Civilinė byla Nr. e2-2310-727/2022
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-30058-2021-0
Procesinio sprendimo kategorija: 1.3.2.1.; 1.3.2.7.4.; 1.3.2.9.; 1.3.9.2.2.; 3.2.6.5.
(S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gegužės 3 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Natalija Daškovienė,
sekretoriaujant Monikai Šulcaitei,
dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „MS Transport“ atstovui advokatui Daliui Poviliui,
atsakovui A. V. (2022 m. sausio 10 d. ir 2022 m. balandžio 4 d. posėdyje), jo atstovei advokatei Olgai Siominai,
vertėjams Anai Rastenienei (2022 m. sausio 10 d. posėdyje), Giedriui Račkauskui (2022 m. balandžio 4 d. posėdyje),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę (darbo) bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „MS Transport“ ieškinį atsakovui A. V. ir atsakovo A. V. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „MS Transport“ dėl darbo ginčo iš esmės išnagrinėjimo.
Teismas
nustatė:
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijoje (toliau – DGK arba komisija) buvo iškelta darbo byla Nr. APS-131-16187/2021 pagal A. V. prašymą uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „MS Transport“, kuriuo jis prašė priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2020 m. gruodžio 4 d. iki 2021 m. gegužės 31 d., įvertinti su juo sudarytos darbo sutarties nutraukimo pagrįstumą, nustatyti atleidimo datą, atlikti įmonės patikrinimą laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 1 d.
Komisija, išnagrinėjusi darbo ginčą, 2021 m. spalio 5 d. sprendimu prašymą tenkino iš dalies – išieškojo A. V. naudai 2 798,65 Eur darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas, panaikino A. V. nedraudiminį laikotarpį nuo 2021 m. kovo 17 d. iki 2021 m. gegužės 31 d., įpareigoti UAB „MS Transport“ Valstybinio socialinio draudimo fonde deklaruoti A. V. šias draudimines pajamas: už 2021 m. kovą (nuo kovo 17 d. imtinai) 554,87 Eur; už 2021 m. balandį – 1 059,30 Eur; už gegužę – 1 184,48 Eur; prašymą dalyje dėl apmokėjimo už prastovas už laikotarpį nuo 2020 m. gruodžio 4 d. iki 2021 m. kovo 16 d. atmetė, o prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo atsisakė nagrinėti dėl praleisto vieno mėnesio kreipimosi termino.
UAB „MS Transport“ (toliau – ir ieškovė, darbdavys, bendrovė, įmonė), nesutikdama su komisijos sprendimu, pareiškė teisme ieškinį atsakovui A. V. (toliau – ir atsakovas, darbuotojas), kuriuo prašo panaikinti minėtą DGK sprendimą nurodant, kad jo reikalavimai minėtoje darbo byloje nepagrįsti, todėl netenkintini.
Ieškovės teigimu, nors komisija savo sprendime padarė visą eilę teisingų išvadų, teisingai konstatavo, kad atsakovas savo darbinių funkcijų nevykdė nuo 2020 m. gruodžio 4 d., tačiau kartu ir neteisingai, bei nepagrįstai nusprendė, jog atsakovui nuo 2021 m. kovo 17 d. parašius pareiškimą išeiti iš darbo ir darbe daugiau nepasirodžius su juo neatsiskaitė. Ieškovės teigimu, darbuotojas nuo 2020 m. gruodžio 4 d. dienos neatlikinėjo jokių darbinių pareigų ir įmonėje nedirbo. Ieškovė ilgą laiką bandė pasikalbėti su atsakovu, sužinoti tikslias to priežastis, o būtent, kodėl darbuotojas neatvyksta į darbo vietą, dėl ko jam nuo 2021 m. vasario mėnesio buvo fiksuojamos pravaikštos, tačiau taip ir nesužinojo, ir atleido jį už pravaikštas. Ieškovės teigimu, 2021 m. kovo 17 d. atsakovas buvo atvykęs į ieškovės buveinę, parašė pareiškimą (tikėtina, jog dėl išėjimo iš darbo), tačiau nepaliko minėto pareiškimo ieškovei, nepaaiškino savo neatvykimo į darbą priežasčių, neatsiskaitė už iki tol atliktą darbą (reisą), nepateikė ataskaitos už gautas/išleistas jam patikėtas pinigines lėšas, nepateikė paaiškinimo dėl įvykdytų sistemingų kelių eismo taisyklių pažeidimų (pažeidimai įvykdyti Olandijos ir Belgijos teritorijose), ir iš ieškovės buveinės išvyko. Tikėtina, jog įsidarbino ir dirbo (galbūt net gi tuo pačiu metu, kaip ir ieškovės įmonėje) kitur, ir tokio neatvykimo priežastimi buvo būtent ši aplinkybė. Su atsakovu nuolatos buvo problemų, jis niekuomet tinkamai neatsiskaitydavo už reisą, nepateikdavo visų reikiamų ataskaitų. Ieškovės teigimu, nuo 2021 metų atsakovas jokių darbinių funkcijų nebevykdė, darbdaviui kviečiant darbuotoją atlikti darbo funkcijas, t. y. išvykti į reisą, jis neatvykdavo. Raginimas buvo atvykti ne tik dėl darbo funkcijų atlikimo, bet ir atsiskaityti už buvusį reisą, kadangi kalendoriniai metai ėjo į pabaigą ir buhalterijai reikėjo sutvarkyti visas ataskaitas. Iki atleidimo iš darbo dienos darbdavys neturėjo galimybių susisiekti su atsakovu.
