Administracinė byla Nr. eP-15-492/2020
Teisminio proceso Nr. 2-52-3-03784-2016-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2020 m. balandžio 15 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų M. O. (M. O.), M. O., A. T., J. O. (J. O.), J. R. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2151-1062/2019 pagal trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. O., M. O., A. T., J. O. ir J. R. pareiškimą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl termino atnaujinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 16 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjų M. O., M. O., A. T. ir J. O. (I. O. (I. O.) įpėdinių) bei J. R. patikslintą pareiškimą, bylos dalį perdavus iš Vilniaus rajono apylinkės teismo. Patikslintame pareiškime pareiškėjai prašė: 1) atnaujinti pareiškėjams praleistą terminą pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, NŽT) nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui į buvusių savininkių A. Z. (A. Z.) ir H. Z. (po santuokos – O.) Ploceniški I kaime (pagal dabartinį administracinį suskirstymą – Platiniškių k., Zujūnų sen., Vilniaus raj.) turėtą žemę; 2) atnaujinti pareiškėjams praleistą terminą pateikti NŽT I. O. giminystės ryšį su A. ir H. Z. patvirtinančius dokumentus.
2. Pareiškėjai paaiškino, kad I. O. 1991 m. spalio 25 d. pateikė prašymą atkurti jam nuosavybės teises į buvusių savininkų – A. Z. ir S. O. (S. O.) – Vilniaus rajone turėtą žemę, bei numanoma pretendente į šią žemę nurodydamas savo seserį J. (H.) R., tačiau nuosavybės teisės I. O. ir J. R. buvo atkurtos tik į S. O. valdytą žemę. Valstybės institucijos nuo pat 1991 m. spalio 25 d. prašymo pateikimo dienos laikėsi pozicijos, jog prašymas atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės A. Z. Platiniškių kaime turėtą žemę nėra pateiktas, o NŽT savo klaidą pripažino tik 2016 m. rugpjūčio 8 d. sprendime Nr. 1T-22-(7.5) „Dėl I. O. skundo išnagrinėjimo“ (toliau – ir Sprendimas). Tačiau Sprendime nurodyta ir tai, kad nebuvo pateikti A. Z. nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai ir yra praleistas terminas tokiems dokumentams pateikti. Pareiškėjų teigimu, jų turimi dokumentai patvirtina, jog po J. Z. mirties jo turtą (5,6786 ha žemės sklypą Nr. 91) paveldėjo ne tik sutuoktinė A. Z., bet ir jos vaikai, tarp kurių – I. O. bei J. R. motina H. Z.. Iš 1991 m. spalio 25 d. prašymo aiškiai suprantama, kad pretendentai siekė atkurti nuosavybės teises į iš J. Z. paveldėtą žemę, t. y. buvusių savininkių A. Z. ir H. Z. valdytą žemę. Pareiškėjai pabrėžė, kad NŽT tik 2016 m. rugpjūčio 8 d. Sprendime pripažino, jog 1991 m. spalio 25 d. prašymas buvo paduotas laiku, įstatymo nustatyta tvarka, bei kad šis prašymas pateiktas dėl Platiniškių kaime turėtos žemės. Sprendime konstatuota, kad institucija tinkamai – teisės aktų nustatytais terminais – neinformavo I. O. (kartu ir J. R.) apie jo prašymo patikslinimą ir apie konkrečius būtinus pateikti dokumentus. Aptarti faktai, pareiškėjų nuomone, įrodo, jog termino praleidimą lėmė kompetentingos institucijos neteisėti veiksmai, o tokios aplinkybės pripažintinos objektyviomis, trukdžiusiomis I. O. ir J. R. laiku realizuoti savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą. Šis Sprendimas priimtas jau mirus I. O., apie Sprendimą J. R. sužinojo tik iš I. O. įpėdinių. Gavę Sprendimą, pareiškėjai operatyviai ėmėsi veiksmų trūkstamiems dokumentams surinkti ir kreipėsi į teismus.
