Civilinė byla Nr. e3K-3-288-403/2019
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-28524-2017-0
Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.9.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. lapkričio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),
sekretoriaujant Eglei Berželionytei,
dalyvaujant ieškovui I. Ž.,
atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Vilnius“ atstovei pagal pavedimą darbuotojai M. S.,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo I. Ž. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo I. Ž. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Mano Būstas Vilnius“ (buvęs pavadinimas – „Naujamiesčio būstas“) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, O. B., S. B. (S. B.), R. B., M. J., T. J.-Ž., K. M., I. S., P. Š., V. Š., I. T., V. V., E. (E.) V., J. V., R. Ž., L. V. Ž.).
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalies nustatymą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas pareiškė teisme ieškinį, prašydamas įpareigoti atsakovę, nuo 2014 m. liepos 10 d. apskaičiuojant daugiabučio gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis, į palyginamuosius naudinguosius plotus įtraukti namo gyventojų faktiškai naudojamų (užimamų) neįregistruotų rūsio patalpų plotą vadovaujantis atsakovės 2014 m. liepos 10 d. rašte nurodytais duomenimis apie butų savininkų faktiškai užimamas rūsio patalpas ir rūsio patalpų plotą.
3. Ieškovas nurodė, kad jis nuo 2005 metų yra buto, esančio daugiabučiame gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), savininkas. Šio daugiabučio namo cokoliniame aukšte yra 278,75 kv. m ploto pagalbinės patalpos. Šios patalpos yra padalytos į atskiras patalpas, tačiau jos daugiausia nėra teisiškai įregistruotos kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, nors daugiabučiame name esantys butai Nekilnojamojo turto registre įregistruoti su pastaba „su rūsiu“. Ieškovas naudojasi 23,39 kv. m ploto neįregistruota rūsio patalpa, be to, jis ir jo sutuoktinė 2013 m. gegužės 24 d. įsigijo dar vieną daugiabučiame name esantį 25,91 kv. m ploto rūsį, kuris Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas kaip sandėlis. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovė, jam įsigijus sandėlį, įtraukia sandėlio plotą į palyginamuosius naudinguosius plotus, pagal kuriuos yra apskaičiuojami mokesčiai, susiję su bendro turto naudojimu ir priežiūra. Atsakovė, nepaisydama turimų duomenų apie kitų daugiabučio namo butų savininkų faktiškai valdomas ir naudojamas neįregistruotas rūsio patalpas, neįtraukia šių patalpų ploto į palyginamuosius naudinguosius plotus. Ieškovas argumentuoja, kad atsakovės pasirinktas bendrosios dalinės nuosavybės dalies apskaičiavimo būdas neproporcingai iškreipia ieškovui tenkančią bendrosios dalinės nuosavybės dalį ir kartu suponuoja netinkamą ieškovui tenkančių mokėti mokesčių apskaičiavimą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. vasario 12 d. sprendimu atmetė ieškinį.
5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu (civilinės bylos Nr. e2-4712-912/2016), kuris paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 28 d. nutartimi, atmetė to paties ieškovo ieškinį tai pačiai atsakovei dėl įpareigojimo pakeisti mokesčių už paslaugas skaičiavimo tvarką ir permokos grąžinimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu nustatė, kad atsakovės taikomas mokesčių apskaičiavimas nepažeidžia ieškovo ir kitų bendraturčių teisių, lygybės, proporcingumo ir teisingumo principų. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tą aplinkybę, kad pirmiau įvardytą bylą nagrinėję teismai jau įvertino atsakovės taikomos mokesčių apskaičiavimo tvarkos tinkamumą, sprendė, jog nagrinėjamos bylos procese pareikštas reikalavimas įpareigoti atsakovę nuo 2014 m. liepos 10 d. kitaip skaičiuoti mokesčius negali būti nagrinėjamas teisme visa apimtimi, nes tai prieštarautų res judicata (galutinis teismo sprendimas) principui. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovo reikalavimas nagrinėjamas tik ta apimtimi, kuria jis nukreiptas į ateitį ir nėra tapatus pirmiau minėtos bylos procese išnagrinėtiems reikalavimams.
6. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika, nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.82 straipsnio 7 dalį į naudinguosius plotus turi būti įskaičiuojamas rūsio patalpų plotas, taip pat ir bendraturčio atitinkamame gyvenamajame name faktiškai turimų (užimamų) patalpų naudingasis plotas, nepaisant to, kad šios patalpos nėra teisiškai įregistruotos bei įteisintos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009).
7. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovas, teigdamas, jog daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojai yra pasiskirstę ir faktiškai naudojasi cokoliniame aukšte esančiomis patalpomis, privalo įrodyti šį savo teiginį.
8. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovės argumentu, kad pagal CK 4.81 straipsnio 1 dalį tik namo bendraturčiai tarpusavio sutarimu, o ne atsakovė vienašališkai turi teisę nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis namo patalpomis ar konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Teismas pažymėjo, kad nėra duomenų, patvirtinančių, jog tokia tvarka yra nustatyta. Teismas, vertindamas atsakovės 2014 m. liepos 10 d. raštą dėl namo, esančio (duomenys neskelbtini), rūsio patalpų naudotojų, kuriuo ieškovas įrodinėjo neatidalytų patalpų faktinį naudojimą, nurodė, kad, nors šiame rašte ir yra užfiksuota, kokias rūsio patalpas naudoja atitinkami namo gyventojai, jis atspindi 2014 metų duomenis. Teismas nurodė, kad tretieji asmenys, dalyvavę teismo posėdyje, paaiškino, jog šiuo metu yra kilęs ginčas dėl rūsio patalpų naudojimo, gyventojai nesutaria dėl naudojamų patalpų, jos yra neproporcingos gyventojams nuosavybės teise priklausantiems butams. Teismas, remdamasis šiais trečiųjų asmenų paaiškinimais, sprendė, kad namo bendraturčiai nesutaria dėl rūsio patalpų naudojimo. Teismo vertinimu, ieškovo pateiktas atsakovės 2014 m. liepos 10 d. raštas pats savaime nėra pakankamas įrodymas konstatuoti, kad ieškovas ir tretieji asmenys šiuo metu naudojasi rašte nurodytomis rūsio patalpomis (yra jas užėmę). Teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė kitų įrodymų dėl faktinio rūsio patalpų naudojimo, ir, remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, sprendė, jog ieškovo reikalavimas yra nepagrįstas.
9. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2019 m. kovo 29 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą.
10. Kolegija nurodė, kad buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui (CK 4.82 straipsnio 7 dalis). Daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkai disponavimo bendru turtu teisę gali įgyvendinti tik bendru sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis), o kitas savininko teisių turinį sudarančias teises – valdymo ir naudojimo – balsų dauguma, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip (CK 4.85 straipsnio 1 dalis).
11. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tarp butų savininkų yra kilęs ginčas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų rūsio patalpų. Kolegija nurodė, kad ieškovo argumentas, jog nesutarimas tarp bendraturčių yra kilęs ne dėl rūsio patalpų naudojimo, bet dėl jų atidalijimo, atmestinas kaip nepagrįstas ir neturintis esminės teisinės reikšmės. Kolegija pažymėjo, kad pats ieškovas savo apeliaciniame skunde pripažįsta, jog butų savininkai nėra priėmę sprendimo (susitarimo) dėl bendrosios dalinės nuosavybės naudojimo, kartu nurodo, jog jis aktyviais veiksmais skatino namo gyventojus sudaryti tokį susitarimą, tačiau jis nebuvo sudarytas, nes didžioji namo gyventojų dalis vengia bendradarbiauti, piktnaudžiauja teise ir ignoruoja patalpų atsidalijimo ar naudojimosi tvarkos nustatymo klausimą.
12. Kolegija atkreipė dėmesį į tą aspektą, kad ieškovas, esant bendraturčių nesutarimui, kurio nepavyko išspręsti interesų derinimo ir savitarpio supratimo principais, kreipėsi į teismą, tačiau ieškinį pareiškė ne bendraturčiams, nesutinkantiems sudaryti susitarimo, bet namą administruojančiai įmonei. Kolegija pažymėjo, kad sprendimų, susijusių su bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimu, priėmimas priskirtinas patalpų savininkų kompetencijai, o bendrojo naudojimo objektų administratorius tik imasi priemonių šiems sprendimams įgyvendinti. Galiojantis teisinis reglamentavimas neįpareigoja ir nesuteikia bendrojo naudojimo objektų administratoriui teisės spręsti patalpų savininkų ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, nes, bendraturčiams nesusitarus, tą padaryti gali tik teismas.
13. Kolegija nurodė, kad, konstatavus, jog tarp bendraturčių yra kilęs ginčas dėl bendrojo naudojimo objekto – rūsio patalpų – naudojimo, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė atsakovės 2014 m. liepos 10 d. raštą nepakankamu įrodymu konstatuoti, jog ieškovas ir tretieji asmenys šiuo metu naudojasi jame nurodytomis rūsio patalpomis (yra jas užėmę).
14. Kolegija, pasisakydama dėl ieškovo argumentų, kad jis, be 2014 m. liepos 10 d. rašto, pateikė ir kitus įrodymus (Nekilnojamojo turto registro išrašus, namo patalpų planą, namo atnaujinimo (modernizavimo) projektą, raštus namo gyventojams, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą ir kt.), patvirtinančius rašte nurodytų duomenų tikslumą, konstatavo, jog šie įrodymai nepatvirtina esant bendraturčių susitarimą dėl naudojimosi rūsio patalpomis, nurodytomis 2014 m. liepos 10 d. rašte.