Atsakovas byloje pateiktu patikslintu prieškieškiniu nurodė nesutinkąs su ieškinio reikalavimais ir prašė juos atmesti, taip pat užginčijo savo atleidimą iš darbo ieškovės įmonėje, įrodinėjo darbo užmokesčio ir kitų su darbo teisiniais santykiais susijusių išmokų nepriemokos faktą.
Patikslintu priešieškiniu atsakovas prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo 2021 m. gegužės 31 d. neteisėtu, priteisti atsakovo naudai iš ieškovės 1 VDU dydžio kompensaciją ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, bet ne ilgiau kaip už 1 metus, priteisti atsakovo naudai iš ieškovės nepilnai išmokėtą darbo užmokestį, o būtent 865 Eur dienpinigių nepriemoką, 667,55 Eur darbo užmokesčio už 2021 m. gruodžio mėnesį, 1 059,30 Eur darbo užmokesčio už 2021 m. sausio mėnesį, 1 059,30 Eur darbo užmokesčio už 2021 m. vasario mėnesį, 1059,30 Eur darbo užmokesčio už 2021 m. kovo mėnesį, 1 059,30 Eur darbo užmokesčio už 2021 m. balandžio mėnesį, 1 059,30 Eur darbo užmokesčio už 2021 m. gegužės mėnesį ir netesybas už vėlavimo atsiskaityti laiką.
Nurodė, kad dirbo ieškovės įmonėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo pareigose nuo 2018 m. spalio 12 d. iki 2021 m. gegužės 31 d. Ieškovės su atsakovu sudarytos darbo sutarties 1.2. p. numatė, kad atsakovui mokamas darbo užmokestis per mėnesį sudaro ne mažiau LR Vyriausybės patvirtinto minimaliojo darbo užmokesčio (MMA), padauginto iš koeficiento 1,3. Nuo 2020 m. sausio 1 d. pakeitus Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisykles, tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojams išmokama alga sudarė MMA*1,65. Tokia alga buvo apskaičiuojama ir atsakovui, jam išdirbus visą mėnesį, ką patvirtina ieškovės pateikto darbo užmokesčio žiniaraščio duomenys už 2020 m. rugsėjo mėnesį. Darbo sutarties 4 p. nustatė, kad atsakovui taikoma suminė darbo laiko apskaita, apskaitinis laikotarpis - 1 mėnuo. Ieškovės pateiktose Pažymose apie atsakovui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį nėra pateikta duomenų apie atsakovui priskaičiuotą dienpinigių dydį, nors, remiantis atsakovo sąskaitos išrašu, jam buvo pervedamas dienpinigių avansas bei dienpinigiai. Atsakovo turimais duomenimis, už paskutinę komandiruotę jam nebuvo išmokėta visa dienpinigių suma. Paskutinė komandiruotė, į kurią buvo siųstas atsakovas, vyko laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 31 d. iki 2020 m. gruodžio 5 d. Iš jų atsakovas 21 dieną buvo Vokietijoje, 10 dienų Belgijoje, 3 dienas Olandijoje, 1 dieną Lenkijoje ir 1 dieną Lietuvoje. Darbo sutartyje šalys nesusitarė dėl dienpinigių mažinimo galimybės. Tai reiškia, kad vadovaujantis maksimalių dienpinigių dydžių sąrašu, atsakovui už šią komandiruotę turėjo būti išmokėta 1 965 Eur suma (10*57+3*54+21*58+1*15). Ieškovas nepriskaitė ir neišmokėjo atsakovui darbo užmokesčio už faktiškai dirbtą laiką, taip pat nepagrįstai fiksavo jam pravaikštas ir nepagrįstai teigė, kad nuo 2021 m. gruodžio 4 d. atsakovas darbinių funkcijų nevykdė. Ieškovė nepateikė jokio pagrindimo, kodėl laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 4 d. iki 2020 m. vasario 1 d. atsakovui nebuvo skaičiuojamas darbo sutartyje numatytas darbo užmokestis. Ieškovės pateiktame darbo užmokesčio žiniaraštyje nurodoma, kad 2020 m. gruodžio mėnesį atsakovas dirbo 7 dienas ir 56 val., o 2021 m. sausio - balandžio mėnesiais darbo užmokestis apskritai nebuvo priskaičiuotas. Kadangi pati ieškovė nurodo, kad pravaikštas pradėjo žymėti tik nuo 2021 m. vasario mėnesio, jo, kaip darbuotojo, statusas nuo 2020 m. gruodžio 4 d. iki 2021 m. vasario 1 d. apskritai yra neaiškus, kadangi nėra duomenų nei apie jam priskaičiuotą atlyginimą, nei apie paskelbtą prastovą, nei apie suteiktas atostogas, nei apie neišdirbtą darbo laiko normą ir pan. Atsakovo manymu, ieškovė taip pat turėjo pareigą sumokėti jam visą darbo sutartimi sulygtą atlyginimą laikotarpiu nuo 2021 m. vasario 1 d. iki 2021 m. gegužės 31 d., kuomet nepagrįstai fiksavo pravaikštas. Ieškovė, atitinkamai, dėl to neteisingai apskaičiavo ir atsakovui tenkančią kompensaciją už nepanaudotas atostogas.
