Baudžiamoji byla Nr. 2K–414/2014

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 1-17-1-01091-2012-6

                                                                        Procesinio sprendimo kategorijos:

                            1.1.4.2.

                                 1.2.14.5.1.

                               1.2.20.6.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 22 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Masioko, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Dainiui Baraniūnui,

nuteistojo gynėjui advokatui Bogdanui Chranovskiui,

civilinio ieškovo UAB „Lietuvos Draudimas“ atstovei M. Š.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. (S. K.) gynėjo advokato Bogdano Chranovskio (Bogdan Chranovskij) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 14 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 22 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 14 d. nuosprendžiu S. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, taip pat išteisintas pagal BK 236 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų  bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 22 d. nuosprendžiu panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 14 d. nuosprendis ir S. K. nuteistas pagal 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, 236 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkiems mėnesiams.

              Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, teismas paskirtas bausmes subendrino apėmimo būdu ir S. K. paskyrė subendrintą vienerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, teismas prie Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. sausio 10 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalies pridėjo šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį ir S. K. paskyrė galutinę subendrintą penkerių metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. S. K. gynėjo advokato apeliacinis skundas atmestas.

              Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Aurelijaus Gutausko pranešimą, prokuroro ir civilinio ieškovo atstovės, prašiusių kasacinį skundą atmesti, išteisintojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

              S. K. nauju nuosprendžiu apeliacinės instancijos teismo nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir 236 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2011 m. rugpjūčio 17 d. vakare, nuo 20 iki 22 val., būdamas Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini), nuo automobilio „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apdrausto kasko draudimu UAB „Lietuvos draudimas“, nuėmė priekinį bamperį, priekinius ir rūko žibintus, priekines groteles, iš automobilio salono išėmė vairuotojo oro pagalvę, iš bagažinės – navigacijos valdymo blokus ir stiprintuvą. Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, nuo 2011 m. rugpjūčio 17 d. 22 val. iki 2011 m. rugpjūčio 18 d. 10.31 val., tiksliai nenustatytu laiku, požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Vilniuje, (duomenys neskelbtini), išdaužė vairuotojo durelių stiklą, apgadino salone esančią daiktų dėtuvę ir inscenizavo vagystę iš minėto automobilio, po to 2011 m. rugpjūčio 18 d. 10.31 val. telefonu bei 11.45 val. parašydamas pareiškimą Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 6 policijos komisariatui  melagingai pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą, t. y. apie 2011 m. rugpjūčio 18 d. nuo 0.30  iki 10 val. įvykdytą vagystę iš automobilio „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), dėl to 2011 m. rugpjūčio 18 d. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 6 PK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 17-1-01831-11, taip pat 2011 m. rugpjūčio 18 d. apie žinomai nebūtą įvykį pranešė draudimo bendrovei UAB „Lietuvos draudimas“ bei pateikė Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitą dėl 28 249,40 Lt draudimo išmokos gavimo, tokiais veiksmais apgaule pasikėsino įgyti 28 249,40 Lt vertės svetimą turtą.

              Pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį nurodydamas, kad S. K. kaltė nepatvirtinta tinkamai surinktais, nenuginčijamais įrodymais, dėl to byloje nėra galimybės priimti teisingą, objektyvų ir pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Teismas konstatavo, kad nepakanka duomenų nustatyti, kad jis padarė inkriminuotas nusikalstamas veikas. S. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, įvertinus tai, kad nepavyko įrodyti, jos S. K., siekdamas apgaule gauti draudimo išmoką, pats nuėmė nuo jam priklausančio automobilio tam tikras detales ir jį apgadino. Kartu ir pranešimo policijai apie vagystę iš jo automobilio negalima vertinti kaip melagingo pranešimo apie žinomai nebūtą nusikaltimą, taigi pagal BK 236 straipsnį jis išteisintas, nes jo veiksmuose nenustatyta nusikalstamos veikos sudėtis.

Apeliacinės instancijos teismas panaikino išteisinamąjį nuosprendį ir S. K. nuteisė tiek dėl pasikėsinimo sukčiauti, tiek dėl pranešimo apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Teismas kritiškai vertino paties S. K. parodymus, kaip prieštaraujančius kitiems bylos duomenims. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadas, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, neįvertino įrodymų viseto, dėl to buvo padarytos neteisingos išvados.

Kasaciniu skundu nuteistojo S. K. gynėjas advokatas Bogdanas Chranovkis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeičiant išteisinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 1 dalies pagrindą, t. y. nurodyti, kad S. K. išteisinamas pagal BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktą, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 3–5 dalys, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, nekaltumo prezumpcijos principas, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, nesurinkta aiškių įrodymų, pagrindžiančių nuteistojo kaltę.

