Administracinė byla Nr. eA-654-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01691-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 41

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2018 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. A51-29593/18(2.14.2.12-MP8) (toliau – ir Sprendimas, ginčijamas sprendimas) ir įpareigoti pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad 1988 m. vasario 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigijo pastatą-agroturistinę bazę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje; toliau – ir Pastatas). Žemės sklypas, reikalingas Pastatui eksploatuoti, (toliau – ir Žemės sklypas) buvo įregistruotas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) teritorinio skyriaus 2017 m. sausio 4 d. sprendimu. Pareiškėjas šalia Pastato įrengė trinkelėmis išklotą 882,49 kv. m. aikštelę (toliau – ir Aikštelė). Šiuo metu sprendžiamas Aikštelės įteisinimo klausimas. Suformavus Žemės sklypą pareiškėjas pastebėjo, jog sklypas yra neracionalus ir suformuotas netinkamai, nes ne visas Pastatas patenka į Žemės sklypo ribas. Pareiškėjas su prašymu kreipėsi į Administraciją, prašydamas organizuoti Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą, kad Žemės sklypas būtų tinkamas Pastatui ir Aikštelei eksploatuoti. Tuo atveju, jei būtų netenkintas šis jo prašymas, pareiškėjas prašė Administracijos suformuoti atskirą žemės sklypą, reikalingą Aikštelei eksploatuoti. Atsakovas ginčijamu sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą.

3.       Pabrėžė, jog Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, todėl turėtų būti panaikintas. Sprendime nenurodytas jo priėmimo teisinis ir faktinis pagrindas, nenurodytos atsisakymo tenkinti prašymą priežastys, nenurodyta jo apskundimo tvarka. Pareiškėjas prašyme suformulavo du prašymus, tačiau dėl prašymo suformuoti atskirą sklypą Aikštelės eksploatacijai nebuvo pasisakyta.        

4.       Paaiškino, kad į atsakovą kreipėsi su prašymu organizuoti Žemės sklypo pertvarkymo projektą, nes Žemės sklypas neatitinka Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-542/D1-513 patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 32 punkto reikalavimų, t. y. žemės sklypai turi būti racionalių ribų. Šiuo atveju Žemės sklypo riba yra arčiau nei 3 metrai nuo Pastato sienos, todėl toks sklypas negalėjo būti suformuotas. Taip pat į suformuotą Žemės sklypą nepateko Pastato dalis – vandens malūnas. Žemės sklypas yra suformuotas neatsižvelgus į Pastato išdėstymą, o tai reiškia, kad Žemės sklypas turi būti performuotas, kad būtų užtikrinta galimybė naudotis Pastatu. Pareiškėjas taip pat yra parengęs Aikštelės projektą, tačiau Žemės sklypas Aikštelei nėra suformuotas.

5.       Atsakovas Administracija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6.       Nurodė, kad pareiškėjas 2018 m. sausio 19 d. prašyme iš esmės kėlė Administracijos 2016 m. spalio 27 d. įsakymo teisėtumo klausimą, t. y. pareiškėjas į Administraciją kreipėsi dėl tapataus prašymo, kai sprendimas šiuo klausimu jau yra priimtas, todėl, atsakovo nuomone, ginčijamas sprendimas yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuris pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia.

7.       Dėl sklypų suformavimo nurodė, kad Administracija 2016 m. spalio 27 d. įsakymu patvirtino Žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, bei sprendinius. NŽT vedėjo 2017 m. sausio 4 d. sprendimu Nr. 49SK-5-(14.49.109) Žemės sklypas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjas su suformuoto Žemės sklypo ribomis sutiko pasirašęs ant Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, bei sprendinių brėžinio. Pareiškėjas skunde nurodydamas, kad į atsakovą kreipėsi supratęs, jog Žemės sklypas yra neracionalus, iš esmės ginčija Administracijos 2016 m. spalio 27 d. įsakymo teisėtumą, tačiau šiam įsakymui apskųsti yra praleistas terminas. Pažymėjo, kad Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, o skunde nurodyti Sprendimo trūkumai nelaikytini esminiais.

II.

