Civilinė byla Nr. e3K-3-142-916/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00444-2018-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2; 2.1.5.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gegužės 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybei ir uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus vystymo kompanija“ dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys byloje – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir Lietuvos Respublikos finansų ministerija.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties termino atnaujinimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2018 m. kovo 12 d. kreipėsi į teismą prašydama priteisti solidariai iš atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) ir uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vystymo kompanija“ 523 015,58 Eur nuostolių atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino.
4. Teismas nustatė šias byloje svarbias faktines aplinkybes:
4.1. 2002 m. lapkričio 26 d. Savivaldybė ir Vilniaus apskrities viršininko administracija, atsižvelgdamos į tai, kad Savivaldybei nuosavybės teise bus perduodamos valstybei nuosavybės teise priklausančios negyvenamosios patalpos Vilniuje, Gedimino pr. 14, 24 ir 37, sudarė sutartį dėl naujų Vilniaus apskrities viršininko administracijos patalpų Nr. 137. Sutartimi Savivaldybė įsipareigojo perduoti valstybės nuosavybėn ne mažiau kaip 2000 kv. m bendro ploto naujas Apskrities administracines patalpas, kurios bus įrengtos atskirame pastate, pastatytame 1,28 ha ploto žemės sklype (kadastro Nr. 0101/032:380), esančiame Vilniuje, tarp Ukmergės ir Lvovo gatvių (šiuo metu – Europos a. 1), ir priimti dėl to atitinkamą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą (Sutarties 1.1 punktas). Kol bus įvykdytas Sutarties 1.1 punkte nustatytas įsipareigojimas, Savivaldybė įsipareigojo užtikrinti Vilniaus apskrities viršininko administracijai galimybę naudotis Savivaldybei valstybės perduotomis arba naujai pastatytomis Apskrities viršininko administracijos patalpomis panaudos pagrindais (Sutarties 1.2 punktas). Be to, Savivaldybė įsipareigojo užtikrinti, kad Apskrities viršininko administracija požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje žemės sklype, galėtų rezervuoti savo poreikiams ne mažiau kaip 20 automobilių stovėjimo vietų (Sutarties 1.5 punktas).
4.2. Pastatui statyti Savivaldybė pasitelkė savo kontroliuojamą UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ (šiuo metu – UAB „Vilniaus vystymo kompanija“) ir, perėmusi valstybei priklausiusias patalpas Gedimino pr. bei jas pardavusi, nutarė papildomai investuoti į UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ įstatinį kapitalą 7 200 000 Lt sumą, reikalingą naujoms Vilniaus apskrities viršininko administracijos patalpoms statyti. Naujai pastatytos administracinės patalpos, kurių plotas 3069,72 kv. m, pripažintos tinkamomis naudoti 2004 m. balandžio 27 d. aktu. 2004 m. gegužės 11 d. šias patalpas pagal pirkimo–pardavimo sutartį savo nuosavybėn įgijo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“. 2004 m. rugpjūčio 11 d. negyvenamųjų patalpų panaudos sutartimi Nr. 1-1-103/Nr.43 UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ 2515,84 kv. m iš 3069,72 kv. m minėtų patalpų suteikė neatlygintinai naudotis Vilniaus apskrities viršininko administracijai. Panaudos sutarties 4.2 punkte buvo nustatyta, kad panaudos gavėjui suteikiama teisė naudotis patalpomis, kol bus įvykdytas Sutartimi Savivaldybės prisiimtas įsipareigojimas perduoti valstybės nuosavybėn naujas Vilniaus apskrities viršininko administracijos patalpas (likvidavus Vilniaus apskrities viršininko administraciją, 2011 m. sausio 14 d. panaudos sutartimi patalpos panaudos pagrindais perduotos Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos). Likusią 553,88 kv. m ginčo patalpų dalį 2005 m. kovo 31 d. nuomos sutartimi Nr. 14/K-01S-3KF UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ išnuomojo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui (toliau – VSD).
4.3. Savivaldybės taryba, siekdama įvykdyti Sutartimi prisiimtą įsipareigojimą perduoti naujai pastatytas patalpas valstybės nuosavybėn, 2006 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. 1-1285 nusprendė sumažinti UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ įstatinį kapitalą 9 583 145 Lt dalimi, proporcinga Savivaldybės nuosavybėn perduodamų 3069,72 kv. m administracinių patalpų Europos a. 1 ir 42,89 kv. m pagalbinių patalpų Konstitucijos pr. 3 daliai įmonės nuosavame kapitale, atitinkamai anuliuojant 9 583 145 paprastąsias vardines 1 Lt nominaliosios vertės Savivaldybei priklausančias akcijas.
4.4. Kadangi Savivaldybės tarybos 2006 m. Sprendimas nebuvo vykdomas, VĮ Valstybės turto fondas, kuriam Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. 1462 pavesta įgyvendinti likviduojamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos teises ir pareigas pagal Sutartį, 2012 m. liepos 3 d. kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti UAB ,,Vilniaus vystymo kompanija“ perduoti Savivaldybės nuosavybėn administracines patalpas Vilniuje, Europos a. 1 (unikalus Nr. 4400-0288-4077:8708, bendras plotas – 3069,72 kv. m), ir įpareigoti Savivaldybę šias patalpas su visais pastato eksploatavimo techniniais dokumentais bei ne mažiau kaip 30 automobilių stovėjimo vietų požeminėje aikštelėje, priskirtoje pastatui, esančiam Europos a. 1, perduoti Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ Valstybės turto fondo, nuosavybėn.
4.5. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2892-603/2013 VĮ Valstybės turto fondo ieškinį tenkino visiškai. Sprendime teismas konstatavo, kad UAB ,,Vilniaus kapitalinė statyba“ be svarbių priežasčių nevykdo Savivaldybės tarybos 2006 m. Sprendimo, neperduoda Savivaldybei ginčo patalpų ir tokiu būdu Savivaldybė nevykdo įsipareigojimų ieškovei pagal Sutartį dėl naujai pastatytų patalpų perdavimo. Teismas pažymėjo, kad nors Sutartyje šalys nebuvo aptarusios konkrečios datos dėl sutartinių įsipareigojimų įvykdymo, tačiau sutarties įvykdymo terminas buvo susietas su tam tikru įvykiu, būtent su ginčo patalpų pastatymu. UAB ,,Vilniaus vystymo kompanija“ veiksmai, susiję su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 8 d. sprendimo nevykdymu, bei Savivaldybės neveikimas, neužtikrinant priimto 2006 m. Sprendimo įvykdymo, teismo pripažinti netinkamu prievolių vykdymu pagal Sutartį. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. birželio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A- 818/2014 Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą. Ši Lietuvos apeliacinio teismo nutartis palikta nepakeista Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-706/2015. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartyje nurodyta, kad dėl konkretaus naujos nuosavybės objekto dydžio nebuvo galima susitarti (žr. šios nutarties 4.1 punktą), nes nebuvo aiškus lėšų dydis, kuris galimai bus gautas pardavus perduotą turtą, todėl, sprendžiant dėl perduotino patalpų ploto, atsižvelgtina ne tik į panaudos sutartį dėl patalpų perdavimo naudotis Vilniaus apskrities administracijai, bet ir kitas sutartis (pvz., perduoto turto pardavimo sutartis), savivaldybės sprendimus dėl lėšų sukuriant naują nuosavybę didinimo ir patalpų perėmimo nuosavybėn iš UAB „Vilniaus vystymo kompanija“.
