Baudžiamoji byla Nr. 1A-159-885/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-01182-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.9; 1.2.25.6; 25.4.3; 2.4.6.1

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 17 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgitos Mačionytės ir Aivos Survilienės,

sekretoriaujant Gražinai Osinskajai,

dalyvaujant prokurorui Šarūnui Šimoniui,

nuteistajam A. L. ir jo gynėjui advokatui Gintarui Česnulevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokuroro ir nuteistojo A. L. gynėjo advokato Gintaro Česnulevičiaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 2811 straipsnio 1 dalį, 90 MGL (4 500 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2021 m. sausio 11 d., 21.25 val., iki 2021 m. sausio 12 d., 16.38 val., vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir nustatyta likusi nesumokėta baudos dalis yra 88 MGL (4 400 Eur) dydžio bauda.

        Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, 68 straipsniu ir 72 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, A. L. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – draudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 3 metams, nuo 2021 m. sausio 12 d.; konfiskuotas automobilis ,,Opel Zafira“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) VIN: (duomenys neskelbtini).

        Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir specialiosios teisės sustabdymą, nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

        Laikiną nuosavybės teisių apribojimą automobiliui ,,Opel Zafira“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nuspręsta palikti galioti iki turto konfiskavimo įvykdymo.

        Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1.       A. L. nuteistas pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį, už tai, kad jis 2021 m. sausio 11 d., apie 20.30 val., (duomenys neskelbtini), vairavęs automobilį „Opel Zafira“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vengė neblaivumo patikrinimo po to, kai esant pranešimui, jog A. L. galėjo vairuoti neblaivus ir padaryti autoįvykį, policijos pareigūnai jam nustatė neblaivumo požymius.

II.                      Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.       Apeliaciniame skunde Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokuroras prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio dalį, skiriant A. L. baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 5 (penkeriems) metams.

2.1.       Prokuroro įsitikinimu, vienos iš paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminas yra per trumpas, taigi, A. L. galimai skirta per švelni bausmė, o jis nusipelno griežtesnės.

2.2.       Prokuroras prašo atkreipti dėmesį, kad ankstesniu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 4 d. nuosprendžiu (A. L. 2017 m. rugsėjo 26 d., apie 13.53 val., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „Ford Mondeo“, apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo 3,03 promilės etilo alkoholio) A. L. buvo skirta tokia pati baudžiamojo poveikio priemonė, tik teisė vairuoti kelių transporto priemones iš jo buvo atimta 2 metams, t. y. trumpesniam terminui nei 2021 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu. Pažymėjo, kad nusikalstamos veikos padarymo metu 2017 m. rugsėjo 26 d. ir priimant 2018 m. liepos 4 d. nuosprendį galiojo kita baudžiamojo įstatymo redakcija, kurioje specialios teisės atėmimo minimalus terminas buvo 1 metai, o maksimalus 3 metai, todėl šios baudžiamojo poveikio priemonės vidurkis buvo 2 metai. 2018 m. liepos 4 d. nuosprendyje nenurodyta, nuo kada turi būti pradėtas skaičiuoti minimos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminas. Jei specialios teisės atėmimo termino pradžią skaičiuoti nuo nusikaltimo padarymo dienos, t. y. nuo 2017 m. rugsėjo 26 d., tai dviejų metų terminas baigėsi 2019 m. rugsėjo 26 d. Nuosprendis įsiteisėjo 2018 m. lapkričio 15 d.

2.3.       Sulyginęs tarpusavyje ankstesnį 2018 m. liepos 4 d. nuosprendį ir skundžiamą 2021 m. gruodžio 14 d. nuosprendį, prokuroras nurodo, jog tiek pirmą kartą, tiek ir antrą kartą A. L. skirtos baudžiamojo poveikio priemonės – specialios teisės vairuoti transporto priemones, terminas sutampa su šios baudžiamojo poveikio priemonės vidurkiu: pirmuoju atveju buvo nustatytas 2 metų terminas, antruoju yra nustatytas 3 metų terminas. Pažymėjo, jei priimant 2018 m. liepos 4 d. nuosprendį nebuvo A. L. atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir buvo viena jo atsakomybę lengvinanti (prisipažinimas ir gailėjimasis dėl nusikaltimo padarymo), tai priimant 2021 m. gruodžio 14 d. nuosprendį priešingai, nebuvo jo atsakomybę lengvinančių, tik viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (recidyvistas). Prokuroro teigimu, skundžiamame nuosprendyje nėra pakankamai motyvuojama, kodėl A. L. skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės – specialios teisės atėmimo terminas lygus šio termino vidurkiui (3 metams), nors analogišką veiką padarė recidyvistas ir nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Kadangi A. L. 2021 m. sausio 11 d. atsisakė tikrintis girtumą, vertintina, kad jis transporto priemonę 2021 m. sausio 11 d. vairavo būdamas sunkiai apgirtęs, taigi, tokio paties (sunkaus) girtumo laipsnyje, kaip ir 2017 m. rugsėjo 26 d.

2.4.       Prokuroro įsitikinimu, A. L., kuris palyginti per trumpą laikotarpį pakartotinai padarė naują nusikalstamą veiką (nesunkų nusikaltimą) transporto eismo saugumo srityje, yra toks pavojingas kitiems transporto eismo dalyviams, kad iš jo (A. L.) speciali teisė vairuoti transporto priemones atimtina baudžiamajame įstatyme numatytam maksimaliam terminui.

