Civilinės bylos numeris Nr. 2A-1477-798/2013

                                                                                        Teisminio proceso Nr. 2-02-3-08079-2011-5

                                                                      Procesinio sprendimo kategorija:73.2.6.1;121.14;121.21

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 12 d.

Vilnius

        Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų  Nataljos Cikoto, Jūratės Varanauskaitės, Antano Rudzinsko  (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),  teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo ADB ,,Ergo Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimo civilinėje bylojee pagal ieškovo Seesam Insurance AS Lietuvoje veikiantį per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą ieškinį atsakovui ADB ,,Ergo Lietuva“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys E. B., M. K., R. K..

      Teisėjų kolegija

       n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

         Ieškovas ADB Seesam Insurance AS Lietuvoje veikiantį per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo ADB ,,Ergo Lietuva“ 5906,86 Lt žalą; 6 proc. dydžio procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas 2010-08-26 su E. B. sudarė savanoriško automobilio draudimo sutartį. Minėta draudimo sutartimi buvo apdrausta E. B. transporto priemonė  Subaru B9 Tribeca, v/n (duomenys neskelbtini). Draudimo sutartis buvo sudaryta vadovaujantis kelių transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklėmis Nr. 006. Draudimo sutartimi buvo pasirinkta draudimo apsauga nuo visų įvykių, išskyrus nedraudžiamuosius. Kelių eismo įvykio 2010-10-15 metu ieškovo apdraustas automobilis buvo apgadintas transporto priemonės Skoda Superb, v/n (duomenys neskelbtini). Pastarosios transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta atsakovo. Ieškovas, vadovaudamasis 2010-10-19 draudėjo pranešimu apie įvykį, atlikęs įvykio administravimo veiksmus pagal draudimo išmokos potvarkį Nr. 10/270-6166 išmokėjo 5 906,86 Lt draudimo išmoką ir perėmė teisę reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už  padarytą žalą asmens.

          Teismo posėdžių metu ieškovo atstovas papildomai nurodė, kad eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokėjimo taisyklėse nustatyta, jog atsakingas draudikas, gavęs pranešimą apie eismo įvykį, atlieka jo tyrimą. Ieškovas atliko tyrimą ir nustatė, kad pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastimi buvo M. K. veiksmai, nes prieš sukdamas į kairę nepasitraukė prie kairiojo važiuojamosios dalies krašto ir susidūrė su ta pačia kryptimi važiavusiu automobiliu.

              Atsakovas ADB ,,Ergo Lietuva“ atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad  atsakingas draudikas moka draudimo išmoką nukentėjusiajam trečiajam asmeniui, jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo ar jo atstovas įvykdė šias pareigas: pateikė atsakingam draudikui pretenziją ir bendru eismo įvykio dalyvių sutarimu užpildytą ir pasirašytą eismo įvykio deklaraciją, iš kurios teksto galima išsiaiškinti eismo įvykio dalyvius, įvykio aplinkybes, schemą.

          Eismo įvykio deklaracija įvykio dalyvių pildyta nebuvo, draudikui nebuvo pateiktos abiejų eismo įvykio dalyvių patvirtintos įvykio aplinkybės, įvykio schema bei įvykio dalyvių sutarimas dėl atsakingo už įvykio kilimą asmens, taip pat eismo įvykio dalyviams nepasiekus sutarimo dėl įvykio aplinkybių bei kilimo priežasties, į įvykio vietą nebuvo kviesta policija, galėjusi užfiksuoti tikslią eismo įvykio schemą, automobilių išsidėstymą kelio bei vienas kito atžvilgiu po susidūrimo ir kitas aplinkybes. Atsakovas, ištyręs  virš nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad E. B. pažeidė KET 132 punkto reikalavimus, kas ir sąlygojo eismo įvykio kilimą.

        Trečias asmuo E. B. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad atsakovas, kaip draudikas, nepateikė įrodymų, kuriais galėtų būti pagrįstas atsisakymas ieškovui išmokėti draudimo išmoką. Atsakovas tik svarsto tariamą trečiojo asmens atsakomybės nebuvimą, tačiau nepateikia atsakomybės nebuvimą pagrindžiančių dokumentų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

         Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas. Ieškovui ADB „Seesam Lietuva“ iš atsakovo UADB „ERGO Lietuva“ priteistas 5 906,86 Lt žalos atlyginimas, 6 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011-09-15) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 177 Lt bylinėjimosi išlaidų.