8.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, panaikino ginčijamą Administracijos 2018 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. A51‑29593/18(2.14.2.12-MP8) ir įpareigojo Administraciją išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. sausio 16 d. prašymą iš naujo, taip pat priteisė pareiškėjo naudai iš Administracijos 1 822,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

9.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas su 2018 m. sausio 16 d. prašymu kreipėsi į Administraciją prašydamas organizuoti Žemės sklypo (sklypų) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą taip, kad Žemės sklypas būtų tinkamas Pastatui ir Aikštelei eksploatuoti, t. y. jį pertvarkant taip, kad į Žemės sklypą patektų visas Pastatas bei Aikštelė, jog Žemės sklypo ribos būtų atitrauktos ne mažiau kaip per tris metrus nuo statinių; netenkinus pirmojo reikalavimo, prašė suformuoti atskirą žemės sklypą, reikalingą Aikštelės eksploatacijai.

10.       Administracija, atsakydama į pareiškėjo prašymą, ginčijamame sprendime nurodė, jog 2016 m. spalio 27 įsakymu Nr. A30-3125 buvo patvirtintas Žemės sklypo planas, prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, taip pat priminė, kad Žemės sklypas jau yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, o registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti teisme. Remdamasi šiais argumentais Administracija nurodė, jog tenkinti pareiškėjo 2018 m. sausio 16 d. prašymą nėra teisinio pagrindo.

11.       Teismas iš ginčijamo sprendimo turinio nustatė, kad Administracija išvadą, jog nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą, grindė tik priminimu pareiškėjui, kad Žemės sklypas jau yra suformuotas Administracijos 2016 m. spalio 27 įsakymu Nr. A30-3125, o duomenys apie Žemės sklypą yra įregistruoti įstatymų nustatyta tvarka ir nėra nuginčyti.

12.       Teismas, įvertinęs ginčijamo Administracijos sprendimo atitiktį VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems reikalavimams, padarė išvadą, kad Administracija pareiškėjui tik primindama, jog Žemės sklypas yra suformuotas ir duomenys apie sklypą yra įregistruoti registre, dėl pareiškėjo 2018 m. sausio 16 d. prašyme suformuluotų reikalavimų iš esmės nepasisakė. Nors Sprendime ir išreikšta aiški Administracijos pozicija dėl pareiškėjo prašymo netenkinimo, tačiau Sprendime nėra konkrečių argumentų, iš kurių būtų galima spręsti, kokių faktinių aplinkybių ir teisinio reglamentavimo pagrindu Administracija padarė tokią išvadą. Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad pareiškėjas 2018 m. sausio 16 d. prašymu ginčija Administracijos 2016 m. spalio 27 d. įsakymo, su kuriuo yra anksčiau sutikęs, teisėtumą. Pareiškėjas reikalavimo panaikinti minėtą įsakymą prašyme nėra suformulavęs. Priešingai, iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas neneigia, jog jam yra žinomas 2016 m. spalio 27 d. įsakymo turinys, tačiau pareiškėjas į Administraciją kreipėsi pastebėjęs naujas aplinkybes (Žemės sklypas 2016 m. spalio 27 d. įsakymu suformuotas ne pagal Pastato matmenis ir kt.) ir tuo remdamasis prašė suformuoti Žemės sklypą atsižvelgiant į prašyme nurodytas aplinkybes. Tuo tarpu Administracija Sprendime dėl prašyme nurodytų naujai pastebėtų aplinkybių (dėl Žemės sklypo suformavimo ne pagal Pastato plotą ir kt.) jokių argumentų nenurodė. Be to, Sprendime visai nepasisakyta ir dėl galimybės suformuoti žemės sklypą Aikštelei eksploatuoti. Atsakovas atsiliepime nors ir pasisakė dėl pareiškėjo 2018 m. sausio 16 d. prašyme nurodytų reikalavimų, tačiau šių argumentų nėra nurodyta Sprendime. Argumentų, kuriais netenkintas pareiškėjo 2018 m. sausio 16 d. prašymas, išdėstymas vien tik atsiliepime Sprendimo teisėtumo nepatvirtina. Viešojo administravimo subjektai negali taisyti priimto sprendimo trūkumų atsiliepime nurodydami papildomą ar kitokį teisinį akto pagrindimą. Teismas pastebėjo, kad Administracijos Sprendime nenurodyta ir jo apskundimo tvarka, o tai taip pat vertintina kaip vienos iš būtinųjų VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintų sąlygų nebuvimas.