3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nepateikė atsiliepimo į pareiškėjų 2018 m. balandžio 9 d. patikslintą pareiškimą, tačiau anksčiau pateiktuose atsiliepimuose nesutiko su pareiškėjų reikalavimais.
4. Dėl praleisto termino nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo NŽT paaiškino, kad nuosavybės teisės į buvusio savininko S. O. turėtą žemę pagal 1991 m. spalio 20 d. prašymą J. R. ir I. O. atkurtos 1993 m. ir 1999 m. NŽT 2016 m. rugpjūčio 8 d. Sprendime konstatavo, kad I. O. 1991 m. spalio 20 d. pateikė prašymą atkurti (atstatyti) nuosavybės teises į buvusių savininkų A. Z. ir S. O. turėtą žemę, tačiau jis iki 2003 m. gruodžio 31 d. nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad A. Z. nuosavybės teisėmis valdė žemę, esančią Platiniškių k., Zujūnų sen., Vilniaus r. sav., bei dokumentų, patvirtinančių giminystės ryšį su A. Z.. Be to, NŽT nuomone, nei I. O., nei J. R. nebuvo įgiję subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės H. Z. turėtą žemę, nes jie nepateikė tokio prašymo.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 15 d. sprendimu tenkino pareiškėjų pareiškimą, t. y. atnaujino pareiškėjams praleistą terminą pateikti NŽT visus reikalingus dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teises bei giminystės ryšį su žemės savininkėmis A. Z. ir H. Z., siekiant atkurti nuosavybės teises į jų valdytą žemę Ploceniški I kaime, nustatant šiems dokumentams pateikti šešių mėnesių terminą, skaičiuojamą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
6. Teismas nustatė, kad I. O. 1995 m. spalio 25 d. tuometei Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į dviejų buvusių savininkų – senelės A. Z. ir S. O. – Vilniaus rajone turėtą žemę. Pagal šį prašymą I. O. bei J. R. jau yra atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko S. O. Vilniaus rajone Bagdoniškių kaime turėtą žemę. Tačiau į kitos buvusios savininkės – A. Z. – Platiniškių kaime turėtą žemę nuosavybės teisės nėra atkurtos.
7. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, ištyrė bylos faktines aplinkybes ir priėjo prie išvados, jog yra pagrindas atnaujinti įstatymų nustatytą terminą nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti. Tokią išvadą teismas motyvavo tuo, kad, kaip nurodė pareiškėjai, NŽT tik 2016 m. rugpjūčio 8 d. Sprendimu pripažino savo klaidą, t. y. kad 1991 m. spalio 25 d. prašymas pateiktas ir dėl A. Z. Platiniškių kaime turėtos žemės, o institucija nesivadovavo gero viešojo administravimo principais, tinkamai – teisės aktų nustatytais terminais – neinformavo I. O. apie jo prašymo patikslinimą ir atitinkamai apie konkrečius būtinus pateikti dokumentus. Susipažinę su Sprendimu, pareiškėjai 2016 m. rugsėjo 8 d. ir 9 d. kreipėsi į teismus dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir terminų atnaujinimo, jie aktyviai siekė ginti savo teises. Teismas taip pat atsižvelgė į Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) preambulę, kurioje įtvirtinta, jog Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą, bei į tai, kad NŽT nepateikti tik nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai, vadovavosi teisingumo ir protingumo kriterijais.
III.
8. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjų pareiškimą.
