Baudž. byla Nr. 1A-33-593/2017

Proceso Nr. 1-01-1-28128-2015-2

              Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.4.2.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 18 d.

              Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Giedriaus Endriukaičio, Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

sekretoriaujant Indrei Karpienei,

dalyvaujant prokurorei Raimondai Jačiauskienei,

nukentėjusiajai D. V.,

išteisintajam V. U.,

jo gynėjui advokatui Vaidui Paltanavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo V. U. išteisintas dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau BK) 182 str. 1 d., 182 str.1 d., 214 str.1 d., 215 str.1 d., neįrodžius jo dalyvavimo darant šias veikas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. V. U. išteisintas pagal BK 182 str. 1 d. dėl to, kad 2015 m. gegužės mėnesio pradžioje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, t. y. avansą už tariamai parduodamą automobilį, neketinant vykdyti sandorio, t. y. parduoti automobilio „BMW X5“, tuo tikslu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui internetiniame tinklalapyje (duomenys neskelbtini) paskelbus apie minėto automobilio tariamą pardavimą ir su nukentėjusiuoju R. K. sudarius žodinį sandorį dėl šio tariamo automobilio „BMW X5“ pirkimo - pardavimo, bei pagal sutarimą 2015-05-11 R. K., apsimestinio sandorio įvykdymui, į jo banko sąskaitą pervedus 300 eurų, jis 2015-05-11 toliau vykdydamas bendrą sumanymą šiuos, t. y. 300 eurų išgrynino bankomatuose Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), tuo veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, apgaule savo ir kitų naudai įgijo svetimo turto už 300 eurų.
2. Be to, jis išteisintas pagal BK 215 str. 1 d., 214 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. dėl to, kad 2015 m. gegužės mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bendrininkaudamas su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis atliekančiais terminuotas laisvės atėmimo bausmes (duomenys neskelbtini) dėl neteisėto svetimo mokėjimo instrumento įgijimo, laikymo ir panaudojimo bei sukčiavimo, turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, vykdant bendrą sumanymą tyrimo metu nenustatytiems asmenims atliekantiems terminuotas laisvės atėmimo bausmes (duomenys neskelbtini) 2015-05-18, tarp 12.41 val. - 14.17 val. telefonu prisistačius D. V. banko „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoju ir taip apgaule neteisėtai įgijus D. V. elektroninės bankininkystės naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, t. y. naudotojo kodą, slaptažodį ir prisijungimo kodus, kuriuos šie neteisėtai laikė ir tikslu apgaule užvaldyti svetimą turtą 2015-05-18, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje per ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą internetinę prieigą, apgaule pateikdami save kaip asmenį, turintį teisę atlikti finansines operacijas, neteisėtai, t. y. be D. V. žinios ir sutikimo, prisijungė prie nukentėjusiosios banko sąskaitos, iš kurios, vykdant bendrą sumanymą, į iš anksto pateiktą jo banko sąskaitą, neteisėtai pervedė 299 eurus, kuriuos jis tą pačią dieną išgrynino bankomate Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), tuo jis bendrininkaudamas neteisėtai apgaule įgijo elektroninę mokėjimo priemonę su elektroninės mokėjimo priemonės duomenimis bei šiuos panaudodamas, apgaule savo ir kitų naudai įgijo svetimo turto už 299 eurus.

3. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas išteisindamas V. U. padarė išvadą, kad išanalizuotų kaltinamojo, nukentėjusiųjų parodymų, kitų byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma negalima daryti kategoriškos išvados, kad V. U. padarė jam inkriminuotus nusikaltimus, numatytus  BK  182 str.1 d.,182 str.1 d., 214 str.1 d., 215 str.1 d., t. y., kad bendrininkaudamas su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, apgaule savo ir nenustatyto asmens naudai įgijo svetimą turtą, įgijo svetimos elektroninės mokėjimo priemonės identifikavimo duomenis, bei neteisėtai atliko finansines operacijas.

