Administracinė byla Nr. I-4868-561/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05577-2015-5

                                                                                    Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2.,3.21.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 5 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, dalyvaujant A. G., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

                                                              n u s t a t ė:

Pareiškėjas A. G. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Kalėjimas), priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad Kalėjime nuolatos pažeidžiamos galiojančios teisės aktų nuostatos, nes kameros nuolat perpildytos. Tvirtino, kad kalint perpildytose kamerose buvo pažeistos jo teisės bei teisės aktų nuostatos, kad kalintis sąlygomis, kuriose nesilaikoma nustatytų reikalavimų, sveikas žmogus nuolat yra verčiamas gulėti arba sėdėti. Pareiškėjas skunde nurodė, kad  dėl visų šių neigiamų aplinkybių jis jautė depresiją, poilsio trūkumą ir įtampą, sutriko miegas bei dėl mažo ploto trūkumo kildavo nuolatiniai konfliktai tarp kalinčiųjų.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė nurodė, kad pareiškėjas į Kalėjimą atvyko 2012-10-09. Atsakovė teismui pateikė pareiškėjo viso kalinimo laikotarpio duomenis, t. y. nuo 2012-10-09 iki 2013-12-10.

Pažymėjo, kad nuo 2010-04-11 įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010-05-11 Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2.

Paaiškino, kad Kalėjimas yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pažymėjo, kad Kalėjimo administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiaus, nes į Kalėjimą asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo.

Nurodė, kad skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Susidarius tokiai situacijai, Kalėjimo administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 4 dalyje yra pasakyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Kalėjimo pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 10 000 Eur  neturtinei žalai atlyginti, kuri jam padaryta dėl netinkamų suimtųjų laikymo Kalėjime sąlygų, pažeidžiančių Suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir Higienos normos reikalavimus (b. l. 1).

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. 

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 str. 1 d. 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 dalį, asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997-01-20 ir 2004-12-13 nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (LVAT sprendimai administracinėse bylose Nr. A-5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, Nr. A-822-619/2009).

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Kalėjime buvo laikomas  laikotarpiu nuo 2012-10-09 iki 2013-12-10 (b. l. 10–19, 104–105, 18). Teismas sprendžia galimus viešojo administravimo subjekto neteisėtus veiksmus laikotarpiu nuo 2012-10-09 iki 2013-12-10.

Ginčui taikytini tuo metu galioję laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76 :2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“. Pagal normos 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Kameros tipo patalpų plotas tenkantis vienam asmeniui normoje nėra nurodytas. Pagal Departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2.

Pateikti duomenys patvirtina, kad iš nurodyto laikotarpio (2012-10-09–2013-12-10) pareiškėjas 21 dieną buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas nesiekė 3,6 m2, t. y. neatitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nurodyto minimalaus ploto.

Nagrinėjamu atveju, apibendrinus teisinį reglamentavimą bei byloje esančius duomenis apie  pareiškėjo kalinimo sąlygas, darytina išvada, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2012-10-09 iki 2013-12-10 (išskyrus tas dienas, kuriomis nebuvo pažeistos teisės normos) kalint Kalėjime, buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 m2 kameros ploto, t. y. byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Teismas nustatė, kad 21 dieną pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, o tai sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Kita vertus, pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė diskomfortą, tačiau neįrodė, kad dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, pablogėjo jo sveikata, atsirado negrįžtami sveikatos sutrikimai, psichologinių problemų ar kitų intensyvaus pobūdžio neigiamų išgyvenimų. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, pažeidimo trukmę (21 dieną), taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 189 Eur  suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl priteistiną 189 Eur sumą vertina kaip adekvačią dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms.

Teismo išdėstytų motyvų pagrindu pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies, priteisiant pareiškėjui 189 Eur iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (CK 6.271 straipsnis, 6.250 straipsnis).

Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 str. 1 bei 5 punktais, 132, 133 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ė:

Pareiškėjo A. G. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. G. 189 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt devynis eurus) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.

Kitą pareiškėjo A. G. skundo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

  Teisėjas                                                        Arūnas Kaminskas