Administracinė byla Nr. A-4161-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03550-2015-4

  Procesinio sprendimo kategorija 3.5, 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės saugumo departamentui dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas M. A. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–10, 105–118), prašydamas: panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-495/00162/ „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas dėl leidimo panaikinimo) bei 2015 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. (15/5-3)4U-367 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A. atvykti į Lietuvos Respubliką“ (toliau – ir Sprendimas dėl draudimo atvykti).

Pareiškėjas paaiškino, kad yra Lietuvos Respublikoje įregistruotos UAB „Baltic hub“ savininkas bei vadovas ir pagrindinis jo atvykimo tikslas yra darbas minėtoje įmonėje. Migracijos departamentas priėmė 2014 m. liepos 3 d. sprendimą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį vienus metus. Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu, 2015 m. gegužės 11 d. priėmė Sprendimą dėl leidimo panaikinimo. Sprendimas dėl leidimo panaikinimo grindžiamas Valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2015 m. balandžio 23 d. raštu Nr. 19-850, kuriame nurodyta, jog M. A. veikla Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo manymu, atsakovas turėjo įvertinti jo keliamos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumą bei tokios grėsmės galimybės akivaizdumą ir individualią pareiškėjo situaciją, jo ryšius su Lietuvos valstybe. Sprendime dėl leidimo panaikinimo nepateikiamas vertinimas dėl VSD rašte nurodytos grėsmės realumo. Be to, galimybės gauti įslaptintus duomenis neturėjimas ir negalėjimas pateikti paaiškinimų pažeidžia rungimosi principą ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos nagrinėjimo principą bei Viešojo administravimo įstatymą. Grėsmė valstybės saugumui turi būti pagrįsta objektyviais duomenimis (faktais), o ne tariama ar spėjama. Grėsmės turinys negali būti plečiamas. Pareiškėjo nuomone, VSD jo veikla, keliančia grėsmę valstybės saugumui, galėjo laikyti veiksmus tarpininkaujant užsieniečiams dėl įmonių steigimo Lietuvoje ir dokumentų rengimo leidimams laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti. Pareiškėjas pagal su Danijos įmone Labora Servicecentre ApS, teikiančia įvairias paslaugas ir konsultacijas, sudarytą susitarimą teikė tarpininkavimo paslaugas investicijų ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje klausimais. Viena iš šios Danijos įmonės teikiamų paslaugų yra pagalba steigiant verslą Lietuvoje ir tvarkant dokumentus dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gavimo. Užsieniečiai sudarydavo susitarimus su Danijos įmone Labora Servicecentre ApS, kuri pasitelkdavo pareiškėją. M. A. perduodavo užsieniečių bylas UAB „Silver Spot“ ir UAB „Juriscon“, kurios įsteigdavo įmones Lietuvoje ir paruošdavo dokumentus dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Pareiškėjas dokumentų nerinkdavo ir neruošdavo. Suteikęs tarpininkavimo paslaugas, jis nebesidomėdavo užsieniečių gyvenimu. M. A. neatsakingas už užsieniečių pateikiamų duomenų tikrumą, negalėjo kontroliuoti, kad užsieniečių steigiamos įmonės vykdytų realią ekonominę veiklą. Atsakovas 2015 m. birželio 23 d. priėmė sprendimą dėl draudimo M. A. atvykti į Lietuvos Respubliką. Sprendimas buvo priimtas remiantis tuo, kad buvo gautas VSD 2015 m. birželio 18 d. raštas Nr. 19-1235, kuriame prašoma pareiškėją 10 metų įtraukti į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, ir 3 metams įvesti į antros kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti. Nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 8 bei 101 punkto nuostatos nustato terminą, per kurį VSD turi pateikti siūlymą įtraukti užsienietį į nacionalinį sąrašą, bei terminą, per kurį Migracijos departamentas turi teisę priimti sprendimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvą, o šių terminų pratęsimo ar atnaujinimo galimybė nėra nustatyta. VSD siūlymą įtraukti M. A. į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą pateikė 2015 m. birželio 18 d., tačiau aplinkybes, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, konstatavo jau 2015 m. balandžio 23 d. rašte Nr. 19-850. VSD praleido Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 8 punkte nustatytą 10 darbo dienų terminą, kuris pradedamas skaičiuoti nuo aplinkybių atsiradimo ar paaiškėjimo. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje numatytas gero administravimo principas reiškia ir tai, kad sprendimai turi būti priimti per įstatymuose nustatytus terminus. Sprendimas dėl draudimo atvykti priimtas remiantis vien tik VSD pateikta medžiaga, kuri yra įslaptinta ir pareiškėjui nėra žinoma, kiti motyvai sprendime nepateikti. Sprendimas dėl draudimo atvykti, viršijantis 5 metų terminą, užsieniečio atžvilgiu gali būti priimtas tik tuo atveju, jei yra nustatyta, kad šis asmuo kelia rimtą grėsmę valstybės saugumui, o ne gali kelti tokią grėsmę. Grėsmė turi būti reali, o šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui maksimalus 10 metų draudimo atvykti terminas turi būti trumpinamas perpus. Toks sprendimas turi būti priimtas vadovaujantis viešojo administravimo, tarp jų ir proporcingumo bei objektyvumo principais. Migracijos departamentas, priimdamas prašomus panaikinti sprendimus, nevertino pareiškėjo individualios situacijos, ryšių su Lietuvos valstybe, todėl pažeidžiamas proporcingumo principas, neužtikrinta teisingos valstybės, visuomenės ir M. A. teisių bei teisėtų interesų pusiausvyra. M. A. 2015 m. vasario 27 d. Danijoje sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete V. K., su kuria kartu atvyko gyventi ir šiuo metu kartu gyvena Lietuvoje. Pareiškėjo sutuoktinė Lietuvoje aktyviai veikia profesinėje srityje ir yra integravusis į Lietuvos darbo rinką: Vytauto Didžiojo universitete yra išklausiusi Molekulinės biologijos ir biotechnologijos studijų programą ir nuo 2013 m. rugpjūčio 19 d. VšĮ Vilniaus rajono centrinėje poliklinikoje dirba laboratorijoje pagal specialybę. Reikalavimas apsigyventi kitoje valstybėje, siekiant išsaugoti šeimos vienybę, neatitiktų protingumo ir proporcingumo principų, kadangi nepagrįstai suvaržytų ir apsunkintų pareiškėjo sutuoktinės galimybes toliau sėkmingai veikti profesinėje srityje be kalbinių ir kultūrinių barjerų jos integracijai. M. A. Lietuvoje yra sėkmingai sukūręs verslą. Jis yra vienintelis UAB „Baltic hub“, kurios įstatinis kapitalas yra 60 005,12 Eur, akcininkas ir direktorius. Pareiškėjui, kaip UAB „Baltic hub“ direktoriui, kas mėnesį išmokamas darbo užmokestis. Įmonė moka mokesčius. M. A. yra ir vienas iš keturių Lietuvos Respublikoje registruotos UAB „Viteiscrap“ akcininkų: jam nuosavybės teise priklauso 829 vardinių paprastųjų akcijų, kurių vienos nominali vertė 28,96 Eur.

