Baudžiamoji byla Nr. 2K-15-648/2017                            Teisminio proceso Nr. 1-24-1-01381-2013-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1.;

1.2.4.4.2.8.; 1.2.26.2.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Vytauto Piesliako ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,

nuteistajam B. R., jo gynėjai advokatei Sigridai Eglei Šalūgaitei, 

nukentėjusiajam V. L., jo atstovui advokatui Edvardui Sinkevičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. R. ir jo gynėjos advokatės Sigridos Eglės Šalūgaitės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 8 d. nuosprendžio.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu B. R. pagal  Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą buvo išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 8 d. nuosprendžiu panaikintas Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 29 d. nuosprendis ir B. R. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams; vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant neišeiti iš namų nuo 23 iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, bei neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Iš B. R. priteista nukentėjusiajam V. L. 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir išieškota 689,62 Eur proceso išlaidų teisinės pagalbos paslaugoms apmokėti.

              Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą tenkinti,         prokuroro ir nukentėjusiojo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

              1. B. R. nuteistas už tai, kad 2013 m. lapkričio 3 d., apie 21.00 val., viešoje vietoje Kaune, ties namu (duomenys neskelbtini), pašalinių asmenų akivaizdoje, įžūliu elgesiu, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, trikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, tyčia iš chuliganiškų paskatų kumščiu sudavė smūgį V. L. į veidą, padarydamas jam nosies kaulų lūžimą, taip nesunkiai sutrikdė V. L. sveikatą.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis B. R. ir jo gynėja advokatė S. E. Šalūgaitė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 8 d. nuosprendį ir, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, bylą nutraukti.

2.1. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 28 straipsnį, reglamentuojantį būtinąją gintį, vertindamas įrodymus padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimus, kurie iš esmės sukliudė išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

2.2. Kasatoriai pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje tik išvardijo teisei į būtinąją gintį atsirasti būtinas sąlygas, bet motyvuotai neargumentavo jų buvimo (nebuvimo), susiklosčiusią situaciją vertino kaip abipuses muštynes, objektyviai neįvertinęs vienos iš pagrindinių teisei į būtinąją gintį atsirasti reikalingų sąlygų – pavojingo kėsinimosi. Teismas neįvertino faktinių aplinkybių, kad: 1) nukentėjusysis V. L. dėl nežinomų priežasčių pats prisiartino prie nuteistojo B. R.; 2) jis rankose turėjo kietą, buką daiktą, kuris galėjo būti arba stacionaraus telefono ragelis, arba guminė lazda; 3) remiantis specialisto išvada Nr. G2880/13 (02), nuteistajam ne mažiau kaip dviem trauminiais poveikiais kietu, buku daiktu ar paviršiumi buvo padaryta muštinė žaizda kairiame antakyje, poodinės kraujosruvos kairės akies viršutiniame voke, kairiajame dilbyje; 4) iš policijos B. R. buvo išvežtas į ligoninę, kur jam buvo susiūtas antakis; 5) viso bylos proceso metu nuteistasis pripažino sudavęs vieną smūgį V. L. dėl to, kad gynėsi nuo realaus ir pavojingo kėsinimosi ir kad tokią įvykių seką patvirtino ir liudytojai K. S., V. B. Taip pat teismas, turėdamas tokią informaciją, nevertino nukentėjusiojo V. L. veiksmų konflikto metu, darbo patirties Lietuvos jėgos struktūrose. Taigi, pasak kasatorių, teismas nevisapusiškai ištyrė aplinkybes iki ir po konflikto, dėl to nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos būtinosios ginties klausimu.

