Administracinė byla Nr. AS⁴³⁸–379/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00689-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1 (S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

 

 

2013 m. gegužės 8 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal M. K., Algio J. Ž. ir E. R. skundą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko K. L. atsisakymo atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2013 m. kovo 1 d. buvo gautas M. K., Algio J. Ž. ir E. R. (toliau – ir pareiškėjai) skundas, kuriame pareiškėjai prašo patenkinti skundą ir įpareigoti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) viršininką K. L. pašalinti padarytą pažeidimą, t. y. neteisėtą ir nepagrįstą atsisakymą pradėti Vilniaus AVPK Vilniaus miesto šeštojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimų skyriaus (toliau – ir NTS) viršininko V. D. ir tyrėjos V. V. tarnybinius patikrinimus, ir įpareigoti Vilniaus AVPK viršininką K. L. nedelsiant pradėti Vilniaus AVPK Vilniaus miesto šeštojo policijos komisariato NTS viršininko V. D. ir tyrėjos V. V. tarnybinius patikrinimus pagal pareiškėjų skundą ir užbaigti tarnybinius patikrinimus išvadų surašymu ir pateikimu pareiškėjams per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos.

Prie skundo teismui pareiškėjai pridėjo 2013 m. sausio 23 d. skundą Vilniaus AVPK viršininkui K. L., kuriuo pareiškėjai, remdamiesi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. 1V-612 (2011 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. 1V-625 redakcija), prašė Vilniaus AVPK viršininką K. L. nedelsiant pradėti Vilniaus AVPK Vilniaus miesto šeštojo policijos komisariato NTS viršininko V. D. ir tyrėjos V. V. tarnybinius patikrinimus pagal pareiškėjų skundus ir užbaigti tarnybinius patikrinimus išvadų surašymu ir pateikimu pareiškėjams, remiantis Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio nustatyta tvarka. Šiame skunde Vilniaus AVPK viršininkui pareiškėjai išdėstė, dėl kokių jų nurodytų Vilniaus AVPK šeštojo PK pareigūnų veiksmų jie daro išvadą, kad šie pareigūnai padarė tarnybinius nusižengimus. Skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjai nurodė, kad Vilniaus AVPK viršininkas K. L. neatliko jo kompetencijai priskirtų veiksmų. Pareiškėjai rėmėsi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro  2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 6 punktu.

 

II.

 

            Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 6 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų M. K., Algio J. Ž. ir E. R. skundą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko K. L. atsisakymo atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo, atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas K. L., tretieji suinteresuoti asmenys Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto šeštojo Policijos komisariato NTS viršininkas V. D., tyrėja V. V..

            Teismas konstatavo, jog pareiškėjai skundžia Vilniaus AVPK viršininko K. L. neveikimą srityje, kurią reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas (Žin., 2003, Nr. 42-1927), (toliau – ir Statutas), t. y. statutinių tarnybinių santykių srityje. Vidaus tarnybos statuto 1 straipsnyje nustatyta, kad šis Statutas nustato vidaus tarnybos principus, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų statusą, priėmimą ir atleidimą iš tarnybos, priėmimą ir mokymąsi vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, pareigūnų atsakomybę, paskatinimus, socialines ir kitas garantijas, profesinių sąjungų veiklos vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumus, taip pat kitų valstybės tarnautojų priėmimo į tarnybą vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumus. Pareiškėjų nurodoma Tvarka yra priimta vadovaujantis Statuto 26 straipsnio 10 dalimi. Pareiškėjai akcentavo, kad jų teisę paduoti skundą dėl policijos pareigūno padaryto tarnybinio nusižengimo jo vadovui užtikrina ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatos, ir Tvarkos 6 punkto nuostatos. Šiuo atveju remiantis Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14, 15 ir 16 dalimis, kuriose apibūdinamos skirtingos asmenų kreipimosi į viešojo administravimo institucijas formos ir būdai, laikytina, kad pareiškėjai Vilniaus AVPK viršininkui pateikė ne skundą dėl jų pažeistų teisių ir teisėtų interesų, o pateikė pranešimą apie, jų manymu, padarytą tarnybinį nusižengimą. Tarnybiniu nusižengimu gali būti pažeidžiamos tik tos institucijos teisės ir teisėti interesai, kurioje tokie pažeidimai daromi, šiuo atveju Vilniaus AVPK. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog institucija sprendžia dėl savo teisių ar teisėtų interesų galimo pažeidimo ir turi pareigą tik pranešti pranešimą apie nusižengimus pateikusiems asmenims, kaip reaguota į jų pranešimą. Teismas akcentavo, jog pareiškėjai, kaip matyti iš skundo teismui turinio ir priedų, tokį atsakymą iš Vilniaus AVPK Imuniteto skyriaus gavo (2013 m. vasario 8 d. raštas Nr. 10-37-S-57), jo teismui neskundžia, taip pat neteikia skundo, kad toks informacinio pobūdžio atsakymas jiems nebuvo pateiktas.

Pirmosios instancijos teismas inter alia nurodė, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio, reglamentuojančio teisę kreiptis gynybos į teismą, 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tvarkos 6 punktas suteikia teisę pareiškėjams informuoti instituciją apie galimą tarnybinį nusižengimą, tačiau tarnybinio nusižengimo tyrimo rezultatus gali skųsti tik Tvarkos 16.4 punkte ir 37 punkte numatytais atvejais tikrinamas pareigūnas arba jo įgalioti atstovai, jeigu nuobauda buvo paskirta. Netgi šie pareigūnai neturi teisės skųsti sprendimą pradėti ar nepradėti jų atžvilgiu tarnybinio nusižengimo tyrimą ar pačią tarnybinio tyrimo išvadą. Taigi Tvarkos nuostatose, kuriose numatyta teisė teikti pareiškimus apie tarnybinius nusižengimus visiems asmenims (6 punktas), nustatyta, kad ginčyti tokios procedūros galutinius sprendimus dėl jų esmės gali tik suinteresuoti asmenys, t. y. tų teisinių santykių dalyviai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 lapkričio 3d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS¹-580/2006).