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutiko ir atsiliepime (II t., b. l. 3–8) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Paaiškino, kad pagal Nacionalinio saugumo įstatymo 2 straipsnį, VSD yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą. 2015 m. birželio 25 d. buvo priimtas Įstatymo 4, 24, 26, 35, 55, 90, 93, 106, 127, 140, 1401 straipsnių, X skyriaus pavadinimo pakeitimo ir įstatymo papildymo 341 straipsniu įstatymas Nr. XII-1894 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas). Pakeitimo įstatymo 1 straipsniu keičiamo Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis nustato, kad VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Galimybes sprendimuose įvardyti konkrečias aplinkybes riboja Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas. Abu sprendimai grindžiami ne bendro pobūdžio spėjimais, bet konkrečiais duomenimis. Pareiškėjo veikla jam žinoma. Atsakovas 2015 m. birželio 22 d. gavęs VSD raštą, 2015 m. birželio 23 d. priėmė ginčijamą sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, t. y. sprendimas priimtas kitą darbo dieną, kaip ir nustato Nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklės. Pareiškėjo santuoka Lietuvos Respublikoje neapskaityta. Pagal Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 2 punktą, užsienietis privalo pranešti apie pasikeitusią šeiminę padėtį, tačiau M. A. šios pareigos neįvykdė. Nors Migracijos departamentas tikrino duomenis apie pareiškėjo šeiminius ryšius, šios aplinkybės negalėjo nurodyti. Tai, kad santuoka sudaryta Danijoje ir Lietuvos Respublikoje neapskaityta, patvirtina, kad M. A. šeimos ryšiai kūrėsi ir gali būti plėtojami ne tik Lietuvos Respublikoje. M. A. turi leidimą gyventi Danijos Karalystėje, 2015 m. liepos 14 d. prašyme jis nurodė, kad šioje šalyje galėtų gyventi kartu su šeima. Šiuo metu vykdomos konsultacijos su Danijos Karalyste – šiai valstybei priėmus sprendimą nepanaikinti leidimo gyventi, vadovaujantis Įstatymo 26 straipsnio 7 dalimi, įspėjimas dėl neįsileidimo centrinėje Šengeno informacinėje sistemoje būtų atšaukiamas, tačiau duomenys apie pareiškėją būtų perkelti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą gali būti ribojama, remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais. Atsižvelgiant į tai, kad M. A. veikla kelia realią grėsmę valstybės saugumui, prašomi panaikinti sprendimai buvo proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės ir visuomenės saugumą. Atsakovas vertino pareiškėjo socialinius ryšius su Lietuvos Respublika. Ginčijami sprendimai savaime neužkerta kelio vykdyti įmonės veiklą, pasitelkiant atstovus ar nuotoliniu būdu. Be to, M. A. leidimą laikinai gyventi turi tik nuo 2013 m. gegužės 15 d., todėl jo ryšiai su Lietuvos Respublika nevertintini kaip ilgalaikiai. Priimant sprendimą dėl leidimo gyventi panaikinimo ir draudimo atvykti, nebūtina nustatyti, kad sprendimo priėmimo metu teismo sprendimu yra konstatuotas visuomenės intereso pažeidimas, užtenka įvertinti, ar užsieniečio elgesys praeityje sudaro realios bei akivaizdžios grėsmės valstybės saugumui galimybę.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas su skundu nesutiko ir atsiliepime (II t., b. l. 1–2) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, prašomi panaikinti sprendimai buvo priimti Migracijos departamento kompetencijos ribose, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos teisės aktais. VSD 2015 m. balandžio 23 d. raštu Nr. 19-850 ir 2015 m. birželio 18 d. raštu Nr. 19-1235 pateikė informaciją, kuri galėjo būti reikšminga priimant ginčijamus sprendimus. Ši informacija yra įslaptinta slaptumo žyma „Slaptai“. Nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių nustatytos tvarkos pažeidimo įtaka priimto atsakovo 2015 m. birželio 23 d. sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui turi būti vertinama pagal bendrąsias taisykles, įtvirtintas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte, todėl reikėtų atsižvelgti į tai, ar formalus nustatyto termino pažeidimas padarė poveikį skundžiamo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui. Dėl tam tikrų, kad ir objektyvių priežasčių, praleidus Nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 8 punkte nustatytą terminą, atsiduriama teisiškai nesureglamentuotoje situacijoje, nes prarandama bet kokia galimybė kreiptis į Migracijos departamentą dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką nustatymo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 14 d. sprendimu (b. l. 108–117) pareiškėjo M. A. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2014 m. liepos 3 d. priėmė sprendimą išduoti M. A. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį vienus metus. Remiantis šiuo sprendimu, pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2015 m. rugpjūčio 12 d. VSD 2015 m. balandžio 23 d. rašte Nr. 19-850 atsakovui nurodė, kad (duomenys neskelbtini) piliečio M. A. veikla Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui ir pasiūlė pareiškėjui panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (II t., b. l. 85–87). Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu, 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. (15/4-1)3I-495/00162/ nusprendė panaikinti M. A. išduotą leidimą laikinai gyventi (duomenys neskelbtini) (II t., b. l. 21). VSD 2015 m. birželio 18 d. rašte Nr. 19-1235 atsakovo prašė uždrausti M. A. 10 metų atvykti į Lietuvos Respubliką ir 3 metus į Šengeno erdvę (II t., b. l. 89–90). Migracijos departamentas 2015 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. (15/5-3)4U-367 nusprendė uždrausti pareiškėjui iki 2025 m. birželio 23 d. atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo jam iki 2018 m. birželio 23 d. atvykti ir apsigyventi pagal Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. gruodžio 20 d. reglamento (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir Reglamentas) 24 straipsnio 1 dalį. Šis sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 3, 4 ir 5 dalimis, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 4, 5, 6 ir 12 punktais, Reglamento 24 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Migracijos departamento nuostatų, patvirtintų vidaus reikalų ministro 2000 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 388, 12.15, 12.16, 18, 19.1 ir 19.3 punktais, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), patvirtinta Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, ir atsižvelgus į VSD 2015 m. birželio 18 d. rašte Nr. 19-1235 pateiktą informaciją (II t., b. l. 30–31).

