Baudžiamoji byla Nr. 2K-286/2010 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.18.10; 2.6.4.1
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gegužės 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Gintaro Godos,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. S. ir A. R. kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 15 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 25 d. nutarties.
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 15 d. nuosprendžiu V. S. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda, A. R. nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda, jai į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2006 m. liepos 31 d. iki 2008 m. rugpjūčio 1 d. ir galutinė bausmė paskirta 13 MGL (1690 Lt) dydžio bauda.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 25 d. nutartimi nuteistosios A. R. ir jos gynėjo advokato Romualdo Drakšo bei nuteistojo V. S. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su byla,
nustatė:
V. S. nuteistas už tai, kad apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą: būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, vadovaujantis 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio nuostata atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4 straipsnio nuostatas, nustatančias, kad apskaitą privaloma tvarkyti taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi, palyginama, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams, to paties įstatymo 6 straipsnio nuostatas, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, 12 straipsnio nuostatas, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, o apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, 16 straipsnio nuostatas, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose, tyčia, suvokdamas, kad jo veiksmais bus sutrukdyta nustatyti realius bendrovės ūkinės ir komercinės veiklos rezultatus, išmokėjo įmonės darbuotojams papildomą darbo užmokestį, nefiksuodamas šių operacijų buhalterinėje apskaitoje, t. y. nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2006 m. liepos 28 d. nurodydavo UAB (duomenys neskelbtini) buhalterei A. R. paskirstyti atskiromis piniginėmis sumomis įmonės darbuotojams išmokėtinus grynuosius pinigus, kuriuos pagal šios parengtus darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščius išmokėjo įmonės darbuotojams kaip papildomą darbo užmokestį, iš viso per minėtą laikotarpį – 152 400 Lt, ir šių mokėjimų fiksavimo įmonės buhalterinėje apskaitoje neorganizavo, taip pat 2006 m. liepos 28 d. UAB (duomenys neskelbtini) darbų atlikimo vietoje – statomame objekte Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kaip papildomą darbo užmokestį siekė išmokėti A. R. paruoštus ir į atskirus paketus supakuotus 32 200 Lt, kurie nebuvo išmokėti šiuos veiksmus nutraukus Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT prie VRM) Vilniaus apskrities skyriaus pareigūnams. Taip minėtu laikotarpiu išmokėjus apskaitoje nefiksuotą darbo užmokestį, V. S. pažeidė:
2004 m. lapkričio 4 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. DC-2535 7 straipsnio 4 dalies nuostatą, numatančią, kad „socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos nuo kiekvienam apdraustajam asmeniui apskaičiuotos darbo užmokesčio sumos, ne mažesnės kaip minimali mėnesinė alga, su darbo santykiais susijusių kompensacinio ar skatinamojo pobūdžio išmokų, nustatytų teisės aktuose ir kolektyvinėse sutartyse, neatsižvelgiant į mokėjimo šaltinius“; nebuvo sumokėta 79 443 Lt socialinio draudimo įmokų;
2002 m. liepos 2 d. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 23 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią, kad „nuolatinis Lietuvos vienetas, kaip mokestį išskaičiuojantis asmuo išmokėdamas išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio įstatymo numatytą mokestį“; į biudžetą nebuvo sumokėta 74 082 Lt gyventojų pajamų mokesčio;
2000 m. rugsėjo 12 d. Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymo Nr. VIII-1926 (2004 m. lapkričio 4 d. įstatymo Nr. IX-2538 ir 2006 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. X-519 redakcija) 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, nustatančią, kad „garantinio fondo lėšas sudaro įmonių įmokos – 0,2 proc. priskaičiuoto darbo užmokesčio (nuo kurio skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos)“, į Garantinį fondą nebuvo sumokėta 467 Lt įmokų.
Taip V. S. nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2006 m. liepos 28 d. tyčia UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinėje apskaitoje neįtraukė į apskaitą dalies įvykusių finansinių operacijų ir patirtų išlaidų, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, turto ir įsipareigojimų dydžio nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2006 m. liepos 28 d.