              Teismas nustatė, kad nei vienas iš trečiųjų asmenų E. B. ir M. K. nepripažino kaltės dėl 2010-10-15 įvykio ir nurodė šias įvykio aplinkybes: trečias asmuo E. B. nurodė, kad jam važiuojant Antakalnio gatve už Valakampių tilto posūkyje į (duomenys neskelbtini), M. K. vairuojamas automobilis iš dešinės eismo juostos, neparodęs posūkio signalo atliko draudžiamą apsisukimo manevrą, užkirto kelią E. B. vairuojamam automobiliui dėl ko pastarasis įvažiavo į M. K. vairuojamo automobilio šoną; trečiasis asmuo M. K. nurodė, kad buvo viena eismo juosta sukantis į (duomenys neskelbtini) gatvę. Važiavimo greitis 30 km/h. Važiuojant (duomenys neskelbtini) gatve, pasukus į dešinę pusę leidžiantis tilto nusileidimu pavažiavus 30 m sukosi į kairę į (duomenys neskelbtini) gatvę nerodant posūkio ir į jo vairuojamą automobilį atsitrenkė E. B. vairuojamas automobilis. Eismo įvykio dalyviai eismo įvykio deklaracijos nepildė, kelių policijos pareigūnų  į įvykio vietą nekvietė. Trečias asmuo E. B. ieškovui ADB „Seesam Lietuva“ pranešė apie įvykį 2010-10-19, nurodydamas automobilio pažeidimus. Ieškovas nustatė trečiajam asmeniui padarytą 6 206,86 Lt nuostolį ir, atskaitęs franšizę, išmokėjo E. B. 5 906,86 Lt. Trečias asmuo M. K. 2010-10-19 pranešė atsakovui UADB „ERGO Lietuva“ apie eismo įvykį, tačiau atsakovas draudimo išmokos pastarajam neišmokėjo, nuostolių nenustatinėjo. M. K. nereiškė jokių pageidavimų ar pretenzijų atsakovui, kad jam būtų išmokėta draudimo išmoka.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes teismas padarė išvadą, kad tokie atsakovo UADB „ERGO Lietuva“ bei trečio asmens M. K. veiksmai rodo, kad M. K. pripažino savo kaltę dėl eismo įvykio (jis neprašė sumokėti jam išmoką), o draudėjas suabejojo jo nekaltumu, nes nesiėmė jokių veiksmų nuostoliams nustatyti ir draudimo išmokai sumokėti. Teismo vertinimu, ieškovo UADB „Seesam Lietuva“ tyrėjas, iš abiejų eismo įvykio dalyvių nurodytų aplinkybių, pateiktų automobilių padėčių schemų, užfiksuotų automobilių apgadinimų bei apžiūrėjęs eismo įvykio vietą, padarė išvadą, kad abu automobiliai judėjo (duomenys neskelbtini) g. nuo (duomenys neskelbtini) g. link (duomenys neskelbtini) g. ta pačia kryptimi. Automobilis Skoda Superb važiavo dešiniau nei automobilis Subaru Tribeca ir sankryžoje su (duomenys nesklebtini) g. sukdamas į kairę susidūrė su automobiliu Subaru. Kelio ženklai ir horizontalus kelio ženklinimas sukti į kairę arba apsisukti šioje sankryžoje nedraudžia, tačiau pagal KET 106 punktą prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas, prieš sukdamas į kairę ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu ir duoti kelią kitiems eismo dalyviams. Padaryta išvada, kad pagrindine eismo įvykio kilimo priežastimi buvo M. K. veiksmai, t. y. prieš sukdamas į kairę nepasitraukė prie kairio važiuojamosios dalies krašto ir susidūrė su ta pačia kryptimi važiavusiu automobiliu. Teismas su šiomis ieškovo padarytomis išvadomis sutiko. Teismo vertinimu, nors atsakovas ir rėmėsi aplinkybe, jog eismo įvykio dalyviai iš karto po įvykio neužpildė deklaracijos ar neiškvietė policijos pareigūnų ir dėl to neįmanoma nustatyti kalto asmens, tačiau formaliųjų duomenų ar dokumentų nebuvimas negalėjo būti kliūtis teismui nustatyti tikrųjų bylos aplinkybių ir vertinti jų bendrame bylos kontekste. Teismas vadovaudamasis CK 1.5 straipsnio nuostatomis padarė išvadą, kad labiau yra tikėtina, jog dėl kilusio eismo įvykio yra kaltas trečiasis asmuo M. K., o trečiajam asmeniui E. B. pagrįstai ir teisėtai buvo išmokėta draudimo išmoka.  Tokią teismo išvadą suponavo pačių draudikų veiksmai po to, kai tretieji asmenys jiems pranešė apie eismo įvykį – vienu atveju draudikas išmokėjo draudimo išmoką savo draudėjui, o kitu atveju, ne.  Teismas pažymėjo, kad trečias asmuo M. K. net neprašė atsakovo išmokėti jam draudimo išmokos, o tai leidžia spręsti, kad jis abejojo savo teisumu, nors raštu ir nurodė kitaip.

  Teismas sprendė, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė atlyginti žalą, dėl ko ieškovas buvo priverstas kreiptis į teismą (CPK 6.1015 str., 6.37 str.). Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ieškinys buvo patenkintas. Ieškovui priteista 177 Lt bylinėjimosi (žyminio mokesčio) išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

                           III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas UAB ,,Ergo Lietuva“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti  skundžiamąjį teismo sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškovo reikalavimą atmesti. Priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. 

