Administracinė byla Nr. A-226-520/2019

Teisminio proceso Nr.

Procesinio sprendimo kategorija 41

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) 2013 m. spalio 9 d. (skunde nuodyta 2013 m. spalio 8 d.) aktą Nr. (8.3.44.)-7R-7117 (toliau – ir Aktas); 2) įpareigoti Teisingumo ministeriją parengti būtinus prašymus ir išvadas įtraukti į Juridinių asmenų registrą pasikeitusius Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios bei Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos kartu su jai priklausančių Alytaus, Biržų, Jonavos, Kauno, Kėdainių, Kelmės, Klaipėdos, Nemunėlio Radviliškio, Panevėžio, Papilio, Salamiesčio, Šiaulių ir Vilniaus evangelikų reformatų parapijų duomenis apie valdymo organų narius, turinčius teisę sudaryti sandorius šių juridinių asmenų vardu.

1.1.       Pareiškėjas nurodė, kad 1998 m. sausio 26 d. Lietuvoje buvo įregistruota Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios tradicinė religinė bendrija, pavadinta Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija (toliau – ir bažnyčios sinodo kolegija), atstovaujanti Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčiai (toliau – ir Bažnyčia). 2003 m. balandžio 2 d. Bažnyčia įregistruota Juridinių asmenų registre. Bažnyčia ir bažnyčios sinodo kolegija yra pripažintos tradicine religine bendrija. Nuo 2011 m. sausio 24 d. iki 2013 m. liepos 12 d. bažnyčios sinodo kolegijos vardu veikė D. L. (sinodo kolegijos prezidentė) ir pareiškėjas, kuris buvo bažnyčios sinodo kolegijos viceprezidentas ir kartu Bažnyčios generalinis superintendentas. Į šias pareigas pareiškėjas buvo paskirtas remiantis kanonų teisės nuostatomis.

1.2.       Kita evangelikų reformatų bendruomenė Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodas (toliau – ir Unitas Lithuaniae sinodas), kuri taip pat buvo pripažinta tradicine religine bendruomene, Juridinių asmenų registre įregistruota tik 2004 m. gruodžio 23 d. Tiek bažnyčios sinodo kolegija, tiek Unitas Lithuaniae sinodas yra pripažinti evangelikų reformatų tradicinėmis religinėmis bendruomenėmis, tačiau abi religinės bendruomenės yra skirtingos, tarp jų niekuomet nebuvo jokio subordinacinio ryšio.

1.3.       Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-434/2004 konstatavo, jog bažnyčios sinodo kolegija ir Unitas Lithuaniae sinodas yra atskiros, savarankiškos tradicinės religinės bendrijos ir juridiniai asmenys, kurie nėra tapatūs. 2013 m. balandžio 29 d. Unitas Lithuaniae sinodo vadovai kreipėsi į atsakovą su prašymu įtraukti į Juridinių asmenų registrą visų Lietuvoje juridinio asmens teises turinčių tradicinių evangelikų reformatų parapijų, įskaitant ir Bažnyčios bei bažnyčios sinodo kolegijos, kurios yra visiškai atskiros nuo Unitas Lithuaniae sinodo evangelikų reformatų bendruomenės, pasikeitusius valdymo organų narių, turinčių teisę sudaryti sandorius juridinio asmens vardu, duomenis į Juridinių asmenų registrą.

1.4.       Atsakovas 2013 m. liepos 10 d. priėmė nepagrįstą išvadą Nr. (8.3.46.)-7R-4978) (toliau – ir Išvada), kuri pareiškėjo buvo apskųsta Vilniaus apygardos administraciniam teismui (administracinė byla Nr. I-5365-142/2014). Šios Išvados pagrindu Juridinių asmenų registre buvo pakeisti Bažnyčios, bažnyčios sinodo kolegijos bei kitų Unitas Lithuaniae sinodui nepavaldžių evangelikų reformatų bendruomenių duomenys. Visi naujai paskirti bažnyčios sinodo kolegijos ir Bažnyčios vadovai yra išimtinai susiję tik su Unitas Lithuaniae sinodu, tokiu būdu iš esmės neteisėtai Bažnyčios ir bažnyčios sinodo kolegijos valdymas buvo perimtas Unitas Lithuaniae sinodo, kuris turi priešingus interesus, tai matyti iš šios religinės bendruomenės inicijuotų civilinių bylų prieš Bažnyčią.

1.5.       2013 m. rugpjūčio 4 d. įvykusio Bažnyčios neeilinio sinodo metu buvo priimti Kanonai ir Memorialai, kuriais buvo patvirtinta, kad Bažnyčios generalinis superintendentas yra pareiškėjas, bažnyčios sinodo kolegijos prezidentė – D. L., o bažnyčios sinodo kolegijos viceprezidentas – pareiškėjas. 2013 m. rugpjūčio 22 d. bažnyčios sinodo kolegijos posėdžio protokolu buvo patvirtinti Bažnyčiai priklausančių parapijų tarybų pirmininkai. Pareiškėjas buvo įpareigotas dėl teisingų Bažnyčios, bažnyčios sinodo kolegijos bei jai priklausančių parapijų duomenų įtraukimo kreiptis į Juridinių asmenų registrą. Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 28 d. pateikė Teisingumo ministerijai pranešimą, kuriuo pareikalavo kuo greičiau pakeisti nepagrįstus Bažnyčios, bažnyčios sinodo kolegijos bei jai priklausančių parapijų duomenis Juridinių asmenų registre. 2013 m. spalio 9 d. atsakovas priėmė skundžiamą aktą Nr. (8.3.44.)-7R-7117, kuriuo atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą ir pakeisti duomenis. Šiuo aktu buvo pažeistos pareiškėjo, kaip bažnyčios sinodo kolegijos ir evangelikų reformatų bendruomenei priklausančio nario bei kunigo, teisės, nes juo buvo atsisakyta pripažinti teisėtai išrinktus valdymo organus, kurie vieninteliai gali tinkamai atstovauti Bažnyčios interesams.

1.6.       Pareiškėjas paaiškino, kad po nepagrįsto skundžiamo akto priėmimo pareiškėjas negali įgyvendinti ir kitų savo, kaip Bažnyčios nario, teisių, pažeidžiama pareiškėjo subjektinė teisė atstovauti savo religinei bendruomenei ir tvarkytis pagal Bažnyčios ir bažnyčios sinodo kolegijos veiklą nustatančius kanonus bei daryti įtaką bažnyčios sinodo kolegijos valdymui. Dėl nepagrįsto ir neteisėto skundžiamo akto pareiškėjas nebeturi teisės laisvai išpažinti savo tikėjimo, negali atlikti religinių apeigų bei praktikuoti tikėjimą, nes juo buvo atsisakyta pakeisti nepagrįstai ir neteisėtai bažnyčios sinodo kolegijos vardu turinčius teisę veikti asmenis (priklausančius kitokią doktriną turinčiai bendrijai), kurie iki šio skundo pateikimo jau yra užėmę bažnyčios sinodo kolegijos bažnyčią bei nebeįleidžia į ją nei pareiškėjo, nei kitų bažnyčios sinodo kolegijos bendruomenei priklausančių evangelikų reformatų savo apeigoms. Aktu pažeidžiami pareiškėjo teisėti lūkesčiai dėl teisinio tikrumo, nes iki Išvados ir skundžiamo akto priėmimo atsakovas laikėsi nuoseklios pozicijos, kad Bažnyčia ir Unitas Lithuaniae sinodas yra atskiros religinės bendrijos.