3.       Apeliaciniame skunde nuteistojo A. L. gynėjas advokatas G. Česnulevičius prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 14 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: A. L. pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu A. L. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 68 straipsnio 1 dalyje, uždraudimą naudotis specialiąja teise – teise vairuoti kelių transporto priemones – 3 metus; panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 72 straipsnyje – automobilio „Opel Zafira“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), konfiskavimą; panaikinti A. L. paskirtą kardomąją priemonę – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones sustabdymą.

3.1.       Skunde, dėl veikos kvalifikavimo, nurodoma, kad A. L. nebuvo sustabdytas policijos pareigūnų vairuojantis transporto priemonę ar sulaikytas betarpiškai po transporto priemonės vairavimo ir atsisakė pasitikrinti blaivumą, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai. Taip pat jam nebuvo inkriminuotas alkoholio vartojimas po eismo įvykio įvykdymo, kai jam buvo nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Todėl akivaizdu, jog kaltinimas, kad A. L. 2021 m. sausio 11 d., apie 20.30 val., (duomenys neskelbtini), vairavęs automobilį „Opel Zafira“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vengė neblaivumo patikrinimo, kai esant pranešimui, jog A. L. galėjo vairuoti neblaivus ir padaryti autoįvykį, policijos pareigūnai jam nustatė neblaivumo požymius, negalėjo būti pareikštas ir jis neatitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 2811 straipsnio 1 dalyje apibrėžimo. Apelianto teigimu, dėl to buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir priimtas A. L. apkaltinamasis nuosprendis.

3.2.       Skunde, dėl įrodymų vertinimo, nurodoma, kad kaltinimas dėl to, kad kaltinamasis alkoholį vartojo po eismo įvykio iki eismo įvykio aplinkybių nustatymo, jam nebuvo pareikštas.

3.3.       Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu A. L. kaltės nepripažino ir nurodė, jog 2021 m. sausio 11 d. darbą pradėjo nuo 8.00 ryto. Dirbo kartu su dar vienu krovėju ir vairuotoju. (duomenys neskelbtini) apie 19.40 val. nusipirko 2 vnt. po 1 1 alaus „Tauro tradicinis“ ir 200 ml degtinės. (duomenys neskelbtini) buvo paskutinis taškas surinkti konteinerius. Baigus (duomenys neskelbtini) surinkimą jie vyko į bazę, esančią (duomenys neskelbtini), pastatyti darbinį automobilį. Maždaug apie 20.20 val., pastačius darbinį automobilį, jis persėdo į savo asmeninį automobilį „Opel Zafira“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir važiavo link namų į (duomenys neskelbtini). Važiavo antra automobilių juosta. Jis pamatė automobilį, stovintį su įjungtu avariniu signalu. Jis atliko lenkimo manevrą, apvažiavo automobilį ir nuvažiavo link namų. Grįžęs į namus, jis pastatė automobilį prie namo, nuėjo iki lauko tualeto, išgėrė visus 200 ml degtinės, į namus nenorėjo eiti, kad nepamatytų mama, jog jis geria degtinę. Jis su alumi parėjo į namus, atsigulė prie kompiuterio, gulėdamas lovoje gėrė alų, galiausiai užmigo. Po kiek laiko jį pažadino mama I. L., kuri pasakė, jog pas jį atvažiavo policija. Pareigūnai jam parodė numerį ir paklausė, ar valstybiniai automobilio numeriai yra jo. Jis patvirtino, kad jo. Tuomet policininkai pradėjo jam sakyti, kad jis važiavo girtas. Jis tai neigė, atsisakė pasitikrinti neblaivumą, nes būtų tikrai įpūtęs, kadangi buvo tik išgėręs alkoholio namuose. Tuomet jis buvo sulaikytas ir atvežtas į areštinę. Jokio autoįvykio jis teigė nesukėlęs, nieko nepajutęs, kad būtų ką kliudęs, buvo tamsus paros metas, nežino, kur galėjo pamesti valstybinius automobilio numerius. Pasibaigus darbui jis važiavo namo, nebuvo niekur sustojęs, su niekuo nebendravo.

3.4.       Šios A. L. nurodytos aplinkybės nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigtos. Priešingai, A. L. nurodytas aplinkybes patvirtino apklausta jo motina I. L. bei kiti byloje liudiję asmenys. Nors skundžiamame apkaltinamajame nuosprendyje nurodoma, jog liudytojas D. L. duodamas parodymus teisme buvo nurodęs, kad A. L. buvo „kominis“, tačiau pažymėtina, kad tokius parodymus teisme liudytojas davė būdamas neblaivus ir dėl to jo apklausa buvo nutraukta, teismo iškviestiems ir į teismą atvykusiems policijos pareigūnams nustačius D. L. neblaivumą. Tuo tarpu duodamas parodymus kito teismo posėdžio metu būdamas blaivus, liudytojas D. L. vienareikšmiškai nurodė negalintis tvirtai pasakyti, kad A. L. buvo girtas – gal pavargęs.