4.6. Vykdydamas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimą, Savivaldybės administracijos direktorius pritarė UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ nuosavybės teise priklausančių 3069,72 kv. m ploto administracinių patalpų Vilniuje, Europos a. 1, su visais pastato eksploatavimo techniniais dokumentais perdavimui Savivaldybei. Ginčo patalpos Savivaldybės nuosavybėn perduotos 2015 m. rugpjūčio 14 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr. 200-Ū. Savivaldybės taryba 2015 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. 1-214 nusprendė minėtas patalpas perduoti Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ Turto banko, nuosavybėn. Realiai 3069,72 kv. m ploto administracinės patalpos valstybės nuosavybėn perduotos 2016 m. vasario 23 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr. A5-51.
4.7. VSD nuo 2005 m. kovo 31 d. iki 2016 m. vasario 23 d. nuomojosi 553,88 kv. m ploto patalpas ginčo pastate ir per tą laikotarpį atsakovė UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ iš patalpų nuomos gavo 496 748,96 Eur pajamų, o Savivaldybė – 26 266,62 Eur. Nuomos mokestis buvo mokamas iš valstybės biudžeto VSD skirtų asignavimų.
5. Spręsdamas dėl civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, teismas nurodė, kad atsakovių neteisėti veiksmai buvo konstatuoti visų instancijų teismų sprendimais ir nutartimis, nagrinėjant ieškovės ir atsakovių ginčą dėl Sutarties sąlygų perduoti patalpas valstybei nevykdymo (žr. šios nutarties 4.5 punktą). Būtent Patalpų neperdavimas ieškovei ir lėmė aplinkybę, kad VSD turėjo šias patalpas nuomotis bei mokėti nuomos mokestį atsakovėms. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais pripažinta, kad atsakovės netinkamai vykdė Sutarties 1.1 punktą, nes nuo Patalpų pastatymo momento turėjo perduoti jas valstybei. Todėl visą VSD ir atsakovių nuomos teisinių santykių laikotarpį Patalpos turėjo jau būti perduotos valstybės nuosavybėn, o ne suteiktos naudotis VSD pagal panaudos sutartį. Atsakovės nepateikė jokių duomenų, jog Sutarties nevykdė ne dėl savo kaltės. Atsakovės neneigė ieškovės nurodytų faktų ir pateiktų dokumentų, kad VSD per 2005 m.–2016 m. laikotarpį atsakovėms sumokėjo iš viso 523 015,58 Eur nuomos mokesčio. Todėl ši suma pripažintina ieškovės patirtais nuostoliais dėl neteisėtų atsakovių veiksmų laiku neperduodant valstybės nuosavybėn Patalpų pagal Sutartį. Nagrinėjamoje byloje atsakovių pareigų pagal Sutartį nevykdymas yra susijęs priežastiniu ryšiu su iki Patalpų perdavimo valstybės nuosavybėn VSD egzistavusia pareiga mokėti nuomos mokestį.
6. Kadangi atsakovės prašė taikyti ieškinio senaties terminą ieškovės prašomam žalos, kuri kilo VSD iki 2015 m. kovo 12 d. sumokėjus UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ 467 688,03 Eur, atlyginimui, teismas nurodė, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nes tik kasaciniam teismui priėmus 2015 m. kovo 12 d. nutartį buvo konstatuotas galutinis ir neginčijamas ieškovės teisių pažeidimas.
7. Teismas sprendė, kad šiuo atveju abiejų atsakovių netinkamai įvykdyta prievolė yra nedali, todėl visas ieškovės prašomas žalos atlyginimas iš atsakovių priteistinas solidariai.
8. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą, 2019 m. lapkričio 19 d. paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimą.
9. Kolegija, vertindama atsakovės argumentus dėl neteisingo ieškinio senaties termino taikymo, nurodė nesutinkanti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties byloje dėl įpareigojimo vykdyti Sutartį priėmimo data – 2015 m. kovo 12 d. Kolegija pažymėjo, kad byla, kurioje buvo priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis, užvesta 2012 m. liepos 3 d. ieškinio pagrindu, taigi ieškovė jau 2012 m. liepos 3 d. buvo supratusi apie savo teisių pažeidimą, priešingu atveju ji (valstybės įmonė Valstybės turto fondas) nebūtų kreipusis į teismą, reikalaudama iš atsakovių vykdyti Sutartį. Tačiau kolegija sprendė, kad ieškovė apie savo teisių pažeidimą turėjo ir galėjo sužinoti dar anksčiau nei 2012 m.
10. Kolegija nurodė, kad Patalpų panaudos sutartis su Vilniaus apskrities viršininko administracija sudaryta 2004 m. rugpjūčio 11 d., tačiau šia sutartimi Vilniaus apskrities viršininko administracijai neatlygintinai naudotis perduotos ne visos (2515,84 kv. m iš 3069,72 kv. m) patalpos naujai pastatytame pastate. Taigi jau 2004 m. rugpjūtį ieškovė turėjo suprasti, kad jai perduotos ne visos naujo pastato patalpos. Kadangi ieškovė savo patirtus nuostolius laiko atsakovių gauta nauda iš neperduotų patalpų nuomos, t. y. Sutarties įsipareigojimų perduoti patalpas valstybės nuosavybėn nevykdymu buvo sukurtos prielaidos žalai atsirasti, nes valstybė negalėjo jai priklausančiomis nuosavybės teise patalpomis naudotis (gauti pajamų patalpas nuomojant arba nepatirti išlaidų valstybės institucijoms patalpas nuomojant iš kitų asmenų), kolegija sprendė, kad pirmasis mokėjimas iš valstybės biudžeto pagal VSD patalpų nuomos sutartį atsakovei UAB „Vilniaus vystymo kompanija“, kuris atliktas 2005 m. gegužės 19 d., laikytinas ieškovės teisių pažeidimo diena dėl patiriamos žalos valstybės nuosavybėn laiku neperdavus patalpų (objektyvusis momentas). Nustatydama subjektyvųjį momentą, t. y. kada ieškovė sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, kolegija sprendė, kad ieškovės turėjimo sužinoti apie savo teisės pažeidimą momentas sietinas su 2006 m. savivaldybės priimtu Sprendimu, kuriame atsakovė iš esmės pripažino savo prievolės perduoti ieškovei patalpas apimtį (žr. šios nutarties 4.3 punktą). Negalima manyti, kad valstybė, sužinojusi, jog jai turėjo būti perduotos 3069,72 kv. m ploto patalpos, negalėjo suvokti jos atžvilgiu daromo pažeidimo, todėl šiuo atveju ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytina 2006 m. liepos 26 d. (2006 m. Sprendimo priėmimo data), nes būtent tada ieškovė turėjo suprasti apie atsakovių neteisėtus veiksmus ir jais daromą žalą. Atsižvelgdama į šias nustatytas aplinkybes, kolegija sprendė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2015 m. kovo 11 d. pareikšti.
