Administracinė byla Nr. A-1326-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06689-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugpjūčio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas R. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 8 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis keturis kartus (laikotarpiais nuo 2011 m. kovo 3 d. iki 2011 m. liepos 12 d. ir nuo 2012 m. kovo 3 d. iki 2012 m. rugsėjo mėn. bei 2013 m.) buvo etapuotas į Lukiškių TI-K, kur apie 3 mėnesius buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis buvo laikomas perpildytose kamerose, be to, kamerose esantys baldai, sanitarinis mazgas ir prausyklė užėmė apie 7,5 kv. m kameros ploto, todėl buvo itin suvaržyta jo judėjimo laisvė ir kiti patogumai. Taip pat atkreipė dėmesį, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo įrengtos taburetės kiekvienam asmeniui, stalas buvo mažas, nebuvo įrengtos spintelės maistui ir higienos reikmenims susidėti. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl tokių laikymo sąlygų jis patyrė neturtinę žalą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 6–11) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiame kontekste akcentavo, kad pareiškėjui būnant kamerose 2011 m. balandžio 27 d. ryte, 2011 m. gegužės 23 d. ryte, 2011 m. birželio 8 d. ryte, 2011 m. birželio 17 d. ryte, 2011 m. birželio 21 d. ryte, 2012 m. balandžio 11 d. ryte, 2012 m. balandžio 14 d. ryte, 2012 m. balandžio 17 d., 2012 m. balandžio 18 d. ryte, 2012 m. balandžio 19 d. ryte, 2012 m. gegužės 19 d. vakare, 2012 m. gegužės 20 d., 2012 m. gegužės 22 d. ryte, 2012 m. spalio 1 d. ryte, laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 23 d. iki 2012 m. lapkričio 25 d., 2012 m. lapkričio 26 d. ryte, laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 29 d. iki 2012 m. gruodžio 4 d. ryto, 2012 m. gruodžio 6 d., 2012 m. gruodžio 7 d. vakare, 2012 m. gruodžio 8 d. ryte, 2012 m. gruodžio 13 d. vakare, 2013 m. rugsėjo 28 d., 2013 m. sausio 2 d., laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 3 d. iki 2013 m. spalio 9 d. ir 2013 m. spalio 10 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Kartu paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pristatomi į tardymo izoliatorių arba perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pabrėžė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras. Be to, Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visumą, tačiau nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimu (b. l. 35–41) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 000 Lt (579,24 Eur) neturtinės žalos atlyginimą, o kitą skundo dalį atmetė.

Remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas Lukiškių TI-K kalėjo laikotarpiais nuo 2011 m. balandžio 11 d. iki 2011 m. liepos 14 d., nuo 2012 m. balandžio 10 d. iki 2012 m. gegužės 16 d., nuo 2012 m. gegužės 18 d. iki 2012 m. birželio 15 d., nuo 2012 m. rugsėjo 28 d. iki 2012 m. spalio 19 d., nuo 2012 m. lapkričio 23 d. iki 2012 m. gruodžio 14 d. ir nuo 2013 m. rugsėjo 27 d. iki 2013 m. spalio 11 d., t. y. iš viso 214 dienų, iš kurių kamerose, kuriose plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, pareiškėjas buvo kalintas apytiksliai 186,5 dienų. Šiame kontekste teismas kartu pažymėjo, kad teisės normomis nenustatyta tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtaka skaičiuojant kameros plotą, tačiau tai nepaneigia fakto, jog kameroje esančių baldų, inventoriaus, sanitarinio mazgo užimamas plotas gali būti vertinamas kaip svarbi aplinkybė nustatant pažeidimo intensyvumą. Taigi, apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju ginčijamu laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis, inventoriumi ir kitais buitiniais reikmenimis, teismas padarė išvadą, kad ginčijamu laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Nors pareiškėjas skunde nedetalizavo (neaprašė) aplinkybių (savo emocijų, dvasinių išgyvenimų ir pan.), kurios svarbios vertinant, kaip minimalaus asmeniui tenkančio ploto reikalavimo nesilaikymas lėmė jo būklę, o byloje nėra duomenų, kad kalinimas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus ar kitokias sunkias pasekmes, teismas, atsižvelgęs į itin mažą vienam asmeniui tenkantį kameros plotą ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatavo, kad toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu. Taigi, teismas konstatavo atsakovo veiksmų neteisėtumą, kadangi pareiškėjas buvo kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, ir sprendė, kad šiais veiksmais pareiškėjui buvo padaryta žala. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nepateikta faktinėmis aplinkybėmis pagrįstų argumentų dėl valstybės negalėjimo įvykdyti pareigą užtikrinti, jog asmenys būtų kalinami nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Tuo tarpu atsakovo argumentus, kad nėra teisinių galimybių atsisakyti priimti į Lukiškių TI-K pristatytus asmenis, teismas vertino kaip nešalinančius atsakomybės už nustatytus pažeidimus. Kaip nepagrįstus teismas vertino ir atsakovo teiginius, jog nagrinėjamu atveju nukrypimas nuo įprastinių sąlygų nebuvo ilgalaikis ir nesukėlė pareiškėjui pasekmių, dėl kurių būtų galima atlyginti neturtinę žalą. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad gyvenimas kamerose, neatitinkančiose teisės normų reikalavimų (nesilaikant nustatytų ploto reikalavimų), sukėlė pareiškėjui esminių nepatogumų ir dvasinių kančių. Atitinkamai, atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį, į tai, kad pažeidimai nesukėlė realaus pareiškėjo sveikatos sutrikdymo ar kitų sunkių pasekmių, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos priteisimo yra pagrįstas. Nors pareiškėjas, be kita ko, akcentavo judėjimo (mankštinimosi) ir baldų trūkumo problemas, teismas pažymėjo, kad šios aplinkybės yra susijusios su kamerų ploto reikalavimų nesilaikymu bei per dideliu asmenų, esančių kameroje, skaičiumi, todėl šių aplinkybių nevertino kaip atskirų žalos padarymo pagrindų. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuojama praktika analogiškose bylose, atsižvelgė į pareiškėjo subjektinės teisės (būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m ploto) pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, kameroje per parą praleidžiamo laiko trukmę (beveik visa para praleidžiama kameroje), Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus bei padarė išvadą, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, jog ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 2 000 Lt. Teismas kartu pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjui priteistina suma yra adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms. Juolab kad pažeidimo sukeltas neigiamas pasekmes švelnina tai, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčijamu laikotarpiu buvo kalinamas su penkiomis pertraukomis.