Atleidimo iš darbo neteisėtumą atsakovas grindžia tuo, kad jokių pravaikštų nepadarė, nes nebuvo kviečiamas į darbą, tokie pranešimai paprastai būdavo suforminami atgaline data. Kuomet gavo tinkamą ir savalaikę informaciją dėl atvykimo į darbą, o tai buvo du kartus – 2021 m. vasario 17 d. ir kovo 17 d., tai šiomis datomis atvyko. 2021 m. vasario 17 d. atvykęs o į ofisą mėgino aiškintis dėl apmokėjimo, nes vėlavimai buvo nuolatiniai, ir kodėl nėra siunčiamas į reisą, darbdavys teisinosi tuo, kad darbo jam neva neturi. Atsakovo teigimu, tai netiesa, darbdavys paprasčiausiai po 2021 m. gruodžio 4 d. komandiruotės (paskutinė komandiruotė) pradėjo jį ignoruoti dėl to, kad jis mėgino aiškintis įvairias darbdaviui nepalankias situacijas, atsisakė pasirašyti atgaline data suformuotus prašymus nemokamoms atostogoms, dėl ko kilo konfliktas. Atvykęs 2021 m. vasario 17 d. užduočių taip ir negavo, jam buvo pasakyta, kad jis nereikalingas. Išvyko namo į Baltarusiją. Antrąkart kviečiamas atvyko 2021 m. kovo 17 d. ir tuomet parašė prašymą išeiti savo noru, nes suprato, kad nebenori dirbti šioje įmonėje, prašymą įdavė V. Š. į rankas, taip pat persiuntė el. paštu. Atsakovo teigimu, darbdavys sako netiesą, jog prašymo negavo.
Ieškovė su atsakovo reikalavimais nesutiko, laikė juos nepagrįstais, be to, prašė taikyti senaties terminą, nes atsakovas privalėjo pateikti priešieškinį/ieškinį teismui ne vėliau kaip per vieną mėnesį po Darbo ginčų komisijos 2021 m. spalio 5 d. sprendimo, o pateikė tik bylos nagrinėjimo metu. Ieškovės manymu, atsakovas priešieškinyje pateikė visą eilę nepagrįstų skaičiavimų dėl jam tariamai priklausančių gauti lėšų. Darbdavys su atsakovu 2020 m. sausio 1 d. sudarė susitarimą dėl darbo sutarties Nr. 319 pakeitimo, kuriuo šalys sutarė, kad atsakovui yra mokami 75 % dydžio dienpinigiai nuo maksimalaus LR Vyriausybės nustatytų dienpinigių dydžio. Šiuo atveju atsakovo paskaičiavimai yra neteisingi. Atsakovas nepagrįstai teigia, jog jam fiksuotos pravaikštos yra fiksuotos netinkamai. Byloje yra pakankamai duomenų apie tai, kad ieškovė bandė „prisikviesti“ atsakovą atvykti į darbą, tačiau jis į darbą neatvykdavo, savo elgesio neapaiškindavo, dėl ko ieškovė po kurio laiko buvo priversta pradėti fiksuoti atsakovui pravaikštas, o vėliau dėl to ir atleisti. Ieškovės manymu, atsakovas jau buvo įsidarbinęs kitoje įmonėje, ir ši aplinkybė buvo priežastimi to, kad jis kviečiamas neatvykdavo.
Liudytojas V. Š., dirbantis ieškovės įmonėje transporto direktoriumi, patvirtino, kad atsakovas įmonėje dirbo apie 2-3 metus, jam buvo netiesiogiai pavaldus. Per visus darbo metus priekaištų / pretenzijų jam buvo įvairių, daugiau nei kitiems darbuotojams. Darbuotojas niekada nerodė iniciatyvos dirbti daugiau ir geriau. Atsakovas buvo siunčiamas į „paprastesnes“ šalis - į Vokietiją, Prancūziją, Italiją, į ,,sudėtingesnes“, pvz., Šveicarija, nevykdavo. Vadybininkai turėjo nusiskundimų dėl atsakovo, nes neišvažiuodavo viso reikiamo laiko, nepakraudavo pilnai krovinio, grįždavo į stovėjimo aikštelę, kuomet nebuvo galima ir pan., iki galo neįvykdydavo savo pavestų užduočių, nepateikdavo reiso atskaitų, kviečiamas neatvykdavo į darbą. Atsakovas norėjo rašyti prašymą dėl išėjimo iš darbo, tačiau ar jį parašė ir ar toks prašymas buvo pasiekęs vadovą, liudytojas teigia nežinąs. Tą dieną, kai darbuotojas norėjo pateikti prašymą dėl išėjimo iš darbo, direktoriaus darbo vietoje nebuvo. Liudytojas teigė, jog jokio pareiškimo jam atsakovas nepaliko.
Ieškinys atmestinas, priešieškinys tenkintinas iš dalies.
Byloje kyla ginčas dėl tinkamo atsiskaitymo su darbuotoju, jam žymėtų pravaikštų ir tuo sąlygoto atleidimo iš darbo teisėtumo.