11. Vis dėlto kolegija nurodė, kad ginčo pobūdis, šalių statusas bei elgesys, susiklosčiusi situacija ir kitos nurodytos individualios ginčo aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytinos svarbiomis ir sudaro pagrindą atnaujinti ieškovei ieškinio senaties terminą reikalavimams šioje byloje dėl žalos atlyginimo pareikšti. Kolegijos vertinimu, nuolatinis ieškovės atsakingų institucijų susirašinėjimas su Savivaldybe, Savivaldybės pažadai vykdyti Sutartį ir perduoti valstybei nuosavybės teise ginčo patalpas, atsakovės UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ bylinėjimasis su VĮ Registrų centru dėl 2006 m. Sprendimu pakeistų duomenų įregistravimo galėjo sukelti ieškovei pagrįstą lūkestį ginčus su Savivaldybe išspręsti taikiai, nenaudojant Savivaldybės ir valstybės resursų. Tokioje situacijoje ieškovės siekis bylinėjimosi su atsakovėmis dėl Sutarties vykdymo metu pirmiausiai įrodyti neteisėtus veiksmus, o tik vėliau reikalauti žalos atlyginimo taip pat gali būti pateisinamas ieškovės lūkesčiu, kad, esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, kuriame konstatuoti atsakovių neteisėti veiksmai, atsakovės geranoriškai atlygins valstybės patirtus nuostolius. Be to, nors valstybė yra juridinis asmuo (CK 2.35 straipsnio 1 dalis), ji pati tiesiogiai civiliniuose santykiuose nedalyvauja ir civilines teises įgyja, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per atitinkamas valstybės institucijas (CK 2.36 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju valstybė ginčo santykiuose su atsakovėmis iš pradžių veikė per Vilniaus apskrities viršininko administraciją. Vilniaus apskrities viršininko administracija likviduota 2010 m. liepos 1 d., o jos teisės ir pareigos pagal Sutartį VĮ Valstybės turto fondui perduotos 2010 m. spalio 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu. Taigi toks valstybės institucijų, suinteresuotų Sutarties įvykdymu, pasikeitimas, kaip ir visos kitos anksčiau nurodytos aplinkybės, galėjo iš esmės objektyviai nulemti ieškovės veiksmus delsiant pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo.
12. Vertindama civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, kolegija nurodė, kad ieškovė atsakovių neteisėtus veiksmus kildina būtent iš ginčo patalpų neperdavimo valstybės nuosavybėn ir nekvestionuoja VSD sudarytų ginčo patalpų nuomos sutarčių teisėtumo. Atsakovių neteisėti veiksmai nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys ir kurioje įrodinėjimo dalykas, kaip ir šioje byloje, buvo ginčo patalpų neperdavimo valstybei neteisėtumas. Todėl byloje dėl Sutarties vykdymo nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę ir nagrinėjamoje byloje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. kovo 12 d. nutartyje iš esmės išaiškino, kad Sutarties 1.1 punktu Savivaldybė įsipareigojo valstybės nuosavybėn perduoti ne 2000 kv. m ploto patalpas pastate, bet visą naujai pastatytą pastatą, todėl ir Sutarties 1.2 vykdymas, perduodant panaudos teise ne visą pastatą, o tik dalį jo patalpų, negali būti pripažįstamas tinkamu. Kadangi šiuo atveju atsakovės Savivaldybės neteisėti veiksmai pasireiškė Sutarties 1.1 punktu prisiimto įsipareigojimo naujai pastatytą pastatą perduoti valstybės nuosavybėn nevykdymu, darytina išvada, kad jai taikytina sutartinė civilinė atsakomybė (CK 6.245 straipsnio 3 dalis).
13. Spręsdama dėl atsakovės UAB „Vilniaus vystymo kompanija“, kuri nebuvo Sutarties šalis, atsakomybės pagrindo, kolegija rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartyje pateiktu išaiškinimu, kad nors UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ nėra Sutarties šalis, tačiau tai nereiškia, kad nėra įstatymu grindžiamų jos atsakomybės pagrindų. Atsižvelgiant į Sutarties vykdymo aplinkybes ir į tai, kad Savivaldybė yra vienintelė UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ akcininkė, ši bendrovė Sutarties vykdymo aspektu yra Savivaldybės atstovė ir ieškovės reikalavimas bendrovei perduoti ginčo patalpas kildintinas iš atstovavimo teisinių santykių, nes, pagal CK 6.760 straipsnio 5 dalį, visa, ką gavo vykdydamas pavedimą, įgaliotinis privalo tuojau pat perduoti įgaliotojui. Atsižvelgiant į tai, atsakovei UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ kyla ne sutartinė, o deliktinė atsakomybė, nes ji, būdama Savivaldybės atstovė, neperduodama ginčo patalpų Savivaldybės nuosavybėn, pažeidė ne Sutarties nuostatas, o CK 6.760 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą pareigą visa, ką gavo vykdydama pavedimą, tuojau pat perduoti įgaliotojui, t. y. Savivaldybei, taip pat pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 1 dalis).
14. Vertindama Vilniaus miesto savivaldybės argumentus, kad šiuo atveju ieškovės nurodomi nuostoliai yra hipotetiniai, nes VSD nuomos mokestį mokėjo teisėtai pagal nenuginčytas nuomos sutartis, kolegija nurodė, kad VSD mokėto nuomos mokesčio teisėtumo klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Neteisėtais atsakovių veiksmais laikytinas ginčo patalpų neperdavimas Savivaldybei (UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ neteisėti veiksmai) ir ginčo patalpų neperdavimas valstybės nuosavybėn (Savivaldybės neteisėti veiksmai), todėl iš šių neteisėtų veiksmų atsakovės negali gauti sau naudos. Tačiau nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovės dalį valstybei nuosavybės teise neteisėtai neperduotų patalpų nuomojo ir gavo iš to pajamų, t. y. UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ iš nuomos mokesčio gavo 496 748,96 Eur, o Savivaldybė – 26 266,62 Eur pajamų. Ši atsakovių gauta nauda atitinka ieškovės patirtą praradimą, nes nuomos mokestis mokėtas iš ieškovės biudžeto.
15. Vertindama atsakovės argumentus, kad žala ieškovei iki 2015 m. kovo 12 d. negalėjo kilti, nes atsakovė įgijo pareigą perduoti valstybės nuosavybėn konkretų 3069,72 kv. m patalpų dydį tik Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus 2015 m. kovo 12 d. nutartį, kolegija nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartyje pateiktas Sutarties sąlygų išaiškinimas, pagal kurį ieškovei turi būti perduodamos 3069,72 kv. m ploto patalpos, reiškia, kad tokiu būdu Sutartis turi būti aiškinama nuo jos sudarymo, o ne nuo kasacinio teismo pateikto išaiškinimo.
