Civilinė byla Nr. 2A-998-340/2014

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-15946-2012-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.2.6; 121.14; 121.18; 121.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. sausio 21 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija,

susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Tatjanos Žukauskienės,

kolegijos teisėjų Neringos Švedienės, Vytauto Zeliankos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Bajorų gūžta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vireka“ ieškinį atsakovui UAB „Bajorų gūžta“ dėl skolos priteisimo.

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 20 460, 95 Lt įsiskolinimą,  3 228,69 Lt delspinigių bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2012-04-23 su atsakovu pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. K-046 ir nuo 2012-04-27 pagal PVM sąskaitas-faktūras pradėjo pardavinėti ir tiekti prekes atsakovui. Prekių pardavimas ir tiekimas vyko iki 2012-10-21. Nurodė, jog kiekvieną sąskaitą atsakovas turėjo apmokėti per 30 dienų nuo sąskaitos gavimo dienos, o neapmokėjus laiku skaičiuojami delspinigiai 0,5 procento už kiekvieną uždelstą dieną. Atsakovas laiku neatsiskaitė už prekes ir nereagavo į ieškovo priminimus, todėl liko skolingas 20 460, 95 Lt, taip pat 3 228,69 Lt delspinigių.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-11-19 preliminariu sprendimu ieškinį tenkino visiškai.

Atsakovas dėl 2012-11-19 preliminaraus teismo sprendimo pateikė prieštaravimus. Nurodė, kad ieškovo tiekiama produkcija buvo nekokybiška ir dėl to atsakovas patyrė papildomų išlaidų. Pažymėjo, jog ieškovui atvežus netinkamos kokybės produktus, atsakovas paskubomis turėjo ieškoti kitų tiekėjų, kurie galėtų pristatyti užsakytų papildomų produktų. Atsakovas teigė, kad sutartyje numatyti 0,5 procento dydžio delspinigiai yra aiškiai ir neprotingai dideli, todėl turėtų būti mažintini, be to 2012-11-19 preliminariu sprendimu teismas iš atsakovo priteisė 4 541,39 Lt delspinigių ir taip peržengė bylos nagrinėjimo ribas, nes ieškinyje atsakovas suformulavo reikalavimą priteisti tik 3 228, 69 Lt delspinigius.

Ieškovas atsiliepime į prieštaravimus nurodė, kad atsakovas nepateisinamai vilkina skolos apmokėjimą. Pažymėjo, kad atsakovas jokių pretenzijų dėl sutarties vykdymo ar netesybų dydžio niekada nereiškė. Nurodė, kad nemano, jog priteisdamas delspinigius teismas peržengė ginčo nagrinėjimo ribas, dėl ko sprendimas gali būti neteisėtas, tačiau paprašė dėl rašymo apsirikimo ištaisyti preliminariame sprendime nurodytą delspinigių dydį iš 4 541,39 Lt į 3 228, 69 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-02-26 sprendimu ieškinį tenkino; Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-11-19 preliminarų sprendimą pakeitė – nurodė priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 20 460,95 Lt skolos, 3 228,69 Lt delspinigių ir 359,40 Lt bylinėjimosi išlaidų. Byloje pateiktų rašytinių įrodymų - 2012-04-23 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. K-046 (toliau – Sutartis), buhalterinės skolos išrašu, PVM sąskaitomis-faktūromis, pretenzija Nr. VRK-0029, delspinigių paskaičiavimo lentele, pagrindu nustatė, kad tarp šalių yra susiklostę sutartiniai prievoliniai santykiai. Pažymėjo, jog Sutartis numatė pareigą ieškovui tiekti užsakytas prekes ir priešpriešinę atsakovo pareigą atsiskaityti per 30 dienų nuo prekių priėmimo-perdavimo dienos (Sutarties 6.1 p.). Laiku neatsiskaičius už prekes, atsakovas įsipareigojo mokėti 0,5 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti dieną nuo neapmokėtos sumos (Sutarties 7.1 p.). Nurodė, jog 2012-10-01 ieškovas išsiuntė atsakovui pretenziją, reikalaudamas per nustatytą terminą sumokėti susidariusią skolą bei išrašė PVM sąskaitą-faktūrą už priskaičiuotus delspinigius. Nurodė, jog pagal ieškovo pateiktas PVM sąskaitas-faktūras, atsakovas už perduotas prekes iš viso yra skolingas 20 460,95 Lt. Pagal Sutarties 3 punktą, šalys susitarė, kad pirkėjo darbuotojas, priimdamas prekes, patikrina ir savo parašu PVM sąskaitoje-faktūroje patvirtina prekių kokybę, asortimentą, pavadinimų atitikimą, kiekį. Pažymėjo, jog visos byloje pateiktos ieškovo išrašytos PVM sąskaitos-faktūros yra pasirašytos prekes priėmusių atsakovo darbuotojų, šių sąskaitų apmokėjimo terminai yra suėję, todėl sprendė, kad atsakovas turi prievolę atsiskaityti su ieškovu. Kadangi atsakovas neatsiskaitė už perduotas prekes per Sutarties 6.1 punkte nustatytą terminą, nurodė, jog remiantis Sutarties 7.1 punktu, ieškovas pagrįstai reikalauja priteisti iš atsakovo 3 228,69 Lt delspinigių.

III. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-02-26 sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo. Nurodo, jog pirmos instancijos teismas įrodymus vertino ieškovo naudai, visapusiškai ir objektyviai nesinagrinėjo visų įrodymų, kuriais įrodinėjamos ginčo aplinkybės ir tokiu būdu pažeidė CPK 185 str. Pažymi, jog įrodinėjimo priemonė taip pat yra ir šalių bei trečiųjų asmenų byloje paaiškinimai. Nurodo, kad pateikė motyvuotus prieštaravimus dėl byloje priimto preliminaraus teismo sprendimo, kuriuose paaiškino, kad ieškovas taip pat pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus. Atkreipė dėmesį į tai, kad ginčo faktinės aplinkybės neprivalo būti įrodinėjamos vien tik rašytiniais įrodymais.  Apelianto teigimu, teismas turėjo jo pateiktus paaiškinimus visapusiškai išnagrinėti ir vadovaudamasis bendraisiais teisės principais priimti teismo sprendimą. Nurodo, jog pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovo teikiama produkcija buvo nekokybiška, dėl ko atsakovas turėjo papildomų išlaidų. Apelianto teigimu, ieškovo tiekiama produkcija neatitiko užsakomo kiekio reikalavimų, nes buvo atvežama atšaldyta, o ne atvėsinta mėsa. Atšaldyta mėsa sveria daugiau nei atvėsinta, kadangi joje yra susikaupę vandens. Be to, ieškovo tiekiama produkcija neatitiko kokybės, saugos reikalavimų, kurių protingai gali tikėtis vartotojas. Ieškovas yra pateikęs netinkamos kokybės mėsos produkcijos, kurioje, kaip įtariama, buvo maisto papildų, dėl ko mėsa pakeitė spalvą. Teigia, jog prekių kokybės trūkumų, jų priėmimo metu, apžiūrint prekes, nebuvo galima pastebėti, nes kokybės trūkumai išryškėdavo vėliau. Pažymi, kad dėl netinkamos kokybės produktų, pajusdavo prekių kiekio trūkumus, dėl ko turėjo paskubomis ieškoti kitų tiekėjų, kurie galėtų skubiai pateikti reikiamų produktų. Pažymi, jog pirmos instancijos teismas abstrakčiai pasisakė dėl ieškovo prašomo priteisti delspinigių dydžio ir visiškai nevertino prieštaravimuose nurodytų argumentų dėl delspinigių dydžio. Apelianto manymu, 0, 5 proc. dydžio delspinigiai yra aiškiai ir neprotingai dideli, todėl atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką bei bendruosius teisės principus turi būti sumažinti. Nurodo, jog delspinigiai turėtų būti mažinami arba ieškovui nepateikus konkrečių įrodymų apie dėl sutarties nevykdymo patirtus nuostolius, delspinigiai neturėtų būti priteisiami. Apelianto teigimu, priimtas teismo sprendimas yra nemotyvuotas, todėl tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas: teismas nenurodė argumentų dėl kurių atmetė apelianto paaiškinimus, nepasisakė dėl delspinigių dydžio.

Atsiliepimu ieškovas prašo ieškovo apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-02-26 sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nesutinka su apelianto argumentu dėl neprotingai didelių netesybų. Nurodo, jog šalys dėl tokio netesybų dydžio susitarė Sutartyje, todėl skolininkas Sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju negali sutartų netesybų dydžio ginčyti. Teigia, kad apeliantas nepagrįstai teigia, jog ieškovui nepateikus įrodymų apie dėl sutarties vykdymo patirtus nuostolius, netesybos iš viso neturėtų būti priteisiamos. Nurodo, jog šalių teisė susitarti dėl netesybų reiškia, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Nurodo, jog pasisakyti dėl atsakovo paaiškinimuose nurodytų aplinkybių neįmanoma, nes tai tėra atsakovo spėliojimai ir įtarimai, kuriuos pagrindžiančių įrodymų atsakovas nepateikė.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių bei kitų civilinio proceso normų.