1.7.       Pareiškėjo manymu, skundžiamas aktas yra nemotyvuotas, todėl ir šiuo pagrindu turėtų būti pripažįstamas neteisėtu. Šiame akte atsakovas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas neturėjo teisės teikti 2013 m. rugpjūčio 28 d. pranešimo, nors atsakovui kartu su minėtu pranešimu taip pat buvo pateikti ir 2013 m. rugpjūčio 4 d. Kanonai ir Memorialai. Aktas buvo priimtas nesilaikant nustatytos priėmimo procedūros, t. y. pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1407 patvirtintų Juridinių asmenų registro nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 32.4 punktą, Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 10 straipsnį, Teisingumo ministerijos nuostatų 8.13 punktą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 straipsnyje numatyta, kad bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savus kanonus ir statutus. Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 7 straipsnis nustato, kad religinės bendruomenės ir bendrijos turi teisę laisvai organizuotis pagal savo hierarchinę ir institucinę struktūrą, vidaus gyvenimą tvarkyti savarankiškai pagal savo kanonus, statutus bei kitas normas, tačiau skundžiamas aktas šias nuostatas pažeidė, yra neteisėtas, nepagrįstas ir naikintinas.

2.       Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

2.1.       Atsakovas nurodė, kad Aktu pareiškėjui buvo pranešta, jog bažnyčios sinodo kolegijos vardu šiuo metu gali veikti P. R. P. ir R. S., o Bažnyčios vardu – T. Š. ir R. M.. Po Teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 10 d. sprendimų valstybės įmonei Registrų centrui, įtraukiant į Juridinių asmenų registrą duomenis apie asmenis, galinčius veikti Bažnyčios ir bažnyčios sinodo kolegijos vardu, pareiškėjas buvo išregistruotas kaip asmuo, galintis veikti šių institucijų vardu. Pareiškėjui buvo pranešta, kad jo keliamais klausimais sprendimai atsakovo jau priimti anksčiau, o pareiškėjas pakartotinai informuotas, kad turi teisę minėtus sprendimus skųsti teismui. Akte nebuvo priimtas joks sprendimas, raštas yra informacinio pobūdžio, todėl neturėtų būti ginčo objektu teisme.

3.       Tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia – Sinodas (buvęs pavadinimas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia – Unitas Lithuaniae – sinodas) ir Lietuvos evangelikų reformatų konsistorija (buvęs pavadinimas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija) atsiliepime į skundą prašė administracinę bylą nutraukti arba skundą palikti nenagrinėtu.

3.1.       Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad 2013 m. kovo 23 d. neeiliniame Sinode naujai išrinkus ir patvirtinus Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo įsteigtų juridinių asmenų vadovybę, buvo panaikinti pareiškėjo įgaliojimai atstovauti Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo įsteigtiems juridiniams asmenims ar bet kaip kitaip veikti Lietuvos evangelikų reformatų religinės bendrijos vardu. Aktas pareiškėjo teisėms ir interesams nedaro įtakos, yra informacinio pobūdžio dokumentas, o jo teisėms galintys daryti įtaką 2013 m. kovo 23 d. neeiliniame Sinode priimti Kanonai nebuvo nuginčyti kanonų teisės arba įstatymų nustatyta tvarka.

II.

4.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą atmetė.

5.       Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. spalio 9 d. akto Nr. (8.3.44.)-7R-7117, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą, teisėtumas ir pagrįstumas.

6.       Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad:

6.1.       Iš Juridinių asmenų registro duomenų matyti, kad į Juridinių asmenų registrą buvo įtraukti duomenys apie evangelikų reformatų religinės bendruomenės įsteigtus juridinius asmenis, turinčius tradicinių religinių bendruomenių ar bendrijų statusą – Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčią (juridinio asmens kodas 192103366, dabartinis pavadinimas Lietuvos evangelikų reformatų senjoratas), Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegiją (juridinio asmens kodas 292077730, dabartinis pavadinimas Lietuvos evangelikų reformatų konsistorija), Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodą (juridinio asmens kodas 192100594, dabartinis pavadinimas Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia – Sinodas) bei evangelikų reformatų parapijas – Vilniaus, Kauno, Salamiesčio, Papilio, Alytaus, Jonavos, Kelmės, Šiaulių, Biržų, Panevėžio, Kėdainių, Klaipėdos, Nemunėlio Radviliškio ir Švobiškio.

6.2.       Juridinių asmenų registre Teisingumo ministerijos 2011 m. sausio 18 d. prašymų ir 2011 m. sausio 20 d. išvadų pagrindu nuo 2011 m. sausio 24 d. buvo įtraukti duomenys, kad pareiškėjas A. K. yra Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios (dabartinis pavadinimas Lietuvos evangelikų reformatų senjoratas) ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos (dabartinis pavadinimas Lietuvos evangelikų reformatų konsistorija) vardu veikiantis asmuo.

6.3.       Teisingumo ministerijoje 2013 m. balandžio 30 d. buvo gautas visų Lietuvos evangelikų reformatų religinei bendrijai priklausančių juridinių asmenų vardu veikiančių atstovų 2013 m. balandžio 29 d. prašymas Juridinių asmenų registrui pateikti įregistruoti juridinių asmenų duomenų pakeitimus, konkrečiai imant, duomenis apie jų valdymo organų narius, turinčius teisę atstovauti juridiniams asmenims ir jų vardu sudaryti sandorius. Šis prašymas buvo grindžiamas tuo, kad nuo 2013 m. vasario 16 d. iki 2013 m. kovo 9 d. įvyko visų Lietuvos evangelikų reformatų parapijų sesijos, kuriose buvo išrinktos parapijų vadovybės ir delegatai į Lietuvos evangelikų reformatų Sinodą, bei 2013 m. kovo 23 d. įvyko Lietuvos evangelikų reformatų neeilinis Sinodas, kuriame buvo išrinkti Lietuvos evangelikų reformatų religinės bendrijos vadovai 2013–2016 metų kadencijai bei nustatyta, kurie iš Lietuvos evangelikų reformatų religinės bendrijos vadovų atstovaus Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčiai (kodas 192103366), Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijai (juridinio asmens kodas 292077730) ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčiai – Unitas Lithuaniae – sinodui (juridinio asmens kodas 192100594). Prie prašymo buvo pateikti jame nurodytas aplinkybes patvirtinantys dokumentai.

6.4.       Teisingumo ministerija 2013 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. (8.3.46.)7R-4209 nusprendė patenkinti prašymo dalį dėl Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodo ir Biržų, Kėdainių, Klaipėdos, Nemunėlio Radviliškio, Panevėžio, Šiaulių ir Švobiškio evangelikų reformatų parapijų pasikeitusių duomenų įtraukimo į Juridinių asmenų registrą, o kitos prašymo dalies nagrinėjimą sustabdė, kol Vilniaus apygardos teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-2248-345/2013. Teisingumo ministerijos 2013 m. birželio 10–11 d. išvadų pagrindu Juridinių asmenų registre buvo įregistruoti pasikeitę minėtų juridinių asmenų duomenys.