15. Kolegija atmetė ieškovo argumentus, kad šios bylos ginčas yra kilęs iš vartojimo teisinių santykių. Kolegija nurodė, kad nagrinėjamas ginčas yra kilęs ne iš prievolinių (sutartinių), bet iš daiktinių teisinių santykių, susijusių su bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimu.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
16. Ieškovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 29 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį. Ieškovo kasacinis skundas yra grindžiamas tokiais argumentais:
16.1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalies nustatymą (CK 4.82 straipsnio 7 dalis), be to, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, nustatant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis, rūsio patalpų plotas turi būti įskaičiuojamas į palyginamuosius naudinguosius plotus, taip pat turi būti įskaičiuojamas ir bendraturčio, kurio bendrosios dalinės nuosavybės dalis nustatoma, atitinkamame gyvenamajame name faktiškai turimų (užimamų) patalpų naudingasis plotas, nesvarbu, kad šios patalpos nėra teisiškai įregistruotos ir įteisintos. Butų ir kitų patalpų savininkams nuosavybės teise priklausančių patalpų gyvenamajame name naudingasis plotas suprantamas kaip visas tame name savininko faktiškai turimas (užimamas) plotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009). Šie išaiškinimai patvirtina, kad, apskaičiuojant ieškovo ir kitų daugiabučio namo gyventojų (trečiųjų asmenų) palyginamuosius naudinguosius plotus, privalo būti įtrauktas visų daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų, kurie yra faktiškai naudojami (užimti), plotas, nepriklausomai nuo tokių objektų (patalpų) teisinio statuso. Atsakovė, kuriai pagal jos veiklą reglamentuojančias teisės normas kyla pareiga nustatyti daugiabučio namo bendrąjį naudingąjį plotą ir kiekvieno savininko faktiškai valdomų (užimamų) patalpų naudingąjį plotą, skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartimi yra be pagrindo atleista nuo pareigos, apskaičiuojant palyginamuosius naudinguosius plotus, įtraukti visų faktiškai naudojamų (užimtų) patalpų plotus vykdymo. Atsakovei nevykdant šios pareigos, ieškovui yra nustatyta didesnė bendrosios dalinės nuosavybės dalis ir atitinkamai jam tenka didesnė finansinė prievolė atsiskaityti už bendrojo naudojimo objektų administravimą, priežiūrą ir kt. Vadovaujantis pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika, bendras savininkų sutarimas dėl patalpų naudojimo, kitaip negu sprendė bylą nagrinėję teismai, nėra būtinas faktiškai užimamų patalpų plotams į palyginamuosius naudinguosius plotus įtraukti. Be to, aplinkybė, kad tarp bendraturčių yra kilęs ginčas dėl rūsio patalpų naudojimo, taip pat nesudaro pagrindo atleisti atsakovę nuo aptariamos pareigos vykdymo. Pažymėtina, kad teismai netyrė ir nevertino, ar namo cokoliniame aukšte esančios patalpos yra pagrindiniai ar antraeiliai daiktai, o ši aplinkybė, remiantis naujausia kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430-403/2018), yra esminę reikšmę turinti aplinkybė.
16.2. Bylą nagrinėję teismai neatskleidė ginčo esmės, padarė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnis) ir klausimus, išsprendžiamus priimant sprendimą (CPK 265 straipsnis), pažeidimus. Šios bylos ginčas yra kilęs ne iš daiktinių teisinių santykių, susijusių su bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimu, o iš prievolinių teisinių santykių. Ieškovas šių santykių kontekste reikalauja iš atsakovės, kad ji tinkamai vykdytų jai nustatytas pareigas, kylančias iš jos veiklą reglamentuojančių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų. Netinkamai atskleista ginčo esmė galėjo nulemti nepagrįstas teismų išvadas. Pažymėtina, kad atsakovės 2014 m. liepos 10 d. raštas yra svarbiausias, bet ne vienintelis fakto, kad kiti butų savininkai yra užėmę ir naudoja rūsio patalpas, įrodymas. Apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi galimai neįvertino papildomų įrodymų, kuriuos ieškovas pateikė vėliau, remdamasis CPK 314 straipsniu, t. y. namo butų savininkų patvirtinimų apie jų naudojamas rūsio patalpas. Apeliacinės instancijos teismui įvertinus šiuos įrodymus, nebūtų buvę pagrindo spręsti, kad nė vienas savininkas nėra raštu patvirtinęs atsakovės 2014 m. liepos 10 d. rašte nurodytų duomenų ir kad atsakovė vienašališkai surašė šį raštą. Be to, abu bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nevertino trečiųjų asmenų paaiškinimų dėl faktiškai naudojamų (užimtų) rūsio patalpų. Tretieji asmenys E. V., I. T. ir I. S. teismo posėdyje patvirtino, kad jie yra užėmę rūsio patalpas. Teismai, neįvertinę įrodymų viseto, priėjo prie nepagrįstos išvados, kad, be atsakovės 2014 m. liepos 10 d. rašto, nėra kitų įrodymų, kurie patvirtintų, kad butų savininkai yra užėmę rūsio patalpas. Be to, apeliacinės instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, apibrėžtas CPK 320 straipsnyje (šios nutarties 12 punktas). Pažymėtina, kad ieškovas savo ieškiniu ir apeliaciniu skundu nesiekė naudojimosi tvarkos nustatymo ar patalpų atidalijimo, taip pat nesiekė, kad namo administratorė spręstų patalpų savininkų ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo ar pati savo nuožiūra atidalytų ginčo patalpas. Ieškovas prašė teismo įpareigoti atsakovę įtraukti patalpų savininkų užimtų patalpų plotus į palyginamuosius plotus taip, kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas (žr. šios nutarties 16.1 punktą). Klausimas dėl naudojimosi bendro naudojimo patalpomis tvarkos nustatymo ar šių patalpų atidalijimo peržengia šios bylos nagrinėjimo ribas.
