Administracinė byla Nr. A-2583-520/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02394-2015-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 5; 15.2.3.2; 38
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. rugsėjo 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos F. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos F. I. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, ir Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėja F. I. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2015 m. kovo 25 d. įsakymą Nr. T1-508 „Dėl pacientei F. I. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės“ (toliau – ir Įsakymas) ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, neteisėtais veiksmais padarytos neturtinės žalos atlyginimą – 300 000 Eur.
Pareiškėja paaiškino, kad ji 2014 m. kovo 27 d. bendruoju pagalbos telefonu pranešė apie įvykdytą pareiškėjos žaginimą ir seksualinį prievartavimą, tačiau du kartus akcentavo, jog greitosios medicinos pagalbos paslaugų jai nereikia, nes yra pasirengusi vykti atlikti teismo medicinos ekspertizę. 2014 m. kovo 27 d. apie 10.30 val. į pareiškėjos butą, jame esant policininkams, be jos leidimo įsiveržė viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Greitosios medicinos pagalbos stoties gydytoja G. S. su pagalbiniu darbuotoju R. L.. Gydytoja prisistatė psichiatre ir prieš pareiškėjos valią prievarta matavo jai spaudimą, sakydama, kad pareiškėjai reikalinga psichiatro pagalba, vertė važiuoti su ja ir jos pagalbininku. Požymiai, dėl kurių pareiškėjai būtų reikalinga psichiatro pagalba, nėra konstatuoti ar aprašyti jokiuose dokumentuose. Nusikalstamos veikos tyrimo medžiagoje Nr. 18-At-00856-14 yra pateikta greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė su įrašyta joje pareiškėjai nežinant ir priverstinai priskirta psichikos ligos diagnoze, dėl kurios pateikti paklausimai visoms Lietuvos psichiatrijos gydymo įstaigoms apie tai, ar pareiškėja jose gydėsi. Nors iš visų institucijų gauti neigiami atsakymai, akivaizdu, kad toks valstybės pareigūnų neteisėtas sąmoninga tyčia padarytas melagingos informacijos paviešinimas visoms Lietuvos teisėsaugos ir medicinos institucijoms apie tariamą pareiškėjos psichikos ligą sudarė sąlygas pareiškėjos konstitucinių teisių į gyvenimą, teisingumą, teisingą teisminį procesą pažeidimams.
Pareiškėja nurodė, kad po valstybės pareigūnų priverstinai pareiškėjai priskirtos psichikos ligos diagnozės ir jos paviešinimo Lietuvos medicinos ir teisėsaugos institucijoms 2014 metais buvo sustabdyti baudžiamieji tyrimai visose ikiteisminio tyrimo bylose. Pareiškėjos teigimu, ji dėl šiurkščių žmogaus ir paciento teisių pažeidimų kreipėsi į VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties direktorių ir Tarnybą, tačiau pažeidimai nebuvo nustatyti. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad ji jokių medicinos pagalbos paslaugų neprašė, nedavė tokioms paslaugoms nei žodinio, nei rašytinio sutikimo, de facto jokios paslaugos nebuvo suteiktos, o tik pabloginta pareiškėjos fizinė, sveikatos ir emocinė būklė, suklastoti medicinos dokumentai.
Pareiškėjos teigimu, Įsakymas pažeidžia jos kaip žmogaus ir pacientės teises ir yra neteisėtas, nes parengtas vadovaujantis neegzistuojančiais teisės aktais. Be to, Tarnybos Pacientų teisių priežiūros skyriaus Kontrolės Nr. T3-214/2014 ataskaita Nr. D17-511127 (toliau – ir Ataskaita) yra nepagrįsta ir neteisėta, nes neteisingai nurodytas kontrolės objektas. Nors Ataskaita yra konstatuojamojo pobūdžio, tačiau nevertintas gydytojos G. S. veiksmų teisėtumas ir atitikimas vidaus ir tarptautinės teisės reikalavimams. Teiginys, kad gydytoja greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje įrašė preliminarią diagnozę pagal savo profesinę kompetenciją, yra neteisėtas, nes nepateikti gydytojos kvalifikaciją ir kompetenciją patvirtinantys dokumentai, be to, nepateikti ir neaprašyti preliminarios diagnozės nustatymo procedūriniai veiksmai. Pareiškėja pažymėjo, kad kontrolės metu buvo vertintas kortelės užpildymas tik gramatine prasme. Ataskaitoje pateikiama sąmoningai klaidinga informacija apie G. S. ir VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties veiksmų atitikimą šios įstaigos vidaus dokumentams, nes jie kategoriškai draudžia be paciento sutikimo teikti jam medicinos paslaugas, teikti informaciją apie paciento sveikatos būklę be jo sutikimo. Ataskaitoje pateikta melaginga informacija, kad pareiškėja atsisakė pasirašyti kortelėje. Ataskaitoje neteisėtų G. S. ir VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties veiksmų kaltė neteisėtai perkeliama policijos pareigūnams ir Lietuvos bei pačios VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties taisyklėms. Ataskaitoje nėra pateikta analizės ir išvadų dėl priverstinai priskirtos psichikos ligos diagnozės procedūrinio teisėtumo ir dėl žmogaus ir paciento teisių pažeidimų vidaus ir tarptautinės teisės ir normatyvinių aktų požiūriais.
Pareiškėja pažymėjo, kad ji iš esmės negavo atsakymo į savo skundą, nes nebuvo atsakyta į 14 jos klausimų, o į 1 klausimą pateiktas atsakymas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Nebuvo vertintas prievartos veiksmų panaudojimas prieš pareiškėją, profesinių pareigų ir etikos pažeidimai, procedūrinių reikalavimų pažeidimai, medicininių dokumentų klastojimas, žmogaus teisių pažeidimai ir neteisėtų valstybės pareigūnų veiksmų kvalifikavimas pagal požymius veikų, užtraukiančių baudžiamąją atsakomybę. Pareiškėja paaiškino, kad pažeidimai pasireiškė tuo, jog nebuvo jos raštiško sutikimo dėl procedūrų, diagnozių nustatymo ar gydymo, pareiškėja nebuvo informuota apie priverstinai jai priskirtą psichikos susirgimo diagnozę, nebuvo supažindinta su medicininiais įrašais, neteisėtai paviešinta informacija apie nesamą susirgimą, buvo klastojami medicininiai dokumentai, galbūt buvo piktnaudžiavimas ir prekyba poveikiu, įvykdytas privataus būsto ir privatumo pažeidimas. Pareiškėjos teigimu, buvo pažeisti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1, 2, 3, 5, 8, 14, 17 straipsniai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6, 7, 18, 19, 20, 21, 22, 24 ir 29 straipsniai.
Dėl pažeistų neturtinių vertybių pareiškėja paaiškino, kad Tarnyba neatliko veiksmingo, sąžiningo ir teisingo tyrimo pagal pareiškėjos skundus. Dėl neteisėtų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, veiksmų pareiškėjai padarytos ir tebedaromos tokios žalos: socialinis asmenybės sunaikinimas, moralinė žala, žala sveikatai, teisinė žala, materialinė žala. Neteisėtais medikų veiksmais padaryta tokia teisines pasekmes ir grėsmes sveikatai bei gyvybei paliekanti žala: 1) sustabdyti baudžiamieji tyrimai bylose; 2) nutraukti ikiteisminiai tyrimai; 3) Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl tęstinio terorizavimo; 4) sukurtas precedentas naujoms nusikalstamoms veikoms atsirasti; 5) sukurtas precedentas socialiniam mobingui, persekiojimui, patyčioms; 5) atimta visaverčio asmeninio ir socialinio gyvenimo galimybė; 6) atimta profesinės veiklos galimybė ir perspektyvos; 7) atimta mokslinės veiklos galimybė, dalyvavimo mokslinėse iniciatyvose, leidinių publikavimo galimybė. Kadangi šiuo atveju sunaikintos vertybės ir gėrybės gyventi bei dirbti negali būti kompensuojamos, pareiškėja žalos atlyginimą skaičiuoja minimalų, t. y. iš jos išprievartauta, sunaikinta ir sugadinta materialaus turto už 300 000 Eur. Dėl melagingos medikų diagnozės Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl turto prievartavimo ir asmens terorizavimo, o nenustačius nusikaltimus padariusių asmenų pareiškėja negali įrodyti turto prievartavimo faktų.
Atsakovės Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, ir Tarnyba (toliau – ir atsakovės) atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti.