6.5.       Teisingumo ministerija 2013 m. liepos 10 d., tenkindama 2013 m. balandžio 29 d. prašymą, surašė išvadas Nr. (8.3.46.)-7R-4978 ir Nr. (8.3.43.)7R-4979, kurių pagrindu Juridinių asmenų registre buvo pakeisti duomenys apie Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegiją ir Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčią, įregistruojant kitus asmenis, veikiančius religinės bendruomenės (bendrijos) vardu, o pareiškėjo nenurodant kaip asmens, veikiančio religinės bendruomenės (bendrijos) nariu. Teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 10 d. išvadų pagrindu Juridinių asmenų registre buvo įregistruoti pasikeitę duomenys apie asmenis, veikiančius Vilniaus, Kauno, Salamiesčio, Papilio, Alytaus ir Jonavos evangelikų reformatų parapijų vardu.

6.6.       Pareiškėjas, kaip Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos atstovas, 2013 m. rugpjūčio 28 d. prašymu kreipėsi į Teisingumo ministeriją, nurodydamas nesutikimo su Teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 10 d. priimtomis išvadomis, kurių pagrindu buvo pakeisti Juridinių asmenų registro duomenys, motyvus (teigė, kad Teisingumo ministerijos išvados buvo priimtos ne pagal Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios ir jai atstovaujančios sinodo kolegijos kompetentingos vadovybės sprendimus, kad šios išvados prieštarauja ankstesnei Teisingumo ministerijos pozicijai, kad 2013 m. balandžio 29 d. prašymas Teisingumo ministerijai buvo pateiktas kartu su suklastotais dokumentais), pateikdamas informaciją, jog 2013 m. rugpjūčio 4 d. įvyko Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios neeilinis Sinodas, kuris dar kartą patvirtino asmenis, atstovaujančius Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčiai, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijai ir parapijų juridiniams asmenims, bei prašė kaip įmanoma greičiau imtis veiksmų dėl padarytos klaidos ištaisymo, atstatant neteisėtai pakeistus Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos ir jai pavaldžių parapijų duomenis, be kita ko, atstatyti pareiškėjo duomenis.

6.7.       Pareiškėjo skundžiamu Teisingumo ministerijos 2013 m. spalio 9 d. raštu Nr. (8.3.44.)-7R-7117 Teisingumo ministerija informavo jį, kad tenkindamas 2013 m. balandžio 29 d. prašymą parengė prašymus ir išvadas įtraukti į Juridinių asmenų registrą pasikeitusius duomenis apie Lietuvos evangelikų reformatų juridinių asmenų vardu turinčius teisę sudaryti sandorius valdymo organų narius. Juridinių asmenų registro duomenimis, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos vardu šiuo metu turi teisę veikti P. R. P. ir R. S., o Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios vardu turi teisę veikti T. Š. ir R. M.. Pareiškėjui buvo paaiškinta, kad Teisingumo ministerijos individualūs administraciniai aktai gali būti skundžiami teismui. Teismas nustatė, kad šiuo raštu Teisingumo ministerija iš esmės atsisakė tenkinti pareiškėjo, kaip Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos atstovo, 2013 m. rugpjūčio 28 d. prašymą atstatyti anksčiau buvusius ir 2013 m. liepos 10 d. išvadų pagrindu pakeistus Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos ir jai pavaldžių parapijų duomenis. Iš skundžiamo rašto turinio teismas sprendė, kad Teisingumo ministerija tokį sprendimą motyvavo tuo, kad pareiškėjas buvo asmuo, neturintis teisės veikti Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos vardu.

7.       Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, konstatavo, kad nuo 2013 m. liepos 12 d. duomenys Juridinių asmenų registre apie Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijai ir Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčiai atstovaujančius asmenis buvo pakeisti teisėtai, pagal kompetentingos vadovybės (Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo) 2013 m. kovo 23 d. priimtus sprendimus, kurie atitinka šios tradicinės religinės bendruomenės bažnytinę (kanonų) teisę. Šią aplinkybę patvirtino ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gruodžio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2871-502/2016 paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. liepos 12 d. sprendimo pakeisti Juridinių asmenų registre Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos vardu turinčius teisę veikti asmenis.

8.       Teismas konstatavo, kad pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 28 d. prašyme atsakovui nurodyti argumentai, jog atsakovo veiksmai, kurių pagrindu buvo įregistruoti pasikeitę Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijai ir Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčiai atstovaujančių asmenų duomenys, tariamai buvo neteisėti ir padaryti per klaidą, šiuo metu yra neginčijamai paneigti. Teismas sprendė, kad kartu tai reiškia, jog pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 28 d. prašymą paduodamas kaip Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos atstovas, iš tiesų nebuvo nei šio juridinio asmens teisėtu atstovu, nei apskritai bet kurio Lietuvos evangelikų reformatų bendruomenei priklausančio juridinio asmens teisėtu atstovu. 

9.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 28 d. prašymo padavimo metu nebuvo tas asmuo, kuris turi teisę veikti Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos ar atskirų Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios parapijų vardu (tokie asmenys pagal bažnytinę (kanonų) teisę patvirtinti Lietuvos evangelikų reformatų 2013 m. kovo 23 d. neeiliniame Sinode), pagrįstai nebuvo laikomas kompetentinga vadovybe pagal tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos kanonus, statutus ar kitas normas, todėl atsakovui nebuvo teisinio pagrindo tenkinti jo 2013 m. rugpjūčio 28 d. prašymą dėl buvusių ankstesnių duomenų Juridinių asmenų registre atstatymo.

10.       Teismas konstatavo, kad pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 28 d. prašyme pateikta informacija, jog 2013 m. rugpjūčio 4 d. įvyko Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios neeilinis Sinodas, kuris dar kartą patvirtino asmenis, atstovaujančius Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčiai, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijai ir parapijų juridiniams asmenims, bei pateikti su prašymu dokumentai, t. y. 2013 m. rugpjūčio 4 d. neeilinio sinodo Kanonai ir Memorialai bei sinodo kolegijos 2013 m. rugpjūčio 22 d. posėdžio protokolas, taip pat nesudarė atsakovui pagrindo atstatyti buvusių ankstesnių duomenų Juridinių asmenų registre. Teisingumo ministerijai kartu su 2013 m. balandžio 29 d. prašymu buvo pateikti dokumentai, kad nuo 2013 m. vasario 16 d. iki 2013 m. kovo 9 d. įvyko visų Lietuvos evangelikų reformatų parapijų sesijos, kuriose buvo išrinktos parapijų vadovybės ir delegatai į Lietuvos evangelikų reformatų Sinodą, bei 2013 m. kovo 23 d. įvyko Lietuvos evangelikų reformatų neeilinis Sinodas, kuriame buvo išrinkti Lietuvos evangelikų reformatų religinės bendrijos vadovai 2013–2016 metų kadencijai bei buvo nustatyta, kurie iš Lietuvos evangelikų reformatų religinės bendrijos vadovų atstovaus Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčiai, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijai ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčiai – Unitas Lithuaniae – sinodui. Prie prašymo buvo pateikti jame nurodytas aplinkybes patvirtinantys dokumentai. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais pripažinta, kad šie dokumentai sudaryti pagal bažnytinę (kanonų) teisę, o Teisingumo ministerijos išvados, kad pasikeitusius juridinių asmenų duomenis galima registruoti, teismine tvarka nenuginčytos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1293-575/2017 pripažino, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog 2013 m. rugpjūčio 4 d. sinodas buvo sušauktas bei juose dalyvaujantys atstovai paskirti laikantis nustatytos tvarkos, t. y. sušaukiant visų keturiolikos tradicinių Lietuvoje veikiančių evangelikų reformatų parapijų susirinkimus, kuriuose būtų išrinkti delegatai į Sinodą. Tokių dokumentų pareiškėjas nepateikė ir į nagrinėjamą administracinę bylą. Teismo vertinimu, 2013 m. rugpjūčio 4 d. neeilinio Sinodo Kanonuose ir Memorialuose bei Sinodo kolegijos 2013 m. rugpjūčio 22 d. posėdžio protokole kaip Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios juridinių asmenų atstovais įvardytų asmenų įgaliojimai neatitinka bažnytinės (kanonų) teisės, nes nekyla iš tikinčiųjų bendruomenės valios.