A. R. nuteista už tai, kad apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą: būdama UAB (duomenys neskelbtini) vyriausioji buhalterė, vadovaujantis 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 11 straipsnio nuostata, numatančia, kad „vyriausiasis buhalteris (buhalteris) <...> atsako už buhalterinių įrašų teisingumą“, būdama atsakinga už buhalterinių įrašų teisingumą, pažeisdama 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. DC-574 6 straipsnio nuostatas, nustatančias, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, 12 straipsnio nuostatas, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, 16 straipsnio nuostatas, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose, taip pat pažeisdama Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 4 punkto nuostatas, nustatančias, kad įmonės kasa pinigus iš kasos išmoka pagal kasos išlaidų orderį, ir 16 punkto nuostatas, kad visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą, tyčia, suvokdama, kad jos veiksmais bus sutrukdyta nustatyti realius bendrovės ūkinės ir komercinės veiklos rezultatus, nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2006 m. liepos 28 d., žinodama, kad pinigų išmokėjimas įmonės buhalterinėje apskaitoje nebus fiksuojamas, UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus V. S. nurodymu paskirstydavo atskiromis sumomis įmonės darbuotojams išmokėtinus grynuosius pinigus ir savo iniciatyva parengdavo darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščius, pagal kuriuos įmonės darbuotojams buvo išmokėtas papildomas darbo užmokestis, iš viso per minėtą laikotarpį – 152 400 Lt, kuris nebuvo užfiksuotas buhalterinėje apskaitoje, taip pat 2006 m. liepos 28 d. į atskirus paketus supakavo 32 200 Lt, kuriuos pagal jos parengtą darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraštį 2006 m. liepos 28 d. UAB (duomenys neskelbtini) darbų atlikimo vietoje – statomame objekte, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), buvo siekta išmokėti kaip papildomą darbo užmokestį, kuris nebuvo išmokėtas šiuos veiksmus nutraukus FNTT prie VRM Vilniaus apskrities skyriaus pareigūnams. Taip minėtu laikotarpiu išmokėjus apskaitoje nefiksuotą darbo užmokestį, A. R. pažeidė:
2004 m. lapkričio 4 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. DC-2535 7 straipsnio 4 dalies nuostatą, numatančią, kad „socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos nuo kiekvienam apdraustajam asmeniui apskaičiuotos darbo užmokesčio sumos, ne mažesnės kaip minimali mėnesinė alga, su darbo santykiais susijusių kompensacinio ar skatinamojo pobūdžio išmokų, nustatytų teisės aktuose ir kolektyvinėse sutartyse, neatsižvelgiant į mokėjimo šaltinius“; nebuvo sumokėta 79 443 Lt socialinio draudimo įmokų;
2002 m. liepos 2 d. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 23 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią, kad „nuolatinis Lietuvos vienetas, kaip mokestį išskaičiuojantis asmuo išmokėdamas išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio įstatymo numatytą mokestį“; į biudžetą nebuvo sumokėta 74 082 Lt gyventojų pajamų mokesčio;
2000 m. rugsėjo 12 d. Garantinio fondo įstatymo Nr. VIII-I926 (2004 m. lapkričio 4 d. įstatymo Nr. IX-2538 ir 2006 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. X-519 redakcija) 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, numatančią, kad „garantinio fondo lėšas sudaro įmonių įmokos – 0,2 proc. priskaičiuoto darbo užmokesčio (nuo kurio skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos)“; į Garantinį fondą nebuvo sumokėta 467 Lt įmokų.
Taip A. R. nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2006 m. liepos 28 d. tyčia UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinėje apskaitoje neįtraukė į apskaitą dalies įvykusių finansinių operacijų bei patirtų išlaidų, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, turto ir įsipareigojimų dydžio už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2006 m. liepos 28 d.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 15 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 25 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės nepatikrino pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo. Remdamasis tais pačiais surinktų įrodymų vertinimo kriterijais, neįvertinęs objektyviųjų kasatoriui inkriminuoto nusikaltimo požymių, neaptaręs visų argumentų, kuriais jis neigė savo kaltę, tik formaliai nutartyje nurodė byloje esančius įrodymus, tačiau visiškai jų neanalizavo. Abiejų instancijų teismai, pasak kasatoriaus, netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes. Byloje esantys kasos dokumentai patvirtina, kad jis skolinosi iš įmonės pinigines lėšas. Nepagrįstai nepripažinti faktiniai paskolos teisiniai santykiai tarp nuteistojo V. S. ir UAB (duomenys neskelbtini). Kasatoriaus nuomone, BK 222 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties būtinasis požymis yra tai, kad dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros – abiejų instancijų teismai šio požymio nenustatė. Teismai įrodymus vertino atskirai vienus nuo kitų, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas.