Atsakovės nurodė, kad Tarnyba išsamiai įvertino visą VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties pateiktą pacientės F. I. medicininę dokumentaciją, šios įstaigos vidaus veiklą reglamentuojančius teisės aktus ir šį vertinimą nuosekliai išdėstė Ataskaitoje. Atsakovės paaiškino, kad 2014 m. kovo 27 d. pacientės F. I. namuose buvusi policija iškvietė greitąją medicinos pagalbą dėl galimo pacientės psichikos ir elgesio sutrikimo. Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje Nr. 112105 (toliau – ir Kvietimo kortelė) gydytoja psichiatrė G. S. pažymėjo, jog pacientė nusiskundimų neišsakė, vykti į asmens sveikatos priežiūros įstaigą ir pasirašyti Kvietimo kortelėje atsisakė. Gydytoja Kvietimo kortelėje įrašė pamatuotą kraujo spaudimą ir pulsą, pažymėjo įtartą preliminarią diagnozę pagal Tarptautinę statistinę ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikaciją (toliau – ir TLK) (duomenys neskelbtini) bei rekomendavo pacientei kreiptis į polikliniką. Pacientė, išreiškusi žodinį nesutikimą dėl bet kokių greitosios medicinos pagalbos brigados veiksmų su paciente, išskyrus kraujo spaudimo ir pulso pamatavimą, atsisakė išsamaus sveikatos būklės vertinimo, gydymo paskyrimo, vežimo į asmens sveikatos priežiūros įstaigą. Atsakovių teigimu, psichikos sveikatos priežiūros paslaugoms teikti teisės aktai nenustato atskiros, specifinės sutikimo dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo formos.
Atsakovės atkreipė dėmesį, kad VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stotis neturėjo prievolės pasirašytinai įforminti pacientės sutikimo / atsisakymo, kuriuo ji patvirtintų sutinkanti / atsisakanti jai teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų. Nagrinėjamu atveju pakako žodinio pacientės nesutikimo dėl greitosios medicinos pagalbos paslaugų, kurios pacientei ir nebuvo visa apimtimi suteiktos, šį faktą patvirtinant Kvietimo kortelėje padarytais įrašais. Tiek policijos pareigūnai, iškvietę greitąją medicinos pagalbą, tiek atvykusi greitosios medicinos pagalbos brigada elgėsi teisėtai. Gydytoja psichiatrė G. S. pagal susidariusios situacijos (kvietimo priežastis – psichikos ir elgesio sutrikimai) objektyvias galimybes (pacientės atsisakymas bendrauti su atvykusia brigada ir vykti į asmens sveikatos priežiūros įstaigą) iš dalies įvertino pacientės psichikos sveikatos būklę, kiek toje situacijoje buvo įmanoma iki pacientei atsisakant kalbėti su atvykusia brigada pabendravo su paciente, atliko objektyvų sveikatos būklės įvertinimą ir nustatė tik preliminarią diagnozę. Atsakovės pažymėjo, kad preliminarios diagnozės ir asmens sveikatos priežiūros įstaigoje nustatytos galutinės klinikinės diagnozės statusas yra skirtingas. Gydytojos psichiatrės G. S. Kvietimo kortelėje pagal TLK pažymėtas ligos kodas (duomenys neskelbtini), reiškiantis preliminarų diagnozavimą, kaip pacientės sveikatos būklės pagal buvusias indikacijas įvertinimas, savaime nereiškia, kad pareiškėjai prieš jos valią buvo nustatyta ir Kvietimo kortelėje įrašyta psichikos liga, tokiu būdu klastojant medicininę dokumentaciją.
Atsakovės akcentavo, kad pareiškėja skunde pateikia klaidinančius teiginius, nes nurodo, jog prieš ją, kaip pacientę, buvo panaudoti prievartos veiksmai, tačiau taip pat laikosi pozicijos, kad jokios asmens sveikatos priežiūros paslaugos nebuvo suteiktos. Šie vienas kitam prieštaraujantys pareiškėjos skundo teiginiai yra pakankamas pagrindas vertinti jos argumentus kaip nepagrįstus ir nenuoseklius, todėl atmestinus. Atsakovės paaiškino, kad tai, jog Tarnyba Ataskaitoje atskirai nepasisakė dėl kiekvieno pareiškėjos skundų argumento, nereiškia, kad Tarnyba skundą išnagrinėjo neišsamiai, nes Tarnyba nagrinėjo tik jos kompetencijai priskirtus aspektus. Atsakovės pažymėjo, kad dėl daugelio skunde Tarnybai nurodytų aplinkybių (teisės į medicininiuose dokumentuose esančių įrašų išaiškinimą, informacijos apie pacientą teikimo valstybės institucijoms ir kitoms įstaigoms, Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Teisingumo ministerijos įgaliojimų, pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo) pareiškėja išsamiai informuota 2014 m. liepos 4 d. raštu Nr. D2-8616-(1.20). Pareiškėjos skunde suformuluotas prašymas priteisti 300 000 Eur turtinės ir neturtinės žalos yra nepagrįstas nei faktiniais, nei teisiniais motyvais.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimu pareiškėjos F. I. skundą atmetė.
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju turi būti nustatyta, ar Tarnyba, atlikusi pacientei F. I. 2014 m. kovo 27 d. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę, padarė pagrįstą išvadą, kad šios paslaugos teiktos nepažeidžiant teisės aktų bei įstaigos vidaus dokumentų reikalavimų, bei įvertinta, ar pagrįstai pareiškėja reiškia reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas pažymėjęs, kad ginčo teisinius santykius dėl Įsakymo panaikinimo reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas, Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas, Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas ir Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos aprašas, patvirtintas Tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. T1-137, (toliau – ir Aprašas), vadovavosi Sveikatos sistemos įstatymo 75 straipsnio 2 dalies 6 punktu, Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 59 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Aprašo 4.1, 23, 26.5 ir 30 punktais. Teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog gydytoja psichiatrė G. S. (I gydytojos psichiatrės kvalifikacinė kategorija) pas pareiškėją vyko policijos kvietimu. Pirminio asmens psichikos būklės patikrinimo tvarkos, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 1996 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. 133, (toliau – ir Tvarka) 8 punkte nustatyta, kad policijos pareigūnai, jei jie įtaria sunkius asmens psichikos būklės sutrikimus, privalo kviesti psichiatrijos pagalbą arba patys pristatyti asmenį į psichiatrijos įstaigą. Šiuo atveju Kvietimo kortelėje kvietimo priežastimi nurodyti psichikos ir elgesio sutrikimai (kiti). Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad gydytoja G. S. įsiveržė be pareiškėjos leidimo, nes šiuo atveju vyko pagal policijos iškvietimą.
Įvertinęs Būtinosios medicinos pagalbos ir būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarkos bei masto, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. V-208, 6 punkte, Greitosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo reikalavimų, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. V-895, 3, 32 punktuose, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje, 15 straipsnio 2 dalyje, 17 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, teismas darė išvadą, kad šiuo atveju VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stočiai nekilo pareiga gauti pareiškėjos rašytinį sutikimą dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, o pareiškėjos nusiskundimų nenurodymas, nenoras kalbėti su atvykusia brigada, kategoriškas atsisakymas vykti į ligoninę nagrinėjamu atveju pagrįstai įvertintas kaip pareiškėjos nesutikimas teikti sveikatos paslaugas, kuriam rašytinė forma nebuvo nustatyta ir privaloma. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms ir teisiniam reglamentavimui, Tarnyba pagrįstai nenustatė pažeidimo šiuo aspektu.
Nagrinėdamas pareiškėjos argumentus, kad ji nebuvo informuota apie priverstinai priskirtą psichikos susirgimo diagnozę ir kad Tarnyba nepateikė išvados dėl priverstinai priskirtos psichikos ligos diagnozės procedūrinio teisėtumo, teismas vadovavosi Formos Nr. 110/a „Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė“ pildymo, pateikimo ir tikslinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. V-1234, 3, 4, 5, 6, 10, 28.8 punktais, ir pažymėjo, kad šiose taisyklėse nėra nustatyta galimybė asmens sveikatos priežiūros specialistui nustatyti ir į kvietimo kortelę įrašyti galutinės paciento diagnozės. Nagrinėjamu atveju gydytoja G. S. preliminariai nurodė įtarimą dėl galimos ligos (sveikatos sutrikimo), tačiau preliminarios diagnozės įrašymas nereiškia patvirtinimo apie nustatytą ligą, nes tai tik įtarimas, kokia liga gali būti diagnozuota, o galutinei diagnozei nustatyti ir patvirtinti būtini išsamesni tyrimai, todėl Kvietimo kortelėje ir buvo rekomenduota kreiptis į psichiatrą. Teismas sprendė, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jog jai buvo diagnozuota liga, nes preliminarios diagnozės nustatymas nėra tapatus galutinės diagnozės nustatymui.
Teismas sutiko su atsakovių atsiliepime į skundą išdėstyta pozicija, kad gydytoja psichiatrė G. S., pagal susidariusioje situacijoje buvusias galimybes įvertinusi pacientės sveikatos būklę ir Kvietimo kortelėje įrašiusi įtartą preliminarią (duomenys neskelbtini) diagnozę, neviršijo Lietuvos medicinos normoje MN 53:2005 „Gydytojas psichiatras. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, patvirtintoje sveikatos apsaugos ministro 2005 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. V-601, apibrėžtų gydytojo psichiatro kompetencijos ribų.