Rašytine darbo bylos ir nagrinėjamos civilinės bylos medžiaga nustatyta, kad ginčo šalys 2018 m. spalio 11 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 319, kuria atsakovas – Baltarusijos Respublikos pilietis – buvo priimtas į darbą ieškovės įmonėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Darbo sutarties 1.3 p. ieškovė įsipareigojo mokėti atsakovui ne mažiau Vyriausybės nustatyto minimalaus darbo užmokesčio, padauginto iš 1,3 koeficiento. Darbo sutarties 4 p. nustatyta suminė darbo laiko apskaita (1 mėn.). Darbo sutartyje nėra įrašo apie tai, kad atsakovui už darbą komandiruotės metu mokami nustatyto dydžio dienpinigiai, komandiruotpinigiai ir kokio dydžio. 2020 m. sausio 1 d. šalys pasirašė darbo sutarties pakeitimą, kuriame nurodyta, jog nuo 2020 m. sausio 1 d. atsakovo ,,darbo sąlygos – mėnesinis atlyginimas, valandinis tarifinis atlygis“, dydžiai nenurodomi, taip pat nurodyta, kad ,,dienpinigiai mokami pagal Vyriausybės patvirtintos 75 proc. maks. dienpinigių normos“. Darbo sutartyje taip pat nėra numatyta, kokia forma darbuotojas gaus jam priklausančias su darbo santykiais susijusias sumas – į sąskaitą ar grynais. Byloje esantis sąskaitos išrašas rodo, kad lėšos buvo pervedamos į atsakovo vardu atidarytą banko sąskaitą, per laikotarpį nuo 2020-01-01 iki 2020-12-31 jam pervestų lėšų suma yra 13 041,08 Eur. Šalys, apklaustos posėdžio metu, patvirtino, kad pagal susitarimą darbuotojui turėjo būti mokama apie 70 Eur kartu su komandiruotpinigiais į dieną. Byloje esanti darbdavio pateikta atostoginių paskaičiavimo pažyma rodo, kad 2021 m. kovo, balandžio ir gegužės mėnesio atsakovo atlyginimas fiksuojamas kaip 1 060 Eur suma, kas akivaizdžiai neatitinka paties darbdavio kitoje pažymoje nurodyto atsakovo darbo užmokesčio vidurkio – 386,88 Eur. Byloje esantis darbdavio suformuotas 2020 m. lapkričio 4 d. įsakymas dėl atsakovo siuntimo į komandiruotę rodo, kad jis laikotarpiu nuo 2020-11-04 iki 2020-12-04 siunčiamas į komandiruotę, numatant, kad už darbą joje jam bus mokami dienpinigiai pagal kiekvienoje valstybėje nurodytas dienas (kelionė į/iš darbo (1 diena) – Vokietija (13 d.) – Belgija (10 d.) – Olandija (1 d.) – Lenkija (2 d.) – Lietuva) Vyriausybės patvirtintos 75 proc. maks. dienpinigių normos, taip pat numatyta apmokėti komandiruotės metu patirtas išlaidas, susijusias su darbo funkcijų atlikimu, kompensuoti kelionės į komandiruotę ir atgal patirtas išlaidas.
Minėti dokumentai, įskaitant ir pačią darbo sutartį ir jos pakeitimą, suformuoti tik lietuvių kalba, be vertimų į atsakovui, kaip užsienio šalies piliečiui, žinomą / suprantamą kalbą, be to, byloje nėra duomenų apie atsakovo supažindinimą su minėtu komandiruotės įsakymu, kuris byloje vienintelis. Ginčo dėl to, kad ši komandiruotė atsakovui buvo paskutinė, byloje nekilo.
Byloje esantys duomenys rodo, kad darbo sutartis su atsakovu nutraukta 2021 m. gegužės 31 d. darbdavio priimtu įsakymu pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 58 str. 3 d. 1 p. (neatvykimas į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties), t. y. jam padarius pravaikštas. Byloje nėra duomenų apie atsakovo supažindinimą su šiuo įsakymu, jo jam siuntimą gyvenamosios vietos adresu ar kitu būdu.
Dėl pravaikštų teisėtumo ir teisinės to pasekmės (darbuotojo reikalavimo sumokėti darbo užmokesčio nepriemoką).
Esant ginčui dėl pravaikštų fakto, to įrodinėjimo našta tenka darbdaviui.
Pravaikštų faktą darbdavys byloje įrodinėja jo paties suformuotais aktais, kurių yra 13 vnt., suformuotų skirtingomis datomis. Aktai identiški, surašyti ta pačia forma ir tuo pačiu šriftu, faktiškai analogiški, pasirašyti taipogi faktiškai tų pačių asmenų. Liudytoju apklaustas V. Š. net neprisiminė, kad tokius yra pasirašęs. Šios aplinkybės verčia stipriai abejoti dėl aktų surašymo laiko. Yra labiau nei tikėtina, kad visi aktai surašyti po ginčo iškėlimo, o ne jų surašymo dieną. Aktuose užfiksuota, kad atsakovas nebuvo darbe laikotarpiu nuo 2021-02-01 iki 2021-05-31. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas su šiais aktais būtų supažindintas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad po gruodžio 4 d. pasibaigusios komandiruotės atsakovui būtų fiksuotos nemokamos / kasmetinės mokamos atostogos, byloje nėra duomenų, kad atsakovui pastarosios per visą darbo laiką būtų suteiktos. Darbdavys faktiškai pripažino, kad po gruodžio 4 d. atsakovas nedirbo, kad darbdavys nedavė jam darbo funkcijų atlikimui jokių pavedimų. Taigi, darbdavys žinojo, kad atsakovo nėra darbe ir dėl ko. Ir tokį darbuotojo nebuvimą lėmė paties darbdavio veiksmai, o ne darbuotojo kaltas neveikimas.