M. A. su Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. (15/4-1)3I-495/00162/ ir atsakovo 2015 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. (15/5-3) 4U-367 nesutinka, laiko kad jie grindžiami vien slapta medžiaga, kuri jam nežinoma. Tvirtina, kad Migracijos departamentas nepagrindė minėtų sprendimų objektyviais duomenimis (faktais) dėl M. A. galimai keliamos grėsmės valstybės saugumui, nevertino tokios grėsmės realumo ir akivaizdumo, nepagrįstai ir neprotingai išplėtė keliamos grėsmės turinį bei apimtį, tinkamai neatsižvelgė į M. A. šeiminius ir ekonominius ryšius su Lietuvos valstybe, todėl priėmė nepagrįstus sprendimus, kuris neproporcingai suvaržo jo teises. Be to, Sprendimas dėl draudimo atvykti priimtas praleidus teisės aktų nustatytus terminus jam priimti.

Iš prašomo panaikinti Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-495/00162/ matyti, kad jis buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu, pagal kurį, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (II t., b. l. 21). Aplinkybę, kad M. A. kelia grėsmę valstybės saugumui, patvirtina VSD 2015 m. balandžio 23 d. raštas Nr. 19-850 (II t., b. l. 85–87). VSD raštas pažymėtas žyma „Slaptai“.

Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad žyma „Slaptai“ suteikiama valstybės paslaptį sudarančiai informacijai, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali pažeisti valstybės gynybinę galią ar padaryti žalos valstybės interesams arba sudaryti prielaidas kilti pavojui žmogaus gyvybei ar sveikatai. Remiantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 46 straipsniu, asmuo už neteisėtą disponavimą įslaptinta informacija, įslaptintos informacijos atskleidimą, praradimą, pagrobimą ar kitokį neteisėtą įgijimą arba kitus įslaptintos informacijos apsaugos reikalavimų pažeidimus atsako teisės aktų nustatyta tvarka.

ABTĮ 57 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalies (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija), 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1 ir 2 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išaiškinta, kad šioje normoje įtvirtinta taisyklė, jog faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad tai, ar tam tikra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija gali būti įrodymas atitinkamoje byloje (o jeigu taip, tai kokia apimtimi), priklauso nuo daugelio veiksnių, taip pat kad jeigu sprendimui teismo nagrinėjamoje byloje priimti ir tokiam teisingumui, kokį įtvirtina Konstitucija, įvykdyti teismui pakanka tokių įrodymų (medžiagos), kurie nėra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija, ši neatskleistina informacija, saugant viešąjį interesą, neturi būti įrodymas toje byloje ir šalys su ja negali būti supažindintos.

Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas su 2015 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. I-9953-580/2015 kreipėsi į VSD dėl 2015 m. balandžio 23 d. ir 2015 m. birželio 18 d. raštuose pateiktos informacijos išslaptinimo (II t., b. l. 82) ir teismo prašymas iš dalies buvo patenkintas (II t., b. l. 85–87, 88–90). Teismo nuomone, VSD 2015 m. balandžio 23 d. rašte Nr. 19-850 pateikti faktai yra pakankami bylai išspręsti. Iš šio VSD 2015 m. balandžio 23 d. rašto Nr. 19-850 (II t., b. l. 85–87) matyti, kad pareiškėjas yra vienas iš pagrindinių asmenų, kilusių iš šalių, kuriose aktyviai veikia teroristinės organizacijos, imigracijos į Europos Sąjungos šalis už piniginį atlygį organizatorių. Šiame rašte pažymėta, kad Europos Sąjungos žvalgybos tarnybos jau yra fiksavusios atvejų, kai pasinaudodami panašiais migracijos kanalais į Europos Sąjungą atvyko teroristinėms organizacijoms priklausantys ir jas remiantys asmenys, dėl ko kyla teroristinių aktų Europos Sąjungoje pavojus. VSD 2015 m. balandžio 23 d. rašte Nr. 19-850 pateikiama svarbi, vienareikšmiai vertintina informacija. Kitų įrodymų, galinčių paneigti minėtame VSD rašte konstatuotų aplinkybių buvimą nepateikta. Teisėjų kolegijos nuomone, VSD 2015 m. balandžio 23 d. raštas Nr. 19-850 yra pakankama įrodinėjimo priemonė konstatuoti faktui, kad M. A. buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę ne tik Lietuvos Respublikos, bet ir visos Europos Sąjungos saugumui. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad M. A. sąsajumas su tam tikrais asmenimis, užsiimančiais neteisėta veikla, gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Taip pat turi būti įvertintas ir tarptautinis kontekstas, kuriame veiksmai yra atliekami. Šiuo metu vis dažniau pasitaiko įvairaus pobūdžio teroristinių veiksmų, sietinų su Artimųjų Rytų kraštais.

