Civilinė byla Nr. 2-771-943/2019

                        Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00634-2017-9

        Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

        3.1.7.3.; 3.4.3.11.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 25 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Egidija Tamošiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Karkasas“ atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto administravimo partneriai“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 4 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas pripažinti UAB „Karkasas“ bankrotą tyčiniu, bylos nagrinėjime dalyvaujantys suinteresuoti asmenys E. S., M. Š., E. T., 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartimi UAB „Karkasas“ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratore paskirta UAB „Bankroto administravimo partneriai“. Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 24 d. nutartimi BUAB „Karkasas“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

2.       Pareiškėja UAB ,,Karkasas“, atstovaujama bankroto administratorės, pateikė teismui prašymą pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad juridinių asmenų registro duomenimis įmonės vadovu nuo 2017 m. balandžio 13 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo suinteresuotas asmuo E. S., nuo 2017 m. vasario 3 d. iki 2017 m. balandžio 13 d. – suinteresuotas asmuo E. T., o nuo 2007 m. liepos 11 d. iki 2017 m. vasario 3 d. – suinteresuotas asmuo M. Š.. Bankroto administratorė nurodė, kad E. T. ir E. S. nebuvo įmonės vadovai, nes jų vadovavimo laikotarpiu įmonė veiklos nebevykdė, faktiniu įmonės vadovu buvo M. Š..

3.       Pareiškėja nurodė, kad M. Š. buvo geriausiai žinoma apie įmonės finansinę būklę, turtą, gaunamas pajamas ir įsiskolinimus kreditoriams. Įmonės vadovas, suvokdamas sunkią įmonės finansinę padėtį, siekdamas išvengti atsakomybės dėl netinkamo savo, kaip vadovo, pareigų vykdymo, sudarė fiktyvią įmonės akcijų pirkimo – pardavimo sutartį bei fiktyvius akcininko sprendimus dėl vadovo pakeitimo. Pareiškėja pažymėjo, kad iškėlus bankroto bylą, bankroto administratorei nebuvo perduotas įmonės turtas ir dokumentai, todėl darytina išvada, kad suinteresuotas asmuo M. Š. sąmoningai slepia duomenis, reikšmingus nustatant įmonės bankroto priežastis ir galimai neteisėtus sandorius. Bankroto administratorės vertinimu, suinteresuotas asmuo neįvykdė įstatymuose ir įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, netinkamai tvarkė bendrovės buhalterinius dokumentus, galbūt jų neišsaugojo, dėl ko nėra galimybės nustatyti tikrosios įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio.

4.       Bankroto administratorės vertinimu, įmonė nemokia tapo dar 2014 m. gruodžio 31 d. Bankroto administratorė nurodo, kad remiantis 2015 m. balanso duomenimis, įmonės turtas sudarė 180 437 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 115 254 Eur. BUAB „Karkasas“ bankroto byloje patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai, didžiąja dalimi, atsirado iki 2017 m. vasario mėnesio, t. y. iki M. Š. valdymo pabaigos ir pradelstų įsipareigojimų suma nurodytam laikotarpiui sudarė 66 089,81 Eur, tačiau suinteresuotas asmuo M. Š. nevykdė pareigos inicijuoti įmonės bankroto procesą, pasitraukė iš vadovo pareigų, tretiesiems asmenims perleido įmonės turtą. Tokie nesąžiningi įmonės vadovo veiksmai patvirtina tiesioginį priežastinį ryšį tarp UAB „Karkasas“ finansinės padėties pabloginimo ir kilusių padarinių – bankroto bylos įmonei iškėlimo.