4. Apeliaciniame skunde prokuroras prašė skundžiamą nuosprendį pakeisti ir nuteisti V. U. pagal BK 182 str. 1 d. – 20 MGL (753,2 euro) bauda, pagal BK 214 str. 1 d. – 30 MGL (1129,8 euro) bauda, pagal BK 215 str. 1 d. – 20 MGL (753,2 euro) bauda, pagal BK 182 str. 1 d. – 20 MGL (753,2 euro) bauda. Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., paskiras bausmes pagal BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d., 182 str. 1 d. subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę ir galutinę bausmę paskirti 30 MGL (1129,8 euro) baudą. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir galutinę bausmę paskirti 40 MGL (1506,4 euro) baudą. Taip pat nuteistajam paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

     4.1. Skunde jis teigia, kad apylinkės teismas nevertino įrodymų visumos, vertino tik kaltinamojo V. U. nenuoseklius parodymus, neatsižvelgė į kitas bylos aplinkybes, t. y. 1) nusikalstamų veikų padarymo trukmę, nes pirma nusikalstama veika padaryta 2015-05-11, o paskutinė – 2015-05-18; 2) V. U. padėti paprašė jam nepažįstamas asmuo; 3) tai buvo ne vienkartinis veiksmas, kas panaikina pagrįstą manymą, jog tokios pagalbos reikia; 4) V. U., kaip visai nepažįstamam asmeniui, patikėjo ne tik pervedamus pinigus bet ir judriojo ryšio telefoną, kurių šis galėjo ir negrąžinti; 5) į V. U. banko sąskaitą pervesti svetimi pinigai buvo išgryninami nedelsiant; 6) didelių pinigų, t. y. 50 eurų bei kaip vėliau aiškino V. U. – 10 procentų pažadėjimas už išgryninimą; 7) judriojo ryšio telefono davimas V. U. dėl susisiekimo, nors V. U. turėjo ir savo judriojo ryšio telefoną bei buvo galima jam paskambinti ir pranešti apie atliktus pinigų pervedimus; 8) V. U. nepasidomėjo nepažįstamo asmens tapatybe; 9) pirmoje apklausoje nenurodė, kad jis nepažįstamam asmeniui pardavė judriojo ryšio telefoną, tai padarė tik nustačius, jog 100 eurų į jo banko sąskaitą buvo pervesti ir iš J. L. banko sąskaitos; 10) V. U. teigimu, pinigus gautus už telefono paravimą, taip pat išgrynino nedelsiant; 11) V. U. teigimu, pinigus gautus už telefono pardavimą, kurie priklausė jam šis atlygino J. L..

     4.2. Skunde taip pat teigiama, kad V. U. duoti parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, nes ikiteisminiame tyrime (apklaustas 2015-11-23) nurodė, kad nepažįstamas asmuo pasiūlė užsidirbti 50 eurų, o teisme jis teigė, kad sutarė, jog duos nuo pervestos sumos 10 procentų. Ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad savo banko sąskaitos duomenis perdavė SMS žinute, o teisme, kad buvo nuėjęs į savo butą ir užrašęs savo duomenis padavė nepažįstamam asmeniui; buvo susitikęs su nepažįstamu asmeniu 2015-05-18, o teisme, kad 2015-05-11 dieną; pinigus jis išgrynino sekančią dieną, o jo banko sąskaitos išklotine nustatyta, jog pinigai buvo išgryninti tą pačią dieną praėjus keletui minučių. Esant tokioms aplinkybėms yra surinkta pakankamai duomenų patvirtinančių, kad V. U. nusikalstamas veikas padarė tyčia. Be to, kaltinime yra nurodyta kuo pasireiškė V. U. bendrininkavimas padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 214 str. 1 d. ir 215 str. 1 d., nes V. U. žinodamas vykdomos nusikalstamos veikos mechanizmą bei savo vaidmenį šio ir kitų nusikaltimų padaryme, suteikė savo banko sąskaitos numerį ir nusikalstamu būdu gautus pinigus išgrynino bankomate, kurių dalį atidavė bendrininkui, iš to gaudamas naudos ir sau. Šiose veikose V. U. dalyvavo kaip vykdytojas, be kurio sutartų veiksmų nebuvo galimas nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 str. 1 d., 214 str. 1 d., 215 str. 1 d. ir 182 str. 1 d., padarymas.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintasis ir jo gynėjas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

6. Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas. 