Nurodo, kad atsakovas atsisakė išmokėti draudimo išmoką atsižvelgdamas į tai, kad  ieškovas nepateikė  objektyvių įrodymų dėl eismo įvykio aplinkybių. Dėl ko nebuvo galima nustatyti eismo įvykio aplinkybių ir konstatuoti draudiminio įvykio. Apeliantas, gavęs pretenziją, kreipėsi į automobilio Skoda Superb, v/n (duomenys neskelbtini) vairuotoją M. K., prašydamas pateikti eismo įvykio aplinkybes. M. K. nurodė skirtingas eismo įvykio aplinkybes, nei E. B. ir savo kaltės nepatvirtino. Dėl šios priežasties apdraustos transporto priemonės Skoda Superb, v/n. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinės atsakomybės pretenziją tenkinama nebuvo. Pagal teisės aktus reglamentuojančius draudimo išmokos išmokėjimą arba reikalavimą atlyginti žalą regreso ar subrogacijos tvarka, ją atlyginęs draudikas ir perėmęs subrogacinį reikalavimą ir kreipdamasis į kitą draudiką dėl žalos atlyginimo privalo pateikti  atsakingam draudikui informaciją bei dokumentus, leidžiančius nustatyti eismo įvykio aplinkybes ir atsakingo asmens civilinę atsakomybę  LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau – TPVCAPD) įstatymo 12 str. 2 d., 3 d., 15 str. 1 d., 3 d., 16 str. 1 d., LRV nutarimu patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 34 p., 47 p. Paprastai tai yra policijos pažyma, kurioje užfiksuotos objektyviai nustatytos eismo įvykio aplinkybės arba abiejų įvykio dalyvių užpildyta eismo įvykio deklaracija, kurioje pažymimos ir abiejų eismo dalyvių parašais ir jų bendru sutikimu, patvirtinamos eismo įvykio aplinkybės. Būtent paminėtų dokumentų pagrindu atsakingas draudikas  turi galimybę atlikti eismo įvykio tyrimą bei nustatyti kuris iš eismo įvykio dalyvių pažeidė kelių eismo taisyklių reikalavimus ir atitinkamai įvertinti ar atsakingam draudikui kyla pareiga pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį atlyginti žalą. Teigia, kad ieškovas kartu su pretenzija atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą pateikė vieno iš eismo įvykio dalyvių automobilio Subaru B9 Tribeca, v/n (duomenys neskelbtini), vairuotojo E. B. paaiškinimą apie eismo įvykio aplinkybes bei šio paaiškinimo pagrindu parengtą paties ieškovo darbuotojo išvadą dėl eismo įvykio aplinkybių. Ieškovas minėtą išvadą laiko tinkamu pagrindu eismo aplinkybėms bei atitinkamai asmeniui, kuris pažeidė kelių eismo taisykles, nustatyti. Apelianto manymu tokie dokumentai negali būti laikomi objektyviais, kadangi surašyti vienašališkai suinteresuotų autoįvykio vertinimu asmenų. Pažymi, kad kitas autoįvykio dalyvis M. K. nurodė kitokias autoįvykio kilimo aplinkybes nei  E. B..  M. K. nurodė, kad įvykio vietoje buvo viena eismo juosta, iš šios juostos jam sukant į kairę pusę, į jį atsitrenkė iš paskos važiavęs automobilis Subaru B9 Tribeca, v/n. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio vietos apžiūra patvirtino aplinkybę, jog  įvykio vietoje buvo viena eismo juosta, skirta judėjimui aptariamų transporto priemonių važiavimo kryptimi. Apeliantas prašė byloje skirti ekspertizę dėl kaltininko nustatymo. Ekspertizės akte nustatyta, kad  po eismo įvykio nebuvo sudaroma eismo įvykio  schema, nebuvo duomenų apie įvykio vietoje išlikusius pėdsakus, automobilių padėtį po susidūrimo, o byloje esančios nespalvotos  automobilių nuotraukų kopijos yra nekokybiškos ir neinformatyvios. Todėl neturint jokių objektyvių duomenų (tyrimo objektų) nėra galimybės atlikti ekspertizę. Apelianto teigimu, išvada parengta specialių žinių turinčių asmenų, šių žinių pagrindu išanalizavus byloje esančius įrodymus, laikytina objektyviu įrodymu byloje. Šis įrodymas patvirtina apelianto poziciją, kad eismo įvykio dalyviams neužpildžius eismo įvykio deklaracijos bei nekvietus į eismo įvykio vietą policijos pareigūnų, tam, kad užfiksuoti įvykio aplinkybes, nebuvo nustatytas kaltės dėl autoįvykio asmuo. Todėl teigia, kad teismo išvada, jog ,,formalių duomenų  ar dokumentų  nebuvimas negali būti kliūtimi teismui nustatyti tikrųjų bylos aplinkybių ir vertinti jų bendrame bylos kontekste“ yra nepagrįsta. Nurodo, kad policijos dokumentai negali būti laikomi formaliais dokumentais, kadangi jų pagrindu, įvykio dalyviams pateikiant skirtingas eismo įvykio  aplinkybes, yra įmanomas objektyvių eismo įvykio aplinkybių atkūrimas, kalto asmens nustatymas, kelių eismo taisyklių pažeidimas ir sprendimo dėl draudimo išmokos mokėjimo/nemokėjimo priėmimas. Atsižvelgiant į išdėstytą apeliantas teigia, kad teismas netinkamai įvertinęs ekspertizės išvadas  nepagrįstai konstatavo, kad eismo įvykio deklaracijos  ar policijos pažymos  nepateikimas tėra tik formalūs, reikšmės neturintys pretenziją reiškiančio  asmens pareigų pažeidimai.

