Civilinė byla Nr. 3K-3-333/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos: 30.2; 30.3; 45.6 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010
m. liepos 30 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Sigito Gurevičiaus ir Česlovo
Jokūbausko (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiųjų asmenų Lietuvos kariuomenės ir Lietuvos
Respublikos krašto apsaugos ministerijos kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 3 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. B. ieškinį atsakovui Klaipėdos
apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Valstybinė teritorijų
planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos) dėl įsakymo
panaikinimo; tretieji asmenys Lietuvos kariuomenė ir Lietuvos Respublikos
krašto apsaugos ministerija.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Klaipėdos
apskrities viršininko 2003 m. birželio 10 d. įsakymo nugriauti pastatus
(poilsio namelį ir poilsio namelio rūsį), esančius Klaipėdos rajone, Kairių
karinio poligono teritorijoje, teisėtumo.
Ieškovas nurodė, kad Vyriausybė 1992 m. gruodžio 17
d. nutarimu Nr. 961 perdavė Krašto apsaugos ministerijai Kairių karinį
poligoną, kurio 49-ajame kvartale yra du civilinės paskirties objektai – poilsio
namelis ir poilsio namelio rūsys. Klaipėdos apskrities viršininkas 2003 m. birželio 10 d. įsakymu įpareigojo tuometį
nurodytų objektų valdytoją AB „Dubysa“ iki 2003 m. rugpjūčio 1 d. nugriauti nurodytus
Kairių kariniame poligone esančius civilinės paskirties statinius. Šie statiniai
iki nustatyto termino nebuvo nugriauti ir juos 2004 m. liepos 14 d. varžytynėse,
kurios vyko pagal Vyriausybės 1997 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 1074 patvirtintus
Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių turto pardavimo viešose varžytynėse nuostatus
(toliau – Nuostatai), įsigijo ieškovas. Ieškovo teigimu, ginčijamas 2003 m.
birželio 10 d. įsakymas nugriauti nurodytus pastatus, priimtas
vadovaujantis Statybos įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu, neatitinka
faktinių duomenų, esmingai pažeidžia jo interesus, jis negali įregistruoti
viešajame registre daiktinių teisių. Klaipėdos apskrities viršininko
administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros
skyrius, vadovaudamasis Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278,
Aplinkos ministro ir Teisingumo ministro 2003 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr.
158/89, atsižvelgęs į ieškovo prašymą, 2006 m. birželio 30 d. surašė Senų
pastatų patikrinimo aktą Nr. TN-83, kuriame konstatuota, kad statiniai, kurių kadastrinių
matavimų indeksai 1K1ž, 2K1(ž) (poilsinės), 3J1P (siurblinė), K1 (atraminė
sienelė), K2 (aikštelė), gali būti toliau naudojami ir registruojami,
savavališkos statybos aktų ar kitokių draudimų statyti ir naudoti akte
išvardytus statinius nėra. Šis aktas nebuvo apskųstas, todėl yra galiojantis. Be
to, Klaipėdos apskrities viršininko administracija 2006 m. lapkričio 7 d.
įsakymu buvo pripažinusi ginčijamą įsakymą negaliojančiu, tačiau Lietuvos
vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. vasario 1 d. sprendimu panaikino 2006
m. lapkričio 7 d. įsakymą, nurodęs, kad institucija, priėmusi ginčijamą
aktą, pati negali jo panaikinti.
Ieškovas prašė teismo atnaujinti dėl svarbių
priežasčių praleistą terminą skundui paduoti ir panaikinti Klaipėdos apskrities
viršininko 2003 m. birželio 10 d. įsakymą Nr. 13.6-1842 dėl pastatų nugriovimo.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2009 m.
balandžio 28 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas nurodė, kad, bylos
duomenimis, ieškovas 2004 m. birželio 29
d. varžytynių protokolų Nr. 52 ir Nr. 53, 2004 m. liepos 14 d. varžytinių
aktų Nr. 14 ir Nr. 15 pagrindu yra įgijęs nuosavybės teisę į poilsio namelius Klaipėdos rajone, Kairių kaime. Nekilnojamojo
turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo
daikto kadastro duomenų įrašymas į Nekilnojamojo turto kadastrą yra laikomas
nekilnojamojo daikto įregistravimu Nekilnojamojo turto registre. Teismas
nustatė, kad 1999 m. spalio 12 d. buvo
atlikti ginčo pastatų kadastriniai matavimai (registro Nr. duomenys neskelbtini), pastatai suformuoti
kaip atskiri objektai, jiems suteikti unikalūs numeriai, šie duomenys
užfiksuoti Nekilnojamojo turto registre (įrašas galioja nuo 2001 m. sausio 19
d.). Teismas sprendė, kad nors Nekilnojamojo
turto registro duomenimis ginčo pastatai pagal statusą nėra galutinai įtraukti
į duomenų bazę, tačiau, vadovaujantis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3
straipsnio 3 dalimi, nėra pagrindo teigti, jog jie neįregistruoti Nekilnojamojo
turto registre, nes pastatų kadastro duomenys įrašyti į Nekilnojamojo turto
kadastrą, tik nenurodyta įregistravimo pagrindo. Ginčo pastatai pastatyti
1979 m., apie jų statybą nėra išlikusių rašytinių įrodymų, tačiau byloje nėra
duomenų ir apie tai, kad jie pastatyti pažeidžiant statybos metu galiojusius
įstatymus, kitus normatyvinius statybos techninius dokumentus. Teismas priėjo
prie išvados, kad ginčijamas administracinis aktas prieštarauja aukštesnės
galios teisės aktui, todėl pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo
89 straipsnio 1 dalies 2 punktą yra pagrindas jį panaikinti.
Klaipėdos
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 3 d. nutartimi
atmetė trečiųjų asmenų apeliacinius skundus ir Klaipėdos rajono apylinkės
teismo 2009 m. balandžio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija
nurodė, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2008 m. kovo 31 d.
nutartimi atnaujino ieškovui terminą skundui dėl Klaipėdos apskrities
viršininko administracijos 2003 m. birželio 10 d. įsakymo Nr. 13.6-1842 „Dėl
pastatų nugriovimo“ panaikinimo paduoti ir priėmė šį skundą. Pirmosios
instancijos teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl nurodyto termino, nes šis klausimas
išspręstas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 31 d. nutartimi.
Dėl apeliantų argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai
nesprendė dėl senaties termino taikymo, teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovas
ginčijo Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. lapkričio 7 d. įsakymą, kuriuo
buvo panaikintas skundžiamas Klaipėdos apskrities viršininko 2003 m. birželio 10
d. įsakymas; šis įsakymas buvo laikomas negaliojančiu, kol Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2008 m. vasario 1 d. sprendimu buvo panaikintas 2006 m.