Kasaciniu skundu nuteistoji A. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 15 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 25 d. nutartį.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad Vilniaus apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (klaidingai kvalifikavo A. R. veiką pagal BK 222 straipsnio 1 dalį), teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, teismas padarė esminius BPK pažeidimus: vertino kaltinamojo, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, išsamiai neišnagrinėjęs bylos aplinkybių, kaip tai numato BPK 20 straipsnio 5 dalis; teismas įrodymus vertino atskirai vienus nuo kitų, savo procesinį sprendimą grindė spėlionėmis, įrodymus vertino tik kasatorės nenaudai – tai lėmė neteisėtos ir nepagrįstos nutarties priėmimą. Kasaciniame skunde pažymima, kad A. R. pati jokių neoficialių atlyginimų niekam nemokėjo, žinojo, kad pinigai, kurie mokami darbininkams, yra asmeniniai V. S. pinigai – tai įrodo kasos dokumentai, patvirtinantys, kad V. S. skolinosi iš įmonės pinigines lėšas. Žinodama, kad tai asmeniniai direktoriaus pinigai, ji taip pat aiškiai suprato, jog po to, kai V. S. juos pasiskolino, šios piniginės lėšos nėra susijusios su įmonės apskaita; taigi nuteistosios A. R. veikoje nėra būtino nusikaltimo sudėties elemento – kaltės. Teismas, be to, visiškai neatsižvelgė į liudytojo S. Č. parodymus, kuriais jis visiškai patvirtino V. S. parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu. Pasak kasatorės, nepaisant to, kad Vilniaus apygardos teismas pripažino, jog yra kasos dokumentai, liudijantys paskolos V. S. iš UAB (duomenys neskelbtini) išdavimo faktą, teismas, neturėdamas tam pagrindo, nepripažino faktinių paskolos santykių tarp V. S. bei UAB (duomenys neskelbtini) egzistavimo. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokioms bylos aplinkybėms prieštarauja A. R. ir V. S. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu. Teismas, be to, neatsižvelgė į byloje esančių Vyriausiojo buhalterio pareigybės bei Buhalterio pareigybės nuostatų pasirašymo datas ir, neturėdamas tam pagrindo, konstatavo, kad A. R. ėjo vyriausiosios buhalterės pareigas iki 2006 m. liepos 28 d.
Atsiliepimu į nuteistųjų V. S. ir A. R. kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė D. Miliūtė prašo nuteistųjų A. R. ir V. S. kasacinius skundus atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad šioje byloje dėl apgaulingai tvarkytos teisės aktų reikalaujamos apskaitos kilę padariniai nustatyti remiantis specialistų išvadomis. Iš specialisto išvados ir kitų įrodymų, kuriuos teismas įvertino, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, matyti, kad dėl netinkamai bendrovės darbuotojams apskaičiuoto ir išmokėto darbo užmokesčio 2005 m. sausio – 2006 m. liepos mėn. nebuvo sumokėti gyventojų pajamų mokesčiai į valstybės biudžetą ir socialinio draudimo įmokos į garantinį fondą. Dėl padarytų pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų už 2005 m. ir 2006 m. sausio 1 d. –2006 m. liepos 28 d. laikotarpį. Šios specialisto išvados yra BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkantis įrodymas, to neginčija ir patys kasatoriai. Neoficialus dalies atlyginimo mokėjimas bendrovės darbuotojams nustatytas ne tik specialisto išvada, bet ir kitais bylos duomenimis, kurie buvo gauti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka: liudytojų parodymais, kratos protokolais, kasos knygos duomenimis. Anot prokurorės, priešingai, nei teigia kasatoriai, kaltės klausimas byloje išspręstas įvertinus bylos duomenų visumą ir vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies taisyklėmis. Atmesdamas apeliacinius skundus, teismas atsakė į visus esminius apeliantų argumentus, paaiškindamas, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Apeliacinės instancijos teismas tiek dėl pačių nuteistųjų, tiek dėl liudytojų parodymų bei kitų bylos duomenų vertinimo, jų patikimumo ir nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumo priimtoje nutartyje pasisakė pakankamai aiškiai ir motyvuotai. Nėra pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose. Nuteistųjų iškelta versija apie neva buvusius paskolinius santykius tarp bendrovės