NUTARTIS

(S)

2013 kovo 28 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Sušinskienė, susipažinusi su T. U. skundu dėl nurodymo panaikinimo,

nustatė:

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2013-03-25 gautas T. U. skundas, kuriame jis teismo prašo panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013-03-12 mokesčių administratoriaus nurodymą asmeniui pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti Nr. (4.65)-378-KD-1 (toliau – Nurodymas).

Skundą atsisakytina priimti.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad skundą atsisakoma priimti, jei skundas nenagrinėtinas teismų.

ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, taikydamas nurodytas nuostatas, ne kartą yra išaiškinęs (pavyzdžiui, bylos Nr. AS146-201/2009; AS438-135/2009; AS502-466/2009), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Tuo atveju, jei skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis.

Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 144 straipsnis nustato, kad mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą. Šiame MAĮ straipsnyje įtvirtinta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą ta apimtimi, kiek tai susiję su mokesčių mokėtojo teise į teisminę gynybą, turi būti aiškinama sistemiškai atsižvelgiant į ABTĮ 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011-03-17 nutartyje (administracinė byla Nr. A442-1238/2011), aiškindama MAĮ 144 straipsnio, ABTĮ 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, padarė išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Taigi, pats pavedimas tikrinti nelemia mokesčių mokėtojo materialinių teisių ir pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje. Sprendimas pavesti atlikti mokestinį patikrinimą yra tik būtina prielaida pradėti mokesčių administravimo procedūrą – mokestinį patikrinimą, o pavedimu tikrinti mokesčių mokėtojas iš esmės yra tik informuojamas apie jo atžvilgiu pradėtą specifinę mokesčių administravimo procedūrą. Tuo tarpu konkrečias teisines pasekmes mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo kontrolės srityje, atliekant mokestinį patikrinimą, mokesčių mokėtojui paprastai sukelia sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kai mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus pareigūnai nustato mokesčių įstatymų pažeidimus (Mokesčių administravimo įstatymo 132 str. 1 ir 2 d.). Taigi akivaizdu, jog pavedimas atlikti mokestinį patikrinimą (pavedimas tikrinti) yra tarpinis (procedūrinis) dokumentas, t. y. tik vienas iš aptariamos mokesčių administravimo procedūros, kurios pabaigoje paprastai priimamas konkrečias materialines teisines pasekmes sukeliantis sprendimas, metu priimamų dokumentų. Todėl pavedimo atlikti mokestinį patikrinimą teisėtumas negali būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą, t. y. toks pavedimas negali būti savarankiškas administracinės bylos dalykas“. Taip pat pažymėjo, „jog ginčo pavedime tikrinti esantis įrašas, kad „šis sprendimas ir su juo susiję mokesčių administratoriaus veiksmai gali būti apskųsti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo <...> nustatyta tvarka ir terminais“, pats savaime nepatvirtina, jog šis sprendimas laikytinas pareiškėjai teisines pasekmes sukeliančiu individualiu teisės aktu, galinčiu būti atskiros administracinės bylos nagrinėjimo dalyku“.

Nurodyme pareiškėjas buvo prašomas pateikti paaiškinimus apie įsigytą turtą ir (ar) pajamų gavimo šaltinius bei perleistas lėšas (investuotas, paskolintas, dovanotas ir grąžintas paskolas) ir juos pagrįsti juridinę galią turinčiais dokumentais, bei gyventojo (šeimos) apytikslines vartojimo išlaidas ir pateikti juridinę galią turinčius dokumentus dėl investuotų lėšų namo statybai.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui Nurodymu duodamas kompetentingo subjekto – Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos patvarkymas pateikti konkrečius atitinkamus duomenis bei dokumentus, susijusius su įsigyto turto ir (ar) pajamų gavimo šaltiniais, kurie gali suponuoti tiek teigiamo sprendimo, tiek neigiamo sprendimo priėmimą tikrinamojo asmens atžvilgiu. Nurodymas yra dokumentas, turintis užtikrinti maksimalų įrodymų surinkimą bei visapusišką jų įvertinimą, tarnaujantis mokesčių administratoriaus baigiamojo akto priėmimui. Nurodymas savo turiniu iš esmės realių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia. Pareiškėjui išaiškinama, kad šio sprendimo teisėtumas galėtų būti vertinamas mokesčių administratoriui priėmus galutinį sprendimą, kai jam ir atsirastų realūs teisiniai padariniai. Tokia nuostata atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz. 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-403/2011, 2011 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-275/2011).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Nurodymas nėra administracinis aktas, įtakojantis pareiškėjo teises ar įstatymų saugomus interesus  (ABTĮ 15 str. 1 d. 1 p., 22 str. 1 d.) ir negali būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo objektu.

Teisėja, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 42 straipsniu, 149 straipsniu,

n u t a r i a:

              Atsisakyti priimti T. U. skundą.

              Nutarčiai įsiteisėjus, skundą grąžinti pareiškėjui.

              Nutarčiai įsiteisėjus, T. U. grąžinti pagal 2013-03-25 AB DNB bankas mokėjimo nurodymą Nr. 4318690 sumokėtą 100 Lt (vienas šimtas litų) žyminį mokestį.

              Dėl nutarties per 7 dienas nuo jos nuorašo gavimo dienos gali būti paduotas atskirasis skundas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                                                                             Nijolė Sušinskienė