lapkričio 7 d. įsakymas, todėl ieškovas dėl objektyvių priežasčių laiku
negalėjo apskųsti 2003 m. birželio 10 d. įsakymo per įstatymo nustatytą
terminą. Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovas praleido terminą dėl svarbių
priežasčių, todėl jis atnaujintinas (CK 1.117 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija nurodė, kad sutinka su pirmosios
instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo teigti, kad ginčo pastatai neįregistruoti
Nekilnojamojo turto registre, nes įregistravimą patvirtina pastatams suteikti
unikalūs numeriai. Pagal Statybos įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą
pastatytas ar nebaigtas statyti statinys (išskyrus kultūros paveldo
statinius) nugriaunamas tuo atveju, kai statinys pastatytas ar statomas
pažeidžiant šį ar kitus įstatymus, normatyvinius statybos techninius dokumentus,
– per viešojo administravimo subjektų, atliekančių statybos valstybinę
priežiūrą, nustatytą laiką. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad ginčo statiniai
buvo statomi ar pastatyti pažeidžiant jų statybos metu galiojusius įstatymus ar
kitus normatyvinius statybos techninius dokumentus. Kairių poligono perdavimo
plane ginčo statiniai pažymėti, apie šiuos statinius žinojo Lietuvos kariuomenė
ir prašė inventorizuoti juos bei įregistruoti Krašto apsaugos ministerijos
Klaipėdos 7-ojo Dragūnų Pamario gynybos bataliono nuosavybe. Lietuvos
kariuomenės atstovų 2003 m. rugsėjo 19 d. rašte Nr. IS-873 pažymėta, kad
poilsio namelį iš varžytynių įsigytų Lietuvos kariuomenė ir tada būtų galima jį
teisiškai įregistruoti bei panaudoti poligono reikmėms; nesusitarus, būtų
galima reikalauti pastatus nugriauti. Teisėjų kolegijos nuomone, akivaizdu, kad
tretieji asmenys norėjo įsigyti ginčo pastatus, įtraukti juos į kariuomenės
balansą, ir nereiškė jokių reikalavimų dėl neteisėtų pastatų nugriovimo,
vadinasi, ginčo dėl pastatų teisėtumo nebuvo; dėl to, kad ginčo pastatus
ieškovas įgijo teisėtai, tretieji asmenys gali kreiptis į teismą dėl turto
paėmimo visuomenės poreikiams, o ne reikalauti juos nugriauti. Dėl apeliantų
argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi 2006 m. birželio 30 d. senų statinių
patikrinimo aktu, nes 2003 m. birželio 10 d. įsakymas dėl savavališkos statybos
statinio nugriovimo galiojo ir 2006 m. birželio 30 d., kai buvo surašytas senų
statinių patikrinimo aktas, teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos
teismas rėmėsi šiuo aktu kaip vienu iš įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo
pastatai nebuvo pastatyti savavališkai (CPK 177 straipsnio 1 dalis,
197 straipsnis). Klaipėdos apskrities viršininko administracijos teritorijų
planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2006 m. birželio 30 d. senų
pastatų patikrinimo aktas surašytas vadovaujantis Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d.
nutarimu Nr. 278, Aplinkos ministro ir Teisingumo ministro 2003 m. balandžio 3
d. įsakymu Nr. 158/89, taip pat atsižvelgiant į ieškovo prašymą; nurodytas aktas surašytas asmenų, kurie turėjo teisę surašyti
tokį aktą, jis neskųstas, todėl yra galiojantis; byloje nepateikta jokių kitų
įrodymų, kurie paneigtų šį aktą ar jame išdėstytus teiginius. Teisėjų kolegija sprendė,
kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nurodytu aktu, nustatydamas
ginčo pastatų statybos teisėtumą, ir konstatavo, jog ieškovo įsigyti statiniai
niekada nebuvo pripažinti savavališkai pastatytais, taigi nėra jokio teisinio
pagrindo juos nugriauti, todėl Klaipėdos apskrities viršininko 2003 m.
birželio 10 d. įsakymas teisėtai panaikintas kaip prieštaraujantis aukštesnės
galios teisės aktui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies
2 punktas).
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į kasacinį
skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu trečiasis asmuo Lietuvos kariuomenė
prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 28 d.
sprendimą, Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. vasario 3 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl
ieškinio senaties termino pradžios ir įrodymų vertinimo. Pirmosios
instancijos teismas neteisėtai nurodė, kad nepasisako dėl įstatymo nustatyto
vieno mėnesio termino administraciniam aktui ginčyti, nes šis klausimas
išspręstas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 31 d.
nutartimi. Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo spręsti
konstatuota, kad ginčas dėl nurodyto įsakymo panaikinimo teismingas bendrosios
kompetencijos teismui, nes susijęs su nuosavybės teisėmis. Dėl to bendrosios
kompetencijos teismas privalėjo taikyti ieškinio senatį, jeigu ginčo šalis to
reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos
teismo išvada, kad ieškovas laiku nepasinaudojo teismine gynyba dėl objektyvių
aplinkybių, prieštarauja teisės normoms, reglamentuojančioms ieškinio senaties
termino pradžios nustatymą (CK 127 straipsnio 1 dalis). Iš bylos medžiagos
matyti, kad ieškovas apie skundžiamą įsakymą žinojo jau 2005 m. nagrinėjant civilinę
bylą Nr. 2-81-02/2006. Neaišku, kokiu pagrindu apeliacinės instancijos teismas
laikė senaties termino pradžia 2008 m. vasario 1 d. Apeliacinis teismas,
pripažinęs, kad terminas praleistas dėl objektyvių priežasčių, ir jį
atnaujinęs, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią
svarbiomis senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą
atnaujinti praleistą terminą, gali būti pripažįstamos tik tokios ieškinio
senaties termino eigos metu buvusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku
ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios
nepriklausė nuo šio asmens valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m.
gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 39; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio
25 d. nutartis civilinėje byloje M. Z. v. G. M., L. M., VĮ Registrų
centras ir kt., bylos Nr. 3K-7-372/2005; 2006 m. kovo 20 d. nutartis
civilinėje byloje D. P.v. VĮ Respublikinei Kauno psichiatrinė
ligoninė ir kt., bylos Nr. 3K-3-200/2006; 2008 m. kovo 14 d. nutartis
civilinėje byloje Lietuvos Respublikos
generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos
Nr. 3K-7-38/2008). Svarbių senaties termino praleidimo priežasčių įrodinėjimo
pareiga tenka ieškovui, tačiau jis nepateikė nė vieno įrodymo, kuris pateisintų
tokį ilgą delsimą kreiptis į teismą.
2. Dėl
nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Statybos
teisiniai santykiai svarbūs ne tik privatinės teisės prasme, kai statybos metu
sukurti objektai tampa privačios nuosavybės objektais, bet ir viešuoju požiūriu,
nes valstybės ir visuomenės interesas yra tas, kad nebūtų neteisėtos statybos
objektų, kurie gali kelti pavojų žmonių sveikatai ir gyvybei; be to,
disponavimas tokiais objektais pažeidžia kitų asmenų teises ir teisėtus
interesus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2004 m. balandžio 11 d. bendroje konsultacijoje
nurodyta, kad, sprendžiant dėl pastatų statybos teisėtumo, turi būti nustatyta,
ar statinys pastatytas laikantis jo statybos metu galiojusių teisės aktų. Dėl
to nagrinėjamu atveju ginčijamo įsakymo teisėtumas gali būti paneigtas tik
pateikus įrodymus, kad ginčo pastatai 1979 m. pastatyti laikantis galiojusių
teisės aktų, tačiau ieškovas bylos nagrinėjimo metu tokių įrodymų nepateikė. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 17 d. nutartyje, priimtoje
civilinėje byloje N. T. v. A. L., O. S.,
E. K., bylos Nr. 3K-3-236/2009, nurodyta, kad, įrodinėjant senų
statinių statybos teisėtumą, turi būti pateikti įrodymai apie išduotą statybos
leidimą. Pagal Lietuvos Ministrų Tarybos valstybinio statybos reikalų komiteto 1970
m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 307 patvirtintą Leidimų statyti, rekonstruoti
gyvenamuosius namus, pramonės, civilinius, žemės ūkio ir kitus objektus
įforminimo tvarką statybos leidimai buvo išduodami tik pateikus žemės sklypo
skyrimo ar perdavimo naudotis dokumentus, suderintą ir patvirtintą techninį
projektą, darbo brėžinius, sąmatas, kitus dokumentus. Tik kai statinys
pastatytas pagal statybos leidime ir statinio projekte nustatytą tvarką, tam
skirtame žemės sklype, taip pat kai jis priimtas kaip tinkamas naudoti, buvo
laikoma, kad įvykdytos naujai sukurto objekto teisinės registracijos sąlygos. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartyje taip pat nurodyta, kad jeigu nameliams statyti
nebuvo skirtas žemės sklypas, neišduotas jų statybos leidimas ir jie nepriimti
kaip tinkami naudoti, tokia statyba laikoma savavališka ir pastatyti objektai
negali būti registruojami. Nagrinėjamu atveju nėra nė vieno iš pirmiau
kasacinio teismo nurodytų įrodymų, kurie būtų pagrindas pripažinti ginčijamą
įsakymą neteisėtu.