17. Atsakovė ir tretieji asmenys nepateikė atsiliepimų į ieškovo kasacinį skundą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalies apimties nustatymo
18. Ieškovas, prašydamas pirmosios instancijos teismo įpareigoti atsakovę, apskaičiuojant daugiabučio gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis, į palyginamuosius naudinguosius plotus įtraukti namo gyventojų faktiškai naudojamų (užimamų) neįregistruotų rūsio patalpų plotą, savo prašymą motyvavo tuo, kad, jam ir jo sutuoktinei 2013 m. gegužės 24 d. įsigijus daugiabučiame name esantį 25,91 kv. m ploto rūsį, kuris Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas kaip sandėlis, atsakovė įtraukia sandėlio plotą į palyginamuosius naudinguosius plotus, pagal kuriuos yra apskaičiuojami mokesčiai, susiję su bendro turto naudojimu ir priežiūra, tuo tarpu į kitų butų savininkų palyginamuosius naudinguosius plotus jų faktiškai naudojamų (užimamų) namo rūsyje esančių patalpų ploto atsakovė neįtraukia. Ieškovas vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais, suformuluotais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009, kurioje, inter alia (be kita ko), buvo išaiškintas iki CK 4.82, 4.83, 4.84, 4.85 straipsnių pakeitimo ir papildymo 2012 m. gegužės 10 d. įstatymu Nr. XI-2005 (įsigaliojo 2013 m. sausio 1 d.) CK 4.82 straipsnio 5 dalyje buvęs teisinis reguliavimas, kuris po minėto pakeitimo įtvirtintas CK 4.82 straipsnio 7 dalyje.
19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CK 4.82 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos teisės normos tikslus ir su bendrosios dalinės nuosavybės dalimi įstatymų siejamas savininko teises ir pareigas, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, yra sprendusi, kad, nustatant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis, į palyginamuosius naudinguosius plotus turi būti įskaičiuojamas ir rūsio patalpų plotas, taip pat ir bendraturčio, kurio bendrosios dalinės nuosavybės dalis nustatoma, atitinkamame gyvenamajame name faktiškai turimų (užimamų) patalpų naudingasis plotas, nesvarbu, kad šios patalpos nėra teisiškai įregistruotos bei įteisintos. Šios teisės normos prasme butų ir kitų patalpų savininkams nuosavybės teise priklausančių patalpų gyvenamajame name naudingasis plotas suprantamas kaip visas tame name savininko faktiškai turimas (užimamas) plotas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, nustatant bendraturčio faktiškai turimą (užimamą) plotą, yra teisiškai nereikšminga atitinkamų patalpų funkcinė bei naudojimo paskirtis, taip pat naudojimosi jomis dažnumas, intensyvumas ir pan. Priešingas aptariamosios teisės normos aiškinimas galėtų iškreipti proporcingumo principą ir nulemti neproporcingai dideles arba mažas konkretaus butų ar kitų patalpų savininko išlaidas, susijusias su nuosavybės teisės į bendrąją dalinę nuosavybę įgyvendinimu. Tai, kad poįstatyminiai teisės aktai nereglamentuoja tokio, kaip pirmiau nurodytas, patalpų naudingojo ploto skaičiavimo, neteikia teisinio pagrindo kitaip aiškinti CK 4.82 straipsnio 5 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009).
20. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog nagrinėdamas bylas teismas aiškina ir taiko teisės normas ne a priori (iš anksto), o kiekvienoje byloje atsižvelgdamas į konkrečias faktines aplinkybes ir jas siedamas su taikytina teisės norma. Dėl šios priežasties kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste. Dėl to kasacinio teismo išaiškinimai taikytini tik nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas kasacinis teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009).
21. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad šios bylos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-7-515/2009 faktinės aplinkybės skiriasi iš esmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtoje byloje buvo sprendžiama dėl prievolės, kylančios ieškovui, kaip bendraturčiui, kuriam nuosavybės teise priklausė prekybos paskirties patalpos – parduotuvė su alaus baru, kurios buvo ne tik pirmame namo aukšte, bet ir rūsyje, ir kurios buvo naudojamos ieškovo veiklai, t. y. CK 4.82 straipsnio 7 dalyje įtvirtinto reguliavimo prasme ieškovas buvo savininkas „kitų patalpų“, kurios buvo savarankiškas nuosavybės teisės objektas. Šioje byloje sprendžiama dėl atsakovės pareigos įtraukti į palyginamuosius naudinguosius plotus, pagal kuriuos, vadovaujantis CK 4.82 straipsnio 7 dalyje įtvirtintu reguliavimu, nustatoma butų ir kitų patalpų savininkams priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis, atsakovų faktiškai naudojamų (užimamų) namo rūsyje esančių bendrosios dalinės nuosavybės teise namo bendraturčiams priklausančių sandėliavimo paskirties patalpų plotus. Nors kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netyrė ir nevertino, ar šios patalpos yra pagrindiniai ar antraeiliai daiktai, o ši aplinkybė, remiantis naujausia kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430-403/2018), yra esminę reikšmę turinti aplinkybė, iš bylos medžiagos matyti, kad šios namo rūsyje esančios patalpos, skirtingai nei butai, nėra šildomos, į jas nėra tiekiamos dujos, vanduo, iš jų nėra šalinamos nuotekos, jų paskirtis yra sandėliavimo, t. y. jos, vertinant pagal CK ketvirtosios knygos pirmosios dalies antrajame skyriuje „Pagrindiniai ir antraeiliai daiktai“ nustatytą teisinį reguliavimą, yra antraeiliai daiktai – butų priklausiniai, kadangi skirtos tarnauti butams ir pagal savo savybes yra nuolat su jais susijusios, o CK 4.82 straipsnio 7 dalyje įtvirtinto reguliavimo prasme nepatenka į „kitų patalpų“ sampratą. Be to, nagrinėjamoje byloje, skirtingai nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtoje byloje, reikalavimas reiškiamas ne bendraturčiams, bet asmeniui, kuris tik susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės įgyvendinimu.