5.       Bankroto administratorė pažymi ir tai, kad vadovaujant M. Š., t. y. nuo 2016 m. lapkričio 2 d. iki 2016 m. gruodžio 27 d., ir įmonei esant sunkioje finansinėje padėtyje, buvo parduota dešimt UAB „Karkasas“ priklausiusių transporto priemonių, o duomenų apie lėšų, gautų pardavus turtą, panaudojimą įmonės veikloje - nėra. Pažymėtina ir tai, kad M. Š. valdymo įmonei pabaigoje buvo atleisti praktiškai visi įmonės darbuotojai. Šios aplinkybės, bankroto administratorės vertinimu, įrodo, kad buvo siekiama uždaryti įmonę. Prašyme pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu pažymima ir tai, kad įmonės vadovo pakeitimas prieš pat bankroto bylos iškėlimą, tinkamai neįforminus įmonės turto ir dokumentų perdavimo naujajam įmonės vadovui, taip pat yra viena iš aplinkybių leidžiančių tenkinti prašymą ir pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu.

6.       Suinteresuotas asmuo M. Š. prašė bankroto administratoriaus pareiškimą dėl BUAB „Karkasas“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Nurodė, kad įmonės bankroto bylos iškėlimo dieną jis nebuvo nei įmonės vadovas, nei akcininkas. Paaiškino, kad 2017 m. sausio 13 d. perleido įmonės akcijas E. S.. Nurodė, kad jo vadovavimo laikotarpiu įmonė buvo moki, vykdė veiklą, atsiskaitinėjo su kreditoriais ir neturėjo pradelstų įsiskolinimų, todėl ir pareiga nurodytu laikotarpiu kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo neatsirado. Pardavęs akcijas M. Š. atleido visus įmonės darbuotojus, pilnai su jais atsiskaitė, perdavė įmonės turtą ir dokumentus.

7.       Suinteresuotas asmuo E. S. paaiškino, kad duomenis apie parduodamą statybos įmonę rado skelbime. Nurodė, jog akcijų pardavėjas paaiškino, kad įmonė turi problemų, tačiau E. S., įvertinęs tai, kad įmonė turėjo licencijas verstis veikla, o pagal viešą informaciją, galėjo gauti net valstybinius užsakymus, sutiko įsigyti akcijas. Įsigijus akcijas įmonė nedirbo, jis jokių veiksmų neatliko ir įmonės nevaldė. Įsigijęs akcijas jis perėmė įmonės antspaudą, vieną dokumentų segtuvą, tačiau kur jis yra šiuo metu, nežino.

I. P. instancijos teismo nutarties esmė

8.       Kauno apygardos teismas 2019 m. kovo 4 d. nutartimi atmetė pareiškėjos BUAB „Karkasas“ atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Bankroto administravimo partneriai“ prašymą pripažinti UAB „Karkasas“ bankrotą tyčiniu.

9.       Pirmosios

10.       Vertindamas prašymo pagrįstumą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, teismas konstatavo, kad byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad 2017 m. sausio 13 d. sudaryta UAB „Karkasas“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartis tarp M. Š. ir N. Š. bei E. S. kaip nors būtų apribojusi įmonės kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į skolininkės BUAB „Karkasas“ turtą, t. y. kad šiuo sandoriu faktiškai buvo pabloginta jau nemokios įmonės turtinė padėtis. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal byloje esančią VĮ „Regitra“ pateiktą informaciją, laikotarpyje nuo 2016 m. lapkričio 2 d. iki 2016 m. gruodžio 27 d., UAB „Karkasas“, vadovaujama M. Š., pardavė dešimt transporto priemonių, tačiau remiantis bylos duomenimis nėra pagrindo spręsti apie šių sandorių neteisėtumą, kadangi bankroto administratorius nepagrindė aplinkybių, jog transporto priemonių pardavimo sandoriai iš esmės pablogino įmonės turtinę padėtį ir sąlygojo jos veiklos perspektyvų praradimą ir bankrotą.

