Administracinė byla Nr. I-2421-171/2011
(Proceso Nr. 3-61-3-00659-2011-7)
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 74
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. liepos 7 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, dalyvaujant pareiškėjui O. B., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, atstovei Miglei Einorytei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo O. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas O. B. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1) ir patikslintu skundu (b. l. 13), kuriuose prašo priteisti iš Lietuvos valstybės atlyginti 50 000 Lt neturtinę žalą.
Nurodo, kad nuo 2009-12-23 atlieka bausmę Vilniaus pataisos namuose, kuriuose visą parą būna uždarytas 3 x 6 m ploto kameroje, kuri pritaikyta atlikti bausmę 5 nuteistiesiems. Paaiškino, kad jam buvo blogai su sveikata (plaučiais) – buvo sunku kvėpuoti, ir jis prašė Vilniaus pataisos namų administracijos, kad perkeltų jį atskirai nuo rūkančiųjų, tačiau į prašymą nebuvo atsižvelgta. Teigia, kad rašė skundą Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos ir gavus jo atsakymą problema laikinai išsisprendė – jis buvo perkeltas į kitą kemerą, kurioje nebuvo rūkančiųjų, tačiau po savaitės kameroje vėl buvo apgyvendinti rūkantys nuteistieji. Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2010-05-26 iki 2011-04-06 teko gyventi nuolat prirūkytoje kameroje.
Teigia, kad Vilniaus pataisos namai, ignoravę jo prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų, pažeidė teisės aktų reikalavimus, kurie numato, kad gyvenamosiose patalpose neturi būti rūkoma. Teigia, kad pareigūnai pažeidė Konstitucijos 21 str., kadangi jį kankino ir žalojo bei žiauriai elgėsi. Dėl tokių veiksmų teigia išgyvenęs fizinį skausmą, pablogėjo sveikata (į medikus nuo 2009-12-23 kreipėsi daugiau nei dešimt kartų), juto emocinę depresiją, dvasinį sukrėtimą bei nepatogumus. Patirtą neturtinę žalą vertina 50 000 Lt.
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad nuo 2009-12-23 atlieka bausmę Vilniaus pataisos namuose. Paaiškino, kad jis nerūko, o kiti su juo vienoje kameroje kalėję nuteistieji rūkė. Nurodė, kad dėl to, jog jiems nebūdavo galimybės rūkyti tam skirtose vietose, jie rūkydavo kameroje, dėl to pareiškėjui buvo blogai su sveikata, dažnai trūko oro, jautė dusulį.
Pareiškėjas paaiškino, kad raštu kreipėsi į administraciją 2010 m. sausio mėn. pradžioje, kad jį laikytų atskirai nuo rūkančiųjų, tačiau jo neperkėlė, taigi jis 2010 m. balandžio mėn. su prašymu kreipėsi į Kalėjimų departamentą, kuris prašymą persiuntė svarstyti Pataisos namų direktoriui. Teigia, kad jį perkėlė į dvyliktą kamerą, kurioje gyveno vienas apie savaitę, po to kameroje apgyvendino R. G., su kuriuo sėdėjo nuo 2010 m. gegužės mėn. iki 2011 m. vasario mėn. ir kuris rūkė. Kameroje taip pat apgyvendintas S. S., kuris irgi buvo rūkantis. Mano, kad tokios sąlygos, kai maža patalpa visą laiką skendi dūmuose, yra pavojingos sveikatai, kamerose nėra normalios ventiliacijos.
Nurodė, kad naktį negalėdavo miegoti, jausdavo dusulį, jautė fizinį skausmą, atsirado depresija. Nuo vaikystės turėjo problemų dėl bronchų, todėl visą laiką jaučia oro trūkumą. Kadangi negali pailsėti nei dieną, nei naktį, prasidėjo depresija. Kvėpavimas lydimas garsų, sunku įkvėpti, iškvėpia lengvai, jaučia karkalus, skrepliuojasi kiekvieną dieną, kosulys pasitaiko, bet ne kasdien.
Paaiškino, kad A. Č. ir J. Š. kameroje buvo apgyvendinti šių metų vasario mėn. pab., o R. G. buvo perkeltas į kitas patalpas. J. Š. kameroje buvo iki kovo pab., o A. Č. kameroje su juo gyvena iki šiol, tačiau nuo balandžio mėn. jį įkalbėjo mesti rūkyti ir dabar neberūko. Nuo balandžio 26 d. į kamerą patalpino S. S., tačiau prieš porą dienų jis rūkyti metė. Kameros ilgis 3 m, o plotis 6 m, tokioje patalpoje dūmai tikrai jaučiasi. Tuo metu, kai kameroje sėdėjo su R. G., kartu buvo apgyvendinti ir rūkantys A. M. bei A. B., bet jie po mėnesio išėjo į laisvę (b. l. 74–78).