Teismas, nustatęs, kad Įsakymas priimtas vadovaujantis Sveikatos sistemos įstatymo 75 straipsnio 2 dalies 6 punktu, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsniu, Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 straipsnio 1 dalimi, 59 straipsniu, Aprašo 30 punktu ir atsižvelgiant į Tarnybos Pacientų teisių priežiūros skyriaus atliktą kokybės kontrolę pagal pareiškėjos skundą bei parengtą Ataskaitą, atmetė pareiškėjos argumentą, jog Įsakymas parengtas vadovaujantis neegzistuojančiais teisės aktais, nes šie teisės aktai yra įregistruoti, oficialiai paskelbti Teisės aktų registre ir įsigalioję, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 19, 20 straipsniuose. Be to, nėra duomenų, kad negalioja atliekant kokybės kontrolę vertinti VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties direktoriaus patvirtinti įstaigos vidaus dokumentai. Teismo vertinimu, pareiškėjos skundo argumentai dėl prievartos veiksmų panaudojimo yra nepagrįsti ir paneigiami byloje esančiais įrodymais, kurie patvirtina, kad pareiškėjai atsisakius bendrauti su greitosios medicinos pagalbos brigada, jokios sveikatos priežiūros paslaugos, išskyrus kraujo spaudimo ir pulso pamatavimą, jai nebuvo teiktos.
Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad Tarnyba tinkamai išnagrinėjo pareiškėjos skundą dėl 2014 m. kovo 27 d. jai teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybės, vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais ir VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties direktoriaus patvirtintais įstaigos vidaus dokumentais, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjai 2014 m. kovo 27 d. asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos nepažeidžiant teisės aktų bei įstaigos vidaus dokumentų reikalavimų, t. y. Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246–6.249 ir 6.271 straipsniais, konstatavo, kad sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Teismas nustatė, kad pareiškėja žalos atsiradimą sieja su Tarnybos atliktu pareiškėjai 2014 m. kovo 27 d. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės atlikimu, tačiau išnagrinėjus pareiškėjos skundą, nenustatyta jokių Tarnybos neteisėtų veiksmų (neveikimo). Atsižvelgęs į tai, kad nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų – civilinė atsakomybė negali kilti, teismas atmetė pareiškėjos skundo reikalavimą dėl žalos atlyginimo.
Teismas nenustatė Tarnybos, VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties ar gydytojos G. S. jokios nusikalstamos veikos požymių, todėl sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos teismo posėdyje pateiktą prašymą pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 109 straipsnį pranešti prokurorui apie nusikalstamos veikos požymius.
III.
Pareiškėja F. I. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra informacijos: 1) kodėl gydytoja G. S. teisėtus pareiškėjos veiksmus (pareiškimo policijai rašymą, nekalbėjimą su atvykusia brigada ir pasakymą apie vyrus bute) priskiria psichikos susirgimų indikacijoms; 2) apie pareiškėją žaginusių ir seksualiai prievartavusių nusikaltimo dalyvių biologinę rūšį, biologinę lytį, būdus ir priemones; 3) apie tai, kad pareiškėja apskritai kalbėjo su G. S.; 4) apie G. S. ir R. L. patekimo į pareiškėjo butą teisėtas aplinkybes; 5) apie tai, kad pareiškėja matė, o juolab atsisakė pasirašyti Kvietimo kortelėje; 6) apie tai, kuo vadovaujantis Vilniaus penktajam policijos komisariatui buvo perduota suklastota Kvietimo kortelė su įrašyta prievarta priskirta psichikos ligos diagnoze; 7) apie tai, kokiais žmogaus teises ginančiais ir administracinius santykius reglamentuojančiais teisės aktais vadovaudamasi Tarnyba visus įrodytus neteisėtus ir baudžiamojo nusikaltimo požymius turinčius valstybės veiksmus įvertino kaip teisėtus veiksmus.
2. Kilusio administracinio ginčo tarp pareiškėjos ir Tarnybos esmė yra ta, kad Tarnyba turėjo nustatyta tvarka atlikti konkrečią administracinę procedūrą – patikrinti fizinių asmenų (gydytojos G. S., R. L., T. R.) ir juridinio asmens (VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties) veiksmų teisėtumą ir priimti konkrečius administracinius sprendimus. Nors pirmosios instancijos teismas turėjo pagrįstai ir teisėtai atsakyti į klausimą, ar Tarnybos administracinis procesas ir administracinis sprendimas atitinka svarbiausius teisės aktus, reglamentuojančius administracinį procesą, tačiau nevertino Tarnybos prievolės atlikti konkrečią administracinę procedūrą ir priimti konkrečius administracinius sprendimus dėl pažeistų pareiškėjos teisių ir prievartinės psichikos ligos diagnozės priskyrimo teisėtumo. Kadangi tarp pareiškėjos ir nurodytų fizinių medicinos pareigūnų kilę santykiai yra baudžiamųjų procesinių santykių pobūdžio, Tarnyba, nustačiusi juos, privalėjo apie tai informuoti prokurorą. Tarnyba neteisingai nurodė pareiškėjos reikalavimą, pakeisdama administracinius santykius paciento ir gydytojos santykiais, todėl pritaikė netinkamą teisės aiškinimą, reguliuojantį ginčo santykį, netinkamai įvertino faktines ginčo dalyko aplinkybes, neatsižvelgė į faktų visumą, neatribojo fakto nuo nuomonės.
3. Įsakymas yra nepagrįstas ir neteisėtas, pažeidžiantis pareiškėjos teises ir teisėtus interesus, sukeliantis teisines pasekmes ir žalą, nes Tarnyba Įsakyme ir atsiliepime į skundą net neužsimena apie administracinio ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus, o administracinis sprendimas priimtas šiurkščiai pažeidžiant juos ir manipuliuojant jai palankiais teisės aiškinimo aktais. Pirmosios instancijos teismas nesprendė jam priskirtino administracinio ginčo, kilusio tarp pareiškėjos ir Tarnybos, o sprendė tarp pareiškėjos ir medicinos pareigūnų kilusius santykius, kurie yra baudžiamųjų procesinių santykių pobūdžio ir turi būti nagrinėjami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka. Todėl pirmosios instancijos teismas pritaikė netinkamas materialiosios teisės normas, pažeidė proceso teisės normas, o priimtas sprendimas yra be faktinį bei teisinį pagrįstumą turinčių motyvų. Pirmosios instancijos teismas neturėjo vadovautis paciento ir gydytojo santykių aspektą reglamentuojančiais teisės aktais, nes tai nebuvo teisminio ginčo dalyku dėl to, kad pareiškėja nebuvo VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties ir gydytojos G. S. pacientė. Kvietimo kortelė yra vienintelis medicininis dokumentas, pagal kurį pirmosios instancijos teismas nustatė pareiškėjai prievarta priskirtos psichikos ligos diagnozės teisėtumą ir pagrįstumą.
4. Pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai nustatė ir vertino aplinkybes, nes jokios dokumentacijos apie pareiškėjai teiktas paslaugas nėra, Kvietimo kortelė suklastota, o Tarnybos argumentai melagingi, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų administracinei procedūrai ir Tarnybos direktoriaus įsakymo Nr. T1-1771 „Dėl skundų nagrinėjimo aprašo patvirtinimo“. Pirmosios instancijos teismas prisiėmė ne jo kompetencijai skirtą teisę spręsti Kvietimo kortelės užpildymą gramatine prasme, tačiau nesprendė nei dėl vieno iš pareiškėjos nurodytų jos teisių pažeidimų, nurodytų fizinių ir juridinių asmenų veiksmų teisėtumo, jų atitikimo teisei ir moralei klausimų. Kvietimo kortelė yra nežinia kieno rašyta, padrika, neargumentuota, nepatvirtinta pareiškėjos sutikimu (parašu), akivaizdžiai suklastota. Tarnyba neįrodė Kvietimo kortelės teisėtumo, nes neatliko tokiais atvejais privalomos administracinės procedūros – ekspertizės. Dėl suklastotos Kvietimo kortelės, kuri yra vienintelis „medicininis dokumentas“, priimtas pareiškėjai nepalankus pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas negali būti nei teisėtas, nei pagrįstas, nes neatitinka nacionalinės bei tarptautinės teisės normų, administracinių teismų vieningos praktikos formavimo, teisingumo, sąžiningumo, įstatymo viršenybės principų ir žmogiškosios moralės normų. Jokių kitų neigiamo sprendimo teisinių motyvų, išskyrus pritaikytas netinkamas materialiąsias teisės normas ir netinkamą teisinę bazę, pirmosios instancijos teismas nepateikė.
5. Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalyje „nustatė“ yra netinkamai formuluojamas pareiškėjos teismui pareikštų pažeistų teisių ir teisinių interesų pobūdis, nerašoma apie administracinio ginčo santykį tarp pareiškėjos ir Tarnybos, kurį reglamentuoja Viešojo administravimo įstatymas. Pirmosios instancijos teismas netinkamai išdėstė pareiškėjos pasisakymą teismo posėdyje, pateikdamas atsakovių argumentus, nepažymėjo, kad nė vienas iš jų nepatvirtintas jokiais administracinėje byloje esančiais įrodymais, ir pagal ABTĮ 109 straipsnį neišsprendė pareiškėjos reikalavimų pranešti prokurorui apie nurodytas įvairias nusikalstamas veikas.
6. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pritaikė netinkamas materialiosios teisės normas, t. y. ne Viešojo administravimo įstatymą, reglamentuojantį administracinį pareiškėjos ir Tarnybos santykį, o Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymą, taip padarydamas neteisėtą ir nepagrįstą išvadą, kad vienas suklastotas, be pareiškėjos būtino parašo Kvietimo kortelės blankas, be jokių įrašų apie ligos indikacijas yra teisėtas pagrindas pareiškėjai priskirti psichikos ligos diagnozę ir suteikti prieš jos valią paciento statusą. Tačiau pirmosios instancijos teismas neatsakė į esminį ginčo dalyko klausimą: ar teisėtai pareiškėja, būdama nusikaltimų auka, vien dėl suklastoto dokumento net nenurodant indikacinio pagrindo padaroma psichikos ligone. Nėra jokios informacijos, patvirtinančios aplinkybę, kad VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stotis gavo iškvietimą pagal policijos kvietimą, kurio priežastis – psichikos ir elgesio sutrikimai (kiti), policijos pareigūnai jokiame savo procesiniame dokumente nenurodo jokių pareiškėjos psichikos ir elgesio sutrikimų. Ataskaitoje nėra ekspertizės išvadų dėl Kvietimo kortelės medicininio, procedūrinio ir teisinio pagrįstumo, nėra prievartinio patekimo į butą vertinimo, nėra jokių įrodymų, kad medikus kvietė policija ir nėra nurodyta jokių požymių, kodėl policija juos turėjo kviesti.
7. Pareiškėjos teisėti veiksmai, atvykus greitosios medicinos pagalbos brigadai ir bendraujant su policijos pareigūnais, negali būti motyvu atmesti skundą dėl pažeistų teisių gynimo ir žalos priteisimo. Pirmosios instancijos teismas negalėjo nustatyti aplinkybės, kad G. S. atliko pareiškėjos apžiūrą, nes administracinėje byloje nėra jokio šią procedūrą fiksuojančio dokumento. Pirmosios instancijos teismas neturi kompetencijos vertinti prievarta priskirtos diagnozės tikslingumą, o Tarnyba nepateikė G. S. veiksmų pagrįstumą ir teisėtumą patvirtinančių dokumentų. Neteisėti G. S. ir R. L. veiksmai negalėjo būti teisėtu motyvu pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį, nes neatsižvelgė į pareiškėjos nurodytas aplinkybes, argumentus ir Kvietimo kortelės teisėtumą, taip pat neatribojo nuomonės nuo fakto ir apskritai nevertino esminių bylos aplinkybių (kriminogeninės situacijos; pareiškėjai nesuteiktos pagalbos dėl sužalojimų; G. S. veiksmų tikslingumo; sukeltų teisinių pasekmių; Tarnybos veiksmų neatitikimo Viešojo administravimo įstatymui).
8. Pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl trečiųjų, neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų – G. S., R. L., VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės, Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos – teisių ir pareigų, taip pažeisdamas ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punktą.
9. Įsakymas ir pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas motyvuoti tik formaliu įstatymus įgyvendinančiųjų teisės aktų nurodymu. Pirmosios instancijos teismo motyvai apie prievartos veiksmų nenaudojimą, pareiškėjos atsisakymą bendrauti su greitosios medicinos pagalbos brigada ir sveikatos priežiūros paslaugų neteikimą iš esmės paneigia skundžiamo sprendimo teisėtumą. Jeigu pareiškėja atsisakė bendrauti su greitosios medicinos pagalbos brigada, jos pasirodymas pareiškėjos bute yra neteisėtas ir jos veiksmai matuojant pareiškėjai pulsą bei tikrinant kraujo spaudimą buvo prievartiniai, be to, iš kur G. S. žino pareiškėjos asmens duomenis. Nei pulso dažnis, nei kraujo spaudimo dydis nėra indikacijos priskirti psichikos ligos diagnozę, todėl neaišku, kokiu procedūriniu pagrindu pareiškėjai buvo priskirta psichikos ligos diagnozė. G. S. nebuvo pakviesta į teismą kaip liudytoja.
10. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime apskritai ignoruojami pareiškėjos faktiniai ir teisiniai argumentai bei nurodytos tęstinės didelės vertės turto prievartavimo ir visų formų terorizavimo nusikalstamos veikos aplinkybės, nes argumentai iš esmės skiriami nepagrįstai pateisinti G. S. neteisėtus veiksmus.
11. Dėl apeliaciniame skunde išvardytų ir įrodytų bylos procesiniais dokumentais pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, skundžiamo sprendimo dalis „dėl neturtinės žalos atlyginimo“ netenka teisinės galios.
Atsakovės Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, ir Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais, jame taip pat sutinkama su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytomis išvadomis. Papildomai atsakovės nurodo, kad:
1. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai yra tapatūs argumentams, nurodytiems skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjos apeliacinio skundo motyvai yra tik subjektyvaus pobūdžio, išreiškia bendrą nepasitenkinimą Tarnybos atlikta asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrole, tačiau tai savaime negali reikšti, kad Tarnyba jai teisės aktais priskirtą paciento ar jo atstovo skundų nagrinėjimo funkciją atliko neišsamiai. Tai, kad pareiškėjos netenkina Ataskaitos ir Įsakymo turinys, nereiškia, jog Tarnyba, kaip viešojo administravimo subjektas, neišnagrinėjo tinkamai šio klinikinio atvejo.
2. Nepagrįstas pareiškėjos teiginys, kad jai buvo diagnozuota psichinė liga, nes gydytoja G. S. nurodė tik preliminarią diagnozę, tačiau tai nėra tapatu galutinės diagnozės nustatymui. Tarnyba pagal kompetenciją atlieka asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę, vertindama kontroliuojamosios asmens sveikatos priežiūros įstaigos pateiktą paciento medicininę dokumentaciją ir įstaigos vidaus veiklą reglamentuojančius teisės aktus, ar šie, įskaitant užpildytą medicininę dokumentaciją, atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau neturi įgaliojimų atlikti ikiteisminio tyrimo procesinių veiksmų. Tarnyba apskritai nėra kompetentinga vertinti, ar tam tikros faktinės aplinkybės turi nusikalstamos veikos požymių. Tarnyba, kaip viešojo administravimo subjektas, turi pareigą skundą išnagrinėti iš esmės, atsakant į pagrindinius skunde keliamus klausimus, tačiau skundo išnagrinėjimo iš esmės tikslas nėra tolygus atsakymų pateikimui į absoliučiai kiekvieną pareiškėjo klausimą.
3. Tarnyba asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę dėl pacientei F. I. teiktų paslaugų atliko laiku, nepažeisdama jokių Apraše nustatytų procedūrų, o Įsakyme, priimtame pagal Ataskaitą, nurodytos išvados yra pagrįstos faktinėmis aplinkybėmis, kurios įvertintos teisės aktų, reglamentuojančių asmens sveikatos priežiūros veiklą, atžvilgiu, t. y. nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo pareiškėjai reikalauti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, pagrįstai nenustatė jokių Tarnybos neteisėtų veiksmų (neveikimo).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pareiškėjos F. I. skundas dėl Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2015 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. T1-508 „Dėl pacientei F. I. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės“ panaikinimo ir 300 000 Eur neturtinei žalai atlyginti priteisimo atmestas, teisėtumas ir pagrįstumas.
Pažymėtina, kad Tarnybos direktorius Įsakymu, vadovaudamasis Sveikatos sistemos įstatymo 75 straipsnio 2 dalies 6 punktu, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsniu, Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 straipsnio 1 dalimi, 59 straipsniu, Aprašo 30 punktu ir atsižvelgęs į Tarnybos Pacientų teisių priežiūros skyriaus atliktą kokybės kontrolę pagal pareiškėjos skundą dėl jai 2014 m. kovo 27 d. VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės bei parengtą Ataskaitą, nustatė, jog 2014 m. kovo 27 d. pacientei F. I. VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos nepažeidžiant teisės aktų bei įstaigos vidaus dokumentų reikalavimų (1 t., b. l. 10).