Liudytoju apklaustas transporto direktorius pripažino, kad imant domėn tolimųjų reisų vairuotojų specifiką, juolab trečiųjų šalių piliečių, prašymai nemokamoms atostogoms rašomi ir pasirašomi dažnu atveju atgaline data. Todėl tokia galimo nesutarimo aplinkybė, įvardinta darbuotojo, faktiškai pasitvirtino. Pasitvirtino ir ta darbuotojo nurodyta aplinkybė, jog darbdavys dažnu atveju informaciją dėl darbuotojo iškvietimo į darbą jam persiųsdavo pavėluotai, t. y. po fakto. Tą rodo darbdavio darbuotojui siųstų sms žinučių turinys. Todėl ir atvykti į darbą atsakovas negalėjo, nes apie galimą to poreikį sužinodavo per vėlai, juolab atsakovo nebuvo Lietuvoje, ką pripažino ir pati ieškovė. Ginčo dėl to, kad atsakovas buvo atvykęs į ofisą du kartus – vasario 17 d. ir kovo 17 d. – pripažįsta abi ginčo šalys ir rodo atsakovo pateikti vaizdo įrašai. Atsakovui nebuvo duoti susipažinti ir pasirašyti nei vienas aktas, nors dalis jų, kaip byloja datų įrašai, turėjo būti priimti. Nėra ginčo ir dėl to, kad jokios darbo funkcijos atsakovui tuomet taip pat nebuvo patikėtos. Nesuprantama ir ieškovė negalėjo paaiškinti, kodėl pravaikštos atsakovui žymėtos ilgą laiką – veik pusmetį. Pakankamai aišku, jog pravaikštai žymėti užtenka darbuotojui neatvykti į darbą visą dieną ar pamainą
Bylos medžiaga pakankamai akivaizdžiai rodo, jog pagrindo fiksuoti atsakovui pravaikštas nebuvo, darbuotojo darbe nebuvo darbdavio leidimu ir jam žinant. Darbdavys savalaikiai ir tinkamai nesuformavo darbuotojui iškvietimo į darbą, o esant tinkamai ir savalaikiai pateiktam iškvietimui, darbuotojas į darbą buvo atvykęs, tačiau pavedimų dirbti negavo. Už sausio mėnesį darbuotojui pravaikštos nebuvo žymimos ir ieškovė to neįrodinėjo, vadinasi leido darbuotojui nebūti darbe.
Taigi esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, akivaizdu, jog pagrindo pravaikštoms nebuvo. Taigi jos fiksuotos neteisėtai ir nepagrįstai. Darbdavys šiuo atveju nebuvo tiek dėmesingas ir budrus DK 24 str. prasme, kiek šioje ginčo situacijoje privalėjo būti, o būtent, neatspindėjo įmonės dokumentais tinkamai tarp ginčo šalių buvusios situacijos – neįformino atsakovui prastovos ar nemokamų / kasmetinių mokamų atostogų laikotarpio, kas būdinga tarptautinio vežimų sektoriaus veikloje.
Byloje esantis vaizdo įrašas, pokalbių stenogramos, kurių autentiškumo ieškovė neginčijo, kurie, kaip įrodymas, pagal formuojamą teismų praktiką yra galimi ir leistini darbuotojui ginant savo teises, darbuotojo pateiktas elektroninis laiškas, paneigia ieškovės teiginius, jog ji negavo darbuotojo ranka rašyto prašymo atleisti jį iš darbo savo noru. Pakankamai akivaizdu, kad tokį prašymą darbuotojas buvo parašęs, ieškovė buvo jį gavusi, privalėjo svarstyti, tačiau nesvarstė.
Dėl išdėstyto yra pagrindas teigti, jog darbuotojas jokių pravaikštų ir jokių neteisėtų veiksmų nepadarė, o darbdavys pravaikštas žymėjo sąmoningai tai žinodamas ir negalėdamas nesuprasti, kad pagrindo joms nėra.
Darbdaviui neįrodžius pravaikštų fakto ir darbuotojo kaltės dėl to, darbdaviui nepaskelbus prastovos ir/ar nesuteikus darbo sutartyje sulygto darbo, neįforminus nedarbo laiko nemokamomis atostogomis ar nesuteikus mokamų atostogų, darbuotojui išieškotinas tarifinis darbo užmokestis už 2021 m. sausio, vasario, kovo, balandžio ir gegužės mėnesius. Byloje nėra jokių duomenų, kad darbuotojui buvo sumokėtas atlyginimas už sausį nėra, nors šiuo laikotarpiu net gi pravaikštos jam nebuvo žymimos. Ieškovė šios aplinkybė paaiškinti negalėjo.
Kadangi nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo pakeistos Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklės ir tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojams išmokama minimali alga sudarė MMA x 1,65 koeficiento. Tokia alga ir buvo apskaičiuojama atsakovui, jam išdirbus visą mėnesį, ką patvirtina ieškovės pateikti darbo užmokesčio žiniaraščio duomenys už 2020 m. rugsėjo mėnesį bei pažyma dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas, kurioje tarifinė mėnesio alga fiksuota 1 060 Eur dydžiu, todėl laikytina, kad nepaisant darbo sutarties 1.3 punkto nepakeisto nuostatos, nauja įstatyminė bazė besąlygiškai galioja ir atsakovui.