16. Kadangi atsakovės savo neteisėtais veiksmais apribojo galimybę valstybei naudoti jai priklausantį turtą teisės aktų nustatyta tvarka, kolegija sprendė, kad atsakovių gauta nauda pripažintina ieškovės patirtais nuostoliais, kurie su atsakovių neteisėtais veiksmais yra susiję tiek tiesioginiu faktiniu, tiek teisiniu priežastiniu ryšiu.
17. Vertindama Vilniaus miesto savivaldybės argumentus dėl pagrindo atsakoves atleisti nuo civilinės atsakomybės, nes pati ieškovė prisidėjo prie nuostolių atsiradimo ir prisiėmė jų kilimo riziką, tęsdama nuomos sutartis su atsakovėmis, mokėdama joms nuomos mokestį už ginčo patalpas ir laiku neužbaigdama VSD pastato statybų, kolegija nurodė, kad nuomos sutarčių pratęsimas nelaikytinas ieškovės rizikos prisiėmimu ir sąmoningu savo patiriamų nuostolių didinimu. Nuomos mokestis buvo mokamas teisėtai. Kadangi valstybė neturėjo kitų patalpų, kurias būtų galėjusi suteikti VSD, šis vis tiek būtų nuomojęs patalpas jei ne iš atsakovių, tai iš kito asmens, dėl to ieškovė būtų patyrusi nuostolių. Nepriklausomai nuo to, kiek truko VSD pastato statybos, ieškovė vis tiek būtų patyrusi nuostolių iš atsakovių gaunamos naudos už jai neperduotų patalpų naudojimą.
18. Pasisakydama dėl žalos atlyginimo prievolės rūšies, kolegija nurodė, kad ginčo patalpos Savivaldybės nuosavybėn perduotos nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d., taigi iki šios datos patalpos valstybės nuosavybėn nebuvo perduotos dėl abiejų atsakovių neteisėtų veiksmų, o tai yra pagrindas konstatuoti žalos nedalumą bei atsakovių veiksmų bendrumą objektyviąja prasme. Todėl 496 748,96 Eur žalos atlyginimo prievolė laikytina solidariąja. Tačiau atsakovei UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ ginčo patalpas nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d. perdavus Savivaldybei, minėta bendrovė nebegali būti laikoma atsakinga už nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d. iki 2016 m. vasario 23 d. ieškovei kilusią žalą, nes minėtu laikotarpiu ji savo neteisėtus veiksmus jau buvo nutraukusi. Taigi nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d. iki 2016 m. vasario 23 d. ieškovei kilusi 26 266,62 Eur žala atsirado tik dėl Savivaldybės neteisėtų veiksmų delsiant vykdyti Sutarties 1.1 punkto įsipareigojimą perduoti patalpas valstybės nuosavybėn, todėl nurodytos žalos atlyginimas turėtų būti priteistinas tik iš Savivaldybės, bet ne solidariai iš abiejų atsakovių. Vis dėlto kolegija nurodė šiuo konkrečiu atveju negalinti pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo ir nustatyti, kad 496 748,96 Eur dydžio žalą atsakovės atlygina solidariai, o 26 266,62 Eur žala priteistina tik iš Savivaldybės, nes tai reikštų apeliacinį skundą padavusios atsakovės Savivaldybės teisinės padėties pabloginimą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
19. Kasaciniu skundu atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 19 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Ieškovė, aplaidžiai ir nerūpestingai gindama savo tariamai pažeistas teises, beveik 9 metus praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl nuostolių už laikotarpį iki 2015 m. kovo 11 d. atlyginimo (o tai sudaro didžiąją viso reikalavimo dalį, t. y. 467 688,03 Eur) pareikšti, šio smarkiai praleisto termino ji atnaujinti neprašė, o apeliacinės instancijos teismas jį be jokių objektyvių priežasčių atnaujino (pažeistos CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys ir jas plėtojanti kasacinio teismo praktika). Tokiu būdu valstybei, paminant šalių lygiateisiškumo principą, yra suteikiama privilegijuota padėtis. Tarp šalių byloje nebuvo ginčo, kad ieškovės pareikštam reikalavimui dėl turtinės žalos atlyginimo yra taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Bylą nagrinėję teismai skirtingai nustatė ieškinio senaties termino pradžios momentą, bet apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė jau nuo 2006 m. žinojo ar turėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą. Nepaisydama to, ieškovė ilgą laiką delsė kreiptis į teismą, tikėdamasi taikaus sutarties vykdymo, tuo tarpu VSD visą šį laiką teisėtai nuomojosi ginčo patalpas. Iki pat šios bylos 2018 m. iškėlimo ieškovė nėra jokia forma užsiminusi atsakovei apie galimą nuostolių atlyginimą, todėl nėra suprantamas apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad viena iš ieškovės delsimo kreiptis į teismą priežasčių buvo jos tikėjimasis gražiuoju susitarti su atsakove. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šalių elgesį pagal subjektyvųjį kriterijų, darė tai selektyviai ir vienpusiškai ieškovės naudai.
19.2. Apeliacinės instancijos teismas peržengė apeliacinio skundo ribas, nes, ex officio (pagal pareigas) atnaujindamas ieškinio senaties terminą, nesuteikė galimybės šiuo klausimu pasisakyti atsakovėms. Apeliacijos ribos buvo suformuotos be prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Apeliacinės instancijos teismas, manydamas, kad yra pagrindas peržengti apeliacijos ribos, privalėjo informuoti apie tai byloje dalyvaujančius asmenis ir suteikti jiems galimybę dėl to pasisakyti visa apimtimi – tokiu būdu ieškovė būtų turėjusi galimybę pateikti argumentus dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, o atsakovė – pateikti argumentus, kad tokiam atnaujinimui teisinio pagrindo nėra. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pateikė siurprizinius motyvus.
19.3. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė sutartinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, nes priteisė ieškovei hipotetinių nuostolių atlyginimą. Jokie neteisėti atsakovių veiksmai sudarant nuomos sutartis su VSD nebuvo nustatyti. Ne patalpų neperdavimas, o paties VSD poreikis turėti patalpas lėmė jų nuomą ir pagrįstai valstybės patirtas išlaidas. Priteisti VSD mokėtą nuomos mokestį kaip nuostolių atlyginimą bylą nagrinėję teismai būtų galėję tik tokiu atveju, jei būtų įrodyta, kad valstybė negalėjo suteikti VSD kitų patalpų, VSD turėjo jas nuomotis iš atsakovių ir valstybė ketino perduoti ginčo patalpas VSD, bet to negalėjo padaryti, nes atsakovė nebuvo perdavusi patalpų. Remtis civilinėje byloje dėl sutarties įvykdymo nustatytais faktais kaip prejudiciniais bylą nagrinėję teismai neturėjo pagrindo, nes abiejų bylų įrodinėjimo dalykai buvo visiškai skirtingi, byloje dėl įpareigojimo įvykdyti sutartį ieškovė nereiškė jokio reikalavimo atlyginti turtinę žalą. Taigi teismų nustatyta žala neatitinka realumo ir konkretumo kriterijų, o nesant tinkamai nustatytų atsakovės neteisėtų veiksmų, teismai negalėjo nustatyti ir priežastinio ryšio.