         Teismas nepagrįstai pažymėjo, kad labiau tikėtina, ,,kad dėl kilusio eismo įvykio yra kaltas trečias asmuo M. K. <...>“.  Tokią išvadą suponuoja  pačių  draudikų atlikti veiksmai po to, kai tretieji asmenys  jiems pranešė apie  eismo įvykį – vienu atveju draudikas išmokėjo draudimo išmoką, kitu atveju ne. Pažymėjo, kad trečias asmuo M. K. net neprašė atsakovo mokėti jam draudimo išmokos, o tai leidžia spręsti, kad jis abejojo savo teisumu, nors raštu ir nurodė kitaip. Apelianto teigimu, tokia teismo argumentacija yra visiškai nepagrįsta, nes sprendžiant kalto dėl autoįvykio kilimo asmens turi būti vertinami konkretūs jo veiksmai eismo įvykio metu, sugretinant juos su kelių eismo taisyklėmis, o ne draudėjo ir draudiko veiksmai vykdant kitas, ne transporto  priemonių valdytojų civilinės atsakomybės  privalomojo draudimo sutartis. Mano, kad toks teismo aiškinimas neatitinka  faktinių aplinkybių. M. K. vairuotas automobilis Skoda Superb, v/n (duomenys neskelbtini) buvo apdraustas apelianto draudimo bendrovėje savanoriškuoju transporto priemonių draudimu. M. K. kreipėsi po 2010-10-15 autoįvykio į ADB ,,Ergo Lietuva“ dėl draudimo išmokos išmokėjimo, o  draudikas ją išmokėjo remontą atlikusiam servisui. Apelianto nuomone,  kokiu būdu tarp trečiojo asmens ir ADB ,,Ergo Lietuva“ buvo vykdoma savanoriška draudimo sutartis jokios įtakos nagrinėjant ginčą ir sprendžiant klausimą dėl kalto už eismo įvykio sukėlimą asmens neturi ir neturėjo, paminėtas aplinkybes patvirtinantys dokumentai į bylą pateikti nebuvo. Nors minėtos aplinkybės buvo nurodomos bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu, tačiau neaišku kuo remdamasis teismas padarė virš cituotą išvadą. Apeliantas pateikė apeliacinės instancijos teismui rašytinius dokumentus paneigiančius  teismo argumentus: savanoriško transporto priemonės  Skoda Superb, v/n (duomenys neskelbtini), draudimo sutartį, M. K. kreipimąsi į ADB ,,Ergo Lietuva“ bei draudimo išmokos mokėjimą dėl 2010-10-15 eismo įvykio patvirtinančius dokumentus. Teigia, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, remiantis kuriais galima nustatyti objektyvias eismo įvykio aplinkybes, kiekvieno iš eismo įvykio dalyvių judėjimą iki susidūrimo ir vienas kito atžvilgiu bei kiekvieno iš jų atliktus manevrus ir atitinkamai kaltą asmenį. Todėl mano, kad ieškinio reikalavimų ieškovas neįrodė (CPK 178 str.), o atsakovas išnaudojo visas galimybes, kad atkurtų objektyvias įvykio aplinkybes.

            Ieškovas Seesam Insurance, veikianti per Seesam Insurance AS Lietuvos  filialą atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą.

            Nurodo, kad  Draudimo įstatymo 96 straipsnio 6 dalis įpareigoja draudiką įrodyti aplinkybes atleidžiančias nuo draudimo išmokos mokėjimo ar jos sumažinimo. Analogiška taisyklė įtvirtinta  TPVCAPDĮ 19 straipsnio 3 dalyje. Ieškovas išmokėjęs draudėjui išmoką kreipėsi į atsakovą prašydamas atlyginti dėl 2010-10-15 eismo įvykio patirtą žalą. Tačiau atsakovas tai padaryti atsisakė. Gavęs pretenziją draudikas atlieka eismo aplinkybių tyrimą ir gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką tik tuo atveju, jei pateikia įrodymus, kad jo apdraustos transporto priemonės  vairuotojas nėra atsakingas už pretenziją pateikusiam  asmeniui padarytą žalą. Todėl apylinkės teismas tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes padarė pagrįstą išvadą ir priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Kreipiantis dėl žalos atlyginimo atsakovui buvo pateikti E. B. paaiškinimai bei ieškovo darbuotojo turinčio specialių žinių ir galinčio vertinti autoįvykį G. L. išvada. G. L. apžiūrėjęs eismo įvykio vietą padarė išvadą, kad  eismo įvykio kaltininkas  M. K. pažeidęs kelių eismo taisyklių 106 punkto reikalavimus. Pažymi, kad  E. B. automobiliu vyko namo adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Kelias jam buvo puikiai žinomas. Tuo tarpu  M. K., savo gyvenamąją vietą nurodžiusiam  Šilutėje, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), šis kelio ruožas buvo nežinomas. Dėl šios priežasties jis  neįvertino nežinomo kelio ruožo priimtų važiavimo trajektorijų. Ieškovo manymu, teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas. Todėl naikinti skundžiamojo teismo sprendimo nėra teisinio pagrindo.  

Trečias asmuo E. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistu.

Nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Ieškovo pateikti įrodymai patvirtino žalos faktą, todėl atsakovas turėjo pareigą jam išmokėti draudimo išmoką subrogacijos tvarka.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

             Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nekonstatuota.