11.       Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovas skundžiamu 2013 m. spalio 9 d. raštu Nr. (8.3.44.)-7R-7117 pagrįstai ir teisėtai atsisakė patenkinti pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 28 d. prašymą kaip įmanoma greičiau imtis veiksmų dėl padarytos klaidos ištaisymo, atstatant pakeistus Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos ir jai pavaldžių parapijų duomenis, be kita ko, atstatyti pareiškėjo duomenis. Kartu teismas atkreipė dėmesį, jog kaip patvirtino Teologinės bažnytinės (kanoninės) teisės teismo ekspertizės aktas (toliau – ir Ekspertizės aktas), nuo 2000 metų A. K. į vidinės bažnytinės valdymo institucijos Sinodo kolegijos (konsistorijos) sudėtį (narius) niekada nebuvo išrinktas jokio teisėtai susirinkusio Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo suvažiavimo priimtu kanonu ar memorialu; teisėtai veikiantis Lietuvos evangelikų reformatų Sinodas A. K. nesuteikė įgaliojimų atstovauti nei Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijai, nei Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčiai. A. K. neturi teisės vadintis Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios generaliniu superintendentu ir niekada tokios teisės neturėjo. Šios išvados leido teismui konstatuoti tai, kad skundžiamas Teisingumo ministerijos Aktas nepažeidė ir negalėjo pažeisti pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų. Esant tokioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo patenkinti skundo reikalavimų ir panaikinti Teisingumo ministerijos 2013 m. spalio 9 d. rašto Nr. (8.3.44.)-7R-7117, o Teisingumo ministeriją įpareigoti parengti būtinus prašymus ir išvadas įtraukti į Juridinių asmenų registrą pasikeitusius Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios bei Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos kartu su jai priklausančių Alytaus, Biržų, Jonavos, Kauno, Kėdainių, Kelmės, Klaipėdos, Nemunėlio Radviliškio, Panevėžio, Papilio, Salamiesčio, Šiaulių ir Vilniaus evangelikų reformatų parapijų duomenis apie valdymo organų narius, turinčius teisę sudaryti sandorius šių juridinių asmenų vardu.

III.

12.       Pareiškėjas A. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimą ir bylą perduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

12.1.       Teismo sprendimas pripažintinas neteisėtu, nes jis priimtas pažeidus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normas, nustatančias proceso taisykles. Teismas nebuvo objektus ir nešališkas.

12.2.       ABTĮ 55 straipsnio 1 dalis nustato, kad vienai iš proceso šalių pasitraukus iš bylos, teismas ją pakeičia kita šalimi. Teismas nepagrįstai netaikė šio įstatymo ir neišsiaiškinęs, ar vietoje buvusių trečiųjų asmenų atsiradę nauji tretieji asmenys gali dalyvauti byloje, ar byloje dalyvauja buvę ir naujai atsiradę tretieji asmenys, ir tuo klausimu nepriėmė jokio procesinio dokumento. Šio klausimo teismas nepagrįstai nesvarstė, nors iš byloje esančių duomenų visi byloje dalyvaujantys asmenys yra juridiniai asmenys. Teismas nepagrįstai sprendime nurodė byloje trečiaisiais asmenimis dalyvaujant visus buvusius ir naujai nurodytus juridinių asmenų pavadinimus. Teismas nepagrįstai neįvertino fakto, kad tariamu juridinių asmenų pavadinimų pakeitimu buvo nutraukta buvusių juridinių asmenį veikla, nors tai padaryti draudžia įstatymas. Teismas būdamas objektyvus privalėjo išsiaiškinti ar apskritai naujai „atsiradę“ juridiniai asmenys yra įvykdę įstatymo reikalavimus jeigu tai yra tik pavadinimų pakeitimas. Teismas nepagrįstai nagrinėjo bylą iš esmės neišsprendęs šių klausimų.

12.3.       Pareiškėjas buvo teikęs prašymą raštu sustabdyti bylos nagrinėjimą dėl to, kad buvo duotas teismui skundas dėl nepagrįstų ir neteisėtų buvusių juridinių asmenų (trečiųjų suinteresuotų asmenų) pavadinimų pakeitimo. Pareiškėjo vertinimu, tai tiesiogiai susiję su trečiųjų asmenų pavadinimu pakeitimu ir šių keitimo teisėtumu, teismas, nurodyto prašymo netenkino protokolinėje nutartyje paskelbęs, jog tokio prašymo pateikimas neturi reikšmės bylos nagrinėjimui.

12.4.       Pareiškėjas nurodo, kad jam paprašius įtraukti dalyvauti dar vieną trečiąjį suinteresuotą asmenį – Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčią, prašymas buvo patenkintas, bet nežiūrint to, kad atsiradus naujam proceso dalyviui, jam turėtų būti pranešta apie teismo posėdį, įteikti procesiniai dokumentai, teismas padarė bylos nagrinėjime pertrauką ir pavedė naują trečiąjį suinteresuotą asmenį atstovauti kitų trečiųjų asmenų atstovui nežiūrint to, kad naujai įtraukto trečiojo asmens ir pakeistųjų pavadinimų trečiųjų asmenų interesai buvo prieštaringi.

12.5.       Procesinės procedūros įstatymu nustatytos pirmiausia tam, kad visi bylos nagrinėjime dalyvaujantieji proceso dalyviai turėtų lygias galimybes ginti savo teises ir teisėtus interesus. Tokia galimybė, teismui padarius pareiškėjo nurodytus pažeidimus iš jo buvo atimta.

12.6.       Netyręs aplinkybių ir neatsižvelgęs į pareiškėjo turimus dokumentus, teismas nepagrįstai sprendime paneigė, kad pareiškėjas neturėjo generalinio superintendento įgaliojimų, nors tokie įgaliojimai jam teisėtai buvo suteikti 2004 metais.

12.7.       Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismui turėjo kilti abejonių dėl Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 10 straipsnio nuostatos, suteikiančios teisę Teisingumo ministerijai pripažinti kokią nors bendriją tradicine. Teismas turėjo kelti klausimą, ar ši norma gali prieštarauti Konstitucijos 43 straipsnio 1 daliai, nes tik valstybei suteikta teisė kokią nors organizaciją pripažinti tradicine religine organizacija. Teisingumo ministerija nėra ir negali būti laikoma valstybe, pareiškėjo manymu, ji neturėtų veikti valstybės vardu.