                            Dėl veikų, numatytų BK 182 str. 1 d.

7. Apylinkės teismas nuosprendyje konstatavo, jog byloje esančių įrodymų visuma neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad V. U. padarė jam inkriminuotus nusikaltimus, numatytus  BK  182 str.1 d.,182 str.1 d., t. y. kad jis, bendrininkaudamas su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, apgaule savo ir nenustatyto asmens naudai įgijo svetimą turtą.

7.1. BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada ir pan.).

7.2. Prokuroro skundo teiginiai, jog apylinkės teismas nevertino įrodymų visumos, neatsižvelgė į nusikalstamų veikų padarymo trukmę, į tai, kad V. U. padėti paprašė jam nepažįstamas asmuo, kuris patikėjo jam ne tik pervedamus pinigus bet ir savo telefoną, ko V. U. galėjo ir negrąžinti; pervesti svetimi pinigai buvo išgryninami nedelsiant; neįvertino didelio atlygio pažadėjimo už išgryninimą; to, kad V. U. nesidomėjo nepažįstamojo tapatybe, o jam savo telefoną pardavė tik tada, kai į jo sąskaitą buvo pervesti J. L. pinigai, kuriuos taip pat išgrynino nedelsiant – kolegijos manymu nepagrįsti.

7.3. Kaltinamasis V. U., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, kaltu neprisipažino ir parodė, jog pinigus nuėmęs žmogui, kuris jam paaiškino, kad jo sąskaita užšaldyta. Juos nuėmęs, padavė 300 eurų. Dėl kito atvejo (J. L.) iš policijos sužinojęs, kad pinigai jo sąskaitoje atsirado sukčiavimo būdu, todėl policijos patarimu jis juos nukentėjusiajai grąžino. Teigė, jog pareigūnai jį kvietė tik dėl 299 eurų išgryninimo. Su niekuo nekalbėjo, neprisistatė jokiu asmeniu atsakingu dėl banko, tik nuėmė pinigus, nežino, iš kur ir kaip jie buvo gauti. Jam rūkant prie namų aikštelėje, ketvirtu automobiliu ,, (duomenys neskelbtini)“ tamsintais langais privažiavo iki tol nematytas vyras, prisistatęs Šarūnu, pasiūlė užsidirbti. Sakė ir tai jautėsi iš akcento, kad jis iš Kauno. V. U. neturėjo pinigų maistui, neturėjo darbo, mokosi, todėl sutiko su to vyro pasiūlymu, kad jis iš jo nupirks telefoną bei duos pinigų už išgryninimą. Apie telefoninius sukčiavimus iš pataisos namų nebuvo girdėjęs. Davė vyrui banko sąskaitos numerį, vardą, pavardę. Sutarė, kad paskambins kada įkris pinigai, o jis nuims ir paduos. Kai įkrisdavo pinigai, tai vyras jam iš karto paskambindavo. Nesidomėjo, kas turi jam pervesti pinigus. Susisiekimui vyras davė telefono aparatą, kurį paskui jam grąžino, nesuprato, kodėl jam tą telefoną davė, nieko neįtarė. Pirmą kartą, ne vienu kartu nuėmė 300 eurų (buvo nustatytas pinigų nuėmimo limitas, dar ėjo į banką dėl limito padidinimo). Kai nuiminėjo pinigus, to vyro kartu nebuvo. Vyras atvažiavo į tą pačią aikštelę, o jis atidavė 300 eurų, bet nieko už tai negavo, tačiau pažadėjo, kad pirks iš jo telefoną už 100 eurų. Kai išgrynino 295 eurus ir juos padavė, iš šių pinigų jam liko 25 eurai. Pinigus padavė ar toje pačioje aikštelėje, ar prie parduotuvės – neatsimena. Žalos kitiems neatlygino, nes įtarė, kad dėl to 100 eurų už telefoną, jį apgavo. Kad nebūtų problemų, dėdė jam patarė grąžinti pinigus, jis ir mama davė pinigų. Kybartų pataisos namuose pažįstamų neturi.

