčios turėti įtakos draudimo rizikai, ir apie tokius pasikeitimus laiku informuoti draudiką. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, vertintina, kad ieškovė turi teisę reikalauti išmokėtos draudimo išmokos dalies grąžinimo iš atsakovės.

32.       Taisyklėse nustatyta, kad jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos: jeigu sudarant draudimo sutartį draudėjas ar jo atstovas nuslėpė sutarties sudarymui svarbią informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), arba nesuteikė atsakingam draudikui jo prašomos teisingos informacijos (Taisyklių 62.1 punktas); jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje nustatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka (Taisyklių 62.2 punktas).

33.       Aktualu pažymėti, kad nustatant, į kokio dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimą pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 62.2 punktą konkrečiu atveju įgijo teisę draudikas, be kita ko, atsižvelgtina į tai, kokia apimtimi draudimo sutarties galiojimo metu draudėjo draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį, ir ar šios aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-380-969/2016).

34.       Pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl draudimo išmokos dydžio skundžiamame sprendime konstatavo, kad, sudarydama Draudimo sutartį su ieškove, atsakovė sutiko su sutarties sąlygomis, kurios numatė, jog, jeigu draudėja nevykdė ar netinkamai vykdė sutartyje nustatytas pareigas, atsakinga draudikė turi teisę reikalauti, kad draudėja grąžintų iki 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos, todėl ieškovei iš atsakovės priteisė 1 513,98 Eur žalos atlyginimą.

35.       Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismui nusprendus priteisti 50 proc. draudimo išmokos – įstatyme nustatytą maksimalų gražinamos sumos dydį, teismas visiškai nepasisakė dėl priežastinio ryšio su eismo įvykiu bei kaip padidėjo žala dėl eismo įvykio, kurio priežastis – Kelių eismo taisyklių pažeidimas, nepranešus apie pavėžėjimo leidimą. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su šiais apeliantės argumentais.

36.       Vertintina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje netinkamai įvertino, kokia apimtimi Draudimo sutarties galiojimo metu draudėjo draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant Draudimo sutartį. Nustatyta, kad eismo įvykio metu nebuvo vežami keleiviai, nebuvo teikiamos pavežėjimo paslaugos, nebuvo padaryta žala keleiviams, o žala padaryta tik transporto priemonių turtui dėl vairuotojo padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo. Nagrinėjamu atveju atsiradusi žala nėra pavežėjimo paslaugos teikimo pasekmė, tarp jų nėra priežastinio ryšio. Todėl draudimo rizikos padidėjimas, apie kurį draudikas nebuvo informuotas, nagrinėjamu atveju nebuvo tokios apimties, kuris sudarytų pagrindą taikyti maksimalią Taisyklių 62.2 punkte numatytą draudimo išmokos dalį. Atsižvelgęs į tai, kas aptarta, apeliacinės instancijos teismas daro pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti ieškovei iš atsakovės maksimalią 50 proc. išmokėtą draudimo išmoką. Vertintina, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 1 513,98 Eur žalos atlyginimas yra per didelis. Atitinkamai yra pagrindas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, iš atsakovės priteistiną sumą sumažinant iki 25 proc. ieškovės išmokėtos draudimo išmokos – t. y. iki 757 Eur.

37.       Kiti apeliacinio skundo argumentai dėl kasacinio teismo praktikos, dėl apeliacinės instancijos teismui 2026 m. sausio 13 d. pateiktame prašyme išdėstytų argumentų nėra teisiškai reikšmingi šios bylos klausimų sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-469/2023, 91 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties

38.       Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl iš atsakovės priteistinos draudimo išmokos dalies dydžio, netinkamai įvertino, kokia apimtimi draudėjo draudikui neatskleistos aplinkybės – apdraustos transporto priemonės perdavimas valdyti asmeniui, vykdžiusiam mokamą keleivių vežimo veiklą, – nulėmė draudimo rizikos padidėjimą, todėl nepagrįstai taikė maksimalų Taisyklių 62.2 punkte numatytą draudimo išmokos dydį. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu ieškovei iš atsakovės priteistas 1 513,98 Eur žalos atlyginimas nelaikytinas pagrįstu. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas nusprendžia pakeisti šią sprendimo dalį ir sumažinti 25 proc. ieškovės išmokėtos draudimo išmokos – t. y. iki 757 Eur.