13.       Pareiškėjas į Administraciją kreipėsi su 2018 m. sausio 16 d. prašymu, kuriame suformulavo aiškius reikalavimus (prašymus). Atsakovas išnagrinėjo pareiškėjo prašymą ir padarė išvadą, kad tenkinti prašyme suformuluotų reikalavimų nėra teisinio pagrindo. Taigi iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad juo buvo išspręstas pareiškėjo keliamas ginčas iš esmės. Atsakovas priėmė sprendimą, darantį įtaką pareiškėjo teisėms ir interesams, nes juo atsisakyta patenkinti prašymą. Atsižvelgęs į tai, teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad į pareiškėjo prašymą buvo atsakyta informacinio pobūdžio raštu. Pareiškėjas į teismą pagrįstai kreipėsi dėl sprendimo, sukeliančio jam teisines pasekmes, teisėtumo ištyrimo.

14.       Apibendrindamas teismas padarė išvadą, kad ginčijamas Administracijos Sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, todėl neatitinka VAĮ 8 straipsnyje keliamų reikalavimų. Teismas pažymėjo, jog kiekviena valdžios institucija yra saistoma bendrųjų, inter alia, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.). Tai reiškia, kad Administracija, prieš priimdama neigiamo pobūdžio sprendimą, privalėjo tokį savo sprendimą tinkamai argumentuoti, atitinkamai vėliau nesudarant pagrindo abejoti Administracijos išreikštos pozicijos tvirtumu.

15.       Teismas pažymėjo, kad VAĮ 8 straipsnio reikalavimų nepaisymas yra savarankiškas bei pakankamas pagrindas naikinti ginčijamą sprendimą, todėl, nagrinėjamoje byloje įvertinęs Administracijos Sprendimo atitiktį VAĮ 8 straipsnio nuostatoms, padarė išvadą, kad prieš tai aptartų argumentų apimtyje yra pagrindas ginčijamą Administracijos Sprendimą panaikinti, įpareigojant Administraciją pareiškėjo 2018 m. sausio 16 d. prašymą išnagrinėti iš naujo priimant naują sprendimą. Apie priimtą sprendimą pareiškėjas turėtų būti informuotas įstatymų nustatyta tvarka ir terminais.

16.       Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, nustatė, jog iš viso pagal suteiktas teisines paslaugas pareiškėjui galima priteisti bylinėjimosi išlaidų suma yra 1840,38 Eur. Pareiškėjas prašė priteisti 1 800 Eur patirtoms bylinėjimosi išlaidoms padengti, todėl teismas šią sumą priteisė pareiškėjui. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas yra sumokėjęs 22,50 Eur žyminio mokesčio, todėl teismas šią sumą taip pat priteisė pareiškėjui.

III.

17.       Atsakovas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

18.       Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Administracijos procesiniame dokumente pateiktus argumentus dėl ginčo esmės, sprendimas priimtas tinkamai neištyrus visų byloje surinktų įrodymų, dėl to negali būti laikomas pagrįstu ir teisingu.

19.       Teigia, kad teismas neįvertino byloje esančių įrodymų viseto, kurie pagrindžia, jog pareiškėjo 2018 m. sausio 19 d. prašymu (reg. Nr. A647-72/18) keliami reikalavimai iš esmės buvo išnagrinėti Administracijos direktoriaus pavaduotojo 2016 m. spalio 27 d. įsakymu, kuriuo suprojektuotas Žemės sklypas ginčo teritorijoje pareiškėjui nuosavybės teise priklausančių statinių eksploatacijai, patvirtinant Žemės sklypo (duomenys neskelbtini) planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, ir jo sprendinius.