Teismas nesutinka su pareiškėjo nuomone, kad Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimas Nr. (15/4-1)3I-495/00162/ yra neproporcingas. Pažymėtina, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visiems visuomenės nariams; valstybės saugumas yra pagrindinė vertybė, kuri, lyginant su galimais asmens teisių pažeidimais, yra žymiai svarbesnė.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad M. A. 2015 m. vasario 27 d. Danijoje sudarė santuoką su V. K. (I t., b. l. 164–165), kuri Lietuvos Respublikoje buvo apskaityta tik 2015 m. rugsėjo 18 d. (II t., b. l. 96–97). Tai patvirtina, kad pareiškėjo šeimos ryšiai kūrėsi ir gali būti plėtojami ne tik Lietuvos Respublikoje. Lietuvoje jis gyveno apie dvejus metus, todėl pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika negali būti vertinami kaip ilgalaikiai. Danijos užsieniečių centro duomenimis, M. A. iki 2015 m. birželio 18 d. turėjo galiojantį leidimą gyventi Danijoje (II t., b. l. 37, 56). Įvertinus tai, kas išdėstyta, negalima daryti išvados, kad pareiškėjas turi ypatingų asmeninių ryšių su Lietuvos Respublika. Šios aplinkybės nepaneigia ir tai, kad jo sutuoktinė yra integravusis į Lietuvos darbo rinką (I t., b. l. 166, 167, 168–169), kadangi nuo 2014 m. rugpjūčio 29 d. V. K. buvo atleista iš VŠĮ Vilniaus rajono centrinės poliklinikos klinikinės diagnostikos laboratorijos technologės pareigų (I t., b. l. 167). Iš administracinėje byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas yra UAB „Baltic hub“ savininkas ir direktorius (I t., b. l. 60–61, 62), tačiau, kaip teisingai pažymėjo atsakovas, Sprendimas dėl leidimo panaikinimo neužkerta kelio vykdyti įmonės veiklą, tai asmuo gali daryti pasitelkdamas atstovus ar nuotoliniu būdu. Be to, M. A. gali parduoti įmonę ir gauti ekvivalentą turtu. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Pareiškėjas turi teisę, kaip ir kiti Lietuvos gyventojai, būti lygiai traktuojamas bei patirti tokios pat kokybės administravimą ir įgyvendinti savo procedūrines teises, tačiau jo teisės negali būti priešpastatomos valstybės interesams. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo laikinai gyventi panaikinimo klausimą. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijoje Rec(2000)15 pažymima, kad bet kokiomis sąlygomis valstybė turi teisę išsiųsti migrantą, jei jis kelia grėsmę nacionaliniam saugumui ar viešai tvarkai.

Įstatymo 133 straipsnio, reglamentuojančio draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką, aktualios redakcijos 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas ir kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti, grąžintas į kilmės ar užsienio valstybę arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos arba išvyko iš jos, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Šis reglamentavimas reiškia, kad sprendimui dėl uždraudimo atvykti pakanka bent vienos iš nurodytų sąlygų. Pagal to paties straipsnio 4 dalį, užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo centrinei Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Vyriausybės nustatyta tvarka. Sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas (Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis). Draudimo atvykti trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes. Kriterijus, į kuriuos atsižvelgiama priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, nustato Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintų Kriterijų vertinimo tvarkos antrojo skyriaus antrasis skirsnis. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punktą, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas (11.1 p.), esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika (11.2 p.); tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas (11.3.1 p.), užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.3.2 p.).

Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Taisyklių 4 punkte įtvirtinta, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą tvarko ir duomenis iš šio sąrašo C. SIS teikia Migracijos departamentas. Į šį sąrašą duomenys įrašomi Migracijos departamento priimtų sprendimų uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindu (5 p.). Pagal šių taisyklių 111 punktą, duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka Reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Duomenys iš sąrašo C. SIS pateikiami, Migracijos departamentui priėmus atitinkamą sprendimą įtraukti į C. SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal Reglamento 24 arba 25 straipsnį. Pagal Reglamento 24 straipsnio 1 dalį, duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad perspėjimas įvedamas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje. Tokia padėtis susidaro pirmiausia tuomet, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra pagrįstų priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkias nusikalstamas veikas, arba yra aiškių įrodymų, kad jis ketina tokias nusikalstamas veikas padaryti valstybės narės teritorijoje. Pagal Reglamento 25 straipsnio 1 dalį, perspėjimas apie trečiosios šalies pilietį, kuriam suteikta teisė laisvai judėti Bendrijoje, kaip apibrėžta 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, atitinka taisykles, priimtas įgyvendinant tą direktyvą. Esant sutapimui pagal 24 straipsnio perspėjimą dėl trečiosios šalies piliečio, kuriam suteikta teisė laisvai judėti Bendrijoje, perspėjimą vykdanti valstybė narė, pasinaudodama savo SIRENE biuru ir laikydamasi SIRENE vadovo nuostatų, tuoj pat kreipiasi į perspėjimą pateikusią valstybę narę, kad būtų galima nedelsiant nuspręsti, kokio veiksmo imtis (Reglamento 25 straipsnio 2 dalis).

Aptarti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Sprendimas dėl draudimo atvykti buvo priimtas atsižvelgus į VSD 2015 m. birželio 18 d. raštą Nr. 19-1235 (II t., b. l. 88–90), kuriame nurodyta, kad pareiškėjas yra vienas iš pagrindinių asmenų, kilusių iš šalių, kuriose aktyviai veikia teroristinės organizacijos, imigracijos į Europos Sąjungos šalis už piniginį atlygį organizatorių. Europos Sąjungos žvalgybos tarnybos jau yra fiksavusios atvejų, kai pasinaudodami panašiais migracijos kanalais į Europos Sąjungą atvyko teroristinėms organizacijoms priklausantys ir jas remiantys asmenys, dėl ko kyla teroristinių aktų Europos Sąjungoje pavojus. VSD 2015 m. birželio 18 d. rašte Nr. 19-1235 pateikiama vienareikšmiai vertintina informacija. Šie duomenys yra patvirtinti slaptais dokumentais, su kuriais susipažino teisėjų kolegija. Kitų įrodymų, galinčių paneigti minėtame VSD rašte konstatuotų aplinkybių buvimą, nepateikta. Teismo nuomone, pakanka remtis iš dalies išslaptintu VSD 2015 m. birželio 18 d. raštu Nr. 19-1235, kadangi jame pateikti faktai yra pakankami bylai išspręsti. Teisėjų kolegijos nuomone, VSD 2015 m. birželio 18 d. raštas Nr. 19-1235 yra pakankama įrodinėjimo priemonė konstatuoti faktui, kad M. A. buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę ne tik Lietuvos Respublikos, bet ir visos Europos Sąjungos saugumui. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog atsakovas pagrįstai uždraudė M. A. atvykti į Lietuvos Respubliką.