3.5.       Teismo posėdžio metu liudijęs policijos pareigūnas R. G. taip pat patvirtino, kad eismo įvykis, kurio dalyviu butų buvęs A. L., nebuvo fiksuotas, atvykęs į A. L. namus jis namuose matęs stovinčius alkoholio butelius, kada A. L. vartojo alkoholį, neklausė, o vairuojančio transporto priemonę A. L. nematė. Iš esmės tą patį patvirtino ir kitas byloje liudijęs policijos pareigūnas E. P.

3.6.       Apelianto teigimu, tokiu būdu byloje nėra duomenų, kad A. L. būtų buvęs sulaikytas vairuojantis transporto priemonę ir atsisakęs pasitikrinti blaivumą, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai. Pranešimas apie tai, kad galimai neblaivus vairuotojas apie 20.55 val. pametė valstybinio numerio ženklą pagalbos telefonu buvo gautas 21.03 val., į A. L. namus policijos pareigūnai atvyko ne mažiau kaip už pusvalandžio nuo valstybinio numerio ženklo pametimo eismo įvykio, kuriame dalyvavo D. L. ir Baltarusijos Respublikos piliečio vairuotos transporto priemonės. Apie tai, kad tariamai A. L. numušė D. L. priklausantį avarinį kelio ženklą, pastarasis A. L. neinformavo, tik paklausė rusų kalba – „kur važiuoji“.

3.7.       Skunde nesutinkama su teismo pozicija, kad kaltinamojo parodymus (kad jis nepajuto jokio jo vairuojamo automobilio susidūrimo su įspėjamuoju avariniu ženklu ir įrankių dėže) vertino kritiškai ir laikė tik gynybine pozicija. Išskyrus liudytojo D. L. duotus parodymus, kitų duomenų, kad buvo sugadintas vertingas kitam asmeniui priklausęs turtas, užfiksuota nebuvo. Valstybinio numerio ženklas taip pat buvo ne nuplėštas, o tik iškritęs iš plastikinio rėmelio. O to A. L., grįždamas namo, pavargęs po ilgai trukusios darbo pamainos, tikrai galėjo nepajausti ir nepastebėti.

3.8.       Pažymėjo, kad net ir įvykus eismo įvykiui, pranešti apie jį policijai reikia tik tuo atveju, jei eismo įvykio metu žuvo arba buvo sužeistas žmogus arba buvo padaryta tik turtinė žala, o nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra. Pranešti apie eismo įvykį policijai nereikia, jeigu eismo įvykio metu nežuvo ir nebuvo sužeistas žmogus, o su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių. Tokiu atveju įvykio dalyviai privalo eismo įvykio deklaracijoje ar ant švaraus popieriaus lapo nubraižyti eismo įvykio schemą, aprašyti eismo įvykio aplinkybes ir duoti pasirašyti visiems su eismo įvykiu susijusiems eismo dalyviams. D. L. neturėjo jokių pretenzijų A. L., nepranešė jam apie sugadintą avarinį kelio ženklą, o A. L. tvirtina nepajautęs, kad būtų į kažką atsitrenkęs, todėl A. L. neturėjo pareigos pasilikti kito eismo įvykio, kuriame jis nedalyvavo, vietoje, todėl tęsė savo kelionę į namus.

3.9.       Skunde nurodoma, kad patys policijos pareigūnai nei vairuojančio A. L., nei jo neblaivumo fakto ar atsisakymo pasitikrinti blaivumą betarpiškai tuoj po vairavimo neužfiksavo. Apie tai, kad A. L. galimai vairavo būdamas neblaivus, jie informaciją gavo iš kitų šaltinių, tačiau jos patvirtinti patys negalėjo. Tai, kad po įvykio policijos pareigūnai nuvykę į namus rado A. L. neblaivų, praėjus netrumpam laiko tarpui, nepatvirtina ir negali tiesiogiai patvirtinti vairavimo esant neblaiviam fakto. Šiuo atveju atkreipė dėmesį į tai, jog asmens girtumas arba atsisakymas pasitikrinti blaivumą, kai buvo nustatyti neblaivumo požymiai, turi būti nustatomas vairavimo metu ar tuoj po jo. Tuo tarpu, kaip minėta, pasitikrinti blaivumą A. L. buvo pasiūlyta maždaug už pusvalandžio nuo pranešimo apie tariamai neblaivų vairuotoją.