9. NŽT nuomone, teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl priėjo neteisingą išvadą, jog yra pagrindas atnaujinti terminą. Akcentavo, kad Sprendime minima, jog I. O. dar 2009 m. balandžio 27 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją, prašydamas spręsti nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės A. Z. valdytą žemę klausimą, ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2009 m. birželio 3 d. raštu Nr. 8R-2566-(1.12) buvo informuotas, kad žemėtvarkos skyrius neturi duomenų apie tai, jog A. Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemę Platiniškių k., Zujūnų sen., Vilniaus raj. Aplinkybę, jog pretendentams dar 2009 m. buvo žinoma apie dokumentų trūkumą, patvirtinta tai, kad I. O. 2009 m. spalio 12 d. pateikė pareiškimą Vilniaus rajono apylinkės teismui, kuriuo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. Z. ir E. Z. nuosavybės teise turėjo ir valdė iki nacionalizacijos 5,6786 ha žemės sklypą, tačiau civilinė byla buvo nutraukta, motyvuojant tuo, kad pareiškėjas nesikreipė į instituciją, nagrinėjančią prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjai prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės A. Z. valdytą žemę Skyriui pateikė tik 2016 m. kovo 16 d. (praėjus 7 metams), todėl nepagrįsta laikyti, kad pareiškėjai aktyviai siekė ginti savo teises.
10. Pareiškėjai M. O., M. O., A. T. ir J. O. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.
11. Pareiškėjai pažymėjo, kad 1991 m. spalio 25 d. prašyme yra paaiškintas buvusios savininkės A. Z. nuosavybės teisių į žemę atsiradimo pagrindas – „paveldėjo iš vyro Z. J.“, o iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad J. Z. žemę paveldėjo ne tik A. Z., bet ir H. Z., todėl laikytina, jog 1991 m. spalio 25 d. prašymas buvo pateiktas dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir į H. Z. tekusį žemės plotą. Pareiškėjai pakartotinai pabrėžė, jog tik 2016 m. rugpjūčio 8 d. buvo pripažinta I. O. teisė atkurti nuosavybės teises į Platiniškių kaime turėtą žemę pagal 1991 m. spalio 25 d. prašymą.
12. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, jog valstybės institucijoms dar 2009–2010 m. išreiškus poziciją, kad prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. Z. Platiniškių kaime turėtą žemę nėra pateiktas, pretendentams dėl valstybės institucijų nekompetentingumo buvo užkirstas kelias iki Atkūrimo įstatyme įtvirtinto termino (2003 m. gruodžio 31 d.) imtis veiksmų dėl kitų trūkstamų dokumentų pateikimo. Pačiame Sprendime konstatuota, kad valstybės institucijos pažeidė gero administravimo principą. Pareiškėjai taip pat pažymėjo, jog 2009 m. birželio 3 d. raštu I. O. nebuvo pranešta apie Atkūrimo įstatyme įtvirtintus terminus, o valstybės institucijos iki 2013 m. spalio 10 d. neteikė informacijos, kokius veiksmus jie turėtų atlikti. Pareiškėjų vertinimu, I. O. įpėdinių ir J. R. kreipimasis į teismus su prašymais atnaujinti praleistą terminą nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti, nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, paneigia NŽT argumentus, jog jie nebuvo aktyvūs.
13. Pareiškėja J. R. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
14. Pareiškėja akcentavo, kad termino nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti praleidimą lėmė objektyvios priežastys – neteisėti valstybės institucijų veiksmai, sukliudę pareiškėjai laiku realizuoti savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą. Pareiškėjos įsitikinimu, visų pareiškėjų veiksmai po Sprendimo priėmimo patvirtina, jog jie aktyviai siekė ginti savo teises, tai pagrįstai pripažino ir teismas.
IV.
15. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. spalio 30 d. sprendimu NŽT apeliacinį skundą tenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjų pareiškimą atmetė.
16. Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Pažymėjo, jog atsižvelgiant į nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo poziciją, teismų praktikoje Atkūrimo įstatyme nustatyti prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino.