             Byloje kilo ginčas dėl reikalavimo atlyginti žalą, padarytą eismo įvykio metu susidūrus transporto priemonėms, pareikštą subrogacijos tvarka (CK 6.1015 str.). Todėl teisėjų kolegija pasisako šiuo aspektu.

             Apeliantas prašo priimti naujus rašytinius įrodymus, savanoriško transporto priemonės Skoda Superb, v/n (duomenys neskelbtini), draudimo sutartį, M. K. kreipimąsi į ADB ,,Ergo Lietuva“ bei draudimo išmokos mokėjimą dėl 2010-10-15 eismo įvykio patvirtinančius dokumentus (CPK 314 str.). Nurodo, kad M. K. automobilis Skoda Superb,  v/n 947 buvo apdraustas apelianto draudimo bendrovėje savanoriškuoju transporto priemonių draudimu. M. K. į apeliantą kreipėsi po 2010-10-15 eismo įvykio dėl draudimo įmokos išmokėjimo, o apeliantas draudimo sutarties pagrindu išmokėjo  automobilio remontą atlikusiam servisui  draudimo išmoką. Kadangi, apelianto nuomone, šiam ginčui nebuvo svarbu kokiu būdu tarp apelianto ir M. K. buvo vykdoma savanoriška draudimo sutartis ir tai neturėjo reikšmės nustatant kaltą dėl autoįvykio asmenį, apeliantas prašomų priimti dokumentų bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu nepateikė. Nors apie tai, teismo posėdžių metu kalbėjo žodžiu. Todėl įrodinėdamas teismo išvados dėl autoįvykio kaltininko nustatymo nepagrįstumą, teikia apeliacinės instancijos teismui virš nurodytus dokumentus ir prašo juos priimti.

           Pažymėtina, kad  naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja. CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui teisingumui konkrečioje byloje įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gegužės 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. V. v. UAB DB „Baltikums draudimas“, Nr. 3K-3-549/2001; 2005 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. UAB „Mindija“, bylos Nr. 3K-3-371/2005; 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. A. T., bylos Nr. 3K-3-691/2006, ir kt.).

            Šiuo atveju, kaip apeliaciniame skunde teigia ir apeliantas, jis ne kartą apie nurodomas aplinkybes žodžiu kalbėjo teismo posėdžių apylinkės teisme metu. Pažymėtina, kad procesas vyksta vadovaujantis rungimosi principu. Kiekviena šalis savo argumentus turi pagrįsti arba atsikirsdama į juos paneigti oponento argumentus rašytiniais įrodymais (CPK 12, 178 str.). Teismas gi, šalių argumentus vertina vadovaudamasis byloje esančiais įrodymais ir sprendžia apie jų pagrįstumą, tokiu būdu užtikrindamas šalių lygiateisiškumą proceso metu (CPK 17 str.).

          Apelianto pateikiami rašytiniai įrodymai turėjo ir galėjo būti pateikti apylinkės teisme paneigiant ieškovo argumentus dėl autoįvykio kaltininko. Jokių kliūčių pateikti su apeliaciniu skundu teikiamus dokumentus nenustatyta. Byloje nėra duomenų apie tai, kad teismas šiuos dokumentus būtų atsisakęs priimti ar jų pateikimo būtinybė būtų iškilusi apeliacinės instancijos teisme. Todėl atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą ir siekiant užtikrinti šalių lygiateisiškumą, pateiktus naujus įrodymus atsisakytina priimti (CPK 314 str.). 

          Apeliacinis skundas tenkintinas.

          CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 str. 2 d.). Tai reiškia, kad subrogaciniam reikalavimui taikomos tos normos, kurios reglamentuoja prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį asmenį. Kasacinio teismo praktikoje subrogacija apibūdinama kaip įstatymo pagrindu pereinanti draudikui draudėjo (naudos gavėjo) reikalavimo teisė asmeniui, atsakingam už atsiradusią žalą (nuostolius), kuri draudėjui buvo atlyginta draudimo sutarties pagrindu. Šią reikalavimo teisę, perimtą iš draudėjo, draudikas įgyvendina išmokėtos draudimo išmokos apimtimi. Būtent subrogacija užtikrina tai, kad tiek draudėjas, tiek draudikas žalos atlyginimo santykiuose nepatirtų nei praradimų, nei nepagrįstai praturtėtų, o atsakingam už žalos padarymą asmeniui išliktų teisinė prievolė atlyginti nuostolius nukentėjusiam asmeniui (draudėjui), o po subrogacijos įvykimo – draudikui pagal jo išmokėtos draudimo išmokos ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Coface Austria Kreditversicherung AG, veikiantis per Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialą v. UAB „Klaipėdos mėsinė“, bylos Nr. 3K-3-415/2012; kt.). 