20.       Pažymi, kad dėl pareiškėjo 2018 m. sausio 19 d. prašyme nurodytos Aikštelės Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-375-302/2014 pasisakė, jog ginčas byloje kilo dėl valstybinėje žemėje, (duomenys neskelbtini), trinkelėmis išklotos 882,49 kv. m aikštelės savavališko įrengimo. Teismo nutarties rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad A. Š. įpareigotas per 12 mėnesių nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius ir Statybos įstatyme nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją bei gauti statybą leidžiančius dokumentus, o neįvykdžius šio reikalavimo per nustatytą terminą, savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – nugriauti trinkelėmis išklotą 882,49 kv. m aikštelę, esančią valstybinėje žemėje, šalia A. Š. priklausančio žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir šalia jam nuosavybės teise priklausančios agroturistinės bazės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 24 d. kreipėsi į Administraciją su prašymu (reg. Nr. A50-28021/16) suformuoti žemės sklypą esamo Pastato eksploatacijai ir savavališkai įrengtos Aikštelės įteisinimui. Įvertinus faktines aplinkybes, minėtas prašymas buvo išnagrinėtas ir priimtas sprendimas, t. y. Administracijos direktoriaus pavaduotojas, tenkino pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 24 d. bei 2016 m. spalio 24 d. prašymus ir 2016 m. spalio 27 d. įsakymu patvirtino Žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, ir jo sprendinius. Šiuo įsakymu sklypo naudotojas buvo įpareigotas kreiptis į NŽT Vilniaus miesto skyrių dėl žemės sklypų suformavimo. NŽT teritorinio skyriaus vedėjo 2017 m. sausio 4 d. sprendimu Nr. 49SK-5-(14.49.109) Žemės sklypas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjas prieš įsakymo priėmimą pasirašė ant Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, patvirtindamas, kad jam žinomas suprojektuoto sklypo tikslas – esamo statinio eksploatacijai, sklypo plotas, ribos ir kitos esminės sąlygos. Taip pat iš įsakymo turinio aišku, kad Aikštelei sklypas nebuvo suprojektuotas, Aikštelė nepateko ir į suprojektuoto sklypo ribas. Tokiems sprendiniams pritarė NŽT (2016 m. spalio 17 d. raštas Nr. 49SFN-1784-(14.49.105)) bei Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija, kurios teritorijoje yra ginčo objektas. Tai reiškia, kad kompetentingos institucijos pritarė tokių sprendinių nustatymui, kokie buvo patvirtinti Administracijos 2016 m. spalio 27 d. įsakyme.

21.       Tačiau pareiškėjas 2018 m. sausio 19 d. pateikė Administracijai prašymą organizuoti žemės sklypo (sklypų) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą, pertvarkant Žemės sklypą taip, kad sklypas būtų tinkamas Pastatui ir savavališkai įrengtai Aikštelei eksploatuoti, o netenkinus pirmojo prašymo, suformuoti atskirą žemės sklypą, reikalingą savavališkai įrengtos Aikštelės eksploatacijai ir jos įteisinimui. Prašyme pareiškėjas pateikė informaciją apie Žemės sklypo suformavimą administraciniu aktu, taip pat apie savavališkai įrengtą Aikštelę bei nuomonę dėl tariamai neteisingai suprojektuoto ir Nekilnojamojo turto registre registruoto Žemės sklypo, taip iš esmės keldamas 2016 m. spalio 27 d. įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą. Iš prašyme išdėstytų faktinių aplinkybių matyti, kad pareiškėjas į viešojo administravimo subjektą iš esmės kreipėsi prašydamas priimti administracinį sprendimą, kai administracinis sprendimas šiuo klausimu jau yra priimtas. Todėl teismo išvada, kad šioje administracinėje byloje nekeliamas Administracijos 2016 m. spalio 27 d. įsakymo, su kuriuo pareiškėjas yra anksčiau sutikęs, teisėtumo klausimas, nes pareiškėjas reikalavimo panaikinti minėtą įsakymą prašyme nėra suformulavęs, yra neteisinga.

22.       Nors pareiškėjas skunde ir nekelia įsakymo panaikinimo klausimo, tačiau iš esmės siekia jo pakeitimo, nors faktinės aplinkybės nėra pasikeitusios, kurios lėmė būtent tokio Žemės sklypo, koks buvo suformuotas 2016 m. spalio 27 d. įsakymu, suformavimą. Todėl atsakovo Sprendimas, kuriuo pareiškėjo keliami reikalavimai iš esmės jau išspręsti, neturėjo būti vertinamas kaip sukeliantis teisines pasekmes, juo labiau, kad teismas net nevertino šio Įsakymo tikslo bei turinio ir jo sąsajos su pareiškėjo 2018 m. sausio 19 d. prašymo turiniu, kas lėmė nepagrįstų ir neteisingų išvadų šioje byloje padarymą.