11.       Pirmosios

12.       Teismas pripažino, jog remiantis bylos medžiaga ir šalių paaiškinimais nustatyta, kad bankroto administratoriui nėra perduoti įmonės dokumentai, dėl ko yra kliūtys nuosekliai įvertinti BUAB „Karkasas“ veiklos teisėtumą bei identifikuoti tikrąsias jos bankroto priežastis. Teismas sprendė, jog nors šios faktinės aplinkybės formaliuoju požiūriu atitinka tyčinio bankroto požymius, įtvirtintus ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte, tačiau sprendė, kad vien dokumentų neišsaugojimo ar neperdavimo bankroto administratoriui faktas, nesant byloje kitų įrodymų, kurie pagrįstų siekį tyčia sukelti įmonei bankrotą ar nuslėpti įmonės turto iššvaistymą, žalą įmonės kreditoriams, pats savaime nėra pakankamas įmonės bankroto pripažinimui tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu. 

III. Atskirojo skundo argumentai

13.       Atskiruoju skundu BUAB „Karkasas“ atstovaujama bankroto administratorės UAB „Bankroto administravimo partneriai“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 4 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pripažinti BUAB „Karkasas“ bankrotą tyčiniu.

14.       Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1.                      Pirmosios

14.2.                      Teismas pripažinęs, kad bankroto administratoriui nebuvo perduotas įmonės turtas ir dokumentai, nevertino, jog egzistuoja pagrindas pripažinti UAB „Karkasas“ bankrotą tyčiniu, nors į bylą pateikti įrodymai patvirtino, kad įmonės vadovas nevykdė įstatymu jam numatytos pareigos, įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai.

14.3.                      Nepagrįstos ir neteisėtos teismo išvados ir dėl to, kad bylos nagrinėjimo metu nenustatyta atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo pažeidimų, nors tiek duomenys apie UAB „Karkasas“ ir UAB „Mimeta“ sudarytą sutartį, tiek ir duomenys apie atsiskaitymus su įmonės darbuotojais įrodo, kad nebuvo paisoma CK 6.9301 straipsnyje nustatyto atsiskaitymo eiliškumo.

14.4.                      Apelianto nuomone, teismas neįvertino aplinkybės, jog 2017 m. sausio 17 d. priėmimo – perdavimo aktu buvo nurodyta, kad UAB „Karkasas“ apskaitė grynuosius pinigus, kurie perduoti E. S., nors teismo posėdžio metu jis šias aplinkybes paneigė. Teismas nepasisakė ir dėl įrodymų patvirtinančių, kad iš įmonės sąskaitos buvo išgrynintos lėšos. Šios aplinkybės patvirtina, jog įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą būtų panaikintos.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė ((duomenys neskelbtini) straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

16.       Apeliacijos dalyką sudaro, pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

17.       Byloje nustatyta, kad UAB „Karkasas“ bankroto byla iškelta 2017 m. liepos 5 d. teismo nutartimi. Įmonės vadovu nuo 2017 m. balandžio 13 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo suinteresuotas asmuo E. S., nuo 2017 m. vasario 3 d. iki 2017 m. balandžio 13 d. – suinteresuotas asmuo E. T., o nuo 2007 m. liepos 11 d. iki 2017 m. vasario 3 d. – suinteresuotas asmuo M. Š.. Nuo 2012 m. sausio 2 d. iki 2017 m. vasario 3 d. M. Š. buvo vienintelis UAB „Karkasas“ akcininkas. Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti BUAB „Karkasas“ bankroto bylą, įmonės vadovu buvo E. S. (E. S. visas UAB „Karkasas“ akcijas įsigijo 2017 m. sausio 13 d. Akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi iš M. Š. ir N. Š.).

18.       Apeliantės teigimu, bendrovės bankrotą yra pagrindas pripažinti tyčiniu dėl buvusio faktinio vadovo ir akcininko M. Š. netinkamo pareigų vykdymo. Apeliantė netinkamą bendrovės vadovo pareigų vykdymą grindė buhalterinės apskaitos apgaulingu ir (arba) netinkamu tvarkymu ir dokumentų bankroto administratoriui neperdavimu; nesikreipimu į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo; atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais tvarkos pažeidimu. Taigi, apeliantė prašo bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktuose nustatytais pagrindais.