Nagrinėjamu atveju ieškovas siekė 20 460, 95 Lt skolos už suteiktas prekių pristatymo paslaugas, kurias tiekė atsakovui 2012-04-23 prekių pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, priteisimo. Sutarties 6.1 p. numatė, jog atsakovas už prekes ieškovui privalo atsiskaityti per 30 dienų nuo prekių priėmimo – perdavimo dienos. Ieškovas teigė, jog atsakovas nevykdo pareigos laiku atsiskaityti už suteiktas prekes pagal išrašytas PVM sąskaitas – faktūras, taip pat reikalavo Sutarties 7.1 p. nustatyto 0,5 proc. dydžio delspinigių už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti dieną nuo neapmokėtos sumos – iš viso 3 228, 69 Lt delspinigių. Pirmos instancijos teismas byloje surinktų įrodymų pagrindu sprendė, jog ieškovas savo reikalavimus įrodė, todėl tenkino. Atsakovas apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais dėl nevisapusiško įrodymų, konkrečiai jo paaiškinimų, vertinimo, taip pat kelia klausimą dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo esant nemotyvuotam pirmos instancijos teismo sprendimui.

Apeliaciniame skunde apeliantas kelia byloje surinktų įrodymų tinkamo įvertinimo klausimą. Nurodo, jog skundžiamame teismo sprendime pirmos instancijos teismas visiškai nevertino atsakovo prieštaravimuose dėl byloje priimto preliminaraus teismo sprendimo nurodytų faktinių aplinkybių, apie tai, kad ieškovas netinkamai vykdė sutartines pareigas – teikė nekokybišką produkciją, taip pat nesilaikė nustatyto kiekio reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog šalies ir trečiųjų asmenų teikiami paaiškinimai yra viena iš įrodinėjimo priemonių, kurių pagalba gali būti nustatomos ginčui reikšmingos faktinės aplinkybės. Tačiau teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (CPK 185 straipsnis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Nors nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas konkrečiai neaptarė atsakovo prieštaravimuose nurodytų aplinkybių, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, jog dėl to teismas priėmė nepagrįstą ar neteisėtą sprendimą. Kaip matyti ši į bylą pateiktos Sutarties, šalys susitarė, jog esant prekių pažeidimams ar kokybės trūkumams, kuriuos galima pastebėti išoriškai apžiūrint prekes, ar esant ženklinimo trūkumams, pirkėjas dėl pardavėjo perduodamų prekių kokybės neatitikimo kokybės reikalavimams ar prekių ženklinimo trūkumų privalo pareikšti pretenzijas pardavėjo atsakingam darbuotojui prekių priėmimo metu, abiejų šalių atstovams surašant laisvos formos aktą dėl kokybės trūkumų (Sutarties 5.2 p.). Tuo tarpu atsakovas, dėstydamas aplinkybes dėl ieškovo pateiktų netinkamos kokybės ir kiekio prekių, nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog dėl netinkamai ieškovo teikiamų paslaugų reiškė pretenzijas ieškovui. Priešingai, iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad atsakovas ieškovo tiekiamas prekes priėmė, už jas pasirašė ieškovo pateiktose sąskaitose – faktūrose (b.l.10-40). Toks prekių priėmimo būdas buvo nustatytas Sutarties 3 p., kuris numatė, jog pirkėjo darbuotojas, priimdamas prekes, patikrina ir savo parašu PVM sąskaitoje-faktūroje patvirtina prekių kokybę, asortimentą, pavadinimų atitikimą, kiekį. Minėti įrodymai paneigė atsakovo nurodytas faktines aplinkybes, todėl pirmos instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai rėmėsi ieškovo pateiktais įrodymais. Pažymėtina, jog apeliantas nurodo, jog ieškovo tiektų prekių kokybės ir kiekio trūkumų prekių pateikimo metu nebuvo galima nustatyti, todėl pateiktos sąskaitos – faktūros buvo pasirašomos, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog Sutartį šalys sudarė 2012-04-23, sutartiniai šalių santykiai tęsėsi iki 2012 m. spalio mėnesio, tuo tarpu atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad per nurodytą laiko tarpą būtų pareiškęs ieškovui pretenzijas dėl Sutarties netinkamo vykdymo.