3.10.       Pažymėjo, kad fakto, jog yra neblaivus savo namuose, A. L. niekada neneigė. Nuo pat tyrimo pradžios jis tvirtino, kad vos grįžęs į savo namų kiemą slapčia, kad apie tai nesužinotų jo mama I. L., išgėręs 200 ml degtinės, o jau parėjęs į namus dar vartojo ir alkoholinį alų. Pareigos nevartoti alkoholio po eismo įvykio iki eismo įvykio aplinkybių nustatymo A. L. neturėjo, todėl atsisakymas pasitikrinti blaivumą praėjus pusvalandžiui po vairavimo, nesant įvykdyto eismo įvykio ir neginčijamų duomenų, kad A. L. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, negali būti traktuojamas kaip nusikaltimas, numatytas BK 2811 straipsnio 1 dalyje. Tyrimą atlikę pareigūnai netikrino A. L. nurodytų aplinkybių, nefiksavo, kad prieš sulaikymą įtariamasis vartojo alkoholinius gėrimus savo namuose, nepaneigė alkoholio vartojimo grįžus į namus fakto, nepaėmė 200 ml talpos degtinės buteliuko, nepaisant to, kad policijos pareigūnų užfiksuota informacija dėl A. L. neblaivumo požymių ir atsisakymo pasitikrinti blaivumą yra susijusi su jo būsena ne vairavimo metu ar tuoj po jo, o su A. L. būkle, užfiksuota nuo pranešimo ir A. L. grįžimo į namus praėjus maždaug pusvalandžiui. Taigi akivaizdu, jog nei A. L. neblaivumas, nei atsisakymas pasitikrinti blaivumą vairavimo metu ar tuoj pat po jo objektyviais neginčijamais duomenimis nagrinėjamu atveju užfiksuotas ir pagrįstas nebuvo. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių taip pat netyrė, apsiribodamas kaltinamojo parodymų vertinimu kaip gynybine versija, tačiau jų nepaneigdamas leistinais įrodymas.

3.11.       Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą ir priimdamas skundžiamą nuosprendį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normas, reglamentuojančias įrodinėjimą baudžiamajame procese. A. L. duotus paaiškinimus pirmosios instancijos teismas laikė nuteistojo pasirinkta gynybine versija, nors jokių detalių motyvų, kodėl padarė tokią išvadą, nuosprendyje nenurodė, o išvadą dėl A. L. nusikalstamos veikos padarė, atsietai ir selektyviai įvertinęs byloje esančius įrodymus, nevertindamas byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos, nepateikė motyvuotų išvadų dėl įrodymų vertinimo, kodėl tiki vienais įrodymais, o kitus įrodymus atmeta arba vertina kritiškai, laiko juos tik prielaidomis. Pirmosios instancijos teismas nepašalino byloje esamų prieštaravimų ir neatskleidė visų būtinųjų A. L. inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymių, o prielaidomis nuosprendis grindžiamas būti negali, nes jos neparemtos kitais bylos įrodymais, todėl visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

3.12.       Skunde taip pat nurodoma, kad uždraudimas naudotis specialiąja teise gali būti skiriamas tik kartu su bausme (BK 67 straipsnio 3 dalis), o panaikinus apkaltinamąjį ir priėmus išteisinamąjį nuosprendį nebelieka pagrindo taikyti baudžiamojo poveikio priemones.

4.       Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo A. L. gynėjo advokato G. Česnulevičiaus apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis A. L. ir jo gynėjas prašė jų apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą – atmesti.

III.                      Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliaciniai skundai atmetami

5.       Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde nuteistojo A. L. gynėjas advokatas G. Česnulevičius nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones terminu ir prašo šį terminą pailginti iki penkerių metų.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 2811 straipsnio 1 dalyje

6.       BK 2811 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Taigi šio straipsnio dispozicija yra aprašyta alternatyviais požymiais. Tam, kad asmeniui būtų galima inkriminuoti šio straipsnio 1 dalį, pakanka nustatyti vieną iš šio straipsnio dalies normos dispozicijoje numatytų alternatyviųjų požymių.

7.       Nagrinėjamoje byloje A. L. nuteistas pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, t. y., dėl to, kad policijos pareigūnams tikrinant pranešimą, jog A. L. galėjo vairuoti neblaivus ir esant papildomai informacijai, jog galimai minėtu automobiliu buvo padarytas eismo įvykis ir iš eismo įvykio buvo pasišalinta bei įvykio vietoje palikus šio automobilio priekinį valstybinį numerį, kuomet A. L. kalbėjo nerišliai, painiojosi savo pasakojime, pareikalavus pasitikrinti blaivumą alkoholio kiekio matuokliu, A. L. atsisakė tai daryti tiek savo namuose, tiek nuvežtas į įvykio vietą, tiek policijos komisariate.

8.       Tam, kad veiką būtų galima kvalifikuoti pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį, priešingai nei tai supranta apeliantas, nebūtina asmens girtumą ar atsisakymą pasitikrinti blaivumą, kai buvo nustatyti neblaivumo požymiai, nustatyti vairavimo metu ar tuoj po jo. Atsakomybės pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį būtinos sąlygos yra neblaivumo požymių nustatymas ir asmens vengimas pasitikrinti neblaivumą. Kada, kokie ir kiek neblaivumo požymių turi būti nustatyta, įstatymas nedetalizuoja. Tad nėra pagrindo sutikti su nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentu, kad po pusvalandžio nuo gauto pranešimo apie galimai neblaivų vairuotoją bei papildomą informaciją apie jo galimai padarytą eismo įvykį pateikto reikalavimo, A. L. neblaivumas neturėjo būti tikrinamas, o dėl to, kad alkoholį vartojo grįžęs namuose, nebuvo tikslinga tikrinti asmens būklę, buvusią jo vairavimo metu. Teismų praktikoje neblaivumo patikrinimo vengimas – tai atvejai, kai dėl asmens sąmoningos veikos nebuvo galimybių patikrinti jo neblaivumo. Konstatuojant, kad asmens veika kvalifikuojama kaip vengimas pasitikrinti neblaivumą, pakanka nustatyti, jog asmuo išreiškė savo valią neblaivumo nesitikrinti, kai buvo galimybės tokį patikrinimą atlikti. Priežastys, dėl kurių vengiama pasitikrinti blaivumą, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.