23.       Teismas, nurodydamas, jog Administracijos Sprendime nėra konkrečių argumentų, iš kurių būtų galima spręsti, kokių faktinių aplinkybių ir teisės aktų pagrindu Administracija padarė tokią išvadą, visiškai nevertino pareiškėjo 2018 m. sausio 19 d. prašyme nurodomų aplinkybių, kas reiškia, jog teismas ginčijamo akto neįvertino individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į šiam asmeniui žinomas aplinkybes. Vien ta aplinkybė, kad ginčijamame sprendime nėra pakartotos faktinės aplinkybės, kurios pareiškėjui yra žinomos ir kurias pats pareiškėjas buvo išdėstęs savo 2018 m. sausio 19 d. prašyme, neturėtų būti vertinama kaip esminis Sprendimo turinio trūkumas, sukliudęs šio individualaus administracinio akto adresatui suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį.

24.       Atsižvelgiant į tai, kad Žemės sklypas jau yra suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, pareiškėjo nurodomos Taisyklės nėra taikomos (nes jos nustato reikalavimus tik naujai formuojamiems žemės sklypams esamų statinių eksploatacijai). Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad Aikštelė būtų įregistruota Nekilnojamojo turto registre, o tai reiškia, kad pagal Taisykles negalėjo būti formuojamas žemės sklypas tokio statinio eksploatacijai. Todėl Administracijos sprendimo motyvas, jog Administracijos 2016 m. spalio 27 d. įsakymu patvirtintas Žemės sklypo planas, prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, ir kad šis Žemės sklypas jau yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, yra visiškai aiškus ir nulemiantis išvadą, jog organizuoti Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą nėra teisinio pagrindo.

25.       Tai reiškia, kad iš ginčijamo Administracijos sprendimo turinio pareiškėjas iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) Sprendimo priėmimo motyvus. Nagrinėjamu atveju nors ir nebuvo detaliai išdėstytas faktinis pagrindas, ši aplinkybė nesudaro pagrindo vertinti tokį neatitikimą kaip VAĮ 8 straipsnio 1 dalies esminį pažeidimą.

26.       Atsakovas nesutinka su teismo sprendimu pareiškėjui priteistu bylinėjimosi išlaidų dydžiu. Nurodo, kad toks teismo sprendimas yra visiškai nemotyvuotas ir nepagrįstas. Pareiškėjui buvo priteistos iš esmės maksimalaus dydžio bylinėjimosi išlaidos, neatsižvelgus į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) ir teismų praktikoje nustatytus kriterijus. Teigia, kad ne visos šalių faktiškai sumokėtos sumos advokato paslaugoms apmokėti gali būti pripažintos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Šiuo atveju teismas turėjo įvertinti pareiškėjo vardu parengtą skundą turinio bei apimties požiūriu. Atsakovo nuomone, minėto dokumento parengimas nereikalavo ypatingų advokato intelektinių pastangų ir didelių organizacinės veiklos sąnaudų, šioje byloje nebuvo sprendžiami nauji ar sudėtingi teisiniai klausimai. Be to, pareiškėjo interesams dėl sklypo suprojektavimo ginčo teritorijoje nuo 2016 m. spalio 20 d. pagal sudarytą teisinių paslaugų sutartį atstovauja ECOVIS ProventusLaw advokatų kontoros teisininkai, t. y. ši kontora teikė pareiškėjui nuolatines teisines paslaugas. Nurodo, kad pareiškėjo atstovo pateiktoje sąskaitoje už suteiktas teisines paslaugas nurodytas tik teisinių paslaugų pobūdis („už skundo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus Vilniaus apygardos administraciniame teismui parengimą bei atstovavimą teisme“), tačiau nėra aišku, ar sąskaita išrašyta už skundo šioje byloje surašymą, taip pat neaiškios darbo laiko sąnaudos, kas sudaro prielaidas abejoti bylinėjimosi išlaidų dydžio pagrįstumu. Be to, Administracija yra biudžetinė įstaiga, kurios biudžeto lėšos turi būti naudojamos racionaliai, užtikrinant savivaldybės funkcijų įgyvendinimą. Teigia, kad tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas vertintų, jog pareiškėjas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, jis turėtų pareiškėjui priteisti tik pagrįstas bylinėjimosi išlaidas, kurios atitiktų Rekomendacijose ir teismų praktikoje nustatytus kriterijus, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. sumažinti aiškiai per didelę bylinėjimosi išlaidų sumą.