Pareiškėja, nesutikdama su Įsakymu, skunde laikėsi pozicijos, kad Tarnyba nepagrįstai nenustatė šiurkščių pareiškėjos, kaip žmogaus ir pacientės, teisių pažeidimų, kuriuos padarė VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stotis ir jos darbuotojai. Pareiškėja skunde nurodė, kad ji dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų (neveikimo) patyrė neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjos skundą atmetė, nes darė išvadą, kad Tarnyba tinkamai išnagrinėjo pareiškėjos skundą dėl 2014 m. kovo 27 d. jai (pareiškėjai) teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės. Nenustatęs Tarnybos neteisėtų veiksmų (neveikimo), teismas atmetė pareiškėjos skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Dėl šio sprendimo apeliacinį skundą padavė pareiškėja, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo klausimų, į kuriuos buvo būtina atsakyti pagal kilusio ginčo pobūdį, t. y. iš esmės nesprendė jam priskirtino administracinio ginčo, kilusio tarp pareiškėjos ir Tarnybos, be to, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas bei pažeidė proceso teisės nuostatas.
Dėl Tarnybos direktoriaus 2015 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. T1-508 „Dėl pacientei F. I. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės“ panaikinimo
Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl kilusio ginčo esmės ir Tarnybos kompetencijos bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia atkreipia dėmesį į pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos faktines aplinkybes, kad iš Kvietimo kortelės (1 t., b. l. 131–132) matyti, jog VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stotis 2014 m. kovo 27 d. 10.25 val. gavo policijos iškvietimą į (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurio priežastis – psichikos ir elgesio sutrikimai (kiti). Gydytoja psichiatrė G. S. ir pagalbinis darbuotojas R. L. 10.42 val. atvyko pas pareiškėją. Gydytoja psichiatrė G. S. į Kvietimo kortelę įrašė, kad pacientė F. I. skundų neturi, nenori kalbėti su brigada, pasakė, kad „naktimis retai bute yra vyrų“, rašo paaiškinimą policijai, kategoriškai atsisakė važiuoti į ligoninę, policijos komisariatą ir pasirašyti. Atlikusi pareiškėjos apžiūrą, gydytoja Kvietimo kortelėje pažymėjo arterinį kraujo spaudimą – 150/85, pulsą – 70 kartų per minutę, diagnozės šifrą – (duomenys neskelbtini) bei rekomendaciją kreiptis į psichiatrą. F. I. palikta vietoje, nurodyta, kad nėra būtinybės perduoti pareiškėjos į polikliniką.
Tarnyba 2014 m. birželio 23 d. gavo pareiškėjos 2014 m. birželio 18 d. skundą, kuriame ji prašė: 1) įvertinti gydytojų P. S. ir G. S. veiksmų pagrįstumą ir teisėtumą, priskiriant pareiškėjai psichikos ligų diagnozes; 2) įvertinti psichiatrės G. S. veiksmų atitikimą teisės ir etikos normoms, pažeidžiant pareiškėjos asmens ir būsto privatumą, jos teises, viešinant informaciją apie nesamą psichikos susirgimą, savo profesiniais veiksmais turint įtakos procesų sprendimams nusikalstamų veikų prieš jos asmenį tyrimuose; 3) įvertinti policijos pareigūnų veiksmų teisėtumą be akivaizdaus poreikio ir jos sutikimo kviečiant greitąją medicinos pagalbą ir nurodant greitosios medicinos pagalbos iškvietimo priežastį – psichikos ir elgesio sutrikimai; 4) įvertinti J. G.-D. specialisto išvadą Nr. G 1150/14(01), kaip teismo medicinos apžiūros dėl lytinio nusikaltimo fakto nustatymo diagnostikos ir išvadų pagrįstumą bei atitikimą teisės ir norminiams aktams; 5) pripažinti negaliojančiomis pareiškėjai prievarta priskirtas psichikos ligų diagnozes ir dokumentus, kuriose jos įrašytos, ir išbraukti tikrovės neatitinkančius duomenis apie ją iš ASPĮ informacinės sistemos. Jeigu tai ne institucijos įgaliojimų sfera, pareiškėja prašė nurodyti institucijas, į kurias galėtų kreiptis su šiuo prašymu; 6) įvertinti medikų ir policijos pareigūnų veiksmus, viešinant tendencingą ir melagingą konfidencialią informaciją apie pareiškėjos asmenį, pažeidusią jos teises ir padariusią didelę materialinę ir nematerialinę žalą; 7) atsakyti į klausimą, ar gali būti teikiama policijos pareigūnams melaginga išvada apie pareiškėjos psichikos ligos diagnozę, kuri žinomai neturi įtakos nusikalstamos veikos tyrimui, nes ji turi nukentėjusiojo asmens procesinį statusą; 8) atsakyti į klausimą, ar gali policijos pareigūnai teikti užklausimą visoms Lietuvos psichiatrijos įstaigoms apie tai, ar pareiškėja nesigydė šiose ligoninėse, o jeigu gydėsi, tai kokia yra jos psichikos ligos diagnozė, nors ta informacija žinomai neturi reikšmės nusikalstamos veikos tyrimui, kadangi ji turi nukentėjusiojo asmens procesinį statusą; 9) pateikti teisinę išvadą dėl prievartinės psichikos ligos diagnozės priskyrimo; 10) atsakyti į klausimą, kas ir kokia tvarka turi atlyginti materialinę ir nematerialinę žalą dėl prievartinės žinomai melagingos psichikos ligos diagnozės priskyrimo (1 t., b. l. 162–171).
Tarnyba 2014 m. liepos 4 d. raštu Nr. D2-8616-(1.20.) informavo pareiškėją, kad: neturi įgaliojimų įpareigoti asmens sveikatos priežiūros įstaigą pašalinti iš paciento medicinos dokumentų neteisingus ir nepagrįstus įrašus; konfidencialumo reikalavimas netaikomas ir informacija gali būti suteikta tik tarnybiniais tikslais, neturint raštiško paciento sutikimo teismui, prokuratūrai, ikiteisminio tyrimo įstaigoms ir kitoms šioje tvarkoje bei kituose tokią teisę suteikiančiuose Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytoms institucijoms; skundo dalis dėl 2011 m. spalio 6 d. VšĮ Respublikinėje Šiaulių ligoninėje teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų nebus nagrinėjama, nes praėjo daugiau nei vieni metai, kai pareiškėja sužinojo, kad jos teisės galbūt buvo pažeistos; skundo dalis dėl VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų yra paliekama nenagrinėta, nes pareiškėja nesilaikė Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatytos privalomos pacientų skundų nagrinėjimo tvarkos; Tarnyba neturi teisių ir įgaliojimų vertinti Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos specialisto išvados pagrįstumo bei spręsti dėl pakartotinės ar papildomos ekspertizės skyrimo, taip pat Tarnyba nėra kompetentinga vertinti policijos pareigūnų veiksmų; Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti, todėl Tarnyba nenagrinės skundo dalies dėl žalos atlyginimo (1 t., b. l. 188–189).
2014 m. spalio 18 d. pareiškėja VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties direktoriui pateikė skundą „Dėl prievartinio psichikos ligos diagnozės priskyrimo ir asmens teisių pažeidimo“ (1 t., b. l. 176–186). VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stotis 2014 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. 8-R-360 informavo pareiškėją, kad Kvietimo kortelė negali būti panaikinama, taisoma ir pan.; pareiškėja nusistatyti, patikslinti, paneigti ar patvirtinti savo diagnozę gali kreipdamasi į pirminės sveikatos priežiūros įstaigą (polikliniką), kurioje yra registruota; nenustatė jokių gydytojos G. S., įstaigos pažeidimų. Taip pat pareiškėjai buvo pateiktas 2014 m. kovo 27 d. 10:25:14 kvietimo garso įrašas (1. t., b. l. 187). 2015 m. sausio 5 d. pareiškėja pakartotinai kreipėsi į Tarnybą dėl dokumentų pridėjimo prie 2014 m. birželio 18 d. prašymo (1 t., b. l. 174–175). Ataskaitoje nurodyta, kad kontrolės metu nustatyta, jog greitąją medicinos pagalbą į pacientės namus iškvietė policija, gydytoja G. S., nebuvus pacientės sutikimo, jos išsamios objektyvios somatinės bei psichikos sveikatos būklės nevertino, gydymo neskyrė, be pacientės sutikimo į asmens sveikatos priežiūros įstaigą jos nevežė, t. y. pacientės teisių nepažeidė. Ataskaitoje padaryta išvada, kad 2014 m. kovo 27 d. F. I. VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos nepažeidžiant teisės aktų bei įstaigos vidaus dokumentų reikalavimų (1 t., b. l. 11–12).