17. Teismas nustatė, kad I. O. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2009 m. birželio 3 d. raštu Nr. 8R-2566-(1.12) buvo informuotas, kad žemėtvarkos skyrius neturi duomenų apie tai, jog buvusi savininkė A. Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemę Platiniškių k., Zujūnų sen., Vilniaus r. Be to, aplinkybę, jog pretendentams dar 2009 metais buvo žinoma apie dokumentų trūkumą, patvirtinta tai, kad I. O. 2009 m. spalio 12 d. pateikė pareiškimą Vilniaus rajono apylinkės teismui, kuriuo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog A. Z. ir E. Z. nuosavybės teise turėjo ir valdė iki nacionalizacijos 5,6786 ha žemės sklypą, tačiau civilinė byla Nr. 2-426-647/2010 buvo nutraukta, motyvuojant tuo, kad pareiškėjas nesikreipė į instituciją, nagrinėjančią prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjai prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės A. Z. valdytą žemę skyriui pateikė tik 2016 m. kovo 16 d.
18. Teismas taip pat nustatė, kad I. O. iki įstatymu nustatyto termino (2003 m. gruodžio 31 d.) nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad A. Z. nuosavybės teisėmis valdė žemę, esančią Platiniškių k., Zujūnų sen., Vilniaus r. sav. Iš bylos medžiagos taip pat nustatė, kad nustatytu terminu iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo pateiktas prašymas atkurti nuosavybės teises į žemę Platiniškių kaime. Tokia išvada sekė iš Vilniaus rajono skyriaus 2016 m. balandžio 28 d. atsakymo į I. O. 2016 m. kovo 16 d. prašymą. Minėtame rašte Nr. 48SD-5203-(14.48.104.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ skyrius nurodė, kad „<...> Skyriaus archyve nėra I. O. prašymo atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės A. Z. valdytą žemę, todėl informacijos ir Jūsų prašyme nurodytų dokumentų dėl buvusios savininkės A. Z. turėtos žemės Skyrius pateikti negali“. Atkreipė dėmesį, kad 1991 m. spalio 20 d. prašyme, kurio kopiją I. O. pateikė skyriui kartu su 2016 m. kovo 16 d. prašymu, kuriame nurodyta, jog A. Z. turėjo žemę Bagdoniškių kaime, o ne Platiniškių kaime.
19. Teismas konstatavo, jog nustatytos aplinkybės neleidžia spręsti, kad buvo neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios pareiškėjams realizuoti savo teises. Teisėjų kolegija negalėjo pritarti pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad institucija nesivadovavo gero viešojo administravimo principais, tinkamai – teisės aktų nustatytais terminais – neinformavusi I. O. apie jo prašymo patikslinimą ir atitinkamai apie konkrečius būtinus pateikti dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, esančią Platiniškių kaime, nesant jokio prašymo dėl žemės grąžinimo Platiniškių kaime.
20. Teismas pažymėjo, jog būtent pareiškėjai turėjo įrodyti, kad 1991 metais NŽT teikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jiems tenkančią ginčo žemės sklypo dalį, bet tokį prašymą buvo atsisakyta priimti, o šios pareigos (pareigos įrodyti) neįvykdžius, tokia aplinkybė neturėtų būti vertinama pareiškėjų naudai (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Byloje nebuvo jokių duomenų apie 1991 metais pareiškėjų teiktą prašymą atkurti jiems nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį Platiniškių kaime. Kartu pažymėta, kad ir procesas dėl termino dokumentams pateikti atnaujinimo nėra savitikslis. Jo paskirtis – sudaryti galimybes (pašalinti kliūtis) atkurti nuosavybės teises tiems asmenims, kurie dėl svarbių priežasčių negalėjo pateikti kompetentingoms institucijoms tokių dokumentų, kurie yra būtini sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti.