           Nustatyta, kad draudiminės apsaugos galiojimo laikotarpiu 2010-10-15 E. B. vairuojamas automobilis Subaru B9 Tribeca, v/n (duomenys neskelbtini) susidūrė su Skoda Superb, v/n (duomenys neskelbtini) kurią vairavo M. K.. M. K. automobilis buvo apdraustas civilinės atsakomybės draudimu pas atsakovą (apeliantą). Draudimo faktą patvirtina byloje pateiktas M. K. 2010-10-19 prašymas apeliantui (b.l. 16). E. B., 2010-10-19 kreipėsi į draudiką su pranešimu apie draudiminį įvykį, pateikė paaiškinimą, nubraižė įvykio schemą (b.l. 4- 7; 16-17). Draudikas ištyrė eismo įvykio aplinkybes ir nustatė, kad dėl autoįvykio kaltas M. K., vairavęs automobilį Skoda Superb, v/n (duomenys neskelbtini). Buvo sudaryta žalos dydžio sąmata (b.l. 18-19). Ištyręs autoįvykį draudikas priėmė sprendimą  išmokėti E. B. draudimo išmoką, atskaitęs 300 Lt franšizę (b.l. 20), o 2010-12-28 pateikė pretenziją M. K. draudikui reikalaudamas atlyginti ieškovo išmokėtą draudimo išmoką. Apeliantas, gavęs pretenziją atsisakė ją tenkinti motyvuodamas tuo, kad draudimo išmoka mokama tuo atveju, kai nustatomas už žalos padarymą atsakingas asmuo, draudžiamojo įvykio faktas, aplinkybės, žalos dydis (b.l. 22).

          Apylinkės teismas padarė išvadą, kad M. K. iš esmės pripažino savo kaltę, o ieškovas išsamiai ištyrė autoįvykio aplinkybes ir nustatė M. K. kaltę. Teismo nuomone, tai, kad ieškovui nebuvo pateiktos užpildytos eismo įvykio dalyvių deklaracijos ar policijos sudarytos pažymos apie eismo įvykį ir kaltus (-ą) asmenį  ir formalių duomenų nepateikimas ar nebuvimas, negalėjo būti kliūtimi teismui nustatyti tikrųjų bylos aplinkybių ir jas įvertinti (CK 1.5 str.). Apylinkės teismas taip pat padarė išvadą, jog  labiau tikėtina, jog dėl kilusio eismo įvykio yra kaltas trečiasis asmuo M. K., o trečiajam asmeniui E. B. pagrįstai ir teisėtai buvo išmokėta draudimo išmoka. Tokią teismo išvadą suponavo pačių draudikų veiksmai po to, kai tretieji asmenys jiems pranešė  apie eismo įvykį – vienu atveju, draudikas išmokėjo draudimo išmoką savo draudėjui, o kitu atveju, ne. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad trečiasis asmuo M. K. net neprašė išmokėti draudimo išmokos, leido teismui spręsti, kad jis abejojo savo teisumu, nors rašte nurodė kitaip.

          Teisėjų kolegija su šiomis apylinkės teismo išvadomis nesutinka. Kaip matyti iš byloje esančio automobilio savanoriško draudimo poliso numeris 27000069801/2010, kuriame nustatyta draudiminė apsauga galiojo E. B..  Jame numatyta, kad kompensuojama nuostolių suma, kai draudžiamasis  įvykis nėra vagystė ir nėra registruotas policijoje ne didesnė nei (...), išskyrus atvejus, kai eismo įvykio dalyviai vadovaudamiesi teisės aktuose nustatyta tvarka, nekviečia policijos į eismo į įvykio vietą ir pateikia draudikui jų pačių užpildytas bei pasirašytas eismo įvykio deklaracijas – 5000 Lt (b.l. 4). Taigi, draudimo išmoka pagal minėtą draudimo polisą išmokama teisės aktų nustatyta tvarka. Tokiais teisės aktais nagrinėjamoje byloje yra Transporto  priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau - TPVCAPD)  ir  Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau –LRV) 2008 m. vasario 13 d. Nr. nutarimu Nr. 122 patvirtintos ,,Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklės“.  Šios taisyklės nustato specialią reikalavimo atlyginti žalą pateikimo, jo vertinimo ir draudimo išmokos išmokėjimo tvarką. Minėto nutarimo taisyklių 38 punktas nurodo, kad siekiant priimti sprendimą  dėl draudimo išmokos mokėjimo, turi būti išsamiai ištirtas draudžiamojo įvykio faktas. LR Draudimo įstatymo 96 str. 2 d. nustato pareigą draudikui tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dedant reikiamas pastangas. 

             Taigi, minėto įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad  įvykus eismo įvykiui, su juo susijęs  transporto priemonės valdytojas privalo apie eismo įvykį nedelsdamas pranešti policijai, kelių eismo taisyklėse nustatytais  atvejais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad tais atvejais, kai eismo įvykio dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir vadovaudamiesi kelių eismo taisyklių nuostatomis nekviečia  policijos į eismo įvykio vietą – eismo įvykio deklaracijoje turi būti nubraižoma  eismo įvykio schema, aprašomos eismo įvykio aplinkybės ir duodama visiems eismo dalyviams pasirašyti. TPVCAPD 15 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nustatant eismo įvykio aplinkybes ir kaltininko atsakomybę, turi būti vadovaujamasi eismo įvykio dalyvių pasirašyta eismo įvykio deklaracija ar kitu eismo įvykio dalyvių pasirašytu dokumentu apie įvykio aplinkybes arba kompetentingų institucijų išduotais dokumentais apie eismo įvykio aplinkybes.

             Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. Nr. nutarimu Nr. 122 patvirtintų ,,Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių“  34 punkte nurodoma, kad pageidaujantis gauti draudimo išmoką, regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį turintis asmuo, kuris atlygino nukentėjusiam trečiajam asmeniui eismo įvykio metu padarytą žalą ar mokėjo išmokas, siekdamas atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą, turi pateikti žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui pretenziją sumokėti žalos atlyginimui išleistą sumą. Pageidaujantis gauti draudimo išmoką asmuo taip pat turi pateikti dokumentus, leidžiančius nustatyti eismo įvykio aplinkybes ir atsakingo asmens civilinę atsakomybę (išskyrus atvejus, kai tokius dokumentus atsakingas draudikas yra gavęs iš eismo įvykio dalyvių ar kompetentingų institucijų), taip pat dokumentus, įrodančius atlygintos žalos dydį ir jos atlyginimo faktą. Jeigu pageidaujantis gauti draudimo išmoką asmuo nepateikia užpildytos ir eismo įvykio dalyvių pasirašytos eismo įvykio deklaracijos (kai eismo įvykio deklaracija buvo pildyta), kurioje yra užfiksuotos eismo įvykio aplinkybės ir nurodyti atsakingi dėl žalos padarymo asmenys, draudimo išmoka mokama atsakingam draudikui gavus minėtus dokumentus. Tų pačių taisyklių 46 punkte nustatoma, kad draudimo išmoka mokama, kai nustatomas atsakingas dėl žalos padarymo asmuo (išskyrus Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje ir 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytus atvejus), draudžiamojo įvykio faktas, aplinkybės ir žalos dydis. Draudikas draudimo išmoką išmoka  nukentėjusiam trečiajam asmeniui, jeigu nukentėjęs trečias asmuo ar jo atstovas įvykdė įstatyme  nustatytas pareigas: pateikė atsakingam  draudikui arba biurui pretenziją ir bendrų eismo įvykio dalyviu susitarimu užpildytą ir pasirašytą eismo įvykio deklaraciją, iš kurios teksto galima išsiaiškinti eismo įvykio dalyvius, jo  aplinkybes, schemą (jei apie eismo įvykį nebuvo pranešta policijai), taip pat turimus eismo įvykio aplinkybių žalos įrodymus (...).

         Byloje esantis 2010-10-19 M. K. prašymas atsakovui rodo, kad jis apie autoįvykį buvo pranešęs, nurodė jo aplinkybes (b.l. 16).  Kaip matyti iš byloje esančio M. K. 2010-10-28 paaiškinimo šalys po autoįvykio buvo susitikę kitą dieną ir E. B. savo kaltės nepripažinus, susitarė, kad kiekvienas savo automobilį tvarkys pats (b.l. 17). Bylos medžiaga taip pat tvirtina, kad autoįvykio tyrimas buvo atliekamas tik ieškovo darbuotojų ir tik jų tyrimo pagrindu padarytos išvados apie M. K. kaltę (b.l. 18). Minėta, kad nagrinėjamu atveju autoįvykio dalyviai policijos į autoįvykio vietą nekvietė, autoįvykio deklaracijos nepildė. Siekdamas pašalinti prieštaravimus atsakovas teismo prašė skirti byloje eismo įvykio ekspertizę, kuri galėtų nustatyti autoįvykyje dalyvavusių automobilių kontakto mechanizmą ir automobilių išsidėstymą kelyje (b.l. 86) (CPK 212-213 str., 216 str.). Byloje esantis Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012-02-03 raštas ,,Dėl eismo įvykio ekspertizės“ tvirtina, kad autoįvykio metu nebuvo sudaroma eismo įvykio schema, todėl nėra duomenų apie įvykio vietoje išlikusius pėdsakus, automobilių padėties po susidūrimo, byloje esančios nespalvotos automobilių nuotraukų kopijos yra nekokybiškos ir mažai informatyvios.  Taigi, eismo įvykio ekspertai neturi jokių objektyvių duomenų (tyrimo objektų), kad galima būtų, panaudojus specialias technines žinias, nustatyti šio įvykio eigą, transporto priemonių išsidėstymą kelyje, jų judėjimo trajektorijas ir spręsti kurio iš vairuotojo veiksmai sąlygojo šio eismo įvykio kilimą (b.l. 100). 

           Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį argumentavimą ir nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad policijos pažyma ir eismo įvykio dalyvių užpildyta deklaracija laikytini tik formaliais dokumentais, nes tokia išvada neatitinka ginčo santykį reguliuojančių teisės aktų reikalavimų. Nors minėti dokumentai atskirai ir neturi didesnės įrodomosios galios ir turi būti vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, tačiau šios bylos kontekste, tiek policijos pažyma, tiek eismo įvykio dalyvių užpildyta eismo įvykio deklaracija kilus ginčui dėl draudimo išmokos išmokėjimo ieškovui subrogacijos pagrindais leistų spręsti ir pagrįstai įvertinti autoįvykio aplinkybes bei nustatyti kaltą ir/ar kaltus dėl jo asmenis. Kas sąlygotų ir žalos dydžio atlyginimą.                      