3. Dėl
niekinio sandorio. Trečiojo asmens apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad
ginčo pastatų pirkimo–pardavimo iš varžytynių sandoris yra niekinis, todėl
ieškovas neturi reikalavimo teisės ginčyti įsakymą dėl šių pastatų nugriovimo.
Teismas turėjo patikrinti, ar pastatų, kurie neįregistruoti Nekilnojamojo turto
registre, taip pat kuriems nesuformuotas žemės atskiras žemės sklypas, pirkimo–pardavimo
sandoris, neaptartos perkančio pastatus asmens teisės į žemės sklypą, kuriame
šie yra, neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, t. y. ar nėra
niekinis. Nustatęs niekinio sandorio faktą, teismas turėjo pripažinti ginčo
pastatų pirkimo-pardavimo iš varžytynių sandorį negaliojančiu ab initio ir taikyti niekinio sandorio
teisines pasekmes (CK 1.78 straipsnis). Dėl to, kad apeliacinės
instancijos teismas nevykdė nurodytų įstatymo reikalavimų, galėjo būti
neteisingai išspręsta byla.
4. Dėl proceso
koncentracijos ir ekonomiškumo principų pažeidimo. Bylą nagrinėję teismai
pažeidė civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnis).
Klaipėdos apygardos teisme yra sustabdyta civilinė byla Nr. 2A-10-622/2008,
kurioje sprendžiamas ginčas iš esmės dėl to paties dalyko, t. y. nagrinėjamas
Klaipėdos apskrities viršininko administracijos ieškinys dėl tų pačių ginčo
pastatų nugriovimo. Proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principai
reikalauja, kad tarpusavyje neatskiriamai susiję reikalavimai būtų išnagrinėti
vienoje byloje, nes atskiros bylos užvedimas dėl reikalavimų, kurie gali būti
išspręsti vienoje byloje, reiškia nepagrįstą valstybės lėšų naudojimą ir didesnes
bylos dalyvių bylinėjimosi išlaidas. Tiek ieškovas, tiek tretieji asmenys nagrinėjamoje
byloje nurodė teismams apie iškeltą civilinę bylą dėl ginčo pastatų nugriovimo
ir prašė ginčijamo įsakymo teisėtumo klausimą spręsti nurodytoje civilinėje
byloje, tačiau teismai neatsižvelgė į tokį prašymą. Tai lėmė, kad du susiję
reikalavimai (dėl ginčo pastatų nugriovimo ir įsakymo, įpareigojančio šiuos
pastatus nugriauti) nagrinėjami atskirose bylose, kuriose renkami iš esmės tie
patys įrodymai, didinamos tiek valstybės, tiek proceso šalių bylinėjimosi
išlaidos.
Atsiliepime į Lietuvos
kariuomenės kasacinį skundą ieškovas prašo trečiojo asmens kasacinį skundą
atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Kasacinio skundo
argumentai dėl ieškinio senaties termino pradžios ir įrodymų vertinimo yra
nepagrįsti. Terminą kreiptis su skundu dėl įsakymo nugriauti ginčo statinius
panaikinimo ieškovas praleido dėl objektyvių aplinkybių, todėl Klaipėdos
apygardos administracinis teismas 2008 m. kovo 31 d. nutartimi atnaujino šį
terminą.
2. Kasatoriaus teiginiai, kad ginčijamo įsakymo
teisėtumas gali būti paneigtas tik pateikus įrodymus, jog ginčo statiniai
pastatyti laikantis galiojusių teisės aktų, yra nepagrįsti. Kasatorius,
teigdamas, kad ginčijamas įsakymas yra teisėtas, nenurodo jokio teisės akto,
pagal kurį apskrities viršininkas turėtų teisę reikalauti nugriauti statinius,
vadovaudamasis ne įstatymu, bet tik Lietuvos kariuomenės vado prašymu. Kasacinio
skundo argumentai, kad ginčo statinių statybos teisėtumo faktas turi būti
įrodinėjamas ne senų statinių patikrinimo aktu, bet kitais įrodymais,
prieštarauja teisės aktų, kurių pagrindu buvo surašytas 2006 m. birželio 30 d.
senų statinių patikrinimo aktas, nuostatoms. Pagal nurodyto patikrinimo akto
išvadą ieškovo įsigyti statiniai gali būti naudojami ir registruojami Nekilnojamojo
turto registre. Kasatorius neskundė šio akto įstatymų nustatyta tvarka. Kasacinio
skundo teiginys, kad ginčo nameliams statyti neišskirtas žemės sklypas, todėl
jų statyba laikytina savavališka, prieštarauja CK 6.551 straipsnio 2 daliai,
kurioje nustatyta, jog valstybinė žemė išnuomojama ne aukciono būdu, jeigu ji
užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar
jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų
nustatytais atvejais. Kasatorius nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2009 m. birželio 7 d. nutartimi civilinėje byloje N. T. v. A. L., O. S., E. K., bylos
Nr. 3K-3-236/2009: šioje nutartyje buvo sprendžiama dėl savavališkai pastatytų
poilsio namelių, tuo tarpu nagrinėjamu atveju ieškovo įsigyti varžytynėse pastatai
nėra savavališki statiniai, tai konstatuota senų statinių patikrinimo akte.
3. Kasatoriaus argumentai dėl
niekinio varžytynių sandorio yra nepagrįsti. Pagal
CK 6.394 straipsnio 3 dalį, 6.551 straipsnio 2 dalį savininkui
nedraudžiama parduoti nekilnojamąjį daiktą, kuris yra ne jam nuosavybės teise
priklausančiame žemės sklype, taip pat suteikiama teisė išsinuomoti valstybinę
žemę, ant kurios stovi jo statiniai, ne aukciono tvarka. Kasaciniame skunde
nepagrįstai teigiama, kad varžytynėse parduoti statiniai nebuvo įregistruoti
Nekilnojamojo turto registre. Ginčo statinių kadastro duomenys įregistruoti
Nekilnojamojo turto registre 1999 m. spalio 12 d. pagal nevisiškai sutvarkytus
duomenis, t. y. neįregistruojant daiktinių teisių, todėl kasatoriaus teiginiai,
kad nurodyti statiniai neįregistruoti, neatitinka tikrovės.
4. Kasaciniame skunde nepagrįstai remiamasi
proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų pažeidimu. CPK 7 straipsnyje
įtvirtintų principų įgyvendinimas yra teismo prerogatyva. Kasatorius teigia,
kad teismai nepagrįstai nesujungė nagrinėjamos bylos ir kitos civilinės bylos
dėl ginčo statinių nugriovimo, kuri sustabdyta, tačiau jis neskundė teismo
nutarties dėl nurodytos civilinės bylos sustabdymo, taip pat neprašė sujungti bylas.
Kasaciniu skundu trečiasis asmuo Lietuvos
Respublikos krašto apsaugos ministerija prašo panaikinti Klaipėdos apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 3 d.
nutartį ir bylą nutraukti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl
praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo. Apeliacinės instancijos
teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas praleido ginčijamo įsakymo apskundimo
terminą dėl objektyvių priežasčių, ir šį terminą atnaujino (CK 1.117 straipsnio
4 dalis). Ginčijamas 2003 m. birželio 10 d. įsakymas galėjo būti apskųstas iki
2003 m. liepos 10 d. (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio
1 dalis). Nurodyto administracinio akto priėmimo metu namelius valdžiusi AB
„Dubysa“ buvo įpareigota nugriauti juos iki 2003 m. rugpjūčio 1 d., tačiau to
nepadarė. Ieškovas įsigijo nurodytus namelius 2004 m. liepos 14 d. varžytynėse.