13.       Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o A. K. apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

13.1.       Didžioji pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dalis nėra susijusi su ginčijamu Teisingumo ministerijos sprendimu. Skundu pareiškėjas reikalavo panaikinti Teisingumo ministerijos sprendimą ir teisės aktų nustatyta tvarka parengti prašymus bei išvadas dėl atitinkamų religinių bendruomenių duomenų įtraukimo į Juridinių asmenų registrą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas dėsto argumentus dėl tariamai neteisėtai pakeistų trečiųjų suinteresuotų asmenų pavadinimų, jam suteiktų įgaliojimų teisėtumo, dešimtosios tradicinės religinės bendrijos įregistravimo ir kt. Atsakovo vertinimu, iš esmės visi apeliacinio skundo argumentai nepatenka į šios bylos nagrinėjimo ribas, kadangi nei vienas iš nurodytų veiksmų nebuvo atliktas priimant sprendimą. Pareiškėjui apeliaciniu skundu neįrodinėjant, kad sprendimas yra neteisėtas ir / ar nepagrįstas, jo subjektyvūs teiginiai yra vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl jie nėra pakankamas pagrindas panaikinti teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

13.2.       Teisingumo ministerija skundžiamu sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą įtraukti pasikeitusius duomenis į Juridinių asmenų registrą, kadangi tuo metu, pagal Juridinių asmenų registro duomenis, teisę veikti Lietuvos evangelikų reformatų konsistorijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija) vardu turėjo P. R. P. ir R. S., Lietuvos evangelikų reformatų senjorato (buvęs pavadinimas – Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia) vardu – T. Š. ir R. M., o Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios – Sinodo (buvęs pavadinimas – Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia – Unitas Lithuaniae – sinodas) vardu – P. R. P. ir T. Š.. Teismas, remdamasis prejudiciniais faktais, konstatuotais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1293-575/2017, pripažino, jog pareiškėjas sprendimo priėmimo metu nebuvo šių juridinių asmenų vadovu, todėl neturėjo teisės jų vardu teikti prašymo dėl duomenų Juridinių asmenų registre pakeitimo.

13.3.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde bando iš naujo ginčyti įsiteisėjusia teismo nutartimi konstatuotus faktus, teigdamas, jog jo, kaip generalinio superintendento, įgaliojimai, 2013 m. rugpjūčio 28 d. kreipiantis į Teisingumo ministeriją, nebuvo pasibaigę. Tačiau ABTĮ 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

13.4.       Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pripažinus, kad pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 28 d. neturėjo teisės veikti Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios, Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios – Sinodo kolegijos ir atskirų parapijų vardu, teismas visiškai teisingai konstatavo, kad Teisingumo ministerija pagristai pareiškėjo nelaikė kompetentinga vadovybe pagal tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos kanonus, statutus ar kitas normas, todėl neturėjo pagrindo tenkinti jo prašymo dėl duomenų Juridinių asmenų registre pakeitimo. Teisingumo ministerijos nuomone, ši aplinkybė yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas.

13.5.       Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nurodo du procesinius pažeidimus, kuriuos tariamai padarė teismas – netinkamai išsprendė trečiųjų suinteresuotų asmenų įtraukimo į bylą klausimą ir nestabdė šios administracinės bylos. ABTĮ numatyta, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Apeliantas neįrodė nei vieno iš minimų pažeidimų, be to, bet kuriuo atveju jie neturėjo jokios įtakos šiai bylai išspręsti.

13.6.       Pareiškėjo teigimu, juridinių asmenų pavadinimų pakeitimas reiškia jų veiklos nutraukimą. Tačiau šioje byloje nėra nagrinėjamas Lietuvos evangelikų reformatų konsistorijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija), Lietuvos evangelikų reformatų senjorato (buvęs pavadinimas – Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia) ir Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios – Sinodo (buvęs pavadinimas – Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia – Unitas Lithuaniae – sinodas) pavadinimų keitimo teisėtumo klausimas, kadangi jis nėra ir negali būti susiję su chronologiškai ankstesniu Teisingumo ministerijos sprendimu. Teismo sprendimo priėmimo metu galiojusio ABTĮ 46 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad tretieji suinteresuoti asmenys yra tie, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos. Kadangi pareiškėjas Teisingumo ministerijos prašė įtraukti trečiųjų suinteresuotų asmenų pakeistus duomenis į Juridinių asmenų registrą, teismas pagrįstai sprendė, kad galutinis sprendimas šioje byloje gali turėti įtakos šių asmenų teisėms ar pareigoms, todėl juos įtraukė į bylą. Bylos nagrinėjimo metu tretieji suinteresuoti asmenys pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad pasikeitė jų pavadinimai, į ką ir buvo atsižvelgta priimant teismo sprendimą. Apelianto teiginiai apie pavadinimo pakeitimo prilyginimą juridinio asmens veiklos nutraukimui neturi nei teisinio, nei loginio pagrindo, iš juridinių asmenų kodų matyti, jog tai tie patys subjektai.

13.7.       Trečiųjų suinteresuotų asmenų pavadinimų pakeitimas buvo atliktas praėjus beveik trims metams po skundžiamo Teisingumo ministerijos sprendimo priėmimo, todėl pavadinimų pakeitimo teisėtumo klausimas (net jeigu byla dėl to ir yra pradėta) negali turėti jokios prejudicinės reikšmės šiai bylai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylos nestabdė. Šie pareiškėjo argumentai vertintini tik kaip bandymas išspręsti šioje byloje nenagrinėtinus klausimus, todėl jie yra atmestini.

14.       Tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos evangelikų reformatų konsistorija, Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia – Sinodas ir Lietuvos evangelikų reformatų senjoratas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais: 

14.1.       Šiai bylai reikšminga yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-1293-575/2017 (toliau – ir 2017 m. balandžio 12 d. nutartis). Šioje administracinėje byloje buvo nagrinėjamas iš esmės tapatus ginčas, skundai aptariamoje administracinėje byloje ir šioje byloje grindžiami analogiškais motyvais bei tarp šių bylų egzistuoja akivaizdus ryšys. Administracinėje byloje Nr. A-1293-575/2017 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarė išnagrinėti klausimą, ar Teisingumo ministerija kaip nors pažeidė pareiškėjo teises arba įstatymų saugomus interesus ir taip baigti visus pareiškėjo keliamus ginčus prieš Teisingumo ministeriją bei Lietuvos evangelikų reformatų religinę bendriją. Administracinėje byloje Nr. A-1293-575/2017 ginčytos Teisingumo ministerijos 2015 m. balandžio 9 d. išvados buvo pripažintos teisėtomis, pagrįstomis ir niekaip nepažeidžiančiomis pareiškėjo teisių arba įstatymų saugomų interesų, kartu buvo nustatyti ir faktai, reikšmingi visoms analogiškoms pareiškėjo inicijuotoms byloms. 

14.2.       Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde bando paneigti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-1293-575/2017 priimtą galutinę ir neskundžiamą 2017 m. balandžio 12 d. nutartį. Pareiškėjas ginčijo Teisingumo ministerijos priimtų išvadų teisėtumą, administracinėje byloje Nr. A-1293-575/2017 galutine teismo nutartimi šie ginčai buvo baigti, konstatuojant pareiškėjo keliamų abejonių nepagrįstumą.

