Administracinė byla Nr. eI2-21272-931/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05915-2025-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.2 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. gruodžio 9 d.
Vilnius
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Baublio, Agnės Stankevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teismas
nustatė:
Pareiškėjas M. B. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 25S221651, kuriuo panaikinamas leidimas gyventi Lietuvoje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Jis yra (duomenys neskelbtini), kadangi jo tėvas ir motina gimę Lietuvoje. Pareiškėjas nuo 2016 metų turi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Gyvendamas Lietuvoje verčiasi individualia veikla, (duomenys neskelbtini).
M. B. Lietuvoje turi sugyventinę S. S., Lietuvos Respublikos pilietę, su kuria ketina sukurti santuoką. Turi susilaukę dviejų vaikų: Z. S., gimusios (duomenys neskelbtini) ir M. S., gimusio (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjas siekia gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, yra pasiruošęs atsisakyti (duomenys neskelbtini) pilietybės, bei įgyti Lietuvos pilietybę įstatymų nustatyta tvarka.
Šiuo tikslu 2025 m. rugpjūčio 24 d., 2025 m. rugsėjo 19 d. ir 2025 m. rugsėjo 29 d. vyko į Rusijos federaciją, kad gautų pažymą apie teistumą, sūnaus gimimo liudijimą, tėvystės nustatymo dokumentą.
Kadangi M. B. siekia pastoviai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl minėtus dokumentus jis privalėjo gauti ir pateikti Migracijos departamentui. Į Rusiją jis vyko dėl Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų, kurių pagrindu būtų galima įgyti teisę pastoviai gyventi Lietuvoje. Be to, Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo (toliau – ir Ribojamųjų priemonių įstatymas) 3 straipsnio 9 dalis priimta 2025 m. balandžio 17 d., paskelbta 2025 m. balandžio 25 d., apie kurios egzistavimą M. B. nespėjo sužinoti.
Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime į skundą nurodo, kad aplinkybė, jog pareiškėjui anksčiau buvo išduoti leidimai laikinai gyventi nereiškia, kad pareiškėjas turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam leidimas laikinai gyventi negalės būti panaikintas, nustačius, kad jis neatitinka imperatyvių Įstatymo sąlygų. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka teisės aktų reikalavimus.
2025 m. gegužės 3 d. įsigaliojo Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostata yra imperatyvi, o Migracijos departamentas neturi diskrecijos teisės jos netaikyti, jeigu asmuo neatitinka minėtoje nuostatoje nurodytų išimčių. Įvertinus asmens paaiškinimą dėl vykimo į Rusiją priežasčių (gautas asmens paaiškinimas, kuriame jis nurodo, kad į Rusijos Federaciją vyko, sau ir sūnui, užsakyti ne teistumo pažymą su apostile ir atsiimti ją), yra pagrindas daryti išvadą, kad į Rusiją asmuo vyko ne dėl nuo jo nepriklausančių objektyvių priežasčių - asmuo galėjo pasirinkti, vykti ar nevykti į Rusiją.
Iš skundo teiginių, pareiškėjo paaiškinimų akivaizdu, kad pareiškėjo vykimo į Rusiją priežastys nebuvo objektyvios (jos aiškiai nulemtos pačios pareiškėjo pasirinkimo ir valios). Kitokio sprendimo šioje situacijoje priėmimas akivaizdžiai ir tiesiogiai prieštarautų Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatoms ir tikslams.
Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad jis nežinojo apie Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostatą, vertinama kaip jo pasirinkta gynybinė pozicija. Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo. Informacija apie Ribojamųjų priemonių įstatymo pakeitimus buvo plačiai skelbiama viešojoje erdvėje ir žiniasklaidoje, o pats Ribojamųjų priemonių įstatymas ir jo projektas dar iki jo nuostatų pakeitimo, buvo ir yra prieinami viešai. Nauji teisiniai reikalavimai yra aiškūs, imperatyvūs ir vieši, todėl privalo būti taikomi nuo įsigaliojimo momento, nepaisant ankstesnių praktikų ar asmeninių lūkesčių.
