Administracinė byla Nr. I-2933-473/2017
Proceso Nr. 3-61-3-00888-2017-7
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1.3
(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. gegužės 10 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Balčytienė, dalyvaujant pareiškėjui R. T. (R. T.), viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. T. (R. T.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (t. I, b. l. l–2), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 10 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti. Skunde nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2014-06-01 iki 2016-12-01 buvo laikomas Lukiškių TI-K. Kameros buvo perpildytos, jų būklė kritinė, nebuvo galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu stresu ir kitais nepatogumais. Pažymėjo, kad dėl kamerų perpildymo mažėjo vienam asmeniui pagal teisės aktų reikalavimus turintis tekti plotas, trumpėjo maudymosi duše laikas, teko mažiau darbuotojų, kuriuos būdavo sunkiau pasikviesti. Nurodė, kad kamerose buvę tualetai buvo prie kameros durų, kuriose įrengti stebėjimo langeliai, todėl pareigūnai galėjo matyti kalinį, esantį tualete. Kamerose lovos buvo surūdijusios, dažai nusilupę, tinkas krito ant galvos, ant sienų buvo pelėsiai. Pareiškėjo manymu, Lukiškių TI-K visus pažeidimus darė piktybiškai ir net nebandė sušvelninti šių pažeidimų neigiamo poveikio.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, bei priteisti iš pareiškėjo 9,30 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (t. I, b. l. 9–17). Nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus lėšas iš valstybės biudžeto. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) reikalavimus. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybė reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo nurodytos žalos atsiradimą.
Pareiškėjo skundas tenkinamas dalyje.
Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008-11-18 sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje remiamasi proceso šalių paaiškinimais, pateiktais dokumentais, kitais rašytiniais įrodymais.
Šioje byloje nustatyta, kad pareiškėjas R. T. 2014-08-19 atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 107, kurios plotas 7,38 m2, kurioje buvo laikomas 1 asmuo; 2014-08-20 perkeltas į kamerą Nr. 257, kurios plotas 34,57 m2, kurioje buvo laikomi 5 asmenys; nuo 2014-08-21 iki 2014-08-24 kameroje Nr. 257 buvo laikomi 9 asmenys; 2014-08-25 kameroje Nr. 257 buvo laikomi 8 asmenys; nuo 2014-08-26 iki 2014-08-27 kameroje Nr. 257 buvo laikomi 9 asmenys; 2014-12-04 atvyko iš Marijampolės pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 117, kurios plotas 7,31 m2, kurioje buvo laikomas 1 asmuo, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 400, kurios plotas 40,40 m2, kurioje buvo laikomi 2 asmenys; nuo 2014-12-05 iki 2014-12-06 kameroje Nr. 400 buvo laikomi 4 asmenys; 2014-12-07 kameroje Nr. 400 buvo laikoma 10 asmenų; 2015-01-08 atvyko iš Marijampolės pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 116, kurios plotas 7,49 m2, kurioje buvo laikomas 1 asmuo, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 274, kurios plotas 7,84 m2, kurioje buvo laikomi 2 asmenys; 2015-01-09 kameroje Nr. 274 buvo laikomi 4 asmenys; nuo 2015-01-10 iki 2015-01-11 kameroje Nr. 274 buvo laikomi 3 asmenys; nuo 2015-01-12 iki 2015-01-13 kameroje Nr. 274 buvo laikomi 2 asmenys; 2015-01-14 kameroje Nr. 274 buvo laikomi 3 asmenys; 2015-01-29 atvyko iš Marijampolės pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 114, kurios plotas 7,31 m2, kurioje buvo laikomas 1 asmuo, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 258, kurios plotas 34,71 m2, kurioje buvo laikomas 1 asmuo; 2015-01-30 kameroje Nr. 258 buvo laikomi 7 asmenys; nuo 2015-01-31 iki 2015-02-02 kameroje Nr. 258 buvo laikomi 8 asmenys; 2015-02-03 kameroje Nr. 258 buvo laikomi 5 asmenys; 