27.       Pareiškėjas atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

28.       Pareiškėjas, kartodamas savo skundo, teikto pirmosios instancijos teismui, argumentus bei pritardamas skundžiamo teismo sprendimo išvadoms, pažymi, kad atsakovo nurodomas Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos 2017 m. gegužės 5 d. nesutikimas buvo panaikintas teismo sprendimu, o Direkcija buvo įpareigota pritarti Aikštelės projektui. Teismo sprendime nustatytas terminas savavališkai statybai pašalinti buvo pratęstas teismo nutartimi būtent dėl Direkcijos neteisėtų veiksmų, todėl šis sprendimas buvo nevykdomas teisėtai. Taip pat teismas minėtoje nutartyje nustatė, jog Aikštelės projektas neprieštarauja norminiams teisės aktams. Šios aplinkybės liudija galimybę pareiškėjui įteisinti Aikštelės statybą.

29.       Pareiškėjas nesutinka su atsakovo argumentais, jog Prašymu buvo keliamas Administracijos direktoriaus pavaduotojo 2016 m. spalio 27 d. įsakymo teisėtumo klausimas. Iš tiesų pareiškėjas prašė inicijuoti visai kitas procedūras. Ginčijamas sprendimas akivaizdžiai sukėlė pareiškėjui teisines pasekmes, jis nėra informacinio pobūdžio, todėl pareiškėjas jį pagrįstai skundė, o pirmosios instancijos teismas jį panaikino.

30.       Pažymi, kad pareiškėjas patyrė bylinėjimosi išlaidų būtent dėl atsakovo kaltės, atsakovo veiksmai mažina pareiškėjo pasitikėjimą valstybe ir galimybe įgyvendinti savo teises bei teisėtus interesus. Atsakovo argumentai, jog jis yra biudžetinė įstaiga, yra visiškai nereikšmingi. Atsakovas nenorėjo susitarti su pareiškėju, nors pareiškėjas byloje buvo pasiruošęs sudaryti taikos sutartį. Taip pat atsakovas pateikė apeliacinį skundą, taip dar labiau didindamas pareiškėjo išlaidas, vilkindamas procesą ir pažeisdamas pareiškėjo teises ir teisėtus interesus bei teisėtus lūkesčius. Atsižvelgiant į proporcingumo principą ir į tai, kad pareiškėjas yra fizinis asmuo, pensinio amžiaus, o jo teisės yra grubiai ir ne pirmą kartą pažeidžiamos, teismo sprendimas turi būti paliktas galioti nepakeistas.

31.       Detalizavo, kad advokatų kontora, atstovaudama pareiškėją, susipažino su ginčijamu Administracijos sprendimu ir surašė skundą (14 val.), susipažino su atsakovo atsiliepimu ir pasirengė teismo posėdžiui (6 val.), atstovavo pareiškėją teismo posėdyje. Pareiškėjo patirtos išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl iš atsakovo buvo priteistos pagrįstai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

32.       Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos rašto, kuriuo atsisakyta organizuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

33.        Pareiškėjas, būdamas statinių savininku ir valstybinės žemės sklypo nuomininku, prašė Vilniaus miesto savivaldybės administraciją organizuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo, kuriuo būtų taip pertvarkytas jo naudojamas žemės sklypas, kad į jį patektų visi pareiškėjo naudojami statiniai, projekto rengimą arba suformuoti atskirą žemės sklypą Aikštelei.

34.       Administracija, motyvuodama tuo, kad žemės sklypo suformavimo klausimai jau išspręsti Administracijos direktoriaus 2016 m. spalio 27 d įsakymu Nr. A30-3125, atsisakė tenkinti pareiškėjo reikalavimus.

35.       Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą, konstatavęs, jog Administracijos raštas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

36.       Apeliacinis atsakovo skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje surinktų įrodymų viseto, tos aplinkybės, kad pareiškėjui ginčo esmė ir priimto sprendimo argumentai buvo žinomi. Be to, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui nepagrįstai daug bylinėjimosi išlaidų.

37.       Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

38.        Viešojo administravimo įstatymo, nustatančio individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus, 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (2 d.). Pažymėtina, kad gero administravimo principas VAĮ prasme įpareigoja viešojo administravimo subjektą, priimant sprendimą, jame nurodyti faktinių aplinkybių bei teisės normų, kurių pagrindu priimtas sprendimas, visumą. Nemotyvuotas administracinis aktas, kuris daro neigiamą poveikį subjekto teisėms ar interesams, negali būti pripažintas teisėtu, nes riboja subjekto teises skųsti tokį aktą ir apsunkina tokio akto teisminę kontrolę.