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 24–25) nurodė, kad galiojantys bausmių vykdymą reglamentuojantys teisės aktai nenustato nuteistiesiems ir kalinamiesiems draudimo rūkyti laisvės atėmimo vietose, taip pat neįtvirtina izoliuoto rūkančiųjų ir nerūkančiųjų laikymo. Teigia, kad pataisos namų administracija neturėjo pareigos laikyti pareiškėją atskirai nuo rūkančiųjų. Mano, kad šiuo atveju nėra pagrindo nustatyti administracijos neteisėto veikimo ar neveikimo – vienos iš būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų.
Pažymėjo, kad Vilniaus pataisos namai veikė tinkamai, vadovaudamiesi galiojančiais teisės aktais, ir pareiškėjui nepadarė jokios žalos.
Teismo posėdyje atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, atstovė su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Papildomai paaiškino, kad pagrindinė problema yra kamerų trūkumas. Nurodė, kad dėl to, jog dauguma nuteistųjų yra rūkantys, neturi galimybės nerūkančiųjų perkelti į kitas kameras. Paaiškino, kad tuo metu, kai nuteistieji atlieka bausmes drausmės grupės sąlygomis, jie sėdi užrakintose kamerose ir rūkantys asmenys neturi galimybės vaikščioti į rūkymui skirtas patalpas. Pataisos įstaigos administracija negali asmenims uždrausti rūkyti, kadangi būtų pažeista nuteistųjų apsisprendimo teisė rūkyti.
Atstovė pripažino, kad pareiškėjas buvo apgyvendintas kameroje su rūkančiais asmenimis. Teigė, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso reikalavimus nereikia atskirti rūkančiųjų nuo nerūkančiųjų, todėl tam prioritetas nėra teikiamas, o apgyvendinant kamerose labiau žiūrima į bausmės rūšis (b. l. 74–78).
Skundas tenkintinas iš dalies.
Remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2009-12-23 atlieka bausmę Vilniaus pataisos namuose.
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, atstovė neneigė pareiškėjo nurodyto fakto, kad kamerose, kuriose jis buvo kalinamas nuo 2009-12-23, buvo rūkančių nuteistųjų, tačiau nurodė, kad nebuvo galimybės perkelti pareiškėjo į kamerą, kurioje nėra rūkančiųjų, be to, pareiga atskirti rūkančius kalinius nuo nerūkančių nėra numatyta teisės aktuose (b. l. 24–25, 74–78).
Faktą, kad pareiškėjas kalėjo tose pačiose kamerose su rūkančiais asmenimis, patvirtino teismo posėdyje apklausti liudytojai (b. l. 74–78).
Apklaustas kaip liudytojas R. G. parodė, kad su pareiškėju vienoje kameroje bausmę atliko nuo 2010 m. pavasario iki 2011 m. pavasario. Nurodė, kad yra rūkantis ir per dieną surūko apie 10 cigarečių, kartais daugiau, kartais mažiau. Teigė, kad O. B. nerūkantis. Kameroje yra kambariukas, kuriame galima rūkyti, jo durys užsidaro, yra ventiliacija, todėl tam, kad netrukdytų nerūkantiems, dažniausiai rūkydavo kambariuke, kurio paskirtis – tualetas. Liudytojas R. G. paaiškino, kad O. B. nesiskųsdavo, tačiau jis pats suprato, kad yra blogai, kai kameroje rūkoma.
Liudytojas A. Č. teismo posėdyje parodė, kad su pareiškėju kartu vienoje kameroje bausmę atlieka nuo šių metų vasario mėn. pabaigos iki šiol. Paaiškino, kad dabar nerūko, metė rūkyti nuo balandžio mėnesio vidurio. Kameros ilgis apie 3 m, o plotis apie 6 m. Rūkydavo ir kameroje, ir tualete, tačiau beveik nebūdavo skirtumo, kur rūkyti, kadangi iš tualeto dūmai patenka ir į kamerą. Nurodė, kad dabar kameroje sėdi rūkantis žmogus, jį perkėlė maždaug prieš mėnesį, jis rūko iki šiol, dūmų kvapas jaučiasi. Priklausomai nuo finansinės padėties anksčiau per dieną cigarečių surūkydavo apie pakelį.
Teismo posėdyje liudytojas J. Š. parodė, kad su pareiškėju bausmę atliko nuo šių metų vasario mėn. apie 2 mėnesius. Paaiškino, kad yra rūkantis, rūkydavo ir kameroje, ir tualete. Nurodė, kad tuo metu, kai rūkoma tualete, dūmai patenka ir į kamerą. Per dieną surūkydavo apie pakelį cigarečių. Pareiškėjas skundėsi ir prašė perkelti į kitą kamerą, bet administracija nekreipė dėmesio.
Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas aiškus draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta pareiga juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.