Apeliacinės instancijos teismas nenurodė priežasčių, motyvų ir argumentų, kodėl išteisinamasis nuosprendis neatitinka nuosprendžiui keliamų reikalavimų. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas išdėstė teorinius dalykus apie BPK 20 straipsnio ir 305 straipsnio nuostatas, tačiau toks nuosprendžio argumentavimas negali būti laikomas tinkamomis teismo išvadomis dėl surinktų faktinių duomenų įrodomumo galios. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio, grindžiamo iš esmės prokuratūros skundo aprašomosios dalies pakartojimu ir bendro pobūdžio argumentais, nesusietais su konkrečiais argumentais ir nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, negalima daryti išvados, kad išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumas ir teisėtumas patikrintas tinkamai. Apkaltinamajame nuosprendyje teismas išdėstė tik kaltinimui palankius liudytojų parodymus, nenurodydamas, kodėl atmeta liudytojų P. K., M. G., M. K., A. G. parodymus. Apeliacinės instancijos teismas tik pacitavo liudytojų parodymų dalis, tačiau dėl pirmosios instancijos nuosprendyje itin išsamiai išdėstytų prieštaravimų iš esmės nepasisakė, jų nesugretino ir neaptarė, kai kurių apskritai nepaminėjo (N. D., V. L., M. O. parodymai), be to, teismas nepateikė išsamios 2011 m. gruodžio 21 d. protokole dėl telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus tarp nuteistojo ir kitų liudytojų vykusių ir slapta pareigūnų užfiksuotų visų reikšmingų bylai pokalbių analizės, apsiribodamas bendro pobūdžio teiginiais apie neva iš jų sekusius neteisėtus nuteistojo veiksmus.  Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstas prielaidas, kad M. G. apie 20 val. susitiko prie automobilio ir neva teiravosi būtent dėl J. K. priklausančio automobilio. Teismas, darydamas išvadą, kad tarp šių asmenų buvo susitikimas, turėjo remtis patikimais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 3–5 dalyse įtvirtintas nuostatas, nuosprendis grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nustatytos, nekreipiant dėmesio į prieštaravimus. Teismas neteisėtai nesivadovavo teisme duotais liudytojo P. K. parodymais. Teismas vadovavosi 2012 m. gegužės 29 d. specialisto išvada, specialisto A. G. apklausa teisme, UAB „Moller Auto Keturi žiedai“ raštu Nr. 13–253, liudytojo M. K. apklausa teisme, tačiau iškraipė šio liudytojo parodymus, ne iki galo nurodė specialisto A. G. parodymus, neteisingai nurodė S. K. parodymus, susiedamas juos su kitais įrodymais. Kasatorius teigia, kad nuosprendyje neteisingai nurodyta, jog liudytojas M. K. nurodė, kad po remonto automobilyje viskas veikė, nes jis teisme apie tai parodymų nedavė. Priešingai, jis nurodė, kad aparatūros neprogramavo ir ji neveikė. Teismas, vertindamas UAB „Moller Auto Keturi žiedai“ rašto turinį, padarė nepagrįstą išvadą, kad S. K. davė parodymus apie tai, jog jo automobilyje aparatūra neveikė tik po minėto rašto pateikimo, nes jis parodymus davė tik teisme 2013 m. birželio 17 d., o raštas į bylą buvo pateiktas 2013 m. rugpjūčio 21 d.

Specialisto parodymai išdėstyti nevisiškai bei iškraipyti, nenurodant, kad specialistas teigė, jog išvadas dėl galbūt nepakeistų navigacijos bloko, stiprintuvo ir radijo valdymo bloko padarė tik iš šių detalių pagaminimo datos, kuri sutampa su automobilio pagaminimo data. Specialistas nedavė kategoriškos išvados, kad detalės negalėjo būti iš kito automobilio, todėl tokia išvada negali būti įvertinta objektyviu, neabejotinu įrodymu.

Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas teisingai neigiamai įvertino protokolą dėl telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus kaip niekinį įrodymą. BPK 154 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad dėl pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, ar kitos elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės fakto ikiteisminio tyrimo pareigūno surašytame protokole išdėstomas tik tyrimui reikšmingas duomenų bei garso įrašų turinys, tačiau pareigūnas išdėstė ne tik turinį, bet ir pateikė savo išvadas bei pamąstymus, kad užfiksuoti pokalbiai susiję su 2011 m. rugpjūčio 18 d. apvogtu automobiliu, priklausančiu S. K.. Apeliacinės instancijos teismas neaptarė pirmosios instancijos teismo išvados šiuo klausimu, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį vadovavosi šiuo įrodymu, nors jis prieštarauja BPK 20 straipsnio reikalavimams.  Teisme buvo nustatyta, kad protokole nurodytas telefonas nepriklauso jame nurodytam V. L., jis tokiu numeriu nesinaudojo, o priklauso M. O., šie liudytojai buvo apklausti teismo posėdyje, tačiau dėl jų patikimų parodymų ir minėto protokolo trūkumų apeliacinės instancijos teismas nepasisakė. Teismas, pažeisdamas rungimosi principą, nesivadovavo liudytojų N. D. ir M. O. parodymais.

Kasatorius ginčija ir pirmosios instancijos teismo išteisinimo pagrindą. Jis nurodo, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl nusikalstamos veikos pagal BK 22 straipsnio 1 dalį,                      182 straipsnio 1 dalį požymių buvimo, apsiribojo tik niekuo nepagrįstomis prielaidomis, tačiau visiškai neanalizavo ir netyrė baudžiamosios bylos Nr. 17-1-01831-11, pradėtos 2011 m. rugpjūčio 18 d. Vilniaus apskrities VPK, dėl vagystės iš automobilio „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagos. Teismas prieštarauja pats sau, nes, viena vertus, nurodo įrodymus, patvirtinančius vagystės egzistavimą, tačiau taip pat teigia, kad buvo padarytas pasikėsinimas sukčiauti. Teismas nepasisakė dėl svarbių aplinkybių, nustatytų baudžiamojoje vagystės byloje, t. y. dėl A. K. parodymų. Dėl šio nurodytų aplinkybių kelis kartus buvo teikiamas prašymas iškviesti ir apklausti tyrėją Ž. Š., kuris atliko įvykio vietos apžiūrą, tačiau teismas nemotyvuodamas atmetė minėtus prašymus. Pirmosios instancijos teismas teisingai neigiamai įvertino pareigūno D. S. protokolą dėl telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, kaip niekinį įrodymą, tačiau nekreipė dėmesio į tai, kad šio protokolo pagrindu buvo priimtas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2012 m. gegužės 4 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 17-1-01831-11, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo pagal BK                     178 straipsnio 2 dalį požymių ir pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl BK 22 straipsnio 182 straipsnio             1 dalies, 236 straipsnio. Teismas prieštarauja pats sau, nes, jeigu S. K. pranešė policijai apie vagystę iš automobilio  teisėtai, nepadarydamas jokio nusikaltimo, tai remiantis protingumu ir logika, objektyviai egzistavo ir pats vagystės faktas, todėl ir teismo išvados apie galbūt įvykdytų nusikalstamų veikų (pasikėsinimą sukčiauti) buvimą nepagrįsta jokiais įrodymais.

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BPK pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme

Kasaciniame skunde nurodomi argumentai dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų vertinant byloje surinktus įrodymus, teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas selektyviai įvertino įrodymus, dalį jų ignoravo, nepasisakė dėl esminių pirmosios instancijos teismo išdėstytų liudytojų parodymų prieštaravimų (BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas), todėl priimtas nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai daro įvertinę byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių taisyklių privalu laikytis ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismui. Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal to paties straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė minėtus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus dėl išsamaus įrodymų vertinimo bei tinkamo nuosprendžio surašymo, todėl priimtas nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka įstatymo reikalavimų, jame išdėstyti motyvai vienpusiški, išvados padarytos neatsižvelgus ir neįvertinus visų bylos aplinkybių, kurios galėjo turėti reikšmės teisingo sprendimo priėmimui, teismas prieštaravimų tarp liudytojų parodymų nepašalino, nepasisakė dėl visų reikšmingų bylai aplinkybių, nurodytų liudytojų parodymuose, ir nevertino visų byloje surinktų įrodymų. Visus parodymus būtina palyginti tarpusavyje, taip pat ir su kitais bylos įrodymais, išsiaiškinti prieštaravimus ir, įrodymus įvertinus pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nustatyti aplinkybes, pagrindžiančias vienokį ar kitokį sprendimą. To nepadaręs apeliacinės instancijos teismas negalėjo priimti teisingo nuosprendžio.