Pareiškėjui buvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus dėl savo išvykų į Rusijos Federaciją. Pareiškėjas nurodė, jog į Rusijos Federaciją. vyko sau ir sūnui užsakyti ne teistumo pažymą su apostile ir atsiimti ją. Pareiškėjo skunde nurodytos papildomos aplinkybės, jog jis kitus kartus vyko gauti sūnaus gimimo liudijimą bei tėvystės nustatymo dokumentą, nesudaro pagrindo vertinti jo išvykimus, kaip nuo jo nepriklausančiomis objektyviomis priežastimis, kurios pateisina Ribojamųjų priemonių įstatymo nesilaikymo.
Priimant ginčijamą sprendimą nebuvo žinoma informacija apie du pareiškėjo nepilnamečius vaikus. Duomenys apie tai informacinėje sistemoje atsirado 2025 m. lapkričio 11 d., kai užsienietis (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyriui pateikė duomenis apie turimus vaikus.
Teismas
konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 25S221651, teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis.
2021 m. kovo 25 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (asmuo yra (duomenys neskelbtini)). 2021 m. balandžio 1 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2026 m. balandžio 1 d., pareiškėjui įteiktas 2021 m. balandžio 19 d.
Migracijos departamentas 2025 m. spalio 13 d. priėmė sprendimą Nr. 25S2211651, kuriuo panaikino M. B. leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Sprendimas priimtas vadovaujantis Ribojimo priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalimi, nustačius kad M. B. per pastaruosius tris mėnesius 3 kartus (2025 m. rugpjūčio 24 d., 2025 m. rugsėjo 19 d. ir 2025 m. rugsėjo 29 d.) buvo išvykęs į Rusiją ir nebuvo nustatytos Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos išimtys, leidžiančios lankytis Rusijoje.
Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjo nepilnamečiai vaikai Z. S., gimusi (duomenys neskelbtini), ir M. S., gimęs (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos piliečiai.
Pareiškėjas su Sprendimu nesutinka, prašo panaikinti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis yra lietuvių kilmės asmuo.
Įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvių kilmės užsieniečiui gali būti išduotas leidimas laikinai gyventi, jeigu jis pateikia lietuvių kilmę patvirtinantį dokumentą. Lietuvių kilmės užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas 5 metams.
Vis dėlto, šių bendrųjų nuostatų taikymą gali riboti specialiosios teisės normos, priimtos siekiant užtikrinti valstybės nacionalinio saugumo interesus. Atsižvelgiant į tarptautinę situaciją ir Rusijos Federacijos vykdomą karinę agresiją prieš Ukrainą įstatymų leidėjas priėmė Ribojamųjų priemonių įstatymą, tokiu būdu papildomai įtvirtindamas ribojimus, susijusius su (duomenys neskelbtini) piliečių galimybe išlaikyti ar gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pažymėtina, jog Ribojamųjų priemonių įstatymas skirtas Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesams užtikrinti, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatyme nurodytiems tikslams pasiekti, nustatant Lietuvos Respublikoje taikomas ribojamąsias priemones dėl užsienio valstybių vykdomos karinės agresijos prieš Ukrainą (Ribojamųjų priemonių įstatymo 1 straipsnis).
Įstatymų leidėjas 2025 m. balandžio 17 d. priėmė Ribojamųjų priemonių įstatymo pakeitimus, įsigaliojusius nuo 2025 m. gegužės 3 d., kuriais įtvirtino, kad Rusijos Federacijos piliečiui, turinčiam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, leidimas gali būti panaikintas, jei jis, be kita ko, per pastaruosius tris mėnesius daugiau nei vieną kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką, išskyrus dvi nurodytas išimtis (Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalis).
Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje yra įtvirtintos dvi išimtys, kuomet minėta nuostata dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo netaikoma: 1) leidimas laikinai gyventi nėra naikinamas tais atvejais, kai Rusijos Federacijos pilietis yra ekipažų ar įgulų narys, dirbantis tarptautinius krovinių ar keleivių vežimus vykdančiose įmonėse arba vykdantis tokius vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką; 2) taip pat tais atvejais, kai vykimas į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką buvo nulemtas nuo asmens nepriklausančių objektyvių priežasčių. Taigi, sprendžiant leidimo laikinai gyventi panaikinimo Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nustatytu pagrindu klausimą, pirmiausia būtina įvertinti, ar konkrečiu atveju egzistuoja šioje normoje numatytos išimtys, dėl kurių leidimas laikinai gyventi negali būti panaikintas.
Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas tokias išimtis, siekė užtikrinti, kad ribojamosios priemonės būtų taikomos proporcingai, t. y. nebūtų pažeidžiami užsieniečių interesai objektyviai neišvengiamos situacijos atvejais arba asmenų, vykdančių tarptautinę ekonominę veiklą, teisėti interesai. Todėl kiekvienu atveju sprendimą priimanti institucija privalo nustatyti, ar užsieniečio vykimas į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką atitiko išimtis, susijusias su profesine veikla ar objektyvia būtinybe, kuri nepriklausė nuo jo valios. Tik tokiu būdu galima užtikrinti, kad sprendimas dėl leidimo panaikinimo neprieštarautų teisės proporcingumo, teisingumo ir teisėtų lūkesčių principams. Tačiau ir užsienietis, kuris nesilaiko Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje numatyto apribojimo, turi pareigą pagrįsti vienos iš dviejų išimčių egzistavimą ne vien savo paaiškinimais, bet ir juos patvirtinančiais objektyviais duomenimis, ypač antrosios išimties atvejui patvirtinti, nes Migracijos departamentas objektyviai neturi galimybės gauti oficialių duomenų iš priešiškų valstybių, su kuriomis bendradarbiavimas yra nutrūkęs.
Teismas pažymi, jog sprendžiant ginčą dėl Sprendimo teisėtumo pirmiausia svarbu konstatuoti faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kelionėmis į Rusijos Federaciją po to, kai 2025 m. gegužės 3 d. įsigaliojo Ribojamųjų priemonių įstatymo pakeitimai. Byloje esantys Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenys aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtina, jog pareiškėjas 2025 m. rugpjūčio 24 d., 2025 m. rugsėjo 19 d. ir 2025 m. rugsėjo 29 d. vyko į Rusijos Federaciją. Pareiškėjas neginčija minėtų kelionių fakto, nurodydamas, kad vyko į Rusiją dėl to, kad siekia gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, yra pasiruošęs atsisakyti (duomenys neskelbtini) pilietybės, bei įgyti Lietuvos pilietybę įstatymų nustatyta tvarka ir tuo tikslu būtina buvo gauti pažymą apie teistumą, sūnaus gimimo liudijimą, tėvystės nustatymo dokumentą.
Teismas atkreipia dėmesį, kad Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punktas nustato aiškų ir objektyviai pagrindžiamą kriterijų, kuomet taikoma ribojamoji priemonė, t. y. leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu Rusijos Federacijos pilietis per pastaruosius tris mėnesius daugiau kaip vieną kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką nesant tą pateisinančių, nuo Rusijos Federacijos piliečio nepriklausančių, objektyvių priežasčių. Ši teisės norma yra imperatyvaus pobūdžio, t. y. įstatymų leidėjas nenumato diskrecijos teisės Migracijos departamentui spręsti, ar tokios kelionės gali būti toleruotinos užsieniečiui neįrodžius nuo jo nepriklausančių objektyvių priežasčių vykti į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką egzistavimo. Pakanka objektyviai konstatuoti patį kelionių skaičių, kad būtų pagrindas taikyti įstatyme numatytą ribojamąją priemonę, o užsienietis turi pagrįsti, kad jis turi teisę dėl objektyvių ir su juo asmeniškai susijusių aplinkybių išimties tvarka išvykti į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką dažniau nei kartą per tris mėnesius.
Šios aplinkybės suponuoja išvadą, jog Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą turėjo vertinti kelionių tikslą Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punkte numatytos išimties aspektu, nes ginčo, kad pareiškėjas nėra ekipažų ir įgulų narys, dirbantis tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdantis tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką, nėra, t. y. jis negali pasinaudoti Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 1 punkte numatyta išimtimi.