2.3. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl įvykio aplinkybių neteisingo vertinimo lėmė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas, nes teismas įrodymus vertino neišsamiai, nevisapusiškai, nemotyvuotai atmetė dalį liudytojų parodymų, nepašalino visų pagrįstų abejonių, nenustatė muštynių kilimo priežasties, todėl byla buvo išnagrinėta neišsamiai. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. vasario 9 d. nutartimi Nr. 2K-22-303/2016 grąžino šią bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, nurodęs, kad turi būti atliktas naujas įrodymų tyrimas, įrodymai (byloje apklaustų asmenų parodymai – tiek B. R. ir jo draugų iš vienos pusės, tiek nukentėjusiojo V. L. ir jo vaikų iš kitos pusės) įvertinti patikimumo aspektu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atliko tik dalį veiksmų, kuriuos nurodė kasacinės instancijos teismas: pakartotinai buvo apklausti tik nuteistasis, nukentėjusysis, ekspertė L. B., kurios išvada neatsakė į klausimą, kokį objektą laikė rankose V. L. Kitų baudžiamojo proceso įstatyme numatytų veiksmų, kad išsiaiškintų bylos aplinkybes, teismas nesiėmė, nors turėjo galimybę, dėl to nepašalino byloje esančių abejonių, netinkamai įvertino dalies liudytojų parodymus. Liudytojų K. S., V. B. parodymai buvo atmesti motyvuojant tuo, jog prieštarauja bylos įrodymams, įvertinti kaip gynybinė versija, siekis padėti draugui B. R. išvengti baudžiamosios atsakomybės, nors jokių objektyvių aplinkybių, leidžiančių daryti tokią išvadą, nenustatė. Konfliktą tiesiogiai, be nuteistojo ir nukentėjusiojo, matė tik liudytojai K. S., V. B., A. L., J. L., bet teismas nepagrįstai suteikė didesnę reikšmę nukentėjusiojo pusę palaikančių asmenų parodymams, nevertino jų patikimumo aspektu. Nors teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad vien giminystės ryšių buvimas nėra pagrindas atmesti parodymus, bet teismas neatsižvelgė į tai, kad liudytojai A. L., J. L. yra nukentėjusiojo nepilnamečiai vaikai, gyvena kartu su nukentėjusiuoju, ir yra jo išlaikomi, veikiami tėvo valdžios, todėl negali nepalaikyti tėvo pozicijos, be to, V. L. nesutiko, kad jo vaikų parodymai būtų patikrinti akistatos metu. Teismas nepagrįstai atmetė B. R. parodymus, kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, laikė juos nenuosekliais, bet šią išvadą grindė neesminėmis bylos aplinkybėmis, kurias natūralu laikui bėgant vis sunkiau prisiminti, o pagal teisės principą in dubio pro reo visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Teismas nesivadovavo liudytojų N. B. ir R. A. parodymais, nes jie tiesiogiai įvykio nematė, ir nesigilino į tai, kad šių asmenų parodymai buvo susiję ne tik su konfliktu, bet ir įvykiais po jo. N. B. ir R. A. parodė, kad nukentėjusysis V. L. siūlė pinigų nuteistajam B. R. Teismas šios faktinės aplinkybės nepaminėjo, nors ji netiesiogiai patvirtina faktą, kad V. L. užpuolė B. R., pasikėsino į jo sveikatą, dėl to jautėsi kaltas ir norėjo atsilyginti. Nevertindamas liudytojų N. B. ir R. A. parodymų, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi kitų liudytojų L. L., B. T., A. Š., K. A. S., V. Z. parodymais, nors jie įvykio taip pat tiesiogiai nematė, o liudytoja L. L. yra nukentėjusiojo sutuoktinė, suinteresuota nukentėjusiajam palankia bylos baigtimi.

2.4. Kasatorių manymu, vertinant nukentėjusiojo ir jo nepilnamečių vaikų parodymus, reikėtų atsižvelgti į tai, kad nukentėjusysis V. L. yra profesionalus teisininkas, ir nors visi asmenys prieš teismą ir įstatymą lygūs, bet, turėdamas specialių žinių, turi daugiau galimybių modeliuoti situaciją ir daryti įtaką savo nepilnamečių vaikų parodymams. Svarbi ir faktinė aplinkybė, kad V. L. daug metų dirbo policijoje, taigi galėjo turėti policininko guminę lazdą,  kuria ir puolė B. R., o jo paties versija, kad išbėgo su stacionaraus telefono rageliu, nelogiška ir neįtikinama, todėl netikėti B. R. ir įvykį mačiusių liudytojų K. S. ir V. B. parodymais nėra pagrindo. Kad B. R. kūno sužalojimus V. L. padarė kietu buku daiktu, nustatyta specialisto išvada Nr. G2880/13(02), ir tai patvirtina V. L. kėsinimąsi į B. R. sveikatą. B. R. turėjo teisę gintis ir jo elgesys neperžengė būtinosios ginties ribų, nes V. L. pats prisiartino prie jo, buvo ginkluotas gumine policininko lazda, pirmasis sudavė ja smūgį B. R., todėl kėsinimasis buvo pradėtas, pavojingas, grėsė B. R. sveikatai. Konflikto metu V. L. buvo neblaivus, jam buvo nustatytas 0,8 promilės girtumo laipsnis, tai galėjo lemti neadekvatų ir agresyvų V. L. elgesį, o B. R. buvo blaivus. Kasatoriai pažymi ir tai, kad Kauno apylinkės teisme nagrinėjama V. L. privataus kaltinimo byla dėl kūno sužalojimo B. R. padarymo. Siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės minėtoje byloje, V. L. teikė suinteresuotus paaiškinimus šioje byloje. Be to, šiuo metu V. L. verčiasi notaro praktika, o tai nesuderinama su baudžiamosios atsakomybės taikymu.?

3. Nuteistojo B. R. ir jo gynėjos advokatės S. E. Šalūgaitės kasacinis skundas atmetamas.

Dėl BPK reikalavimų laikymosi apeliacinės instancijos teisme ir įrodymų vertinimo

4. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, įrodymus byloje vertino neišsamiai, selektyviai, nepašalino esminių prieštaravimų tarp įrodymų, dėl to byla buvo išnagrinėta neišsamiai ir priimtas neteisėtas nuosprendis.

4.1. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008,
2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008).

4.2. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teisėjas ar teismas, o įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visų teisingam bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus atitinka; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015,
2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K- P-135-648/2016).

4.3. Atsakant į kasacinio skundo teiginius dėl apeliacinės instancijos teismo atlikto bylos įrodymų vertinimo pažymėtina, kad, priešingai kasatorių tvirtinimui, teismas išsamiai ir visapusiškai vertino bylos įrodymus, jų pagrindu nustatė faktines aplinkybes dėl viešosios tvarkos sutrikdymo ir nukentėjusiajam padaryto nesunkaus sveikatos sužalojimo dėl chuliganiškų paskatų. Apeliacinės instancijos teismas byloje atliko dalinį įrodymų tyrimą – apklausė nuteistąjį B. R., nukentėjusįjį V. L., vertino jų parodymus kartu su duotais pirmosios instancijos teisme, apklausė ir ekspertę L. B. apie R. R. sužalojimo galimą mechanizmą, apžiūrėjo telefono ragelį. Apeliacinės instancijos teismas taip pat įvertino pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų A. L., L. L., K. A. S., B. T., A. Š., V. Z., V. B., K. S., N. B., R. A. parodymus, rašytinius įrodymus – specialistų išvadas, įvykio vietos apžiūros ir parodymų patikrinimo vietoje protokolus, ikiteisminiame tyrime duotus nepilnamečio liudytojo J. L. parodymus. Šie įrodymai teismo nuosprendyje išsamiai ir visapusiškai išanalizuoti bei įvertinti tiek atskirai, tiek kaip visuma, lyginant juos tarpusavyje. Nustatydamas įvykio aplinkybes: konflikto tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo pradžią ir tolesnę eigą, vietą, kiekvieno iš jame dalyvavusių asmenų veiksmus, kas pirmas pradėjo smurtauti, apeliacinės instancijos teismas išanalizavo ir įvertino konflikte dalyvavusių ir jį mačiusių ar konfliktą girdėjusių asmenų parodymus, juos palygino tarpusavyje ir motyvuotai pasisakė dėl jų patikimumo ir pakankamumo bylai reikšmingoms faktinėms aplinkybėms nustatyti. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė motyvuotas išvadas, kodėl B. R., liudytojų V. B. ir K. S. parodymus pripažįsta nenuosekliais ir prieštaraujančiais byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams, taip pat kodėl nesivadovauja ir atmeta įvykio nemačiusių liudytojų N. B. ir R. A. parodymus. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas bylos faktines aplinkybes nustatė ir jas vertino kitaip nei pirmosios instancijos teismas, t. y. nepalankiai kasatoriui B. R., nereiškia, kad nuosprendyje padarytos išvados dėl B. R. nusikalstamų veiksmų yra nepagrįstos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų.

4.4. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo daryti išvados, kad šioje byloje nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnio 5 dalis), t. y. kad teismai neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes ar rėmėsi nepatikimais įrodymais.

4.5. Nepagrįsti kasatorių teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai, tiesiogiai įrodymų neištyręs teismo posėdyje, ir taip nevykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje grąžinti bylą nagrinėti iš naujo nurodytų nurodymų. Kasacinės instancijos teismas, nutartimi grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, pažymėjo, kad tiek nukentėjusiojo ir jo vaikų parodymus, tiek R. R. ir jo draugų parodymus, teismas turi įvertinti patikimumo aspektu visų bylos įrodymų kontekste, taip pat ištirti B. R. padarytų  sužalojimų mechanizmą, žalojimo įrankio nustatymą ir identifikavimą. Taigi teismas nenurodė, kad byloje būtina iš naujo tirti visus įrodymus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, jog, svarstydamas įrodymų tyrimo atlikimo apeliacinės instancijos teisme klausimą, išklausęs prokurorę, nukentėjusįjį ir jo atstovą, nuteistojo gynėją, kurie prašė apklausti medicinos ekspertę S. B., teismas papildomai nutarė apklausti nuteistąjį ir nukentėjusįjį. BPK nenustato, kokia apimtimi turi būti atliekamas įrodymų tyrimas apeliacinės instancijos teisme (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Teismas gali atlikti visišką ar dalinį įrodymų tyrimą tiek savo iniciatyva, tiek esant proceso dalyvių prašymams. Be to, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pagal apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas gali iš naujo analizuoti ir vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir daryti atitinkamas išvadas. Taigi, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą išanalizavęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, atlikęs papildomą dalinį įrodymų tyrimą, įvertino juos ir padarė atitinkamas išvadas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo apimtis atitiko tikrintos bylos pagal nukentėjusiojo apeliacinį skundą ribas, nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies, 386 straipsnio 2 dalies nuostatų.

Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo

5. Kasatoriai kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkami byloje taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 28 straipsnį), nes nuteistasis veikė esant būtinosios ginties situacijai, todėl byla jam turi būti nutraukta.

5.1. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

5.2. Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Todėl didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137/2010, 2K-7-313/2012, 2K-141/2015, 2K-78-489/2016).

5.3. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010,
2K-7-313/2012).

5.4. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas įvertinęs įrodymus padarė išvadą, kad būtinosios ginties situacijos nagrinėjamo įvykio metu nebuvo. Teismas nustatė, kad B. R. su draugais  2013 m. lapkričio 3 d., apie 21 val., Kaune, prie (duomenys neskelbtini) namo, gatvėje kėlė triukšmą, garsiai kalbėjo, keikėsi, replikavo nukentėjusiojo adresu, plūdo jį įvairiais keiksmažodžiais, vadino „pyderu“, kvietė išeiti į gatvę išsiaiškinti, V. L. išėjus į gatvę ir bandant juos sudrausminti, B. R. elgėsi įžūliai, spjaudė saulėgrąžas ant nukentėjusiojo batų, o pastarajam suėmus B. R. už peties, šis sudavė V. L. kumščiu į nosį, o V. L. ranka, kurioje buvo telefono ragelis, sudavė B. R. į veidą, prakirsdamas šiam antakį. Tokios aplinkybės nustatytos įvertinus nukentėjusiojo V. L., liudytojų K. A. S., A. Š., V. Z., A. L., J. L. parodymus. Taigi apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusio V. L. veiksmas (B. R. suėmimas už peties), po kurio pastarasis smogė nukentėjusiajam į veidą, nebuvo pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis į nuteistojo sveikatą, dėl kurio būtų galima būtinoji gintis. Teisėjų kolegija sutinka su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis. Taip pat pažymėtina, kad kasatoriaus B. R. kasacinio skundo teiginiai dėl nukentėjusiojo tariamai turėtos guminės lazdos, yra nepagrįsti, priešingai, byloje nebuvo nustatyta, kad nukentėjusysis konflikto metu turėjo guminę lazdą ir ja pirmas pradėjo mušti nuteistąjį.

5.5. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog B. R. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, yra teisinga, t. y. baudžiamasis įstatymas byloje taikytas tinkamai.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

              Atmesti nuteistojo B. R. ir jo gynėjos advokatės Sigridos Eglės Šalūgaitės kasacinį skundą.

Teisėjai                                                                                                                              Alvydas Pikelis

                                                                                                                                            Vytautas Piesliakas

                                                                                                                                            Artūras Pažarskis