ir jos direktoriaus bei pinigų, gautų kaip asmeninės paskolos, išmokėjimo bendrovės darbininkams buvo kruopščiai patikrinta apeliacinės instancijos teisme. Šie nuteistųjų argumentai pagrįstai įvertinti kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad nors nuteistoji teigia nebuvusi bendrovės vyriausioji buhalterė ir todėl neturinti atsakyti už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, tačiau pagal bendrovės pareigybės nuostatus tiek vyriausiasis buhalteris, tiek ir buhalteris, tvarkydami buhalterinę apskaitą, privalo laiku ir teisingai įforminti gaunamus ir išduodamus pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus, teisingai ir laiku apskaičiuoti bendrovės darbuotojų darbo užmokestį bei jiems skirtus priedus, laiku ir teisingai apskaičiuoti socialinio draudimo ir fizinių asmenų pajamų įmokas į valstybės biudžetą, parengti finansines apskaitas. Visus šiuos reikalavimus pažeidė būtent A. R. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes nuteistiesiems A. R. ir V. S. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai jų padarytoje veikoje nustatyti teisingai.
Kasaciniai skundai atmestini.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų ir nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų
BPK 376 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nagrinėdamas kasacinę bylą teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas. Tai reiškia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų ištirti įrodymai kasacinio proceso metu iš naujo nevertinami, bylos faktinės aplinkybės iš naujo nenustatinėjamos.
BPK 369 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyti bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai, nustatyta, kad „Įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu:1) netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas; 2) padaryta esminių šio Kodekso pažeidimų“. BPK 368 straipsnio 2 dalyje reikalaujama, kad kasaciniame skunde būtų nurodyti teisiniai argumentai, kuriais grindžiamas kasacinio pagrindo buvimas. Vadinasi, kasaciniame skunde nepakanka paminėti, kasatoriaus manymu, pažeistų įstatymų nuostatų. Kasatorius privalo išdėstyti konkrečius argumentus, pagrindžiančius teiginius apie netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą ar padarytus esminius BPK pažeidimus. Teisiniais argumentais turi būti pagrindžiamas kiekvienas kasatoriaus teiginys apie netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą ar padarytą esminį BPK pažeidimą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 368, 369, 376 straipsnių nuostatomis, nenagrinėtinais laiko kasacinių skundų teiginius apie paskolos santykius tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir V. S., nes žemesnės instancijos teismai konstatavo faktą, kad jokie pinigai V. S. nebuvo perduoti, ir tuo remdamiesi padarė išvadą, kad nebuvo paskolos santykių tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir V. S. Minėta, kad kasacinės instancijos teismas iš naujo bylos faktinių aplinkybių nenustatinėja, nagrinėjant bylą kasacine tvarka remiamasi žemesnės instancijos teismų nustatytais faktais. Kasaciniuose skunduose nėra motyvuotai nurodyta jokių esminių BPK pažeidimų, kuriuos būtų padarę žemesnės instancijos teismai, paneigdami nuteistųjų versiją apie paskolos santykius, todėl kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo pripažinti kasatorių teiginius apie paskolos sutartį kasaciniu pagrindu. Kadangi tyčios nebuvimo klausimas A. R. skunde siejamas iš dalies su paskolos sutarties sudarymo versija, tai ir šis kasacinio skundo argumentas laikomas nenagrinėtinu.
Nenagrinėtinais laikomi ir kasacinių skundų teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, nes šie teiginiai nėra grindžiami konkrečių BPK nuostatų pažeidimais, kuriuos kasacinės instancijos teismas galėtų pripažinti esminiais.
BPK 367 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad „Kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme“. Apeliantai apeliacinių skundų negrindė teiginiais apie netinkamą liudytojo S. Č., V. S. ir A. R. parodymų vertinimą. Dėl šios priežasties apeliacinis teismas neturėjo pareigos atskirai pasisakyti dėl šių asmenų parodymų vertinimo.
Dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjekto ir kaltės formos
Kasatorė A. R. pagrįstai pripažinta BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektu. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą asmuo, atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą, yra ir vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką buhalterinės apskaitos tarnybą. Šiuo atveju ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkas. A. R. su ūkio subjektu, t. y. UAB (duomenys neskelbtini), buvo susijusi darbo santykiais. Išvada byloje apie A. R. pareigas UAB (duomenys neskelbtini) padaryta remiantis A. R. su darbdaviu sudaryta darbo sutartimi bei išanalizavus A. R. šioje bendrovėje vykdytas funkcijas. Nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad A. R. negali būti laikoma nusikalstamos veikos subjektu ar kad jos veikloje nėra būtino požymio tyčios.
Byloje nustatyta, kad pinigus neoficialių atlyginimų išmokėjimui paruošdavo ir juos perduodavo darbų vykdytojams nuo 2004 m. gegužės 10 d. į UAB (duomenys neskelbtini) priimta į vyr. buhalterės pareigas A. R., bendrovės buhalterinėje apskaitoje neužfiksuotų ir neįtrauktų į apskaitą darbo užmokesčių išmokėjimo žiniaraščius, kurie kratos metu buvo rasti būtent A. R. gyvenamojoje vietoje bei statybininkų vagonėlyje, taip pat sudarė nuteistoji. Žiniaraščiuose yra įrašai apie tai, kad pinigus išmokėjo A. R. Kasos išlaidų orderius, pagal kuriuos nuteistajam V. S. tariamai buvo išmokėtos paskolos, išrašydavo ir juose pasirašydavo taip pat nuteistoji A. R. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė neoficialių mokėjimų įmonėje dirbantiems darbininkams mokėjimo tvarką, tęstinį jos pobūdį, asmenis, įsitraukusius į šią veiklą. Veika laikoma padaryta tiesiogine tyčia, kai asmuo žino įstatymų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus, tačiau sąmoningai juos netinkamai vykdo, numato, kad dėl to gali kilti BK 222 straipsnyje numatyti padariniai ir šių padarinių nori (siekia). A. R. patvirtino, kad buhalterinės apskaitos dokumentuose fiksavo paimtus iš bendrovės pinigus kaip išduotas V. S. paskolas, pati pripažino, kad realiai įmonės vadovui V. S. jokie pinigai pagal kasos išlaidų orderius kaip jam išduotos paskolos nebuvo sumokėti, mokesčiai nebuvo pervedami. Teisiamajame posėdyje A. R. patvirtino, kad dviguba apskaita negalima, Buhalterinės apskaitos įstatymą jį žinojusi, jo nuostatus supratusi.
Dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarinių
Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose, remiantis įstatymų nustatyta tvarka surinktais ir ištirtais įrodymais, padaryta išvada, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje padariniai – negalėjimas nustatyti veiklos, turto ir įsipareigojimų dydžio – atsirado dėl nefiksuoto buhalterinėje apskaitoje darbininkams išmokėto darbo užmokesčio. Teisėjų kolegija neturi pagrindo tokį BK 222 straipsnio 1 dalies aiškinimą ir taikymą laikyti netinkamu.
Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme
BPK 320 straipsnio 3 dalis numatyta, kad „Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.“ Kasacine tvarka apskųstoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje atsakyta į visus esminius apeliaciniuose skunduose keltus klausimus. Apeliacinės instancijos teismas neturi pareigos reaguoti į kiekvieną apeliacinio skundo teiginį, tačiau privalo atsakyti į visus konkrečius argumentus, kuriais ginčijamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas.
Nuteistojo V. S. kasaciniame skunde tik deklaratyviai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, neanalizavo įrodymų. Kadangi šiame skunde nenurodomi jokie konkretūs pažeidimai, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad V. S. apeliacinis skundas būtų išnagrinėtinas netinkamai, juolab kad iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, jog tiek į V. S., tiek ir į A. R. bei jos gynėjo apeliaciniuose skunduose dėstomus teiginius apie pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumus yra atsakyta.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistųjų V. S. ir A. R. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Albinas Sirvydis
Gintaras Goda