21. Vertinant pareiškėjų argumentą, kad NŽT 2016 m. rugpjūčio 8 d. Sprendimu pripažino, jog nors 1991 m. spalio 20 d. prašyme atkurti nuosavybės teises nenurodytas Platiniškių kaimas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad prašyme nurodytas didesnis žemės plotas nei buvęs savininkas nuosavybės teise valdė Bagdoniškių kaime, ir buvo nurodyti du buvę savininkai, laikė, kad I. O. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų A. Z. ir S. O. turėtą žemę Vilniaus rajone. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks sprendimas priimtas praėjus daugiau nei keturiolika metų nuo prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo termino pabaigos, nelaikytinas teisiškai reikšmingu sprendžiant, ar pareiškėjas / pareiškėjai susidūrė su kliūtimis tinkamą prašymą pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d.
22. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius dokumentus, proceso šalių paaiškinimus ir anksčiau minėtas aplinkybes, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, nenustatė pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai buvo pakankamai atidūs ir rūpestingi, siekdami atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį Platiniškių kaime. Byloje nebuvo patikimų įrodymų, patvirtinančių egzistavus objektyvias ir nuo pareiškėjų valios nepriklausiusias priežastis, pakankamai svarbias praleistiems terminams pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui į buvusių savininkių A. Z. (A. Z.) ir H. Z. (po santuokos – O.) Ploceniški I kaime (pagal dabartinį administracinį suskirstymą – Platiniškių k., Zujūnų sen., Vilniaus r.) turėtą žemę ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, atnaujinti. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir nepagrįstai atnaujino pareiškėjams minėtus praleistus terminus.
23. Atsižvelgiant į tai, kad galutinis sprendimas byloje buvo priimtas pareiškėjų nenaudai, nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymą priteisti jiems bylinėjimosi išlaidas.
V.
24. Pareiškėjai M. O., M. O., A. T., J. O. ir J. R. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo.
25. Pareiškėjai prašymą atnaujinti procesą grindžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu.
26. Dėl proceso atnaujinimo, kai yra esminis materialinės teisės normos pažeidimas, pažymi, kad vienas iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo motyvų buvo tai, jog nėra teisinio pagrindo vadovautis NŽT 2016 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu Nr. 1T-22-(7.5), nes aukštesnę galią turi NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2016 m. balandžio 28 d. sprendime Nr. 48SD-5203-(14.48.104.) nustatytos faktinės aplinkybės bei padarytos išvados. Pareiškėjų nuomone, buvo padarytas akivaizdus esminis teisės normų pažeidimas. Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi pareiškėjai nurodo, kad NŽT vadovas priima administracinius sprendimus teritorinių skyrių atžvilgiu, t. y. teritorinis skyrius yra pavaldus vadovui, jo padarytos išvados ir priimtas sprendimas yra galutinis teritorinio skyriaus atžvilgiu bei sukelia teisines pasekmes suinteresuotiems asmenims. Analogiškos nuostatos dėl NŽT vadovo ir jo pavaduotojų įgaliojimų įtvirtintos NŽT nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2001 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 194, 13 – 15 punktuose, NŽT darbo reglamento, patvirtinto NŽT direktoriaus 2011 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. 1P-(1.3.)-86, II skyriaus antrajame bei trečiajame skirsniuose. Pareiškėjai nurodo, kad jie gavo NŽT, kaip aukštesnės pagal pavaldumą įstaigos, sprendimą, todėl jiems buvo sukurti teisėti lūkesčiai, kad I. O. pateiktas 1991 m. spalio 25 d. prašymas atitinka nuosavybės teisių atkūrimo teisės normų reikalavimus. Pareiškėjai pažymi, jog minėtas sprendimas nėra užginčytas ir panaikintas, todėl NŽT Vilniaus rajono skyriaus, kaip žemesnės pagal pavaldumą įstaigos, 2016 m. balandžio 28 d. sprendimas nesukelia teisinių pasekmių ir negali turėti aukštesnės galios nei NŽT administracinis sprendimas. Pareiškėjai pagrįstai tikėjosi, kad NŽT sprendime padarytos išvados negali būti paneigtos, t. y. panaikintos jiems sukurtos teisės. Kita vertus, pareiškėjai yra administracinių santykių silpnesnioji pusė, todėl bet kokie neaiškumai dėl I. O. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo turinio privalo būti aiškinami jų naudai, todėl NŽT 2016 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas šiuo aspektu atitinka suformuotos teismų praktikos reikalavimus, turi aukštesnę galią teritorinio skyriaus sprendimo atžvilgiu ir negali paneigti pareiškėjų (pretendento I. O.) teisėtų lūkesčių dėl nuosavybės teisių į buvusių savininkų žemę atkūrimo. Pareiškėjų nuomone, šiuo atveju yra akivaizdus teisės normos aiškinimo pažeidimas, t. y. NŽT, kaip aukštesnės pagal pavaldumą įstaigos, sprendimas turi aukštesnę galią teritorinio skyriaus sprendimo atžvilgiu bei sukuria teisėtus lūkesčius tęsti nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, todėl NŽT išvadų pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimas turėjo būti paliktas galioti.