Pagal Reglamento 24 straipsnio 3 dalį perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą. Taigi, Europos Sąjungos teisė leidžia priimti administracinį sprendimą, kurio pagrindu įvedamas perspėjimas dėl draudimo atvykti, kai asmeniui atsisakoma išduoti leidimą gyventi ir kai jo buvimas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.

Reglamento 21 straipsnis nustato, kad prieš pateikdama perspėjimą, valstybė narė įvertina jo proporcingumą, t. y. nustato, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą į SIS II. Teismui tiriant Migracijos Departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-495/00162/ teisėtumą, buvo konstatuota, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika negali būti vertinami kaip ilgalaikiai, jo šeimos ryšiai kūrėsi ne Lietuvoje ir gali būti plėtojami ne tik Lietuvos Respublikoje, todėl padaryta išvada, kad M. A. neturi asmeninių ryšių su Lietuvos Respublika. Pareiškėjas išsaugo galimybę arba įmonei vadovauti iš kitos šalies, arba ją parduoti ir gauti ekvivalentą turtu. Pažymėtina, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visiems visuomenės nariams; valstybės saugumas yra pagrindinė vertybė, kuri, lyginant su galimais asmens teisių pažeidimais, yra žymiai svarbesnė. Siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą, draudimas atvykti yra pakankamai proporcinga priemonė. Taisyklių 16 punkte nustatyta, kad duomenys apie užsienietį gali būti išbraukiami iš sąrašo Migracijos departamento sprendimu, jeigu Migracijos departamentui pateikiamas: motyvuotas rašytinis užsieniečio prašymas išbraukti duomenis apie jį iš sąrašo arba motyvuotas rašytinis valstybės institucijos arba įstaigos siūlymas išbraukti duomenis apie užsienietį iš sąrašo. Gavęs šių taisyklių 16 punkte nurodytą prašymą (siūlymą) išbraukti duomenis apie užsienietį iš sąrašo, Migracijos departamentas raštu tai suderina su valstybės institucija ar įstaiga, pateikusia siūlymą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu užsieniečiui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką valstybės institucijos ar įstaigos siūlymu (Taisyklių 17 punktas). Taigi, M. A. turi teisę pateikti atsakovui motyvuotą rašytinį prašymą išbraukti jo duomenis už užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašo prašyme nurodyti visas reikšmingas aplinkybes.

Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 punkte nustatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pripažinus, kad pareiškėjo šeiminiai ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis nėra tvirti (pateikdamas prašymą dėl leidimo gyventi Danijoje, M. A. nurodė, kad siekia šioje šalyje gyventi su šeima, santuoka buvo sudaryta 2015 m. vasario 27 d. Danijoje, o Lietuvoje apskaityta tik 2015 m. rugsėjo 18 d.) nebuvo pagrindo remtis Kriterijų vertinimo tvarkos 39 punktu ir nustatyti perpus trumpesnį, t. y. 5 metų draudimo atvykti laikotarpį.

Sprendimas dėl leidimo panaikinimo ir Sprendimas dėl draudimo atvykti yra individualūs administraciniai aktai, kadangi tai vienkartiniai teisės taikymo aktai, skirti konkrečiam asmeniui (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 9 d.). Taigi, jis turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo kriterijus. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Iš prašomų panaikinti sprendimų turinio matyti, kad juose nėra nurodytos konkrečios aplinkybės, sudarančios pagrindą konstatuoti grėsmės valstybės saugumui buvimo faktą, tačiau pažymėtina, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies norma, įpareigojanti pateikti sprendimo motyvus bei pagrįsti taikomą prievartos priemonę, šiuo atveju turi būti taikomas atsižvelgiant į Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo apribojimus. Skundžiamuose sprendimuose nurodyta kokių dokumentų pagrindu priimti prašomi panaikinti sprendimai, todėl tai pripažįstama pakankamu jų motyvavimu.

Taisyklių 8 punkte nustatyta, kad duomenys, nurodyti šių taisyklių 6 punkte, ir juos pagrindžiantys dokumentai Migracijos departamentui teikiami esant bent vienam Įstatymo 133 straipsnio 1, 2, 21 ar 3 dalyje nurodytam pagrindui per 10 darbo dienų nuo šio pagrindo atsiradimo ar paaiškėjimo kartu su šį pagrindą patvirtinančiais dokumentais ir (arba) kompetentingų valstybės institucijų ar įstaigų motyvuotomis išvadomis arba pateikta informacija apie tai, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Pagal Taisyklių 101 punktą, jeigu Migracijos departamentas sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima atsižvelgdamas į savo priimtą sprendimą atsisakyti išduoti užsieniečiui vizą ar ją panaikinti, atsisakyti išduoti užsieniečiui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jį panaikinti, išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos arba grąžinti į kilmės ar užsienio valstybę, toks sprendimas priimamas per 5 darbo dienas nuo vieno iš minėtų sprendimų priėmimo.