14.3.       Bažnytinių juridinių asmenų pavadinimų pakeitimo klausimas nėra šios bylos ginčo dalykas. Taigi bylą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo išeiti iš pareiškėjo suformuoto skundo reikalavimo ribų, juolab kai tokie reikalavimai nebuvo pareikšti pareiškėjo pateiktuose procesiniuose dokumentuose bylą nagrinėjant teisme. Konkrečių juridinių asmenų pavadinimų pasikeitimas nėra ir negali būti siejamas su tų konkrečių juridinių asmenų veiklos nutraukimu. Be to, bažnytinių juridinių asmenų pavadinimų pasikeitimas negalėjo kokiu nors būdu multiplikuoti šių juridinių asmenų, suteikiant juridiniam asmeniui su senu pavadinimu ir juridiniam asmeniui su nauju pavadinimu savarankišką teisnumą bei veiksnumą.

14.4.       Kritiškai vertintinas pareiškėjo teiginys, kad būtent teismas pavedė trečiąjį suinteresuotą asmenį byloje atstovauti kito trečiojo suinteresuoto asmens atstovui. Priešingai nei teigia pareiškėjas, atstovavimo santykius tarp konkretaus trečiojo suinteresuoto asmens pagrindžia su konkrečiu atstovu sudaryta sutartis dėl teisinių paslaugų, kuri yra pateikta į bylą.

14.5.       Teisingumo ministerijos priimtų 2013 m. liepos 10 d. išvadų Nr. (8.3.46.)-7R-4978 ir Nr. (8.3.46.)-7R-4979 pagrindu buvo įregistruoti pasikeitę atitinkamų bažnytinių juridinių asmenų valdymo organų nariai, tačiau tikrai nebuvo steigiami nauji bažnytiniai juridiniai asmenys. Tą patvirtina tiek Juridinių asmenų registro duomenys, tiek 2013 m. liepos 10 d. išvadų turinys, tiek teismų procesiniai sprendimai.

14.6.       Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais būtų ginčijami sprendime išdėstyti motyvai, tačiau vietoje to visas apeliacinis skundas yra sukoncentruotas į tariamus procesinius pažeidimus, nors pareiškėjas taip ir nenurodo kaip šie tariami pažeidimai pažeidžia kokias nors jo teises ar teisėtus interesus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

15.       Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjo A. K. skundo reikalavimai panaikinti atsakovo Teisingumo ministerijos 2013 m. spalio 9 d. aktą Nr. (8.3.44.)-7R-7117 ir įpareigoti Teisingumo ministeriją parengti būtinus prašymus ir išvadas įtraukti į Juridinių asmenų registrą pasikeitusius Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios bei Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos kartu su jai priklausančių Alytaus, Biržų, Jonavos, Kauno, Kėdainių, Kelmės, Klaipėdos, Nemunėlio Radviliškio, Panevėžio, Papilio, Salamiesčio, Šiaulių ir Vilniaus evangelikų reformatų parapijų duomenis apie valdymo organų narius, turinčius teisę sudaryti sandorius šių juridinių asmenų vardu, pagrįstumas ir teisėtumas.

16.       Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teisme byla nagrinėta vadovaujantis ABTĮ normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija).

17.       Pagal ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18.       Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 28 d. prašymo turinį, nustatė, kad atsakovas 2013 m. spalio 9 d. raštu Nr. (8.3.44.)-7R-7117 pagrįstai ir teisėtai atsisakė patenkinti pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 28 d. prašymą dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, susijusių su Teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 10 d. išvadų neteisėtumu, ir pareiškėjui teisingai buvo paaiškinta, kad pareiškėjas, nesutikdamas su šiomis išvadomis, turi teisę jas ginčyti teisme. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A-1293-575/2017) nustatytais faktais, konstatavo, kad pareiškėjo prašyme pateikta informacija, jog 2013 m. rugpjūčio 4 d. įvyko Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios neeilinis sinodas, kuris dar kartą patvirtino asmenis, atstovaujančius Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos ir parapijų juridinius asmenis, nesudarė pagrindo atsakovui atstatyti buvusių ankstesnių duomenų Juridinių asmenų registre, nes Teisingumo ministerijos išvados, kad pasikeitusius juridinius asmenis galima registruoti, teismine tvarka nenuginčytos, pareiškėjas nėra pateikęs duomenų, jog 2013 m. rugpjūčio 4 d. sinodas buvo sušauktas bei juose dalyvaujantys atstovai paskirti laikantis nustatytos tvarkos. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad Aktas nepažeidė pareiškėjo teisių, nes Ekspertizės aktas patvirtina, jog nuo 2000 metų A. K. į vidinės bažnytinės valdymo institucijos Sinodo kolegijos (konsistorijos) sudėtį (narius) niekada nebuvo išrinktas jokio teisėtai susirinkusio Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo suvažiavimo priimtu kanonu ar memorialu; teisėtai veikiantis Lietuvos evangelikų reformatų Sinodas pareiškėjui nesuteikė įgaliojimų atstovauti nei Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijai, nei Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčiai; pareiškėjas neturi teisės vadintis Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios generaliniu superintendentu ir niekada tokios teisės neturėjo.

19.       Pareiškėjas, nesutinkamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad tretieji suinteresuoti asmenys, pakeitę savo pavadinimus, buvo iš esmės panaikinti ir įsteigti iš naujo, todėl pirmosios instancijos teismas, būdamas objektyvus, privalėjo išsiaiškinti, ar naujai „atsiradę“ juridiniai asmenys yra įvykdę įstatymo reikalavimus, jeigu tai yra tik pavadinimų pakeitimas. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis teikė prašymą bylą sustabdyti, jog būtų išspręstas juridinių asmenų pavadinimų keitimo klausimas. Pareiškėjui kelia abejonių Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios atstovavimo pavedimas kitiems tretiesiems suinteresuotiems asmenims, kai trečiųjų suinteresuotų asmenų interesai buvo prieštaringi. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis (pareiškėjas) neturėjo generalinio superintendento įgaliojimų, nes tokie įgaliojimai jam teisėtai buvo suteikti 2004 metais. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismui turėjo kilti abejonių dėl Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 10 straipsnio nuostatos, suteikiančios teisę Teisingumo ministerijai pripažinti kokią nors bendriją tradicine, nes tik valstybei suteikta teisė kokią nors organizaciją pripažinti tradicine religine organizacija, o Teisingumo ministerija nėra ir negali būti laikoma valstybe, ji neturėtų veikti valstybės vardu.

20.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 23 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, pareiškėjas skunde privalo nurodyti skundo elementus: skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimą) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinančius įrodymus). Pagal administracinio proceso dispozityvumo principą byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą, kuris pats nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką ir pagrindą. Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkdamas elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012). Pabrėžtina, jog pagal ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 23 straipsnį teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui. Todėl pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo reikalavimai ir šiuos reikalavimus pagrindžiančios aplinkybės privalo būti išdėstytos skunde, o ne paaiškinimuose ar kitokio pobūdžio dokumentuose.