Šiame kontekste akcentuotina, kad pagal Sveikatos sistemos įstatymo 75 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52 straipsnio 2 punktą Tarnybai suteikti įgaliojimai atlikti asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės valstybinę priežiūrą. Kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos – prieinamos, saugios, veiksmingos sveikatos stiprinimo, ligų prevencijos, diagnostikos, ligonių gydymo ir slaugos paslaugos, kurias tinkamam pacientui, tinkamu laiku, tinkamoje vietoje suteikia tinkamas sveikatos priežiūros specialistas ar sveikatos priežiūros specialistų komanda pagal šiuolaikinio medicinos ir slaugos mokslo lygį ir gerą patirtį, atsižvelgdami į paslaugos teikėjo galimybes ir paciento poreikius bei lūkesčius, juos tenkindami ar viršydami (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 2 str. 8 d.).
Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolė – Tarnybos atliekamas asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės įvertinimas, įskaitant pacientų teisių priežiūrą, kurio metu nustatoma juridinių ir fizinių asmenų, kurie verčiasi asmens sveikatos priežiūros veikla, teiktų ar nesuteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų atitiktis teisės aktų reikalavimams (Aprašo 4.1 p.). Skundas – su žalos atlyginimu nesusijęs asmens kreipimasis į Tarnybą, neatsižvelgiant į jo pavadinimą (antraštę), kuriame nurodoma, kad yra pažeistos teisės aktuose nustatytos paciento teisės ar teisėti interesai (Aprašo 4.3 p.). Skundas nagrinėjamas pagal Apraše įtvirtintas taisykles: skundo nagrinėjamas vykdomas Aprašo 26 punkte nustatyta tvarka, o jo nagrinėjimas Tarnyboje baigiamas patvirtinant kontrolės ataskaitą ir įforminant direktoriaus įsakymą (Aprašo 30 p.).
Įsakymas turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintas taisykles, kurios keliamos individualaus administracinio akto turiniui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1302-525/2015). Individualių administracinių aktų priėmimas – teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, todėl privalo būti grindžiamas faktais ir teisės normomis. Minėta teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010; 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756?422/2009; kt.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad Tarnybos atliekamos asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės tikslas – nustatyti, ar sveikatos priežiūros įstaigos paslaugas teikia (teikė) pagal teisės aktų reikalavimus ir, atsižvelgiant į kontrolės rezultatus, pagal kompetenciją taikyti įstatyme numatytas kontrolės priemones ir siekti, kad būtų pašalinti nustatyti teisės aktų pažeidimai ir kad jie nepasikartotų ateityje (žr. 2014 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1287/2014).
Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę vykdančios institucijos sprendimo taikyti asmens sveikatos priežiūros įstaigai kontrolės priemones bei sankcijas, neatlieka vertinimo tais klausimais, kurie priskirti medicinos mokslo sričiai (diagnozių nustatymo, tyrimų vertinimo, gydymo taktikos parinkimo ir pan.), nes tai yra už teismo kompetencijos ribų; teismas kiekvienu atveju turi patikrinti viešojo administravimo subjekto priimto akto pagrįstumą bei teisėtumą šiais aspektais: ar jis priimtas kompetentingo subjekto; ar buvo laikytasi pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1302-525/2015).
Atsižvelgusi į nurodytą reglamentavimą ir teismų praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Tarnyba, kaip viešojo administravimo subjektas, turi pareigą teisės aktų nustatyta tvarka išnagrinėti asmens skundą dėl teisės aktuose nustatytų paciento teisių ar teisėtų interesų pažeidimo ir dėl to priimti individualų administracinį aktą. Teismas, nagrinėdamas skundą dėl Tarnybos, pagal savo kompetenciją atlikusios asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę, priimto individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo, turi patikrinti tokio sprendimo priėmimo procedūrą ir atitiktį teisės aktų reikalavimams. Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo atlikto bylos faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimą. Taigi skundo Tarnybai, pirmosios instancijos teismui ir apeliacinės instancijos teismui (iš)nagrinėjimas neturi (negali) būti suprantamas kaip atsakinėjimas į asmens suformuluotus klausimus. Dėl to šiuo atveju turi būti vertinama, ar pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos skundas Tarnyboje buvo išnagrinėtas tinkamai, yra pagrįsta. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nesprendė jam priskirtino administracinio ginčo, kilusio tarp pareiškėjos ir Tarnybos, o sprendė tarp pareiškėjos ir medicinos pareigūnų kilusius santykius, kurie yra baudžiamųjų procesinių santykių pobūdžio.
Jei yra nustatomas bent vienas iš Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 59 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 ir 59 straipsniai suteikia Tarnybai įgaliojimus priimti sprendimus dėl šiame įstatyme numatytų kontrolės priemonių ir sankcijų taikymo; vienas iš tokių pagrindų – nustatymas, kad pažeisti įstatymų ir kitų teisės aktų ar normatyvinių dokumentų, reglamentuojančių sveikatos priežiūros įstaigų veiklą, reikalavimai (Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 59 str. 1 d. 2 p.).
Pažymėtina, kad Įsakymas yra priimtas kompetentingo priimti tokį sprendimą viešojo administravimo subjekto. Nagrinėjamu atveju Tarnyba, atlikusi pareiškėjai 2014 m. kovo 27 d. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę, teisės aktų ir VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties vidaus dokumentų reikalavimų pažeidimų nenustatė. Pažymėtina, kad Ataskaitoje nurodyti šie teisės aktai, kurių, Tarnybos nuomone, ginčo atveju buvo laikytasi: Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. lapkričio 29 d. įsakymas Nr. 515 „Dėl sveikatos priežiūros įstaigų veiklos apskaitos ir atskaitomybės tvarkos“ ir Lietuvos medicinos norma MN 53:2005 „Gydytojas psichiatras. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2005 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. V-601.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju buvo teiktos greitosios medicinos pagalbos paslaugos, be to, nagrinėjamu atveju pas pareiškėją asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikti atvyko gydytoja psichiatrė, todėl Tarnyba, atlikdama suteiktų paslaugų kontrolę, turėjo vertinti ir tai, ar asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo suteiktos laikantis greitosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo specifiką ir psichikos sveikatos priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų. Tačiau iš Ataskaitos turinio matyti, kad tai nebuvo padaryta. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime vadovavosi Tvarkos 8 punktu, Formos Nr. 110/a „Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė“ pildymo, pateikimo ir tikslinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. V-1234, 3, 4, 5, 6, 10, 28.8 punktais, tačiau nesivadovavo šiuo atveju taikytinu Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymu. Taigi vertinant Įsakymo motyvuojamosios dalies – Ataskaitos – pagrįstumą, turi būti atsižvelgiama ne tik į Tarnybos Ataskaitoje nurodytus teisės aktus, bet ir Psichikos sveikatos priežiūros įstatymą, Tvarką, Formos Nr. 110/a „Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė“ pildymo, pateikimo ir tikslinimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. V-1234.
Greitosios medicinos pagalbos paslaugos Sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje apibūdinamos kaip greitosios medicinos pagalbos įstaigų teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, siekiant laiku suteikti pacientui reikalingą medicinos pagalbą jo buvimo vietoje ir prireikus transportuoti sergantį ar sužeistą pacientą į asmens sveikatos priežiūros įstaigą; greitosios medicinos pagalbos paslaugos laikomos paslaugomis, skirtomis gyvybei gelbėti ir išsaugoti. Sveikatos priežiūros paslaugos – įstaigos ir paslaugų užsakovų susitarimu grindžiamas įstaigos veiklos rezultatas (Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 2 str. 6 d.). Greitosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo reikalavimų, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. V-895, 4 punkte nustatyta, kad greitosios medicinos pagalbos įstaiga – asmens sveikatos priežiūros įstaiga arba jos padalinys, teikiantys būtinąją medicinos pagalbą pacientams nelaimingo atsitikimo atvejais, esant gyvybei grėsmingoms, pavojingoms ir kritinėms būklėms, ūminėms ligoms, įvykio vietoje ir, esant indikacijoms, atsakingi už skubų paciento nugabenimą į stacionarinę asmens sveikatos priežiūros įstaigą.
Psichikos sveikatos priežiūra, kaip specializuota sveikatos priežiūra, vykdoma pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus standartus; šios priežiūros tikslas – teikti psichiatrijos pagalbą (diagnozuoti, gydyti sutrikusias žmogaus psichikos funkcijas, laiku perspėti psichikos ligų paūmėjimus), padėti žmogui prisitaikyti prie visuomenės gyvenimo ir į jį grįžti (Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 1 str. 12 d.). Pagal Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 2 straipsnį šio įstatymo tikslas – nustatyti asmenų, kurie naudojasi psichikos sveikatos priežiūra, teises, psichikos sveikatos priežiūros tvarką ir kontrolę. Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 23 straipsnyje nustatyta, kad pirminį asmens psichikos būklės patikrinimą ir įvertinimą psichiatras gali atlikti pagrįstai įtardamas sunkią psichikos ligą, kurios požymiai yra nurodyti šio įstatymo 27 straipsnyje; pirminis asmens psichikos patikrinimas atliekamas Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka; dėl asmens pirminio apžiūrėjimo gali kreiptis gydytojas, paciento atstovas, artimieji, policija.