Varžytynių vykdytojai privalėjo informuoti ieškovą apie įsakymą nugriauti
varžytynėse parduodamus statinius. Iš varžytynių duomenų galima daryti išvadą,
kad ieškovas, įsigydamas nurodytus statinius, turėjo žinoti, jog yra priimtas
įsakymas nugriauti juos kaip neteisėtai pastatytus. Šis įpareigojimas kartu su
statinių nuosavybės teise perėjo ieškovui. Lietuvos vyriausiasis
administracinis teismas 2005 m. gegužės 27 d. nutartyje administracinėje byloje
G. B. v. VĮ Registrų centro Klaipėdos
filialas, bylos Nr. A4-607/2005, nurodė, kad pareiškėjas neįgijo
daugiau teisių, negu jų turėjo ankstesnis šio turto valdytojas, todėl,
siekdamas įregistruoti daiktines teises į ginčo pastatus, privalėjo atlikti visus
būtinus teisės aktuose nustatytus veiksmus, kurių neatliko buvęs pastatų
valdytojas. Jeigu ginčo turto įgijimo varžytynėse metu įgijėjui nebuvo žinomos
aplinkybės, susijusios su daikto ar daiktinių teisių registravimu, jis turi
teisę ginčyti varžytynių aktą įstatymų nustatyta tvarka. Ieškovas turėjo žinoti
apie teisinius įsigyjamo turto suvaržymus, t. y. įpareigojimą nugriauti. Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 30 d. nutartyje, priimtoje administracinėje
byloje Nr. A-6-212/2007, nurodyta, kad niekas negali perleisti teisių daugiau,
negu pats turi; jeigu asmuo iki teisių perleidimo kitam asmeniui jau yra
praradęs tam tikrą teisę, tai jis negali jos perleisti kitam asmeniui, o šis
tokios teisės negali įgyti. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas
nesiaiškino, kada prasidėjo terminas skundui dėl ginčijamo įsakymo paduoti, ar
jis nebuvo praleistas dar iki ieškovui įgyjant nuosavybės teisę į statinius. Be
to, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 2 dalį kartu su
prašymu atnaujinti praleistą terminą turi būti pateikiami ir praleidimo priežastis
patvirtinantys įrodymai, tačiau ieškovas tokių įrodymų nepateikė. Po Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 1 d. sprendimo
administracinėje byloje Nr. A39-137/2008, kuriuo nuspręsta panaikinti
Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. lapkričio 7 d. įsakymą dėl 2003 m.
birželio 10 d. įsakymo nugriauti ginčo statinius, panaikinimo, ieškovas iki
2008 m. kovo 1 d. nepateikė skundo, skundą padavė tik 2008 m. kovo 19 d., t. y.
pasibaigus Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytam
terminui. Pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, išnyksta teisė į pažeistos
teisės gynybą, kita teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, kad šios
teisės nebus ginčijamos. Nesikreipimas įstatymo nustatytu terminu dėl pažeistos
teisės gynybos gali būti suprantamas kaip tokios teisės atsisakymas ar
pripažinimas, jog teisės nėra pažeistos. Viena iš ieškinio senaties funkcijų –
garantuoti tam tikrų santykių stabilumą ir aiškumą. Svarbiomis termino
praleidimo priežastimis gali būti pripažintos tik objektyvios aplinkybės,
sutrukdžiusios laiku kreiptis dėl pažeistos teisės gynimo (Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. AS6-219/2006). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos
teismas atnaujino ieškovo praleistą terminą skundui paduoti nenustatęs jokių
objektyvių aplinkybių, kurios pateisintų termino praleidimo priežastis, todėl
yra CPK 293 straipsnio 9 punkte
nustatytas pagrindas bylai nutraukti.
2. Dėl
varžytynių teisėtumo. Varžytynių aktas prilyginamas pirkimo–pardavimo
sutarčiai, todėl jam taikytini reikalavimai, keliami atitinkamos rūšies
sutartims. CK 6.394 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo daikto
pardavimo sutartis, kurioje neaptartos pirkėjo teisės į žemės sklypą, negali
būti notaro tvirtinama, o jeigu patvirtinta, – yra negaliojanti; pagal šio
straipsnio 3 dalį, jeigu nekilnojamojo daikto savininkas nėra žemės sklypo,
kuriame tas daiktas yra, savininkas, tai nekilnojamąjį daiktą jis gali parduoti
be žemės sklypo savininko sutikimo tik tuo atveju, jeigu tai neprieštarauja įstatymų
ir (ar) sutarties nustatytoms to žemės sklypo naudojimo sąlygoms. Nurodytas
įstatymo reikalavimas yra imperatyvus. Ieškovas sudarė pirkimo-pardavimo
sutartį dėl nekilnojamojo daikto, kuris yra karinio poligono teritorijoje. Bylos
duomenimis, parduodant ginčo statinius iš varžytynių, nebuvo aptartos pirkėjo
teisės į žemės sklypą, kuriame jie yra; nei UAB „Dubysa“, nei bankroto
administratorius nesikreipė dėl sutikimo į Krašto apsaugos ministeriją, kuri
valdė žemės sklypą patikėjimo teise. Be to, ginčo statiniai negalėjo būti parduoti
ieškovui, nes jie nebuvo įregistruoti kaip nekilnojamojo turto objektai, AB
„Dubysa“ nebuvo jų savininkė, nebuvo išspręstas žemės sklypo, kuriame jie yra, klausimas.
Žemės naudotojas – Lietuvos kariuomenė – visą laiką laikėsi griežtos pozicijos,
kad ginčo nekilnojamojo turto buvimas šioje teritorijoje prieštarauja žemės
sklypo naudojimo paskirčiai. Kai yra nustatytos tokios aplinkybės, bylą
nagrinėję teismai privalėjo pripažinti nurodytų statinių pardavimo iš
varžytynių sandorį niekiniu, kaip prieštaraujantį imperatyviosioms įstatymo
normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 6.394 straipsnis), tačiau,
pažeisdami CK 1.78 straipsnio nuostatas, nekonstatavo niekinio sandorio fakto
ir nesprendė dėl niekinio sandorio negaliojimo teisinių padarinių. Teismai
turėjo konstatuoti, kad ieškovas, neįgijęs nuosavybės teisės į ginčo statinius,
neturėjo teisės reikšti ieškinio, nes jo teisės nepažeistos. Be to, nekilnojamojo
turto sandoriams nustatyta privaloma teisinė registracija. Dėl to, kad ieškovo
sudarytas nekilnojamojo turto pirkimo sandoris teisiškai neįregistruotas, jis,
kaip neįregistravusi sandorio šalis, negali naudoti šio sandorio fakto ir
įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis, remdamasis kitais įrodymais
(CK 1.75 straipsnis). Tačiau teismai, tenkindami ieškinį, rėmėsi neįregistruoto
sandorio faktu.