21.       Įvertinus pareiškėjo inicijuoto ginčo aplinkybes, kurias privalėjo išnagrinėti pirmosios instancijos teismas, akcentuotina, kad pareiškėjo skundo esminis ir pagrindas reikalavimas buvo panaikinti Teisingumo ministerijos 2013 m. spalio 9 d. aktą Nr. (8.3.44.)-7R-7117. Taip pat pareiškėjas skunde suformulavo ir išvestinį reikalavimą – įpareigoti Teisingumo ministeriją parengti būtinus prašymus ir išvadas įtraukti į Juridinių asmenų registrą pasikeitusius Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios bei Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos kartu su jai priklausančių Alytaus, Biržų, Jonavos, Kauno, Kėdainių, Kelmės, Klaipėdos, Nemunėlio Radviliškio, Panevėžio, Papilio, Salamiesčio, Šiaulių ir Vilniaus evangelikų reformatų parapijų duomenis apie valdymo organų narius, turinčius teisę sudaryti sandorius šių juridinių asmenų vardu.

22.       Teisingumo ministerijos 2013 m. spalio 9 d. aktas Nr. (8.3.44.)-7R-7117 (I t., b. l. 78) buvo priimtas, išnagrinėjus pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 28 d. prašymą (I t., b. l. 75–77), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai šioje byloje išnagrinėjo aplinkybes, susijusias su tuo, ar pagrįstai ir teisėtai atsakovas netenkino pareiškėjo prašymo dėl prašyme nurodytų aplinkybių. Primintina, kad prašymas buvo grindžiamas tuo, jog Teisingumo ministerijos išvados buvo priimtos ne pagal Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios ir jai atstovaujančio sinodo kolegijos kompetentingos vadovybės sprendimus, šios išvados prieštarauja ankstesnei Teisingumo ministerijos pozicijai dėl dviejų skirtingų religinių bendruomenių, kurios savarankiškai veikia savo ribose; T. Š. ir kitų 2013 m. balandžio 29 d. prašymas Teisingumo ministerijai buvo pateiktas kartu su suklastotais dokumentais, pasirašytas ne pagal Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios kanonus ir kitas normas; taip pat parašymas buvo grindžiamas informacija, jog 2013 m. rugpjūčio 4 d. įvyko Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios neeilinis sinodas, kuris dar kartą patvirtino asmenis, atstovaujančius Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčiai, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijai ir parapijų juridiniams asmenims ir turinčius teisę sudaryti jų vardu sandorius.

23.       Pirmosios instancijos teismas detaliai atsakė į pagrindinius šios bylos faktinius ir teisinius aspektus, t. y. teismo sprendimas atitinka ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 86 ir 87 straipsnio reikalavimus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje R. T. prieš Ispaniją ir H. B. prieš Ispaniją; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą H. ir kiti prieš Prancūziją).

24.       Kaip jau minėta, pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino fakto, jog tariamu trečiųjų suinteresuotų asmenų (juridinių asmenų) pavadinimų pakeitimu buvo nutraukta buvusių juridinių asmenų veikla, nors tai padaryti draudžia įstatymas, pirmosios instancijos teismas privalėjo išsiaiškinti, ar atsiradę juridiniai asmenys yra įvykdę įstatymo reikalavimus, jei tai yra tik pavadinimų pakeitimas (nurodomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.43 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatos). Atsižvelgiant į pareiškėjo šioje byloje paduoto skundo pagrindą ir dalyką, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar atsakovas pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 28 d. prašymo, neturėjo jokio teisinio pagrindo šioje byloje vertinti ir nagrinėti aplinkybes, susijusias su trečiųjų suinteresuotų asmenų pavadinimų pakeitimu.

25.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pateiktus duomenis, kad bylos nagrinėjimo metu pasikeitė įtrauktų į bylos nagrinėjimą trečiųjų suinteresuotų asmenų pavadinimai, pagrįstai nurodė į bylą įtrauktus trečiuosius suinteresuotus asmenis su pasikeitusiais pavadinimais. Pažymėtina, kad pareiškėjas nebuvo pateikęs duomenų, jog į bylos nagrinėjimą įtraukti tretieji suinteresuoti asmenys (juridiniai asmenys) buvo likviduoti ar reorganizuoti, todėl buvo būtina spręsti klausimą dėl šių juridinių asmenų teisių perėmėjų, kaip tai nustato ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 55 straipsnis.

26.       Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl bylos sustabdymo taip pat nepripažintini pagrįstais, nes pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 98 straipsnio 1 dalies 3 punktu neturėjo jokio teisinio pagrindo konstatuoti būtinumo stabdyti nagrinėjamą administracinę bylą dėl to, kad pareiškėjas buvo padavęs skundą dėl nepagrįsto ir neteisėto buvusių juridinių asmenų (trečiųjų suinteresuotų asmenų) pavadinimų pakeitimo.

27.       Sprendžiant, ar egzistuoja bylos sustabdymo pagrindas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad administracinės bylos nagrinėjimo sustabdymas pagal ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 98 straipsnio 1 dalies 3 punktą galimas tik tuomet, kai tarp teisme nagrinėjamos administracinės bylos ir kitos bylos, nagrinėjamos civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, egzistuoja prejudicinis ryšys. Toks ryšys yra tada, kai sprendimas vienoje byloje bus sprendimo kitoje byloje pagrindas. Tokiais atvejais vienoje byloje nustatyti faktai tampa prejudiciniais faktais kitoje byloje (žr. 2013 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-440/2013; 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-591/2013; 2014 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-765/2014 ir kt.). Prejudicinis bylų ryšys iš esmės reiškia, jog administracinės bylos negalima nagrinėti tol, kol įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje, baudžiamojoje ar administracinėje byloje nebus nustatyti tam tikri faktai ar aplinkybės, kurių nenustačius konkrečios administracinės bylos nagrinėjimas būtų neįmanomas. Bylos nagrinėjimo negalimumas reiškia, kad kitoje byloje priimtame teismo sprendime gali būti nustatyti faktai, kurie iš naujo nebus įrodinėjami, tačiau vien tai, kad bylos yra tarpusavyje susijusios, nesudaro pagrindo taikyti ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, jei administracinis teismas turi galimybių pats išspręsti bylai reikšmingus klausimus ir visapusiškai įvertinti ginčijamo akto teisėtumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2159/2011).

28.       Taigi teismas, siekdamas teisingai pritaikyti ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 98 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą bylos privalomojo sustabdymo pagrindą, visų pirma turi tinkamai nustatyti įrodinėjimo dalyką abiejose bylose. Spręsdamas, ar yra (nėra) dviejų nagrinėjamų bylų tiesioginis teisinis ryšys, teismas turi išsiaiškinti, kokie teisiškai reikšmingi faktai turi būti nustatyti byloje, kurios nagrinėjimą prašoma sustabdyti, ir kokie nustatomi kitoje byloje, dėl kurios siekiama sustabdyti bylą.

29.       Šioje byloje buvo nagrinėjamas atsakovo Akto pagrįstumo ir teisėtumo klausimas, Aktas priimtas 2013 m. spalio 9 d., pareiškėjas byloje nėra nurodęs, kokios aplinkybės kitoje byloje būtų nustatytos, kurios turėtų prejudicinę reikšmę šioje byloje sprendžiant Akto pagrįstumo ir teisėtumo klausimą. Be to, pareiškėjas nebuvo pateikęs įrodymų, kad pagal jo paduotą skundą iškelta administracinė byla (pareiškėjas kartu su prašymu pateikė tik skundą (V t., b. l. 30–34), o skundo padavimas nėra ta aplinkybė, dėl kurios stabdoma administracinė byla minėtu teisiniu pagrindu).