2015-02-04 kameroje Nr. 258 buvo laikomi 7 asmenys; 2015-02-12 atvyko iš Marijampolės pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 108, kurios plotas 7,38 m2, kurioje buvo laikomas 1 asmuo, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 400, kurios plotas 40,40 m2, kurioje buvo laikomi 4 asmenys; nuo 2015-02-13 iki 2015-02-16 kameroje Nr. 400 buvo laikomi 9 asmenys; 2015-03-12 atvyko iš Marijampolės pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 109, kurios plotas 7,31 m2, kurioje buvo laikomas 1 asmuo, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 400, kurios plotas 40,40 m2, kurioje buvo laikomas 1 asmuo; 2015-03-13 perkeltas į kamerą Nr. 399, kurios plotas 31,61 m2, kurioje buvo laikomas 1 asmuo; 2015-03-14 kameroje Nr. 399 buvo laikomi 4 asmenys; 2015-03-15 kameroje Nr. 399 buvo laikomi 7 asmenys; 2015-05-07 atvyko iš Marijampolės pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 106, kurios plotas 7,38 m2, kurioje buvo laikomi 2 asmenys, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 400, kurios plotas 40,40 m2, kurioje buvo laikomi 4 asmenys; nuo 2015-05-08 iki 2015-05-10 kameroje Nr. 400 buvo laikomi 9 asmenys; 2015-05-21 atvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 119, kurios plotas 7,31 m2, kurioje buvo laikomas 1 asmuo, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 400, kurios plotas 40,40 m2, kurioje buvo laikomi 2 asmenys; 2015-05-22 kameroje Nr. 400 buvo laikomi 9 asmenys; nuo 2015-05-23 iki 2015-05-24 kameroje Nr. 400 buvo laikoma 10 asmenų; 2015-09-10 atvyko iš Marijampolės pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 111, kurios plotas 7,45 m2, kurioje buvo laikomas 1 asmuo; 2015-09-11 perkeltas į kamerą Nr. 400, kurios plotas 40,40 m2, kurioje buvo laikomas 1 asmuo; nuo 2015-09-12 iki 2015-09-13 kameroje Nr. 400 buvo laikomi 8 asmenys; 2015-10-15 atvyko iš Marijampolės pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 108, kurios plotas 7,38 m2, kurioje buvo laikomi 2 asmenys, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 400, kurios plotas 40,40 m2, kurioje buvo laikomi 2 asmenys; 2015-10-16 kameroje Nr. 400 buvo laikomi 6 asmenys; nuo 2015-10-17 iki 2015-10-18 kameroje Nr. 400 buvo laikoma 11 asmenų; 2015-10-19 kameroje Nr. 400 buvo laikomi 8 asmenys; 2015-11-19 atvyko iš Marijampolės pataisos namų ir buvo uždarytas į kamera Nr. 125, kurios plotas 6,48 m2, kurioje buvo laikomi 2 asmenys, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 400, kurios plotas 40,40 m2, kurioje buvo laikomi 3 asmenys; nuo 2015-11-20 iki 2015-11-21 kameroje Nr. 400 buvo laikoma 10 asmenų; 2015-11-22 kameroje Nr. 400 buvo laikoma 11 asmenų; 2015-12-23 atvyko iš Marijampolės pataisos namų ir buvo uždarytas į kamera Nr. 119, kurios plotas 7,31 m2, kurioje buvo laikomi 2 asmenys, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 115, kurios plotas 7,45 m2, kurioje buvo laikomi 2 asmenys; 2015-12-24 kameroje Nr. 115 buvo laikomi 2 asmenys; nuo 2015-12-25 iki 2015-12-27 kameroje Nr. 115 buvo laikomas 1 asmuo; 2016-01-21 atvyko iš Marijampolės pataisos namų ir buvo uždarytas j kamera Nr. 117, kurios plotas 7,31 m2, kurioje buvo laikomi 3 asmenys, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 404, kurios plotas 17,02 m2, kurioje buvo laikomi 2 asmenys; 2016-01-22 kameroje Nr. 404 buvo laikomi 5 asmenys; 2016-01-23 kameroje Nr. 404 buvo laikomi 6 asmenys; 2016-01-24 kameroje Nr. 404 buvo laikomi 8 asmenys; 2016-02-25 atvyko iš Marijampolės pataisos namų ir buvo uždarytas į kamera Nr. 108, kurios plotas 7,38 m2, kurioje buvo laikomi 2 asmenys, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 316, kurios plotas 7,18 m2, kurioje buvo laikomas 1 asmuo; 2016-02-26 kameroje Nr. 316 buvo laikomi 2 asmenys; nuo 2016-02-27 iki 2016-02-28 kameroje Nr. 316 buvo laikomi 3 asmenys; 2016-02-29 kameroje Nr. 316 buvo laikomi 2 asmenys.