3. Dėl įrodymų
vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad byloje
esantys ginčo statinių pardavimo iš varžytynių aktai yra ieškovo nuosavybės
teisę patvirtinantys įrodymai. Ieškovas dar 2004 m. kreipėsi į VĮ Registrų
centro Klaipėdos filialą, prašydamas įregistruoti nuosavybės teisę į ginčo
statinius, dėl to kilo teisminis ginčas, nes nebuvo pateikta įrodymų apie ginčo
statinių, kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto, suformavimą. Klaipėdos
apygardos administracinio teismo 2005 m. vasario 3 d. sprendime administracinėje
byloje Nr. I-41-556/2005 nurodyta, kad pareiškėjas, įsigijęs turtą, įvardijamą
kaip poilsio nameliai, valdo jį ne kaip nekilnojamąjį daiktą (CK 4.103, 4.253
straipsniai); pateikus įrodymus dėl nekilnojamojo daikto (poilsio namelių)
suformavimo kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto, būtų galima pakartotinai
svarstyti klausimą dėl ginčo namelių ir daiktinių teisių į juos įregistravimo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 27 d. nutartimi,
priimta administracinėje byloje Nr. A4-607/2005, pirmosios
instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, nurodant, kad pareiškėjo
reikalavimas įpareigoti atsakovą įregistruoti ginčo turtą ir daiktines teises į
jį yra nepagrįstas, nes negalima įregistruoti nuosavybės teisės į statinius,
kai nėra jų statybos teisėtumą pagrindžiančių dokumentų; varžytynių aktas –
vienas iš daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą įregistravimo teisinių
pagrindų (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 8 puntas), tačiau
šis pagrindas nėra besąlyginis, nes šių teisių įregistravimas turi atitikti ir
kitus įstatymų reikalavimus; jeigu apeliantui ginčo turto įsigijimo varžytynėse
metu nebuvo žinomos aplinkybės, susijusios su daikto ar daiktinių teisių
registravimu, jis turi teisę ginčyti varžytynių aktą įstatymų nustatyta tvarka.
Taigi nurodytoje nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
konstatuota, kad ginčo objektai nesuformuoti teisės aktų nustatyta tvarka kaip
teisėti statiniai, galintys dalyvauti civilinėje apyvartoje. Ši teismo nutartis
patvirtina faktą, kad ginčo statinių pardavimas varžytynėse buvo neteisėtas.
Tai, kad pateiktose VĮ Registrų centro pažymose nurodyta, jog nėra jokių
dokumentų, patvirtinančių, kad ginčo statiniai buvo pastatyti laikantis jų
statybos metu (1979 m.) galiojusių teisės aktų, yra pakankamas savavališkos
statybos įrodymas. Ieškovo reikalavimas panaikinti Klaipėdos apskrities
viršininko įsakymą nugriauti ginčo statinius gali būti vertinamas kaip
mėginimas nuginčyti registro duomenis. Nagrinėjamu atveju apeliacinės
instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2005 m. gegužės 27 d. nutartyje, priimtoje
administracinėje byloje Nr. A4-607/2005, nustatytas aplinkybes (CPK
182 straipsnio 2 punktas), tačiau, pažeisdamas imperatyvius teisės normų
reikalavimus, to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą,
kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog ginčo statiniai pastatyti
pažeidžiant jų statybos metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, pažeidė
CPK 185 straipsnį ir 331 straipsnio 4 dalį. Byloje yra įrodymai,
kad Krašto apsaugos ministerija kreipėsi į institucijas, galinčias turėti
duomenų apie ginčo statinių statybos teisėtumą, ir gavo jų atsakymus, jog nėra
jokių duomenų, patvirtinančių, kad ginčo statiniai pastatyti laikantis jų statybos
metu galiojusių teisės aktų. Kompetentingų institucijų išduoti dokumentai,
kurie yra oficialieji rašytiniai įrodymai (CPK 197 straipsnio 2
dalis), buvo pateikti pirmosios instancijos teisme faktui, kad ginčo statiniai
pasatyti neteisėtai, įrodyti, tačiau teismai nurodytų įrodymų nevertino.
Teismai, spręsdami apie ginčo statinių statybos teisėtumą, nepagrįstai rėmėsi 2006
m. birželio 30 d. senų statinių patikrinimo aktu, nes jis prieštarauja teisės
aktams ir byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Pagal Aplinkos ministro ir
teisingumo ministro 2003 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 158/89 patvirtintos
Prašymo patikrinti senus statinius formos, senų statinių patikrinimo akto
formos ir senų statinių patikrinimo akto pildymo tvarkos (toliau – Tvarka) 4
punktą laikiniems ir pripažintiems savavališkai pastatytais statiniams Tvarkos
nuostatos netaikomos; pagal 7.1, 7.3 punktų reikalavimus apskrities
viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės
priežiūros departamentas išsiaiškina, ar prašomi patikrinti seni statiniai nėra
laikini, ar nesurašyti jų savavališkos statybos aktai, ar nevykdomos jų
savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūros; jei statinys laikinas,
savavališkai pastatytas arba neleistina jį toliau naudoti toje vietoje, pareiškėjui
pranešama, kad patikrinimas nebus atliekamas ir senų statinių patikrinimo aktas
nebus surašomas. Atsižvelgiant į nurodytas teisės aktų nuostatas, taip pat tai,
kad surašant 2006 m. birželio 30 d. senų statinių patikrinimo aktą galiojo 2003
m. birželio 10 d. įsakymas nugriauti ginčo statinius, nurodytas patikrinimo
aktas surašytas neteisėtai, todėl yra negaliojantis ir teismai negalėjo juo
remtis kaip tinkamu įrodymu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas laikė
nurodytą senų statinių patikrinimo aktą svarbiausiu įrodymu ir pagrindu
ginčijamam įsakymui nugriauti statinius panaikinti. Be to, apeliacinės
instancijos teismas nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada,
jog ginčijamas įsakymas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, tačiau
neįvardijo – kokiam.
Atsiliepime į trečiojo asmens Lietuvos Respublikos krašto
apsaugos ministerijos kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Kasacinio skundo argumentai dėl praleisto termino
skundui paduoti atnaujinimo negali būti kasacinio nagrinėjimo dalykas. Skundo
priėmimo klausimas išspręstas administraciniame teisme, vadovaujantis Administracinių
bylų teisenos įstatymo 34 ir 37 straipsnių nuostatomis. Kasatoriaus argumentai
dėl pagrindo nutraukti bylą pagal CPK 293 straipsnio 9 punktą yra nepagrįsti,
nes nėra Kodekse nustatyto bylos nutraukimo pagrindo.
2. Kasacinio skundo argumentai dėl varžytynių
teisėtumo ir niekinio sandorio, grindžiami tuo, kad buvo parduoti išimti iš
civilinės apyvartos statiniai ir kad nebuvo aptartos pirkėjo teisės į žemės
sklypą, kuriame jie yra, teisiškai nepagrįsti, nepateikta nurodytus teiginius
patvirtinančių įrodymų. Tai, kad ieškovas yra įgytų statinių savininkas, įrodo varžytynių
aktai, kurie yra nuosavybės teisės dokumentai, leidžiantys įregistruoti
nuosavybės teisę į statinius viešajame registre. Be to, varžytynių teisėtumo
klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
3. Kasacinio skundo dalis dėl įrodymų vertinimo
neatitinka įsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių peržiūrėjimo kasacine
tvarka pagrindams keliamų reikalavimų (CPK 346 straipsnis). Bylą nagrinėjusių
teismų nustatyta, kad nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog ginčo statiniai 1979
m. buvo statomi ir pastatyti pažeidžiant tuo metu galiojusius įstatymus. Byloje
nepateikta įrodymų, kurie paneigtų 2006 m. birželio 30 d. senų statinių
patikrinimo akto išvadas. Ginčijamas Klaipėdos apskrities viršininko 2003 m.
birželio 10 d. įsakymas priimtas vadovaujantis ne įstatymu, bet Lietuvos kariuomenės
vado prašymu, tačiau tokio pagrindo įsakymui dėl pastatų nugriovimo priimti
įstatyme nenurodyta. Teismai neturėjo jokio teisinio pagrindo vertinti ginčo
statinius kaip pastatytus savavališkai.