19.4. Net ir tuo atveju, jei būtų nustatytos civilinės atsakomybės sąlygos, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai neatleido atsakovės nuo atsakomybės, nes pati ieškovė savo veiksmais ne tik didino tariamų nuostolių dydį, bet aplaidžiai ir nerūpestingai nesikreipdama į teismą prisiėmė riziką dėl nuostolių atsiradimo rizikos. VSD pats priėmė savarankiškus sprendimus nuomotis ginčo patalpas ir, nepaisydamas vykstančių teisminių procesų, ne kartą pratęsė nuomos sutartis, taigi ieškovė, veikdama per savo instituciją, pati sutiko su tokių „nuostolių“ atsiradimu.
20. Atsiliepimu į kasacinį skundą VĮ Turto bankas prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 19 d. nutartį. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
20.1. Ieškovė laikosi nuomonės, kad ieškinio senaties terminas ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti nebuvo praleistas. Ieškovei apie savo teisių pažeidimą tapo žinoma tik Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2015 m. kovo 12 d. priėmus nutartį byloje dėl įpareigojimo įvykdyti sutartį. Tik kasaciniam teismui konstatavus atsakovių neteisėtus veiksmus tapo aišku, kad ieškovei iš tikrųjų buvo padaryta žala. Sutartyje nebuvo nustatytas terminas, iki kada Savivaldybė turi perduoti ginčo patalpas valstybei, todėl tik išnagrinėjus bylą dėl sutarties įvykdymo ieškovė buvo tikra ir dėl perduodamų patalpų apimties, ir dėl perdavimo termino. Kadangi ieškovė į teismą dėl žalos atlyginimo kreipėsi 2018 m. kovo 12 d., CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
20.2. Ieškovė dublike buvo nurodžiusi, kad tuo atveju, jei teismas laikys, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, ji prašo jį atnaujinti, todėl atsakovės argumentai, kad ieškovė neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, yra nepagrįsti. Neatnaujinus ieškinio senaties termino būtų pažeistos ieškovės teisės ir viešasis interesas. Apeliacinės instancijos teismas neperžengė apeliacijos ribų ir tinkamai nustatė aplinkybes, dėl kurių ieškinio senaties terminas galėjo būti praleistas, t. y. ieškovės lūkestis, kad sutartis bus įvykdyta taikiai, atsakingų valstybės institucijų pasikeitimas. Tai, kad byloje dalyvaujantys asmenys neprivalo būti informuoti apie ex officio atnaujinamą ieškinio senaties terminą, yra nustatyta ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012).
20.3. Bylą nagrinėję teismai tinkamai nustatė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas. Neteisėti atsakovės veiksmai – patalpų neperdavimas buvo nustatyti civilinėje byloje dėl įpareigojimo vykdyti sutartį. Ieškovė prašė dėl atsakovių neteisėtų veiksmų jų gautą naudą pripažinti ieškovės nuostoliais CK 6.249 straipsnio 2 dalies pagrindu. Todėl nėra svarbu, kas nuomojosi ginčo patalpas.
20.4. Ieškovė nuostolių atsiradimą kildina iš atsakovės ir ieškovės sudarytos sutarties nevykdymo, tad ir ieškovės tariama kaltė, dėl kurios būtų pagrindas mažinti atsakovės atsakomybę ar apskritai ją nuo atsakomybės atleisti, turėtų būti siejama su ieškovės pareigų, kylančių iš minėtos sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo, o ne nuomos sutarčių, sudarytų su VSD, teisėtumu.
21. Atsiliepimu į kasacinį skundą VĮ Turto bankas prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 19 d. nutartį. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma, kad ieškovė nekvestionuoja VSD sudarytų ginčo patalpų nuomos sutarčių teisėtumo ir nuomos mokesčio mokėjimo teisėtumo, todėl šios atsakovės nurodomos aplinkybės apskritai nėra susijusios su byla.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo
22. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ex officio atnaujino ieškovės praleistą ieškinio senaties terminą, nesuteikdamas galimybės šiuo klausimu pasisakyti atsakovėms. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šalių elgesį pagal subjektyvųjį kriterijų, darė tai selektyviai ir vienpusiškai ieškovės naudai.
23. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).
24. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pradžios momento konkrečiu atveju nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau, remdamasis teismų nustatytomis aplinkybėmis, turinčiomis reikšmės ieškinio senaties termino pradžios nustatymui, teisės taikymo aspektu patikrina, ar bylą nagrinėję teismai teisingai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016 35 punktą; ir kt.).
25. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad reikalavimui dėl turtinės žalos atlyginimo taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Ieškovė į teismą dėl žalos atlyginimo kreipėsi 2018 metų rugpjūčio 12 d. Jos vertinimu, ji į teismą kreipėsi nepraleidusi ieškinio senaties termino, tačiau dublike pateikė prašymą teismui atnaujinti ieškinio senaties terminą, jeigu teismas spręs, kad šis terminas yra praleistas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo 2015 m. kovo 12 d., kasaciniam teismui priėmus 2015 m. kovo 12 d. nutartį, kuria buvo konstatuotas galutinis ir neginčijamas ieškovės teisių pažeidimas, todėl, teismo vertinimu, ieškinio senaties terminas yra nepraleistas. Atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei apskundus šį teismo sprendimą apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškinio senaties termino pradžia yra Savivaldybės tarybos 2006 m. liepos 26 d. sprendimas Nr. 1-1285, kuriuo buvo sumažintas UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ įstatinis kapitalas 9 583 145 Lt dalimi, proporcinga Savivaldybės nuosavybėn perduodamų 3069,72 kv. m administracinių patalpų Europos a. 1 ir 42,89 kv. m pagalbinių patalpų Konstitucijos pr. 3 daliai įmonės nuosavame kapitale. Taigi, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškinio senaties terminas ieškovės praleistas daugiau nei 9 metus.
26. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.
27. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Įstatymo nenustatyta, kad ieškovas privalo pateikti prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-385-421/2019 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
28. Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašo; taip pat neįvardyta kriterijų, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
29. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo esant teisinį pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą. Teismas nurodė tokias faktines bylos aplinkybes, kurias vertino kaip reikšmingas ieškinio senaties terminui atnaujinti: pirma, tiek ieškovė, tiek ir atsakovė yra viešieji juridiniai asmenys, kuriems keliami aukštesni elgesio standartai, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai – ne tik iš valstybės gali būti tikimasi efektyvaus savo teisių gynimo, bet ir iš Savivaldybės gali būti pagrįstai tikimasi, kad ji laikysis valstybės ir savivaldybių turto naudojimo, valdymo ir disponavimo juo principų ir, mainais į valstybės perduotą turtą Sutartimi įsipareigojusi pastatyti naujas patalpas ir perduoti jas valstybės nuosavybėn, tinkamai vykdys savo sutartinius įsipareigojimus, bendradarbiaus su ieškove, perduos visas valstybei priklausančias patalpas ir tuo labiau nedarys žalos valstybei, nešvaistys jos biudžeto lėšų; antra, valstybė yra juridinis asmuo, ji pati tiesiogiai civiliniuose santykiuose nedalyvauja ir civilines teises įgyja, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per atitinkamas valstybės institucijas. Nagrinėjamo ginčo atveju valstybė santykiuose su atsakovėmis iš pradžių veikė per Vilniaus apskrities viršininko administraciją, vėliau jos teisės ir pareigos pagal Sutartį buvo perduotos VĮ Valstybės turto fondui – ši aplinkybė galimai lėmė ieškovės veiksmus delsiant pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo; trečia, nuo 2006 metų vyko ieškovės atsakingų institucijų susirašinėjimas su Savivaldybe skatinant šią kuo greičiau perduoti ginčo patalpas valstybės nuosavybėn, kurio metu atsakovė vis patvirtindavo savo ketinimą tinkamai vykdyti sutartį ir perduoti ginčo patalpas ieškovei; ketvirta, atsakovės UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ bylinėjimasis su VĮ Registrų centru dėl 2006 m. Sprendimu pakeistų duomenų įregistravimo. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ypatingą atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės ir ieškovės teisinį statusą, aukštesnius atsakingumo ir rūpestingumo reikalavimus šiems teisės subjektams bei sprendė, kad šiame punkte paminėtų aplinkybių visuma galėjo sukelti ieškovei pagrįstą lūkestį ginčus su Savivaldybe išspręsti taikiai, nenaudojant savivaldybės ir valstybės resursų. Tokioje situacijoje ieškovės siekis bylinėjimosi su atsakovėmis dėl Sutarties vykdymo metu pirmiausiai įrodyti neteisėtus veiksmus, o tik vėliau reikalauti žalos atlyginimo taip pat gali būti pateisinamas ieškovės lūkesčiu, kad, esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, kuriame konstatuoti atsakovių neteisėti veiksmai, atsakovės geranoriškai atlygins valstybės patirtus nuostolius, kuriuos sudarė išlaidos, skirtos valstybės institucijos – VSD nuomos mokesčiui už naudojimąsi patalpomis, neteisėtai atsakovių neperduodamomis ieškovės nuosavybėn.
30. Teisėjų kolegija nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ex officio atnaujino ieškinio senaties terminą, dėl to neleido pasisakyti atsakovėms ir taip priėmė siurprizinį sprendimą, kuriuo buvo pažeistos atsakovės teisės.
31. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje dėl teisės į teisingą teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnis) pasakyta, kad Konvencijos požiūriu gali kilti Konvencijoje įtvirtintų teisių pažeidimo pavojus, kai teismai, nagrinėdami bylas, priima siurprizinius sprendimus tiek įrodymų tyrimo ir vertinimo, tiek teisės taikymo aspektu. Pagal Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos nagrinėjimo koncepciją šalys turi teisę į rungtynišką procesą, reiškiančią, kad jos privalo turėti galimybę ne tik pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą (žr. EŽTT 1997 m. vasario 18 d. sprendimo byloje Nideröst-Huber prieš Šveicariją, peticijos Nr. 18990/91, 24 punktą; 2001 m. gegužės 31 d. sprendimo byloje K. S. prieš Suomiją, peticijos Nr. 29346/95, 21 punktą; 2014 m. kovo 3 d. sprendimo byloje Duraliyski prieš Bulgariją, peticijos Nr. 45519/06, 30 punktą; kt.).
32. Apeliacinės instancijos teismas nustatė visas su ieškinio senaties termino atnaujinimu susijusias reikšmingas aplinkybes ir patikrino apskųstą teismo sprendimą. Aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas dėl ieškinio senaties termino pradžios sprendė kitaip nei pirmosios instancijos teismas ir kad konstatavo esant pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, pati savaime neteikia pagrindo daryti išvadą, kad atnaujindamas ieškinio senaties terminą apeliacinės instancijos teismas pažeidė atsakovės teises, nes ši negalėjusi pateikti šiuo klausimu savo pozicijos. Aplinkybės, kad atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė žinojo apie ieškovės prašymą atnaujinti galimai praleistą ieškinio senaties terminą bei jame išdėstytus argumentus, turėjo galimybę į šiuos argumentus atsikirsti, pateikdama savo poziciją, ir ja pasinaudojo (CPK 42 straipsnis, 302 straipsnis), teikia pagrindą daryti išvadą, kad skundžiamas procesinis sprendimas atnaujinti ieškinio senaties terminą nebuvo atsakovei siurprizinis, o apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl ieškovės praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų egzistavimo.
33. Sutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad teismų byloje nustatytos aplinkybės, kurias apeliacinės instancijos teismas laikė reikšmingomis sprendžiant dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, nesutapo su tomis, kurias dublike buvo nurodžiusi ieškovė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių visetas, kurį apeliacinės instancijos teismas laikė reikšmingu sprendžiant dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, buvo byloje įrodinėjimo dalyku, dėl šių aplinkybių šalys turėjo galimybę pasisakyti, teikti įrodymus, paaiškinimus, atsikirtimus. Tai leidžia pagrįstai spręsti, kad teismo išvada dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo padaryta remiantis byloje įrodinėtomis aplinkybėmis, dėl kurių šalys turėjo galimybę pasisakyti.
34. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmiau pateiktų kasacinio teismo teisėjų kolegijos išaiškinimų kontekste byloje būtų priimtas siurprizinis sprendimas ir kartu būtų paneigta ar apribota atsakovių teisė pateikti savo poziciją dėl ieškovės argumentų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų egzistavimo (CPK 42 straipsnis), – teisėjų kolegijos vertinimu, tai atsakovė galėjo padaryti viso bylos nagrinėjimo metu ir padarė teikdama tripliką. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje šalims buvo užtikrintos galimybės teikti savo poziciją dėl ieškinio senaties termino, jo (ne)atnaujinimo, nurodyti bylai reikšmingas faktines aplinkybes.
35. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktą teisės aiškinimą, kad teismui, sprendžiančiam dėl termino atnaujinimo, reikia nustatyti, kurį iš kelių viešųjų interesų reikėtų ginti prioritetiškai konkrečiu atveju – teisinių santykių stabilumą (ieškinio senaties termino paskirtis) ar būtinybę pašalinti teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, nors asmuo ir pavėluotai pareiškė tokį reikalavimą (ginčo santykio specifika), t. y. vertinti teisės kreiptis į teismą ribojimo terminu atitiktį teisėtam tikslui apginti pažeistą teisę. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2009). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, nagrinėjamu atveju įvertinus ginčo santykių specifiką, ieškinio senaties termino atnaujinimas atitiko teisingumo ir sąžiningumo principus, apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, nenukrypo nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos šiuo klausimu, o kasacinio skundo argumentai nesudaro tinkamo pagrindo priešingai išvadai.