Apeliacinis skundas grindžiamas ir tuo, jog pirmos instancijos teismas nepasisakė dėl Sutartyje numatytų ir ieškovui iš atsakovo priteistų delspinigių dydžio. Apelianto teigimu, tai sudaro absoliutų skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindą. Sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmos instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl atsakovo argumentų, susijusių su delspinigių dydžiu, tačiau teismas tenkindamas reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, teisės normų bei suformuotos teismų praktikos nuostatų nepažeidė, todėl apelianto nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo iš esmės teisingai sprendimo daliai panaikinti. Netesybos (bauda, delspinigiai) – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (CK 6.71 str. 1 d.). Sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartinę prievolę. Taigi šalių sutartyje sutartos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma. Jeigu netesybos (bauda, delspinigiai) neprotingai didelės, taip pat jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau jos negali būti mažesnės už nuostolius. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad, sprendžiant dėl konkrečių netesybų dydžio, atsižvelgtina į tokius kriterijus: sutarties dalyko vertę, sutartinių santykių pobūdį (komercinis ar nekomercinis), neįvykdytos prievolės terminą, priskaičiuotą delspinigių (netesybų) sumą, šalių sąžiningumą ir kitas aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. lapkričio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007 taip pat pažymėjo, kad kriterijų sąrašas nėra baigtinis ir negali būti vertinama, jog suformuotoje praktikoje nustatytas konkretus priteisiamų netesybų tarifas; sutartinių netesybų mažinimas nereiškia jų priteisimo konkrečiu 0,02 procento tarifu; teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl sutartinių netesybų sumažinimo neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymo. Taigi priešingai, nei teigia apeliantas, įstatymas ir teismų praktika nenumato įprastinio protingo dydžio delspinigių – 0,02 proc. už pradelstą dieną, kas atitiktų įstatyminių palūkanų dydį.

Nors šalys turi teisę susitarti dėl netesybų dydžio, o sutartos netesybos laikomos minimaliais kreditoriais nuostoliais, kurių skolininkui pažeidus prievolę nereikia įrodinėti, tai neatleidžia teismo nuo pareigos užtikrinti, kad prašomos priteisti netesybos nebūtų neprotingai didelės (CK 6.258 str. 3 d.). Kita vertus, skundžiamame teismo sprendime pirmos instancijos teismas konstatavo atsakovo netinkamą Sutarties vykdymą – vėlavimą atsiskaityti už pristatytas prekes, tuo tarpu Sutarties 7.1 p. numatė 0, 5 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti dieną nuo neapmokėtos sumos, todėl pirmos instancijos teismas priteisė  ieškovo paskaičiuotus 3 228, 69 Lt sumos delspinigius. Taigi pirmos instancijos teismas iš esmės spendimo dalį dėl delspinigių dydžio grindė Sutarties nuostatomis. Nagrinėjamoje byloje abi nuomos sutarties šalys – privatūs verslo subjektai, t. y. sutarties sąlygos parinktos laisva valia, per derybas; abu galėjo numatyti sutartinių įsipareigojimų nevykdymo pasekmes. Pažymėtina, jog teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, todėl minėta teismo pareiga vertinti prašomų priteisti netesybų dydį kyla tik tuomet, kai sutartos netesybos yra akivaizdžiai per didelės. Nagrinėjamu gi atveju, ieškovas reiškė reikalavimą dėl 3 228,69 Lt delspinigių sumos priteisimo, kuri palyginus ją su ieškovo reikalaujamo pagrindinio įsiskolinimo suma - 20 460, 95 Lt, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nelaikytina neprotingai didele. Duomenų, kad atsakovas padengtų dalį skolos, byloje nėra, prievolė nevykdoma nuo 2012 m. spalio mėnesio. Apeliantas nenurodė jokių konkrečių motyvų, kodėl teismo priteistų delspinigių suma yra neprotingai didelė atsakovui, prieštarauja CK 1.5 str. įtvirtintiems principams ir leidžia ieškovui nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita.

Todėl tai, kad delspinigių suma pirmos instancijos teismo nebuvo įvertinta atsakovo nurodytų argumentų dėl Sutartyje nustatyto delspinigių dydžio neatitikimo teismų praktikoje nustatytam sutartinių netesybų dydžiui, taip pat bendriesiems teisės principams aspektu, nesudaro pagrindo teigti, jog skundžiamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir pagrindo naikinti iš esmės teisingą bei pagrįstą teismo sprendimą nėra.

Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą ieškovas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš pralošusios bylą šalies (CPK 98 str.). Ieškovas prašo priteisti 700 Lt atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymo išlaidų, kurios yra pagrįstos, todėl priteisiamos (CPK93 str. 3 d., 98 str. 3 d. ).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje neviršija 10 Lt; sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r ė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo UAB „Bajorų gūžta“ ieškovo UAB „Vireka“ naudai 700 Lt (septynis šimtus litų) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Kolegijos pirmininkė                                                                                    T. Žukauskienė

Teisėjai                                                                                                  N. Švedienė

                                                                                                                              V. Zelianka