39.       Be to, atsakovas kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose. Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai, išaiškinti visas klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes, išklausyti asmenis, kurių atžvilgiu yra priimami administraciniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5184-575/2019), taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, 2013 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-708/2013, 2014 m. balandžio 22 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 ir kt.).

40.       Nagrinėjamu atveju skundžiamame 2018 m. balandžio 13 d. sprendime Nr. A51-29593/18(2.14.2.12-MP8) nurodyta, kad pareiškėjo prašymas netenkinamas dėl vienintelio motyvo- žemės sklypas yra suformuotas Administracijos direktoriaus 2016 m. spalio 27 d įsakymu Nr. A30-3125. Atsakovas visiškai nepasisakė dėl antrojo pareiškėjo prašymo – suformuoti naują žemės sklypą Aikštelės eksploatacijai, neargumentavo, kodėl Administracijos direktoriaus 2016 m. spalio 27 d įsakymu Nr. A30-3125 suformuotas žemės sklypas negalėtų būti performuojamas. Taigi atsakovas savo sprendimo nepagrindė teisės aktų nuostatomis ir objektyviais duomenimis, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, yra pagrįsta.

41.       Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, jog pareiškėjui faktinė ir teisinė situacija buvo žinoma, teisėjų kolegija pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog žemės sklypas yra suformuotas ir duomenys apie jį įregistruoti registre, savaime neužkerta kelio žemės sklypo savininkui ar naudotojui inicijuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo, egzistuojant Žemės įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje išvardintiems pagrindams. Atsakovas privalėjo patikrinti pareiškėjo nurodomos faktinės situacijos tinkamumą minėtai teisės normai ir motyvuotai atsakyti pareiškėjui į abu jo suformuluotus prašymus. Atsakovo apeliaciniame skunde dėstomos faktinės aplinkybės, susijusios su nuo 2014 metais vykstančiu ginču dėl žemės sklypo ir statinių naudojimu nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir neleidžia vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjo 2018 m. sausio 19 d. prašymas yra pakartotinis, lyginant jį su pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 24 d. ir 2016 m. spalio 26 d. prašymais.

42.       Apeliantas taip pat teigė, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteisė nepagrįstai dideles atstovavimo išlaidas. Pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Tokių išlaidų pagrįstumas nustatomas pagal Civilinio proceso kodekse bei Rekomendacijose išdėstytus kriterijus

43.       . Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas patyrė  ir prašė priteisti 1800 Eur teismo išlaidų, teismas šį prašymą visiškai patenkino. Teisėjų kolegija, įvertinusi Rekomendacijose nurodytus maksimalius priteistinus dydžius už pareiškėjui suteiktas atskiras teisines paslaugas, pripažįsta, kad pareiškėjo patirtos išlaidos yra ne per didelės, realios ir pagrįstos. Atsakovo argumentai apie nuolatinį teisinių paslaugų teikimą ar procesinių dokumentų apimtį nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų. Į tą aplinkybę jog atsakovas yra biudžetinė įstaiga, kurios lėšos turi būti naudojamos racionaliai, turėjo pirmiausiai atsižvelgti  pats atsakovas, rengdamas ir priimdamas ginčijamą sprendimą, nes sąžiningai gindama teisme savo teisėtus interesus proceso šalis neturėtų nukentėti finansiškai. Taigi pareiškėjui  pagrįstai priteista 1800 Eur teismo išlaidų.

44.       Pareiškėjas taip pat prašė priteisti jam atstovavimo išlaidas apeliacinėje instancijoje. Administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalis numato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėjas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė teismui jokių dokumentų, pagrindžiančių ir detalizuojančių patirtas išlaidas.

45.        Dėl šios priežasties pareiškėjo prašymas dėl teismo išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme netenkintinas.

46.       Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų ištyrė bylos faktus bei atliko jų teisinį vertinimą, atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesuponuoja abejonių dėl sprendime pateiktų išvadų pagrįstumo ir teisingumo, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas tiek galiojančios teisės, tiek ir bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. 

Nutartis neskundžiama.