Dėl tyčinio bankroto požymių

19.       ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).

20.       Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 28 punktas; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 18 punktas, 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-219/2018, 18 punktas).

21.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas,2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 20 punktas).

22.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reglamentavimą bei aptartą teismų praktiką, sprendžia, kad apeliantės atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl bendrovės tyčinio bankroto požymių nebuvimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendrovės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą (ĮBĮ 20 straipsnio 6-8 dalys), todėl bankrotas turėtų būti pripažįstamas tyčiniu tik tuo atveju, jei teismui nelieka pagrįstų abejonių, kad bendrovės bankrotą lėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, kuriais buvo sukeltas įmonės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės turtinė padėtis (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-984-823/2018, 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1636-553/2018).

Dėl įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą

23.       ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte vienu iš tyčinio bankroto požymių nurodoma tai, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Apeliantė tokiu požymiu laiko UAB „Karkasas“ vadovo ir akcininko M. Š. pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis). Apeliantės teigimu, M. Š. į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turėjo kreiptis dar 2014 metais. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog byloje nenustatyta, kad įmonės vadovai sąmoningai blogino įmonės turtinę padėtį, taip pakenkdami įmonės ir jos kreditorių interesams, dėl ko nevertino, kad suinteresuotas asmuo M. Š. pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą. Apeliacinės instancijos teismas su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais sutinka.

24.       Kasacinis teismas, aiškindamas tyčinio bankroto požymius, yra pažymėjęs, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Tačiau aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbūt nemoki, savaime nereiškia tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-346/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).

25.       ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, visų pirma, yra siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Vien šios prievolės pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti. Kaip minėta, visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai, be kita ko, ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte, yra ne savarankiški (žr. šios nutarties 21 punktą), todėl teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu tik esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems tyčinio bankroto požymiams. Atsižvelgdama į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), todėl šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 27 punktas).

26.       Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pagal byloje esančius duomenis nėra pagrindo spręsti, kad suinteresuoto asmens pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Karkasas“ iškėlimo atsirado 2014 metais, kadangi iš byloje esančių atitinkamų metų finansinių duomenų nėra galimybės nustatyti, kokia dalis UAB „Karkasas“ įsipareigojimų šiuo laikotarpiu buvo (ir ar apskritai buvo) pradelsti. Priešingai, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal 2015 metų UAB „Karkasas“ balanso duomenis bendrovė finansinius metus baigė sėkmingai ir gavo pelną. 2017 m. liepos 5 d. nutartimi įmonei iškėlus bankroto bylą buvo patvirtinta 67 862,11 Eur dydžio kreditorinių reikalavimų suma, kuri yra žymiai mažesnė už 2015 metų balanse nurodytų vykdytinų įsipareigojimų sumą (115 254 Eur) ir tai rodo, kad įmonės vadovai nesiekė didinti įmonės įsiskolinimus ir nevengė atsiskaityti su kreditoriais.

27.       Apeliaciniu skundu pažymima, kad nurodyta finansinių reikalavimų suma gali kisti, kadangi administratoriui neturint įmonės dokumentų, nebuvo galimybės informuoti apie bankroto bylos įmonei iškėlimą visų įmonės kreditorių. Teismas nustatė, kad nuo bankroto bylos įmonei iškėlimo praėjo daugiau nei du metai (bankroto byla UAB „Karkasas“ iškelta 2017 m. liepos 5 d.), nuo to laiko patvirtinti kreditorių reikalavimai išaugo nuo 67 862,11 Eur  iki 71 136,76 Eur (Kauno apygardos teismo civilinės bylos Nr. B2-371-638/2019 duomenys), kas leidžia teigti, kad per aptariamą laikotarpį į įmonės bankroto administratorę kreipėsi visi suinteresuoti UAB „Karkasas“ kreditoriai, tačiau patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma neišaugo taip žymiai, kad paneigtų teismo išvadas. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytas sąmoningas siekis pažeisti kreditorių teises ir interesus. Byloje nėra pagrindo išvadai, kad bendrovei esant faktiškai nemokiai, M. Š. nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, toliau didino jos įsipareigojimus, t. y. tyčia siekė įmonę privesti prie bankroto. Priešingai, duomenys apie įmonės bankroto byloje patvirtintus finansinius reikalavimus, rodo įmonės vadovų siekį atsiskaityti su kreditoriais.