Tvarkos 1 punkte įtvirtinta, kad pirminis asmens psichikos būklės patikrinimas – tai gydytojo atliekamas asmens psichikos sveikatos būklės pirminis įvertinimas. Pirminį asmens psichikos būklės įvertinimą atlieka tik gydytojas psichiatras (Tvarkos 3 p.). Gydytojas psichiatras gali atlikti pirminį asmens psichikos sveikatos būklės patikrinimą pagrįstai įtardamas sunkius asmens psichikos sutrikimus, dėl kurių kyla reali grėsmė, kad asmuo savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo sveikatai, gyvybei ir/ar aplinkinių sveikatai, gyvybei (Tvarkos 4 p.). Policijos pareigūnai, jei jie įtaria sunkius asmens psichikos būklės sutrikimus, privalo kviesti psichiatrijos pagalbą arba patys pristatyti asmenį į psichiatrijos įstaigą (Tvarkos 8 p.).
Nors pareiškėja tvirtina, kad policijos pareigūnai jokiame savo procesiniame dokumente nenurodo jokių pareiškėjos psichikos ir elgesio sutrikimų, tačiau apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad gydytoja psichiatrė G. S. pas pareiškėją vyko policijos kvietimu, t. y. šiuo atveju pareiškėja nepaneigė Kvietimo kortelėje nurodyto fakto, kad greitąją medicinos pagalbą iškvietė policijos pareigūnai, o kvietimo priežastimi buvo nurodyti psichikos ir elgesio sutrikimai (kiti). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad policijos pareigūnų veiksmai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, jų taip pat pagrįstai nevertino ir Tarnyba, kuri tam neturi kompetencijos. Todėl šioje byloje nėra pagrindo vertinti, ar policijos pareigūnai pagrįstai kvietė pareiškėjai greitąją medicinos pagalbą.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju Tarnyba, atlikdama tyrimą dėl pareiškėjai teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų atitikimo teisės aktų reikalavimams, visų pirma turėjo nustatyti, kokios paslaugos buvo suteiktos, t. y. ar buvo atliktas pirminis asmens psichikos būklės patikrinimas ir įvertinimas, ar kitokio pobūdžio paslaugos. Tik nustačius šią aplinkybę, galima įvertinti, ar pareiškėjai buvo suteiktos kokybiškos paslaugos. Įvertinusi Ataskaitos turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Tarnyba nenustatė esminių aplinkybių, susijusių su pareiškėjos psichikos būklės patikrinimu ir įvertinimu, t. y. neatliko išsamaus pareiškėjai teiktų paslaugų kokybės tyrimo. Dėl to darytina išvada, kas Įsakymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Be to, Ataskaita yra grindžiama prieštaringomis Tarnybos išvadomis dėl pareiškėjai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų atitikimo teisės aktų reikalavimams.
Nors nėra pagrindo abejoti, kad gydytoja psichiatrė pagal jos kompetenciją reglamentuojančius teisės aktus turi teisę / pareigą nustatyti diagnozę, kurios šifras (duomenys neskelbtini), tačiau nagrinėjamu atveju iš Tarnybos atliktos teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kontrolės dokumentų nėra aišku, ar ginčo atveju tai buvo padaryta laikantis teisės aktų reikalavimų. Akcentuotina, kad Tarnyba neištyrė ir Ataskaitoje nenurodė, ar nagrinėjamu atveju buvo atliktas pirminis pareiškėjos psichikos būklės patikrinimas ir įvertinimas, kuris reglamentuojamas Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme ir Tvarkoje, ar diagnozė Kvietimo kortelėje įrašyta tokio patikrinimo ir įvertinimo neatlikus. Tai reiškia, kad Tarnybos pozicija, jog gydytoja, nebuvus pacientės sutikimo, jos išsamios objektyvios somatinės bei psichikos sveikatos būklės nevertino, tačiau pagrįstai pagal savo kompetenciją įrašė diagnozę į Kvietimo kortelę, yra prieštaringa.
Jeigu Tarnyba, atlikusi išsamų aplinkybių tyrimą, būtų nustačiusi, kad pirminis asmens psichikos būklės patikrinimas ir įvertinimas buvo atliktas, turėjo analizuoti, ar šiems veiksmams atlikti buvo visos teisės aktuose nustatytos būtinos sąlygos, nes gydytoja gali veikti tik taip, kaip nustato teisės aktų reikalavimai. Kaip jau minėta, pagal Tvarkos 4 punktą gydytojas psichiatras gali atlikti pirminį asmens psichikos sveikatos būklės patikrinimą pagrįstai įtardamas sunkius asmens psichikos sutrikimus, dėl kurių kyla reali grėsmė, kad asmuo savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo sveikatai, gyvybei ir / ar aplinkinių sveikatai, gyvybei. Jeigu Tarnyba būtų nustačiusi, kad pirminis asmens psichikos būklės patikrinimas ir įvertinimas nebuvo atliktas, nes nebuvo tam pareiškėjos sutikimo ir pagrindų atlikti tai be pareiškėjos sutikimo, Tarnyba turėjo aiškintis, ar neatlikus pirminio asmens psichikos būklės patikrinimo ir įvertinimo galėjo būti Kvietimo kortelėje įrašoma diagnozė, susijusi su psichikos sutrikimais, nes, kaip pagrįstai teigia pareiškėja, nei pulso dažnis, nei kraujo spaudimo dydis pačios savaime nėra indikacijos priskirti psichikos ligos diagnozę. Jeigu paaiškėtų, kad pirminis pareiškėjos psichikos būklės patikrinimas ir įvertinimas buvo atliktas nesilaikant teisės aktų reikalavimų, Tarnybos padaryta išvada, kad teisės aktų reikalavimai nagrinėjamu atveju nebuvo pažeisti, negalėtų būti laikoma teisinga.
Formos Nr. 110/a „Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė“ pildymo, pateikimo ir tikslinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. V-1234, II skyriuje nurodyta kortelės sandara ir bendrieji pildymo reikalavimai, III ir IV skyriuose reglamentuojamas atskirų kortelės lapų pildymas. Šių taisyklių 28.8 punkte nustatyta, kad preliminari diagnozė / vyraujantis sindromas / simptomas – pagal kompetenciją įrašoma nustatyta preliminari diagnozė (nurodo gydytojas) / vyraujantis sindromas (nurodo skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas) / simptomas (nurodo paramedikas) ir kodas pagal Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijos dešimtąjį peržiūrėtą ir pataisytą leidimą „Sisteminis ligų sąrašas“ (Australijos modifikacija, TLK-10-AM). Tuo atveju, kai pacientui nustatoma ūmi liga / nelaimingas atsitikimas, užtušuojamas atitinkamas langelis.
Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad ji nebuvo VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties ir gydytojos G. S. pacientė, bei pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, jog pareiškėjai atsisakius bendrauti su greitosios medicinos pagalbos brigada, jokios sveikatos priežiūros paslaugos, išskyrus kraujo spaudimo ir pulso pamatavimą, jai nebuvo teiktos, akcentuoja, jog Kvietimo kortelės 9 grafoje „išvykimo rezultatai“ nurodyta, kad teikta pagalba, 18 grafoje „diagnozė, šifras“ įrašyta „(duomenys neskelbtini)“, 22 grafoje „suteikta pagalba“ nurodyta – apžiūra, taip pat nurodyti kraujo spaudimo ir pulso matavimo duomenys. Kaip jau minėta, Ataskaitoje nurodyta, kad kontrolės gydytoja G. S., nebuvus pacientės sutikimo, jos išsamios objektyvios somatinės bei psichikos sveikatos būklės nevertino. Atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą pripažįsta, kad pareiškėja ginčo atveju atsisakė išsamaus sveikatos būklės vertinimo. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad diagnozė į Kvietimo kortelę buvo įrašyta.
Nors tiek atsakovės, tiek pirmosios instancijos teismas akcentuoja, kad tai tik preliminari diagnozė, tačiau diagnozė yra minėtame dokumente. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Tarnyba netyrė šiuo atveju teisiškai reikšmingų aplinkybių, tik kurias nustačius gali būti daroma pagrįsta išvada dėl to, ar pareiškėjai asmens sveikatos priežiūros paslaugos 2014 m. kovo 27 d. buvo suteiktos nepažeidžiant teisės aktų bei įstaigos vidaus dokumentų reikalavimų.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad Tarnybai atlikus nepakankamai išsamų pareiškėjai teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės tyrimą ir nenustačius esminių aplinkybių, susijusių su pareiškėjos psichikos būklės patikrinimu ir įvertinimu, apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės įvertinti Įsakyme padarytos išvados, jog pareiškėjai 2014 m. kovo 27 d. asmens sveikatos priežiūros paslaugos teiktos nepažeidžiant teisės aktų bei įstaigos vidaus dokumentų reikalavimų, pagrįstumą.