7.4. N. V. U. pateiktuose kaltinimuose pagal BK 182 str. 1 d. nurodyti jo kaip bendravykdytojo atlikti veiksmai – jis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems bendrininkams leido pasinaudoti savo banko sąskaita, nurodė savo sąskaitos numerį, bei išgrynino sukčiavimo būdu gautus pinigus, jo veiksmų dėka bendrininkai galėjo pabaigti nusikaltimą – nekliudomai disponuoti nusikalstamu būdu įgytais pinigais, tačiau iš išteisintojo parodymų, nėra jokių duomenų apie tai, jog jis būtų žinojęs kokias nors aplinkybes, apie melagingos informacijos nurodymą nukentėjusiesiems R. K. ir D. V.. Būtini bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Apie bendrininkų susitarimą padaryti nusikalstamą veiką, kaip ir apie kitus subjektyviuosius nusikaltimo sudėties ar bendrininkavimo požymius, sprendžiama ne vien tik iš šių asmenų parodymų, bet atsižvelgiama ir į objektyviai nustatytas aplinkybes. Tačiau šioje byloje apie kokius nors V. U. ryšius su nukentėjusiaisiais R. K. ir D. V. ar apie jo ryšius su asmenimis, skambinusiems minėtiems nukentėjusiesiems – nėra. Vienintelė nukentėjusiųjų sąsaja su išteisintuoju yra tik tai, jog R. K. ir D. V. pinigai buvo pervesti į jo sąskaitą. Tai patvirtinta bankų sąskaitų išrašais, to neneigia ir V. U., nurodydamas aplinkybes, kuriomis jis nenustatytam asmeniui davė savo sąskaitos numerį. 

7.5. Nors kaltinamasis pripažino atlikęs šiuos objektyviosios nusikaltimo, numatyto BK 182 str., pusės požymius atitinkančius veiksmus, tačiau objektyviosios pusės nustatymo nepakanka, būtina nustatyti kaltininko tyčią apgaule įgyjant svetimą turtą, kuri sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir, panaudodamas apgaulę, nori tokią turtinę naudą gauti bei  veikia tyčia. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog byloje nėra surinkta jokių objektyvių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti apie išteisintojo tyčios buvimą bendrininkaujant užvaldant svetimą turtą sukčiavimo būdu. Asmuo, kuriam išteisintasis perdavė sąskaitos numerį ir kuriam perdavė nuimtus pinigus, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, D. V. elektroninės bankininkystės duomenys apgaule įgyti paskambinus telefonu galimai iš Kybartų pataisos namų, asmenys, išvilioję R. K. pinigus taip pat nenustatyti. V. U. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose kaltės nepripažino, jokių kitų įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti V. U. veiksmuose buvus tyčią – nėra. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šie abu sukčiavimai padaryti panaudojant skirtingus apgaulės būdus – sukčiavimas R. K. atžvilgiu pasireiškė skelbimo apie parduodamą automobilį patalpinimu interneto puslapyje ir avanso už automobilį įgijimu, o sukčiavimas D. V. atžvilgiu pasireiškė apgaulės būdu telefonu išviliojant elektroninės bankininkystės duomenis ir jų pagalba pasisavinant sąskaitoje esančius pinigus, tačiau išanalizavus kaltinamojo turėto telefono išklotinę, kaip jau buvo minėta, nenustatyti jokie V. U. kontaktai nei su pačiais nukentėjusiaisiais, nei su asmenimis skambinusiems nukentėjusiesiems.

7.6. Nors prokuroras skunde teigia, jog sprendžiant V. U. kaltės klausimą svarbi aplinkybė yra tai, jog nenustatytas asmuo jam buvo davęs mobiliojo ryšio telefoną, nors V. U. turėjo savo, tačiau tai neįrodo V. U. tyčios sukčiauti. Nepaneigti išteisintojo parodymai, jog jis nesuprato, kodėl jam buvo duotas kitas telefonas, o ta aplinkybė, jog apie telefono davimą jis nurodė teisėsaugos institucijoms, tik patvirtina, jog jis tikrai nesuprato apie nenustatyto asmens atsargumo priemones. Tyčios sukčiauti neįrodo ir prokuroro skunde nurodyta aplinkybė apie veikos trukmę – tai, jog pinigų išgryninimas nebuvo vienkartinis veiksmas, nesuteikia pagrindo išvadai, jog V. U. žinojo pinigų patekimo į jo sąskaitą būdą, o jo parodymų apie tai, kad jis padėjo nepažįstamam asmeniui, būdamas įsitikinęs, kad jo banko sąskaita įšaldyta – nepaneigia jokia kita bylos medžiaga. Sutiktina su nuosprendžio motyvu, jog kaltinamasis neatsako už savo parodymų teisingumą,  įgyvendindamas savo teisę į gynybą, gali iš viso atsisakyti duoti parodymus, juos duoti melagingus, tačiau tai, kad jie melagingi turi būti neginčijamai įrodyta. Neesminiai kaltinamojo parodymų skirtumai, negali būti laikomi jo kaltės įrodymu, juolab, jog pirmą kartą apie veikų aplinkybes V. U. buvo apklaustas praėjus pusei metų nuo įvykių, todėl jo parodymus apie sąskaitos davimo aplinkybes, pinigų nuėmimo laiką bei atlygio už tai dydį – laikyti nenuosekliais nėra pagrindo. Tačiau, net ir esant kaltinamojo, neprisipažįstančio nusikalstamos veikos padarymu, parodymų nenuoseklumui, tai negali būti laikoma jo kaltės įrodymu, jeigu jo minimų faktų nepatvirtina ar nepaneigia kiti byloje esantys įrodymai. V. U. nuosekliai teigė, kad nežino asmens, kuriam perdavė sąskaitos numerį ir jo prašymu nuėmė grynuosius pinigus ir jam neteko susidurti su tokiais sukčiavimais. Nekaltumo prezumpcija reikalauja, kad kaltinamojo kaltė būtų įrodyta neginčijamai, atmetus visas kitas galimas versijas, negali būti grindžiama tik prielaidomis. Tai, kad V. U. suvokė, jog, leisdamas naudotis savo banko sąskaita kitam asmeniui ir nuimdamas pinigus, o už tai gaudamas atlygį, kuris, priešingai, nei teigia prokuroras nebuvo didelis (apie 30 eurų už 500 eurų išgryninimą), jis dalyvauja sukčiavime yra tik prielaida, kurios nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Nepaneigtas ir versija, jog išteisintasis pats galėjo būti kito asmens apgautas, įtikintas piktnaudžiaujant pasitikėjimu, jog sąskaita tikrai reikalinga nenustatytam ikiteisminio tyrimo metu asmeniui persivesti pinigus. Būtent, jog tik vėliau suprato, kad buvo apgautas V. U. nurodė ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, teigdamas, jog būtent todėl grąžino 100 eurų, pervestus į jo sąskaitą iš J. L. sąskaitos, už neva tai jo parduotą telefoną. Nepagrįstas ir prokuroro skundo teiginys, jog aplinkybė, kad V. U. grąžino pinigus nukentėjusiajai J. L. tik patvirtina jo kaltę sukčiaujant. Duomenų, paneigiančių V. U. parodymus dėl pinigų grąžinimo motyvų – byloje nėra, be to jis dėl J. L. turto užvaldymo apgaule net ir nebuvo kaltintas.

7.8. Esant šioms aplinkybėms, kolegija laikosi nuomonės, jog V. U. neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikaltimus, numatytus BK 182 str. 1 d. (sukčiavimas R. K. atžvilgiu), BK 182 str. 1 d. (sukčiavimas D. V. atžvilgiu), išteisintas pagrįstai.

              Dėl veikų, numatytų BK 214 str. 1 d. ir 215 str. 1 d.

8. Apeliaciniame skunde prokuroras nurodė, kad V. U. bendrininkaudamas padarė ir nusikalstamas veikas, numatytas BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d., nes žinodamas vykdomos nusikalstamos veikos mechanizmą bei savo vaidmenį šio ir kitų nusikaltimų padaryme, jis suteikė savo banko sąskaitos numerį ir nusikalstamu būdu gautus pinigus išgrynino bankomate, kurių dalį atidavė bendrininkui, iš to gaudamas naudos ir sau. Prokuroras teigė, kad šiose veikose V. U. dalyvavo kaip vykdytojas, be kurio sutartų veiksmų nebuvo galimas nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 str. 1 d., 214 str. 1 d., 215 str. 1 d. ir 182 str. 1 d., padarymas.

8.1. Tačiau sutikti su tokiais apeliacinio skundo motyvais negalima. Nustačius, jog neįrodyta V. U. dalyvavimas padarant nusikaltimą numatytą BK 182 str. 1 d. (sukčiavimas D. V. atžvilgiu) ir įvertinus byloje esančius įrodymus, kolegija laikosi nuomonės, jog nėra pagrindo ir išvadai, kad V. U. žinojo apie neteisėtai apgaule įgytą elektroninę mokėjimo priemonę bei elektroninės mokėjimo priemonės duomenis bei jų panaudojimą. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad V. U. atliko nors vieną BK 214 str. 1 d. numatyto nusikaltimo objektyviosios pusės veiksmą. Kaip jau minėta, byloje nėra duomenų, kad jis būtų žinojęs apie nusikalstamos veikos darymą, o būtent aplinkybes apie prisijungimo duomenų prie D. V. elektroninės bankininkystės gavimą, taip pat byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog V. U. būtų žinojęs, kad į jo banko sąskaitą bus pervesti pinigai atlikus neteisėtą finansinę operaciją, kas neleidžia daryti išvados, jog V. U. atliko nors vieną nusikaltimo, numatyto BK 215 str. 1 d., objektyviosios pusės veiksmą. Todėl teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad neįrodyta, jog V. U. dalyvavo padarant nusikaltimus, numatytus  BK 214 str. 1 d. ir 215  str. 1 d. Todėl ir šioje dalyje apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje padarė teisingas išvadas dėl V. U. išteisinimo pagal BK 214 str. 1 d. ir 215 str. 1 d.

9.  Byloje ikiteisminio tyrimo metu D. V. ir R. K. pareiškė  atitinkamai 299 eurų ir 300 eurų civilinius ieškinius. V. U. pagrįstai išteisinus neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas (BPK 303 str. 5 d. 2 p.) nėra pagrindo tenkinti nukentėjusiųjų civilinius ieškinius, kaip to prašoma prokuroro skunduose. Tačiau, kolegija konstatuodama, jog nėra pagrindo ieškinį tenkinti, pažymi, jog 2016 m. liepos 4 d. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nuosprendyje (nei aprašomojoje, nei rezoliucinėse dalyse) iš viso nepasisakyta dėl civilinių ieškinių, kaip to reikalauja Baudžiamojo proceso kodekso 115 str. Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį ir nepasisakydamas dėl civilinio ieškinio tinkamai neišsprendė šio klausimo, o tai sudaro pagrindą skundžiamą nuosprendį keisti, vadovaujantis BPK 328 str. 4 p. Kolegija sprendžia, jog V. U. pagrįstai išteisinus BPK 303 str. 5 d. 2 p., nukentėjusiųjų D. V. ir R. K. civiliniai ieškiniai atmestini (BPK 115 str. 3 d., 1 p.).

                    Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 328 straipsnio 4 punktu, teismas

n u t a r i a :

Prokuroro R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. nuosprendį pakeisti: nukentėjusiųjų D. V. ir R. K. civilinius ieškinius atmesti.

Teisėjai                                                                      Albinas Antanaitis

                                                                      Giedrius Endriukaitis

Daiva Jankauskienė