Civilinė byla Nr. e3K-3-60-421/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01843-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.6.1.; 3.6.1.2.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „Maxima Grupė“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Franmax“ bei atsakovų G. M. ir E. M. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „Maxima Grupė“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Franmax“ ieškinį atsakovams G. M. , E. M. , M. M. ir ribotos atsakomybės bendrovei „Mart Inn Food“ dėl nuostolių atlyginimo; tretieji asmenys atsakovų pusėje – A. N. , uždaroji akcinė bendrovė „Ordeta“, uždaroji akcinė bendrovė „Lords LB Asset Management“ ir A. S. .

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl tarptautinės Lietuvos teismų jurisdikcijos, Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamose bylose (toliau – Dvišalė sutartis) nuostatų, reglamentuojančių teismų jurisdikcijos nustatymą, aiškinimo ir taikymo, kai reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo yra pareikštas skirtingose valstybėse esantiems atsakovams – trims Lietuvos Respublikos ir vienam Baltarusijos Respublikos subjektui, o veiksmai, iš kurių tariamai kilo žala, galbūt padaryti abiejų valstybių teritorijoje.
2. Ieškovai pareiškė reikalavimą atsakovams dėl žalos, padarytos bendrais visų atsakovų veiksmais pasisavinant ir panaudojant konfidencialią ir (arba) komercinę paslaptį sudarančią ieškovų informaciją, taip pat nesąžiningos konkurencijos veiksmais, atlyginimo. Trys atsakovai yra Lietuvos Respublikos fiziniai asmenys, o vienas – Baltarusijos Respublikoje buveinę turintis juridinis asmuo. Kadangi ieškinys pareikštas vienam užsienio valstybės (Baltarusijos Respublikos) juridiniam asmeniui, atsakovai prašė teismo pareikštą ieškinį palikti nenagrinėtą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 5 d. rezoliucija atsisakė tenkinti atsakovų prašymą dėl ieškovių ieškinio palikimo nenagrinėto kaip neteismingo Lietuvos Respublikos teismams ir pripažino, kad ieškinys visiems atsakovams yra teismingas Lietuvos Respublikos teismams.
4. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovų G. M. ir E. M. atskirąjį skundą, 2016 m. gegužės 4 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 5 d. rezoliucijos dalį dėl atsakovei ribotos atsakomybės bendrovei „Mart Inn Food“ pareikštų reikalavimų ir klausimą išsprendė iš esmės – ieškovių ieškinį atsakovei ribotos atsakomybės bendrovei „Mart Inn Food“ dėl nuostolių atlyginimo paliko nenagrinėtą; kitą rezoliucijos dalį paliko nepakeistą.
5. Apeliacinės instancijos teismas pripažino nepagrįstais ieškovių argumentus, kad Dvišalė sutartis nagrinėjamu atveju neįtvirtina aktualių teismingumo nustatymo taisyklių ir ieškovės turi teisę pasirinkti kompetentingą teismą, remdamosi kitomis tarptautinio proceso taisyklėmis, o ne Dvišale sutartimi. Teismas sprendė, kad Dvišalė sutartis turėtų būti taikoma ir toms situacijoms, kai neteisėti veiksmai atliekami ir žala atsiranda skirtingose valstybėse.
6. Įvertinęs tai, kad atsakovų G. M. , E. M. ir M. M. neteisėtus veiksmus ieškovės sieja su konfidencialios ir komercinę paslaptį sudarančios informacijos panaudojimu, kuriant ir plėtojant konkuruojantį verslą; kad atsakovai, veikdami ieškovės UAB „Maxima Grupė“ įmonėse, galbūt neteisėtus veiksmus atliko Lietuvos Respublikoje, teismas sprendė, kad ginčas tarp ieškovių bei šių atsakovų turi būti nagrinėjamas Lietuvos teismuose. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovės ribotos atsakomybės bendrovės „Mart Inn Food“ galbūt neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog ji, pasinaudodama iš atsakovų G. M., E. M. ir M. M. gauta komercine paslaptimi, Baltarusijos Respublikoje išplėtė mažmeninės prekybos tinklą ir taip padarė ieškovėms žalos, nes užkirto joms kelią į Baltarusijos Respublikos rinką, teismas konstatavo, kad tiek atsakovės ribotos atsakomybės bendrovės „Mart Inn Food“ galbūt neteisėti veiksmai, tiek galbūt padaryta žala ieškovėms atsirado Baltarusijos Respublikoje, todėl reikalavimas šiai atsakovei turi būti nagrinėjamas Baltarusijos Respublikoje.
7. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovių pasirinktas teisių gynimo būdas pareikšti solidarų ieškinį dėl žalos atlyginimo visiems keturiems atsakovams negali paneigti Dvišalės sutarties 41 straipsnyje nustatytų teismingumo taisyklių bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 780 straipsnyje įtvirtinto reguliavimo, suteikiančio prioritetą tarptautinėms sutartims. Teismas pabrėžė, kad bendras principas yra tas, jog bendraskolių prievolė yra dalinė, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.5 straipsnis).
8. Teismas atkreipė dėmesį, kad daugelis su bylos nagrinėjimu susijusių įrodymų yra Baltarusijos Respublikoje, todėl ieškovių reikalavimų atsakovei ribotos atsakomybės bendrovei „Mart Inn Food“ nagrinėjimas Baltarusijos Respublikoje būtų operatyvesnis ir ekonomiškesnis; pažeidus Baltarusijos teismų jurisdikciją, Lietuvos teismų galutinį sprendimą gali būti atsisakyta pripažinti ir leisti vykdyti (Dvišalės sutarties 59 straipsnio 4 punktas).

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

9. Ieškovės kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutarties dalį, kuria ieškovių ieškinys atsakovei ribotos atsakomybės bendrovei „Mart Inn Food“ paliktas nenagrinėtas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Dvišalės sutarties 41 straipsnio nuostatas, nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamoje byloje teismingumas nustatomas taikant Dvišalę sutartį. Dvišalės sutarties taisyklės yra taikytinos tik tuomet, kai vienai susitariančiajai valstybei priklausantis asmuo ieškinį pareiškia tik kitos susitariančiosios valstybės asmeniui; kai veiksmas ar kita aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą (neteisėti veiksmai), įvykę tik vienos iš susitariančiųjų valstybių teritorijoje. Dvišalės sutarties 41 straipsnio 2 dalis negali būti taikoma tuo atveju, kai ieškinys yra pareiškiamas abiejų susitariančiųjų šalių asmenims ar kai neteisėti veiksmai padaryti abiejų valstybių teritorijoje. Tai, kad Dvišalės sutarties 41 straipsnio nuostata taikytina tik kai ieškovas ir atsakovas byloje yra skirtingų susitariančiųjų valstybių asmenys, patvirtina ir Lietuvos teismų praktika. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-640/2003 nurodyta, kad Dvišalės sutarties 41 straipsnio 1 dalis taikytina tik tais atvejais, kai žalos atlyginimo prievolės šalys yra skirtingų valstybių asmenys. Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kuri tiesiogiai nepatenka į Dvišalės sutarties 41 straipsnio 2 dalies reguliavimo sritį, kadangi ieškovių ieškinys yra pareikštas tiek Lietuvos Respublikos, tiek Baltarusijos Respublikos asmenims. Dvišalės sutarties 41 straipsnio 2 dalis nesudaro pagrindo teigti, kad iškelta byla vienam iš atsakovų yra teisminga Baltarusijos teismams.