Taigi pareiškėjas nuo 2014-08-19 iki 2016-02-29 su pertraukomis Lukiškių TI-K buvo kalinamas 71 dieną.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 m2. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris, inter alia, reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui minimalus plotas būnant Lukiškių TI-K buvo užtikrintas 59 dienas. Pareiškėjas 12 dienų Lukiškių TI-K kamerose praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 m2 gyvenamąjį plotą.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam, inter alia, nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, EŽTT minėtoje byloje Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro ir suteikta judėjimo laisvė.
Pareiškėjas nurodo, dėl per mažo kameros ploto patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu stresu ir kitais nepatogumais. Byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tokia išvada darytina įvertinus tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir jų mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių. Vadinasi, valstybė 12 dienų neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.
Atsakovas nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Teismo nuomone, šios aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.
Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose buvę tualetai buvo prie kameros durų, kuriose įrengti stebėjimo langeliai, todėl pareigūnai galėjo matyti kalinį, esantį tualete. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 m aukščio. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punkte buvo nustatyta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Duomenų apie tai, kad Lukiškių TI-K būtų atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai byloje nėra. Taigi, Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 nėra įtvirtintas reikalavimas, kad sanitarinis mazgas būtų įrengtas atskiroje patalpoje, tačiau pagal Europos ministrų komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R(2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. EŽTT 2015-01-27 sprendime, priimtame byloje Neshkov ir kiti prieš Bulgariją, nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad šioje dalyje pareiškėjas įgijo teisę į žalos atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai buvo kalinamas kamerose 257 ir 258, nes kaip nurodo pats pareiškėjas atsikirtime į atsakovės atstovo atsiliepimą, šiose kamerose privatumas naudojantis tualetu jam buvo užtikrintas (t. I, b. l. 190, 191).
Pareiškėjo teigimu, kamerose lovos buvo surūdijusios, dažai nusilupę, tinkas krito ant galvos, ant sienų buvo pelėsiai. Atsakovės atstovas pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus iš kurių matyti, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2015-10-19 operatyviosios visuomenės sveikatos saugos kontrolės metu kameroje Nr. 400, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015-10-15 iki 2015-10-19 pažeidimų nenustatė (t. I, b. l. 82). Kiti atsakovės atstovo pateikti patikrinimo aktai negali būti vertinami kaip įrodomąją reikšmę turinti medžiaga, kadangi patikrinimai buvo atlikti ne tuo metu kada pareiškėjas buvo kalinamas konkrečiose kamerose arba ne tose kamerose. Kitų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius dėl blogos kamerų būklės nėra. Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyrius 2017-03-24 tarnybiniame pranešime Nr. 24-1600 nurodė, jog pareiškėjas dėl laikymo sąlygų jo buvimo įstaigoje laikotarpiu nepateikė (t. I, b. l. 24). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl kamerų būklės atmetami kaip nepagrįsti.
Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, į tai, kad byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas 12 dienų pažeidžiant jo teisę į minimalų vienam asmeniui turintį tekti plotą kameroje, į tai, kad 46,5 dienos nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT jurisprudencija ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, kurioje 9,00 Eur yra maksimali suma už 1 dieną, praleistą Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų (pvz., LVAT 2015-04-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1219-502/2016), protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 200,00 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti priteistina 200,00 Eur.
Atsakovės atstovas prašo teismo priteisti iš pareiškėjo 9,30 Eur patirtas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsakovės atsakovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 patvirtintų Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos nuostatų (toliau – ir Tvarka) 6 ir 7 punktais bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 9,30 Eur sumą. Teismo vertinimu, atsakovės atstovo pateikto 2017-04-04 pranešimo Nr. 24-2033 dėl dokumentų kopijų parengimo kaštų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas. Aplinkybė, kad atsakovės atstovas išlaidas grindžia remiantis Tvarka, kuri nustato išlaidų, už kopijų parengimą atlyginimą, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad atsakovės atstovas realiai sumokėjo 9,30 Eur už kopijų parengimą. Be to, Tvarkos 1 punktas nustato, kad, ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Tvarkos 2 punktas nustato, kad pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovės atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos buvo laikytasi ir LVAT 2014-01-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014, 2016-01-19 nutartyje administracinėje Nr. A-1827-858/2015.
Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės atstovas teismui nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, atsakovės atstovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nesprendžiamas.
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo R. T. (R. T.) skundą tenkinti dalyje ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 200,00 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Violeta Balčytienė