28.       Pirmiau minėta, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tuo atveju, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai, taip pat tuo laikotarpiu sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir jų teisėtus interesus. Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustačius, t. y. nenustačius priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, nėra pagrindo BUAB „Karkasas“ bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Dėl atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo

29.       Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.

30.       CK 6.9301 straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymų eiliškumo pažeidimą apeliantė sieja su aplinkybe, jog nepaisant to, jog įmonė turi ilgalaikių įsiskolinimų kreditoriams, buvo atsiskaityta su atleidžiamais įmonės darbuotojais. Akcentuojama ir tai, kad UAB „Karkasas“ perėmė UAB „Mimeta“ mokestinę nepriemoką, taip suteikdamas šiai įmonei galimybę patenkinti reikalavimus nepaisant nustatytos atsiskaitymų eiliškumo tvarkos. Lietuvos apeliacinis teismas pasisakydamas dėl šių apeliantų argumentų visų pirma nurodo, kad kasacinio teismo praktikoje atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-313/2019 29 punktą).

31.       Šiuo atveju BUAB „Karkasas“ bankroto byloje nėra patvirtintų įmonės darbuotojų finansinių reikalavimų, todėl laikytini pagrįstais M. Š. paaiškinimai, jog perleidęs įmonės akcijas jis atleido visus įmonės darbuotojus ir su jais atsiskaitė Darbo kodekso 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, t. y. atleidimo dieną. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įmonės atsiskaitymas su atleidžiamais darbuotojais ne tik kad, neprieštarauja CK 6.930 1 straipsnio, reglamentuojančio atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, kadangi nesant įrodymų apie pirmosios eilės kreditorių egzistavimą, antrąja eile skolininkas privalo atsiskaityti pagal prievoles, kylančias iš darbo teisinių santykių, bet ir, remiantis aukščiau nurodyta kasacinio teismo praktika, nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu.

32.       Aptariame kontekste vertinant 2016 m. gruodžio 29 d. atliktą mokestinės nepriemokos perėmimą iš UAB „Mimeta“, visų pirma pažymėtina, kad nesant pagrįstų teiginių dėl įmonės negalėjimo atsiskaityti su kreditoriais, įmonė neprivalėjo laikytis CK 6.9301 straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymų eiliškumo. Antra, pats mokestinės nepriemokos perėmimo faktas, niekaip neįtakoja įmonės finansinės padėties suprastėjimo ir nekeičia įsipareigojimų masto. Trečia, ši aplinkybė, kartu su anksčiau aptartais įrodymais ir aplinkybėmis, leidžiančiomis įvertinti įmonės finansinę padėtį aptariamu laikotarpiu, patvirtina, kad įmonė buvo pajėgi atsiskaityti su kreditoriais, nes Valstybinė mokesčių inspekcija, priimdama sprendimą dėl mokestinės nepriemokos perėmimo, neabejotinai turėjo įvertinti UAB „Karkasas“ turtinę padėtį ir laikė, kad įmonė yra finansiškai pajėgi atsiskaityti.