39.       Ieškovė ieškiniu prašė iš atsakovės priteisti 6 procentų palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 2 dalis numato, jog, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos 6 procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovės priteistina 6 procentų metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą (757 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. balandžio 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, perskirstymo

40.       Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistas, pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Vadovaujantis to paties straipsnio 2 dalimi, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovei proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

41.       Ieškovė pateikė įrodymus, kad patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: 34 Eur žyminio mokesčio ir 1 034 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Prašoma priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių, todėl pripažintina pagrįsta.

42.       Atsakovė pateikė įrodymus, kad patyrė 1 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Prašoma priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių, todėl pripažintina pagrįsta.

43.       Ieškovės ieškinio sumą sudarė 1 513,98 Eur. Ieškinį tenkinus iš dalies, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad galutinis bylos rezultatas ieškovei yra palankus 50 procentų                             (757 Eur x 100 / 1 513,98 Eur), todėl ieškovei iš atsakovės priteistinos 534 Eur (1 068 Eur x 50 proc.) bylinėjimosi išlaidos. Atsižvelgiant į tai, atsakovei iš ieškovės priteistinos 750 Eur bylinėjimosi išlaidos (1 500 Eur x 50 proc.). Įskaičius šalims priteistas bylinėjimosi išlaidų sumas, atsakovei iš ieškovės priteisiama 216 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

44.       Atsakovės apeliacinį skundą patenkinus iš dalies bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, šalims paskirstytinos atsižvelgiant į CPK 93 straipsnio 2 dalį. 

45.       Atsakovė pateikė įrodymus, kad patyrė šias bylinėjimosi išlaidas, – 2025 m. rugsėjo 24 d. 46 Eur pavedimą, kuris patvirtina žyminio mokesčio sumokėjimą už apeliacinį skundą. Iš viso atsakovė patyrė 46 Eur bylinėjimosi išlaidų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

46.       Ieškovė pateikė įrodymus, kad patyrė 605 Eur išlaidų už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą. Pateikė tai patvirtinančius įrodymus: 2025 m. spalio 23 d. mokėjimo nurodymą ir 2025 m. spalio 13 d. sąskaitą už teisines paslaugas RB Nr. 776. Prašoma priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių, todėl yra pagrįsta.

47.       Atsakovės apeliacinį skundą patenkinus iš dalies, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos už sumokėtą žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir ieškovės patirtos išlaidos už atsiliepimo į jį parengimą paskirstytinos proporcingai atsakovės apeliacinio skundo patenkintų reikalavimų daliai, o ieškovei – proporcingai atmestų atsakovės apeliacinio skundo reikalavimų daliai. Apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad galutinis bylos rezultatas atsakovei yra palankus 50 procentų (757 Eur (ieškovės patenkintų apeliacinės instancijos teisme reikalavimų suma) x 100 / 1 513,98 Eur (atsakovės apeliacinės instancijos teisme ginčyta ieškovės ieškinio reikalavimo suma)).

48.       Atsižvelgiant į tai, kas aptarta, atsakovei iš ieškovės priteistinos 23 Eur (46 Eur (sumokėtas žyminis mokestis už apeliacinį skundą)) x 50 proc.) bylinėjimosi išlaidos. Ieškovei iš atsakovės priteistinos 302,50 Eur bylinėjimosi išlaidos (605 Eur x 50 proc.). Įskaičius šalims priteistas bylinėjimosi išlaidų sumas, ieškovei iš atsakovės priteisiama 279,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

n u t a r i a :

Pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir jį išdėstyti taip:

„ieškovės ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas 110051834, iš atsakovės mažosios bendrijos „Rueta“, juridinio asmens kodas 305237547, 757 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt septynis eurus) žalos atlyginimo ir 6 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą (757 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. balandžio 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti atsakovei mažajai bendrijai „Rueta“ iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ 216 Eur (du šimtus šešiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Kitą ieškinio dalį atmesti.“

Priteisti ieškovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ iš atsakovės mažosios bendrijos „Rueta“ 279,50 Eur (du šimtus septyniasdešimt devynis eurus 50 ct.) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja                       Milda Skersienė