Tokiu būdu atsakovui priskaičiuotina po 1 060 Eur darbo užmokesčio už kiekvieną 2021 m. sausio, vasario, kovo, balandžio ir gegužės mėnesį, viso – 5 300 Eur (suma nurodyta neatskaičius privalomų mokesčių).
Byloje esantys sąskaitos įrašai rodo, kad už 2020 m. gruodžio mėn. su atsakovu buvo atsiskaityta, todėl šioje reikalavimų dalyje jo reikalavimai atmestini.
Dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, teisinių to pasekmių taikymo.
Pravaikštų nebuvimo ir to neįrodymo aplinkybė (o tokia našta, minėta, tenka darbdaviui) sąlygoja ir nustatyto pagrindo atleisti darbuotoją nebuvimą.
Darbdaviui tenka pareiga įrodyti atleidimo teisėtumą, faktinį ir teisinį to buvimą bei pagrindimą. Šių momentų darbdavys neįrodė, nes neįrodė pravaikštų fakto, to paremto drausminės nuobaudos darbuotojui taikymo teisėtumo ir pagrįstumo.
Be to, darbdavys neįrodė, kad nutraukdamas darbo sutartį laikėsi atleidimo iš darbo tvarkos, numatytos DK 58 str. 4, 5 dalyse, t. y. kad pareikalavo darbuotojo raštiškai pasiaiškinti dėl neatėjimo į darbą. Šiuo atveju darbdavys padarė esminį procedūrinį pažeidimą.
Dėl to, kas nurodyta, yra pagrindas pripažinti atsakovo atleidimą iš darbo neteisėtu.
Kadangi darbuotojas nepageidauja būti grąžinamas į darbą, laikytina, kad jo darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Darbuotojui išieškotinas DK 218 str. 4 d. numatytas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus.
Tokiu būdu darbuotojui priteistina 11 660 Eur (1 060 Eur x 11 mėn.) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki šio teismo sprendimo priėmimo ir po 49,39 Eur vienos dienos darbo užmokesčio (nurodyta darbdavio pažymoje) už kiekvieną darbo dieną esant penkių darbo dienų savaitei iki jo visiško įvykdymo, bet ne daugiau kaip už metus (sumos neatskaičius privalomų mokesčių).
Atsakovui išieškotina ir 1 vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka (DK 218 str. 4 d.).
Dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas išieškojimo.
Darbo sutarties nutraukimo dieną, esant nerealizuotai teisei į kasmetines atostogas, darbuotojui sumokama kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas (DK 127 str. 6 d.).
Byloje nėra duomenų, kad darbuotojas darbo pas ieškovę metu buvo išleistas kasmetinių apmokamų atostogų ar buvo išreiškęs ketinimą dėl to, todėl pasibaigus darbo santykiams darbuotojui turėjo būti paskaičiuota ir sumokėta kompensacija už nepanaudotas visos trukmės kasmetines atostogas.
Darbdavys suformuotoje ir į bylą pateiktoje minėtoje pažymoje yra nurodęs, kad darbuotojui priklauso 201,74 Eur dydžio kompensacija už 4,06 nepanaudotas atostogų dienas. Teismas neturi pakankamo pagrindo manyti, kad ši suma darbdavio paskaičiuota netinkamai. Duomenų, kad ši suma būtų sumokėta atsakovui, nėra. Todėl atsakovui išieškotina ieškovės jam atleidimo momentu paskaičiuota, bet neišmokėta 201,74 Eur dydžio kompensacija už nepanaudotas atostogas.
Dėl dienpinigių išieškojimo.
Atsakovas byloje įrodinėja netinkamą dienpinigių paskaičiavimą už paskutinę komandiruotę.
Susipažinus su byloje esančia medžiaga, nėra pagrindo nepritarti šiems jo reikalavimams.
Dienpinigių mokėjimą darbo santykiuose reglamentuoja Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 523 (toliau – Aprašas). Jo 2 p. nustatyta, kad dienpinigiai apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni dydžiai numatyti kolektyvinėje sutartyje ar darbo sutartyje (toliau kartu - nustatyti dydžiai). Kolektyvinėje ar darbo sutartyje nustatyti dienpinigių dydžiai negali būti mažesni kaip 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių.
Iš bylos duomenų nėra nustatyta, kad ieškovės įmonėje būtų sudaryta kolektyvinė sutartis. Vadinasi, dienpinigių dydis ir galimybė juos mažinti šio ginčo atveju turi būti aptarti darbo sutartyje.
Minėta, ši paskutinė komandiruotė, į kurią jis buvo siunčiamas, priešingai nei nurodo atsakovas, vyko 27 dienas, t. y. laikotarpiu nuo 2020-11-04 iki 2020-12-04. Tą įrodo darbdavio suformuotas įsakymas, kitų rašytinių duomenų, paneigiančių įsakymo turinį, byloje nėra, t. y. nėra duomenų, kurių pagrindų galima būtų pritarti atsakovo pozicijai, jog ši paskutinė komandiruotė truko 31 dieną. Įsakyme nurodyta, kad už darbą joje jam bus mokami dienpinigiai pagal kiekvienoje valstybėje nurodytas dienas (kelionė į/iš darbo (1 diena) – Vokietija (13 d.) – Belgija (10 d.) – Olandija (1 d.) – Lenkija (2 d.) – Lietuva) Vyriausybės patvirtintos 75 proc. maks. dienpinigių normos. Maksimali dienpinigių norma šiose šalyse būtų 1 591 Eur (1x15 Eur į dieną Lietuva + 13x62 Eur į dieną Vokietija + 10x61 Eur į dieną Belgija +1x64 Eur į dieną Olandija + 2x48 Eur į dieną Lenkija) (https://www.b1.lt/dienpinigiu-skaiciuokle).