9.       Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. L. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 2811 straipsnio 1 dalyje, išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė nuteistąjį (tuo metu – kaltinamąjį) A. L., liudytojus D. L., R. G., E. P., I. L., taip pat ištyrė dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo A. L. kaltė padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu.

10.       Byloje neginčytinai nustatyta, kad automobilį „Opel Zafira“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), 2021 m. sausio 11 d., apie 20.30 val., (duomenys neskelbtini) (kur buvo įvykęs eismo įvykis tarp Baltarusijos piliečio ir liudytojo D. L. vairuojamų automobilių (1 t., b. l. 156)), vairavo A. L.. Taip pat byloje nustatyta, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriuje 2021 m. sausio 11 d., 21.03 val. (nuosprendyje parašyta 21.01 val.), buvo gautas pranešimas, kad galimai neblaivus vairuotojas automobiliu ,,OPEL Zafira“, valst. numeris (duomenys neskelbtini), važiuoja link (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 2) bei gauta papildoma informacija, kad šis automobilis (duomenys neskelbtini) padarė eismo įvykį ir iš eismo įvykio pasišalino bei eismo įvykio vietoje liko automobilio priekinis valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 1). Tačiau nuteistasis A. L. teigia, kad jis eismo įvykio nesukėlė, nieko nejuto, kad ką nors būtų kliudęs, buvo tamsus paros metas, nežino, kur galėjo pamesti automobilio valstybinį numerį, nebuvo niekur sustojęs, su niekuo nebendravo. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad D. L. (kuris dėl eismo įvykio, už savo automobilio pastatė įspėjamąjį trikampį, kurį parėmė įrankių dėže, taip pat ant įrankių dėžės uždėjo šviesą atspindinčią liemenę; laukiant atvykstančių policijos pareigūnų, apie 20.55 val., (duomenys neskelbtini) važiuojantis automobilis ,,Opel Zafira“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nestabdydamas, atsitrenkė tiesiai į įspėjamąjį šviesą atspindintį trikampį (avarinį kelio ženklą)) neturėjo jokių pretenzijų A. L., nepranešė apie sugadintą avarinį kelio ženklą, todėl A. L. neturėjo pareigos pasilikti įvykio vietoje, bei namuose, atvykusiems pareigūnams pareikalavus, pasitikrinti neblaivumą, neprivalėjo to daryti, nes alkoholį gėrė jau išlipęs iš automobilio, namų teritorijoje (paneigiant šią nuteistojo nurodytą aplinkybę, nuteistojo A. L. motina I. L. atvykusiems pareigūnams patvirtino, kad sūnus grįžo girtas ir grįžęs, nedelsdamas atsigulė į lovą). Visgi sutikti su tokiais apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. 

11.       Kadangi pagal gautą pirminį pranešimą bei papildomą informaciją, jog A. L. galėjo vairuoti neblaivus ir padaryti eismo įvykį, atvykusiems pareigūnams į A. L. namus ir šiam paaiškinus situaciją, šis dėl savo girtumo nesuvokė apie ką yra kalbama, praktiškai susikalbėti buvo neįmanoma (E. P. 2021 m. sausio 11 d. tarnybinis pranešimas dėl girto vairuotojo, 1 t., b. l. 1), kalbėdamas nerišliai painiojosi savo pasakojime apie vairavimo faktą (teigė atvažiavo automobiliu, vėliau grįžo autobusu) bei netikėjo, kad sukėlė eismo įvykį ir pametė automobilio valstybinius numerius, be to, pareigūnai E. P. ir R. G., priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nurodė užuodę iš A. L. burnos sklindantį alkoholio kvapą, matę jo nestabilią koordinaciją, paraudusias akis, o galiausiai A. L. pasiūlius nueiti į tarnybinį automobilį ir nuvykti į įvykio vietą, šis važiuoti kategoriškai atsisakė, pradėjo agresyviai elgtis, dėl jo saugumo ir pareigūnų buvo panaudotos spec. priemonės – antrankiai (1 t., b. l. 1, 138, 148), todėl policijos pareigūnai vykdydami savo tarnybines pareigas, ne tik turėjo teisę, bet ir privalėjo patikrinti, ar A. L. yra blaivus, o pastarasis privalėjo vykdyti policijos pareigūnų reikalavimą pasitikrinti blaivumą, nes tokia pareiga yra numatyta Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 10 dalyje ir Kelių eismo taisyklių 17 punkte, kur nurodyta, kad policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo leistis Vyriausybės nustatyta tvarka patikrinamas, ar nėra neblaivus.