22. Kaip minėta šios nutarties 20 punkte, kasacinio teismo išaiškinimai taikytini tik nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas kasacinis teismas išaiškino atitinkamą teisės normą. Į nagrinėjamą bylą panaši savo faktinėmis aplinkybėmis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. išnagrinėta civilinė byla Nr. 3K-3-430-403/2018, todėl joje pateikti išaiškinimai taikytini nagrinėjamoje byloje.
23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, aiškindama CK 4.82 straipsnio 7 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, pažymėjo, kad daugiabučių gyvenamųjų namų konstrukciniai ypatumai lemia tai, kad juose, be butų ar kitos paskirties patalpų (prekybos, administracinių ir kt.), kaip pagrindinių daiktų, kurie yra asmeninės nuosavybės teisės objektai, yra ir kitų objektų: bendro naudojimo patalpų (pvz., laiptinėse, palėpėje esančios patalpos), taip pat įvairių namo konstrukcinių elementų (pvz., namo sienos, perdangos), mechaninės (liftai), elektros (pvz., elektros kabeliai), sanitarinės-techninės (pvz., nuotekų vamzdžiai) įrangos ir kt., kurie funkcine paskirtimi susiję ne su vienu, bet su keliais ar net visais tokiame name esančiais butais ar kitos paskirties patalpomis. Dėl to šie objektai pagal nustatytą teisinį reguliavimą butų ir kitų patalpų savininkams priklauso bendrosios nuosavybės teise. Kadangi nurodytų objektų įvairovė (rūšys), jų dydžiai (apimtys) tiesiogiai priklauso nuo name esančių butų ir kitos paskirties patalpų ne tik skaičiaus, bet ir dydžio, todėl butų ir kitų patalpų savininkams šie objektai priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, o buto ar kitų patalpų savininkui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausanti dalis lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų (buto savininkui – buto patalpų, o kitų patalpų savininkui – tų kitų patalpų) naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-430-403/2018 24 punktą).
24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, aiškindama CK 4.82 straipsnio 7 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, konstatavo, kad CK 4.82 straipsnio 7 dalyje vartojama formuluotė „kitų patalpų savininkui“ apima daugiabučiame name esančias kitos nei gyvenamoji paskirties patalpas (prekybos, administracines ir pan.), kurios yra ar gali būti savarankiškas nuosavybės teisės objektas, bet neapima buto savininkui nuosavybės teise priklausančio rūsio (daugiabučio namo rūsyje esančių patalpų, skirtų daiktams laikyti, t. y. sandėliuko) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-430-403/2018 26 punktą).
25. CK 4.82 straipsnyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga (1 dalis), buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui (7 dalis), butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas (3 dalis). CK 4.83 straipsnyje nustatyta, kad buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) turi teisę naudotis gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektais pagal jų funkcinę paskirtį, nepažeisdamas kitų patalpų savininkų (naudotojų) teisių ir teisėtų interesų (1 dalis), butų ir kitų patalpų savininkai turi teisę į bendrojo naudojimo objektų duodamas pajamas proporcingai jų bendrosios dalinės nuosavybės daliai (6 dalis). Pagal CK 4.82 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą buto ar kitos patalpos savininkas turi teisę jam priklausančią bendrosios dalinės nuosavybės dalį į tokius bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius objektus, kurie gali būti ar, juos pertvarkius, galės būti naudojami kaip atskiri daiktai ir toks jų naudojimas netrukdys naudoti butų ar kitų patalpų pagal paskirtį, perduoti atskirai nuo nuosavybės teisės į butą ar kitą patalpą.