III.

Pareiškėjas R. Č. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 51–53), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 8 000 Lt (2 317 Eur) neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, kadangi teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, jog dalį kamerų ploto užima jose esantys baldai ir kitas inventorius, todėl realiai asmenims tenka dar mažiau laisvo ploto. Be to, pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu ir teigia, jog teismo priteistas 2 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus jo patirtiems neigiamiems išgyvenimams. Pareiškėjas papildomai atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, jog visi Lukiškių TI-K kamerose esantys gultai yra dviejų aukštų, tačiau nėra kopėtėlių užlipti ant antro aukšto gulto, o tai sukelia ne tik nepatogumus, bet ir grėsmę susižaloti ar sužaloti kitus asmenis. Taip pat akcentuoja, kad kamerose tualetas yra bendroje erdvėje prie pat durų, todėl nuolat jaučiamas diskomfortas dėl kamerose laikomus asmenis stebinčių pareigūnų. Pareiškėjas kartu pažymi, jog Lukiškių TI-K asmeninių drabužių skalbimo paslaugos buvo apmokestintos, taip diskriminuojant socialiai pažeidžiamus asmenis, kurie neturi pinigų asmeninėse sąskaitose, o skalbtis ir džiovinti drabužius kamerose nebuvo galimybės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad periodiškai 2012–2013 m. Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos žmogaus teisių teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Pažymėtina, kad iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 6–9, 12–15) matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu periodiškai Lukiškių TI-K iš viso buvo laikomas 212,5 parų, iš kurių 185 paras jo laikymo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo nuo 1,22 kv. m iki 3,53 kv. m ir didžiąją šio laiko dalį buvo apie 2–2,5 kv. m, tačiau 9,5 parų iš šio laikotarpio jis buvo 3,02–3,53 kv. m, t. y. gana nežymiai mažesnis (iki 0,58 kv. m) nei Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytas minimalus. Šiame kontekste kartu pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, pagrįstai konstatavo, jog teisės aktai nenumato, kad į Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.). Atitinkamai nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas pažeidimo intensyvumą, be kita ko, atsižvelgė į kameroje esančių baldų, kito inventoriaus ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog dalį kamerų ploto užima jose esantys baldai ir kitas inventorius, atmestinas kaip nepagrįstas. Taigi, įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu suimtiesiems tenkantis plotas periodiškai tam tikrais laikotarpiais buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Todėl, nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, nagrinėjamu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, jog kamerose dėl ploto trūkumo buvo apribota jo galimybė laisvai judėti ir kiti patogumai, nuolat kildavo konfliktai, yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.). Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, jog visi Lukiškių TI-K kamerose esantys gultai yra dviejų aukštų, tačiau nėra kopėtėlių užlipti ant antro aukšto gulto, kamerose tualetas yra bendroje erdvėje prie pat durų, todėl nuolat jaučiamas diskomfortas dėl kamerose laikomus asmenis stebinčių pareigūnų, Lukiškių TI-K asmeninių drabužių skalbimo paslaugos buvo apmokestintos, o skalbtis ir džiovinti drabužius kamerose nebuvo galimybės, nevertintini, kadangi pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui šie argumentai nebuvo nurodyti ir šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas, o remiantis ABTĮ 130 straipsnio 6 dalimi apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo jam priteistinos neturtinės žalos dydį, atkreiptinas dėmesys, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija, kaip minėta, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 2 000 Lt (579,24 Eur) dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, gana ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis bei tam tikru laikotarpiu ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Be to, byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikymo sąlygų. Kartu pabrėžtina, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K taip pat nenustatyti, o jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1 100 Eur. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. Č. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui R. Č. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 100 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Laimė Baltrūnaitė

              Ričardas Piličiauskas

              Dalia Višinskienė