12.       Bylos duomenys patvirtina, kad nuo įvykusio įvykio (20.30 val.) iki gauto pranešimo apie galimai neblaivų vairavusį A. L. (21.03 val.) buvo praėjęs pusvalandis ir policijos pareigūnai į gautą pranešimą apie galimai neblaivų vairuotoją sureagavo operatyviai (nuo to momento gavus pranešimą bei vykstant patikrinti gautą papildomą informaciją apie jo vairuoto automobilio sukeltą eismo įvykį), taigi ir pareigūnų reikalavimas leistis nuteistajam patikrinamam, ar nėra neblaivus, buvo visiškai teisėtas ir pagrįstas. Šioje situacijoje A. L. turėjo pareigą paklusti policijos pareigūnų reikalavimui ir pasitikrinti blaivumą, nepriklausomai nuo savo įsitikinimo, jog jis jokio pažeidimo nepadarė, o pareigūnų reikalavimas leistis A. L. patikrinamam, ar nėra neblaivus, išreikštas netrukus po gauto minėto pranešimo. Todėl daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju policijos pareigūnų reikalavimas tiek A. L. namuose, tiek jį nuvežus įvykio vietą, tiek vėliau policijos komisariate A. L. pasitikrinti blaivumą buvo visiškai teisėtas ir netgi būtinas įvertinus įvykio aplinkybes. Remiantis Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 21 straipsniu, įgyvendindamas policijos uždavinius, pareigūnas turi teisę duoti sau nepavaldiems asmenims teisėtus nurodymus ar pateikti reikalavimus, kurie turi būti vykdomi nedelsiant. Teisėti ir pagrįsti pareigūnų reikalavimai ar nurodymai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, o už šių reikalavimų ar nurodymų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje situacijoje nuteistasis privalėjo nustatyta tvarka leistis patikrinamas, ar nėra neblaivus ir tuomet, pradėjus tyrimą galėjo teigti, jog alkoholinius gėrimus vartojo jau po transporto priemonės vairavimo, atvykęs į namus, ką jis tvirtino ir pirmosios instancijos teisme. Tačiau jis pasirinko priešingą veikimą – atsisakė tikrintis neblaivumą esant akivaizdiems neblaivumo požymiams, o būtent tokie veiksmai ir užtraukia atsakomybę pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį, dėl ko A. L. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs minėtą nusikaltimą.

13.       Policijos pareigūnams, tikrinant minėtą gautą pranešimą ir papildomą informaciją, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde (apie tai, kad A. L. galimai vairavo būdamas neblaivus, jie informaciją gavo iš kitų šaltinių, tačiau jos patvirtinti patys negalėjo), po pusvalandžio grįžus su A. L. į įvykio vietą (duomenys neskelbtini), kur liudytojas D. L. patvirtino, kad automobilį vairavo A. L., kurį jis atpažino sėdintį policijos pareigūnų automobilyje. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad nuteistasis A. L. eismo įvykio nesukėlė, nepajuto, kad ką nors būtų kliudęs, pasibaigus darbui jis važiavo namo, niekur nesustojo, su niekuo nebendravo ir tai bandoma pateikti, kaip rodančius jo įsitikinimą savo nekaltumu, tačiau nuteistojo pozicija yra dviprasmiška, jo elgesys sudaro priešingą įspūdį. Nors nuteistasis teigia, kad jis niekur nebuvo sustojęs ir su niekuo nebendravo, bet jo šias nurodytas aplinkybes paneigia liudytojo D. L. parodymai, iš kurių matyti, kad įvykus eismo įvykiui tarp jo ir Baltarusijos piliečio vairuojamų automobilių ir jiems laukiant kelių policijos bei pastačius ant įrankių dėžės avarinį ženklą, minėtas nuteistojo automobilis kliudė įrankių dėžę ir ją apgadino. Liudytojas D. L., bei jo teigimu ir Baltarusijos pilietis buvo priėję prie sustojusio nuteistojo automobilio ,,Opel Zafira“, valst. numeris (duomenys neskelbtini), kuriame už vairo sėdėjo atpažintas A. L., ir jiems abejonių nekilo dėl A. L. neblaivumo šiam vairuojant ir sustojus ties autoįvykį patyrusiais jo ir Baltarusijos piliečio automobiliais (duomenys neskelbtini). Kad A. L. neblaivus, suprato iš šio veido ir akių išraiškos, nekoordinuotų judesių, svyravimo sėdint prie vairo, iš jo nors ir trumpos kalbos, jog važiuoja „ten“ bei nekoordinuoto mostelėjimo ranka, Baltarusijos piliečio nuomone, vyriškis visiškai girtas. A. L. nuvažiavus iš įvykio, liudytojas D. L., įtardamas, kad A. L. neblaivus, nedelsdamas paskambino 112 ir pranešė apie įvykį. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytojas D. L. vienareikšmiškai nurodė negalintis tvirtai pasakyti, kad A. L. buvo girtas – gal pavargęs, tačiau gynyba kažkodėl nenurodo, kad šis liudytojas teisme patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumą, nes tada geriau atsiminė, kuriuose patvirtino, kad jam ir Baltarusijos piliečiui nekilo abejonių, kad A. L. buvo neblaivus, tuo metu dvejonių nekilo (1 t., b. l. 30, 182). Be to, kad nuteistasis buvo sustojęs ir bendravo su eismo įvykio dalyviais patvirtina ir apeliacinio skundo argumentas, kad D. L. neturėjo jam jokių pretenzijų, nepranešė jam apie sugadintą avarinį kelio ženklą, o tuo pačiu patvirtina ir liudytojo D. L. parodymus, kad įvykio vietoje A. L., sėdintis už vairo, buvo neblaivus. O tai, kad D. L. A. L. nepareiškė jokių pretenzijų, bei tai, kad eismo įvykis, kurio dalyviu būtų buvęs A. L., nebuvo fiksuotas, šiuo atveju įrodomosios reikšmės neturi, nes, kaip minėta, atsakomybės pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį būtinos sąlygos yra neblaivumo požymių nustatymas ir asmens vengimas pasitikrinti neblaivumą. Taigi, vien tai, kad asmuo atsisako tikrintis neblaivumą alkotesteriu, kai galimybė atlikti tokį patikrinimą objektyviai egzistuoja, yra pakankamas pagrindas jo veiksmus traktuoti kaip vengimą tikrintis neblaivumą. Akcentuotina, kad neblaivumą pasitikrinti buvo prašoma net kelis kartus, nuteistajam ne kartą buvo išaiškinta ir tai, kad už vengimą tikrintis neblaivumą, kyla baudžiamoji atsakomybė, tačiau pastarasis alkotesteriu neblaivumo nesitikrino. Visa tai, kad asmuo atsisako pasitikrinti neblaivumą be motyvacijos, buvo filmuojama, buvo užpildytas neblaivumo nustatymo aktas, kuriame užfiksuota, kad A. L. buvo nustatyti neblaivumo požymiai: iš burnos sklindantis alkoholio kvapas; neadekvati elgsena; nerišli kalba; nekoordinuoti judesiai. Asmuo vengė neblaivumo patikrinimo, buvo įspėtas dėl filmavimo, paaiškinti atsisakymo tikrintis arba atlikti medicininę apžiūrą teisiniai padariniai, pasiūlyta asmeniui leisti jį tikrinti ir įvertinti bendrą asmens būklę. A. L. atsisakė pasirašyti (1 t., b. l. 5), todėl nėra pagrindo netikėti jame užfiksuotų duomenų teisingumu. Iš A. L. burnos sklindantis alkoholio kvapas, neadekvati elgsena, nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai yra pagrindiniai neblaivumo požymiai, kurių nustatymo pakanka esant vairuotojo atsisakymui pasitikrinti neblaivumą, veikos pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį kvalifikavimui.