26. CK 4.81 straipsnyje reglamentuojama namų, butų ar kitų nekilnojamųjų daiktų bendraturčių teisė naudotis bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektais, CK 4.79 straipsnyje – bendraturčių teisė parduoti jiems priklausančią dalį, esančią bendrąja nuosavybe, o CK 4.80 straipsnyje – bendraturčių teisė reikalauti atidalyti jiems priklausančias dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės. Pagal šiuose CK straipsniuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, kuris yra bendrasis specialiosiose normose (CK 4.82–4.85 straipsniai) nustatyto reguliavimo atžvilgiu, bendraturčių teisė naudotis bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektais, perleisti bendrosios dalinės nuosavybės dalį ar reikalauti atidalyti dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo apimties prasme tiesiogiai siejama su turimos dalies bendrosios dalinės nuosavybės teise dydžiu.
27. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties 25–26 punktuose nurodytą teisinį reguliavimą, prieina prie išvados, kad daugiabutis namas, kuriame yra butai, taip pat gali būti ir kitos nei butai patalpos, nuosavybės teise priklauso butų (kai name yra ir kitos patalpos – butų ir kitų patalpų) savininkams, kurie, būdami butų ir kitų patalpų savininkai, kartu yra ir visų kitų daugiabutį namą sudarančių objektų bendraturčiai, o kiekvieno iš jų bendrosios dalinės nuosavybės dalis, kartu ir teisės bei pareigos, susijusios su šios bendrosios nuosavybės teise, lygi kiekvienam iš jų nuosavybės teise priklausančių patalpų (butų ar kitų patalpų) naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui. Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis, kuri proporcinga nuosavybės teise turimam buto ar kitos patalpos naudingajam plotui, reikšminga ne tik įgyvendinant teisę naudotis bendrosios dalinės nuosavybės objektais (nustatant naudojimosi tvarką) bei nustatant prievolių, susijusių su bendru turtu, apimtis, bet taip pat įgyvendinant ir kitas bendraturčio teises, t. y. atsidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės, atskirai nuo buto ar kitos patalpos perleidžiant bendrosios dalinės nuosavybės dalį, kai toks atsidalijimas ir (ar) perleidimas galimas pagal įstatymą.
28. Teisėjų kolegijos vertinimu, įstatymų leidėjo CK 4.82 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra nustatoma į lyginamuosius plotus įtraukiant tik naudingąjį plotą, negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad į lyginamuosius plotus turi būti įtrauktas ir visų kitų tame name savininko faktiškai turimų (užimamų) patalpų plotas, neatsižvelgiant į patalpų funkcinę bei naudojimo paskirtį. Toks aiškinimas prieštarautų nuosavybės teisės įgijimo pagrindams, neatitiktų proporcingumo ir teisingumo principų. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindams toks aiškinimas prieštarautų dėl to, kad asmuo negali turėti daugiau teisių, nei jų nuosavybės teise įgijo teisėtu būdu. Daikto valdymas, naudojimasis juo nėra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, t. y. asmuo, pradėjęs valdyti kitam asmeniui nuosavybės teise ar bendraturčiams bendrosios nuosavybės teise priklausantį daiktą, juo naudotis, neįgyja asmeninės nuosavybės teisės į tokį daiktą, išskyrus atvejus, kuriems esant įstatymas įtvirtina nuosavybės teisės įgijimą specialiaisiais nuosavybės teisės įgijimo pagrindais (pvz., nuosavybės teisės įgijimas į radinį, lobį, įgyjamąja senatimi ir pan.), tačiau net ir tokiais atvejais nustatyti specialūs reikalavimai valdymo įgijimui, valdymui, daikto (ne)naudojimui valdymo laikotarpiu ir pan., paprastai nustatytas net ir terminas, kurį turi tęstis tam tikrus reikalavimus atitinkantis valdymas, iki bus įgyta nuosavybės teisė. Kiekvieno buto ar kitų patalpų savininkas, pvz., pirkimo–pardavimo sutartimi įgydamas nuosavybės teise atitinkamo naudingojo ploto butą ar kitas patalpas, t. y. sumokėdamas kainą už perkamą butą ar kitas patalpas, sumoka ir už bendrosios dalinės nuosavybės dalį, tokiu būdu tapdamas ir visų kitų daugiabutį namą sudarančių objektų bendraturčiu. Didesnio ploto asmeninės nuosavybės teise įgyjamam butui ar kitoms patalpoms pastatyti panaudojama daugiau namo konstrukcijų bei įrangos, kurių kaina sumokama perkant butą ar kitas patalpas. Proporcingumo ir teisingumo principų toks reguliavimo aiškinimas neatitiktų dėl to, kad nuosavybės teisės tik į naudingąjį plotą patenkančias patalpas įgyvendinimas yra siejamas su buvimu ir galimybe naudotis atitinkama mechanine, elektros, sanitarine-technine ir kitokia įranga, kuri nėra reikalinga ir kuria nesinaudojama įgyvendinant nuosavybės teises į patalpas, kurios nepriskirtinos namo naudingajam plotui (pvz., įgyvendinant nuosavybės (asmeninės ar bendrosios dalinės) teises į namo rūsyje esančias sandėliavimo paskirties patalpas, kurios yra butų ar kitų patalpų priklausinys, nėra reikalinga ir nėra naudojamasi namo šildymo, vandentiekio, nuotekų šalinimo, dujų sistemomis, o įgyvendinant nuosavybės teisę į butus ar kitas (prekybos, maitinimo paskirties ir pan.) patalpas, tokių sistemų buvimas ir galimybė jomis naudotis yra būtina). Proporcingumo ir teisingumo principų toks reguliavimo aiškinimas neatitiktų dar ir dėl to, kad tektų pripažinti, jog buto ar kitos patalpos savininkas, nuosavybės teise turintis santykinai mažesnio naudingojo ploto butą ar kitą patalpą, tačiau besinaudojantis neproporcingai didelio ploto bendrosios dalinės nuosavybės objektais esančiomis patalpomis, turi teisę atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės ir (ar) perleisti atskirai nuo buto ar kitos patalpos bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu esančio daikto dalį, proporcingą dydžiui, kuris atitinka ne nuosavybės teise turimo buto ar kitos patalpos naudingąjį plotą, bet tokio ploto ir jo naudojamų bendrosios dalinės nuosavybės teise visiems namo bendraturčiams priklausančių patalpų ploto sumą.
29. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje ieškovas pirmosios instancijos teismui nurodė, kad jis naudojasi 23,39 kv. m ploto neįregistruota rūsio patalpa, be to, jis ir jo sutuoktinė 2013 m. gegužės 24 d. įsigijo dar vieną daugiabučiame name esantį 25,91 kv. m ploto rūsį, kuris Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas kaip sandėlis. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovė, jam įsigijus sandėlį, įtraukia sandėlio plotą į palyginamuosius naudinguosius plotus, pagal kuriuos yra apskaičiuojami mokesčiai, susiję su bendro turto naudojimu ir priežiūra. Atsakovė, nepaisydama turimų duomenų apie kitų daugiabučio namo butų savininkų faktiškai valdomas ir naudojamas neįregistruotas rūsio patalpas, neįtraukia šių patalpų ploto į palyginamuosius naudinguosius plotus. Ieškovas argumentuoja, kad atsakovės pasirinktas bendrosios dalinės nuosavybės dalies apskaičiavimo būdas neproporcingai iškreipia ieškovui tenkančią bendrosios dalinės nuosavybės dalį ir kartu suponuoja netinkamą ieškovui tenkančių mokėti mokesčių apskaičiavimą.
30. Ieškovas neginčija jo su sutuoktine nuosavybės teise turimos sandėliavimo paskirties patalpos įtraukimo į palyginamuosius naudinguosius plotus teisėtumo, bet reikalauja, kad atsakovė į palyginamuosius naudinguosius plotus įtrauktų ir kitų butų savininkų faktiškai naudojamų (užimamų) namo rūsyje esančių patalpų plotą. Todėl, nesant pagrindo nagrinėjamoje byloje vertinti ieškovo su sutuoktine nuosavybės teise turimos sandėliavimo paskirties patalpos įtraukimo į palyginamuosius naudinguosius plotus, pagal kuriuos, kaip minėta šios nutarties 26 punkte, nustatoma bendraturčių teisių bei pareigų apimtis, teisėtumo (šis klausimas nepatenka į bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas), teisėjų kolegija sprendžia tik dėl teisinio pagrindo įtraukti į palyginamuosius naudinguosius plotus kitų butų savininkų faktiškai naudojamų (užimamų) namo rūsyje esančių patalpų plotą.
31. Pažymėtina, kad patalpos, kurias, ieškovo teigimu, faktiškai naudoja (užima) kitų butų savininkai ir dėl to jas atsakovė privalo įtraukti į palyginamuosius naudinguosius plotus, kaip minėta šios nutarties 21 punkte, yra namo rūsyje esančios sandėliavimo paskirties patalpos, kurios, skirtingai nei butai, nėra šildomos, į jas nėra tiekiamos dujos, vanduo, iš jų nėra šalinamos nuotekos, t. y. jos, vertinant pagal CK ketvirtosios knygos pirmosios dalies antrajame skyriuje „Pagrindiniai ir antraeiliai daiktai“ nustatytą teisinį reguliavimą, yra antraeiliai daiktai – butų priklausiniai.
32. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta šios nutarties 23–31 punktuose, nagrinėjamoje byloje prieina prie išvados, kad pagal nustatytą teisinį reguliavimą, nustatant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalies apimtį, į palyginamuosius naudinguosius plotus, pagal kuriuos nustatoma bendraturčių teisių bei pareigų apimtis, negali būti įtraukiami namo rūsyje esančių sandėliavimo paskirties patalpų, kurios yra butų priklausiniai, priklausančių bendraturčiams asmeninės nuosavybės teise ar esančių bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektais, kuriais bendraturčiai turi teisę naudotis pagal nustatytą naudojimosi tvarką, plotai. Dėl šios priežasties pripažintinas nepagrįstu kasacinio skundo argumentas, kad atsakovė privalėjo į palyginamuosius naudinguosius plotus, pagal kuriuos yra apskaičiuojami mokesčiai, susiję su bendro turto naudojimu ir priežiūra, įtraukti ir kitų butų savininkų faktiškai naudojamų (užimamų) namo rūsyje esančių patalpų plotą.