Kaip galima spręsti iš apygardos teismo nuosprendžio motyvų, šis teismas, argumentuodamas savo teiginį dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nepagrįstumo, vadovavosi iš esmės tik dalimi netiesioginių bylos įrodymų, t. y. tik kelių liudytojų epizodiškais parodymais (P. K., M. G., M. K.), analizavo tik dalį protokoluose užfiksuotų telefoninių pokalbių ištraukų. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys rodo, kad teismas nevertino tų liudytojų parodymų dalies, kurioje nurodyta, jog S. K., bendraudamas su šiais ir kitais žmonėmis, jiems nurodė, jog jo automobilį apvogė (pvz. liudytoja N. D. ir kt.), dėl šių parodymų dalies vertinimo teismas motyvų neišdėstė. Pažymėtina, kad teismo nuosprendis pasižymi nenuoseklumu ir neišsamumu, nes teismas, viena vertus, iš pradžių išvardija, kokiais įrodymais grindžia kaltę, tarp šių įrodymų nurodo ir liudytojo M. K. parodymus, tačiau toliau nuosprendyje apie juos užsimena iš dalies tik vienu sakiniu. Kita vertus, liudytojo M. G. parodymus analizuoja daug plačiau, tačiau jo parodymų nuosprendžio pradžioje, kaip kaltės įrodymo, neįvardija. Visi liudytojų parodymai, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylos išsprendimui, yra svarbūs, juo labiau kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, jog byloje tiesioginių įrodymų nėra, jog nuosprendis grindžiamas iš esmės tik netiesioginių įrodymų visuma, kurių dauguma yra būtent liudytojų, bendravusių su S. K., parodymai. Taigi šių parodymų visuma turėjo būti išsamiai aptarta, susieta tarpusavyje, pateikti argumentai, kodėl vienais įrodymais teismas nesiremia, o kitus vertina kaip patikimus, kokias reikšmingas kaltumui nustatyti aplinkybes šie liudytojai atskleidžia.

Pažymėtina ir tai, kad pagrįstas skundo argumentas, jog apeliacinės instancijos teismas tik epizodiškai, ištraukdamas atskiras frazes, vertino kitą bylos įrodymą, t. y. protokoluose dėl telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus užfiksuotus telefoninius pokalbius. Apeliacinės instancijos teismas aptarė tik kelis atskirus sakinius, kurie, pasak teismo, netiesiogiai patvirtina, jog S. K. inscenizavo automobilio vagystę. Tačiau teismas paliko nuošalyje tas pokalbių dalis, kuriose, pavyzdžiui užfiksuota kaip S. K. skambina vienam iš savo draugų ir skundžiasi, kad naktį buvo apvogtas jo automobilis. Atsižvelgiant į tai, kad įrodymais pripažinti visi telefoninių pokalbių protokolai, esantys byloje, taigi ir visas jų turinys turėtų būti įvertintas, aptarti ir paneigti prieštaravimai tarp užfiksuotų pokalbių turinio. Teismas, vertindamas pokalbius, pažymėjo, kad juose nėra tiesiogiai kalbama apie vagystę, tačiau, gretindamas šiuos duomenis kartu su kitais byloje esančiais objektyviais duomenimis, padarė išvadą apie nusikalstamą veiką, tačiau nenurodė, su kokiais konkrečiai bylos duomenimis jie sudaro vieningą įrodymų visumą. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taip pat pastebimos tam tikros išvados, kurios yra prielaidų pobūdžio, pvz., teismas nurodė, kad aplinkybė, jog M. G. neturėjo tokio modelio automobilio, leidžia daryti išvadą, kad jis apie detalių nuėmimą nuo automobilio „Audi A6“ domėjosi turėdamas tikslą padėti S. K. nuimti detales nuo šio automobilio.

Apibendrintai darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas tiek telefoninių pokalbių protokolus, tiek byloje esančių liudytojų parodymus vertino selektyviai atrinkdamas atskiras šių įrodymų dalis, o ne jų visumą. Todėl toks įrodymų vertinimas kelia pagrįstų abejonių dėl visapusiško ir išsamaus bylos išnagrinėjimo bei nuosprendžio, kuris atitiktų BPK reikalavimus, surašymo.

Visi šie nurodyti pažeidimai laikytini esminiais BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio              1 dalies ir 331 straipsnio 2 dalies pažeidimais. Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas privalo atsižvelgti į nustatytus šioje nutartyje baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus ir iš naujo patikrinti apeliacinio skundo argumentus dėl apylinkės teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, šis nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 22 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai                                                                      Vytautas Masiokas

                                                                      Tomas Šeškauskas

                                                                      Aurelijus Gutauskas