Sprendimas dėl draudimo atvykti buvo priimtas remiantis VSD 2015 m. birželio 18 d. raštu Nr. 19-1235, tačiau informacija apie tai, kad pareiškėjo veikla Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, atsakovui pateikta VSD 2015 m. balandžio 23 d. rašte Nr. 19-850. Sprendimas dėl draudimo M. A. atvykti į Lietuvos Respubliką turėjo būti priimtas iki 2015 m. gegužės 11 d. įskaitytinai, tačiau buvo priimtas tik 2015 m. birželio 23 d., t. y. praleidus nustatytą terminą. Pareiškėjas teigia, jog terminas draudimui nustatyti yra naikinamasis, jis negali būti nei atnaujintas, nei pratęstas, kadangi tai yra susijęs su asmens statuso apibrėžimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, 10 darbo dienų terminas yra procedūrinis administracinių institucijų veiksmų atlikimo terminas. Terminas nustatytas ne pareiškėjui, bet administravimo subjektui sprendimui priimti. Įprastai administracinėje teisėje tokie terminai apibrėžia administravimo veiksmų atlikimo datą, tačiau nenustato veiksmų neatlikimo pasekmių. Nustačius taisyklę, jog tam tikras sprendimas gali būti priimtas per tam tikrą laiką, nėra sprendžiama, kad šiam laikui pasibaigus sprendimas negali būti priimamas. Procedūrinių normų įtaka administracinio sprendimo teisėtumui yra nustatoma taikant ABTĮ 89 straipsnio 3 punkto kriterijų. Ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės. Kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas. Teisės aktai tiesiogiai nenustato pasekmių, kai konstatuojamas sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką nagrinėjimo procedūros pažeidimas, o konkrečiai – toks sprendimas priimamas nesilaikant nustatyto termino. Įvertinus nustatytas aplinkybes, negalima daryti išvados, kad sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką termino pažeidimas galėjo lemti nepagrįsto sprendimo priėmimą bei kad nesilaikant nustatyto termino, buvo pabloginta pareiškėjo teisinė padėtis ar suvaržytos jam garantuojamos teisės. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo šį atsakovo padarytą procedūrinį pažeidimą vertinti kaip esminį ir daro išvadą, kad jis yra formalus ir negali lemti Sprendimo dėl draudimo neteisėtumo.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad Migracijos departamentas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, todėl pagrįstai panaikino M. A. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir uždraudė jam atvykti į Lietuvos Respubliką 10 metų. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimas Nr. (15/4-1)3I-495/00162/ „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A., panaikinimo“ bei Migracijos departamento 2015 m. birželio 23 d. sprendimas Nr. (15/5-3)4U-367 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A. atvykti į Lietuvos Respubliką“ yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo jų panaikinti. Pareiškėjo skundai atmestini (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi M. A. skundas netenkinamas, nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III.

Pareiškėjas M. A. apeliaciniame skunde (II t., b. l. 119–132) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė ir pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Papildomai pažymi, kad teismo posėdžio metu buvo atskleista dalis išslaptintos informacijos, kurios pagrindu buvo priimti skundžiami sprendimai. Tačiau pareiškėjas nesutinka su tuo, kad šie duomenys yra pakankami minėtiems sprendimams priimti. Duomenys, kad pareiškėjas neva organizavo suklastotų dokumentų (duomenys neskelbtini) piliečiams gavimą, niekuo nepagrįsti, byloje nėra tą patvirtinančių įrodymų. O vien tai, kad asmuo teikia tarpininkavimo paslaugas užsieniečiams steigiant įmones Lietuvoje bei rengiant dokumentus leidimams laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti, negali būti laikoma asmens grėsme valstybės saugumui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nurodoma, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su pareiškėjo asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija. Šiuo atveju tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Pareiškėjas nėra atsakingas už tai, kad atitinkami asmenys pateikia netikrus dokumentus ar steigia fiktyvias įmones. Teismo teiginys, kad pareiškėjas teikia tarpininkavimo paslaugas asmenims, kurie yra šalių, kuriose veikia teroristinės organizacijos, piliečiai, yra diskriminuojantis pilietybės pagrindu. Kitokia informacija, kuria teismas galėjo remtis, pareiškėjui nėra žinoma, todėl jeigu tokia ir buvo pateikta teismui, teismas ja remtis negalėjo (pareiškėjas negali apsiginti, nes nežino įslaptintos informacijos). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į individualias su pareiškėju susijusias aplinkybes – jo ryšius su Lietuvos Respublika. Pareiškėjo sutuoktinė 2015 m. birželio 22 d. sudarė naują darbo sutartį su VšĮ Vilniaus rajono centrine poliklinika, todėl ji sėkmingai veikia savo profesinėje srityje Lietuvoje. Reikalavimas apsigyventi kitoje valstybėje siekiant išsaugoti šeimos vienovę pažeidžia protingumo ir proporcingumo principus. Be to, pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės aktus – Įstatymo 133 straipsnio 3 dalį, Taisyklių 8, 10 ir 101 punktus, kadangi sprendimas dėl draudimo atvykti į Lietuvą buvo priimtas praleidus nustatytą terminą.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime (II t., b. l. 139–143) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovo teigimu, išslaptinti duomenys buvo pakankami tiek atsakovui, tiek teismui tam, kad priimti ginčijamus sprendimus. Asmuo, organizuojantis suklastotų vizų ir užsieniečių, atvykstančių su tokiais dokumentais, leidimų gyventi gavimą, apsunkina institucijų galimybę surinkti ir įvertinti išsamius, tikrovę atitinančius duomenis apie užsieniečius, įsitikinti užsieniečių ketinimų gyventi Lietuvoje realumu ir sąžiningumu, prisideda prie nelegalios migracijos didinimo. Ši aplinkybė leidžia abejoti ir pareiškėjo sąžiningumu bei patikimumu, sudaro pagrindo manyti, kad jis piktnaudžiauja Lietuvos Respublikos teisės aktais. Pareiškėjo teiginiai, kad apie dokumentų suklastojimą jis nieko nežinojo vertintini kritiškai, nes užsiimdamas tarpininkavimu pareiškėjas prisiima dalį rizikos. Elgdamasis atidžiai ir apdairiai jis turėjo suvokti, kad tarpininkauja užsieniečiams, kurie neketina užsiimti teisėta verslo veikla Lietuvoje (pareiškėjas yra vienas iš Labora Sevicecentre Aps valdybos narių, taigi laikytina, kad pareiškėjas teikė tarpininkavimo paslaugas ne tik Lietuvoje, bet ir Danijoje, tad jo teiginiai, kad tik persiųsdavo atitinkamus dokumentus, atmestini).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 137–138) paršo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-495/00162/ „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A., panaikinimo“ bei 2015 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. (15/5-3)4U-367 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A. atvykti į Lietuvos Respubliką“, teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčijamas Migracijos departamento 2015 m. gegužės 11 d. sprendimas Nr. (15/4-1)3I-495/00162/, kuriuo atsakovas panaikino (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (I t., b. l. 13; II t., b. l. 21), priimtas vadovaujantis Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. balandžio 28 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.), pagal kurį leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Aplinkybę, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai atsakovas konstatavo įvertinęs 2015 m. balandžio 24 d. Migracijos departamente gautą Valstybės saugumo departamento 2015 m. balandžio 23 d. raštą Nr. 19-850 (informacija įslaptinta).