2. Teismas nepagrįstai nagrinėjamoje byloje rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-692-706/2015, kurioje nurodyta, kad kitokių aplinkybių, tapusių pagrindu reikalauti atlyginti žalą, teisinė kategorija aiškintina kaip apimanti ir patį žalos atsiradimo faktą, kaip pagrindą reikalauti jos atlyginimo, ir suteikianti žalos atsiradimo vietos valstybei jurisdikciją nagrinėti tokio pobūdžio bylą, ir padarė išvadą, jog Dvišalė sutartis turėtų būti taikoma ir toms situacijoms, kai neteisėti veiksmai atlikti ir žala atsirado skirtingose valstybėse. Nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas aktualus tais atvejais, kai vieno atsakovo neteisėtų veiksmų atlikimo ir jais sukeltos žalos atsiradimo vietos yra skirtingose valstybėse. Pirmiau minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nekalba nei apie atvejus, kai vienas jurisdikciją lemiantis kriterijus (neteisėtų veiksmų vieta arba žalos atsiradimo vieta) pasireiškia daugiau negu vienoje susitariančiojoje valstybėje, nei apie atsakovų daugeto atvejus. Net jeigu būtų aiškinama, jog nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika aktuali ir skirtingoms valstybėms priklausančių atsakovų daugeto atveju, pagal išaiškinimą ieškovui suteiktos dvi alternatyvos – reikšti ieškinį arba pagal neteisėtų veiksmų padarymo vietą, arba pagal žalos atsiradimo vietą. Dauguma neteisėtų atsakovų veiksmų atlikta Lietuvoje; atsakovų bendrais veiksmais ieškovėms sukelta žala atsirado Lietuvoje. Taigi nepriklausomai nuo to, kurią iš alternatyvų pasirinktų ieškovės, ieškinys laikytinas teismingu Lietuvos Respublikos teismams.
3. Vertindamas solidariai reiškiamo reikalavimo įtaką nustatant teismo jurisdikciją, teismas netinkamai aiškino ir taikė Dvišalės sutarties nuostatas, pažeidė visuotinai pripažintas tarptautines teismingumo nustatymo taisykles ir nacionalinės teisės normas (CK 6.14 straipsnis, CPK 43 straipsnis). Ieškovams žala kilo dėl bendrų atsakovų neteisėtų veiksmų, deliktinė atsakomybė kildinama remiantis tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir bent iš dalies sutampančiu teisiniu pagrindu. Atsižvelgiant į solidarų atsakovų prievolės pobūdį, spręstina, kad reikalavimai skirtingiems atsakovams yra neatsiejamai susiję, todėl negali būti nagrinėjami atskirai. Aiškinant priešingai, būtų sukuriama situacija, kai tie patys žalą sukėlę neteisėti veiksmai būtų nagrinėjami skirtingų valstybių teismuose, sukeliant prieštaringų skirtingų valstybių teismų sprendimų priėmimo riziką. Kadangi atsakovų atlikti veiksmai tarpusavyje yra susiję tiek neteisėtų veiksmų, tiek pasekmių (žalos atsiradimo) prasme, šios aplinkybės negali būti nustatomos skirtingose bylose, ypač kai kyla rizika tas pačias aplinkybes įvertinti priešingai. Reiškiamų reikalavimų solidarumas panaikina Dvišalės sutarties nuostatų taikymo galimybę ir sudaro pagrindą nustatant teismingumą remtis bendrosiomis tarptautinėmis ir nacionalinėmis teismingumo nustatymo taisyklėmis.
4. Dauguma tarptautinio teismingumo taisykles nustatančių teisės aktų įtvirtina ieškovo teisę, reiškiant ieškinį dėl žalos atlyginimo, pasirinkti vieną iš dviejų alternatyvų: ieškinį reikšti pagal (i) atsakovo gyvenamąją vietą arba pagal (ii) žalą lėmusių neteisėtų veiksmų padarymo vietą (Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos, darbo ir baudžiamosiose bylose 38 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 40 straipsnio 3 dalis, 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir reglamentas Nr. 1215/2012)). CPK įtvirtintos tarptautinio civilinio proceso taisyklės (CPK 780–817 straipsniai) tiesiogiai nereglamentuoja teismo jurisdikcijos nustatymo atsakovų daugeto byloje atveju, tačiau tokiais atvejais Lietuvos teismai įprastai mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taiko nacionalines civilinio proceso taisykles. Nagrinėjamu atveju būtų pagrįsta remtis CPK 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisykle, nustatančia, kad ieškinys keliems atsakovams, gyvenantiems ar esantiems ne toje pačioje vietoje, pareiškiamas pagal vieno iš atsakovų gyvenamąją vietą ar buveinę ieškovo pasirinkimu. Nagrinėjamoje byloje ieškovės turėjo teisę pasirinkti teismo, esančio bent vieno iš atsakovų gyvenamojoje vietoje, jurisdikciją, todėl byla yra teisminga Lietuvos teismams. Atsakovų bendrais veiksmais sukelta žala atsirado Lietuvoje, todėl ir pagal šį kriterijų byla pripažintina teisminga Lietuvos teismams.
5. Teismas, netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, padarė nemotyvuotą išvadą, kad dauguma nagrinėjamai bylai reikšmingų įrodymų yra Baltarusijos Respublikoje. Teismas nepagrįstai susiaurino forum non conveniens (nepatogus (netinkamas) teismas) doktrinos taikymo kriterijus: spręsdamas dėl ieškinio reikalavimų ribotos atsakomybės bendrovei „Mart Inn Food“ teismingumo, išimtinai vadovavosi netinkamai nustatyta daugumos įrodymų buvimo vieta. Prašymo dėl teisinės pagalbos renkant įrodymus Baltarusijoje ir prašymo dėl įrodymų išreikalavimo pateikimas neleidžia nustatyti daugumos įrodymų buvimo vietos. Šiais prašymais ieškovės siekia gauti tik papildomai reikalavimų pagrįstumą patvirtinsiančius įrodymus. Be to, daugumos įrodymų buvimo vieta nėra Dvišalėje sutartyje įtvirtintas kriterijus, turintis reikšmės teismingumo nustatymui. Vadovaujantis forum non conveniens doktrina, byla laikytina labiau susijusi su Lietuva. Tiek ieškovių, tiek trijų iš keturių atsakovų gyvenamosios vietos yra Lietuvos Respublikoje ir tik vienas iš atsakovų yra Baltarusijos Respublikos juridinis asmuo. Bylos ryšį su Lietuva pagrindžia ir tai, kad bylos nagrinėjimui taikytina Lietuvos teisė. Be to, žala padaryta ir kilo Lietuvoje.
6. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Dvišalės sutarties 59 straipsnio 4 punkto nuostatas išimtinės teismų jurisdikcijos nustatymo aspektu – nepagrįstai specialiąsias teismingumo nuostatas Dvišalėje sutartyje laikė išimtinio teismingumo taisyklėmis. Dvišalė sutartis neįtvirtina išimtinio teismingumo taisyklių, aktuali tampa susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje sprendimas turėtų būti pripažintas ir vykdomas, teisės aktų nuostatų dėl išimtinio teismingumo analizė (Dvišalės sutarties 59 straipsnio 4 punktas). Ieškiniai dėl žalos atlyginimo į išimtinio teismingumo taisykles pagal Baltarusijos teisę nepatenka. Dvišalės sutarties nuostatos, įtvirtinančios teismingumo dėl žalos atlyginimo bylose nustatymo taisykles, laikytinos specialųjį, tačiau ne išimtinį teismingumą reglamentuojančiomis normomis. Lietuvos teismo priimtas sprendimas nagrinėjamoje byloje nepažeistų Baltarusijos Respublikos išimtinio teismingumo taisykles įtvirtinančių teisės normų ir galėtų būti pripažįstamas ir vykdomas pagal Dvišalėje sutartyje nustatytas sprendimų pripažinimo ir vykdymo taisykles.
10. Atsakovai G. M. ir E. M. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti ieškovių kasacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Nepagrįstas ieškovių kasacinio skundo argumentas, kad Dvišalė sutartis, sprendžiant tarptautinės jurisdikcijos klausimą nagrinėjamoje byloje, negali būti taikoma. Dvišalė sutartis reguliuoja nagrinėjamam ginčui aktualų tarptautinio teisminio priklausymo klausimą ir yra taikytina ieškovių pareikštam ieškiniui. Ieškovių keliamas klausimas dėl Dvišalės sutarties 41 straipsnio 2 dalies normos taikymo yra susijęs su šios normos aiškinimu, o ne tariamos teisės spragos egzistavimu ir jos pašalinimu. Bet koks sutarties neaiškumas, jei ir būtų, gali būti pašalinamas taikant tarptautinių sutarčių aiškinimo taisykles. Būtina skirti situaciją, kai tam tikrų santykių teisė apskritai nereguliuoja, ir situaciją, kai teisė šiuos santykius reguliuoja, tačiau toks reguliavimas gali būti neaiškus konkrečiu praktikoje kilusiu atveju. Kasaciniame skunde nurodomi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-640/2003 pateikti išaiškinimai nagrinėjamam ginčui nėra aktualūs, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės. Kasacinio teismo išaiškinimas, kad Dvišalė sutartis taikytina tik tuo atveju, kai ieškovas ir atsakovas yra skirtingų valstybių subjektai, buvo pateiktas sprendžiant dėl byloje taikytinos materialiosios teisės, o ne dėl tarptautinio teisminio bylos priklausymo. Jurisdikcijos klausimu kasacinis teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teismai turi teisę spręsti Lietuvos bendrovės atsakomybės klausimą, nepaisydami to, kad reikalavimas Baltarusijos bendrovei nagrinėtinas šios šalies teismuose, nes reikalavimai bendrovėms pareikšti skirtingais pagrindais ir gali būti sprendžiami atskirose bylose. Kasacinis teismas aiškiai nurodė, kad ieškinio reikalavimas Baltarusijos bendrovei turėjo būti paliktas nenagrinėtas kaip neteismingas Lietuvos teismams. Aptarta nutartis yra pavienė, todėl negalima kalbėti apie susiformavusią nagrinėjamai bylą aktualią kasacinio teismo praktiką.
2. Nagrinėjama Dvišalė sutartis yra tarptautinė sutartis. Tarptautinių sutarčių aiškinimo metodus įtvirtina 1969 m. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių (toliau – Vienos konvencija). Vienos konvencija nenustato, kad tarptautinė sutartis galėtų būti aiškinama remiantis vienos iš jos šalių nacionaline teise ar kitais tarptautiniais susitarimais, kurių šalys nėra aiškinamos tarptautinės sutarties šalys. Pagal Vienos konvencijos 27 straipsnį valstybė negali pasitelkti savo vidaus teisės nuostatų, kad pasiteisintų dėl tarptautinės sutarties nesilaikymo. Dėl šių priežasčių ieškovių rėmimasis nacionalinės teisės, tarptautinių sutarčių, kurių dalyvė Baltarusija nėra, taisyklėmis, užpildant tariamą teisės spragą, yra teisiškai nepagrįstas. Dvišalės sutarties 41 straipsnio 2 dalis neįtvirtina alternatyviojo teismingumo: ieškovui žalos atlyginimo byloje nėra suteikta teisė rinktis reikšti ieškinį arba pagal atsakovo gyvenamąją (buveinės) vietą, arba pagal veiksmo ar kitokios aplinkybės, tapusios pagrindu reikalauti atlyginti žalą, atsiradimo vietą. Pagal Dvišalės sutarties 41 straipsnio 2 dalį ieškinys dėl žalos atlyginimo turi būti reiškiamas toje valstybėje, kurios teritorijoje įvyko veiksmas ar kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, o ne atsakovo gyvenamosios (buveinės) vietos valstybėje.
3. Ieškovių keliamas klausimas, kaip turėtų būti išsprendžiamas tarptautinio teisminio priskyrimo klausimas, kai solidarieji atsakovai yra skirtingų valstybių subjektai, o žalą sukėlę atsakovų neteisėti veiksmai atlikti skirtingose valstybėse, turėtų būti sprendžiamas tiriant ir vertinant, kurie ir kurių atsakovų veiksmai, įvardyti kaip neteisėti, yra susiję su prašoma atlyginti žala ir kurie iš šių susijusių veiksmų buvo pagrindiniai (esminiai) tokios žalos atsiradimo veiksmai, kartu atsižvelgiant į nurodytą glaudžiausio bylos ryšio su konkrečia valstybe kriterijų. Ieškinio faktinis pagrindas leidžia teigti, kad Dvišalės sutarties 41 straipsnio 2 dalies prasme valstybė, kurioje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu ieškovėms reikalauti atlyginti žalą, yra Baltarusija, o ne Lietuva. Reikalaujama atlyginti žala kildinama ne iš to, kad atsakovai G. M. , E. M. ir M. M. esą įgijo ieškovių konfidencialią informaciją, o iš to, kad, tariamai ją panaudodami, Baltarusijoje įsteigė ir išplėtojo mažmeninės prekybos tinklą, kas (šio tinklo veikimas) neva užkirto kelią į šios šalies rinką įžengti ieškovei UAB „Maxima Grupė“ ir joje užsiimti analogiška veikla (ieškiniu neprašoma atlyginti tariamoms komercinėms paslaptims sukurti ir tobulinti patirtų išlaidų (CK 1.116 straipsnio 4 dalis). Ieškovių konfidencialios informacijos įgijimas, net ieškinyje įvardijamas tik kaip pasiruošimas nesąžiningai konkurencijai, vadovaujantis ieškovių logika, yra tik vienas neteisėtų veiksmų epizodų, tačiau ne pagrindinis. Tariamą žalą tiesiogiai sukėlė būtent atsakovės ribotos atsakomybės bendrovės „Mart Inn Food“ valdomo mažmeninės prekybos tinklo „Mart Inn“ įsteigimas ir veikla Baltarusijoje, užkirtusi kelią ieškovei UAB „Maxima Grupė“ įžengti būtent į šios šalies rinką, todėl nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad žalą ieškovės patiria Lietuvoje. Kasaciniame skunde pripažįstama, jog visi ieškovių neteisėtais įvardijami atsakovų veiksmai neva buvo nukreipti į įgytos konfidencialios informacijos panaudojimą, todėl būtent šis veiksmas laikytinas esminiu prašomai atlyginti žalai atsirasti ir būtent pagal jo atlikimo vietą – Baltarusiją – turėtų būti sprendžiamas tarptautinės jurisdikcijos klausimas.
4. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad daugumos įrodymų buvimo vieta yra Baltarusijoje. Faktiškai visi šiuo metu su ieškiniu pateikti įrodymai yra susiję su šalyje kaimynėje veikiančiu atsakovės ribotos atsakomybės bendrovės „Mart Inn Food“ valdomu prekybos tinklu. Be to, ieškovės turėtų įrodinėti savo teiginius, kad prekybos tinklas „Maxima“ turi gerą reputaciją būtent tarp Baltarusijos gyventojų, kad būtent juos klaidina tinklas „Mart Inn“. Įvertinusios ieškiniu reikalaujamos atlyginti žalos pobūdį ir skaičiavimo metodą, ieškovės turėtų analizuoti ir įrodinėti aplinkybes, susijusias su Baltarusijos mažmeninės prekybos rinka (pvz., pagrįsti, jog kelias į ją yra užkirstas), makroekonomine šalies padėtimi (pvz., skaičiuoti galimą apyvartą, prekybos tinklo atsiperkamumą) ir pan. Daugeliu atvejų byloje būtų taikoma Baltarusijos materialioji teisė. Dvišalėje sutartyje nustatyta, kad pagal veiksmo arba kitokios aplinkybės, tapusios pagrindu reikalauti atlyginti žalą, atlikimo ar atsiradimo vietą nustatomas ne tik kompetentingas teismas, bet ir taikytina teisė (40 straipsnio 1 dalis). Kadangi dauguma  esminių veiksmų, kurie įvardijami kaip sukėlę žalą, buvo atlikta Baltarusijoje, nustatant civilinės atsakomybės sąlygas už juos, turėtų būti taikoma šios valstybės materialioji teisė. Akivaizdu, kad tai padaryti pačios Baltarusijos teismui būtų paprasčiau nei Lietuvos teismui. 
11. Atsakovas M. M. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti ieškovių kasacinį skundą, o Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 24 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Atsakovų daugetas negali paneigti Dvišalėje sutartyje nustatytų teismingumo taisyklių ir tarptautinių sutarčių viršenybės. Ieškovės nepagrįstai teigia, kad Dvišalė sutartis netaikytina vien todėl, kad civilinėje byloje trys iš keturių atsakovų yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Byla turi tarptautinį elementą. Dvišalės sutarties 41 straipsnio 1 dalis nustato galimybę pasirinkti ieškinio pareiškimą kitoje valstybėje atsižvelgiant į tai, kur įvyko tam tikras žalą sukėlęs įvykis ar atsirado aplinkybės, sukėlusios žalos atsiradimą, o ne į tai, kur kilo (materializavosi) žala. Kadangi žalos atsiradimo faktas yra siejamas su visų atsakovų bendrais veiksmais, atliktais Baltarusijos Respublikoje, konkrečiai – konfidencialios ir komercinę paslaptį sudarančios informacijos tariamu panaudojimu ribotos atsakomybės bendrovės „Mart Inn Food“ verslui plėtoti, ši byla yra teisminga Baltarusijos Respublikos teismams. Dvišalės sutarties normos negali būti aiškinamos kaip įtvirtinančios alternatyviojo teismingumo taisyklę, t. y. suteikiančios ieškovui teisę pasirinkti bylą nagrinėsiantį teismą arba pagal atsakovo (vieno iš atsakovų) gyvenamąją (buveinės) vietą, arba pagal veiksmo ar kitokios aplinkybės, tapusios pagrindu reikalauti žalos atlyginimo, atlikimo (atsiradimo) vietą.
2. Ieškovių pasirinktas teisių gynimo būdas (ieškinį dėl žalos atlyginimo pareikšti visiems keturiems atsakovams) dėl reikalavimo solidarumo savaime negali paneigti Dvišalės sutarties 41 straipsnyje nustatytų teismingumo taisyklių bei CPK 780 straipsnyje įtvirtinto reguliavimo, suteikiančio prioritetą tarptautinėms sutartims. Dvišalė sutartis reguliuoja nagrinėjamam ginčui aktualų jurisdikcijos klausimą, todėl yra taikytina ieškovių pareikštam ieškiniui. Dvišalėje sutartyje nėra teisės spragos, o bet koks jos neaiškumas, jei toks ir būtų, gali būti pašalinamas taikant tarptautinių sutarčių aiškinimo taisykles.
3. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kuriais mėginama užpildyti menamas Dvišalės sutarties spragas remiantis Europos Sąjungos teise. Jurisdikcijos klausimai spręstini taikant tarptautinę Dvišalę sutartį ir joje nustatytas jurisdikcijos nustatymo taisykles, o ne Europos Sąjungos teisės normas. Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos, sprendžiant dėl Lietuvos teismo jurisdikcijos nagrinėti ieškinį ne Europos Sąjungoje registruotai bendrovei, netaikomos.
4. Atsakovė ribotos atsakomybės bendrovė „Mart Inn Food“ yra įsteigta Baltarusijos Respublikoje, Lietuvos Respublikoje neturi nei atstovybės, nei filialo, neteisėti atsakovų veiksmai, sudarantys pagrindą ieškovėms reikalauti atlyginti žalą, įvyko Baltarusijos Respublikoje, absoliuti dauguma bylai reikšmingų įrodymų yra Baltarusijos Respublikoje ir rusų kalba, todėl atmestini kasacinio skundo argumentai apie tariamai netinkamai pritaikytą forum non conveniens doktriną.
12. Atsakovai G. M. ir E. M. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutarties dalį, kuria ieškovių ieškinys atsakovams G. M., E. M. ir M. M. nebuvo paliktas nenagrinėtas, ir priimti naują sprendimą – palikti nenagrinėtą visą ieškinį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 782 straipsnį ir Dvišalės sutarties 41 straipsnio 2 dalį, nes atsakovams pareikštą ieškinį vertino formaliai, nesigilindamas į tarptautinės jurisdikcijos nustatymui reikšmingas bylos aplinkybes. Dvišalės sutarties 41 straipsnio 2 dalis teismo jurisdikciją sieja su valstybe, kurioje buvo atlikti neteisėti veiksmai, sukėlę prašomą atlyginti žalą, t. y. tie veiksmai, kurie su ja yra susiję teisiškai reikšmingu priežastiniu ryšiu. Spręsdamas ieškovių ieškinio tarptautinio teisminio priklausymo klausimą, teismas turėjo tirti ir vertinti ieškovių nurodytas atsakovų civilinės atsakomybės sąlygas, tačiau jų netyrė, formaliai nurodė, kokius neteisėtus veiksmus, ieškovių teigimu, galėjo atlikti atsakovai, tačiau jų nesiejo su kitomis ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis. Reikalaujama atlyginti žala kildinama ne iš to, kad atsakovai įgijo ieškovių konfidencialią informaciją, o iš to, kad ją panaudodami Baltarusijoje įsteigė ir išplėtojo mažmeninės prekybos tinklą, kas (šio tinklo veikimas) užkirto kelią į šios šalies rinką įžengti ieškovei UAB „Maxima Grupė“ ir joje užsiimti analogiška veikla. Tariamą žalą tiesiogiai sukėlė būtent atsakovės ribotos atsakomybės bendrovės „Mart Inn Food“ valdomo mažmeninės prekybos tinklo „Mart Inn“ įsteigimas ir veikla Baltarusijoje. Ieškinio pagrindą sudarančios aplinkybės leidžia spręsti, kad tariamas konkuruojančio prekybos tinklo kūrimas ir jo plėtra vyko Baltarusijoje. Komercinės paslapties ir kitos konfidencialios informacijos įgijimas nėra reikšmingas pagal Dvišalės sutarties 41 straipsnio 2 dalį sprendžiant tarptautinės jurisdikcijos klausimą, nes šie veiksmai nėra susiję su ieškovių prašoma atlyginti žala teisiškai reikšmingu priežastiniu ryšiu.
2. Pagal veiksmo arba kitokios aplinkybės, tapusios pagrindu reikalauti atlyginti žalą, atsiradimo vietą nustatomas ne tik kompetentingas teismas, bet ir byloje taikytina materialioji teisė (Dvišalės sutarties 41 straipsnio 1 dalis). Kadangi tariami neteisėti atsakovų veiksmai, su kuriais ieškovės sieja prašomą atlyginti žalą, buvo atlikti Baltarusijoje, atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos būtų nustatomos būtent pagal šios valstybės teisę. Taikyti Baltarusijos materialiąją teisę jos teismams būtų paprasčiau nei Lietuvos teismams, daugelis bylai reikšmingų įrodymų yra būtent Baltarusijoje, o ieškovės nenurodo pagrįstų priežasčių, jog teisių gynimas Baltarusijoje objektyviai būtų neįmanomas ar pernelyg apsunkintas, neprotingas. Priimtas teismo sprendimas galėtų būti pripažįstamas Lietuvoje (Dvišalės sutarties 52 straipsnis).
13. Ieškovės atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 24 d. nutarties dalį, kuria teismas atsisakė tenkinti atsakovų G. M. ir E. M. prašymą palikti ieškinį nenagrinėtą atsakovams G. M., E. M. ir M. M. . Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Teismas tinkamai nustatė atsakovų neteisėtų veiksmų atlikimo vietą. Atsakovų – fizinių asmenų – neteisėti veiksmai buvo atlikti Lietuvoje. Atsakovai, žinodami, jog UAB „Maxima Grupė“ ketina plėstis į Baltarusiją, eidami įvairias pareigas UAB „Maxima Grupė“, nuo 2009 m. rinko, kopijavo ir savinosi ieškovių konfidencialią informaciją. Duomenys buvo paviešinti ir neteisėtai panaudoti prekybos tinklui „Mart Inn“ sukurti ir tebenaudojami šiam tinklui plėsti. Nurodyti veiksmai negalėjo būti atlikti Baltarusijoje, jie buvo atlikti Lietuvos Respublikoje. Be to, atsakovų G. M. ir M. M. neteisėti veiksmai pasireiškė fiduciarinių juridinio asmens valdymo organo narių pareigų pažeidimu, šiems asmenims einant vadovaujamas pareigas Lietuvos Respublikoje registruotose ir veikiančiose įmonėse – UAB „Vilniaus prekyba“, UAB „Maxima LT“ ir UAB „Maxima Grupė“. Šie asmenys turėjo pareigą neatskleisti ir nenaudoti ieškovių konfidencialios ir komercinę paslaptį sudarančios informacijos, neveikti, jei dėl to kiltų interesų konfliktas ir neatlikti kitų neteisėtų veiksmų, nukreiptų prieš ieškovių interesus. Atsakovai nurodytų fiduciarinių pareigų nesilaikė, o šių pareigų pažeidimas, kuris buvo kompleksinis ir tęstinio pobūdžio, priežastiniu ryšiu susijęs su ieškovių patirta žala Lietuvos Respublikoje.
2. Atsakovai nepagrįstai išskiria vienintelį neteisėtų veiksmų epizodą – ieškovių informacijos panaudojimą atsakovės ribotos atsakomybės bendrovės „Mart Inn Food“ veikloje. Atsakovė ribotos atsakomybės bendrovė „Mart Inn Food“ tebuvo įrankis neteisėtiems atsakovų – fizinių asmenų – sumanymams, tikslams pasiekti. Ribotos atsakomybės bendrovės „Mart Inn Food“ neteisėtos veiklos epizodas tėra vienas iš viso sudėtinio neteisėtų veiksmų komplekso. Nors šis epizodas yra susijęs su Baltarusijos Respublika, tačiau jo negalima vertinti atsietai nuo atsakovų, kaip fizinių asmenų, atliktų veiksmų. Ieškovėms žalą sukėlė visų atsakovų bendrai atliktų neteisėtų veiksmų kompleksas, o ne pavienis neteisėtas veiksmas.
3. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad žala galėjo kilti tik Baltarusijoje. Žalos atsiradimo vieta laikytina Lietuvos Respublika. Teismui nustačius, kad atsakovų – fizinių asmenų – neteisėtų veiksmų vieta yra Lietuvos Respublikoje, nebebuvo poreikio pasisakyti dėl žalos atsiradimo vietos nulemto teismingumo, kadangi Dvišalėje sutartyje pastarieji kriterijai nustatyti kaip alternatyvūs. Net ir vadovaujantis žalos atsiradimo vietos kriterijumi, byla taip pat būtų teisminga Lietuvos teismams. Bendrais visų atsakovų veiksmais ieškovams sukelta žala atsirado būtent Lietuvos Respublikoje, kadangi žala atsirado Lietuvos Respublikoje registruotiems ir Lietuvoje veiklą vykdantiems juridiniams asmenims. Hagos konvencijos projekto ataskaitoje žalos atsiradimo vieta įvardijama kaip vieta, kurioje jaučiami neteisėtų veiksmų padariniai.
4. Nepagrįsti atsakovų argumentai dėl ginčui taikytinos Baltarusijos teisės. Ieškovių kasaciniame skunde nurodyta, kad Dvišalės sutarties nuostatos nagrinėjamoje byloje netaikytinos. Šios bylos nagrinėjimui yra taikytina Lietuvos Respublikos teisė. Pagal CK 1.13 straipsnyje įtvirtintą taisyklę, nustatant taikytiną teisę vadovaujamasi CK, kai Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nenustatytos kitokios taikytinos teisės nustatymo taisyklės. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovų – fizinių asmenų – neteisėtais veiksmais buvo pažeistos CK 1.5, 1.137, 1.116, 2.87, 6.263 straipsnių nuostatos, nustatant atsakovams taikytiną teisę, vadovaujamasi CK 1.43 straipsniu, įtvirtinančiu dėl padarytos žalos atsirandančioms prievolėms taikytinos teisės nustatymo taisykles. Vien CK 1.43 straipsnio 4 dalis yra pakankama daryti išvadą dėl nurodytų atsakovų atžvilgiu taikytinos teisės: jeigu abiejų šalių nuolatinė gyvenamoji vieta yra toje pat valstybėje, sprendžiant dėl žalos atlyginimo taikoma šios valstybės teisė. Kadangi tiek ieškovės, tiek atsakovai – fiziniai asmenys – (nuolatines) gyvenamąsias vietas turi Lietuvoje, ginčo santykiams taikytina Lietuvos Respublikos materialioji teisė.
5. Daugumos įrodymų buvimo vieta nėra Dvišalėje sutartyje nustatytas kriterijus, turintis reikšmės teismingumo nustatymui. Forum non conveniens principas neapsiriboja daugumos įrodymų buvimo vietos kriterijumi ir, vadovaujantis šia doktrina, sprendžiant teismingumo klausimą, byla laikytina teisminga Lietuvos teismams. Ieškovių kasaciniame skunde paaiškinta, kad ieškovėms priklauso teisė pasirinkti kompetentingą šią bylą nagrinėsiantį teismą. Net jeigu būtų sutinkama su aplinkybe, kad objektyvių kliūčių bylą nagrinėti ir Baltarusijoje nėra, tai neturi įtakos ieškovių pasirinkimui.
14. Atsakovas M. M. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo tenkinti atsakovų kasacinį skundą ir panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. nutarties dalį, kuria nuspręsta nepalikti ieškovių ieškinio nenagrinėto visiems atsakovams ir priimti naują sprendimą – visą ieškinį palikti nenagrinėtą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Atsakovai pagrįstai nurodo, kad ieškovių reiškiamo reikalavimo dėl žalos atlyginimo teismingumą nustato Dvišalės sutarties 41 straipsnio 2 dalis; kad Dvišalės sutarties 41 straipsnio 2 dalies prasme valstybė, kurioje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, yra Baltarusijos Respublika. Dvišalė sutartis nustato galimybę pasirinkti ieškinio pareiškimą kitoje valstybėje atsižvelgiant į tai, kur įvyko tam tikras, žalą sukėlęs, įvykis ar atsirado aplinkybės, dėl kurių kilo žala, o ne į tai, kur ieškovams kilo (materializavosi ar paaiškėjo arba buvo galutinai apskaičiuota) žala.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gruodžio 12 d. reglamento Nr. 1215/2012 nuostatų taikymo

15. Nagrinėjamoje byloje ieškovės ieškinį yra pareiškusios trims Lietuvos Respublikos piliečiams ir Baltarusijos Respublikoje įsteigtam juridiniam asmeniui dėl žalos, kuri galimai buvo padaryta solidariais atsakovų veiksmais pasisavinus vienos iš kasatorių konfidencialią (komercinę paslaptį sudarančią) informaciją ir ją panaudojus mažmeninės prekybos tinklui Baltarusijos Respublikoje įkurti bei išplėtoti, taip atimant (ar gerokai sumažinant) galimybę ieškovei UAB „Maxima Grupė“ plėstis į Baltarusijos rinką ir gauti pelną, ieškovių įvardijamą kaip prarastą verslo galimybę, ir tais pačiais veiksmais nulemiant ieškovės UAB „Franmax“ nuostolius dėl negauto franšizės mokesčio.
16. Kadangi byloje yra tarptautinis elementas, o keleto iš atsakovų gyvenamoji vieta yra Europos Sąjungos valstybėje narėje (Lietuvoje), aktualus Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gruodžio 12 d. reglamento Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo taikymo ir taikymo apimties klausimas (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2005 m. kovo 1 d. sprendimo byloje Owusu prieš N. B. Jackson, veikiantį įmonės „Villa Holidays Bal-Inn Villas“ vardu, ir kt., 24–35 punktus). 
17. Reglamento Nr. 1215/2012 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji jurisdikcijos nustatymo taisyklė, pagal kurią asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į jų pilietybę. Šios reglamento Nr. 1215/2012 nuostatos pagrindu Lietuvos teismai turi jurisdikciją nagrinėti bylą atsakovų – Lietuvoje gyvenančių fizinių asmenų – atžvilgiu.
18. Reglamento Nr. 1215/2012 36 konstatuojamojoje dalyje ir 73 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reglamentas nedaro poveikio trečiosios valstybės ir valstybės narės dvišalių konvencijų ir susitarimų, sudarytų iki Reglamento (EB) Nr. 44/2001 įsigaliojimo dienos, kurie susiję su reglamente reguliuojamais klausimais, taikymui. Tokia taisyklė nustatyta ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 351 straipsnio 1 pastraipoje. Dvišalė sutartis sudaryta 1992 m. spalio 10 d., todėl joje sureguliuotiems jurisdikcijos klausimams reglamentas Nr. 1215/2012 poveikio nedaro.

Dėl Dvišalės sutarties nuostatų taikymo

19. CPK 780 straipsnyje nurodyta, kad kodekso nuostatos, reglamentuojančios tarptautinį civilinį procesą, taikomos tuo atveju, kai tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuva, atitinkamų santykių nereguliuoja kitaip.
20. Dvišalėje sutartyje nustatyta, kad vienos susitariančiosios valstybės piliečiai kitos valstybės teritorijoje savo asmeninių ir turtinių teisių atžvilgiu naudojasi tokia pat teisine gynyba kaip ir tos susitariančiosios šalies piliečiai. Joje, inter alia (be kita ko), įtvirtintos ir teismų jurisdikcijos nustatymo taisyklės tais atvejais, kai ginčas susijęs su kitos susitariančiosios valstybės piliečiais.
21. Dvišalės sutarties 20 straipsnyje įtvirtinta bendroji jurisdikcijos nustatymo taisyklė, pagal kurią kompetenciją nagrinėti civilines ir šeimos bylas turi teismai valstybės, kurioje atsakovas turi gyvenamąją vietą, jei Dvišalė sutartis nenustato kitaip. Teismai yra kompetentingi nagrinėti ieškinius, pareikštus juridiniams asmenims, jeigu valstybės teritorijoje yra juridinio asmens valdymo įstaiga, atstovybė ar filialas (20 straipsnio 1 dalis). Specialiojoje jurisdikcijos nustatymo taisyklėje, skirtoje byloms dėl žalos atlyginimo, nurodyta, kad sprendimus kompetentingas priimti tos susitariančiosios valstybės teismas, „kurios teritorijoje įvyko žalą sukėlęs veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą“ (40 straipsnio 2 dalis).
22. Taigi Dvišalėje sutartyje yra įtvirtintos jurisdikcijos taisyklės tiems atvejams, kai ginčas yra susijęs su kitos susitariančiosios valstybės piliečiais, nustatyta speciali jurisdikcijos nustatymo taisyklė ginčams, kilusiems dėl žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė ribotos atsakomybės bendrovė „Mart Inn Food“ yra Baltarusijos Respublikoje įsteigtas juridinis asmuo, o ieškinys reiškiamas dėl žalos atlyginimo, tenkinamos Dvišalės sutarties taikymo sąlygos, kiek tai susiję su Lietuvos teismų jurisdikcijos nustatymu Baltarusijos Respublikos juridiniam asmeniui.
23. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad Dvišalėje sutartyje expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nėra nuostatų, reglamentuojančių susitariančiųjų valstybių teismų jurisdikcijos nustatymo taisykles tais atvejais, kai žala galbūt padaroma solidariais skirtingoms valstybėms priklausančių asmenų veiksmais ar kai šie veiksmai padaromi (jų poveikis pasireiškia, yra juntamas) skirtingų susitariančiųjų valstybių teritorijose, per se (savaime) nepaneigia Dvišalės sutarties nuostatų taikymo. Dvišalėje sutartyje nėra nuostatų, kurios suteiktų pagrindą manyti, kad susitariančiosios valstybės būtų siekusios teismų jurisdikciją tokiais atvejais nustatyti pagal vienos iš valstybių vidaus teisės normas, bendrąsias nacionalines ar tarptautines teismingumo taisykles, kitus tarptautinius ar regioninius dokumentus. Priešingas aiškinimas galėtų lemti tarptautinės sutarties viršenybės principo paneigimą.
24. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-692-706/2015, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl analogiškos Dvišalės sutarties 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos Sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – ir dvišalė sutartis su Rusijos Federacija) nuostatos taikymo, nurodyta, kad dvišalės sutarties su Rusijos Federacija nuostatos apima ir tas situacijas, kai neteisėti veiksmai atliekami ir žala atsiranda skirtingose valstybėse. Tokį aiškinimą teismas grindė tarptautine sutartimi reglamentuojamų santykių esme, t. y. teisiniais santykiais, susijusiais su keliomis susitariančiosiomis valstybėmis.
25. Ieškovės savo argumentus dėl Dvišalės sutarties 41 straipsnio 2 dalies netaikymo nagrinėjamoje byloje taip pat grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-640/2003 pateiktais motyvais, nurodo, kad Dvišalė sutartis taikytina tik tais atvejais, kai žalos atlyginimo prievolės šalys yra skirtingų valstybių asmenys.
26. Kasacinio teismo praktikoje ne sykį yra pažymėta, kad precedentais reikia remtis itin apdairiai, jų, kaip teisės šaltinių, negalima suabsoliutinti. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip byloms, kuriose buvo sukurtas precedentas. Vertinant, ar precedentas tinkamas, taip pat būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes, tarp jų – precedento sukūrimo laiką; į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į precedento argumentacijos įtikinamumą ir kita (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016 ir joje cituojamą kasacinio teismo praktiką).
27. Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į 26 punkte nurodytus vertinimo kriterijus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-640/2003 nelaikytina tinkamu precedentu nagrinėjamoje byloje. Pirma, yra skirtingos bylų faktinės aplinkybės. Minėtoje nutartyje Lietuvos Respublikos pilietė dėl savo sutuoktinio žūties Baltarusijos Respublikoje vykdant darbo funkcijas reikalavo žalos atlyginimo iš jo darbdavio – Lietuvos Respublikoje įregistruoto juridinio asmens. Taigi minėtoje nutartyje tiek žalą patyręs, tiek galbūt už žalą atsakingas asmuo buvo toje pačioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje. Antra, esant būtent tokioms faktinėms aplinkybėms kasacinis teismas pažymėjo, kad Dvišalė sutartis taikoma tik tais atvejais, kai žalos atlyginimo prievolės šalys yra skirtingų valstybių asmenys. Ieškovių nurodomas teiginys nutartyje plačiau neaptartas ir nepaaiškintas, todėl tai laikytina ne suformuluota Dvišalės sutarties aiškinimo taisykle, o konkrečiu (pavieniu) taikymo atveju. Trečia, minėtoje byloje spręstas taikytinos teisės klausimas. Ketvirta, skirtingai nei aptariamoje nutartyje, nagrinėjamoje byloje vienas iš asmenų, iš kurių siekiama žalos atlyginimo ir kurio atžvilgiu teismai turi įvertinti Lietuvos teismų jurisdikcijos buvimą, yra Baltarusijos Respublikoje registruotas juridinis asmuo.
28. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, sprendžiant klausimą dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos Baltarusijos Respublikoje įsteigtos ribotos atsakomybės bendrovės „Mart Inn Food“ atžvilgiu, turi būti vadovaujamasi Dvišalės sutarties nuostatomis.

Dėl Dvišalės sutarties 41 straipsnio 2 dalies

29. Tarptautinių sutarčių aiškinimo principai nustatyti Vienos konvencijoje, kurios 31 straipsnyje nurodyta, kad sutartis aiškinama laikantis geros valios principų, atsižvelgiant į joje vartojamų sąvokų įprastinę reikšmę sutarties kontekste ir atsižvelgiant į sutarties objektą bei jos tikslą (1 dalis), speciali reikšmė sąvokai gali būti suteikiama, jei yra nustatyta, kad to pageidauja šalys (4 dalis).
30. Jau minėta, kad pagal Dvišalės sutarties nuostatas jurisdikciją nagrinėti bylą turi susitariančiosios valstybės, kurios teritorijoje įvyko žalą sukėlęs veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, teismas (41 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija pritaria Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartyje Nr. e3K-3-692-706/2015 pateiktam analogiškos dvišalės sutarties su Rusijos Federacija nuostatos aiškinimui ir nurodo, kad Dvišalės sutarties nuostatoje vartojamai „žalą sukėlusių veiksmų“ sąvokai atskleisti papildomo aiškinimo nereikia, o „kitokių aplinkybių, tapusių pagrindu reikalauti atlyginti žalą“ teisinė kategorija aiškintina kaip apimanti ir patį žalos atsiradimo faktą, kaip pagrindą reikalauti jos atlyginimo, ir suteikianti žalos atsiradimo vietos valstybei jurisdikciją nagrinėti ginčą. Taigi Dvišalės sutarties 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos dvi jurisdikcinės alternatyvos, kurių pasirinkimo prerogatyva priklauso ieškovui.
31. Atsižvelgiant į 30 punktą, siekiant nustatyti, ar nagrinėjamoje byloje Lietuvos teismai turi jurisdikciją atsakovės ribotos atsakomybės bendrovės „Mart Inn Food“ atžvilgiu, reikia įvertinti, ar yra tenkinamas bent vienas iš minėtų kriterijų (neteisėtų veiksmų atlikimo vietos arba žalos atsiradimo vietos).
32. Sprendžiant jurisdikcijos klausimą teismo atliekamas tyrimas yra ribotas, nukreiptas į vienintelį – teismingumo klausimo išsprendimą, todėl atliekant šį tyrimą teismas aiškinasi ir vertina faktines ir teisines ginčo aplinkybes tiek, kiek tai reikalinga šiam klausimui išspręsti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016 suformuluotos taisyklės, susijusios su konfidencialios informacijos ir komercinės paslapties pažeidimais, atsakomybės paskirstymu tarp asmenų, atsakingų už žalą, jų atsakomybės rūšies ir ribų, skirtos šios kategorijos bylų nagrinėjimui iš esmės, todėl Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai jomis vadovavosi spręsdamas ginčo teismingumo klausimą.
33. Dėl neteisėtų žalą sukėlusių veiksmų šalių procesiniuose dokumentuose nurodyta, kad atsakovė ribotos atsakomybės bendrovė „Mart Inn Food“ ieškovių teises pažeidė galbūt panaudodama ieškovių konfidencialią (komercinę paslaptį sudarančią) informaciją, įsteigdama ir plėtodama Baltarusijos Respublikoje mažmeninės prekybos tinklą ir taip atimdama (ar gerokai sumažindama) ieškovės UAB „Maxima Grupė“ galimybę plėstis į Baltarusijos rinką ir gauti pelną. Atsakovė yra Baltarusijos Respublikoje įsteigtas juridinis asmuo, kuris galimus konfidencialios (komercinę paslaptį sudarančios) ieškovės UAB „Maxima Grupė“ informacijos panaudojimo veiksmus taip pat atliko Baltarusijoje. Bylos medžiagoje nėra duomenų, suteikiančių pagrindą konstatuoti, kad dalį šių veiksmų atsakovė ribotos atsakomybės bendrovė „Mart Inn Food“ atliko ar galėjo atlikti Lietuvoje, o vien tik ieškovių teiginiai, kad atsakovė galbūt prisidėjo prie galimai jos vadovų vykdyto neteisėto informacijos rinkimo nėra pakankami.
34. Atsižvelgiant į 33 punktą, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovė ribotos atsakomybės bendrovė „Mart Inn Food“ galimai žalą sukėlusius veiksmus ar dalį jų atliko Lietuvoje, todėl Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos pagal šį kriterijų.
35. Dėl žalos atsiradimo vietos ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodo, kad visų atsakovų veiksmais padaryta žala atsirado Lietuvoje, nes žala atsirado Lietuvos Respublikoje registruotiems ir joje veiklą vykdantiems juridiniams asmenims.
36. Su šiais ieškovių teiginiais sutiktina. Neteisėtais veiksmais, susijusiais su konfidencialios (komercinę paslaptį sudarančios) informacijos pasisavinimu ir (arba) jos panaudojimu, žala sukeliama tiesiogiai asmenims, iš kurių tokia informacija buvo pasisavinta ir (arba) panaudota, dėl šių veiksmų žalą gali patirti ir kiti asmenys (pavyzdžiui, negauto franšizės mokesčio forma). Neteisėtais veiksmais, susijusiais su konfidencialios (komercinę paslaptį sudarančios) informacijos pasisavinimu ir panaudojimu, padarytos žalos atsiradimo vieta yra ten, kur jaučiami neteisėtų veiksmų padariniai, patiriami ekonominiai praradimai. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje žalos atsiradimo vieta yra Lietuvoje, t. y. juridinių asmenų, galimai nukentėjusių nuo neteisėtų veiksmų, registruotos buveinės vietoje. 
37. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad Lietuvos teismai turi jurisdikciją nagrinėti ginčą atsakovės Baltarusijos Respublikoje registruotos ribotos atsakomybės bendrovės „Mart Inn Food“ atžvilgiu pagal Dvišalės sutarties 41 straipsnio 2 dalį.
38. Šios nutarties 3 punkte minėta, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 5 d. rezoliucija atsisakė tenkinti atsakovų prašymą dėl ieškovių ieškinio palikimo nenagrinėto kaip neteismingo Lietuvos Respublikos teismams, ir pripažino, kad ieškinys visiems atsakovams yra teismingas Lietuvos Respublikos teismams. Kasacinis teismas pažymi, kad pagal CPK 290 straipsnio 1 dalies nuostatą, atskirais klausimais, kuriais byla neišsprendžiama iš esmės, teismas priima nutartis. Rezoliucija procesiniai klausimai išsprendžiami tik tais atvejais, kai tai įtvirtinta CPK (CPK 290 straipsnio 5 dalis). CPK normose nėra nurodyta, kad prašymas palikti ieškinį nenagrinėtą gali būti išsprendžiamas rezoliucija. Taigi pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti atsakovų prašymą dėl ieškovių ieškinio palikimo nenagrinėto, turėjo priimti nutartį. Tačiau kadangi procesinis sprendimas atsisakyti tenkinti atsakovų prašymą dėl ieškinio palikimo nenagrinėto iš esmės yra teisėtas, tai pirmosios instancijos teismo priimta rezoliucija paliekama nepakeista, o skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria ieškinys atsakovei ribotos atsakomybės bendrovei „Mart Inn Food“ paliktas nenagrinėtas, panaikinama, nes ji priimta pažeidžiant teismų jurisdikciją reglamentuojančias proceso teisės normas ir dėl to yra neteisėta.
39. Kiti kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui bei apskųstos teismo nutarties teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

40. Kasaciniame teisme su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos sudaro 23,09 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).
41. Atsakovai G. M. ir E. M. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
42. Atsižvelgdamas į tai, kad šalių ginčas nėra išnagrinėtas iš esmės, kasacinis teismas nesprendžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių ir jų atlyginimo klausimo. Visos šalių ir teismo patirtos bylinėjimosi išlaidos bus paskirstytos pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 5 d. rezoliucijos dalis dėl atsakovei ribotos atsakomybės bendrovei „Mart Inn Food“ pareikštų reikalavimų ir ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „Maxima Grupė“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Franmax“ ieškinys atsakovei ribotos atsakomybės bendrovei „Mart Inn Food“ paliktas nenagrinėtas, ir palikti galioti panaikintą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 5 d. rezoliucijos dalį.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                          Gražina Davidonienė

Sigitas Gurevičius

Donatas Šernas