4. Nuo Kairių poligono perdavimo Lietuvos
kariuomenei kasatorius žinojo, kad poligono teritorijoje yra civilinės
paskirties statiniai (poilsio namai), priklausantys UAB „Dubysa“. Tik kai nepasisekė
šių statinių užvaldyti, kasatorius ėmėsi veiksmų, reikalaudamas juos nugriauti.
Pagal Vyriausybės 1997 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 1074 patvirtintų
Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių turto pardavimo viešose varžytinėse
nuostatų 27 punktą, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 3, 4 dalių
nuostatas, nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymas į Nekilnojamojo turto
kadastrą yra laikomas nekilnojamojo daikto registravimu Nekilnojamojo turto
registre; kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir
išsamiais, kol jie nepakeisti ar nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Dėl to kasatoriaus
teiginiai, kad įgytų varžytynėse statinių sandoris teisiškai neįregistruotas,
yra nepagrįsti.
5. Kairių poligono teritorijoje yra ir kito nekilnojamojo
turto (namų, žemės), priklausančio privatiems asmenims. Kasatorius 1999 m. siekė
perimti iš UAB „Dubysa“ ginčo statinius, kreipėsi į Klaipėdos apskrities
viršininko administraciją, kuri atsakė, kad, patikrinus faktus, nustatyta, jog kad poligono šiaurės vakarų dalyje yra ir kitų
gyvenamosios bei negyvenamosios paskirties statinių, todėl efektyviam poligono
naudojimui pagal paskirtį reikėtų spręsti problemą kompleksiškai, tačiau Klaipėdos
apskrities viršininko administracija neturi įgaliojimų paimti akcinės bendrovės
balanse apskaitomo nekilnojamojo turto ir perduoti jį savo sprendimu kitam
juridiniam asmeniui.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl
viešojo intereso nagrinėjamoje byloje ir ieškovo reikalavimo teisės
Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl Klaipėdos apskrities viršininko 2003 m.
birželio 10 d. įsakymo Nr. 13.6-1842 „Dėl pastatų nugriovimo“, kuriuo AB
„Dubysa“ buvo įpareigota iki 2003 m. rugpjūčio 1 d. nugriauti Klaipėdos rajone,
Kairių karinio poligono teritorijoje esančius poilsio namelį ir poilsio namelio
rūsį, teisėtumo. Byloje nustatyta, kad ginčijamas įsakymas buvo priimtas vadovaujantis
Statybos įstatymo 35 straipsnio 5 punktu, siekiant pašalinti neteisėtos
statybos teisinius padarinius, atsižvelgiant į Lietuvos kariuomenės prašymą,
kuriame, be kita ko, buvo nurodyta, jog savavališkai pastatytų ginčo statinių,
kaip civilinės paskirties objektų, buvimas kariuomenei priskirtoje karinio
pobūdžio teritorijoje, kurioje vyksta karinės pratybos, yra negalimas. AB
„Dubysa“ nenugriovė nurodytų statinių per nustatytą terminą. Klaipėdos
apygardos teismo 2003 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi AB „Dubysa“ buvo iškelta
bankroto byla ir, vykdant šios bendrovės bankroto procedūrą, 2004 m. liepos 14
d. vykusiose varžytynėse ginčo statiniai buvo parduoti ieškovui G. B.
Kitoje civilinėje byloje Klaipėdos apskrities
viršininko administracija dar 2006 m. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama
įpareigoti karinio poligono teritorijoje esančių civilinės paskirties statinių dabartinį
valdytoją, t. y. G. B., nugriauti šiuos statinius. Klaipėdos rajono apylinkės
teismas 2006 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu patenkino ieškinį ir įpareigojo G. B. nugriauti
ginčo statinius. Nagrinėjant nurodytą bylą apeliacine tvarka pagal G. B. apeliacinį
skundą, Klaipėdos apskrities viršininko administracija atsisakė ieškinio,
Klaipėdos apygardos teismas priėmė šį atsisakymą, 2006 m. lapkričio 23 d.
nutartimi panaikino pirmosios instancijos sprendimą ir bylą nutraukė. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi trečiųjų
asmenų Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos kariuomenės kasacinius skundus,
2007 m. birželio 22 d. nutartimi panaikino apeliacinės instancijos teismo
nutartį ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, nurodžiusi, kad
apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino, ar, atsižvelgiant į valstybės
žemės, kurioje yra ginčo pastatai, paskirtį, atsisakymas nuo ieškinio
neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ir viešajam interesui
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22. nutartis civilinėje byloje Klaipėdos apskrities viršininko administracija
v. G. B., bylos Nr. 3K-3-293/2007).
Ginčo statinių valdytojas G. B. 2008 m. kovo 19 d.
inicijavo naują bylą (nagrinėjamąją), prašydamas panaikinti Klaipėdos
apskrities viršininko 2003 m. birželio 10 d. įsakymą, kurio neįvykdymas lėmė
Klaipėdos apskrities viršininko ieškinio pirmiau nurodytoje civilinėje byloje
dėl G. B. įpareigojimo nugriauti šiuos statinius pareiškimą. Nagrinėjamoje
byloje ieškovas ginčija Klaipėdos apskrities viršininko 2003 m. birželio 10 d.
įsakymą nugriauti statinius, teigdamas, kad šis įsakymas esmingai pažeidžia jo
interesus, trukdo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre jo teisėtai įgytus nekilnojamuosius
daiktus ir daiktines teises į juos.
Bylą nagrinėję teismai, tenkindami ieškinį ir
panaikindami ginčijamą 2003 m. birželio 10 d. įsakymą, nurodė, kad nėra
išlikusių rašytinių įrodymų apie ginčo statinių, pastatytų 1979 m., statybą,
tačiau byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog šie statiniai buvo
pastatyti pažeidžiant jų statybos metu galiojusius įstatymus ar kitus
normatyvinius statybos techninius dokumentus; Klaipėdos apskrities viršininko
sudarytos komisijos 2006 m. liepos 30 d. senų statinių patikrinimo akte
konstatuota, kad ginčo statiniai gali būti naudojami ir registruojami
Nekilnojamojo turto registre.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje
kilęs ginčas susijęs su daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, kurie yra
valstybės žemėje, valdomoje patikėjimo teise Krašto apsaugos ministerijos ir
perduotoje naudotis Lietuvos kariuomenei (Vyriausybės 2000 m. gegužės 12 d.
nutarimas Nr. 545 „Dėl Lietuvos kariuomenės karinių poligonų ir karinio mokymo
teritorijų“), įgyvendinimu. Karinis poligonas yra specialios paskirties
objektas, kuriame judėjimas griežtai kontroliuojamas, todėl civilinės paskirties
objektų buvimas jame apsunkina tiek karinio poligono veiklą, tiek pačių
civilinės paskirties objektų naudojimą. Dėl to nagrinėjamoje byloje yra
viešasis interesas išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su specifinei veiklai
skirtoje valstybės žemėje esančių civilinės paskirties nekilnojamojo turto
objektų daiktinėmis teisėmis, jų atsiradimo ir perleidimo pagrindais.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šią bylą
nagrinėję teismai, spręsdami dėl ieškovo pareikšto reikalavimo panaikinti
įsakymą nugriauti ginčo statinius teisėtumo, pirmiausia turėjo nustatyti ir
ištirti bylos aplinkybes, susijusias su ieškovo nurodytu jo reikalavimo teisės
atsiradimo pagrindu, t. y. nuosavybės teisės (daiktinių teisių) į ginčo
statinius įgijimu, be to, ex officio
patikrinti nurodomų daiktinių teisių į ginčo nekilnojamuosius daiktus įgijimo pagrindų
atitiktį imperatyviosioms įstatymo normoms, nes įvertinti sandorio, kuriuo
remiamasi kaip reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, atitiktį imperatyviosioms teisės
normoms reikalauja viešasis interesas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje
pabrėžiama, kad imperatyviųjų teisės normų laikymasis yra vienas iš viešojo
intereso užtikrinimo būdų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės
30 d. nutartis civilinėje byloje L. P. įmonė
v. Radviliškio rajono savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-311/2005). Bylose, susijusiose su viešojo intereso gynimu,
teismas ne tik turi teisę, bet ir privalo savo iniciatyva išreikalauti naujus
įrodymus, kai pateiktų įrodymų nepakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms
nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje
byloje I. T. v. Šiaulių lopšelis-darželis „Trys nykštukai“, bylos Nr. 3K-3-314/2005; 2009 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Jurbarko rajono savivaldybės administracija
v. Jurbarko žemės ūkio bendrovė ”Jurbarkai”, bylos Nr. 3K-3-400/2009; kt.).
Ieškovas nurodė, kad ginčo statinius įsigijo 2004
m. liepos 14 d. varžytynėse, kuriose Vyriausybės 1997 m. spalio 1 d. nutarimu
Nr. 1074 patvirtintų Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių turto pardavimo
viešose varžytynėse nuostatų nustatyta tvarka buvo parduodamas bankrutuojančios
UAB „Dubysa“ turtas.
Teismai nesiaiškino nekilnojamųjų objektų, esančių
valstybei nuosavybės teise priklausančioje ir specialiai veiklai naudojamoje
žemėje, sukūrimo aplinkybių, netyrė varžytynių medžiagos, varžytinių aktų,
pagal kuriuos ginčo nekilnojamieji daiktai buvo perleisti ieškovui, atitikties
imperatyviosioms įstatymo normoms, nors nurodytų aplinkybių ištyrimas
reikšmingas sprendžiant, ar ieškovas turi teisėtą reikalavimo teisę ginčyti įsakymą
dėl ginčo statinių nugriovimo.
Pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto registro
centrinio duomenų banko 2003 m. rugsėjo 24 d. išraše dėl ginčo statinių
nurodyta, jog šių nekilnojamųjų daiktų statusas – neįregistruoti, daiktinės
teisės į šiuos statinius taip pat neįregistruotos, UAB „Dubysa“ įrašyta
kaip šių statinių naudotoja (įrašas galioja nuo 2001 m. sausio 19 d.) (pridėta
administracinė byla Nr. A10 -137/2008, b. l. 13-14). Pagal
CK 4.48 straipsnio 1 dalį perduoti nuosavybės teisę gali tik pats
savininkas arba savininko įgaliotas asmuo. Bylą nagrinėję teismai nesiaiškino
ir netyrė aplinkybių, susijusių su tuo, kad, parduodant iš varžytynių
bankrutuojančios UAB „Dubysa“ turtą, kaip bendrovės turtas buvo parduoti ir
ginčo statiniai, nors pagal viešojo registro duomenis šių objektų teisinis
statusas buvo kaip neįregistruotų, nurodyta, kad daiktinių teisių į juos
neįregistruota, o UAB „Dubysa“ nurodyta ne kaip savininkas, bet kaip naudotojas.
Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde trečiasis asmuo Lietuvos kariuomenė, be
kita ko, rėmėsi ir aplinkybe, jog pagal registro duomenis UAB „Dubysa“ buvo ne ginčo
statinių savininkė, bet naudotoja, tačiau apeliacinės instancijos teismas
neaptarė šio apeliacinio skundo argumento, netyrė atitinkamų bylos duomenų,
nenustatinėjo ginčo objektų pardavimo varžytynėse aplinkybių. Dėl to byloje
neišsiaiškinta, kokiu pagrindu valdė ginčo statinius UAB „Dubysa“, kokiomis
aplinkybėmis šie objektai, kurie yra valstybės žemėje, skirtoje naudoti
kariniam poligonui, be to, dėl kurių galiojo Klaipėdos apskrities viršininko
įsakymas juos nugriauti, buvo parduoti varžytynėse, vykdant bankrutuojančios
UAB „Dubysa“, kuri viešajame registre nurodyta tik kaip šių statinių naudotoja,
turto pardavimą, ar ieškovas, dalyvaudamas varžytynėse, žinojo arba turėjo
žinoti, kad yra įsakymas nugriauti jo ketinamus įsigyti statinius.
Iš prie nagrinėjamos bylos pridėtos
administracinės bylos matyti, kad ieškovas po varžytynių kreipėsi į
Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją dėl jo nuosavybės teisės į ginčo
statinius įregistravimo, tačiau VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas 2004 m.
rugpjūčio 5 d. atidėjo sprendimo įregistruoti ieškovo nuosavybės teisę
priėmimą, nurodęs, jog varžytynių aktai patvirtina daiktines teises į poilsio
namelius Kairių kaime, bet dėl to, kad neįregistruotas pats nekilnojamasis daiktas,
nuosavybės teisės į jį negali būti registruojamos.
Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 27 d. nutartyje, kurioje
buvo sprendžiama dėl G. B. reikalavimo
panaikinti VĮ „Registrų centras“ Klaipėdos filialo 2004 m. rugpjūčio 5 d.
sprendimą, be kita ko, nurodyta, kad UAB „Dubysa“, kuriai bankrutavus
pareiškėjas įsigijo varžytynėse ginčo statinius, siekė įregistruoti šiuos statinius
ir daiktines teises į juos, tačiau nei daiktai, nei daiktinės teisės nebuvo
įregistruotos dėl nesutvarkytų dokumentų. Teismas priėjo prie išvados, kad
pareiškėjas neįgijo daugiau teisių, negu jų turėjo ginčo turto valdytojas
(naudotojas), taip pat pažymėjo, kad jeigu pareiškėjui ginčo turto įgijimo
varžytinėse metu nebuvo žinomos aplinkybės, susijusios su daiktų ir daiktinių
teisių registravimu, jis turi teisę ginčyti varžytynių aktus įstatymo nustatyta
tvarka.
Dėl
nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai
neatsižvelgė į nagrinėjamu atveju esantį viešąjį interesą, nesiaiškino ir
netyrė aplinkybių, reikšmingų tam, jog būtų išsiaiškinta, ar nėra viešojo
intereso pažeidimo ir patenkino ieškinį nenustatę, ar ieškovas turi teisėtą
reikalavimo teisę ginčyti įsakymą dėl ginčo statinių nugriovimo.
Dėl nekilnojamojo daikto pardavimo iš varžytynių
aktui keliamų reikalavimų
Kasatoriai – Krašto apsaugos ministerija ir
Lietuvos kariuomenė – kasaciniuose skunduose, be kita ko, remiasi ir CK 6.394
straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintų nuostatų pažeidimu bei teigia, kad
apeliacinės instancijos teismas privalėjo patikrinti, ar ginčo statinių pirkimo–pardavimo
iš varžytynių sandoris, kuriame neaptartos statinių pirkėjo teisės į žemės
sklypą, neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, t. y. ar nėra
niekinis ir ar dėl to nepripažintinas negaliojančiu ab initio, taikant niekinio sandorio negaliojimo teisines pasekmes
(CK 1.78 straipsnis).
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Vyriausybės
1997 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 1074 patvirtintų Bankrutuojančių ir
bankrutavusių įmonių turto pardavimo viešose varžytynėse nuostatų, kurių
nustatyta tvarka buvo parduodami ginčo statiniai, 27 punktą turto pardavimo viešose varžytynėse aktas
prilyginamas notaro patvirtintai pirkimo–pardavimo sutarčiai.
Kasacinio teismo išaiškinta, kad daikto pardavimas viešose varžytynėse yra
sandoris, kuriam taikomos CK nuostatos, reglamentuojančios pirkimo–pardavimo
sutartį. Kai varžytynėse parduodamas nekilnojamasis daiktas, pirkimo–pardavimo
sąlygos privalo atitikti imperatyviuosius CK normų reikalavimus, nes jeigu pardavimo
iš varžytynių akte nėra CK nustatytų duomenų, gali nukentėti tiek skolininko,
tiek trečiųjų asmenų interesai. Be to, kai varžytynių akte nėra įstatymo
reikalaujamų duomenų, nebus įmanoma įregistruoti daiktų bei daiktinių teisių
viešajame registre (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 25
d. nutartį civilinėje byloje ŽŪB „Vanaginė“
v. M. P., K. S., bylos Nr. 3K-3-140/2004; kt.).
CK 6.394 straipsnio 2 dalyje nustatyta,
kad nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis, kurioje neaptartos pirkėjo
teisės į žemės sklypą, negali būti notaro tvirtinama, o jeigu patvirtinta, –
yra negaliojanti; pagal šio straipsnio 3 dalį, jeigu nekilnojamojo daikto
savininkas nėra žemės sklypo, kuriame tas daiktas yra, savininkas, tai
nekilnojamąjį daiktą jis gali parduoti be žemės sklypo savininko sutikimo tik
tuo atveju, jeigu tai neprieštarauja įstatymų ir (ar) sutarties nustatytoms to
žemės sklypo naudojimo sąlygoms. CK 6.396 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad
nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje privalo būti nurodyti duomenys
apie nekilnojamąjį daiktą, taip pat to daikto vieta atitinkamame žemės sklype
arba parduodamo nekilnojamojo daikto vieta kitame nekilnojamame daikte. Jeigu
sutartyje nėra nurodytų duomenų, tai sutartis negali būti notaro tvirtinama, o
patvirtinta – negalioja (CK 6.396 straipsnio 2 dalis).
Kasacinio teismo
išaiškinta, kad pagal CK 6.394 straipsnį pastato pirkimo–pardavimo sutartyje
turi būti aptartos pirkėjo teisės į žemės sklypą, kuriame yra parduodamas
pastatas. Šios imperatyviosios teisės normos reikalavimo nesilaikymas daro sutartį
negaliojančią. Be to, pagal CK 6.396 straipsnį nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo
sutartyje privalo būti nurodyti viešojo registro duomenys, individualizuojantys
nekilnojamąjį daiktą, taip pat daikto buvimo vieta atitinkamame žemės sklype. Šių
reikalavimų nesilaikymas taip pat daro sutartį negaliojančią (CK 6.396 straipsnio
2 dalis). Aptarti imperatyviųjų CK normų reikalavimai taikomi ir parduodant
nekilnojamąjį daiktą varžytynėse (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004
m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje ŽŪB „Vanaginė“
v. M. P., K. S., bylos Nr. 3K-3-140/2004).
Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai neanalizavo varžytynių aktų, kuriais ieškovas
grindžia savo nuosavybės teisę į ginčo statinius, taip pat reikalavimo teisę
ginčyti įsakymą nugriauti šiuos statinius, atitikties nurodytiems imperatyviųjų
CK nuostatų reikalavimams, netyrė varžytynių medžiagos, nesiaiškino dėl
UAB „Dubysa“ teisių naudotis žemės sklypu, reikalingu šiems statiniams
eksploatuoti, nenustatė, kokios teisės į žemės sklypą galėjo būti perduotos
ieškovui, atsižvelgiant į tai, kad asmuo negali perleisti to, ko neturi, arba
daugiau teisių, negu pats turi.
Pagal CK 1.80
straipsnio 1 dalį sandoris, prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo normoms,
yra niekinis ir negalioja. CK 1.78 straipsnio 5 dalyje
nustatyta, kad niekinio sandorio faktą ir teisinius padarinius teismas privalo
konstatuoti ex officio. Kasacinio teismo yra pažymėta, kad teismas negali
ginti subjektinės teisės, kildinamos iš niekinio sandorio, nes iš neteisės
negali atsirasti teisė (lot. ex iniuria
ius non oritur) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio
15 d. nutartį civilinėje byloje R. K. L. v.
V. G., v. V. S., bylos Nr. 3K-3-265/2009; kt.).
Dėl to, kad bylą
nagrinėję teismai visiškai netyrė
ginčo nekilnojamojo turto objektų pardavimo iš varžytynių aplinkybių ir sąlygų,
nepatikrino atitikties imperatyviesiems CK 6.394, 6.396 straipsnių
reikalavimams, nors tai turėjo padaryti ex
officio, siekdami įsitikinti, ar nagrinėjamu atveju ieškovas turi teisėtą
reikalavimo teisę ginčyti Klaipėdos apskrities viršininko 2003 m. rugpjūčio 10
d. įsakymą dėl nurodytų statinių nugriovimo, jų sprendimas ir nutartis negali
būti laikomi teisėtais.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija
konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų
teismai išnagrinėjo bylą ir sprendimą dėl ieškovo pareikšto reikalavimo priėmė
neatskleidę bylos esmės, nenustatę, ar varžytynių aktų pagrindu ieškovas tapo
teisėtu ginčo statinių savininku ir ar turi reikalavimo teisę ginčyti įsakymą
dėl šių statinių nugriovimo. Dėl to byla turi būti iš naujo nagrinėjama pirmosios
instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas) (žr., pvz.,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Beecham Group p.l.c. (Jungtinė Karalystė) v.
Igor Kalinin ir kiti, bylos Nr. 3K-3-1103/2003; 2004 m. gruodžio 15 d.
nutartį civilinėje byloje UAB “Kilminė”
v. AB “Vilniaus prekyba” ir kiti, bylos Nr. 3K-3-483/2004; 2009 m. birželio
15 d. nutartį civilinėje byloje R. K. L.
v. V. G., V. S., bylos Nr. 3K-3-265/2009; kt.).
Dėl kitų kasacinių skundų argumentų
Lietuvos
kariuomenės kasaciniame skunde nurodyta, kad Klaipėdos apygardos teisme
nagrinėjamas Klaipėdos apskrities viršininko ieškinys G. B. dėl ginčo statinių
nugriovimo ir nagrinėjamoje byloje G. B. pareikštas reikalavimas dėl Klaipėdos
apskrities viršininko įsakymo nugriauti ginčo statinius panaikinimo yra
tiesiogiai tarpusavyje susiję, todėl, vadovaujantis proceso koncentracijos ir
ekonomiškumo principais, būtų buvę racionalu nagrinėti nurodytus reikalavimus
vienoje byloje.
Teisėjų
kolegija šiuos kasatoriaus argumentus pripažįsta teisiškai pagrįstais.
Nurodytose civilinėse bylose pareikšti reikalavimai iš tiesų galėtų būti
vertinami kaip ieškinys ir priešinis ieškinys (CPK 143 straipsnio 1 dalies 3
punktas). Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal susiklosčiusią procesinę
situaciją kasacinis teismas, grąžindamas bylą dėl Klaipėdos apskrities
viršininko įsakymo panaikinimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos
teismui, negali nurodyti sujungti šias civilines bylas, nes kita civilinė byla
dėl įpareigojimo nugriauti ginčo statinius yra šiuo metu nagrinėjama apeliacinės
instancijos teisme.
Konstatavusi,
kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsprendė šalių ginčą
neatskleidę bylos esmės, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinių skundų
argumentų.
Dėl
išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos
teisme
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios
raštinės 2010 m. liepos 30 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 71 Lt išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kitų būtinų išlaidų (CPK 88
straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Teisėjų kolegijai nutarus perduoti bylą nagrinėti
iš naujo pirmosios instancijos teismui, nėra galimybės išspręsti nurodytų
bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir priteisimo į valstybės biudžetą klausimą
(CPK 96 straipsnis). Dėl nurodytų išlaidų priteisimo valstybės naudai
turės pasisakyti pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 28 d.
sprendimą, Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. vasario 3 d. nutartį
ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Klaipėdos rajono apylinkės teismui pirmąją
instancija.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Sigitas Gurevičius
Česlovas Jokūbauskas