Ginčijamu Migracijos departamento 2015 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. (15/5-3)4U-367 atsakovas nusprendė uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A. atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2025 m. birželio 23 d., taip pat nusprendė įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo M. A. atvykti ir apsigyventi (pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnio 1 dalį) iki 2018 m. birželio 23 d. (I t., b. l. 122; II t., b. l. 30–31). Šį sprendimą Migracijos departamentas priėmė vadovaudamasis, be kita ko, Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 3 dalimi (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. balandžio 28 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.), kuri nustatė, kad užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Pastarąją aplinkybę (kad M. A. gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui ar viešajai tvarkai) Migracijos departamentas konstatavo įvertinęs Valstybės saugumo departamento 2015 m. birželio 18 d. rašte Nr. 19-1235 pateiktą (įslaptintą) informaciją.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą, kuriuo šis prašė minėtus atsakovo sprendimus panaikinti, atmetė kaip nepagrįstą.

Pagal ABTĮ 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą. Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), taip pat ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-341/2013; 2014 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-706/2014 ir kt.). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėta praktika ir patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms bei nurodytiems argumentams, todėl jų iš naujo nekartoja. Be to, kolegija nepasisako ir dėl tų apeliacinio skundo argumentų, dėl kurių išsamiai ir pagrįstai pasisakyta pirmosios instancijos teismo sprendime (pvz., dėl apelianto argumento, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė Taisyklių 8, 10 ir 101 punktus, kadangi sprendimas dėl draudimo atvykti į Lietuvą buvo priimtas praleidus nustatytą terminą).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jo skunde pirmosios instancijos teismui. Apeliaciniame skunde pareiškėjas papildomai nurodo tik tai, kad teismas nepagrįstai nusprendė, jog Valstybės saugumo departamento pateikta išslaptinta informacija buvo pakankama ginčo sprendimams pagrįsti; be to, pareiškėjo manymu, teismas tinkamai neįvertino jo asmeninių ryšių su Lietuvos Respublika, t. y. to, kad jo sutuoktinė Lietuvoje turi darbą, o pareiškėjas yra Lietuvoje registruotos UAB „Baltic hub“ savininkas ir direktorius, taip pat UAB UAB „Viteiscrap“ akcininkas.

Pasisakydama dėl šių apelianto teiginių, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip minėta, ginčijami atsakovo sprendimai priimti įvertinus Valstybės saugumo departamento 2015 m. balandžio 23 d. ir 2015 m. birželio 18 d. raštuose pateiktą įslaptintą informaciją apie tai, kad (duomenys neskelbtini) piliečio M. A. buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui ir viešajai tvarkai.

Pažymėtina, kad Valstybės saugumo departamentas iš dalies patenkino Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą išslaptinti Valstybės saugumo departamento 2015 m. balandžio 23 d. ir 2015 m. birželio 18 d. raštuose pateiktą informaciją (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. raštas Nr. I-9953-580/2015; II t., b. l. 82). Valstybės saugumo departamentas išslaptintame 2015 m. balandžio 23 d. rašte Nr. 19-850 ir išslaptiname 2015 m. birželio 18 d. rašte Nr. 19-1235 (II t., b. l. 85–87, 88–90) nurodė, kad pareiškėjas yra vienas iš pagrindinių asmenų, už piniginį atlygį organizuojančių asmenų, kilusių iš šalių, kuriose aktyviai veikia teroristinės organizacijos, imigraciją į Europos Sąjungos šalis; kad M. A. naudojasi tikrovės neatitinkančiais ir suklastotais dokumentais, įstatymų spragomis ir už piniginį atlygį organizuoja asmenų patekimą į Lietuvą, o vėliau ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gavimą, tokiu būdu per Lietuvą į kitas Europos Sąjungos šalis patenka daug Rytų šalių piliečių. Pagal Valstybės saugumo departamento turimus duomenis, M. A. yra suorganizavęs daugeliui (duomenys neskelbtini) suklastotas Graikijos vizas, kad jie galėtų Lietuvoje pateikti prašymus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, vėliau pasinaudodamas teisininko paslaugomis, paruošė jiems dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo tariamo verslo Lietuvoje pagrindu. Šiuose raštuose Valstybės saugumo departamentas pažymėjo ir tai, kad Europos Sąjungos žvalgybos tarnybos jau yra fiksavusios atvejų, kai pasinaudodami panašiais migracijos kanalais į Europos Sąjungą atvyko teroristinėms organizacijoms priklausantys ir jas remiantys asmenys, dėl ko kyla teroristinių aktų Europos Sąjungoje pavojus.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į pareiškėjo skundo (I t., b. l. 1–10, 105–118) bei apeliacinio skundo (II t., b. l. 119–132) argumentus: pareiškėjas neneigia to, kad tarpininkauja užsieniečiams steigiant įmones Lietuvoje bei rengiant dokumentus leidimams laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti; pareiškėjo teigimu, jis nėra atsakingas už tai, kad atitinkami asmenys jam pateikia netikrus dokumentus ar steigia fiktyvias įmones; suteikęs tarpininkavimo paslaugas, pareiškėjas nesidomi tolimesniu užsieniečių gyvenimu, jų tikslais, kurių siekdami jie bando gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas M. A. yra Danijoje įsteigtos įmonės „LABORA SERVICECENTER“ Aps (kitas pavadinimas – „GATEWAY2EUROPE.DK“ Aps, „INVEST & LIVE CANADA“ Aps, „INVEST & LIVE LITHUANIA“ Aps, „RAPID SOLUTIONS“ Aps) valdybos narys (I t., b. l. 14, 15). Minėta įmonė už atitinkamą atlygį užsiima, be kita ko, ir dokumentų leidimams laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje parengimu (pareiškėjas pateikė teismui dalį minėtos įmonės parengtų dokumentų, kuriuose nurodoma, jog įmonė gavo atitinkamų užsieniečių „paraišką dėl leidimo gyventi Lietuvoje A. K. vardu“ ir, įvertinusi dokumentus, nusprendė, jog minėti užsieniečiai „turi teisę gauti leidimą gyventi Lietuvoje“; I t., b. l. 17–49). Toks teismui pateiktų dokumentų turinys, kolegijos vertinimu, kelia pagrįstų abejonių dėl minėtos įmonės vykdomos veiklos teisėtumo, kadangi vertinti užsieniečių teikiamus dokumentus bei spręsti dėl užsieniečių tinkamumo (netinkamumo) gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje yra ne užsienio įmonių (asmenų), o atitinkamų Lietuvos Respublikos institucijų kompetencija.