Atsižvelgdamas į skunde keliamą reikalavimą, pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punktą administraciniai teismai sprendžia tarnybinius ginčus, kai viena ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjai kelia tarnybinio pobūdžio ginčą, nors nėra tarnybinių santykių dalyviai, be to, pirmosios instancijos teismo nuomone, pareiškėjai nekelia ginčo viešojo administravimo srityje. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis  nustato, kad skundą dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, tačiau pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas imasi ginti tik pažeistą ar ginčijamą teisę. ABTĮ 2 straipsnio 14 ir 15 dalys teisės aktus apibrėžia kaip individualius teisės aktus ir administracinius aktus, kurie sukelia atitinkamas teisines pasekmes tam tikriems subjektams. Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjai tokių aktų neskundžia, tiesiogiai kelia reikalavimą įpareigoti įstaigos vadovą pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą ir priimti sprendimą, kad toks nusižengimas padarytas, nors jie nėra susiję su ta įstaiga jokiais tarnybiniais santykiais. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečioms asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjų keliamas reikalavimas jo tenkinimo atveju neturėtų įtakos pareiškėjų pažeistų ar ginčijamų teisių gynimui, nenustatytų, nepakeistų ir nepanaikintų jokių jų teisių ar pareigų viešojo administravimo srityje (ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis). Todėl, pirmosios instancijos teismo nuomone, skundo reikalavimas negali būti administracinės bylos dalykas ir keliamas ginčas negali būti laikomas administracinių teismų kompetencijai priskirtu ginču. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atsisakė priimti vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

 

III.

 

Atskiruoju skundu pareiškėjas M. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti M. K. skundą, kuriuo prašoma įpareigoti Vilniaus AVPK viršininką K. L. pašalinti padarytą pažeidimą, t. y. neteisėtą ir nepagrįstą atsisakymą pradėti Vilniaus AVPK Vilniaus miesto šeštojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimų skyriaus (toliau – ir NTS) viršininko V. D. ir tyrėjos V. V. tarnybinius patikrinimus, ir įpareigoti Vilniaus AVPK viršininką K. L. nedelsiant pradėti Vilniaus AVPK Vilniaus miesto šeštojo policijos komisariato NTS viršininko V. D. ir tyrėjos V. V. tarnybinius patikrinimus pagal pareiškėjų skundą ir užbaigti tarnybinius patikrinimus išvadų surašymu ir pateikimu pareiškėjams per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos. Atskirajame skunde pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį netinkamai interpretavo teisminę praktiką ir bylos aplinkybes.

 

            Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

            Iš bylos medžiagos matyti, jog vienas iš esminių pareiškėjo skundo reikalavimų buvo įpareigoti atsakovą  tarnybinio nusižengimo tyrimo ir tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūrą Vilniaus AVPK pareigūnams.

            ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis  nustato, kad skundą dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, tačiau pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas imasi ginti tik pažeistą ar ginčijamą teisę. ABTĮ 2 straipsnio 14 ir 15 dalys teisės aktus apibrėžia kaip individualius teisės aktus ir administracinius aktus, kurie sukelia atitinkamas teisines pasekmes tam tikriems subjektams. Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui reikalavimų matyti, jog pareiškėjas tokių aktų administraciniam teismui neskundė, tačiau tiesiogiai kėlė reikalavimą įpareigoti įstaigos vadovą pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą ir priimti sprendimą, kad toks nusižengimas padarytas, nors pats pareiškėjas nėra susijęs su įstaiga, kurios veiksmai (neveikimas) ginčijami jokiais tarnybiniais santykiais.      

            Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuriam, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio nuostatomis, yra pavesta formuoti vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, administracinėje byloje Nr. A¹⁴–1500/2005 yra išaiškinęs, jog „tarnybinio/drausminio pažeidimo objektas yra tarnybos tvarka ir tarnybinės pareigos [...] šiais teisės pažeidimais nėra pažeidžiami privataus asmens interesai. Tai reiškia, kad pareigūno nenubaudimas už padarytą ar tariamą tarnybinį nusižengimą ar pareigūno vardo pažeminimą negali būti laikomas kito privataus asmens įstatymo garantuotos subjektinės teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimu ir šiam asmeniui neatsiranda teisė kreiptis į teismą reikalaujant tokį pareigūną nubausti“. Akcentuotina, jog vadovaujantis šia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, darytina išvada, kad pareiškėjas neturi teisinio subjektiškumo  ginčyti atsakovo Vilniaus AVPK veiksmų (neveikimo) pareigūnų V. D. ir tyrėjos V. V. atžvilgiu, atitinkamai, šį jo reikalavimą pagrįstai atsisakyta priimti nagrinėti administraciniame teisme.

            Dėl šios priežasties pareiškėjo atskirasis skundas yra atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis paliekama galioti nepakeista.

            Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

            pareiškėjo M. K. atskirąjį skundą atmesti.

            Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartį palikti galioti nepakeistą.

            Nutartis neskundžiama.

           

 

            Teisėjai                                                                                     Stasys Gagys

                                             

                                                                                                             Romanas Klišauskas

 

                                                                                                             Ričardas Piličiauskas