Dėl nurodytų pareiškėjos skundo tyrimo Tarnyboje trūkumų (ne visų taikytinų teisės aktų reikalavimų analizavimo ir prieštaringų išvadų dėl pareiškėjai teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų apimties) Įsakymas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Atsižvelgiant į tai, kad Tarnyba, vykdydama savo funkcijas, turi išanalizuoti ir įvertinti pirmiau nurodytas aplinkybes bei priimti administracinį teisės aktą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, Įsakymas panaikintinas.
Dėl 300 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo
Tikrindama pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, dėl kurių pareiškėjos skundo reikalavimas priteisti atlyginti neturtinę žalą buvo atmestas, pagrįstumą, teisėjų kolegija pirmiausia primena, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, nustatyta CK 6.250 straipsnyje. Nenustačius bent vienos iš minėtų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Be to, net jeigu ir būtų nustatyta, kad pareiškėja dėl Tarnybos veiksmų patyrė neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, pažymėtina, jog asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. 2000 m. spalio 10 d. sprendimą Daktaras prieš Lietuvą).
CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.). Taigi nagrinėjamoje byloje analizuojant ir vertinant pareiškėjos pirmosios instancijos teismui nurodytas aplinkybes, kuriomis ji remdamasi prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, neturtinės žalos atlyginimą, turėjo būti nustatomos CK 6.246, 6.247, 6.249 bei 6.250 straipsniuose nurodytos sąlygos.
Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė Tarnybos neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus argumentus apie pareiškėjos skundo tyrimo Tarnyboje trūkumus, dėl kurių Įsakymas naikintinas, sprendžia, kad šiuo aspektu yra neteisėti Tarnybos veiksmai. Tačiau įvertinusi pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes, su kuriomis pareiškėja sieja neturtinės žalos atsiradimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja nepagrindė, kad būtent dėl Tarnybos atlikto nepakankamai išsamaus pareiškėjos skundo tyrimo pareiškėja patyrė jos nurodomą neturtinę žalą. Pareiškėja skunde neturtinę žalą apibūdina kaip socialinį asmenybės sunaikinimą, žalą sveikatai, teisinę žala ir materialinę žala, tačiau viso to niekaip nesusieja su Tarnybos atlikta pareiškėjai teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kontrole. Be to, pati pareiškėja skunde tvirtina, kad neteisėtais medikų veiksmais, t. y. ne Tarnybos, padaryta tokia teisines pasekmes ir grėsmes sveikatai bei gyvybei paliekanti žala: 1) sustabdyti baudžiamieji tyrimai bylose; 2) nutraukti ikiteisminiai tyrimai; 3) Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl tęstinio terorizavimo; 4) sukurtas precedentas naujoms nusikalstamoms veikoms atsirasti; 5) sukurtas precedentas socialiniam mobingui, persekiojimui, patyčioms; 5) atimta visaverčio asmeninio ir socialinio gyvenimo galimybė; 6) atimta profesinės veiklos galimybė ir perspektyvos; 7) atimta mokslinės veiklos galimybė, dalyvavimo mokslinėse iniciatyvose, leidinių publikavimo galimybė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėja prašė atlyginti neturtinę žalą, tačiau ją grindė materialaus turto verte (300 000 Eur), kuris, pareiškėjos teigimu, buvo iš jos išprievartautas, sunaikintas ir sugadintas. Akcentuotina, kad pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikia jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie leistų daryti išvadą, jog pareiškėjai būtent dėl Tarnybos atlikto nepakankamai išsamaus pareiškėjos skundo tyrimo atsirado jos nurodyta neturtinė žala, kuri turėjo (turi) būti priteista iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjos skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą, yra teisėta ir pagrįsta, nes nėra priežastinio ryšio tarp Tarnybos atlikto nepakankamai išsamaus pareiškėjos skundo tyrimo ir pareiškėjos nurodytos neturtinės žalos.
Dėl nurodomų pirmosios instancijos teismo padarytų proceso teisės pažeidimų
Nagrinėdama apeliaciniame skunde nurodomus skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo aprašomosios dalies netikslumus ir įvertinusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėja nenurodo jokių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo surašymo aiškių trūkumų, dėl kurių būtų pagrindas teigti, jog sprendimo turinys neatitinka ABTĮ 87 straipsnio reikalavimų, kuriame nurodytos teismo sprendimo dalys ir jose turinti būti informacija.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, ir kad dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikinamas pagal ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Nepagrįstai neįtrauktais dalyvauti byloje asmenimis pareiškėja nurodo G. S., R. L., VšĮ Respublikinę Šiaulių ligoninę, Valstybinę teismo medicinos tarnybą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas šiuo sprendimu nenusprendė dėl minėtų asmenų teisių ir pareigų, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pagal ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punktą.
Akcentuotina, kad reikalavimai pranešti prokurorui apie proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymius (ABTĮ 109 str.), priimti atskirąją nutartį dėl pareigūnų, institucijų, įstaigų, įmonių, organizacijų asmenų, kurie pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus (ABTĮ 108 str.), nėra priskirti prie ABTĮ nustatyta tvarka nagrinėtinų administracinių ginčų ir nėra savarankiški reikalavimai, kuriuos privalo išnagrinėti administracinis teismas. ABTĮ 109, 108 straipsniai suteikia teisę teismui, nagrinėjančiam administracinę bylą, imtis priemonių, numatytų šiuose straipsniuose, jei nagrinėdamas administracinį ginčą nustato šiuose straipsniuose nurodytas aplinkybes.
Pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo, dėl kurio turėtų pranešti prokurorui apie nusikalstamos veikos požymius. Atsižvelgus į tai, nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, nepranešdamas prokurorui apie pareiškėjos nurodytas įvairias nusikalstamas veikas, pažeidė ABTĮ 109 straipsnį. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja gali pati kreiptis tiek į prokurorą, tiek į kitas institucijas, jei mano, kad tam tikrų asmenų veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių ar kad šie asmenys pažeidė įstatymus ir kitus teisės aktus.
Pareiškėja 2016 m. rugpjūčio 10 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą sujungti administracines bylas Nr. A-2951-822/2016, Nr. A-2583-520/2016 ir Nr. I-9225-208/2014 ir Nr. I-8386-142/2016, nes šios bylos yra dėl to paties administracinio ginčo dalyko. Pagal ABTĮ 69 straipsnio 1 dalį bylą posėdžiui rengiantis teisėjas arba ją nagrinėjantis teismas, nustatęs, kad tame pačiame teisme yra du ar daugiau skundų (prašymų) patikrinti to paties administracinio norminio akto teisėtumą arba skundas (prašymas) paduotas skirtingų pareiškėjų, tačiau dėl to paties atsakovo to paties akto ar veiksmo (neveikimo), iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nutartimi gali juos sujungti į vieną bylą. Akcentuotina, kad ši teisės norma paprastai yra taikoma nagrinėjant bylas pirmosios instancijos teisme.
Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad administracinė byla Nr. I-9225-208/2014 jau yra išnagrinėta, administracinėje byloje Nr. I-8386-142/2016 buvo atsisakyta priimti pareiškėjos skundą, o administracinėje byloje Nr. A-2951-822/2016, kuri nagrinėjama apeliacine tvarka, ginčas kilęs dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo, šioje byloje atsakovėmis yra Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjos argumentus dėl jos nurodytų bylų sujungimo, nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių, dėl kurių ši nagrinėjama administracinė byla apeliacine tvarka privalėtų būti sujungta su pareiškėjos nurodomomis kitomis administracinėmis bylomis, t. y. aplinkybių, dėl kurių ši administracinė byla dėl Įsakymo panaikinimo bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo negalėtų būti išnagrinėta teisingai, nesujungus jos su kitomis administracinėmis bylomis.
Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs pareiškėjos reikalavimą panaikinti Įsakymą, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, jog Įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas, tačiau pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjos skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą, yra teisėta ir pagrįsta. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, nurodant, kad pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies: panaikinamas Įsakymas, o skundžiamo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, paliekama nepakeista.
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Taigi minėtoje ABTĮ normoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.
Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjos apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėja, prašydama bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, taip pat nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka, byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniame skunde bei atsiliepime į apeliacinį skundą. Nagrinėjamu atveju pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjai buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Dėl šių nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkino pareiškėjos prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjos F. I. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2015 m. kovo 25 d. įsakymą Nr. T1-508 „Dėl pacientei F. I. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės“.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Artūras Drigotas
Dalia Višinskienė