33.       Apeliantės manymu, pagrindą pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu sudaro ir aplinkybė, jog įmonės vadovas, pardavęs automobilius ir iš įmonės sąskaitos išgryninęs lėšas, nepagrindė jų panaudojimo įmonės veikloje. Apeliaciniu skundu atkreipiamas dėmesys, kad dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nepasisakė. Vertinant šiuos atskirojo skundo argumentus visų pirma apeliantei išaiškintina, kad teismas neturi pareigos pasisakyti atskirai dėl kiekvieno įrodymo įrodomosios reikšmės, sprendimą byloje jis priima remdamasis byloje esančių įrodymų visuma. Be to, apeliacinės instancijos teismas nemano, kad tik ši aplinkybė sudaro pakankamą pagrindą pripažinti BUAB „Karkasas“ bankrotą tyčiniu, kadangi remiantis aukščiau išdėstytais argumentais, byloje nėra nustatyta, jog įmonė buvo valdoma netinkamai ir buvo atliekami tyčiniai veiksmai, kuriais buvo sąmoningai siekiama pažeisti kreditorių ir pačios įmonės interesus. Byloje neįrodyta, kad įmonės vadovas vengė atsiskaityti su kreditoriais, priešingai, byloje nustatyta, kad įsiskolinimai buvo dengiami, todėl tik šios apeliantės nurodytos aplinkybės, nesudaro pagrindo tenkinti prašymą pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu.

Dėl netinkamo bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo bei dokumentų neperdavimo

34.       Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.

35.       Teismų praktikoje pažymėta, kad pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, kuriuo remiantis galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis. Būtent dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015, 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-710-370/2017). Tačiau, nors netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas yra neteisėtas veiksmas, už kurį įmonės vadovui gali būti taikoma teisinė atsakomybė, netinkamas apskaitos tvarkymas ne visais atvejais reiškia tyčinį bankrotą. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pakankamo pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais.

36.       Apeliantė netinkamą, apgaulingą UAB „Karkasas“ buhalterinės apskaitos vedimą iš esmės sieja su bendrovės dokumentų jai neperdavimu, finansinių ataskaitų nesudarymu ir nepateikimu Juridinių asmenų registrui ir neatlikta turto inventorizacija keičiantis įmonės vadovams. Vien dokumentų ir turto neperdavimo bankroto administratoriui faktas, taip pat skolų ir turto inventorizacijų nedarymas, nesant byloje kitų įrodymų, kurie pagrįstų siekį nuslėpti bendrovės turto iššvaistymą (pasisavinimą), pats savaime nepatvirtina aplaidaus ar apgaulingo bendrovės buhalterinės apskaitos vedimo, netinkamo jos tvarkymo. Taip pat ir to, kad bendrovės vadovas sąmoningai nesirūpino jos veikla ar sąmoningai ją blogai valdė. Bendrovės vadovo nebendradarbiavimas su bankroto administratoriumi ir bankroto bylą nagrinėjančiu teismu gali būti įvertintas, taikant jam įstatyme nustatytas sankcijas, tačiau savaime nelemia išvados dėl bendrovės tyčinio bankroto.

37.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei bendrovės dokumentų neperdavimu sąmoningai siekiama nuslėpti bendrovės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais, tačiau šių aplinkybių apeliantė neįrodinėjo. Be to, liudytoja apklausta buvusi įmonės buhalterė patvirtino, kad dokumentai įmonėje buvo tvarkomi, pasikeitus įmonės akcininkui, jie buvo suruošti perdavimui (2019 m. vasario 5 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 02.00 min.), todėl tik jų neišsaugojimo faktas, ar tai, kad buvo perduoti ne tam asmeniui, nesudaro pagrindo bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu. 

Dėl procesinės bylos baigties

38.       Bendrovės bankroto pripažinimas tyčiniu nėra ir negali būti savitikslis. Šia procesine priemone suinteresuoti asmenys turi naudotis racionaliai, o ne siekdami vilkinti bankroto procesą bei padaryti nepatogumų kitiems bankroto procese dalyvaujantiems asmenims. Pažymėtina ir tai, kad apeliantės nurodomi tyčinio bankroto požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisinės gynybos priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad bendrovė privesta prie bankroto tyčia.

39.       Apibendrinus išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 4 d. nutartis paliekama nepakeista ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                   Egidija Tamošiūnienė