Darbo sutartyje šalys nesusitarė dėl dienpinigių mokėjimo galimybės. Todėl ir keisti darbo sutartį nurodant dienpinigių mažinimo galimybę nebuvo įmanoma, nes nebuvo pirminio tokio susitarimo, kurį šalys galėtų keisti. Be to, net gi manant priešingai, darbo sutarties pakeitimas, numatantis galimybę juos mažinti 75 proc., nors ir pasirašytas darbuotojo, vargu ar buvo jo suprastas, nes, minėta, nėra išverstas į rusų kalbą, pagrindo teigti, kad atsakovas moka ir supranta lietuviškai, nėra. Todėl šita didelė abejonė aiškintina darbuotojo naudai (DK 6 str.).
Darbo santykiuose darbuotojas yra silpnesnioji šalis (pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimo byloje C-684/16 41 p.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-615-469/2015 pažymėjo, kad darbo ginčai įstatymų leidėjo išskiriami iš kitų civilinių ginčų, CPK XX skyriaus normose įtvirtinant darbo bylų nagrinėjimo ypatumus. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad darbo bylos priskiriamos prie bylų, kurių nagrinėjimas susijęs su viešojo intereso apsauga, jų nagrinėjimo ypatumų, inter alia, teismo pareigos būti aktyviam, įtvirtinimu siekiama užtikrinti darbuotojo, kaip darbo ginčo šalies, kuri socialiniu ir ekonominiu požiūriu šiuose santykiuose vertintina kaip silpnesnė, interesų adekvačią apsaugą. Akivaizdu, kad darbuotojų iš mažiau ekonomiškai išsivysčiusių šalių ekonominis pažeidžiamumas santykiuose su darbdaviu yra ypač didelis, tokie darbuotojai dėl objektyvių priežasčių - kalbos nežinojimo, Lietuvos Respublikos teisės aktų nežinojimo, baimės neprarasti turėtų lėšų įsidarbinimui, nebuvimo aukštos kvalifikacijos specialistais - negali dalyvauti lygiavertėse derybose su darbdaviu dėl darbo sutarties sąlygų konkretumo, aiškumo, atitikimo žodžiu sulygtoms sąlygoms. Todėl suprantama, kad tokie darbuotojai nekvestionuoja darbdavio vienašališkai parengtų dokumentų turinio.
Už tinkamą darbo sutarties sudarymą yra atsakingas darbdavys, darbdavys privalo į darbo sutartį įtraukti aiškiai suformuluotas, abiem šalims objektyviai suprantamas ir atitinkančias jų valią, sąlygas. DK 6 str. 2 d. numato aptariamos darbdavio pareigos nevykdymo padarinius - kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių darbo ir kolektyvinių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai. DK 24 str. įtvirtina sąlygą, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise.
Sutiktina su darbuotojo atstovės išsakytais teiginiais ir DGK padaryta išvada, kad darbuotojas, būdamas užsienio piliečiu, nebūdamas nei teisininku, nei buhalteriu, negalėjo objektyviai suprasti ir nesuprato šios darbo sutarties sąlygos, turėjo pagrįstą lūkestį tikėtis visų nurodytų dienpinigių išmokėjimo.
Byloje esantis atsakovo sąskaitos išrašas patvirtina, kad jam į sąskaitą už komandiruotes buvo pervesta 1 100 Eur suma, todėl neturint pagrindo pripažinti galimą dienpinigių mažinimą, atsakovui iš ieškovės išieškotina 491 Eur dienpinigių nepriemoka (suma į rankas, nes mokesčiai nenuskaitomi).
Dėl netesybų išieškojimo.
Sutinkamai su DK 147 str. 2 d., darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo, darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis - darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui.
Byloje esantys duomenys ir virš nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina neatsiskaitymo su darbuotoju faktą. Akivaizdu, kad dėl to nėra darbuotojo kaltės. Darbdavys ne tik kad tinkamai nemokėjo darbuotojui su darbo teisiniais santykiais susijusių sumų jo darbo ieškovės įmonėje metu, bet ir neatsiskaitė su juo darbo sutarties nutraukimo dieną, todėl jam taikytina minėtoje teisės normoje įtvirtinta sankcija.
Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų netinkamai mokant darbuotojui su darbo santykiais susijusias sumas pobūdį, t. y. į aplinkybę, jog nei darbo užmokestis, nei dienpinigiai nebuvo mokami ir nebuvo sumokėti atleidimo momentu, darbuotojui faktiškai nuo 2021 m. sausio mėn. nebuvo mokamas jokia dalimi darbo sutartimi sulygtas tarifinis darbo užmokestis, kad darbuotojas buvo įsidarbinęs kitur, kas, žinia, nėra draudžiama, teismas laiko, jog yra pagrindas išieškoti darbuotojo naudai jo trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio netesybas už vėlavimo atsiskaityti laiką – 3 180 Eur (1 060 Eur x 2 mėn.).