30.       Pareiškėjas taip pat nurodo aplinkybes, susijusias su trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios atstovavimo klausimu, apie tai, kad šiam trečiajam suinteresuotam asmeniui nebuvo pranešta apie teismo posėdį. Šiuo aspektu konstatuotina, kad šis trečiasis suinteresuotas asmuo apeliacinio skundo dėl jo pažeistų procesinių teisių nėra padavęs, pareiškėjas neturi įgalinimų ginti šio trečiojo suinteresuoto asmens teisių ir teisėtų interesų. ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 146 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodyta, kad sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš proceso dalyvių, kuriam nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, ir toks asmuo šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą.

31.       Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su teismo šališkumu, teisėjų kolegija pažymi, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės grindžia, tuo, kad teismas jam priėmė neigiamą sprendimą, netenkino jo teikto prašymo dėl bylos stabdymo. Tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018 ir kt.).

32.       Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje įrodymų vertinimu. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paneigė, jog pareiškėjas neturėjo generalinio superintendento įgaliojimų, nors jam tokie įgaliojimai teisėtai buvo suteikti 2004 metais, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 26 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir panaikino Teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 10 d. išvadas, po šio sprendimo įsiteisėjimo šių išvadų pagrindu įsteigti juridiniai asmenys turėjo būti likviduoti Teisingumo ministerijos iniciatyva, Teisingumo ministerija to neįvykdė, todėl pareiškėjo prašymas pagrįstas ir teisėtas, o Aktas naikintinas.

33.       Vertinant šiuos argumentus, dar kartą pažymėtina, kad byloje nagrinėjamas Akto pagrįstumas ir teisėtumas, Akto priėmimo metu Teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 10 d. išvados nebuvo panaikintos, šioje byloje nebuvo nagrinėjamas Teisingumo ministerijos veiksmų (neveikimo), susijusių su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimo vykdymu, teisėtumo / neteisėtumo klausimas, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo šioje administracinėje byloje vertinti tokio pobūdžio aplinkybių. Be to, kitoje administracinėje byloje buvo nustatyta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimas buvo įvykdytas, kai valstybės įmonė Registrų centras įregistravo naują Teisingumo ministerijos 2015 m. balandžio 9 d. priimtą išvadą Nr. (8.3.46)-7R-2402 (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2871-502/2016).

34.       Pagal ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 57 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

35.       Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimai atmestini.

36.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą, ar Aktas pažeidžia konkrečiai pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, nustatė, kad šis Aktas pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, nes Ekspertizės aktas patvirtina, jog nuo 2000 metų pareiškėjas į vidinės bažnytinės valdymo institucijos sinodo kolegijos (konsistorijos ) sudėtį (narius) niekada nebuvo išrinktas jokio teisėtai susirinkusio Lietuvos evangelikų reformatų sinodo suvažiavimo priimtu kanonu ar memorialu, pareiškėjas neturi teisės vadintis Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios generaliniu superintendentu ir niekada tokios teisės neturėjo.

37.       Šiuo aspektu nurodytina, kad administracinėje byloje, kurioje buvo nagrinėjamas Teisingumo ministerijos 2015 m. balandžio 9 d. išvadų Nr. (8.3.46)-7R-2401 ir Nr. (8.3.46)-7R-2402, kurios buvo surašytos po to, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 26 d. sprendimu panaikino Teisingumo ministerijos 2013 metų išvadas ir iš naujo buvo išnagrinėtas Lietuvos evangelikų reformatų generalinio superintendento T. Š. ir kitų asmenų pasirašytas 2013 m. balandžio 29 d. prašymas, pagrįstumo ir teisėtumo klausimas, remiantis Ekspertizės akto išvadomis, nustatyta, kad nuo 2000 metų pareiškėjas į vidinės bažnytinės valdymo institucijos sinodo kolegijos (konsistorijos) sudėtį (narius) niekada nebuvo išrinktas jokio teisėtai susirinkusio Lietuvos evangelikų reformatų sinodo suvažiavimo priimtu kanonu ar memorialu bei jis neturi teisės vadintis Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios generaliniu superintendentu ir niekada tokios teisės neturėjo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1293-575/2017). Ši aplinkybė nustatyta, išnagrinėjus pareiškėjo argumentus, kad jis buvo teisėtai išrinktas Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios generaliniu superintendentu.

38.       Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjo įgaliojimus atstovauti Lietuvos evangelikų reformatų bendruomenei ir jos interesams jau yra aptaręs administracinėse bylose Nr. A-2871-502/2016 ir Nr. A-1293-575/2017, pareiškėjas nėra nurodęs teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių šioje byloje neturėjo būti remiamasi administracinių teismų nustatytais faktais.

39.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymą nagrinėjo ir Aktą priėmė Teisingumo ministerija. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Teisingumo ministerija yra Lietuvos Respublikos valstybės įstaiga. Teisingumo ministerija formuoja valstybės politiką, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą, o įstatymų nustatytais atvejais – ją įgyvendina teisingumo ministrui pavestose valdymo srityse (Teisingumo ministerijos nuostatų 1 p.).

40.       Teisingumo ministerijos nuostatuose nurodyta, kad Teisingumo ministerija, siekdama jai nustatytų veiklos tikslų, atlieka <...> registravimo ir veiklos, religinių bendruomenių ir bendrijų registravimo ir veiklos, funkcijas <...> (8.1 p.); nagrinėja religinių bendruomenių ir bendrijų, jų filialų ir atstovybių steigimo, reorganizavimo, pertvarkymo ir likvidavimo dokumentus, tvirtina surašytų duomenų tikrumą, steigimo dokumentų, pakeistų steigimo dokumentų ir duomenų atitiktį įstatymų reikalavimams ir teikia Juridinių asmenų registrui išvadas dėl jų registravimo ar išregistravimo galimybės (8.13 p.); kaupia informaciją apie dvasinių, ezoterinių ir religinių grupių veiklą Lietuvoje, informuoja visuomenę apie Lietuvoje įsikūrusias naujas religines grupes, dalyvauja įgyvendinant visuomenės švietimo dvasinių, ezoterinių ir religinių grupių klausimais projektus, bendradarbiauja su šioje srityje dirbančiais asmenimis (8.15 p.). Teisingumo ministerija, siekdama jai nustatytų veiklos tikslų ir atlikdama jos kompetencijai priskirtas funkcijas, turi teisę gauti iš valstybės institucijų ir įstaigų, mokslo ir studijų institucijų išvadas dėl ministerijos rengiamų Lietuvos Respublikos kodeksų, kitų įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektų, taip pat išvadas dėl religinių bendruomenių ir bendrijų registravimo dokumentų, politinių partijų įstatų (statutų) ir programų, informaciją apie religinių bendruomenių ir bendrijų, politinių partijų veiklą (9.1 p.).

41.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo abejones dėl Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 10 straipsnio nuostatos prieštaravimo Konstitucijos 43 straipsniui, pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

42.       Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino ar kito teisės akto konstitucingumo.

43.       Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai ir kt.).

44.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, reikšdamas abejones dėl Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 10 straipsnio nuostatos, nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog ši byla būtų teisingai išnagrinėta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo išdėstyti abstraktaus pobūdžio teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai.

45.       Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, proceso normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

        Artūras Drigotas

        Dalia Višinskienė