Dėl butų ir kitų patalpų savininkų, kaip bendraturčių, prievolių, susijusių su bendro turto (ne)naudojimu ir (ar) buvusio bendro turto, įgyto asmeninės nuosavybės teise, turėjimu (naudojimu)
33. Galimos situacijos, kurioms esant butų ir kitų patalpų savininkų, kaip daugiabučio namo bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektų, kai kurioms tarpusavio teisėms ir pareigoms nustatyti gali būti reikšmingos tam tikros aplinkybės (namo konstrukciniai ypatumai, vieno ar kelių bendraturčių (ne)galėjimas naudotis (nesinaudojimas) atitinkamais bendrosios dalinės nuosavybės teise visiems butų ir kitų patalpų savininkams priklausančiais objektais, turėjimas nuosavybės teise tam tikrus požymius atitinkančių patalpų, kurios yra butų ar kitų patalpų, kaip pagrindinių daiktų, priklausiniai ir pan.) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-430-403/2018 27 punktą).
34. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios nutarties 32 punkte prieita išvada nereiškia, kad butų ir kitų patalpų savininkai, kuriems namo rūsyje esančios sandėliavimo paskirties patalpos, kurios yra butų ar kitų patalpų priklausiniai, priklauso asmeninės nuosavybės teise ar yra bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektai, bet jomis butų ar kitų patalpų savininkai turi teisę naudotis pagal nustatytą naudojimosi tvarką, neturi su tokių patalpų priklausymu nuosavybės teise (turėjimu teisės naudotis) susijusių prievolių, palyginus su tais butų ir kitų patalpų savininkais, kurie neturi tokių patalpų nuosavybes teise ir neturi teisės naudotis, todėl nesinaudoja tokiomis patalpomis pagal nustatytą naudojimosi tvarką. Vadovaujantis teisingumo ir proporcingumo principais šios prievolės sietinos su asmeninės nuosavybės teise ir (ar) bendrosios dalinės nuosavybės teisės į namo rūsyje esančias sandėliavimo paskirties patalpas įgyvendinimu, pasireiškiančiu naudojimusi tokiomis patalpomis (pvz., prievolė apmokėti išlaidas, patiriamas dėl namo rūsyje esančių sandėliavimo paskirties ir su jomis susijusių patalpų, konstrukcijų remonto, renovavimo), bet negali būti kildinamos iš name esančių sistemų (šildymo, vandentiekio, nuotekų šalinimo ir pan.), kurios nėra siejamos su namo rūsyje esančių sandėliavimo paskirties patalpų, kurios yra butų ar kitų patalpų priklausiniai, naudojimu pagal paskirtį.
35. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad šios nutarties 32 punkte prieita išvada negali būti taikoma tais atvejais, kai namo rūsyje esančios sandėliavimo paskirties patalpos, kurios buvo butų ar kitų patalpų priklausiniai, atlikus remonto darbus (pertvarkius) prijungiamos prie buto ar kitų patalpų ir pertvarkomos (įrengiamos šildymo, vandentiekio, nuotekų šalinimo sistemos ir pan.) taip, kad tampa sudėtine jų dalimi, taip pat tais atvejais, kai namo rūsyje esančios sandėliavimo paskirties patalpos, kurios buvo butų ar kitų patalpų priklausiniai, atlikus remonto darbus, yra taip pertvarkomos, kad pasikeičia jų paskirtis (įrengiamos šildymo, vandentiekio, nuotekų šalinimo sistemos ir pan.) ir dėl to jos tampa pagrindiniais daiktais, o CK 4.82 straipsnio 7 dalyje įtvirtinto reguliavimo prasme patenka į „kitų patalpų“ sampratą.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų, bylos procesinės baigties
36. Šios nutarties 32 punkte teisėjų kolegijai priėjus prie išvados, kad pagal nustatytą teisinį reguliavimą, nustatant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalies apimtį, į palyginamuosius naudinguosius plotus, pagal kuriuos nustatoma bendraturčių teisių bei pareigų apimtis, negali būti įtraukiami namo rūsyje esančių sandėliavimo paskirties patalpų, kurios yra butų priklausiniai, priklausančių bendraturčiams asmeninės nuosavybės teise ar esančių bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektais, kuriais bendraturčiai turi teisę naudotis pagal nustatytą naudojimosi tvarką, plotai, kiti kasacinio skundo argumentai neturi reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui ir teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija jų nevertina.
37. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors bylą nagrinėję teismai ieškovo reikalavimo netenkino (pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, o apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą) remdamiesi kitais, nei teisėjų kolegija nurodė šios nutarties 23–31 punktuose, argumentais, apeliacinės instancijos teismas, palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, priėmė teisingą nutartį. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
38. Ieškovo kasacinis skundas yra atmestas, todėl jis neturi teisės gauti bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Atsakovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau ji nepateikė faktinių duomenų, patvirtinančių, kad ji kasaciniame teisme patyrė tokias išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).
39. Kasaciniame teisme susidarė 52,20 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos išsprendimo kasacine tvarka rezultatą, priteisia valstybei iš ieškovo šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš I. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 52,20 Eur (penkiasdešimt dviejų Eur 20 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė
Alė Bukavinienė
Algirdas Taminskas