14.       Vertindamas baudžiamojoje byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad įrodymų visuma pakankama A. L. padarytai nusikalstamai veikai atskleisti ir jo kaltei įrodyti. Nagrinėjamu atveju visi byloje surinkti duomenys papildo vieni kitus ir bendrai sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią, kad A. L. policijos pareigūnams nustačius neblaivumo požymius bei pareikalavus pasitikrinti neblaivumą alkotesteriu, įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės dėl vengimo pasitikrinti neblaivumą, neblaivumo patikrinimo vengė. A. L. realizavo visus jam inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 2811 straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia. A. L. elgesys nagrinėjamo įvykio metu – nevienkartinis atsisakymas policijos pareigūnams pareikalavus leistis patikrinamam, ar nėra neblaivus, kai buvo nustatyti pagrindiniai neblaivumo požymiai – iš burnos sklindantis alkoholio kvapas, neadekvati elgsena, nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai ir jam buvo išaiškintos atsisakymo pasitikrinti neblaivumą teisinės pasekmės – rodo, kad A. L. vengė pasitikrinti neblaivumą, atlikdamas tokius veiksmus suprato priešingą teisei savo neveikimo pobūdį ir norėjo taip veikti. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo A. L. veiksmus pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį.

Dėl paskirtos baudžiamosios poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones termino

15.       Baudžiamasis įstatymas numato, jog teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones – tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką (BK 68 straipsnio 1 dalis). Uždraudimas naudotis specialia teise – vairuoti kelių transporto priemones – gali būti paskirtas nuo vienerių iki penkerių metų (BK 68 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės tikslas yra prevencinis – uždraudus vairuoti transporto priemonę yra užkertamas kelias asmeniui toliau vairuoti transporto priemones, kai jis yra neblaivus. Kaip yra matyti iš skundžiamo nuosprendžio, A. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas vairuoti kelių transporto priemones 3 metams. Prokuroro apeliaciniame skunde prašoma šį terminą pailginti iki penkerių metų.

16.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimą 3 metų laikotarpiui, įstatymų nepažeidė.

17.       Bylos duomenimis yra neginčytinai nustatyta, kad A. L. padarė vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių KET pažeidimų – vairavo transporto priemonę, kliudė avarinį kelio ženklą, pasišalino iš eismo įvykio, vengė tikrintis neblaivumą, kai buvo nustatyti neblaivumo požymiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors dėl A. L. veiksmų nebuvo sužaloti jokie asmenys, tačiau tokie jo veiksmai kėlė itin didelį ir realų pavojų kitų eismo dalyvių sveikatai ir gyvybei. Šiame kontekste pritariama pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad yra pagrindas skirti baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punkte, nes jos skyrimas padėtų pasiekti prevencinių tikslų, taip pat užtikrintų visuomenės saugumą.