Dėl darbdavio ieškiniu keltų reikalavimų ir prašymo priešieškinio reikalavimams taikyti senatį.
Teismui didžiąja dalimi patenkinus darbuotojo reikalavimus, nėra pagrindo sutikti su ieškovės reikalavimais, kuriais ji faktiškai siekė juos paneigti. Tokiu būdu pagrindo tenkinti ieškinį nėra, jis atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 str.).
Teismo manymu, nėra pagrindo sutikti ir pritarti ieškovės teiginiams dėl ieškinio senaties darbuotojo reikalavimams taikymo.
DGK sprendimas byloje priimtas 2021 m. spalio 5 d. Priešieškinį darbuotojas pareiškė 2022 m. sausio 10 d., praleidęs DK 231 str. nustatytą vieno mėnesio terminą jam paduoti, teismas priešieškinį priėmė nagrinėti tą pačią dieną vykusio parengiamojo posėdžio metu, jo priėmimu pripažinęs, kad darbuotojo teisės turi būti ginamos, ir atsižvelgęs į tai, kad juo yra užsienio šalies pilietis, dažnai nebūnantis Lietuvoje, nežinantis lietuvių kalbos ir nacionalinės teisės, tuo faktiškai atnaujinęs praleistą šį procesinį terminą. Šis terminas nėra ieškinio senaties terminas, todėl jam besąlygiškai nėra taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.124 – 1.135 str. nuostatos. Bendras trejų metų ieškinio senaties terminas darbuotojo reikalavimams apginti nėra praleistas, kas pagal nuosekliai formuojamą aukštesnių instancijų teismų praktiką yra pagrindu nagrinėti darbo ginčus iš esmės. Teismas byloje nesiremia ieškinio senaties instituto taikymu ir šio ieškovo prašymo netenkina, neradęs tam svarių priežasčių.
Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas plačiau nepasisako, kadangi laiko, jog jie, išreikšti ginčo šalių posėdžio metu iš esmės ne dėl ginčo dalyko ir su juo susijusių aplinkybių, nėra teisiškai reikšmingi šios bylos ir joje pareikštų reikalavimų išsprendimui, nesusiję su jo esme ir turiniu.
Su darbo teisiniais santykiais susijusios sumos (išskyrus dienpinigius ir nepanaudotų atostogų kompensaciją) nurodytos neatskaičius mokesčių. Pareiga juos išskaityti tenka darbdaviui.
Procesiniai klausimai.
CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).
Teismas faktiškai tenkino visus priešieškiniu įtvirtintus darbuotojo reikalavimus, nes priteistų sumų pobūdis juos tenkinus yra vertinamasis, todėl atsakovas įgijo teisę į šioje civilinėje byloje patirtų advokato pagalbos išlaidų atlyginimą (CPK 98 straipsnis), o tokių byloje pagal jo pateiktus dokumentus yra 1 844,04 Eur. Teismas, įvertinęs CPK, Rekomendacijų nuostatas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumo laipsnį, spręstų teisinių klausimų pobūdį, teiktų teisinių paslaugų kokybę, mano, kad tokia suma yra adekvati ir protinga nagrinėjamai bylai, todėl ją priteisia iš ieškovės.
Tenkinus priešieškinį, iš ieškovės, kuri nėra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, išieškotina 481,54 Eur žyminio mokesčio valstybei (CPK 87 str., 93 str.)
Atlygintinų pašto išlaidų byloje nesusidarė.
Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88 str., 93 str., 98 str., 259-260 str., 263-265 str., 268-270 str., 279 str., 282-283 str., 415-415 str., 307 str.,
n u s p r e n d ž i a:
ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti iš dalies.
Išieškoti atsakovo A. V., Baltarusijos Respublikos pil., (duomenys neskelbtini), naudai iš ieškovės UAB „MS Transport“, j. a. k. 153647128, 5 300 Eur neišmokėto darbo užmokesčio už 2021 m. sausio, vasario, kovo, balandžio, gegužės mėnesius (suma neatskaičius mokesčių), 201,74 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas, 491 Eur neišmokėtų dienpinigių, 3 180 Eur netesybų dėl nesavalaikio atsiskaitymo (suma neatskaičius mokesčių).
Pripažinti atsakovo A. V., Baltarusijos Respublikos pil., (duomenys neskelbtini), 2021 m. gegužės 31 d. atleidimą iš darbo UAB „MS Transport“, j. a. k. 153647128, pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 str. 3 d. 1 p. neteisėtu, negrąžinti jo į darbą laikant, kad darbo sutartis nutraukta šiuo teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.
Išieškoti atsakovo A. V., Baltarusijos Respublikos pil., (duomenys neskelbtini), naudai iš ieškovės UAB „MS Transport“, j. a. k. 153647128, 11 660 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki šio teismo sprendimo priėmimo ir po 49,39 Eur už kiekvieną darbo dieną iki visiško jo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už metus (skaičiuojant nuo atleidimo dienos), 1 060 Eur išeitinės išmokos (sumos nurodytos neatskaičius mokesčių), bei 1 844,04 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Išieškoti iš ieškovės UAB „MS Transport“, j. a. k. 153647128, 481,54 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei (įmokos kodas 5662).
Šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2021 m. spalio 5 d. sprendimą darbo bylose Nr. APS-131-16187 pripažinti netekusiu galios.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėja Natalija Daškovienė