Akivaizdu, kad įstatymų reikalavimų privalo laikytis visi asmenys, todėl kardomojo kalinimo vietų administracija, neužtikrinusi tokių pareiškėjo gyvenimo sąlygų, kad jis nebūtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, pažeidė Tabako kontrolės įstatymo reikalavimus bei pareiškėjo teises.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2010-04-11), kurios 6 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 punkte įtvirtinta nuostata, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad ne tik Tabako kontrolės įstatymas, bet ir specialūs kardomojo kalinimo tvarką reglamentuojantys teisės aktai numato draudimą rūkyti gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Teismas, sistemiškai įvertinęs minėtas teisės aktų nuostatas, daro išvadą, kad iš jose numatyto draudimo rūkyti gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose Vilniaus pataisos namų administracijai yra pareiga pasirūpinti šio draudimo įgyvendinimu. Teismas daro išvadą, kad šiuo atveju Vilniaus pataisos namų administracija nesiėmė veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose bei kitose bendro naudojimo patalpose, taigi pažeidė teisės aktų nuostatas.
Teismas konstatuoja, kad Vilniaus pataisos namų administracija, laikydama pareiškėją su gyvenamosiose patalpose rūkančiais asmenimis, pažeidė teisės aktų, t. y. Tabako kontrolės įstatymo bei Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojančios nuo 2010-04-11), reikalavimus.
CK 6.271 str. 1 d. numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiuo atveju terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 2 d.).
Civilinei atsakomybei, inter alia, ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsirasti būtini trys elementai: neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.); teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Nesant vieno iš jų, valdžios institucijai negali kilti civilinė atsakomybė.
CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. To paties straipsnio 2 d. numatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais.
Apibendrinus šį teisinį reglamentavimą ir faktines bylos aplinkybes, apibūdinančias pareiškėjo kalinimo sąlygas, darytina išvada, kad buvo pažeidžiama pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje nebūtų rūkančių asmenų ir jis nebūtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais.
Teismo posėdyje apklaustas specialistas E. D. paaiškino, kad, pagal pareiškėjo nurodytus simptomus ir susiklosčiusią praktiką, rūkymas turėjo įtakos jo sveikatai. Nurodė, kad kvėpavimo takų ligos požymiai akivaizdūs: dusulys, kosulys, skrepliavimasis. „Eufilinas“ dažniausiai skiriamas tada, kai yra bronchų spazmos. Iš kartu vienoje kameroje sėdėjusių asmenų surūkytų cigarečių skaičiaus padarė išvadą, kad pareiškėjas pasyviai surūkydavo iki 6 cigarečių per dieną. Pasyvus rūkymas nėra tiesioginė mirties priežastis, tačiau jis patrumpina gyvenimą apie 10–15 m. Rūkant po vieną pakelį cigarečių per dieną organizmas pasensta 20 metų greičiau. Esant jautriai kvėpavimo sistemai, pasyvus rūkymas gali sukelti pareiškėjo nurodytus simptomus.
Iš pareiškėjo pateiktų medicininių pažymėjimų (b. l. 68, 69) matyti, kad jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Vilniaus pataisos namuose 3 kartus diagnozuotas ūminis bronchitas, skirtas gydymas. Nuo atvykimo į Vilniaus pataisos namus 2009-12-18 iki 2011-03-30 jam 7 kartus skirtas vaistas „Eufilin“.
Teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, liudytojų parodymais ir specialisto paaiškinimu, konstatuoja, kad kalint su rūkančiais asmenimis buvo daroma žala pareiškėjo sveikatai.
Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (adm. bylos Nr. A143 – 1966/2008, Nr. A502-913/2011, Nr. A-438-121/2009, Nr. A502-734/2009), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad buvo pažeista konstitucinė pareiškėjo teisė į orumą (Konstitucijos 21 str. 2 d.). Netinkamomis, o taip pat neteisėtomis valstybės institucijos (Vilniaus pataisos namų, nepriklausomai nuo jų kaltės) veikomis pažeidus konstitucinę asmens teisę į orumą, neabejotinai buvo padaryta žala pareiškėjui – teisės doktrinoje visuotinai pripažįstama, kad neteisėtomis veikomis visuomet yra padaroma žala. Pažymėtina ir tai, kad ši žala yra padaryta ne tik konstitucinės teisės normų saugomam gėriui – konstitucinei teisei į orumą, bet ir civilinės teisės saugomam gėriui – asmeniui jaustis oriu, visaverčiu ir lygiateisiu Lietuvos Respublikos piliečiu.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis Lietuvos Respublikos higienos normas, pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę (kamerose, kuriose buvo rūkoma, pareiškėjas kalinamas nuo 2009-12-23 iki šiol (su neilga – savaitės, pertrauka)) bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga 800 Lt), teismų praktiką panašiose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose Nr. A502-913/2011, A-502-734/2009, A-756-122/2010, A-502-1774/2011) ir pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį vertina 2 500 Lt.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 5 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo O. B. skundą tenkinti iš dalies.
Pareiškėjui O. B. priteisti 2 500 Lt (du tūkstančius penkis šimtus litų) neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Irena Paulauskienė