Teismas pažymi, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas išimtį dėl ribojamųjų priemonių taikymo, siekė užtikrinti, jog įstatymas būtų proporcingas tais atvejais, kai kelionė į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką yra neišvengiama dėl aplinkybių, visiškai nepriklausančių nuo asmens valios, tačiau ribojamosios priemonės būtų realiai efektyvios, o ne deklaratyvios. Tokios priežastys, dėl kurių pateisinamas dažnesnis vykimas į priešiškas Lietuvai valstybes, turi būti neprognozuojamos, objektyvios ir tokios, kurių asmuo negalėjo iš anksto numatyti ar savo veiksmais užkirsti joms kelio, pavyzdžiui, stichinės nelaimės, nenumatyti ir neatidėliotini sveikatos atvejai, privalomi oficialių institucijų reikalavimai ir pan. Tačiau tokios priežastys turi būti realiai egzistuojančios ir patvirtintos pakankamais įrodymais. Todėl užsieniečiui nepakanka vien tik deklaratyviai nurodyti svarbias priežastis, dėl kurių jis nori dažniau išvykti į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką, jis turi pateikti savo paaiškinimus pagrindžiančius įrodymus, kurių visuma Migracijos departamentui leistų patikimai nustatyti objektyvių priežasčių realų egzistavimą, leidžiantį taikyti Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punkte numatytą išimtį.
Kaip jau minėta, pareiškėjas savo kelionių tikslu nurodo siekį gauti pažymą apie teistumą, sūnaus gimimo liudijimą, tėvystės nustatymo dokumentą. Migracijos departamentas įvertinęs nurodytas aplinkybės darė išvadą, kad į Rusiją asmuo vyko ne dėl nuo jo nepriklausančių objektyvių priežasčių - asmuo galėjo pasirinkti, vykti ar nevykti j Rusiją.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio (be kita ko, jo 5 dalies 5–6 punktuose nustatytą reikalavimą administraciniame sprendime nurodyto jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes (5 dalies 5 punktas) ir administracinio sprendimo motyvus (5 dalies 6 punktas)) taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1518-968/20250).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atskleisdamas Įstatyme kitame kontekste įtvirtinto įpareigojimo Migracijos departamentui vertinti, ar priežastys, dėl kurių buvo nesilaikoma Įstatyme nustatytos bendrosios taisyklės, yra objektyvios, turinį, yra iš esmės konstatavęs, kad tai, ar aplinkybės yra objektyvios, yra vertinamojo pobūdžio klausimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju užsieniečiui nurodžius šias aplinkybes (kartu pateikus įrodymus), jos turi būti įvertintos ir nuspręsta, ar tai yra objektyvios priežastys. Tokiu atveju viešojo administravimo institucija turi individualiuose administraciniuose teisės aktuose išsamiai įvertinti užsieniečio nurodomas aplinkybes bei nurodyti argumentus, kodėl užsieniečio nurodytos aplinkybės nėra pripažįstamos objektyviomis priežastimis, o šių aktų teisėtumą ir pagrįstumą patikrina teismai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2159-1047/2025). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtinto įpareigojimo Migracijos departamentui vertinti, ar aplinkybės, dėl kurių Rusijos Federacijos pilietis buvo daugiau nei kartą per paskutinius 3 kalendorinius mėnesius išvykęs į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką, laikytinos objektyviomis priežastimis, aiškinti kitaip nei nurodytoje administracinių teismų praktikoje. Taigi, Migracijos departamentui yra suteikta plati diskrecija vertinti asmens nurodomas aplinkybes, dėl kurių nesilaikyta Ribojamųjų priemonių įstatyme įtvirtintos minėtos bendrosios taisyklės. Pareiškėjo skundo kontekste pabrėžtina, kad tokiu atveju turi būti vertinama ne tai, ar apskritai toks asmuo galėjo spręsti dėl savo vykimo, be kita ko, į Rusijos Federaciją, ar ne, bet tai, ar priežastys, dėl kurių toks asmuo į ją vyko, iš tikrųjų galėtų objektyviai pateisinti būtinybę vykti į Rusijos Federaciją dažniau nei kartą per paskutinius 3 kalendorinius metus. Toks Migracijos departamento vertinimas visais atvejais turi būti išsamus, jame turi būti nurodyti aiškūs argumentai, kodėl užsieniečio nurodytos aplinkybės nėra pripažįstamos objektyviomis priežastimis.
Kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo, jame pareiškėjo nurodyta priežastis, dėl kurių jis buvo išvykęs į Rusijos Federaciją (užsisakyti ir pasiimti ne teistumo pažymos), iš esmės įvertintos išimtinai formaliai, nepateikiant tokio vertinimo argumentų. Šiuo atveju Migracijos departamentas iš esmės vertino, kad pareiškėjas galėjo pasirinkti vykti ar nevykti į Rusijos Federaciją. Analogišką poziciją Migracijos departamentas išsakė ir atsiliepime į skundą, nurodydamas, kad pareiškėjo nurodytos priežastys yra objektyvios (jos aiškiai nulemtos pačios pareiškėjo pasirinkimo ir valios).
Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo Sprendimo argumentus pabrėžia, kad jame išvada, jog pareiškėjas vyko į Rusijos Federaciją ne dėl objektyvių priežasčių, padaryta išimtinai konstatavus, kad jis apskritai turėjo galimybę nuspręsti nevykti į Rusijos Federaciją. Nors šiuo atveju Migracijos departamentas Sprendime paminėjo pareiškėjo nurodytą priežastį, kurią pareiškėjas laikė objektyviai pateisinančia jo vykimą į Rusijos Federaciją (užsisakyti ir pasiimti ne teistumo pažymos), Migracijos departamentas nepateikė konkrečių argumentų, kodėl tokios priežastys nelaikytinos objektyviomis.
Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. kad jis yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad jis siekia gauti nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje ir tuo tikslu vyko gauti ne teistumo pažymos. Byloje pateikta jo ir jo sūnaus vardu išduotos pažymos apie asmens teistumą (neteisėtumą) ir (arba) baudžiamojo persekiojimo faktą arba apie baudžiamojo persekiojimo nutraukimą, išduotos 2025 m. rugsėjo 23 d. Tačiau Migracijos departamentas nevertino, ar šios pažymos pareiškėjui, siekiančiam gauti leidimą nuolat gyventi buvo būtinos. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad nebuvo vertintos aplinkybės apie pareiškėjo nepilnamečius vaikus, gyvenančius Lietuvoje ir turinčius Lietuvos Respublikos pilietybę. Taigi, pareiškėjo esami ryšiai su Lietuvos Respublika įvertinti ne išsamiai, nevertinta ar ryšiai yra pakankamai tvirti, ir ar jie gali būti vertinami kaip prioritetiniai nacionalinio saugumo užtikrinimo interesų atžvilgiu.
Ginčo atveju teismas konstatuoja, kad Migracijos departamento sprendimas neatitinka jam keliamų reikalavimų – jis nėra motyvuotas, išsamiai pagrįstas, jame nėra atskleisti argumentai, lėmę Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos ribojamosios priemonės – leidimo laikinai gyventi panaikinimo taikymą, neišsamiai įvertinti pareiškėjo socialiniai ryšiai su Lietuva bei nevertintas sprendimo proporcingumas.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas sprendimas naikintinas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Teismas papildomai pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.
Pareiškėjas į bylą pateikė 2025 m. spalio 22 d. mokėjimo nurodymo patvirtinimą apie sumokėtą 23Eur žyminį mokestį. Kadangi pareiškėjo skundas patenkintas, jam priteisiamos patirtos 23 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos. Kitų įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas pareiškėjas teismui nepateikė.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 4 dalimi,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo M. B. skundą patenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 25S221651.
Priteisti pareiškėjui M. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 23 Eur (dvidešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, j. a. k. 188610666.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.
Teisėjai Linas Baublys
Agnė Stankevičienė
Fausta Vitkienė