18.       Sprendžiant kiekvienos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą teismas atsižvelgia į jos tikslus, kaltininko asmenybę ir bylos aplinkybes. Kaip matyti iš apylinkės teismo nuosprendžio, teismas nustatė šios baudžiamosios poveikio priemonės terminą atsižvelgęs į nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą ir jos padarymo aplinkybes ir būtent atsižvelgė į tai, ką ir akcentuoja prokuroras apeliaciniame skunde, kad A. L. ne pirmą kartą padarė tokios pačios rūšies KET pažeidimus (2018 m. teistas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį), o tai, kad A. L. veiką padarė būdamas recidyvistu, pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

19.       Prokuroras apeliaciniame skunde siūlo atsižvelgti į tai, kad sulyginus tarpusavyje ankstesnį 2018 m. liepos 4 d. nuosprendį ir šį skundžiamą nuosprendį, abu kartus A. L. skirtos baudžiamojo poveikio priemonės – specialios teisės vairuoti transporto priemones terminas sutampa su šios baudžiamojo poveikio priemonės vidurkiu (pirmuoju atveju buvo nustatytas 2 metų terminas, antruoju – 3 metų terminas). Jei priimant 2018 m. liepos 4 d. nuosprendį nebuvo A. L. atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir buvo viena jo atsakomybę lengvinanti (prisipažinimas ir gailėjimasis dėl nusikaltimo padarymo), tai priimant skundžiamą nuosprendį priešingai, nebuvo jo atsakomybę lengvinančių, tik viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (recidyvistas), todėl prokuroro teigimu yra pagrindas A. L. uždrausti naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones baudžiamajame įstatyme numatytam maksimaliam terminui.

20.       Teisėjų kolegijos vertinimu, prokuroro apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo padidinti uždraudimo vairuoti kelių transporto priemones trukmę. Teisėjų kolegijos nuomone, į šias bei kitas aplinkybes pirmosios instancijos teismas atsižvelgė nustatydamas šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo trukmę. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad nuosprendyje yra nustatytos (aprašytos) A. L. padarytos veikos faktinės aplinkybės, kurios yra labiausiai susijusios (dominuoja) su jo vengimu pasitikrinti blaivumą, o ne vairavimu esant neblaiviam. Nors teisėjų kolegija nenuvertina prokuroro apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, buvusių iki tol, kol A. L. buvo sulaikytas ir atvežtas į įvykio vietą, tačiau vertina, kad vis dėlto svarbiausios aplinkybės, tarp jų ir tos, kurios yra reikšmingos baudžiamojo poveikio priemonės taikymui, yra susijusios būtent su A. L. elgesiu po jo sulaikymo, kadangi tos aplinkybės ir yra šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas. O tai, kad abu kartus (tiek ankstesniu nuosprendžiu, tiek skundžiamu nuosprendžiu) A. L. skirtos baudžiamojo poveikio priemonės – specialios teisės vairuoti transporto priemones terminas sutampa su šios baudžiamojo poveikio priemonės vidurkiu (3 metai), neduoda pagrindo skirti šią baudžiamojo poveikio priemonę maksimaliam terminui, įvertinus, kad šiuo metu galioja BK 68 straipsnio 2 dalies griežtesnė sankcija (2019 m. sausio 11 d. įstatymas Nr. XIII-1929 (nuo 2019 m. balandžio 1 d.) nei ankstesnės nusikalstamos veikos padarymo metu (2017 m. rugsėjo 26 d.) ir priimant 2018 m. liepos 4 d. nuosprendį. Taigi atmetamas kaip nepagrįstas prokuroro argumentas, kad turėtų būti nustatyta maksimali šios baudžiamojo poveikio priemonės trukmė nei nustatyta ankstesniu nuosprendžiu tokio paties pobūdžio poveikio priemonė, nes, nors šiuo atveju ir skirtas vidurkis kaip ir ankstesniu nuosprendžiu, bet pagal galiojančią griežtesnę minėto straipsnio sankciją šiuo atveju ir paskirtas ilgesnis specialiosios teisės atėmimo terminas.

21.       Sprendžiant klausimą dėl skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo termino pažymima, kad žmogaus teisės yra pažeidžiamos, jei asmeniui taikomos nors ir įstatyme numatytos priemonės, tačiau tai daroma nesilaikant proporcingumo principo. Proporcingumo principas reikalauja: 1) kad baudžiamojo proceso metu būtų taikomos tik procesinių tikslų pasiekimui būtinos ir tinkamos priemonės; 2) kad būtų taikomos švelnesnės prievartos priemonės, jei jas taikant įmanoma pasiekti tuos pačius tikslus kaip ir taikant griežtesnes priemones; 3) kad suvaržymai, kuriuos tenka patirti asmenims dėl prievartos priemonių taikymo, nebūtų per daug ribojantys žmogaus teises, palyginus su rezultatais, kurie gaunami pritaikius prievartos priemones. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes bei patį apeliantą charakterizuojančius duomenis, yra daroma išvada, kad aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės taikymas 3 metų laikotarpiui proporcingumo principo nepažeidžia, todėl nėra ir teisinio pagrindo šį terminą keisti.

22.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ankščiau išdėstytą, daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė yra proporcinga bei adekvati A. L. padarytai nusikalstamai veikai, todėl keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio šioje dalyje nėra pagrindo.

 Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokuroro ir nuteistojo A. L. gynėjo advokato Gintaro Česnulevičiaus apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai                                                                                    Arūnas Bartkus

                                                                                                                                                                                                   Jurgita Mačionytė 

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                       Aiva Survilienė