            Neginčijama, kad teismas turi ir privalo išsiaiškinti bylai svarbias aplinkybes, jas įvertinti ir padaryti išvadas dėl įrodymų pakankamumo, leistinumo ir sąsajų su byla (CPK 12 str., 176 str., 178 str., 183 str., 185 str.). Tačiau vertindamas įrodymus ir darydamas išvadas teismas kartu privalo atsižvelgti ir į teisės aktus reglamentuojančius ginčo santykį ir jais vadovaudamasis įvertinti įrodymų pakankamumo klausimą (CPK 178 str.), o ne tik vadovautis CK 1.5 straipsnio nuostatomis. Ieškovui nepateikus teisės aktų reikalavimus atitinkančių įrodymų apie įvykio kaltininką ir pateikus tik ieškovo darbuotojo atlikto tyrimo rezultatus bei padarytas išvadas, teisėjų kolegijos nuomone, tokie įrodymai yra nepakankami konstatuoti vien tik M. K. kaltę. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – galimybė padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011, 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2011, 2010 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010). Remiantis aukščiau išdėstytu apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovas neįrodė, kad eismo įvykio kaltininkas yra M. K..

           Šioje byloje apylinkės teismas atsakovo prašymu skyrė eismo įvykio ekspertizę (b.l. 91-92). Ekspertizė atlikta teismo pavedimu ir ekspertų gauti atsakymai laikytini didesnę įrodomąją galią turinčiais įrodymais  (CPK 197 str. 1, 2 d.). Todėl teismas spręsdamas M. K. kaltės klausimą turėjo vadovautis eksperto, kaip asmens turinčio specialių žinių ginčo klausimu atsakymais į ekspertizės akte pateiktus klausimus, nors pati ekspertizė dėl duomenų nepakankamumo (stokos) atlikta nebuvo. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012-02-03 rašte ,,Dėl eismo įvykio ekspertizės“ išsamiai nurodomos ekspertizės neatlikimo priežastys, į kurias apylinkės teismas nagrinėdamas bylą turėjo atsižvelgti (CPK 213 str.). Autoįvykio šalims neužpildžius eismo įvykio deklaracijos ir į eismo įvykio vietą nekvietus policijos, t.y. eismo įvykio dalyviams pažeidus pareigą imtis priemonių, kad eismo įvykio aplinkybės būtų tinkamai užfiksuotos, ekspertizė buvo bene vienintelis būdas nustatyti autoįvykio kaltininką ir spręsti dėl atsakovo atsisakymo ieškovui išmokėti žalos atlyginimą subrogacijos tvarka.

              Kadangi ekspertai galimybės atlikti autoįvykio ekspertizę neturėjo galimybės, teisėjų kolegija daro išvadą, kad autoįvykio kaltininkas nustatytas nebuvo, o vien ieškovo darbuotojo atliktas autoįvykio vertinimas ir padarytos išvados dėl autoįvykio kaltininko, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti laikomi tinkamu įrodymu pagrindžiančiu R. K. kaltę (CPK 178 str.  183 str., 185 str.).

            Teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismo išvada, jog labiau tikėtina, kad autoįvykio kaltininku buvo M. K. laikytina nepagrįsta.   

            Pagal CK 6.245-6.249 straipsnius, 6.263 straipsnį, prievolė atlyginti žalą atsakingam už žalą asmeniui atsiranda tik nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas. Autoįvykio faktas nagrinėjamu atveju akivaizdus ir patvirtinamas byloje esančiais įrodymais (b.l. 5-6; 8-18). Byloje yra duomenys apie  E. B. nustatytą žalos dydį ir jos išmoką (b.l. 19-20). Tačiau byloje nėra pakankamų duomenų patvirtintų teisės aktų nustatyta tvarka apie įvykio kaltininką. Atitinkamai nėra nustatyta, kad autoįvykis įvyko tik dėl  M. K. kaltų veiksmų. Todėl nesant bent vienos žalai nustatyti reikšmingos sąlygos, pagrindo spręsti dėl autoįvykio kaltininko nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad M. K. gyvena ne Vilniuje, o E. B. Vilniuje ir vyko namo taip pat neleidžia spręsti, kad dėl autoįvykio kaltas M. K., nes pagal kelių eismo taisykles abu eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių (9 p., 106-109 p.). Patikimi duomenys apie autoįvykio kaltininką taip pat nebuvo pateikti ir atsakovui.

            Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad apylinkės teismas netinkamai ištyrė faktines bylos aplinkybes, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir taikė bei aiškino materialinės teisės reglamentuojančias žalos atlyginimą subrogacijos atveju (CK 6.105 str. 1 d.). Todėl skundžiamas teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovo ADB Seesam Insurance AS Lietuvoje veikiančio per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą ieškinį atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

            Priteisti apeliantui UAB ,,Ergo Lietuva“ 177,00 Lt sumokėto paduodant apeliacinį skundą žyminio mokesčio (b.l. 136) (CPK 93 str. 1.).

            Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija, 

             n u s p r e n d ž i a :

             Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą  panaikinti ir priimti naują sprendimą  - ieškovo ADB Seesam Insurance AS Lietuvoje veikiančio per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą ieškinį atmesti.

              Priteisti iš ieškovo ADB Seesam Insurance AS Lietuvoje veikiančio per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą (į.k. 111631975), atsakovui UAB ,,Ergo Lietuva“ (110012799) 177,00 (vienas šimtas septyniasdešimt septyni) Lt žyminio mokesčio.

        Teisėjai                                                                                                       Natalja Cikoto

                                                                                                                 Jūratė Varanauskaitė

                                                                                                                  Antanas Rudzinskas