27. Dėl proceso atnaujinimo, kai būtina užtikrinti teismų praktiką pareiškėjai nurodo, kad motyvas, jog iš NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2016 m. balandžio 28 d. sprendimo seka, jog I. O. iki įstatymu nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę Platiniškių kaime, buvo vienas iš pagrindų panaikinant pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pareiškėjų nuomone, toks aiškinimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pratikai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikėsi pozicijos, jog formalūs prašymo turinio ar formos trūkumai nepaneigia išreikštos asmenų valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo (pvz., 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-899/2010). Pareiškėjai gavo NŽT sprendimą, kad pateiktas I. O. 1991 m. spalio 25 d. prašymas turi formalių neatitikimų teisės aktų reikalavimams (A. Z. turėjo žemę Bagdoniškių kaime), tačiau atitinka tikruosius nuosavybės teisių atkūrimo teisės normų reikalavimus – prašymas (pretendento valia) pateiktas dėl A. Z. ir S. O. turėtos žemės Vilniaus rajone, Platiniškių kaime, nes nurodytas didesnis žemės plotas. Taigi, I. O. pateiktas prašymas atitinka aiškiai išreikštą valią atkurti nuosavybės teises į savo senelių bei motinos turėtą žemę Vilniaus rajone, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turėjo būti paliktas galioti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
VI.
28. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-662/2015). Šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. per nurodytą įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-102/2014, 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-61-552/2016). Nagrinėjamu atveju pareiškėjai siekia atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais.
29. Pareiškėjai iš esmės remiasi NŽT 2016 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu Nr. 1T-22-(7.5) ir teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nesivadovaudamas šiuo Sprendimu, 2019 m. spalio 30 d. sprendimą priėmė pažeidęs materialiosios teisės normas ir nukrypęs nuo suformuotos teismų praktikos.
30. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., 2009 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-119/2009, 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010), ir jo įtaką priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-6/2012, 2018 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-48-438/2018). Teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-27-520/2019).
31. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai, prašydami atnaujinti procesą, teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nurodęs, jog nėra teisinio pagrindo vadovautis NŽT 2016 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu Nr. 1T-22-(7.5), nes aukštesnę galią turi NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2016 m. balandžio 28 d. sprendime Nr. 48SD-5203-(14.48.104.) nustatytos faktinės aplinkybės bei padarytos išvados, pažeidė Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalį, pagal kurią NŽT vadovas priima administracinius sprendimus teritorinių skyrių atžvilgiu, t. y. teritorinis skyrius yra pavaldus vadovui, jo padarytos išvados ir priimtas sprendimas yra galutinis teritorinio skyriaus atžvilgiu bei sukelia teisines pasekmes suinteresuotiems asmenims. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjai nepagrįstai teigia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, jog NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2016 m. balandžio 28 d. sprendime Nr. 48SD-5203-(14.48.104.) nustatytos faktinės aplinkybės turi aukštesnę galią. Priešingai, iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 30 d. sprendimo matyti, jog teismas šį sprendimą priėmė vadovaudamasis nustatytų aplinkybių visuma, t. y., be kita ko, tiek NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2016 m. balandžio 28 d. sprendimu, tiek NŽT 2016 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu. Bylą nagrinėdamas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savarankiškai vertino aplinkybes ir padarė išvadas įvertinęs byloje reikšmingų duomenų visumą, teismo šiuo atveju nesaisto nė viename iš minėtų NŽT sprendimų nurodytos išvados. Aplinkybių byloje vertinimas niekaip nesietinas su nurodomos teisės normos tinkamu taikymu. Pagrindinė byloje padaryta išvada, kad nenustatyta egzistavus objektyvias ir nuo pareiškėjų valios nepriklausiusias priežastis, pakankamai svarbias praleistiems terminams pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui į buvusių savininkių A. Z. (A. Z.) ir H. Z. (po santuokos – O.) Ploceniški I kaime (pagal dabartinį administracinį suskirstymą – Platiniškių k., Zujūnų sen., Vilniaus r.) turėtą žemę ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, atnaujinti, taip pat nesusijusi su nurodomos teisės normos taikymu, jos pagrindimas taip pat neturi teisinio ryšio su aptariamais NŽT sprendimais. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjai nepateikė akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikant, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą.
32. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba kad teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-35-556/2018, 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-14-492/2019). Pažymėtina, kad vertinant, ar nėra pagrindo atnaujinti procesą, svarbi teisės normos aiškinimo bei taikymo praktika, buvusi teismo sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-92-520/2015). Vadovaujantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodoma, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, bei 160 straipsnio 2 dalimi, kurioje įtvirtintas reikalavimas prie prašymo atnaujinti procesą pridėti proceso atnaujinimo pagrindo buvimą pagrindžiančius įrodymus, laikytina, kad būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010, 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-52-146/2016).
33. Nagrinėjamame prašyme atnaujinti procesą pareiškėjai nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nesivadovaudamas NŽT Sprendimu, kuriame nustatyta, kad I. O. 1991 m. spalio 25 d. prašymas turi formalių neatitikimų teisės aktų reikalavimams, tačiau atitinka tikruosius nuosavybės teisių atkūrimo teisės normų reikalavimus – prašymas (pretendento valia) pateiktas dėl A. Z. ir S. O. turėtos žemės Vilniaus rajone, Platiniškių kaime, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, jog formalūs prašymo turinio ar formos trūkumai nepaneigia išreikštos asmenų valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Šiuo aspektu pažymėtina, jog kiekvienu atveju sprendžiama dėl prašymo turinio ar formos individualiai, atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo konkrečias aplinkybes. Šiuo atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įvertino faktinių aplinkybių visumą, be kita ko, tai, kad I. O. iki įstatymu nustatyto termino (2003 m. gruodžio 31 d.) nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad A. Z. nuosavybės teisėmis valdė žemę, esančią Platiniškių k., Zujūnų sen., ir pretendentams dar 2009 m. buvo žinoma apie dokumentų trūkumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. spalio 30 d. konstatavo, kad NŽT 2016 m. rugpjūčio 8 d. Sprendimas nelaikytinas teisiškai reikšmingu sprendžiant, ar pareiškėjas / pareiškėjai susidūrė su kliūtimis tinkamą prašymą pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d. Taigi darytina išvada, kad pareiškėjų teiginiai dėl nukrypimo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos yra nepagrįsti ir nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ir vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu.
34. Teisėjų kolegija, įvertinusi prašymo atnaujinti procesą turinį, daro išvadą, kad pareiškėjai iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu bylos faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimu ir priimtu procesiniu sprendimu. Administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui.
35. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai neįrodė egzistuojant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir / ar 12 punkte nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą, todėl jų prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjų M. O. (M. O.), M. O., A. T., J. O. (J. O.), J. R. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2151-1062/2019 atmesti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2151-1062/2019.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Dainius Raižys
Virginija Volskienė