Pareiškėjas M. A. yra ir Lietuvoje registruotos UAB „Baltic hub“ savininkas bei direktorius (I t., b. l. 60–61). Byloje nustatyta, kad UAB „Baltic hub“, be kita ko, užsiima dokumentų leidimams laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ruošimu, taip pat tarpininkauja Lietuvos Respublikoje įsteigiant įmones bei perduodant jas užsieniečiams (šį teiginį patvirtina šie į bylą pateikti įrodymai: UAB „Baltic hub“ sudarytos teisinių paslaugų sutartys su UAB „Silver Spot“ ir UAB „Juriscon“, kuriomis UAB „Baltic hub“ įsipareigoja minėtoms įmonėms pateikti informaciją ir dokumentus, būtinus tam, kad UAB „Silver Spot“ ir UAB „Juriscon“ Lietuvoje įsteigtų juridinį asmenį, turintį dešimties arba penkiasdešimties tūkstančių litų įstatinį kapitalą; UAB „Baltic hub“ sumoka UAB „Silver Spot“ ar UAB „Juriscon“ 1 000 Eur kompensaciją už tai, kad pastarosios įsteigia Lietuvoje juridinį asmenį, vieneriems metams deklaruoja užsieniečio gyvenamąją vietą, parengia imigracijai reikalingus dokumentus; I t., b. l. 50, 51, 52).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi Valstybės saugumo departamento 2015 m. balandžio 23 d. rašte Nr. 19-850 ir 2015 m. birželio 18 d. rašte Nr. 19-1235 išdėstytas aplinkybes (išslaptintą informaciją), taip pat atsižvelgusi į nagrinėjamoje administracinėje byloje surinktus duomenis, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog atsakovas Migracijos departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamus sprendimus, nes minėtuose Valstybės saugumo departamento raštuose nurodyta išslaptinta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas M. A. kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Vadinasi, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai aiškino bei taikė nagrinėjamam ginčui aktualias teisės normas – Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 50 straipsnio 1 dalies 14 punktą ir 133 straipsnio 3 dalį.

Teisėjų kolegija taip pat nepritaria apelianto teiginiui, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo asmeninius ryšius su Lietuvos Respublika, t. y. neatsižvelgė į tai, kad jo sutuoktinė, su kuria jis kartu gyvena Lietuvoje, yra integravusis į Lietuvos darbo rinką, aktyviai veikia profesinėje srityje. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad pareiškėjo M. A. ir Lietuvos Respublikos pilietės V. K. santuoka sudaryta 2015 m. vasario 27 d. Danijos Respublikoje (I t., b. l. 53, 54). Pareiškėjo sutuoktinė V. K. mokamą neakivaizdinių papildomų studijų Molekulinės biologijos ir biotechnologijos studijų programą Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos mokslų fakultete išklausė 2013 m. rugsėjo 27 d. – 2014 m. birželio 30 d. (I t., b. l. 56), o VšĮ Vilniaus rajono centrinės poliklinikos klinikinėje laboratorijoje technologės pareigose dirbo nuo 2013 m. rugpjūčio 19 d. iki 2014 m. rugpjūčio 29 d. (I t., b. l. 57), t. y. dar iki santuokos su pareiškėju sudarymo. Po santuokos su pareiškėju sudarymo (kuri, minėta, sudaryta Danijoje), V. K. terminuotą darbo sutartį (iki kol į darbą grįš technologė D. P.) su VšĮ Vilniaus rajono centrine poliklinika sudarė tik 2015 m. birželio 22 d., t. y. iš esmės jau po ginčo sprendimų priėmimo (sutartis įsigalioja ir darbuotojas dirbti pradeda nuo 2015 m. birželio 25 d.; I t., b. l. 58–59). Nagrinėjamu aspektu svarbu pažymėti ir tai, kad ginčo sprendimai priimti 2015 m. gegužės 11 d. ir 2015 m. birželio 23 d., o M. A. ir V. K. santuoka Lietuvos Respublikoje apskaityta tik 2015 m. rugsėjo 18 d. (II t., b. l. 97), t. y. taip pat jau po to, kai atsakovas, įvertinęs tuo metu egzistavusias aplinkybes, priėmė ginčo sprendimus. Pagal Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 36 straipsnio 1 dalies 2 punktą, užsienietis, turintis leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jeigu pasikeičia jo šeiminė padėtis (nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas 2014 m. liepos 3 d. priėmė sprendimą išduoti M. A. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2015 m. rugpjūčio 12 d.). Pareiškėjas šios pareigos neįvykdė.

Pažymėtina, kad M. A. turi galiojantį leidimą gyventi Danijoje (II t., b. l. 37). Pareiškėjas 2015 m. birželio 18 d. Migracijos departamento viršininkui adresuotame rašte (II t., b. l. 34) nurodė, kad artimiausiu metu ketina gauti nuolatinį leidimą gyventi Danijoje, o šeimos gyvenimą tęsti galėtų taip pat Danijoje (II t., b. l. 70).

Neginčytina, kad pareiškėjas yra UAB „Baltic hub“ savininkas bei direktorius (I t., b. l. 60–61), taip pat UAB „Vitelscrap“ akcininkas (I t., b. l. 70–71, 72). Tačiau, kaip teisingai nusprendė pirmosios instancijos teismas, ši aplinkybė nereiškia, kad pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja ilgalaikiai, nepertraukiami ryšiai, nes pareiškėjas išsaugo galimybę įmonei vadovauti ir iš kitos šalies, t. y. jis gali įmonę valdyti per jo pasirinktus atstovus Lietuvoje, taip pat nuotoliniu būdu.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės bei proceso teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė