Baudžiamoji byla Nr. 2K-437-303/2015

                                                                                                       Teisminio proceso Nr. 1-06-1-06004-2010-1

                                                                                                        Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                        1.2.14.9;

                                                                                                        1.2.18.7;

                                                                                                        1.2.18.10 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjos Audronės Kartanienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. gynėjo advokato Vaidoto Sviderskio kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 27 d. nutarties, kuria atmestas nuteistojo R. P. gynėjo advokato Vaidoto Sviderskio apeliacinis skundas.

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 10 d. nuosprendžiu R. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį 100 MGL dydžio (13 000 Lt, t. y. 3765 Eur) bauda, 186 straipsnio 1 dalį 50 MGL dydžio (6500 Lt, t. y. 1882 Eur) bauda, 219 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pritaikius BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalis, bausmės vykdymą atidedant dvejiems metams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmes subendrinus visiško sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams, pritaikius BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalis, bausmės vykdymą atidedant dvejiems metams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, ir 150 MGL dydžio (19 500 Lt, t. y. 5647 Eur) bauda.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

R. P. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą:

Nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. sausio 1 d, būdamas UAB „R.“ direktorius, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį atsakingas už apskaitos organizavimą ir pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 patvirtintos Inventorizacijos tvarkos 9 punktą atsakingas už inventorizacijos organizavimą ir atlikimą laiku, inventorizavimo duomenų išsaugojimą, nesudarė komisijos bendrovės turto inventorizacijai, neorganizavo ir neatliko ilgalaikio materialaus ir nematerialaus turto, biologinio turto, žaliavų, medžiagų, prekių, pagamintos produkcijos, nebaigtos gamybos, nebaigtų remonto darbų, nebaigtos statybos, nebaigtų mokslo tiriamųjų darbų ir kitų atsargų, investicijų, vertybinių popierių, grynųjų pinigų, gautinų paskolų, mokėtinų skolų inventorizacijos, nustatyta tvarka nesurašė, neišsaugojo ir įstatymo nustatyta tvarka nepateikė bendrovės inventorizacijos aktų, taip pažeidė galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 patvirtintos Inventorizacijos tvarkos 3 punktą bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 370 patvirtintų Inventorizacijos taisyklių 3 punktą. Taip pat neįtraukė į UAB „R.“ oficialią buhalterinę apskaitą kasos išlaidų orderio Nr. 965, kuriuo jam, kaip direktoriui, buvo išduota 107 000 Lt (30 989,34 Eur) ir pagal kasos išlaidų orderius: 2008-01-22 Nr. 831, kuriuo išduota 350 000 Lt (101 367 Eur), 2008-01-23 Nr. 830, kuriuo išduota 873 903,68 Lt (253 100 Eur), 2008-03-31 Nr. 967, kuriuo išduota 57 316,48 Lt (16 600 Eur), 2008-12-24 Nr. 1089, kuriuo išduota 102 500 Lt (29 686,05 Eur), 2009-08-18 Nr. 1241, kuriuo išduota 3003 Lt (869,73 Eur), 2009-09-09 Nr. 1242, kuriuo išduota 2005 Lt (580,69 Eur), 2009-11-18 Nr. 1263, kuriuo išduota 5002 Lt (1448,68 Eur), 2009-11-20 Nr. 1266, kuriuo išduota 5520 Lt (1598,70 Eur), 2009-12-15 Nr. 1273, kuriuo išduota 3502 Lt (1014,25 Eur), 2009-12-24 Nr. 1277, kuriuo išduota 302 Lt (87,47 Eur) jam, kaip direktoriui, išduotų 585 263,77 Lt (169 504,10 Eur) grynųjų pinigų avanso apyskaitų, kasos išlaidų pateisinamųjų dokumentų, buhalterinių sąskaitų apskaitos registrų, banko sąskaitų išrašų, 2008 m. kovo – 2009 m. gruodžio mėn. pirkimų PVM sąskaitos faktūros, skolų suderinamumo aktų, taip pat UAB „R.“ naudojamos buhalterinės apskaitos programos „Debetas“ duomenų, taip pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnį ir dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „R.“ veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo dydžio nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. sausio 1 d.

R. P. nuteistas pagal BK 219 straipsnio 2 dalį už tai, kad nesumokėjo daugiau kaip 500 MGL dydžio mokesčių:

būdamas UAB „R.“, įm. kodas (duomenys neskelbtini), reg. Vilkaviškyje, (duomenys neskelbtini), direktorius, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį atsakingas už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeidė 2004 m. balandžio 13 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad „mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę“: 2008 m. sausio 1 d. – 2009 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu UAB „R.“ deklaravo priskaitytus mokesčius, tačiau laiku jų nesumokėjo, po to kai valstybės įgaliota institucija – Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau ir VMI) – 2009 m. lapkričio 17 d. priminimu Nr. A-0907-2875, pasirašytinai gautu 2009 m. lapkričio 20 d. dėl pareigos sumokėti mokesčius, priminė UAB „R.“ apie pareigą per 30 dienų sumokėti 334 435,56 Lt (96 859,23 Eur) mokesčių, kurių UAB „R.“ per nustatytą terminą nesumokėjo.

R. P. nuteistas pagal BK 186 straipsnio 1 dalį už tai, kad apgaule padarė turtinės žalos:

2007 m. gruodžio 12 d. VĮ M., Marijampolėje, (duomenys neskelbtini), būdamas UAB „R.“ direktoriumi pasirašė su VĮ M., kuriai atstovavo miškų urėdas K. B., apvaliosios medienos pirkimo–pardavimo metinę sutartį Nr. 08-48 bei apvaliosios medienos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 08-49, tačiau apgaule – piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, vengė atsiskaityti už suteiktas paslaugas: pagal 2008-08-22 PVM sąskaitą faktūrą MMUC Nr. 0005264 įsigijo 98,300 kub. m smulkių pjautinųjų spygliuočių medienos už 12 303,75 Lt (3563,41 Eur); 2008-08-27 pagal PVM sąskaitą faktūrą MMUC Nr. 0005275 įsigijo 77,0500 kub. m smulkių pjautinųjų spygliuočių medienos ir 22,5800 kub. m smulkių pjautinųjų minkštų lapuočių medienos iš viso už 12 005,90 Lt (3477,15 Eur); 2008-08-29 pagal PVM sąskaitą faktūrą MMUC Nr. 0005286 įsigijo 31,5200 kub. m smulkių pjautinųjų spygliuočių medienos, 26,2100 kub. m smulkių pjautinųjų minkštų lapuočių medienos ir 12,3200 kub. m pjautinųjų rastų drebulių DVd iš viso už 8047,25 Lt (2330,64 Eur); 2008-08-29 pagal PVM sąskaitą faktūrą MMUC Nr. 0005299 įsigijo 18,0000 kub. m smulkių pjautinųjų minkštų lapuočių medienos už 1890 Lt (547,38 Eur); 2008-09-03 pagal PVM sąskaitą faktūrą MMUC Nr. 0005315 įsigijo 95,4500 kub. m smulkių pjautinųjų spygliuočių medienos, 32,3900 kub. m smulkių pjautinųjų minkštų lapuočių medienos ir 32,3900 kub. m pjautinųjų rastų drebulių DVd iš viso už 18 895,10 Lt (5472,40 Eur); 2008-09-05 pagal PVM sąskaitą faktūrą MMUC Nr. 0005327 įsigijo 38,7800 kub. m smulkių pjautinųjų spygliuočių medienos ir 37,6500 kub. m pjautinųjų rastų drebulių DVd iš viso už 8989 Lt (2603,39 Eur); 2008-09-30 pagal PVM sąskaitą faktūrą MMUC Nr. 0005434 įsigijo 0,07 kub. m smulkių pjautinųjų minkštų lapuočių medienos už 7,35 Lt (2,19 Eur), taip padarydamas VĮ M. 62 138,35 Lt (17 996,51 Eur) turtinę žalą.

Nuteistojo R. P. gynėjas advokatas V. Sviderskis kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių BPK pažeidimų, dėl to R. P. dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų išteisintinas. Kasatorius pastebi, kad ši byla ypatinga tuo, jog ikiteisminio tyrimo metu ji buvo išskaidyta į atskirtus epizodus, iš esmės dėl tų pačių veiksmų buvo atliekami penki ikiteisminiai tyrimai, iš kurių du pasiekė teismą, o antrajame priimtas apkaltinamasis nuosprendis (kuris skundžiamas) (baudžiamosios bylos Nr. 1A-123-483/2015 ir Nr. 1A-40-348/2015 (ši byla). Šioje byloje kaltinimas grindžiamas ir esmės tuo, dėl ko kaltinimas buvo formuluojamas kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-123-483/2015, t. y. kad R. P. perdavė LC „V.“ pinigus ir dėl to įmonė tapo nemoki. Nagrinėjamoje byloje buvo reikšminga nustatyti, ar neatsiskaitymo dieną su kreditoriais metu R. P. įmonė buvo moki, tačiau tai taip ir liko neatskleista, nes byla, kurioje ši aplinkybė buvo vertinama (byla Nr. 1A-123-483/2015), buvo išnagrinėta vėliau. Dėl to, kasatoriaus manymu, procesas šioje byloje buvo grindžiamas prielaidomis.

Kasatorius, remdamasis BK 2 straipsnio 4 dalies, BPK 20 straipsnio 5 dalies, Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir pasisakydamas dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės nepasisakė dėl tyčios, priežastinio ryšio. Šis teismas nepasisakė, ir kaip reiškėsi apgaulė R. P. veiksmuose, o tai svarbu atribojant atsakomybę pagal BK 222 ir 223 straipsnius. Kasatoriaus manymu, R. P. veiksmuose nėra visų būtinų nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 222 straipsnyje, sudėties požymių. Teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, vadovavosi 2013 m. birželio 26 d. ekspertizės aktu Nr. 11-2980(12), tačiau neatkreipė dėmesio į ekspertės pateiktą atsakymą į šeštąjį klausimą, kad vienos žinomo turinio ir suminės išraiškos operacijos neužfiksavimas apskaitoje nelemia negalimumo nustatyti įmonės veiklos, jos turto, įsipareigojimų ir nuosavo kapitalo už 2008–2009 m. Taigi apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą reglamentavimą vadovautis visomis byloje esančiomis reikšmingomis aplinkybėmis, neatsižvelgė į byloje iškilusius neaiškumus ir jų nevertino kaltinamojo naudai, taip pažeidė Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą ir iš jo išplaukiantį in dubio pro reo principą. Taip pat teismų praktikos kontekste itin svarbu nustatyti, ar neveikimu galime apgaulingai vesti apskaitą.

Kasatorius, pasisakydamas dėl BK 186 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nedetalizavo, kokiais veiksmais ir kuriuo momentu pasireiškė R. P. tyčia apgaule išvengti mokėjimo VĮ M. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-426/2013). Paprastas privalomų įmokų vengimas be apgaulės elementų, t. y. nesant nukentėjusiojo suklaidinimo, apsunkinančio nukentėjusiojo interesų gynybą civilinio proceso tvarka, yra tik civilinis deliktas ir už tokius veiksmus baudžiamoji atsakomybė nekyla. Kasatoriaus manymu, R. P. veiksmai negali būti kvalifikuoti pagal BK 186 straipsnio 1 dalį, nes UAB „R.“ neįvykdė piniginės prievolės kreditoriui dėl sudėtingos įmonės finansinės padėties.

Kasatorius pažymi, kad konstatuojant turtinės žalos padarymą apgaule tarp veikos (apgaulingo vengimo atsiskaityti arba vengimo kitų privalomų įmokų) ir padarinių (turtinės žalos) būtina nustatyti tiesioginį priežastinį ryšį. Siekiant padaryti išvadą apie priežastinį ryšį, būtina nustatyti būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklę ir nustatyti priežastinio ryšio pobūdį. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl priežastinio ryšio buvimo. Be to, kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog specialisto išvada patvirtina, kad 2008 m. pabaigoje UAB „R.“ savo turimu turtu buvo pajėgi padengti visus įsipareigojimus ne tik VĮ M., bet ir kitiems tiekėjams. Šioje byloje yra ne viena specialisto išvada, dėl to neaišku, kokiu dokumentu vadovaudamasis teismas padarė tokią išvadą.

Kasatorius, pasisakydamas dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 219 straipsnio 2 dalį, teigia, jog, norint asmenį pripažinti kaltu padarius šią nusikalstamą veiką, būtina įrodyti, kad: 1) pateikta deklaracija arba nustatyta tvarka patvirtinta ataskaita ar kitas dokumentas, tačiau mokesčiai nesumokėti; 2) baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui yra pateiktas valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius; 3) po įteikto priminimo apie nesumokėtus mokesčius per priminime nustatytą terminą mokesčiai nesumokami. Šio straipsnio dispozicijoje mokesčio mokėtojo mokumas nėra expressis verbis įvardytas kaip būtina sąlyga baudžiamajai atsakomybei už mokesčių nesumokėjimą atsirasti. Tačiau, BK 219 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su kitomis BK nuostatomis (2 straipsnio 3 dalimi), darytina išvada, kad ir pagal BK 219 straipsnio 2 dalį mokesčio mokėtojo mokumas yra viena iš būtinų jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už mokesčių nesumokėjimą sąlyga. Be to, ši nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia (asmuo suvokia, kad pateikė deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pagal juos privalo laiku sumokėti mokesčius, tačiau prievolės nevykdo žinodamas, kad jam buvo įteiktas valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius ir nurodytas terminas, iki kada tai padaryti). Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kaip pasireiškė R. P. tiesioginė tyčia, o spręsdamas UAB „R.“ mokumo / nemokumo klausimą ignoravo įrodymus, kurie akivaizdžiai rodė, kad nurodytu terminu, per kurį UAB „R.“ turėjo sumokėti mokesčius, įmonė buvo nemoki.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad iš eksperto išvados matyti, jog 2009 m. gruodžio 31 d. UAB „R.“ buvo nemoki. Ekspertizės akte, atsakydama į dešimtąjį klausimą, ekspertė konstatavo, kad 2009 m. lapkričio 17 d. – 2009 m. gruodžio 17 d. UAB „R.“ neturėjo galimybės sumokėti Marijampolės apskrities VMI 2009 m. lapkričio 17 d. priminime nurodytos mokesčių nepriemokos sumos, tačiau teismas, neatsižvelgdamas į ekspertizės akto išvadą, sprendė, kad įmonės nemokumą lėmė būtent nusikalstami R. P. veiksmai (numatyti BK 222 straipsnio 1 dalyje). Tačiau, pasak kasatoriaus, R. P. negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn dėl BK 222 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos. Visų pirma, nors R. P. ir sumokėjo 107 340 Eur sumą LC „V.“, tačiau tuo nesiekė kokių nors neteisėtų tikslų: pinigai perduoti pagal tarp šalių pasirašytą sutartį, kurios pagrindu UAB „R.“ turėjo gauti medieną, tačiau dėl tuo metu susiklosčiusios ekonominės situacijos mediena nebuvo gauta. Galbūt ši finansinė operacija ir nebuvo tinkamai atvaizduota UAB „R.“ buhalterinėje apskaitoje, tačiau tokie veiksmai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 219 straipsnio 2 dalį, įmonei esant nemokiai, gali kilti tik tokiu atveju, jei įmonės nemokumas buvo nulemtas nusikalstamos veikos padarymo. Darytina pagrįsta išvada, kad UAB „R.“ nemokumas buvo lemtas ne R. P. nusikalstamų veiksmų, tačiau pasaulyje susidariusios sudėtingos ekonominės situacijos. R. P. išteisintinas pagal BK 219 straipsnio 2 dalį, nes įmonė tuo metu, kai privalėjo sumokėti mokesčius, buvo nemoki. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl subjektyviųjų šios nusikalstamos veikos sudėties požymių. Asmens kaltės turinys atskleidžiamas išsiaiškinus, kaip baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118-976/2015). Apeliacinės instancijos teismo motyvai apsiribojo pasisakymu, kad nusikalstamos veikos kvalifikuotos teisingai, kad šis teismas sutinka su apylinkės teismo nustatytomis aplinkybėmis ir pan., o tai, kasatoriaus manymu, nėra tinkamas motyvavimas.

Kasatorius nurodo ir tai, kad R. P. veiksmai, susiję su LC „V.“, nėra ir niekada nebuvo šios bylos tyrimo objektas, tačiau teismai vis dėlto juos nagrinėjo ir, manytina, kad pirmosios instancijos teismas priėjo prie klaidingos išvados, o apeliacinės instancijos teismas sutiko su ja sutiko. Tarp UAB „R.“ ir LC „V.“ buvo susidarę sutartiniai santykiai 2008 m. gruodžio 12 d. sutarties pagrindu, kuria UAB „R.“ įsipareigojo pirkti iš LC „V.“ apipjautą pjautinę medieną, skirtą taros gamybai. Nors sutartyje buvo numatyta, kad už prekes bus mokama pervedant pinigus į atsiskaitomąją sąskaitą, faktas, kad sumokėta buvo grynaisiais pinigais, pasak kasatoriaus, negali būti pagrindas R. P. įtarinėti atlikus kokią nors nusikalstamą veiką, juolab kai yra dokumentas, patvirtinantis, kad LC „V.“ pinigus gavo. Tik nustačius, kad R. P. neketino realiai įsigyti medienos iš LC „V.“, galima būtų konstatuoti, kad jo veiksmuose gali būti nusikalstamos veikos sudėties požymių, tačiau šių aplinkybių teismai neanalizavo. Nors apeliacinės instancijos teismas ir nurodė, kad R. P., perduodamas pinigus LC „V.“, siekė sukelti finansinius sunkumus UAB „R.“, tačiau tai teigdamas nenustatė jokių valingų, tyčinių R. P. veiksmų siekiant tokio rezultato, dėl to darytina išvada, kad teismai neteisingai nustatė aplinkybes, susijusias su sutarties pagrindu perduodamais pinigais LC „V.“. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas iš esmės kalbėdamas apie visų trijų nusikalstamų veikų kvalifikavimą tinkamai nemotyvavo tokių savo išvadų, o beveik kiekvienu atskiru klausimu tik pasisakė, kad pirmosios instancijos teismas nusikalstamą veiką kvalifikavo teisingai arba kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė atitinkamas aplinkybes, ir tai neatitinka BPK 332 straipsnio 5 dalies nuostatų, neatskleidė, kaip pasireiškė R. P. tyčios elementas dėl kiekvienos nusikalstamos veikos, už kurių padarymą nuteistas, taigi nesilaikė BK 2 straipsnio 4 dalies.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Nerijus Marcinkevičius atsiliepimu į nuteistojo R. P. gynėjo advokato V. Sviderskio kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Prokuroras nurodo, kad, priešingai nei teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kasaciniame skunde be pagrindo teigiama, kad R. P. veiksmuose nenustatyta tyčia ir apgaulė, padarant veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad 2013 m. birželio 26 d. ekspertizės akte Nr. l1-2980(12) nurodyta, jog tvarkant buhalterinę apskaitą 2008–2009 m. UAB „R.“ ne visi kasos knygos lapai (kasininko apyskaitos) pasirašyti kasininko; ne visi kasos pajamų orderiai pasirašyti buhalterio, kasininko, gavėjams neišduoti kasos pajamų orderių kvitai; litų ir valiutinės kasos knygos kasos pajamų ir išlaidų orderiai buvo numeruojami bendra eilės tvarka, litų kasos knygos kasos išlaidų orderiai buvo numeruojami nesilaikant eiliškumo; nebuvo atliekamos inventorizacijos, jei inventorizacijos ir buvo atliekamos, tai nebuvo surašomi inventorizacijos aprašai. Abiejų instancijų teismai R. P. veiksmus teisingai vertino kaip sąmoningą buhalterinės apskaitos nevedimą: jis neorganizavo ir neatliko inventorizacijų, kurios būtų leidę sutikrinti pinigų likučių bendrovėje, ėmė iš bendrovės kasos pinigus, nepristatydamas, net reikalaujant bendrovės buhalterei E. T., pinigų panaudojimo dokumentų ar negrąžino nepanaudotų pinigų atgal į bendrovės kasą. Tokie R. P. veiksmai patvirtina buvus apgaulę: jis suvokė, kad dėl jo veiksmų apskaitoje bus užfiksuoti klaidingi duomenys. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė skundo argumentą, kad ekspertė patvirtino nenustačiusi apgaulės elemento, nes, pasak prokuroro, šio požymio ekspertai savo išvadose nustatinėti negali, nes tai teismo prerogatyva.

Prokuroras, pasisakydamas dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BK 186 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymu, pažymi, kad byloje nustatyta, jog R. P. atliko sąmoningus veiksmus: vengė tinkamo prievolių vykdymo, klaidino kreditorius, slėpė nuo jų tikrąją bendrovės padėtį, aiškino, kad bendrovės veikla sustabdyta, nors realiai ji buvo vykdoma. 2008 m. pabaigoje UAB „R.“ buvo pajėgi padengti visus įsipareigojimus ne tik VĮ M., bet ir kitiems tiekėjams. R. P. tyčinį ir nesąžiningą elgesį kreditorių atžvilgiu įrodo ir Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. nutartyje išdėstyti motyvai. Dėl R. P. panaudotos apgaulės prieš kreditorius atsirado neigiami padariniai – žala; jo veiksmuose nustatyti visi būtini nusikalstamos veikos, numatytos BK 186 straipsnio 1 dalyje, požymiai.

Prokuroras, pasisakydamas dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BK 219 straipsnio 1 dalies taikymu, pažymi, kad šio straipsnio dispozicijoje mokesčio mokėtojo mokumas nėra įvardytas kaip būtina sąlyga baudžiamajai atsakomybei už mokesčių nesumokėjimą atsirasti. Baudžiamoji atsakomybė už mokesčių nesumokėjimą galima tik tuo atveju, kai asmuo turėjo galimybę sumokėti mokesčius. Išimtis būtų tik tie atvejai, kai nemokumas buvo sukeltas sąmoningai, siekiant išvengti pareigos sumokėti mokesčius. Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad pagal UAB „R.“ balansų duomenis apskaičiuoti ekonominiai rodikliai rodo, jog 2008 m. gruodžio 31 d. UAB „R.“ turėjo problemų su atsiskaitymais dėl piniginių lėšų stygiaus, tačiau bendrovės įsipareigojimai neviršijo turto, tad jos būklė nevertintina kaip nemoki. Išimtis būtų tik tuo atveju, kai nemokumas buvo sukeltas sąmoningai, siekiant išvengti pareigos sumokėti mokesčius. Apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, kad kaltinamasis sąmoningai siekė išvengti šios pareigos. Iš eksperto išvados matyti, kad 2009 m. gruodžio 31 d. UAB „R.“ įsipareigojimai beveik du kartus viršijo jos turtą, nebuvo galimybės piniginėmis lėšomis, kitu trumpalaikiu turtu padengti trumpalaikių įsipareigojimų, taip pat bendrovės nuosavas kapitalas buvo neigiamas, taigi bendrovė buvo nemoki. Įmonės nemokumą lėmė būtent nusikalstami R. P. veiksmai. UAB „R.“ buhalterinėje apskaitoje nėra apskaityta firmai LC „V.“ 2008 m. gruodžio 24 d. sumokėti 107 340 Eur. Pagal UAB „R.“ buhalterinės apskaitos duomenis, nuo 2008 m. gruodžio 12 d. iki 2009 m. spalio 31 d. iš firmos LC „V.“ medienos gaminių negauta, o pagal UAB „R.“ suvestinių buhalterinės apskaitos registrų „Bendrasis žurnalas“, sudarytų už 2009 m. sausio 1 d. – 2009 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, duomenis, jokių ūkinių finansinių operacijų su firma LC „V.“ nebuvo. Tai reiškia, kad R. P. tuo metu disponavo didelėmis pinigų sumomis, galėjo atsiskaityti su Marijampolės apskrities VMI, tačiau tyčia to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad finansiniai sunkumai bendrovėje atsirado ne dėl įmonės veiklos (verslo) rizikos, bet dėl sąmoningos asmens veiklos, siekiant būtent tokio rezultato.

Nuteistojo R. P. gynėjo advokato Vaidoto Sviderskio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl nuteistojo R. P. tyčios (jos rūšies), apgaulės, priežastinio ryšio tarp veikos (neveikimo) ir atsiradusių padarinių padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, nesivadovavo visomis reikšmingomis bylos aplinkybėmis (ekspertizės akte pateiktomis išvadomis šeštuoju klausimu), neaiškumų nevertino nuteistojo R. P. naudai. Taip, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir nekaltumo prezumpcijos principą.

Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Buhalterinės apskaitos tvarkymas vertintinas kaip procesas, kurio metu atliekami įvairūs veiksmai siekiant registruoti, grupuoti ir apibendrinti ūkines operacijas ir įvykius, taip gaunant informaciją, reikalingą ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). Reikalavimą įforminti ūkines operacijas ir įvykius įtvirtina Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalis numato, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį (kai surašoma buhalterinė pažyma). Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Šį imperatyvą patvirtina ir Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, kuri numato, jog į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-376/2014). Kadangi BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, tai baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-233/2014). Pagal teismų praktiką bylose dėl BK 222 ir 223 straipsnių taikymo realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-426/2013, 2K-16/2014, 2K-233/2014, 2K-7-124-648/2015, 2K-334-677/2015).

Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį įmonės vadovas yra atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą, t. y. už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos išsaugojimą. Nors pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius apgaulingo apskaitos tvarkymo subjektas yra specialusis, t. y. asmuo, atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą (vyriausiasis buhalteris, buhalteris, apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai), tačiau, pagal teismų praktiką, esant tam tikroms sąlygoms, atsako ir įmonės vadovas, nes buhalterinę apskaitą tvarkantis subjektas nėra atsakingas už pateikiamų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų turinį ar už tokių dokumentų nepateikimą jam. Todėl, jei įmonės vadovas sąmoningai nepateikia apskaitą tvarkančiam asmeniui visų buhalterinės apskaitos dokumentų, tada jis laikomas šio nusikaltimo vykdytoju (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-454/2012, 2K-41/2012, 2K-569/2012, 2K-430/2013, 2K-7-176/2015). Apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas, numatytas BK 222 straipsnyje, yra tada, kai šio įstatymo dispozicijoje nurodyta veika padaroma tyčia. Apgaulingos apskaitos tvarkymo tyčios turinį sudaro tai, jog kaltininkas suvokė, kad jis tvarkė apskaitą pažeisdamas teisės aktus, reglamentuojančius buhalterinės apskaitos tvarkymą, paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, numatė, kad dėl to nebus galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių norėjo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-590/2014).

Pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje ištyręs ir įvertinęs įrodymų visetą, nustatė, kad R. P. apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą: kaip UAB „R.“ direktorius, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir inventorizacijos organizavimą bei atlikimą, neorganizavo ir neatliko ilgalaikio materialaus bei nematerialaus turto, biologinio turto, žaliavų, medžiagų, prekių, pagamintos produkcijos, nebaigtos gamybos ir kt. inventorizacijos, nesurašė, neišsaugojo inventorizacijos aktų; be to, jis neįtraukė į oficialią bendrovės buhalterinę apskaitą kasos išlaidų orderio, kuriuo jam, kaip direktoriui, buvo išduota 107 000 Lt (30 989,34 Eur), ir pagal nuosprendyje nurodytus kasos išlaidų orderius išduotų 585 263,77 Lt (169 504,10 Eur) grynųjų pinigų avanso apyskaitų, kasos išlaidų pateisinamųjų dokumentų, buhalterinių sąskaitų apskaitos registrų, banko sąskaitų išrašų, 2008 m. kovo–2009 m. gruodžio mėn. pirkimų PVM sąskaitos faktūros, skolų suderinamumo aktų, bendrovėje naudojamos buhalterinės apskaitos programos „Debetas“ duomenų ir dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „R.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo dydžio nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. sausio 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus: 2010 m. lapkričio 15 d. specialisto išvadą Nr. 64-8-IS1-362, 2011 m. kovo 22 d. specialisto išvadą Nr. 5-2/42, 2013 m. birželio 26 d. ekspertizės aktą Nr.11-2980(12), liudytojų A. P. (perėmė visus UAB „R.“ perduotus buhalterinės apskaitos dokumentus), L. V. (į jos pareigas įėjo darbas su užsienio klientais, firma LC „V.“ jai nežinoma, jeigu bendrovės direktorius būtų sudaręs sutartį su užsienio partneriu, jai būtų žinoma), V. J. (kasos dokumentai buvo pas įmonės vadovą, į buhalterinės apskaitos programą suvesdavo tik jai pateiktus dokumentus, inventorizacijos atliekamos nebuvo), E. T. (bendrovės direktorius pats tvarkė kasą, iš bendrovės kasos ėmė grynuosius pinigus, dalies buhalterinių dokumentų, pateisinančių, kur buvo panaudoti bendrovės pinigai, nepristatė, mokesčių nemokėjo, į raginimus tai daryti nereagavo, apie įmonės finansinę padėtį žinojo, 2009 m. lapkričio 20 d. bendrovei buvo skolingas 369 154,24 Lt, t. y. 106 914,45 Eur) parodymus ir kt., pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl R. P. kaltės padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Abiejų instancijų teismai pagal nustatytas byloje reikšmingas aplinkybes pagrįstai nuteistojo veiksmus vertino kaip sąmoningą tyčinį jo vadovaujamos bendrovės buhalterinės apskaitos nevedimą: jis neorganizavo ir neatliko inventorizacijų, pagal kurias būtų galima sutikrinti pinigų likučius bendrovėje, ėmė iš bendrovės kasos pinigus, nepristatydamas pinigų panaudojimo dokumentų ar negrąžindamas nepanaudotų pinigų atgal į bendrovės kasą ir kt., nereagavo į bendrovės buhalterės priminimus, raginimus tai atlikti. Pasirinkdamas nusikalstamos veikos modelį ir pagal jį veikdamas, R. P., būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, sąmoningai netinkamai vykdė žinomus buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, numatydamas, kad dėl to iš dalies nebus galima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo (pelno) dydžio, ir šių padarinių norėjo. Taip, veikdamas tiesiogine tyčia, nuteistasis apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą ir šie jo veiksmai, kurie buvo nustatyti specialių tyrimų metu, lėmė padarinius – nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „R.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo dydžio nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. sausio 1 d. Taigi, tyčia tinkamai nefiksuodamas atliktų ūkinių operacijų duomenų, R. P. realizavo BK 222 straipsnyje nustatytą nusikaltimo sudėtį.

Nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į 2013 m. birželio 26 d. ekspertizės akte šeštuoju klausimu pateiktą išvadą, t. y. „jeigu 2008 m. gruodžio 24 d. LC „V.“ prezidentui M. A. buvo sumokėta 107 340 Eur suma pagal 2008 m. gruodžio 12 sutartį Nr. 5 iš R. P. atsiskaitytinai išduotų piniginių lėšų, tai šis mokėjimas UAB „R.“ buhalterinėje apskaitoje neužfiksuotas, tačiau vienos žinomo turinio ir suminės išraiškos operacijos neužfiksavimas apskaitoje nelemia negalimumo nustatyti įmonės veiklos, jos turto, įsipareigojimų ir nuosavo kapitalo už 2008–2009 m.“ Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad 107 340 Eur mokėjimo neįtraukimas į bendrovės buhalterinę apskaitą nagrinėjamoje byloje R. P. nebuvo inkriminuotas, dėl to aptariama ekspertės išvada teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių nekeičia.

Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas dėl apeliacinio skundo argumento, kuriuo buvo abejojama dėl nustatytos apgaulės organizuojant buhalterinę apskaitą, skundžiamojoje nutartyje pasisakė, pažymėdamas tai, kad apgaulės požymio nustatymas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, o ne išvadas pateikusių ekspertų kompetencija. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė ir dėl apelianto argumento, kuriuo buvo abejojama, ar neveikimu galima apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą, kurią galima padaryti tik veikiant tiesiogine tyčia. Atkreiptinas dėmesys, kad apgaulingai įmonės buhalterinė apskaita gali būti tvarkoma tiek aktyviais veiksmais, tiek neveikimu, kaltininkui veikiant tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia.

Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vadovaudamiesi faktine bylos medžiaga bei įrodymais, tinkamai nustatė nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius ir teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką. Taip pat teisėjų kolegijos nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad teismai, vertindami įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ar nekaltumo prezumpcijos principą.

Dėl BK 186 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nedetalizavo, kaip ir kuriuo metu reiškėsi nuteistojo R. P. apgaulė darant nusikalstamą veiką, numatytą BK 186 straipsnio 1 dalyje, nepasisakė dėl tiesioginio priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių buvimo.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 186 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas apgaule vengė atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes, suteiktas paslaugas ar vengė privalomų įmokų ir dėl to kitam asmeniui padarė turtinės žalos. Turtinės žalos padarymas apgaule vengiant atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes ar suteiktas paslaugas reiškia kaltininko neteisėtus veiksmus netenkinant nukentėjusiojo sandorio pagrindu įgytos ir galiojančios piniginio pobūdžio turtinės teisės. Vengimas atsiskaityti turi būti besąlygiškas, t. y. dėl kaltininko nevykdomos piniginės prievolės nukentėjusiojo reikalavimas lieka be ekonominio padengimo ir todėl objektyviai negali būti įvykdytas. Šios veikos esmė yra apgaulės panaudojimas prievolei nevykdyti. Paprastas privalomų įmokų vengimas be apgaulės elementų, nesant nukentėjusiojo suklaidinimo, apsunkinančio nukentėjusiojo interesų gynybą civilinio proceso tvarka, yra tik civilinis deliktas ir už tokius veiksmus baudžiamoji atsakomybė nekyla. Teismų praktikoje konstatuota, kad apgaulė vengiant atsiskaityti už atliktus darbus gali pasireikšti tokiomis pat formomis kaip ir sukčiavimo atveju (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-170/2010, 2K-462/2010, 2K-426-2013). Viena iš apgaulės formų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas, siekdamas išvengti atsiskaitymų ar kitų mokėjimų, piktam panaudoja pasitikėjimu pagrįstus santykius, susiklosčiusius tarp jo ir nukentėjusiojo ar jo įgaliotų asmenų. ?...? šiuo atveju nukentėjusysis yra įtikinamas, kad už darbus, suteiktas paslaugas ar reikalingus atlikti kitus mokėjimus bus apmokėta, nors kaltininkas nesirengia to daryti, o pasitikėjimu grįsti kaltininko ir nukentėjusiojo santykiai pastarajam yra garantas, kad kaltininkas prievolę įvykdys (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-188/2002). Turtinės žalos padarymas apgaule gali būti padaromas esant kaltininko tiesioginei ar netiesioginei tyčioms, tačiau tokia tyčia visuomet susiformuoja po sandorio, už kurį būtina atsiskaityti, sudarymo ir naudos pagal šį sandorį gavimo momento arba po juridinio fakto, dėl kurio privalu atlikti įmokas, atsiradimo momento.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. P., kaip UAB „R.“ direktorius, pasirašė su VĮ M. medienos pirkimo – pardavimo sutartį ir apgaule – piktnaudžiaudamas pasitikėjimu dėl susiklosčiusių tarp jo ir VĮ M. ilgalaikių verslo santykių – vengė atsiskaityti už pagal minėtą sutartį gautą medieną.

Priešingai nei skunde teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kaip reiškėsi R. P. apgaulė darant šią nusikalstamą veiką. Teismas konstatavo, kad nuteistasis sąmoningai vengė tinkamo prievolių įvykdymo, slėpdamas nuo kreditoriaus duomenis apie tikrąją bendrovės padėtį, t. y. R. P. vis žadėdamas su VĮ M. atsiskaityti už pagal sutartį gautą medieną, kaip trukdį nurodė, kad jo bendrovė UAB „R.“ nevykdo veiklos, nors iš tiesų bendrovė veiklą vykdė, pajamų turėjo ir su VĮ M. už gautą medieną buvo pajėgi savalaikiai atsiskaityti, tačiau atsiskaityti vengė, taip apgaule M. padarydamas turtinę žalą. Tokią išvadą teismai grindė bylos duomenimis, t. y. liudytojų K. B. (bendrovės vadovas žodžiu žadėjo už medieną sumokėti, bet nemokėjo, aiškindamas, kad bendrovės veikla nutraukta, tačiau buvo nustatyta, kad bendrovė veiklą vykdė), V. R. (UAB „R.“ teikė informaciją, kad negali atsiskaityti už medieną, nes nevykdo veiklos, nors veiklą vykdė), R. M. (2010 m. atlikto patikrinimo metu nustatė, kad UAB „R.“ teikė medienos apdirbimo paslaugas bendrovei LD investicijos) parodymais, 2010 m. lapkričio 15 d. specialisto išvada Nr. 64-8-ISI-362 (T. 3, b. l. 10–34), iš kurios matyti, kad 2008 m. pabaigoje (t. y. tuo metu, kai bendrovė turėjo mokėti M. už nuo 2008 m. rugpjūčio 22 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. įsigytą pjautinųjų spygliuočių ir lapuočių medieną) UAB „R.“ savo turimu turtu buvo pajėgi padengti visus įsipareigojimus ne tik M., bet ir kitiems tiekėjams. Teismas atsižvelgė ir į 2011 m. kovo 22 d. specialisto išvadą Nr. 5-2/42 (T. 3, b. l. 45-48), iš kurios matyti, kad UAB „R.“ 2008 m. gruodžio 24 d. (t. y. laikotarpiu kai turėjo atsiskaityti su VĮ M. už pagal sutartį gautą medieną) neapskaitytais buhalterinėje apskaitoje pinigais sumokėjo 107 340 Eur firmai LC „V.“, taip pat įvertino ir Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. nutartimi nustatytas, be kita ko, ir nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes, iš kurių matyti, kad gresiant bendrovės bankrotui, kuris, kaip konstatuota minėta nutartimi, buvo tyčinis, 2008 m. lapkričio 3 d. – gruodžio 12 d., be teisėto pagrindo avansu sumokėjo 715 600,26 Lt (207 252,16 Eur) grynaisiais pinigais ofšorinei Panamos įmonei LC „V.“ už ateityje numatytą gauti medieną ir kt. Visos šios aplinkybės teismams leido spręsti, kad R. P., teikdamas M. apie save tikrovės neatitinkančią informaciją, vengė atsiskaityti su VĮ M. už pagal sutartį gautą medieną. Dėl tokio besąlygiško R. P. vengimo atsiskaityti už gautą medieną M. piniginis reikalavimas liko be ekonominio padengimo (Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. nutartimi konstatuotas UAB „R.“ tyčinis bankrotas) ir dėl to objektyviai negali būti realizuotas. Todėl nekyla jokių abejonių, kad R. P. veiksmai – apgaulingas vengimas atsiskaityti su VĮ M. už gautą medieną – yra tiesioginė šiai įmonei atsiradusios turtinės žalos priežastis.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai R. P. veiksmuose nustatė esant visus būtinus nusikalstamos veikos, numatytos BK 186 straipsnio 1 dalyje, požymius.

Dėl BK 219 straipsnio 2 dalies taikymo

Kasatoriaus skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kaip pasireiškė R. P. kaltė darant nusikalstamą veiką, numatytą BK 219 straipsnio 2 dalyje, taip pat kad neatsižvelgė į įrodymus (ekspertizės akto išvadas), patvirtinančius, jog veikos darymo metu UAB „R.“ buvo nemoki.

Pagal BK 219 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pateikęs deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą laiku nesumokėjo pagal juos apskaičiuotų mokesčių po to, kai valstybės įgaliota institucija priminė apie pareigą sumokėti mokesčius. Pagal šio straipsnio 2 dalį atsako tas, kas padaręs šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką nesumokėjo jam apskaičiuotų daugiau kaip 500 MGL dydžio mokesčių. BK 219 straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad jis pateikė deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pagal juos privalo laiku sumokėti mokesčius, tačiau šios prievolės nevykdo žinodamas, kad jam buvo įteiktas valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius ir nurodytas terminas, iki kada juos sumokėti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-133/2011).

Teismai nustatė, kad Marijampolės apskrities VMI buvo pateiktos UAB „R.“ deklaracijos, kuriose nurodyta apskaičiuotos mokesčių nepriemokos sumos; Marijampolės apskrities VMI 2009 m. lapkričio 17 d. priminimu Nr. A-09-07-2875, įteiktu direktoriui R. P. 2009 m. lapkričio 20 d., buvo nurodyta per 30 d. sumokėti mokesčius, iš viso 334 435,56 Lt (96 859,23 Eur); taip pat R. P. buvo išaiškinta, kad nesumokėjus nurodytų sumų atsakingi asmenys gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 219 straipsnį; R. P. pareigos sumokėti deklaruotus mokesčius iki priminime nurodyto jų sumokėjimo termino neįvykdė, deklaruotų mokesčių nesumokėjo.

Kasatorius pagrįstai skunde nurodo, kad pagal BK 219 straipsnį mokesčio mokėtojo mokumas yra viena iš būtinų jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už mokesčių nesumokėjimą sąlyga. Todėl jei mokesčių mokėtojas iki nusikalstamos veikos padarymo buvo nemokus, jis pagal BK 219 straipsnį neatsako, nes neturėjo realios galimybės įvykdyti įstatymo numatytą pareigą – sumokėti mokesčius. Tačiau pažymėtina tai, kad jei nemokumas buvo sukeltas sąmoningai, taip pat ir siekiant išvengti pareigos sumokėti mokesčius, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 219 straipsnį mokesčių mokėtojui kyla. Taip pat mokesčio mokumas neturi reikšmės baudžiamajai atsakomybei pagal BK 219 straipsnį ir tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas tampa nemokus po šios nusikalstamos veikos padarymo.

Abiejų instancijų teismai nustatė, kad UAB „R.“ nemokumas buvo sukeltas sąmoningai, be kita ko, siekiant išvengti ir pareigos sumokėti mokesčius. Tokią išvadą teismai grindė bylos duomenimis: 2011 m. kovo 22 d. specialisto išvada Nr. 5-2/42 (T. 3, b. l. 45–48), iš kurios matyti, kad UAB „R.“, 2008 m. gruodžio 24 d. neapskaitytais buhalterinėje apskaitoje pinigais sumokėjo 107 340 Eur firmai LC „V.“, liudytojos E. T. parodymais (bendrovės direktorius mokesčių nemokėjo, į raginimus tai daryti nereagavo, 2009 m. lapkričio 20 d. bendrovei buvo skolingas 369 154,24 Lt, t. y. 106 914,45 Eur, jei šią pinigų sumą būtų grąžinęs, tai su VMI būtų atsiskaityta) ir kt. Taip pat įvertino ir Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. nutartimi nustatytas aplinkybes, be kita ko, ir šiai bylai aktualiu laikotarpiu, kurių pagrindu buvo konstatuota, kad bendrovė „R.“ prie bankroto buvo privesta tyčia (T. 7, b. l. 19–22). Nustatytų aplinkybių kontekste kasatoriaus skunde minima 2013 m. birželio 26 d. ekspertizės akto Nr. 11-2980 (12) išvada, kuria konstatuota tai, jog 2009 m. gruodžio 31 d. bendrovė „R.“ buvo nemoki (T. 6, b. l. 61–79), sprendžiant R. P. baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal BK 219 straipsnio 2 dalį, teisiškai jau nebuvo reikšminga. Byloje nustatytos aplinkybės teismams leido spręsti apie nuteistojo tiesioginės tyčios turinį ir konstatuoti, kad R. P., kaip UAB „R.“ direktorius, prievolės pagal pateiktą deklaraciją sumokėti mokesčius iki priminime nurodyto termino nevykdė dėl sąmoningai sukelto bendrovės nemokumo, be kita ko, siekiant išvengti ir pareigos sumokėti mokesčius. Su tokia teismų sprendimuose padaryta išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti.

Dėl nuorodų į BPK reikalavimų pažeidimus

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-109/2014, 2K-148/2014, 2K-240/2014). Taigi, nors apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja pagal apeliacinio skundo ribas, tačiau neprivalo atsakyti į kiekvieną skundo argumentą, o tik į esminius. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismo sprendimo išvados yra pagrįstos patikimais įrodymais, įvertinant jų tarpusavio ryšį ir visumą. Tuo tarpu kasatorius analizuoja kiekvieną įrodymą atskirai vieną nuo kito ir daro išvadas dėl nusikalstamų veikų aplinkybių nebuvimo, t. y. jų neįrodytumo. Kokie duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas. BPK 20 straipsnio 5 dalyje reikalaujama, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijų teismai išdėstė motyvus, išanalizavo bylos duomenis, taip pat motyvuotai pasisakė dėl nuteistojo R. P. veikų kvalifikavimo, todėl BPK 20 straipsnio bei 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimų nepažeidė.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. P. gynėjo advokato Vaidoto Sviderskio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                     Armanas Abramavičius

                                                                                                                 Aurelijus Gutauskas

                                                                                                                 Audronė Kartanienė