Dėl civilinės atsakomybės taikymo sąlygų
36. Kasaciniame skunde atsakovė teigia, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai nustatė civilinės atsakomybės sąlygas, būtent neteisėtus veiksmus ir žalos faktą, todėl priėmė teisiškai nepagrįstą sprendimą. Atsakovė teigia, kad konstatuodami šių civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą teismai nepagrįstai rėmėsi civilinėje byloje dėl sutarties įvykdymo nustatytais faktais kaip prejudiciniais, nes abiejų bylų įrodinėjimo dalykai buvo skirtingi.
37. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
38. Nagrinėjamu atveju atsakovė nesutinka su teismų išvada, kad neteisėti veiksmai – atsakovės tinkamu laiku neperdavimas ieškovei pagal sandorį priklausančių patalpų – yra konstatuoti remiantis kitoje byloje nustatytais prejudiciniais faktais.
39. CPK 182 straipsnyje, reglamentuojančiame atleidimą nuo įrodinėjimo, be kita ko, nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai) (2 punktas).
40. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2012).??? ???
41. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-706/2015, kurioje buvo sprendžiama dėl ieškovės VĮ Turto banko reikalavimų įpareigoti atsakovę UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ perduoti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn administracines patalpas (bendras plotas – 3069,72 kv. m) ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę perduoti šias patalpas valstybei, t. y. jos interesus atstovaujančiam VĮ Turto bankui, pagrįstumo, iš esmės išaiškinta, kad Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. lapkričio 26 d. sudarytos sutarties 1.1 punktu Savivaldybė įsipareigojo valstybės nuosavybėn perduoti visą naujai pastatytą pastatą, o Sutarties 1.2 punkto vykdymas, perduodant panaudos teise ne visą pastatą, o tik dalį jo patalpų, negali būti pripažįstamas tinkamu. Taigi, minimoje nutartyje kasacinis teismas konstatavo, kad atsakovė Savivaldybė, neperduodama ginčo patalpų ieškovei, tinkamai nevykdo sutarties, ir sprendė, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai ieškinį tenkino.
42. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartyje sprendžiant dėl atsakovės sutartinių įsipareigojimų ieškovei apimties, be kita ko, buvo konstatuota, jog 2006 m. liepos 26 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas mažinti nurodytos uždarosios akcinės bendrovės įstatinį kapitalą 9 583 145 Lt ir perimti viešosios nuosavybės teise 3069,72 kv. m patalpas ir 30 vietų automobilių stovėjimo aikštelėje vertintinas kaip atsakovės savivaldybės pripažinimas, kokia apimtimi ji turi vykdyti savo įsipareigojimą valstybei, t. y. perduoti valstybės nuosavybėn sprendimu nurodytą patalpų kiekį naujame pastatytame administraciniame pastate. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje nutartyje teismas sprendė, kad atsakovė Savivaldybė įsipareigojimą dėl viešosios nuosavybės objekto sukūrimo galėjo vykdyti, savo nuožiūra ir rizika pasirinkdama veiklos būdus, ir yra iki šiol atsakinga, kad ši veikla atitiktų tokią veiklą reglamentuojančias teisės normas.
43. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad tiek nagrinėjamoje byloje, tiek byloje dėl įpareigojimo tinkamai vykdyti sutartį dalyvavo tie patys asmenys, aplinkybė, kad atsakovės, neperduodamos ginčo patalpų ieškovei, elgiasi neteisėtai, buvo įrodinėjimo dalykas jau kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje ir šios aplinkybės, kaip įrodinėjamas faktas, neabejotinai reikšmingas ir nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgiant į šios nutarties 40 punkte nurodytą kasacinio teismo praktiką konstatuotina, kad byloje dėl Sutarties vykdymo nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai.
44. Atsižvelgdama į tai, kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai rėmėsi prejudiciniais faktais kaip reikšmingais konstatuodami atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtus veiksmus – Sutarties 1.1 punktu prisiimto įsipareigojimo naujai pastatytą pastatą perduoti valstybės nuosavybėn nevykdymą.
45. Kasaciniame skunde atsakovė iš esmės nekelia klausimo dėl žalos dydžio, tačiau nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai sprendė dėl žalos fakto, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, egzistavimo, nes teismų konstatuota žala neatitinka realumo ir konkretumo kriterijų.
46. Žala – tai asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. CK 6.249 straipsnyje apibrėžta turtinės žalos sąvoka bendrąja prasme.
47. Komercinio rezultato, kokio pagrįstai tikimasi iš sutarties, negavimas, kai teisėto ir pagrįsto lūkesčio nepasiekiama dėl vienos iš šalių sutartyje įtvirtintų pareigų nevykdymo (neteisėtas neveikimas) arba dėl veiksmų, kuriuos sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba dėl neatlikimo bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, yra nuostoliai remiantis CK 6.249 straipsniu, atlygintini kaltosios šalies sąskaita (CK 6.245 straipsnio 2 dalis, 6.251 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2008).
48. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žalos sampratą turtinė žala padaroma, kai nukenčia asmens turtiniai (ekonominiai) interesai; žala, įvertinta pinigais, laikoma nuostoliais. Taikant civilinę atsakomybę atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję priežastiniu ryšiu su tam tikrais skolininko veiksmais (CK 6.247 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006). Žala suprantama kaip tokios išlaidos ar turto netekimas arba jo sužalojimas, kurių atsirado dėl skolininko neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. kurių kreditorius nebūtų patyręs, jeigu skolininkas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241-701/2019, 31 punktas). Požymiai, į kuriuos atsižvelgiama sprendžiant dėl patirtos žalos – priteistinų išlaidų atlyginimo – pagrįstumo, yra jų būtinumas, t. y. jos turi būti realiai patirtos, ir jų atitiktis protingumo kriterijui, t. y. jos turi būti adekvačios.
49. Byloje teismų vertinta, kad, siekdama užtikrinti savo institucijos – VSD tinkamą funkcionavimą, ieškovė privalėjo suteikti jai patalpas ar kitaip užtikrinti galimybę naudotis tam tikromis patalpomis. Vykdydama šią pareigą ieškovė ginčo laikotarpiu skirdavo asignavimus, kuriais užtikrindavo VSD ir atsakovių sudarytos patalpų nuomos sutarties tinkamą vykdymą. Atsakovės byloje neteikė argumentų, kad ieškovės reikalaujama priteisti nuostolių suma neatitinka realumo kriterijaus, t. y. kad ne tokia suma buvo atsakovėms sumokėta už naudojimąsi neteisėtai neperduodamomis patalpomis. Kartu pabrėžtina, jog byloje nėra ginčo, kad kaip nuomos mokestis atsakovėms sumokėtos sumos neatitinka protingumo kriterijaus, todėl neturėtų būti priteistos.
50. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad atsakovės, neperduodamos valstybės nuosavybėn ginčo patalpų, atliko neteisėtus veiksmus ir iš jų gavo naudos – pajamų iš nuomos mokesčio, tuo tarpu ieškovė dėl tokių neteisėtų atsakovių veiksmų patyrė analogiško dydžio išlaidas, nes nuomos mokestį mokėjo iš savo biudžeto. Teismai sprendė, kad jei atsakovės būtų tinkamai vykdžiusios savo pareigą laiku perduoti valstybei ginčo patalpas, ši būtų galėjusi jas perduoti VSD naudotis neatlygintinai ir nebūtų patyrusi išlaidų patalpų nuomos mokesčiui mokėti. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pritaria teismų išvadai, kad ieškovės patirtos išlaidos pripažintinos ieškovės patirtais nuostoliais, kurie su atsakovių neteisėtais veiksmais yra susiję tiek tiesioginiu faktiniu, tiek teisiniu priežastiniu ryšiu – ieškovė patyrė realių nuostolių būtent dėl to, kad jai tinkamai ir laiku nebuvo perduotas Sutartyje nurodytas turtas.
Dėl sąlygų atsakoves atleisti nuo civilinės atsakomybės ar ją mažinti vertinimo
51. Kasaciniame skunde atsakovė nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai visiškai ar iš dalies neatleido atsakovės nuo civilinės atsakomybės, nes pati ieškovė savo veiksmais ne tik didino tariamų nuostolių dydį, bet, aplaidžiai ir nerūpestingai nesikreipdama į teismą, prisiėmė riziką dėl nuostolių atsiradimo rizikos.
52. Atleidimas nuo civiline?s atsakomybe?s apima atvejus, kai asmeniui yra nustatomos visos civilinei atsakomybei kilti bu?tinos sa?lygos, tac?iau jis nuo civiline?s atsakomybe?s yra atleidz?iamas i?rodz?ius egzistuojant viena? is? atleidimo nuo civiline?s atsakomybe?s pagrindu?. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad tam tikrais atvejais nukentėjusio asmens kaltė gali būti pagrindas žalą padariusį asmenį visiškai ar iš dalies atleisti nuo civilinės atsakomybės. Asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės, kai yra nustatyti CK 6.253 straipsnio 1 dalyje nurodyti pagrindai. CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nustatytas pagrindas visiškai ar iš dalies atleisti žalą padariusį asmenį nuo civilinės atsakomybės yra nukentėjusiojo veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Prie tokių veiksmų įstatyme nurodytas nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Toks asmuo, atlikdamas tam tikrus veiksmus, žino ir supranta, kad jo atliekami veiksmai gali būti pripažinti neteisėtais, ir prisiima jų padarinių riziką. Priklausomai nuo byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles atsakingas už žalą asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo pareigos ją atlyginti nukentėjusiam, jeigu šis veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą ar jos padidėjimą, atliko savo rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2016, 48–49 punktai).
53. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinama, kad CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nurodyti nukentėjusiojo veiksmai, kaip pagrindas atleisti žalos padariusį asmenį nuo civilinės atsakomybės, siejami su sąmoningais nukentėjusiojo veiksmais, dėl kurių jam atsiranda ar padidėja nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2009).
54. Atsakovė ieškovės veiksmais, dėl kurių jai atsirado ar padidėjo nuostoliai, įvardija tai, kad ieškovė iš savo lėšų pati mokėjo nuomos mokestį už VSD patalpų nuomą ginčo pastate, o VSD, būdama valstybės institucija, per kurią ieškovė įgyvendina savo teises ir pareigas, ne kartą pratęsė nuomos sutartį su atsakovėmis. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šios aplinkybės nelaikytinos ieškovės rizikos prisiėmimu ir sąmoningu savo patiriamų nuostolių didinimu.
55. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad tiek atsakovė, tiek ir ieškovė 2006 metais žinojo ar turėjo žinoti, kad atsakovė turi pareigą perduoti ieškovei ginčo patalpas nuosavybės teise. Patalpų neperdavimas teismų kvalifikuotas kaip neteisėti veiksmai, dėl kurių ieškovė patyrė išlaidas, t. y. buvo priversta skirti lėšas, kurias jos institucija – VSD mokėjo pagal nuomos sutartį, sudarytą su atsakovėmis, už naudojimąsi ginčo patalpomis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, konstatavusi, kad atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos įrodytos, sprendė, kad nėra teisinio pagrindo atsakovę atleisti nuo civilinės atsakomybės arba jai netaikyti civilinės atsakomybės.
56. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad tokios teismų nustatytos aplinkybės, kaip: iki 2016 m. vasario 23 d. ginčo patalpos ieškovei nuosavybės nepriklausė, ji jomis negalėjo disponuoti, be kita ko, suteikti naudotis VSD, kurios šiai buvo reikalingos; ieškovė ne kartą kreipėsi į atsakovę Vilniaus miesto savivaldybę, kad ginčo patalpos nuosavybės teise jai būtų perduotos; ieškovė skyrė asignavimus mokėjimams pagal VSD ir atsakovės nuomos sutartį tinkamai vykdyti; atsakovei perdavus ieškovės nuosavybėn ginčo patalpas ieškovė kreipėsi teismą dėl žalos atlyginimo, pagrindžia apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad nėra teisinio pagrindo atsakovei netaikyti civilinės atsakomybės, ją nuo šios atsakomybės atleisti ar šią sumažinti, o kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo daryti priešingą išvadą.
57. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nepagrįsti atsakovės argumentai, jog ieškovė galėjo kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo anksčiau ir tai būtų sumažinę ieškovės išlaidų dydį. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės kreipimasis į teismą nenutraukia atsakovių neteisėtų veiksmų, todėl ieškovė ir toliau būtų patyrusi žalą – išlaidas jos mokamam nuomos mokesčiui pagal galiojančią su VSD sudarytą nuomos sutartį padengti už naudojimąsi neteisėtai atsakovių valdomomis ir ieškovei neperduodamomis patalpomis. Ieškovės veiksmai – nesikreipimas į teismą dėl žalos atlyginimo iki perimant nuosavybės teisę bei jos patirtos išlaidos – mokėjimai pagal galiojusią VSD veiklai reikalingų patalpų nuomos sutartį – nekvalifikuotini kaip nukentėjusiojo veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės žala kilo ar padidėjo ne dėl to, kad ji užtikrino tinkamą atsiskaitymą pagal ginčo patalpų nuomos sutartį ar nepagrįstai ilgai nesikreipė į teismą dėl žalos priteisimo, o dėl to, kad atsakovė tinkamai ir laiku neperdavė ieškovei ginčo patalpų, už naudojimąsi kuriomis ieškovė buvo priversta mokėti nuomos mokestį, taip patirdama išlaidas, kurios kvalifikuotinos kaip ieškovės žala.
58. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė nepripažintina kalta dėl žalos atsiradimo ar jos dydžio, todėl netaikė atleidimo nuo civilinės atsakomybės instituto.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjos Birutė Janavičiūtė
Sigita Rudėnaitė
Dalia Vasarienė